—

E. J. De Clercq, E. A. R. De Clercq ir N. G. W. Rottiers, atstovaujamų advokato S. Bouzoumita,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir M. Jacobs, padedamų advokatų S. Rodrigues ir I. Majumdar,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Thorning ir M. Wolff,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Coesme ir D. Colas,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Wilman, J. Enegren ir H. Tserepa‑Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56 ir 57 straipsnių, 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431) 3 straipsnio 1 ir 10 dalių ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) 19 straipsnio aiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš Belgijos piliečius E. J. De Clercq, E. A. R. De Clercq, N. G. W. Rottiers, E. J. M. Tampère ir pagal Belgijos teisę įsteigtą bendrovę Thermotec NV (toliau kartu – kaltinamieji), iškeltą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d. imtinai jie kelis kartus pažeidė nacionalinės teisės akte nustatytą pareigą deklaruoti komandiruotus pagal darbo sutartį dirbančius darbuotojus.

3

Direktyvos 96/71 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.

<…>

3.   Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:

<…>“

4

Direktyvos 96/71 3 straipsnyje „Darbo sutarties [darbo ir įdarbinimo] sąlygos“ įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, nepriklausomai nuo to, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sutarties [darbo ir įdarbinimo] sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kurioje darbas yra atliekamas, reglamentuoja:

<…>

10.   Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties ir remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, nacionalinėms įmonėms ir kitų valstybių įmonėms taikyti:

5

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Priemonės“ nustatyta:

„Jei nesilaikoma šios direktyvos nuostatų, valstybės narės imasi reikiamų priemonių.

Jos visų pirma užtikrina, kad darbuotojai ir (arba) jų atstovai galėtų pasinaudoti atitinkamomis procedūromis, kad būtų galima užtikrinti šia direktyva nustatytų pareigų vykdymą.“

6

Direktyvos 2006/123 16 straipsnio „Laisvė teikti paslaugas“ 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:

<…>

7

19 straipsnis „Draudžiami apribojimai“ yra Direktyvos 2006/123 IV skyriaus 2 skirsnyje, susijusiame su paslaugų gavėjų teisėmis laisvo paslaugų teikimo srityje. Šiame straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės negali nustatyti gavėjams reikalavimų, kuriais ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo teikiama paslauga, ypač šių reikalavimų:

<…>“

8

Pagal šios direktyvos 44 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šiai direktyvai įgyvendinti, ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 28 d.

9

1978 m. rugpjūčio 4 d. Ekonominės pertvarkos įstatymo (Moniteur belge, 1978 m. rugpjūčio 17 d., p. 9106) 69 straipsnyje buvo įtvirtinta:

„§ 1   Kiekvienas asmuo, pas kurį įdarbinti arba kuriam dirba trečiųjų asmenų darbuotojai, kuriems ir toliau taikoma kitos <...> nei Belgija valstybės narės socialinės apsaugos sistema, Socialinio aprūpinimo ministerijos socialinei inspekcijai pirmą šių darbuotojų darbo dieną raštu praneša vardus ir pavardes tų iš jų, kurie negali įrodyti, kad jiems taikoma minėta sistema, ir pateikia 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką [OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83], 11 straipsnyje numatytą komandiravimo pažymėjimą, taip pat nurodo jų darbdavių vardus ir pavardes arba pavadinimą ir adresą.

<…>

§ 2   <…>

Reikalavimų, nurodytų 1 dalyje, nesilaikantiems asmenims taikoma [1969 m. birželio 27 d. Įstatymo, kuriuo peržiūrimas 1944 m. gruodžio 28 d. Dekretas‑įstatymas dėl darbuotojų socialinio draudimo] 35 ir 39 straipsniuose nurodyta pagal baudžiamąją teisę skiriama bausmė.“

10

69 straipsnis panaikintas 2006 m. gruodžio 27 d. Įstatymo‑programos (I) (Moniteur belge, 2006 m. gruodžio 28 d., p. 75178, toliau – įstatymas‑programa) 149 straipsniu.

11

Įstatymo‑programos IV antraštinės dalies VIII skyriaus 1 skirsnyje, į kurį patenka 137 ir 138 straipsniai, nurodyta šio skyriaus taikymo sritis ir pateikiamos tam tikros apibrėžtys. Įstatymo‑programos 137 straipsnyje nustatyta:

„Šiame skyriuje ir jo įgyvendinimo nutarimuose:

<…>“

12

Pagal įstatymo‑programos 138 straipsnį:

„Šis skyrius taikomas:

<…>“

13

Įstatymo‑programos IV antraštinės dalies VIII skyrius pavadintas „Komandiruotų pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų išankstinis deklaravimas“. Šiame skyriuje (jis įsigaliojo 2007 m. balandžio 1 d.) nustatyta komandiruotų pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų išankstinio deklaravimo tvarka, vadinamoji „Limosa“ deklaravimo tvarka; tokia išankstinio deklaravimo pareiga nustatyta įgyvendinant didesnį projektą, sutrumpintai vadinamą „Limosa“ sistema (Landenoverschrijdend Informatiesysteem ten behoeve van Migratieonderzoek bij de Sociale Administratie (tarpvalstybinė informacinė sistema, skirta socialinių institucijų tyrimams migracijos srityje atlikti).

14

Įstatymo‑programos VIII skyriaus 2 skirsnis, į kurį patenka 139‐152 straipsniai, pavadintas „Komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų išankstinis deklaravimas“. Klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusios įstatymo‑programos redakcijos 139 straipsnyje buvo nustatyta:

„Prieš komandiruotam pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui pradedant dirbti Belgijos teritorijoje darbdavys arba jo patikėtinis, arba įgaliotinis Nacionalinei socialinio draudimo tarnybai privalo pateikti pagal 140 straipsnį parengtą elektroninę deklaraciją, laikydamasis Karaliaus nustatytos tvarkos.

Prieš pradėdamas stažuotę Belgijos teritorijoje komandiruotas stažuotojas užsienietis arba įstaiga, kurioje jis studijuoja ar mokosi profesijos, Nacionalinei socialinio draudimo tarnybai privalo pateikti pagal 140 straipsnį parengtą elektroninę deklaraciją, laikydamiesi Karaliaus nustatytos tvarkos.

<...>

Pateikęs ankstesnėse pastraipose nurodytą deklaraciją, deklaruojantis asmuo gauna jos gavimo patvirtinimą <...>

<...>“

15

Pagal įstatymo‑programos 140 straipsnį „Karalius nustato duomenų, kurie turi būti nurodyti 139 straipsnyje numatytoje išankstinėje deklaracijoje, kategorijas“, o „Nacionalinė socialinio draudimo tarnyba – šių kategorijų duomenų turinį.“

16

Įstatymo‑programos 141 straipsnyje, kuris išdėstytas IV antraštinės dalies VIII skyriaus 2 skirsnio 2 poskirsnyje, susijusiame su galutinių darbuotojų paslaugų gavėjų arba už komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų paslaugas mokančių asmenų pareiga, nustatyta:

„Kiekvienas asmuo, pas kurį arba kuriam tiesiogiai arba per subrangovą dirba 137 straipsnio 2 ir 5 punktuose nurodyti asmenys, prieš tiems asmenims pradedant dirbti privalo Nacionalinei socialinio draudimo tarnybai pagal Karaliaus nustatytą tvarką elektroniniu būdu pranešti asmenų, kurie negali pateikti pagal šio skyriaus 139 straipsnio ketvirtą pastraipą gauto deklaracijos gavimo patvirtinimo, identifikavimo duomenis.

Pateikęs ankstesnėje pastraipoje nurodytą deklaraciją, deklaruojantis asmuo gauna jos gavimo patvirtinimą <...>

<...>“

17

Įstatymo‑programos VIII skyriaus 4 skirsnio „Priežiūra ir bausmės“ 157 straipsnyje buvo numatyta bausmė, skiriama už šio įstatymo 139 straipsnyje nustatytos pareigos deklaruoti pažeidimą. To paties įstatymo‑programos skirsnio 158 straipsnis buvo konkrečiai skirtas šio įstatymo 141 straipsnyje numatytai deklaracijai, jame įtvirtinta:

„Nepažeidžiant Baudžiamojo kodekso 269–274 straipsnių, kiekvienas asmuo, kuris nesilaikė 141 [straipsnio] nuostatų <...>, baudžiamas nuo 250 iki 2500 EUR bauda; bauda skiriama tiek kartų, kiek yra komandiruotų pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančių darbuotojų <...>, dėl kurių padarytas pažeidimas, tačiau bendra baudų suma negali viršyti 125000 EUR.“

18

2010 m. birželio 6 d. įstatymo (Moniteur belge, 2010 m. liepos 1 d., p. 43712), įsigaliojusio 2011 m. liepos 1 d., 2 straipsniu įtvirtintas Socialinis baudžiamasis kodeksas. Šio įstatymo 109 straipsnio 55 punktu, be kita ko, panaikinamas įstatymo‑programos 158 straipsnis.

19

Socialinio baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje „Galutinių paslaugų gavėjų ir už komandiruotų darbuotojų paslaugas mokančių asmenų pareigos“ nustatyta:

„3 laipsnio bausmė skiriama:

1° bet kuriam asmeniui, pas kurį arba kuriam tiesiogiai arba per subrangovą dirba komandiruoti pagal darbo sutartį dirbantys asmenys arba stažuotojai ir kuris, pažeisdamas <...> įstatymo‑programos <...> VI antraštinės dalies VIII skyrių ir šio įstatymo įgyvendinimo nutarimus, prieš šių asmenų įdarbinimą Nacionalinei socialinio draudimo tarnybai pagal Karaliaus nustatytą tvarką elektroniniu būdu nepranešė tų asmenų, kurie negali pateikti deklaracijos gavimo patvirtinimo, identifikavimo duomenų.

<...>

Už 1 punkte nurodytą baudžiamąjį nusižengimą skiriama bauda dauginama iš atitinkamų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, stažuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų ir savanorišką stažuotę atliekančių asmenų skaičiaus.“

20

Pagal Socialinio baudžiamojo kodekso 101 straipsnį „3 laipsnio bausmė yra pagal baudžiamąją teisę skiriama bauda nuo 100 iki 1000 EUR arba pagal administracinę teisę skiriama bauda nuo 50 iki 500 EUR“. To paties kodekso 102 straipsnyje numatyta, kad dešimtainiai daugikliai, nustatyti 1952 m. kovo 5 d. Įstatymo dėl pagal baudžiamąją teisę skiriamų baudų dešimtainių daugiklių (Moniteur belge, 1952 m. balandžio 3 d., p. 2606), iš dalies pakeisto 2011 m. gruodžio 28 d. Įstatymu, kuriame įtvirtinamos įvairios su teisingumo sritimi susijusios nuostatos (II) (Moniteur belge, 2011 m. gruodžio 30 d., p. 81669), 1 straipsnio pirmoje pastraipoje, taikomi šioms baudoms, skiriamoms tiek pagal baudžiamąją, tiek pagal administracinę teisę. Dėl šių dešimtainių daugiklių taikymo baudų dydis padidėja šešis kartus.

21

Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad „[j]eigu priimant nuosprendį numatoma bausmė skiriasi nuo tos, kuri buvo skiriama tuo metu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, skiriama mažesnė bausmė“.

22

Įstatymo‑programos IV antraštinės dalies VIII skyrius papildytas 2007 m. kovo 20 d. Karaliaus dekretu dėl šio skyriaus įgyvendinimo (Moniteur belge, 2007 m. kovo 28 d., p. 16975), iš dalies pakeistu 2007 m. rugpjūčio 31 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 2007 m. rugsėjo 13 d., p. 48537, toliau – Karaliaus dekretas).

23

Pagal Karaliaus dekreto 7 straipsnį:

„Įstatymo‑programos <…> 141 straipsnyje numatytoje deklaracijoje nurodomi šie duomenys:

24

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Thermotec NV yra pagal Belgijos teisę įsteigta bendrovė, gaminanti pramonines aušinimo sistemas. Keturi fiziniai asmenys, kuriems pateikti kaltinimai pagrindinėje byloje, yra ar buvo šios bendrovės direktoriai. Seserinė bendrovė Thermotec sp. z o.o. įsteigta Lenkijoje. Ji vykdo tą pačią veiklą kaip ir Thermotec NV.

25

Per 2008 m. gegužės 5 d.Thermotec NV būstinėje atliktą patikrinimą socialinės inspekcijos tarnybos konstatavo, kad bendrovėje dirba keturi darbuotojai iš Lenkijos, trys iš jų įdarbinti Thermotec sp. z.o.o. Dėl šių darbuotojų negalėjo būti pateikta E 101 forma. Thermotec NV taip pat negalėjo pateikti gavimo patvirtinimo, išduodamo pateikus išankstinę komandiravimo deklaraciją pagal įstatymo‑programos 139 straipsnį (toliau – gavimo patvirtinimas), ir, kaip galutinė paslaugų gavėja, nebuvo pranešusi kompetentingai Belgijos tarnybai komandiruotų darbuotojų, kurie negalėjo pateikti gavimo patvirtinimo, identifikavimo duomenų.

26

Atliekant patikrinimą paaiškėjo, kad net ankstesniais darbuotojų ar stažuotojų iš Lenkijos darbo laikotarpiais Thermotec sp. z.o.o nebuvo prašiusi E 101 formos. Kaltinamieji, kiek tai susiję su laikotarpiu iki 2007 m. balandžio 1 d., socialinei inspekcijai pirmą šių darbuotojų įdarbinimo dieną nebuvo pranešę nei jų vardų su pavardėmis, nei jų darbdavių vardų, pavardžių arba pavadinimo ir adreso. Kiek tai susiję su laikotarpiu po šios datos, nebuvo pranešti asmenų, kurie negalėjo pateikti gavimo patvirtinimo, duomenys.

27

2008 m. spalio 3 d. darbo auditorius inicijavo teisminį tyrimą. Per šį tyrimą 2008 m. lapkričio 18 d. buvo atlikta patalpų krata. 2008 m. lapkričio 21 d. Lenkijos socialinės inspekcijos tarnyba atgaline data išdavė E 101 formas.

28

Dėl Thermotec sp. z o.o padarytų baudžiamųjų nusižengimų surašytas protokolas. 2012 m. vasario 17 d. sprendimu Thermotec NV ir keturi pagrindinėje byloje kaltinami fiziniai asmenys perduoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siekiant patraukti juos atsakomybėn už du baudžiamuosius nusižengimus. Pirmasis nusižengimas susijęs su laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 27 d. iki 2007 m. kovo 31 d. (imtinai) padarytomis veikomis, kuriomis pažeidžiamos 1978 m. rugpjūčio 4 d. Ekonominės pertvarkos įstatymo 69 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir 2 dalies antra pastraipa. Antrasis – su laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d. (imtinai) padarytomis veikomis, kuriomis pažeidžiamas įstatymo‑programos 141 straipsnis. Už abu šiuos nusižengimus baudžiama pagal baudžiamąją teisę skiriama pinigine sankcija.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kaltinamieji baudžiamąja tvarka persekiojami ne dėl to, kad nepateikė išankstinės komandiravimo deklaracijos (pareiga ją pateikti tenka komandiruotų darbuotojų darbdaviui), o dėl to, kad kaip galutiniai paslaugų gavėjai ar užsakovai nepranešė asmenų, kurie negalėjo pateikti gavimo patvirtinimo, identifikavimo duomenų.

30

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme E. J. De Clercq, E. A. R. De Clercq, N. G. W. Rottiers teigė, kad įstatymo‑programos 141 straipsnyje nustatyta pareiga deklaruoti (toliau – nagrinėjama pareiga deklaruoti) yra neproporcinga laisvės teikti paslaugas kliūtis. Jie pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į tai, kad ši pareiga taikoma kartu su įstatymo‑programos 139 straipsnyje nustatyta pareiga deklaruoti užsienio paslaugų teikėją, taip pat rėmėsi Direktyvos 2006/123 19 straipsnio a punktu.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis generalinio advokato P. Cruz Villalón byloje Komisija / Belgija (C‑577/10, EU:C:2012:477, 54 punktas) pateikta išvada, Direktyva 2006/123 gali būti netaikoma byloje, nes inkriminuojamos veikos padarytos iki 2009 m. spalio 2 d. Vis dėlto jis mano, kad reikia atsižvelgti į Direktyvą 96/71.

32

Šis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų paslaugomis besinaudojantys asmenys paslaugų gavėjų ir užsakovų pareigą pranešti komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, kurių darbdavys nedeklaravo Belgijos institucijose, identifikavimo duomenis gali vertinti kaip laisvės teikti paslaugas apribojimą. Tačiau jis nurodo, kad nagrinėjamu atveju galima kalbėti apie įvairius pateisinimus, pavyzdžiui, komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų apsaugą ir poreikį turėti informacijos, kuria remiantis galima vykdyti veiksmingą šiems darbuotojams taikomų Belgijos teisės aktų laikymosi kontrolę, nesąžiningos konkurencijos prevenciją, įskaitant kovą su socialiniu dempingu, siekį išlaikyti socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą ir poreikį užkirsti kelią sukčiavimams ir piktnaudžiavimui. Vis dėlto jis abejoja, ar nagrinėjama pareiga deklaruoti ir už jos nesilaikymą taikoma bausmė (toliau kartu – nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos) neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

33

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad jam priimant sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo byloje Komisija / Belgija (C‑577/10), taip pat susijusioje su įstatymu‑programa. Tačiau jis pažymi, kad minėta byla susijusi su savarankiškai dirbančiais asmenimis, o šiuo atveju nagrinėjamos galutinio paslaugų gavėjo pareigos, atsirandančios komandiruojant pagal darbo sutartį dirbančius asmenis ir stažuotojus, taigi ši byla susijusi su kitomis įstatymo‑programos nuostatomis nei nagrinėtos byloje Komisija / Belgija.

34

Esant tokioms aplinkybėms rechtbank van eerste aanleg te Mechelen (Mecheleno pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 56 ir 57 straipsniai (buvę EB 49 ir 50 straipsniai) ir [Direktyvos 96/71] 3 straipsnio 1 ir 10 dalys, neatsižvelgiant į tai, ar jie skaitomi kartu su [Direktyvos 2006/123] 19 straipsniu ar ne, aiškintini taip, kad jais draudžiamas [įstatymo‑programos] 141 straipsnis, kiekvienam asmeniui, pas kurį arba kuriam tiesiogiai ar per subrangovą dirba komandiruoti pagal darbo sutartį dirbantys asmenys arba stažuotojai, nustatantis pareigą prieš šiems asmenims pradedant dirbti Nacionalinei socialinio draudimo tarnybai elektroniniu būdu (arba, jeigu tai neįmanoma, – telefaksu arba paštu) pranešti asmenų, kurie negali pateikti [gavimo patvirtinimo], identifikavimo duomenis, siejamas su [įstatymo‑programos] 157 straipsniu ir Socialinio baudžiamojo kodekso 183 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktu, pagal kuriuos už šios pareigos nesilaikymą pagal baudžiamąją teisę skiriama bausmė?“

35

Pirmiausia reikia nurodyti, kad, viena vertus, prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į įstatymo‑programos 157 straipsnį. Šiame straipsnyje, be kita ko, buvo numatyta bausmė, skiriama komandiruotų darbuotojų darbdaviui, pažeidusiam pagal įstatymo‑programos 139 straipsnį jam tenkančią pareigą deklaruoti. Tačiau, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėjama būtent bausmė, skiriama paslaugų gavėjui, nesilaikančiam pareigos deklaruoti darbuotojų, kurių prieš tai nedeklaravo jų darbdavys. Ši bausmė buvo numatyta įstatymo‑programos 158 straipsnyje. 2011 m. liepos 1 d. minėtas straipsnis pakeistas Socialinio baudžiamojo kodekso 183 straipsniu, kuris, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikytinas pagrindinėje byloje, remiantis Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio antra pastraipa. Kita vertus, nors kaltinamieji, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, buvo perduoti nacionaliniam teismui siekiant juos patraukti atsakomybėn už du baudžiamuosius nusižengimus, nacionalinio teismo Teisingumo Teismui pateiktas klausimas susijęs tik su baudžiamuoju nusižengimu, kurį sudaro tariamas įstatymo‑programos 141 straipsnio pažeidimas.

36

Be to, reikia pažymėti, kad nors prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime daroma nuoroda į darbuotojus ir stažuotojus, komandiruotus į Belgijos teritoriją, jiems taikomos nacionalinės teisės nuostatos yra mutatis mutandis identiškos. Todėl toliau dėstomi teiginiai dėl komandiruotų darbuotojų taip pat tinka kalbant apie stažuotojus, nes jų stažuotė faktiškai atliekama kaip realus darbas pagal darbo sutartį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lawrie‑Blum, 66/85, EU:C:1986:284, 22 punktą ir Sprendimo Bernini, C‑3/90, EU:C:1992:89, 14 ir 15 punktus).

37

Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 56 ir 57 straipsniai ir Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalys, neatsižvelgiant į tai, ar jie skaitomi kartu su Direktyvos 2006/123 19 straipsniu ar ne, aiškintini taip, kad jais draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų paslaugų gavėjas prieš šiems asmenims pradedant dirbti kompetentingoms įstaigoms turi pranešti jų identifikavimo duomenis, kai šie asmenys negali pateikti įrodymo, kad prieš jiems pradedant teikti paslaugas darbdavys juos deklaravo priimančiosios valstybės narės kompetentingose įstaigose.

38

Belgijos, Danijos ir Prancūzijos vyriausybės iš esmės tvirtina, kad nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų negalima laikyti laisvės teikti paslaugas kliūtimi ir kad bet kuriuo atveju šios nuostatos, pirma, pateisinamos privalomais bendrojo intereso pagrindais, būtent darbuotojų apsauga, nesąžiningos konkurencijos prevencija, kova su sukčiavimu, ir, antra, yra būtinos šiems tikslams pasiekti. Be to, šios vyriausybės mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo aiškinti Direktyvos 96/71 ar Direktyvos 2006/123.

39

Austrijos vyriausybė iš esmės mano, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka Direktyvos 96/71 5 straipsnį, pagal kurį valstybės narės imasi tinkamų priemonių, jei nesilaikoma jos nuostatų.

40

E. J. De Clercq, E. A. R. De Clercq ir N. G. W. Rottiers, atvirkščiai, teigia, kad šios nuostatos yra neproporcingas laisvės teikti paslaugas apribojimas, prieštaraujantis SESV 56 ir 57 straipsniams. Jie taip pat tvirtina, kad remiantis Direktyva 2006/123 valstybėms narėms aiškiai draudžiama nustatyti pareigą deklaruoti siekiant pasinaudoti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis.

41

Europos Komisija nurodo, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo aiškinti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalių, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyva 2006/123 netaikoma pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms ratione temporis. Be to, Komisija mano, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos yra laisvės teikti paslaugas kliūtis. Šios nuostatos galėtų būti pateisinamos, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti ir konkrečiai bei tiksliai įvertinti jų siekiamą tikslą ir proporcingumą.

42

Atsižvelgiant į Direktyvos 96/71 3 straipsnio pavadinimą, šiame straipsnyje reglamentuojamos komandiruotų darbuotojų „darbo sutarties [darbo ir įdarbinimo] sąlygos“.

43

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją, privalo garantuoti tokiems darbuotojams darbo ir įdarbinimo sąlygas, kurios toje valstybėje narėje, kur darbas atliekamas, reglamentuojamos įstatymų ir kitų teisės aktų ir (arba) kolektyvinių sutarčių ar arbitražo sprendimų dėl šios direktyvos priede išvardytos veiklos, ir kurios pirmiausia susijusios su maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiku, minimalių mokamų metinių atostogų trukme, minimaliu darbo užmokesčio dydžiu ir darbuotojų sveikata, higiena ir darbo sauga.

44

Panašiai 3 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad laikydamosi ESV sutarties ir vienodų sąlygų taikymo principo valstybės narės nacionalinėms ir kitų valstybių narių įmonėms taip pat gali taikyti darbo ir įdarbinimo sąlygas dėl kitokių nei išvardytieji to paties straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje dalykų tuo atveju, kai remiamasi viešosios tvarkos nuostatomis, taip pat darbo ir įdarbinimo sąlygas, nustatytas kolektyvinėse sutartyse arba arbitražo sprendimuose, reglamentuojančiuose kitokią veiklą nei nurodytoji Direktyvos 96/71 priede.

45

Taigi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalimis siekiama užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos priimančiosios valstybės narės minimalią apsaugą užtikrinančios normos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais dalykais, taip pat, kai reikia, remiantis 10 dalimi valstybių narių nustatytos normos, kai šie darbuotojai laikinai dirba minėtos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Laval un Partneri, C‑341/05, EU:C:2007:809, 76 punktą).

46

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos tiesiogiai nesusijusios su minėtose direktyvos nuostatose numatytomis darbo ir įdarbinimo sąlygomis ir kad jomis siekiama užtikrinti, jog patikrinimai, kuriuos gali atlikti Belgijos įstaigos, kad užtikrintų šių darbo ir įdarbinimo sąlygų laikymąsi, būtų veiksmingi.

47

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokios kontrolės priemonės nepatenka į Direktyvos 96/71 taikymo sritį ir nėra suderintos Europos Sąjungos lygiu, nes Direktyva 96/71 siekiama suderinti nacionalinės materialinės teisės nuostatas, susijusias su komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygomis, nepriklausomai nuo papildomų administracinių taisyklių, skirtų patikrinti, kaip laikomasi šių sąlygų. Todėl jas valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Sąjungos teisės principų (šiuo klausimu žr. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., C‑515/08, EU:C:2010:589, 25–27 punktus).

48

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai netaikomos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 10 dalių nuostatos.

49

Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 2 dalies g punkte įtvirtinta, kad valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos šios direktyvos 19 straipsnyje nurodytus laisvės teikti paslaugas apribojimus. Kaip pažymi E. J. De Clercq, E. A. R. De Clercq ir N. G. W. Rottiers, ir iš Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 2 dalies g punkto, ir iš 19 straipsnio a punkto formuluočių matyti, kad valstybės narės negali nustatyti paslaugų gavėjui reikalavimų, kuriais būtų ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo teikiama paslauga, pavyzdžiui, pareigos pateikti deklaraciją kompetentingoms įstaigoms.

50

Vis dėlto reikia pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog kaltinamieji persekiojami už veikas, padarytas laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d., t. y. prieš pasibaigiant Direktyvos 2006/123 44 straipsnio 1 dalyje nustatytam perkėlimo į nacionalinę teisę terminui – 2009 m. gruodžio 28 d. Todėl ši direktyva pagrindinei bylai netaikoma ratione temporis.

51

Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjant prejudicinį klausimą nereikia atsižvelgti į Direktyvos 2006/123 19 straipsnio nuostatas.

52

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinė byla susijusi su paslaugų, teikiamų valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri komandiravo savo darbuotojus apibrėžtam laikotarpiui į kitoje valstybėje narėje įsteigtą tai pačiai grupei priklausančią įmonę teikti paslaugų, gavėjais. Kadangi pagal SESV 56 straipsnį teisės suteikiamos ne tik pačiam paslaugų teikėjui, bet ir jų gavėjui, tokia faktinė situacija patenka į SESV 56 ir 57 straipsnių taikymo sritį (šiuo klausimu žr. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 56 straipsnyje reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės ar dėl to, kad jis įsteigtas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje turi būti teikiama paslauga, bet ir bet kokius apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jie draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veiklą (žr., be kita ko, Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Sprendimo Komisija / Belgija, C‑577/10, EU:C:2012:814, 38 punktą; Sprendimo Essent Energie Productie, C‑91/13, EU:C:2014:2206, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Be to, kaip priminta šio sprendimo 52 punkte, SESV 56 straipsniu suteikiamos teisės ne tik pačiam paslaugų teikėjui, bet ir jų gavėjui.

55

Nagrinėjamu atveju iš įstatymo‑programos 141 straipsnio matyti, kad nagrinėjama galutinių paslaugų gavėjų ar už komandiruotų darbuotojų paslaugas mokančių asmenų, pas kuriuos ar kuriems tiesiogiai arba per subrangovą šie darbuotojai dirba, pareiga deklaruoti reiškia, kad prieš pastariesiems pradedant teikti paslaugas reikia patikrinti, ar komandiruoti darbuotojai gali pateikti gavimo patvirtinimą. Jeigu toks gavimo patvirtinimas negali būti pateiktas, šie galutiniai paslaugų gavėjai ar už komandiruotų darbuotojų paslaugas mokantys asmenys elektroniniu būdu kompetentingoms Belgijos įstaigoms turi pateikti deklaraciją.

56

Pagal Karaliaus dekreto 7 straipsnį šioje deklaracijoje turi būti nurodyti deklaruojančio asmens identifikavimo duomenys (vietoj kurių, esant tam tikroms aplinkybėms, galima nurodyti tik įmonės kodą ar socialinio draudimo identifikavimo numerį), komandiruoto darbuotojo, kuris negalėjo pateikti gavimo patvirtinimo, identifikavimo duomenys (vietoj kurių, esant tam tikroms aplinkybėms, galima nurodyti tik nacionalinio registro identifikavimo numerį arba „Banque Carrefour numerį“), taip pat šiuos darbuotojus įdarbinusio asmens identifikavimo duomenys (vietoj kurių, esant tam tikroms aplinkybėms, galima nurodyti įmonės kodą ar socialinio draudimo identifikavimo numerį).

57

Remiantis Socialinio baudžiamojo kodekso 101 ir 183 straipsniais, už nagrinėjamos pareigos deklaruoti nesilaikymą paslaugų gavėjas baudžiamas nuo 100 iki 1000 EUR bauda pagal baudžiamąją teisę arba nuo 50 iki 500 EUR bauda pagal administracinę teisę, taikant dešimtainius daugiklius ir dauginant baudą iš atitinkamų darbuotojų skaičiaus.

58

Taigi nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje įsteigto darbdavio komandiruotų darbuotojų teikiamų paslaugų gavėjui nustatoma ne tik pareiga prieš šiems darbuotojams pradedant teikti paslaugas patikrinti, ar jų darbdavys įvykdė įstatymo‑programos 139 straipsnyje jam nustatytą pareigą deklaruoti, bet, esant tam tikroms aplinkybėms, taip pat prieš šiems darbuotojams pradedant teikti paslaugas sužinoti jų ir jų darbdavio identifikavimo duomenis ir pranešti juos kartu su savo identifikavimo duomenimis kompetentingoms Belgijos įstaigoms.

59

Todėl reikia pripažinti, kad dėl teisės nuostatų, kuriose nustatytos tokios pareigos, už kurių nesilaikymą gali būti skiriama bausmė pagal baudžiamąją teisę, kitose valstybėse įsteigtų paslaugų teikėjų teikiamos paslaugos gali tapti mažiau patrauklios Belgijoje įsteigtiems paslaugų gavėjams ir dėl to šie gavėjai gali būti atgrasyti kreiptis į kitose valstybėse narėse gyvenančius (įsteigtus) paslaugų teikėjus.

60

Dėl to šios teisės nuostatos yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 57 straipsnį, iš principo draudžiamas pagal SESV 56 straipsnį.

61

Šios išvados negalima paneigti remiantis Belgijos vyriausybės teiginiu, kad tokių teisės nuostatų poveikis iš esmės yra nedidelis, nes reikalaujama pateikti tik labai ribotą informaciją, nagrinėjama pareiga deklaruoti yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir tik papildoma. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal Sutartį bet kuriuo atveju draudžiamas netgi nedidelės apimties arba reikšmės pagrindinės laisvės apribojimas (Sprendimo Corsica Ferries (France), C‑49/89, EU:C:1989:649, 8 punktas ir Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, EU:C:2014:2011, 42 punktas).

62

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdantiems veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas, gali būti pateisinami, jei atitinka privalomą bendrojo intereso, kuris vis dar neginamas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas nuostatas, pagrindą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (Sprendimo Arblade ir kt., C‑369/96 ir C‑376/96, EU:C:1999:575, 34 ir 35 punktai; Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2012:814, 44 punktas).

63

Be to, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad, kalbant apie valstybės narės, kurios teritorijoje teikiamos paslaugos, įstaigų galimybę atlikti patikrinimus, kuriais siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi teisių, minėtos valstybės narės teisės aktais suteikiamų jos teritorijoje esantiems darbuotojams, pažymėtina, kad valstybėje narėje, kurios teritorijoje paslaugos teikiamos, įsteigtų įmonių ir įmonių, įsteigtų kitoje valstybėje narėje ir komandiruojančių darbuotojus į šios pirmosios valstybės narės teritoriją teikti paslaugų, situacija objektyviai skiriasi (šiuo klausimu žr. Sprendimo Finalarte ir kt., C‑49/98, C‑50/98, C‑52/98–C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, EU:C:2001:564, 63, 64, 73 punktus ir Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2012:814, 48 punktą).

64

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gali būti pateisinamos komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų apsauga, poreikiu vykdyti veiksmingą šiems darbuotojams taikomų Belgijos teisės aktų laikymosi kontrolę, nesąžiningos konkurencijos prevencija, įskaitant kovą su socialiniu dempingu, socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros išlaikymu arba poreikiu užkirsti kelią sukčiavimams ir piktnaudžiavimui. Belgijos vyriausybė taip pat teigia, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos pateisinamos siekiu apsaugoti darbuotojus, nesąžiningos konkurencijos prevencija ir kova su sukčiavimu.

65

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prie privalomų bendrojo intereso pagrindų, kuriais galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą, priskirtina darbuotojų apsauga (Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), įmonių, mokančių savo komandiruotiems darbuotojams mažesnį už minimalų darbo užmokestį, nesąžiningos konkurencijos prevencija, nes šis tikslas apima tikslą apsaugoti vartotojus kovojant su socialiniu dempingu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wolff & Müller, C‑60/03, EU:C:2004:610, 35, 36 ir 41 punktus), kova su sukčiavimu, be kita ko, socialinės apsaugos srityje, ir piktnaudžiavimų prevencija, konkrečiai kova su neoficialiu darbu, nes šis tikslas gali būti susijęs, pavyzdžiui, su tikslu išsaugoti socialinės apsaugos sistemų finansinę pusiausvyrą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Rüffert, C‑346/06, EU:C:2008:189, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

66

Be to, Teisingumo Teismas pripažino valstybių narių teisę tikrinti, kaip laikomasi paslaugų teikimą reglamentuojančių nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų, ir tai, kad remiantis privalomais bendrojo intereso pagrindais, kuriais pateisinamos materialinės teisės akto nuostatos, taip pat galima pateisinti kontrolės priemones, būtinas jų laikymuisi užtikrinti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Arblade ir kt., EU:C:1999:575, 38 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 48 punktą).

67

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad dėl įstatymo‑programos 153 straipsniu nustatytos kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje teisėtai įsteigtų savarankiškai paslaugas teikiančių asmenų, norinčių Belgijoje laikinai teikti paslaugas, išankstinio deklaravimo pareigos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Belgijos Karalystė galėjo remtis tikslu kovoti su sukčiavimu, būtent socialinės apsaugos srityje, užkirsti kelią piktnaudžiavimams ir apsaugoti darbuotojus, norėdama pateisinti dėl šio straipsnio kylančią laisvės teikti paslaugas kliūtį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Belgija, EU:C:2012:814, 45 punktą).

68

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjama pareiga deklaruoti nustatyta paslaugų gavėjui ir ja papildoma išankstinio deklaravimo pareiga, kuri jau tenka komandiruotus darbuotojus įdarbinusiam asmeniui. Be to, reikia pažymėti, kad, ypač kiek tai susiję su darbo teisės sritimi, kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje įsteigto darbdavio į Belgijos teritoriją komandiruoti darbuotojai pirmiausia pagal Direktyvą 96/71 iš esmės naudojasi tam tikromis socialinėmis teisėmis, kurių laikymąsi siekiama užtikrinti nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis.

69

Remiantis tuo, darytina išvada, kad komandiruotų darbuotojų apsaugos ir kovos su sukčiavimu tikslais, kuriais nagrinėjamu atveju remiasi Belgijos vyriausybė, taip pat galima pateisinti nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas ir kad šios nuostatos, kaip kontrolės priemonė, būtina šių privalomų bendrojo intereso pagrindų, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 65 ir 66 punktuose primintą teismo praktiką, laikymuisi užtikrinti, a priori yra tinkamos pasiekti šiuos tikslus.

70

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, turi įvertinti, ar šios nuostatos yra proporcingos nurodytiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Finalarte ir kt., EU:C:2001:564, 49 punktą ir Sprendimo International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, C‑438/05, EU:C:2007:772, 84 punktą).

71

Dėl šio vertinimo svarbu priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio pareiga pranešti priimančiosios valstybės valdžios įstaigoms apie vieno ar daugiau pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų komandiravimą, numatomą jų buvimo laiką ir paslaugas, pateisinančias komandiravimą, dar prieš komandiruojant šiuos darbuotojus yra veiksminga ir proporcinga priemonė, kuri leidžia šioms įstaigoms, pirma, kontroliuoti priimančiosios valstybės narės socialinės ir darbo teisės aktų laikymąsi komandiruotės laikotarpiu, atsižvelgiant į pareigas, kurios šiam darbdaviui jau nustatytos pagal darbo teisės normas kilmės valstybėje narėje, ir, antra, kovoti su sukčiavimu (šiuo klausimu žr. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., EU:C:2010:589, 51, 53, 54 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

72

Kaip nurodo Belgijos vyriausybė, nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, kiek jomis reikalaujama tikrinti, kaip laikinai į Belgijos teritoriją komandiruotus darbuotojus įdarbinęs asmuo vykdo jam tenkančią pareigą deklaruoti, gali būti laikomos šios pareigos, būtinos siekiant įgyvendinti „Limosa“ sistemos tikslus, pasekme.

73

Taip pat primintina, kad sankcijų, įskaitant pagal baudžiamąją teisę, skyrimas gali būti laikomas būtinu veiksmingam nacionalinės teisės aktų laikymuisi užtikrinti, su sąlyga, kad kiekvienu konkrečiu atveju skiriamos sankcijos pobūdis ir dydis yra proporcingi pažeidimo, už kurį siekiama nubausti skiriant šią sankciją, sunkumui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Louloudakis, C‑262/99, EU:C:2001:407, 69 bei 70 punktus ir Sprendimo Komisija / Graikija, C‑156/04, EU:C:2007:316, 72 punktą).

74

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atrodo, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gali būti proporcingos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Belgijos vyriausybės nurodytiems tikslams, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

75

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 56 ir 57 straipsniai aiškintini taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų paslaugų gavėjas prieš šiems asmenims pradedant dirbti kompetentingoms įstaigoms turi pranešti jų identifikavimo duomenis, kai šie asmenys negali pateikti įrodymo, kad prieš jiems pradedant teikti šias paslaugas priimančiosios valstybės narės kompetentingose įstaigose juos deklaravo jų darbdavys, jeigu šios nuostatos gali būti pateisinamos privalomo bendrojo intereso pagrindo apsauga, būtent darbuotojų apsauga arba kova su sukčiavimu socialinės apsaugos srityje, su sąlyga, kad bus nustatyta, jog jos tinkamos užtikrinti teisėtai siekiamo (‑ų) tikslo (‑ų) įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam (jiems) pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 56 ir 57 straipsniai aiškintini taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo komandiruotų pagal darbo sutartį dirbančių asmenų paslaugų gavėjas prieš šiems asmenims pradedant dirbti kompetentingoms įstaigoms turi pranešti jų identifikavimo duomenis, kai šie asmenys negali pateikti įrodymo, kad prieš jiems pradedant teikti šias paslaugas priimančiosios valstybės narės kompetentingose įstaigose juos deklaravo jų darbdavys, jeigu šios nuostatos gali būti pateisinamos privalomo bendrojo intereso pagrindo apsauga, būtent darbuotojų apsauga arba kova su sukčiavimu socialinės apsaugos srityje, su sąlyga, kad nustatyta, jog jos tinkamos užtikrinti teisėtai siekiamo (‑ų) tikslo (‑ų) įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam (jiems) pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.