—

M. Blomqvist, atstovaujamo advokat J. Petersen,

—

Rolex SA ir Manufacture des Montres Rolex SA, atstovaujamų advokater K. Dyekjær ir T. Mølsgaard,

—

Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg ir M. Linntam,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir B. Beaupère-Manokha,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Clausen ir F. W. Bulst,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (OL L 196, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 13 t., p. 469; toliau – Muitinės reglamentas), 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230; toliau – Autorių teisių direktyva) 4 straipsnio 1 dalies, 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25, toliau – Prekių ženklų direktyva) 5 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1; toliau – Bendrijos prekių ženklo reglamentas) 9 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M. Blomqvist ginčą su Rolex SA ir Manufacture des montres Rolex SA (toliau – Rolex) dėl muitinės sulaikyto suklastoto laikrodžio, kurį M. Blomqvist nusipirko pasinaudojęs Kinijos interneto parduotuve, sunaikinimo.

3

Muitinės reglamento 2 ir 8 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiuo reglamentu nustatomos sąlygos, kuriomis muitinė imasi veiksmų, kai prekės, įtariamos esant pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises yra tokiose situacijose:

<…>

2.   Šiuo reglamentu taip pat nustatomos priemonės, kurių privalo imtis kompetentingos institucijos pripažinus, kad 1 dalyje minėtos prekės tikrai pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises.“

5

To paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai suformuluoti taip:

„Šiame reglamente „prekės, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises“ reiškia:

<…>“

6

Šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1. Kai muitinės įstaiga <...> įsitikina, <...> kad 1 straipsnio dalyje nurodytose situacijose esančios prekės kelia įtarimą, kad yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises <...> muitinė tų prekių neišleidžia arba jas sulaiko.“

7

Pagal Muitinės reglamento 10 straipsnio pirmą pastraipą:

„Sprendžiant, ar intelektinės nuosavybės teisės buvo pažeistos pagal nacionalinę teisę, taikomi valstybėje narėje, kurioje prekės yra 1 straipsnio 1 dalyje minėtoje situacijoje, galiojantys teisės aktai.“

8

Pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį:

„Neapribojant intelektinės nuosavybės teisių subjekto teisės į kitas gynybos priemones, valstybės narės patvirtina priemones, kurios kompetentingoms valdžios institucijoms suteikia teisę:

<…>“

9

Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.“

10

Pagal Prekių ženklų direktyvos 5 straipsnio 1 ir 3 dalis:

„1.   Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims neturinčioms jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

<…>

3.   Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<…>

<…>“

11

Pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 9 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.   Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo prekybos veikloje naudoti:

<…>

2.   Vadovaujantis 1 dalies nuostatomis galima, inter alia, uždrausti:

<…>

<…>“

12

Pagal Autorių teisių įstatymo ((Ophavsretsloven) 2010 m. vasario 27 d. Kodifikavimo dekretu (Lovbekendtgørelse) Nr. 202 įtvirtinta konsoliduota redakcija), kuriuo perkelta Autorių teisių direktyva, 2 straipsnio 1 ir 3 dalis:

„1.   Atsižvelgiant į šiame įstatyme numatytus apribojimus, autoriaus teisė apima išimtinę teisę disponuoti kūriniu atgaminant ar leidžiant visuomenei naudotis jo originalia ar pakeista versija, išverstu ar pertvarkytu į kitą literatūros ar meno kūrinį ar bet kokiu kitu būdu.

<…>

3.   Kūrinys padaromas prieinamas visuomenei, jeigu:

13

Pagal Prekių ženklų įstatymo ((Varemærkeloven) 2012 m. sausio 24 d. Kodifikavimo dekretu (Lovbekendtgørelse) Nr. 109 įtvirtinta konsoliduota redakcija), kuriuo perkelta Prekių ženklų direktyva, 4 straipsnio 1 ir 3 dalis:

„1.   Prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti bet kokį žymenį prekybos veikloje, jei:

<...>

3.   Naudojimas prekybos veikloje reiškia:

14

Pagal 2005 m. spalio 20 d. Kodifikavimo dekreto Nr. 1047 dėl Europos reglamento dėl prekių, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, taikymo (Lovbekendtgørelse nr. 1047 om anvendelse af Det Europæiske Fællesskabs forordning om toldmyndighedernes indgriben over for varer, der mistænkes for at krænke visse intellektuelle ejendomsrettigheder, og om de foranstaltninger, som skal træffes over for varer, der krænker sådanne rettigheder) 5 straipsnį:

„[1.]   Pagal [Muitinės reglamento] 9 straipsnį pradėtoje byloje prekių gavėjas gali prašyti teismo nustatyti, ar įvykdytos šiame straipsnyje įtvirtintos prekių išleidimo sustabdymo sąlygos. Teismas gali nurodyti išleisti prekes.

2.   Prekių gavėjas negali apskųsti aukštesnei administracinei institucijai muitų ir mokesčių administratoriaus sprendimo sustabdyti prekių išleidimą.“

15

2006 m. sausio 9 d. Dekreto Nr. 12 dėl Europos reglamento dėl prekių, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, taikymo (Bekendtgørelse nr. 12 om anvendelse af Det Europæiske Fællesskabs forordning om toldmyndighedernes indgriben over for varer, der mistænkes for at krænke visse intellektuelle ejendomsrettigheder, og om de foranstaltninger, som skal træffes over for varer, der krænker sådanne rettigheder) 4 straipsnyje nustatyta:

„[1.]   Prekės, pripažintos pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, kaip apibrėžta [Muitinės reglamento] 2 straipsnio 1 dalyje, konfiskuojamos valstybės ir sunaikinamos. Naikinimas atliekamas laikantis reglamento 17 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų sąlygų.

2.   Už pagal 1 dalį sunaikintas prekes jokia kompensacija neišmokama.“

16

2010 m. sausio mėn. M. Blomqvist, gyvenantis Danijoje, iš Kinijos interneto parduotuvės užsisakė rankinį laikrodį, kuris apibūdintas kaip „Rolex“ markės laikrodis. Užsakymas buvo pateiktas ir mokėjimas atliktas pardavėjo interneto svetainėje anglų kalba. Pardavėjas išsiuntė laikrodį pašto siunta iš Honkongo.

17

Kai siunta atvyko į Daniją, muitinė ją patikrino. Muitinė sustabdė laikrodžio išleidimą, kilus įtarimų, kad jis yra originalaus Rolex laikrodžio klastotė ir todėl pažeistos autoriaus teisės į konkretų modelį. 2010 m. kovo 18 d. muitinė apie tai pranešė Rolex ir M. Blomquist.

18

Nustačiusi, kad laikrodis tikrai yra klastotė, Rolex, laikydamasi Muitinės reglamente numatytos procedūros, pareikalavo pratęsti laikrodžio išleidimo sustabdymą ir paprašė M. Blomqvist sutikimo, kad muitinė sunaikintų laikrodį.

19

Nurodęs, kad nusipirko laikrodį teisėtai, M. Blomqvist nesutiko, kad jis būtų sunaikintas.

20

Tuomet Rolex pareiškė Sø- og Handelsretten (Prekybos teismas) ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti M. Blomquist pritarti laikrodžio sulaikymui ir neatlygintinam sunaikinimui. Šis teismas patenkino Rolex prašymą.

21

M. Blomqvist pateikė apeliaciją Højesteret. Šis teismas iškėlė klausimą, ar nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje iš tiesų buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės, o tai yra būtina sąlyga Muitinės reglamentui taikyti, nes norint taikyti šį reglamentą būtina, kad, pirma, būtų pažeistos Danijoje saugomos autorių teisės ar teisės į prekių ženklą ir, antra, tariamas pažeidimas būtų padarytas šioje valstybėje narėje. Kadangi neginčijama, kad M. Blomqvist nusipirko laikrodį asmeniniam naudojimui ir nepažeidė Danijos autorių teisių ir prekių ženklų įstatymų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar pardavėjas pažeidė autoriaus teises ir teises į prekių ženklą Danijoje. Dėl šios priežasties ir remdamasis Teisingumo Teismo praktika (2011 m. liepos 12 d. Sprendimas L’Oréal ir kt., C-324/09, Rink. p. I-6011; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Philips, C‑446/09 ir C‑495/09, ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimas Donner, C-5/11, Rink. p. I-12435) Højesteret klausia, ar nagrinėjamoje byloje galima kalbėti apie viešą platinimą, kaip jis suprantamas pagal Autorių teisių direktyvą, ir apie naudojimą prekybos veikloje, kaip jis suprantamas pagal Prekių ženklų direktyvą ir Bendrijos prekių ženklo reglamentą.

22

Šiomis aplinkybėmis Højesteret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:

23

Pirmiausia pažymėtina, kad savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti sąvoką „viešas platinimas“, kaip ji suprantama pagal Autorių teisių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, ir sąvoką „naudojimas prekybos veikloje“, kaip ji suprantama Prekių ženklų direktyvos 5 straipsnio 1 ir 3 dalis ir pagal Bendrijos prekių ženklo reglamento 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, tam, kad pagrindinėje byloje galėtų nuspręsti dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo buvimo.

24

Remiantis Muitinės reglamento 2 straipsnio 1 dalyje esančia sąvokų „suklastotos prekės“ ir „piratinės prekės“ apibrėžtimi, šios sąvokos susijusios su pažeidimais, kuriais kėsinamasi į prekių ženklą, autoriaus ar gretutines teises arba į dizainą, ginamus pagal Sąjungos teisę arba pagal valstybės narės, kurios muitinė ėmėsi veiksmų, vidaus teisę. Taigi kalbama tik apie intelektinės nuosavybės teisių, įtvirtintų Sąjungos teisėje ar valstybių narių nacionalinėje teisėje, pažeidimus. (žr. minėto Sprendimo Philips 50 punktą).

25

Šiuo klausimu Muitinės reglamente neįtvirtintas joks naujas kriterijus, kuris leistų patikrinti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo buvimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montex Holdings, C-281/05, Rink. p. I-10881, 40 punktą). Taigi, norint pateisinti muitinės įsikišimą remiantis šiuo reglamentu, tokiu pažeidimu galima remtis tik jei dėl atitinkamos prekės pardavimo gali būti pažeistos teisės, suteiktos Autorių teisių direktyvoje, Prekių ženklų direktyvoje ir Bendrijos prekių ženklo reglamente numatytomis sąlygomis.

26

Šiomis aplinkybėmis prejudicinius klausimus reikia suprasti taip, kad jais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar iš Muitinės reglamento išplaukia, jog tam, kad intelektinės nuosavybės teisių į prekę, parduotą valstybės narės teritorijoje gyvenančiam asmeniui per trečiojoje valstybėje esančią interneto parduotuvę, turėtojas galėtų naudotis šiuo reglamentu jam užtikrinta apsauga minėtos prekės įvežimo į šios valstybės narės teritoriją momentu, būtina, kad šioje valstybėje narėje šis pardavimas būtų laikomas viešo platinimo forma ar naudojimu prekybos veikloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar būtina, kad iki pardavimo minėta prekė būtų siūloma pirkti ar reklamuojama vartotojams toje pačioje valstybėje narėje.

27

Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, pagal Prekių ženklų direktyvą ir Bendrijos prekių ženklo reglamentą prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti trečiajam asmeniui be jo sutikimo naudoti jo prekių ženklui tapatų žymenį, kai jis naudojamas prekybos veikloje prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms įregistruotas šis prekių ženklas, ir kai jį naudojant padaroma arba galėtų būti padaryta žala prekių ženklo funkcijoms (2010 m. kovo 23 d. Sprendimo Google France ir Google, C-236/08-C-238/08, Rink. p. I-2417, 49 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

28

Antra, remiantis Autorių teisių direktyva, autoriams suteikta išimtinė teisė leisti ar uždrausti bet kuria forma viešai platinti jų kūrinių originalus ar kopijas parduodant ar kitokiu būdu. Viešam platinimui būdingos kelios operacijos, apimančios veiksmus bent jau nuo pardavimo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo pristatant prekes vienam iš visuomenės narių. Todėl prekybininkas yra atsakingas už visas jo paties arba jo sąskaita įvykdytas operacijas, dėl kurių įvyksta „viešas platinimas“ valstybėje narėje, kurioje platinamoms prekėms taikoma autorių teisių apsauga (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Donner 26 ir 27 punktus).

29

Šiomis aplinkybėmis pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad valstybės narės teritorijoje šis pardavimas būtų laikomas viešo platinimo forma, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių direktyvą, arba naudojimu prekybos veikloje, kaip tai suprantama pagal Prekių ženklų direktyvą ir Bendrijos prekių ženklo reglamentą. Tokio platinimo buvimas turi būti laikomas įrodytu, jei buvo sudaryta pardavimo ir išsiuntimo sutartis.

30

Neginčijama, kad pagrindinėje byloje Rolex Danijoje priklauso autoriaus teisės ir teisės į prekių ženklus, kuriomis ji remiasi, o byloje aptariamas laikrodis yra suklastota ir piratinė prekė, kaip tai suprantama pagal Muitinės reglamento 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Taip pat neginčijama, kad Rolex galėtų remtis šių teisių pažeidimu, jei šią prekę parduotų šioje valstybėje narėje įsisteigęs prekybininkas, nes tokio komerciniais tikslais įvykdyto pardavimo atveju jos teisėmis būtų pasinaudota viešai platinant, kai vykdoma prekybos veikla. Taigi, siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, lieka patikrinti, ar toks kaip Rolex intelektinės nuosavybės teisių turėtojas gali reikalauti tokios pačios savo teisių apsaugos tuo atveju, kai, kaip pagrindinėje byloje, aptariama prekė buvo parduota per interneto parduotuvę, esančią trečiojoje valstybėje, kurios teritorijoje ši apsauga netaikoma.

31

Be abejo, tiesa, kad vien interneto svetainės prieinamumo teritorijoje, kurioje taikoma ši apsauga, nepakanka išvadai, kad šioje svetainėje skelbiami pasiūlymai pirkti skirti šioje teritorijoje esantiems vartotojams, padaryti (žr. minėto Sprendimo L’Oréal ir kt. 64 punktą).

32

Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad taip saugomos teisės gali būti pažeidžiamos, kai net prieš įvežant prekes iš trečiųjų valstybių į šios apsaugos galiojimo teritoriją su šiomis prekėmis atliekamas šioje teritorijoje esantiems vartotojams skirtas prekybos veiksmas, kaip antai pardavimas, pasiūlymas pirkti ar reklama (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Philips 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

33

Taigi, prekėmis iš trečiosios valstybės, kurios yra Europos Sąjungoje prekių ženklų teisės saugomo produkto imitacija arba Sąjungoje autorių ar gretutinių teisių ar dizaino saugomo produkto kopija, galima pažeisti šias teises, todėl jos gali būti pripažintos „suklastotomis prekėmis“ ar „piratinėmis prekėmis“, jei įrodyta, kad jos skirtos parduoti Sąjungoje, o toks įrodymas yra faktas, kad šios prekės parduotos pirkėjui Sąjungoje, siūlytos pirkti ar reklamuotos vartotojams Sąjungoje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Philips 78 punktą).

34

Nustatyta, kad pagrindinėje byloje aptariama prekė buvo parduota pirkėjui Sąjungoje, todėl bet kuriuo atveju šios situacijos negalima lyginti nei su situacija, kai prekės siūlomos „elektroninėje prekyvietėje“, nei juo labiau su situacija, kai prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją taikant laikino neapmokestinimo režimą. Vadinasi, vien dėl aplinkybės, kad pardavimas įvyko per trečiojoje valstybėje esančią interneto parduotuvę, iš intelektinės nuosavybės teisių į parduotą prekę turėtojo negalima atimti Muitinės reglamente įtvirtintos apsaugos, ir nėra būtina tikrinti, ar iki pardavimo ši prekė taip pat buvo viešai siūloma pirkti arba reklamuojama vartotojams Sąjungoje.

35

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Muitinės reglamentas turi būti aiškinamas taip, kad intelektinės nuosavybės teisių į prekę, parduotą valstybės narės teritorijoje gyvenančiam asmeniui per trečiojoje valstybėje esančią interneto parduotuvę, turėtojas naudojasi šiuo reglamentu jam užtikrinta apsauga minėtos prekės įvežimo į šios valstybės narės teritoriją momentu vien dėl šios prekės pirkimo. Šiuo tikslu nebūtina, kad iki pardavimo minėta prekė būtų siūloma pirkti ar reklamuojama vartotojams toje pačioje valstybėje narėje.

36

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, turi būti aiškinamas taip, kad intelektinės nuosavybės teisių į prekę, parduotą valstybės narės teritorijoje gyvenančiam asmeniui per trečiojoje valstybėje esančią interneto parduotuvę, turėtojas naudojasi šiuo reglamentu jam užtikrinta apsauga minėtos prekės įvežimo į šios valstybės narės teritoriją momentu vien dėl šios prekės pirkimo. Šiuo tikslu nebūtina, kad iki pardavimo minėta prekė būtų siūloma pirkti ar reklamuojama vartotojams toje pačioje valstybėje narėje.