1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl procedūrinių garantijų ir socialinių lengvatų, kurias valstybė narė turi suteikti trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio sveikatos būklės reikia patenkinti jo medicininius poreikius, jeigu jis laukia teismo sprendimo dėl kito sprendimo, kuriuo atmestas jo prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių ir jis įpareigotas išvykti iš teritorijos, teisėtumo.

2. 

Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo įvertinti, ar direktyvas 2003/9/EB ( 2 ), 2004/83 ( 3 ) ir 2005/85/EB ( 4 ), sudarančias bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindą, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ( 5 ) atitinka nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, pirma, nenumatomas ieškinys, kuriuo ipso iure sustabdomas išsiuntimo vykdymas, ir, antra, per visą teismo proceso laiką galimybė patenkinti pagrindinius suinteresuotojo asmens poreikius teapima skubią medicininę pagalbą.

3. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Centre public d’action sociale d’Ottignies-Louvain-la-Neuve (toliau – CPAS) ir AIDS sergančio Nigerio piliečio M. Abdida ginčą. Kai Belgijos valstybė priėmė sprendimą atmesti M. Abdida prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių ir įpareigojo jį išvykti iš teritorijos, iš suinteresuotojo asmens turėjo būti atimtas registracijos liudijimas, kuriuo naudodamasis jis galėjo nemokamai tenkinti pagrindinius savo poreikius. Be to, jis negalėjo pareikšti ieškinio dėl minėto sprendimo panaikinimo, kuriuo būtų ipso iure sustabdytas išsiuntimo iš šalies vykdymas.

4. 

Minėtu prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateikiami trys klausimai.

5. 

Pirma, ar trečiosios šalies pilietį, kuris sunkiai serga ir kuriam, grąžinus jį į kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, nes jo šalyje nėra tinkamo medicininio gydymo, pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą galima laikyti „papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu“?

6. 

Šis klausimas yra tapatus klausimui, Cour constitutionnelle pateiktam byloje M’Bodj, kuri dar nagrinėjama Teisingumo Teisme ir kurioje 2014 m. liepos 17 d. pateikiau savo išvadą ( 6 ).

7. 

Antra, ar ieškinys dėl sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių ir suinteresuotasis asmuo įpareigojamas išvykti iš teritorijos, turi ipso iure turėti stabdomąjį poveikį, atsižvelgiant į šiam asmeniui pagal direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 bei Chartiją užtikrinamas teises?

8. 

Trečia, ir remiantis tais pačiais aktais, ar valstybės narės turi patenkinti pagrindinius, o ne tik medicininius suinteresuotojo asmens poreikius, kol bus priimtas sprendimas dėl sprendimo jį grąžinti teisėtumo, šiuo atveju CPAS socialinę pagalbą apribojus skubios medicininės pagalbos suteikimu?

9. 

Šioje išvadoje teigsiu, kad nė vienas iš bendrą Europos prieglobsčio sistemą reglamentuojančių dokumentų, t. y. Direktyva 2003/9, Direktyva 2004/83 ir Direktyva 2005/85, netaikytinas 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymo dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo joje bei jų išsiuntimo iš šalies (Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers) 9b straipsniu grindžiamam prašymui išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, kuris nepripažįstamas papildoma tarptautinės apsaugos forma.

10. 

Tuomet nurodysiu priežastis, dėl kurių, atsižvelgiant į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 7 ) nuostatas ir, kita, Chartijoje įtvirtintas pagrindines teises, nagrinėsiu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ieškinio, ipso iure sustabdančio išsiuntimo vykdymą, nebuvimas ir pagrindinių suinteresuotojo asmens poreikių nepatenkinimas atitinka Europos Sąjungoje migrantams pripažįstamas teises.

11. 

Šiuo atžvilgiu siūlysiu Teisingumo Teismui pripažinti, kad Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalyje reikalaujama teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, įtvirtinta Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje, suponuoja ipso iure stabdomojo ieškinio buvimą, jeigu dėl sprendimo grąžinti vykdymo, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens sveikatos būklę, jam gali kilti nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė, pažeidžiant Chartijos 4 straipsnį.

12. 

Taip pat paaiškinsiu, kodėl tokiu atveju pagal Direktyvos 2008/115 14 straipsniu siekiamą tikslą ir pagarbą pagrindinėms teisėms, visų pirma reikalavimams, kylantiems iš Chartijos 1–4 ir 35 straipsnių, iš valstybių narių reikalaujama, kad jos per visą teismo procesą užtikrintų pakankamą suinteresuotojo asmens pagrindinių poreikių patenkinimą, kad būtų garantuotas jo pragyvenimas ir deramas jo sveikatą atitinkantis gyvenimo lygis, visų pirma leidžiant jam naudotis būstu ir prireikus atsižvelgiant į ypatingus jo poreikius.

13.

Bendrą Europos prieglobsčio sistemą sudaro trys dokumentai: Direktyva 2003/9, Direktyva 2004/83 ir Direktyva 2005/85

14.

Direktyvoje 2003/9 nustatyti būtiniausi prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse reikalavimai.

15.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, „pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams“.

16.

Vis dėlto pagal minėtos nuostatos 4 dalį „valstybės narės gali nuspręsti taikyti šią direktyvą, priimdamos sprendimus dėl kitokios apsaugos, nei išplaukiančios iš Ženevos konvencijos, trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, kurie nepripažinti pabėgėliais“.

17.

Minėtos direktyvos II skyriuje nustatomos būtiniausios priėmimo sąlygos, kurias valstybės narės turi taikyti prieglobsčio prašytojams, kad būtų užtikrintas jų sveikatai tinkamas gyvenimo lygis ir pragyvenimas.

18.

Direktyvos 2003/9 7–10 straipsniuose Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė garantijas, konkrečiai susijusias su prieglobsčio prašytojų buvimu šalyje ir judėjimo laisve, šeimos vienybės išlaikymu, medicininiais tyrimais ir sveikatos priežiūra, taip pat nepilnamečių mokymu ir lavinimu.

19.

Direktyvos 2003/9 IV skyriuje ir visų pirma jos 17–20 straipsniuose įtvirtintos specialiosios nuostatos, susijusios su asmenimis, turinčiais ypatingų poreikių.

20.

Šia direktyva vien siekiama nustatyti visoms valstybėms narėms bendrus kriterijus dėl materialių reikalavimų, kuriuos turi atitikti trečiųjų šalių piliečiai, kad galėtų pasinaudoti tarptautine apsauga ( 8 ), ir šios apsaugos materialųjį turinį ( 9 ). Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2004/83 2 straipsnio c ir e punktuose nurodyti asmenys, galintys gauti pabėgėlio statusą ir papildomos apsaugos suteikiamą statusą, II, III ir V skyriuose nustatomos esminės sąlygos, kurias turi atitikti tokie asmenys, o VII skyriuje įtvirtintos kiekvienam iš šių statusų būdingos teisės.

21.

Bendroje Europos prieglobsčio sistemoje papildoma apsauga papildo Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtintas nuostatas dėl pabėgėlių statuso ( 10 ).

22.

Tai tarptautinė apsauga, kuri pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą skirta „trečiosios šalies [piliečiui] arba [asmeniui] be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas (-a) į savo kilmės šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsaugai [apsauga]“.

23.

Pagal minėtos direktyvos 18 straipsnį „valstybės narės suteikia papildomos apsaugos statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, galinčiam gauti papildomą apsaugą pagal II ir V skyrius.“

24.

Minėtos direktyvos II skyrius susijęs su „tarptautinės apsaugos prašymų įvertinimu“. 6 straipsnyje „Persekiojimo ar smurto dalyviai“ nustatyta:

„Persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie:

25.

Direktyvos 2004/83 V skyrius susijęs su „papildomos apsaugos reikalavimais“. Jos 15 straipsnyje sąvoka „smurto veiksmai“ apibrėžiama taip:

„Smurto veiksmus sudaro:

26.

Be to, šios direktyvos VII skyriaus, susijusio su „tarptautinės apsaugos turiniu“, 28 ir 29 straipsniuose Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad tarptautinei apsaugai suteikti, ar tai būtų pabėgėlio, ar papildomos apsaugos statusas, būtina, kad valstybės narės suteiktų asmeniui tokią pačią socialinę paramą ir užtikrintų galimybę naudotis sveikatos apsauga tokiomis pačiomis sąlygomis, kokias turi tokį statusą suteikusios valstybės narės piliečiai. Vis dėlto valstybės narės gali atskirti šiuos du statusus, nes tomis nuostatomis joms leidžiama apsiriboti esminėmis socialinės paramos paslaugomis, užtikrinamomis asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga ( 11 ).

27.

Galiausiai reikia pažymėti, kad Direktyva 2004/83 siekiama nustatyti būtiniausias normas. Todėl pagal jos 8 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnį valstybės narės gali priimti arba išlaikyti palankesnes normas, pagal kurias spręstų, kokie asmenys atitinka pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas ar kuriems gali būti suteikta papildoma apsauga, jeigu šios normos yra suderinamos su direktyva.

28.

Vis dėlto Direktyvos 2004/83 9 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad „į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka tie trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kuriems leidžiama pasilikti valstybių narių teritorijose ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų“.

29.

Direktyvoje 2005/85 nustatomos procedūrinės taisyklės, susijusios su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu. Vadovaujantis šios direktyvos 1 straipsniu, jos tikslas – nustatyti visoms valstybėms narėms bendrus būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos, o šios direktyvos II bei III skyriuose numatytos prašytojui ir tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiai valstybei narei taikomos procesinės teisės ir pareigos.

30.

Šios direktyvos taikymo sritis jos 3 straipsnyje patikslinta taip:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems prieglobsčio prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzitines zonas, bei pabėgėlio statuso panaikinimui.

<...>

3.   Kai valstybės narės taiko arba įveda procedūrą, pagal kurią prieglobsčio prašymai nagrinėjami kaip Ženevos konvencija grindžiami prašymai ir kaip kitokios tarptautinės apsaugos, suteikiamos Direktyvos [2004/83] 15 straipsnyje apibrėžtais atvejais, prašymai, procedūros metu jos taiko šią direktyvą.

4.   Be to, valstybės narės gali nuspręsti taikyti šią direktyvą procedūroms, taikomoms sprendžiant dėl kitokios tarptautinės apsaugos prašymų.“

31.

Minėtos direktyvos 39 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisės gynimo priemonę“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prieglobsčio prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę, kurią galėtų panaudoti teisme, kad galėtų apskųsti:

<...>.

3.   Prireikus valstybės narės numato taisykles pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, taikomas nagrinėjant:

32.

Taisyklės, susijusios su neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimu, nustatytos Direktyvoje 2008/115.

33.

Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.

34.

Jos tikslas – įgyvendinti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais ir teisinėmis garantijomis, siekiant, kad atitinkami asmenys būtų grąžinami žmoniškai ir visiškai gerbiant jų pagrindines teises ir orumą ( 12 ).

35.

Šiuo požiūriu Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse atitinkamam piliečiui pripažįstamos procedūrinės garantijos, taikomos pareiškus ieškinį dėl sprendimo grąžinti.

36.

Ši nuostata suformuluota taip:

37.

Šios direktyvos 14 straipsnyje įtvirtintos ekonominės ir socialinės teisės, kuriomis migrantas gali remtis, laukdamas išsiuntimo.

38.

14 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, išskyrus atvejus, kuriems taikomi 16 ir 17 straipsniai, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į šiuos principus:

39.

1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymu dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, buvimo, įsikūrimo joje ir išsiuntimo iš šalies ( 13 ) siekiama į Belgijos teisinę sistemą perkelti Direktyvą 2004/83.

40.

Minėto įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintos leidimo gyventi šalyje išdavimo dėl sveikatos priežasčių sąlygos. Jo 1 dalis suformuluota taip:

„Belgijoje gyvenantis užsienietis, kuris įrodo savo tapatybę pagal šio straipsnio 2 dalį ir kuris serga liga, keliančia realų pavojų jo gyvybei ar fiziniam neliečiamumui arba realią grėsmę patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kai jo kilmės šalyje ar šalyje, kurioje jis gyvena, nėra jokio tinkamo gydymo, gali ministrui ar jo įgaliotam asmeniui pateikti prašymą leisti gyventi Belgijos Karalystėje.

Prašymas turi būti pateiktas registruotu laišku ministrui arba jo įgaliotam asmeniui, nurodant tikrąjį užsieniečio gyvenamosios vietos Belgijoje adresą.

Užsienietis kartu su prašymu pateikia visą naudingą ir naujausią informaciją, susijusią su savo liga, tinkamo gydymo galimybėmis ir prieinamumu savo kilmės šalyje arba šalyje, kur jis gyvena.

Jis turi pateikti Karaliaus numatyto tipo ir Ministrų Tarybos sprendimu patvirtintą medicininę pažymą. Šioje pažymoje, kuri turi būti išduota likus bent trims mėnesiams iki prašymo padavimo dienos, turi būti nurodyta liga, jos sunkumo laipsnis ir reikalingu laikomas gydymas.

Pirmoje pastraipoje nurodytą pavojų, gydymo galimybes, galėjimą jomis pasinaudoti jo kilmės šalyje, ar šalyje, kurioje gyvena, taip pat sveikatos pažymoje nurodytą ligą, jos sunkumo laipsnį ir gydymą, kuris laikytinas reikalingu, įvertina oficialiai patvirtintas gydytojas arba ministro ar jo įgalioto asmens paskirtas gydytojas, kuris pateikia savo nuomonę šiuo klausimu. Prireikus šis gydytojas gali ištirti užsienietį ir paprašyti papildomos ekspertų nuomonės.

<...>.“

41.

Jeigu leidimas gyventi šalyje yra išduodamas dėl sveikatos priežasčių, kompetentingos nacionalinės institucijos išduoda leidimo gyventi šalyje kortelę, galiojančią ne ilgiau kaip vienus metus; jos galiojimas gali būti pratęstas. Taigi užsienietis turi teisę į socialinę pagalbą, teikiamą CPAS, kuri, jeigu asmeniui to reikia, gali apmokėti jo ligos ir negalios draudimo įmoką ir medicinines išlaidas. Pasibaigus penkerių metų laikotarpiui suinteresuotasis asmuo gali gauti leidimą nuolat gyventi šalyje, pagal kurį jam suteikiamos tos pačios teisės kaip ir šalies piliečiams.

42.

Jeigu šis prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje atmetamas, kompetentingos nacionalinės institucijos nurodo asmeniui palikti teritoriją, ir šio asmens buvimas Belgijos teritorijoje tampa neteisėtas. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką ši medicininė pagalba turi apimti prevencinę ir gydomąją medicininę priežiūrą siekiant išvengti, kad nekiltų grėsmė sunkiai sergančių asmenų gyvybei ar fiziniam neliečiamumui ( 14 ).

43.

Asmuo gali pateikti Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) ieškinį dėl sprendimo, kuriuo atmetamas jo prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje, panaikinimo, tačiau jis nesustabdo išsiuntimo priemonės vykdymo.

44.

1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/82 straipsnyje numatyta, kad kartu su ieškiniu galima pateikti prašymą sustabdyti priemonę, jį galima pateikti įprasta arba ypatingos skubos tvarka, kuri sustabdo priemonės vykdymą.

45.

Ši nuostata suformuluota taip:

46.

Pagal minėto įstatymo 39/84 straipsnį tik Užsieniečių ginčų taryba yra kompetentinga įpareigoti taikyti visas priemones, reikalingas šalių ar asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, interesams apsaugoti, išskyrus priemones, susijusias su pilietinėmis teisėmis.

47.

Minėto įstatymo 39/85 straipsnyje reglamentuojamos laikinosios priemonės, kurias prašoma taikyti ypatingos skubos tvarka. Jame numatyta:

„Jeigu užsieniečiui taikoma išsiuntimo ar grąžinimo priemonė, kuri yra nedelsiant vykdytina, užsienietis, kuris jau pateikė prašymą sustabdyti jos vykdymą, jeigu Taryba dar nepriėmė sprendimo dėl šio prašymo, gali pasinaudodamas laikinosiomis priemonėmis, kaip jos suprantamos pagal 39/84 straipsnį, prašyti, kad Taryba kuo greičiau išnagrinėtų jo prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą.

Prašymas taikyti laikinąsias priemones ir prašymas sustabdyti sprendimo vykdymą nagrinėjami kartu <...>.

<...>

Nuo prašymo taikyti laikinąsias priemones gavimo momento išsiuntimo ar grąžinimo priemonė negali būti priverstinai vykdoma, kol Taryba nėra priėmusi sprendimo dėl prašymo ar jo atmetusi. <...> Jeigu sprendimo vykdymas nesustabdomas, priemonę galima iš naujo priverstinai vykdyti.

<...>.“

48.

Pateikus prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą ypatingos skubos tvarka ir prašymą ypatingos skubos tvarka taikyti laikinąsias priemones būtina, kad asmuo įrodytų didelės žalos neišvengiamumą, visų pirma prievartos priemonės, skirtos įpareigoti jį palikti Belgijos teritoriją, buvimą.

49.

1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 48/4 straipsnyje patikslintos sąlygos, kurias asmuo turi tenkinti, kad gautų papildomos apsaugos suteikiamą statusą ( 15 ). Juo į nacionalinę teisę perkeliami Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktas ir 15 bei 17 straipsniai:

„1.   Papildomos apsaugos statusas suteikiamas užsieniečiui, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, kuriam negali būti taikomas 9b straipsnis ir dėl kurio yra rimtų priežasčių manyti, kad išsiuntus jį į kilmės šalį ar asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje jis paprastai gyvena, jam kiltų reali grėsmė patirti 2 dalyje nurodytą didelę žalą, taip pat kuris dėl šios grėsmės negali pasinaudoti šios šalies apsauga, jeigu jam netaikomos 55/4 straipsnyje nustatytos išimtys.

2.   Didelė žala yra:

50.

Jeigu prašymas suteikti tarptautinę apsaugą atmetamas, suinteresuotasis asmuo gali pareikšti neribotos jurisdikcijos ieškinį Conseil du contentieux des étrangers. Pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/70 straipsnį šis ieškinys turi stabdomąjį poveikį – per ieškiniui pareikšti nustatytą terminą ir jį nagrinėjant be suinteresuotojo asmens sutikimo jo atžvilgiu negalima priverstinai įvykdyti jokios išsiuntimo iš teritorijos ar grąžinimo priemonės. Be to, suinteresuotasis asmuo išlaiko teisę gauti CPAS teikiamą socialinę pagalbą. Ji apima ir suinteresuotojo asmens pagrindinius poreikius, t. y. medicininę pagalbą, socialinę paramą, apgyvendinimą, maistą ir vaikų lavinimą.

51.

1976 m. liepos 8 d. organinio įstatymo dėl viešųjų socialinės veiklos centrų 1 straipsnyje numatyta kiekvieno piliečio teisė į socialinę pagalbą, kad jis galėtų gyventi orų gyvenimą.

52.

Pagal minėto įstatymo 57 straipsnį CPAS turi užduotį asmenims ir šeimoms užtikrinti visuomenės teikiamą pagalbą. Juo užtikrinama ne tik paliatyvioji ar gydymo, bet ir prevencinė pagalba. Ji gali būti materialinė, socialinė, medicininė arba psichologinė.

53.

Vis dėlto minėto įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nuo šio principo nukrypstama, nes CPAS leidžiama apriboti savo funkciją skubios medicininės pagalbos teikimu užsieniečiams, neteisėtai esantiems šalies teritorijoje.

54.

1996 m. gruodžio 12 d. Karaliaus dekrete dėl skubios medicininės pagalbos, kurią viešieji socialinės pagalbos centrai teikia Belgijos Karalystėje neteisėtai gyvenantiems užsieniečiams ( 16 ), nurodyta, kad 1976 m. liepos 8 d. įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta skubi pagalba susijusi tik su medicininio pobūdžio pagalba, jos skubų pobūdį liudija medicininė pažyma. Ši pagalba negali būti finansinė, susijusi su apgyvendinimu ar kitokio pobūdžio socialine pagalba.

55.

2009 m. balandžio 15 d. M. Abdida pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, grindžiamą 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9 straipsniu. 2009 m. gruodžio 4 d. šis prašymas buvo pripažintas priimtinu, todėl M. Abdida gavo CPAS teikiamą socialinę pagalbą.

56.

Vis dėlto 2011 m. birželio 6 d. kompetentingos nacionalinės institucijos atmetė šį prašymą remdamosi tuo, kad ieškovo kilmės šalyje yra sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūra, leidžianti pasirūpinti sergančiaisiais AIDS. Apie šį sprendimą kartu su įpareigojimu palikti šalies teritoriją M. Abdida buvo pranešta 2011 m. birželio 29 d. Tame pranešime patikslinta, kad ieškinio dėl panaikinimo ir prašymo sustabdyti vykdymą pareiškimas nesustabdo priemonės vykdymo.

57.

Todėl 2011 m. liepos 7 d. M. Abdida pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Conseil du contentieux des étrangers. 2011 m. liepos 13 d. CPAS nusprendė nutraukti suinteresuotajam asmeniui iki tol teiktą socialinę pagalbą ir atsisakė teikti skubią medicininę pagalbą. Vis dėlto CPAS 2011 m. liepos 27 d. persvarstė šį sprendimą ir suteikė M. Abdida skubią medicininę pagalbą.

58.

2011 m. rugpjūčio 5 d. jis pareiškė ieškinį dėl CPAS sprendimo Tribunal du travail de Nivelles (Nivelio darbo teismui). 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu šis teismas įpareigojo CPAS suteikti atskiro dydžio integracijos pajamoms lygiavertę socialinę pagalbą, visų pirma manydamas, kad teisė į socialinę pagalbą yra būtina veiksmingo teisės pateikti skundą įgyvendinimo sąlyga ir kad M. Abdida gaunama socialinė pagalba turi būti išlaikyta, kol bus išnagrinėtas sprendimas dėl ieškinio, kuriuo apskųstas sprendimas atmesti jo prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje.

59.

2011 m. spalio 7 d. CPAS apskundė tokį sprendimą Cour du travail de Bruxelles (Briuselio darbo bylų teismas).

60.

Minėtas teismas pripažino, kad pagal nacionalinės teisės aktus M. Abdida neturi teisės pareikšti ieškinio, kuris sustabdytų sprendimo dėl išsiuntimo vykdymą, ir kad laukdamas sprendimo dėl šio ieškinio jis neturi teisės į kokią nors kitą socialinę pagalbą nei skubi medicininė pagalba. Jis taip pat pažymi, kad požiūris į suinteresuotąjį asmenį, prašantį suteikti papildomos apsaugos statusą pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 48/4 straipsnį, ir asmenį, prašantį išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių pagal minėto įstatymo 9b straipsnį, skiriasi. Vis dėlto Konstitucinis Teismas pateisino šį skirtingą požiūrį.

61.

Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

62.

Pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, taip pat Belgijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija.

63.

Pirmasis klausimas, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susijęs su procedūrinio pobūdžio garantijomis ir socialinėmis lengvatomis, kurias valstybė narė turi suteikti per procedūrą dėl papildomos apsaugos statuso suteikimo.

64.

Kaip savo pastabose pažymėjo Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija, šis klausimas grindžiamas prielaida, kad leidimas gyventi šalyje, išduotas trečiosios šalies piliečiui dėl jo sveikatos būklės ir grindžiamas 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsniu, yra papildoma tarptautinės apsaugos forma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą.

65.

Tačiau dėl labai panašioje byloje M’Bodj pateiktos išvados 40–70 punktuose nurodytų priežasčių manau, kad ši prielaida klaidinga ( 17 ).

66.

Iš tiesų manau, kad trečiosios šalies piliečio, kuris serga sunkia liga ir kuriam, jeigu būtų išsiųstas į savo kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, nes jo šalyje nėra tinkamo medicininio gydymo, negalima laikyti „papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą. Jeigu tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis dėl ligos patiriama kančia gali būti laikoma nežmonišku ar žeminančiu elgesiu, vis dėlto vienas iš esminių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, t. y. žalos šaltinio, nuo kurio reikia apsaugoti, nustatymas nėra tenkinamas.

67.

Todėl manau, kad leidimas gyventi šalyje, išduotas pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsnį, negali reikšti papildomos tarptautinės apsaugos formos ir negali patekti į dokumentų, sudarančių bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindą, taikymo sritį.

68.

Nereikėtų pamiršti, kad bendra Europos prieglobsčio sistema grindžiama būtinybe asmenims, kuriems gresia persekiojimas dėl jų rasės, religijos, pilietybės, politinių pažiūrų ar priklausymo socialinei grupei, arba asmenims, kuriems jų kilmės šalyje gresia didelė žala, užtikrinti apsaugą, kurios jų šalys negali ar nebegali užtikrinti, nes ji sąmoningai leidžia atlikti šiuos veiksmus arba nesikiša.

69.

Taigi sistema, pagal kurią valstybė narė siekia suteikti tarptautinę apsaugą, nesvarbu, ar būtų suteikiamas pabėgėlio statusas, ar papildoma apsauga, siekiama konkretaus tikslo ir sukuriamas ypatingas apsaugos mechanizmas ( 18 ), darant prielaidą, kad yra dvi esminės aplinkybės. Pirmoji – tai persekiojimo ar didelės žalos grėsmė suinteresuotajam asmeniui, jam grįžus į savo kilmės šalį. Antroji – tai tiesioginė ar netiesioginė šios šalies atsakomybė už šios grėsmės buvimą. Taigi pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga suteikiama tik tais atvejais, kai kilmės šalies viešosios valdžios institucijos nesiėmė priemonių užtikrinti šios apsaugos, pačios vykdydamos tokį persekiojimą arba skatindamos ar toleruodamos kariuomenės arba kitų privačių grupių vykdomą persekiojimą.

70.

Šios dvi aplinkybės yra lemiamos suteikiant tarptautinę apsaugą, nes jomis grindžiama asmens baimė ir jos paaiškina jo negalėjimą ar atsisakymą pasinaudoti savo kilmės šalies apsauga.

71.

Dėl papildomos apsaugos pažymėtina, kad šios dvi aplinkybės aiškiai išplaukia iš Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas vienareikšmiai patikslina, kad „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ – tai asmuo, kuriam, grąžinus jį į kilmės šalį, gali realiai grėsti ne tik didelė žala, apibrėžta šios direktyvos 15 straipsnyje, bet ir kuris negali ar, atsižvelgiant į šią grėsmę, nėra linkęs pasinaudoti tos šalies apsauga.

72.

Be to, minėtame straipsnyje sąvoka „didelė žala“ apibrėžiama kaip veiksmai ar aplinkybės, už kurias tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingos kilmės šalies valdžios institucijos.

73.

Iš tiesų Direktyvos 2004/83 15 straipsnį reikia aiškinti kartu su jos 6 straipsniu.

74.

Minėtos direktyvos 15 straipsnyje apibrėžiama trijų rūšių didelė žala, tarp kurių b punkte yra nežmoniškas ar žeminantis elgesys su prašytoju kilmės šalyje. Teisės aktų leidėjas čia apibrėžia esminį didelės žalos elementą. Kalbama apie mirties ar egzekucijos, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba bausmių grėsmę, kurią suinteresuotasis asmuo patiria savo kilmės šalyje, ir didelę grėsmę jo gyvybei ar asmeniui dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šie veiksmai savaime suponuoja juos darančio asmens tyčinį ketinimą sukelti konkretaus intensyvumo fizines ar psichines kančias.

75.

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje apibrėžiamas asmeninis elementas, nes jame nustatomi „didelės žalos darytojai“. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai apriboja Direktyvos 2004/83 15 straipsnyje numatytos žalos perimetrą, nurodydamas, kad tai turi būti valstybės arba šią valstybę ar reikšmingą jos dalį kontroliuojančių partijų ar organizacijų arba nevalstybinių veikėjų padaryta žala, jeigu galima įrodyti, kad valstybė ar ją kontroliuojančios partijos ar organizacijos negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo ar didelės žalos.

76.

Taigi, kad asmenį būtų galima laikyti galinčiu gauti papildomą apsaugą, nepakanka įrodyti, kad, jam grįžus į kilmės šalį, kiltų grėsmė patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį; dar reikia įrodyti, kad šią grėsmę kelia aplinkybės, tiesiogiai ar netiesiogiai inkriminuotinos šios šalies viešosios valdžios institucijoms, arba kad grėsmė suinteresuotajam asmeniui kyla dėl šalies, kurios pilietis jis yra, valdžios institucijų ar yra jų toleruojama, arba jeigu šią grėsmę kelia nepriklausomos grupės, o jo kilmės šalies valdžios institucijos negali užtikrinti veiksmingos savo piliečių apsaugos nuo jų.

77.

Tačiau, kaip savo pastabose pažymi Prancūzijos vyriausybė, jeigu dėl asmens sveikatos būklės reikalinga medicininė priežiūra ir jeigu jis savo kilmės šalyje negali gauti tinkamo gydymo, nežmoniškas ar žeminantis elgesys, kurį jam gresia patirti grįžus į šią šalį, nėra nulemtas valdžios institucijų ar nuo valstybės nepriklausomų organų tyčinio veiksmo ar neveikimo. Kitaip tariant, tokiu atveju neabejotinai trūksta vieno iš esminių papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Direktyvos 2004/83 6 straipsnyje, t. y. tiesioginės arba netiesioginės kilmės šalies valdžios institucijų atsakomybės už didelę žalą, nuo kurios reikia apsaugoti.

78.

Tokiu atveju valstybės narės siūloma apsauga neatitinka tarptautinės apsaugos poreikio, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio a punktą, todėl negali priklausyti bendrai Europos prieglobsčio sistemai.

79.

Minėtos direktyvos 2 straipsnio g punkto pabaigoje ( 19 ) kalbama apie „kitokios rūšies apsaugą“, nepatenkančią į šios direktyvos taikymo sritį. Ši apsauga suteikiama dėl kitos priežasties, savo nuožiūra ir geranoriškai, arba jos suteikimą lemia humanitarinės priežastys, grindžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 20 ) 3 straipsnio ir Chartijos 4 straipsnio bei 19 straipsnio 2 dalies paisymu. Pastaruoju atveju nežmonišku elgesiu gali būti laikoma tai, kad priimančioji valstybė narė įvykdo sprendimą išsiųsti suinteresuotąjį asmenį, ir tinkamų medicininių išteklių nebuvimas kilmės šalyje.

80.

Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai siekė į Direktyvos 2004/83 taikymo sritį neįtraukti atvejų, grindžiamų žmoniškumo motyvais.

81.

Iš tiesų Direktyvos 2004/83 9 konstatuojamojoje dalyje jis aiškiai nurodo, kad „į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka tie trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kuriems leidžiama pasilikti valstybių narių teritorijose ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų“ ( 21 ).

82.

Be to, įdomu pasiremti minėtos direktyvos parengiamaisiais darbais, susijusiais su 15 straipsnio b punkto rengimu ( 22 ), kuriuose Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo:

„Tačiau jeigu b punktas turėtų apimti visą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ( 23 ), susijusią su EŽTK 3 straipsniu, reikėtų įtraukti tik tas bylas, kurios grindžiamos vien žmoniškumo motyvais, pvz., bylą D. prieš Jungtinę Karalystę (1997), kuri dar vadinama byla Saint‑Kitts ( 24 ).

Nors byloje Saint-Kitts galimybės pasinaudoti sukurta sveikatos sistema ir artimųjų nebuvimas savaime nelaikoma nežmonišku ar žeminančiu elgesiu, išsiuntimas į šią šalį, keliantis grėsmę atitinkamo asmens gyvybei, vertinamas kaip toks.

Todėl siekiant išvengti bylų, grindžiamų žmoniškumo motyvais taikant papildomos apsaugos sistemą (o tai niekada nebuvo šios direktyvos tikslas), pirmininkaujančioji valstybė narė siūlo apriboti b punkto taikymo sritį nurodant, kad kilmės šalyje turi būti reali kankinimo, bausmių ar nežmoniško arba žeminančio elgesio grėsmė.“ ( 25 )

83.

Nors, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Elgafaji ( 26 ), direktyvos 15 straipsnio b punktas „iš esmės atitinka EŽTK 3 straipsnį“ ( 27 ), vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas apribojo taikymo sritį elgesiu, „kurį prašytojas patyrė savo kilmės šalyje“ ( 28 ), o tai suponuoja tiesioginę arba netiesioginę šios šalies valdžios institucijų atsakomybę. Todėl pagal tarptautinės apsaugos sistemą, visų pirma papildomos apsaugos suteikiamą statusą, sukuriamas savitas ir specifinis apsaugos mechanizmas ( 29 ), kuris skiriasi nuo susitariančiosioms valstybėms pagal EŽTK 3 straipsnį tenkančių įpareigojimų.

84.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad trečiosios šalies piliečio, kuris serga sunkia liga ir kuriam, jeigu būtų išsiųstas į savo kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį dėl to, kad jo šalyje nėra tinkamo medicininio gydymo, negalima laikyti „papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu“, kaip jis pagal suprantamas Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą.

85.

Taigi prašymas dėl sveikatos priežasčių išduoti leidimą gyventi, grindžiamas 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsniu, negali patekti į Direktyvos 2004/83 taikymo sritį.

86.

Be to, jis negali patekti ir į kitų aktų, sudarančių bendrą Europos prieglobsčio sistemą, t. y. direktyvų 2003/9 ir 2005/85, taikymo sritį.

87.

Iš tiesų esminės priėmimo sąlygos, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė Direktyvoje 2003/9, pagal jos 3 straipsnį skirtos prieglobsčio prašytojams, o jeigu taip nusprendžia valstybė narė, ir kitokios apsaugos prašytojams.

88.

Be to, Direktyvoje 2005/85 Sąjungos teisės aktų leidėjo pripažįstamos procedūrinės garantijos pagal jos 3 straipsnį susijusios su prieglobsčio prašymais ir sprendimais dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, o jeigu valstybė narė taip nusprendžia, ir visais kitais prašymais, kuriais siekiama visų kitų rūšių tarptautinės apsaugos.

89.

Tačiau iš bylos medžiagos aišku, kad Belgijos Karalystė neketino šių aktų taikymo užtikrinti asmenims, pateikiantiems prašymą pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsnį.

90.

Todėl laikausi nuomonės, kad procedūrinio pobūdžio garantijos ir socialinės lengvatos, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė direktyvose 2003/9, 2004/83 ir 2005/85, netaikytinos tokiam atvejui, kaip nagrinėjamasis šioje byloje.

91.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad todėl direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85 reikia aiškinti taip, kad procedūrinio pobūdžio garantijos ir socialinės lengvatos, kurias šiuo atžvilgiu nustatė Sąjungos teisės aktų leidėjas, netaikytinos prašymui suteikti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, grindžiamam 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsniu.

92.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo įvertinti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, pirma, atmetama galimybė pareikšti ieškinį, kuris ipso iure sustabdytų sprendimo išsiųsti asmenį iš šalies vykdymą, kalbant apie sprendimus atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl sveikatos priežasčių, ir, antra, pagrindinių suinteresuotojo asmens poreikių tenkinimas teapima skubią medicininę pagalbą per visą ginčo procedūrą, atitiktį Chartijoje įtvirtintoms pagrindinėms teisėms ir įpareigojimams, tenkantiems valstybėms narėms pagal direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85.

93.

Pirmiausia reikia patikslinti, kad dėl klausimo, kurį Teisingumo Teismui uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia atsižvelgti į kitas teisės normas, nei aiškiai nurodytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 30 ).

94.

Iš tiesų Cour du travail de Bruxelles šį klausimą sieja su procesinėmis teisėmis ir garantijomis, suteikiamomis papildomos apsaugos prašytojui pagal direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85, ir Chartija, ypač jos 1–4 straipsniais, kuriuose įtvirtintas žmogaus orumo principas ir teisės į gyvybę, fizinį neliečiamumą ir teisė nepatirti nežmoniško ar žeminančio elgesio, 19 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas negrąžinimo principas, 20 ir 21 straipsniais, kuriuose nustatyti lygybės ir nediskriminavimo principai, ir galiausiai 47 straipsniu, kuriuo užtikrinama teisė į veiksmingą teisių gynimo teisme priemonę.

95.

Tačiau dėl toliau nurodytų priežasčių bendrą Europos prieglobsčio sistemą sudarantys dokumentai netaikytini tokiam atvejui, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje. Todėl, mano nuomone, klausimo, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nereikia nagrinėti atsižvelgiant į direktyvas 2003/9, 2004/83 ir 2005/85.

96.

Tačiau manau, kad reikia priminti procedūros taisykles, taikytinas neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui, nustatytas Direktyvoje 2008/115. Iš tiesų pagal 1 ir 13 straipsnius direktyvos tikslas yra nustatyti visoms valstybėms narėms bendras normas ir procedūras, visų pirma susijusias su ieškiniais dėl sprendimo grąžinti, o jos III skyriuje patikslinamos procesinės teisės ir garantijos, kurios šiuo atžvilgiu turi būti suteikiamos neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui.

97.

Tačiau šioje byloje neginčijama, kad per visą procedūrą, vykusią Conseil du contentieux des étrangers, kompetentingos nacionalinės institucijos laikė M. Abdida buvimą šalyje neteisėtu. Todėl jis patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, nustatytą jos 2 straipsnyje.

98.

Be to, manau, kad sprendimas, kuriuo nacionalinės institucijos atmetė suinteresuotojo asmens prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje ir pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 7 straipsnį nurodė išsiųsti iš šalies, yra „sprendimas grąžinti“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalį ( 31 ). Iš tiesų šiuo sprendimu Belgijos institucijos pripažino M. Abdida buvimą Belgijos teritorijoje neteisėtu ir nustatė jam įpareigojimą grįžti. Šis sprendimas reiškia ne ką kita kaip Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, nes joje valstybėms narėms nurodoma priimti sprendimą grąžinti bet kurį trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį jų teritorijoje.

99.

Taigi tokiu Sąjungos teisės reglamentuojamu atveju valstybės narės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį privalo taikyti Sąjungos teisinėje sistemoje garantuojamas pagrindines teises. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendimuose Åkerberg Fransson ( 32 ) ir Pfleger ir kt. ( 33 ), Sąjungos teisės taikytinumas tokiomis aplinkybėmis reiškia Chartijos garantuojamų pagrindinių teisių taikytinumą.

100.

Taigi nagrinėti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis vykdymą stabdantį poveikį turinčio ieškinio nebuvimas ir suinteresuotojo asmens pagrindinių poreikių, išskyrus medicininius, nepatenkinimas atitinka Sąjungoje jam pripažįstamas teises, reikia atsižvelgiant, pirma, į Direktyvos 2008/115 nuostatas ir, antra, į Chartijoje pripažįstamas pagrindines teises.

101.

Direktyvos 2008/115 13 straipsnio „Teisių gynimo priemonės“ 1 dalyje atitinkamiems piliečiams suteikiama teisė turėti veiksmingą teisių gynimo priemonę sprendimams, susijusiems su grąžinimu, ginčyti.

102.

Taigi pagal minėtos nuostatos 2 dalį kompetentingos nacionalinės institucijos gali laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. Tokiu atveju pagal tos direktyvos 9 straipsnį išsiuntimas atidedamas.

103.

Reikia pripažinti, kad, priešingai Komisijos suformuluotam direktyvos pasiūlymui, šia nuostata valstybės narės neįpareigojamos numatyti stabdomąjį poveikį turinčio ieškinio, jeigu jis pareiškiamas dėl sprendimo grąžinti ( 34 ), ir kad tai yra tik jų galimybė.

104.

Tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje vis dėlto manau, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2008/113 tikslą ir pagarbą pagrindinėms teisėms, visų pirma reikalavimams, kylantiems iš Chartijos 1, 2, 3, 4 straipsnių, 19 straipsnio 2 dalies ir 47 straipsnio, būtina, kad suinteresuotasis asmuo turėtų galimybę pareikšti išsiuntimo iš šalies vykdymą ipso iure stabdantį ieškinį.

105.

Iš tiesų Direktyvos 2008/115 13 straipsnio tikslas aiškiai išplaukia iš pirminio principo, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė šios direktyvos 1 straipsnyje ir kuriuo, paisant atitinkamų pagrindinių teisių, siekiama užtikrinti veiksmingą jų interesų apsaugą, ypač repatriaciją žmoniškomis ir oriomis sąlygomis ( 35 ).

106.

Todėl šios direktyvos tikslą galima suprasti tik laikantis Chartijos 1–4 straipsniuose įtvirtintų teisių, kuriomis užtikrinama pagarba žmogaus orumui ir teisė į gyvybę bei asmens neliečiamumą ir draudžiamas nežmoniškas bei žeminantis elgesys. Be to, jį reikia aiškinti pagal Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje numatytą negrąžinimo principą. Galiausiai jis turi užtikrinti pagarbą lygybės ir nediskriminavimo principams, įtvirtintiems to paties dokumento 20 ir 21 straipsniuose, bei garantuoti teisę į veiksmingą apskundimą teismine tvarka, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje. Iš tiesų šios nuorodos neišvengiamai įeina į Direktyvos 2008/115 1 straipsnyje esančias nuorodas į pagrindines teises.

107.

Todėl šios direktyvos 13 straipsnis ir apskritai nuostatos, konkrečiai susijusios su procesinėmis garantijomis, kuriomis piliečiai gali remtis pareikšdami ieškinį, gali būti taikomas konkrečiai ir laikantis minėtų dokumentų, tik jeigu juo užtikrinama pagarba minėtoms vertybėms.

108.

Tačiau manau, jog minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas apskundimo veiksmingumas reiškia, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jeigu sprendimo grąžinti vykdymas gali kelti suinteresuotajam asmeniui Chartijos 4 straipsnio neatitinkančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę, šis ieškinys turėtų turėti ipso iure stabdomąjį poveikį.

109.

Pirma, tokiu atveju valstybė narė privalo paisyti negrąžinimo principo pagal įsipareigojimus, tenkančius jai pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalį, kurioje, primenu, parašyta, kad „niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas“. Todėl, kad būtų laikomasi tokio reikalavimo, būtina, kad sprendimo grąžinti vykdymas būtų automatiškai sustabdytas tam laikui, kol kompetentinga nacionalinė institucija nagrinėja jo teisėtumą ir suinteresuotojo asmens pateiktus kaltinimus, susijusius su Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio elgesio rizikos buvimu.

110.

Antra, EŽTT yra nusprendęs, jog pagal EŽTK 13 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą apskundimą teismine tvarka reikalaujama, kad užsienietis, kurį įpareigojama išsiųsti iš šalies, galėtų pareikšti ipso iure stabdomąjį poveikį turintį ieškinį, jeigu pateikia „kaltinimą, kurį galima apginti“, pagal kurį išsiuntimas keltų EŽTK 3 straipsniui prieštaraujančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę ( 36 ). Iš tiesų EŽTT mano, kad tokiu atveju išsiuntimo, kurio teisėtumas ginčijamas, vykdymas gali sukelti nepataisomą žalą, todėl reikia užkirsti kelią jos atsiradimui, sustabdant išsiuntimo vykdymą. Tačiau jis mano, kad užsienietis, kuris sunkiai serga ir negali būti gydomas savo kilmės šalyje, turi tokį kaltinimą. Be to, apskundimo veiksmingumas taip pat suponuoja kokybės ir spartumo reikalavimus ( 37 ).

111.

Remiantis tokia teismo praktika, Belgijos Karalystė buvo pasmerkta 2014 m. vasario 27 d. sprendime ( 38 ). Toji byla buvo susijusi su Nigerijos piliečiu, sirgusiu AIDS, kurį valdžios institucijos įpareigojo išsiųsti iš šalies. Jis teigė, kad jo išsiuntimas į kilmės šalį keltų EŽTK 3 straipsniui prieštaraujančio elgesio grėsmę, ir skundėsi, kad neturi veiksmingo apskundimo galimybės, kaip ji suprantama minėtos konvencijos 13 straipsnyje.

112.

Išnagrinėjęs taikytinas proceso taisykles, EŽTK nusprendė, kad įsakymo išsiųsti asmenį, priimto atmetus prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9b straipsnį, apskundimo priemonės nebuvo pakankamos, kad būtų užtikrinta pagarba EŽTK 13 straipsniui kartu su jos 3 straipsniu.

113.

EŽTT visų pirma konstatavo, kad pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus tokia apskundimo priemonė neturi išsiuntimo vykdymą stabdančio poveikio ( 39 ).

114.

Tuomet jis nagrinėjo specialias procedūras, nustatytas pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/82–39/85 straipsnius, kuriomis siekiama sustabdyti išsiuntimo vykdymą.

115.

Pirmąjį apskundimo priemonių derinį sudarė ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas per 30 dienų nuo pranešimo apie sprendimą dienos ir paprasto prašymo sustabdyti vykdymą pateikimas ir kartu tuo momentu, kai asmeniui taikoma prievartos priemonė, prašymo ypatingos skubos tvarka taikyti laikinąsias priemones padavimas. Antrąjį derinį sudarė prašymo sustabdyti vykdymą padavimas ypatingos skubos tvarka, kuriam reikalinga, kad prieš suinteresuotąjį asmenį būtų imtasi prievartos priemonės ( 40 ).

116.

EŽTK nusprendė, kad šios procedūros „sunkiai veikia“ ir yra „per sudėtingos“, kad atitiktų EŽTK 13 straipsnyje ir kartu jos 3 straipsnyje nustatytus apskundimo prieinamumo ir galimybių reikalavimus ( 41 ).

117.

Jis pirmiausia pažymėjo, kad šios sistemos tikslas yra įpareigoti suinteresuotąjį asmenį, dėl kurio imtasi išsiuntimo priemonės ir kuris teigia, kad yra skubu prašyti sustabdyti priemonės vykdymą, pareikšti apsaugantį ieškinį, tuo atveju – paprastą prašymą sustabdyti vykdymą. EŽTT teigimu, šis ieškinys, kuris neturi stabdomojo poveikio, turi būti pareiškiamas tiktai siekiant išlaikyti suinteresuotojo asmens teisę galėti skubiai veikti, jeigu tai tikrai yra skubu, t. y. egzistuoja prievartos priemonė. EŽTT konstatavo, kad jeigu suinteresuotasis asmuo nepareiškė šio apsaugančio ieškinio procedūros pradžioje ir jeigu tai lėmė skubą, taip jis galutinai neteko galimybės prašyti sustabdyti priemonės vykdymą ( 42 ). Dėl taisyklių, kuriomis reglamentuojami ypatingos skubos tvarka paduodami prašymai sustabdyti vykdymą, EŽTT pridūrė, kad jos „priverčia suinteresuotuosius asmenis, kurių padėtis jau yra pažeidžiama, veikti in extremis priverstinio priemonės vykdymo momentu“ ( 43 ).

118.

Tai konstatavęs, EŽTT padarė išvadą, kad suinteresuotasis asmuo neturėjo veiksmingo apskundimo galimybės, apskundimas neturėjo stabdomojo poveikio ir neleido veiksmingai išnagrinėti pagrindų, susijusių su EŽTK 3 straipsnio pažeidimu ( 44 ).

119.

Šioje byloje ir visų pirma atsižvelgdama į per posėdį pateiktas pastabas, Belgijos vyriausybė apibūdino procedūrą, kurią man atrodo tikrai sudėtinga įgyvendinti esant skubiam ir sunkiam atvejui ir kuri mažai prieinama migrantams, kuriems ji skirta ( 45 ). Iš tiesų apskundimo veiksmingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį ir jo aplinkybes. Tačiau reikia atsižvelgti į psichologinę būseną, kurioje migrantai gali atsidurti, ir sunkumus, su kuriais jie gali susidurti, pavyzdžiui, dėl savo kalbos, norėdami susipažinti su procedūromis, kurias jie turi pradėti prieš išsiunčiant juos iš šalies, nes daug jų šiuo etapu neturi galimybės gauti teisinę pagalbą.

120.

Per posėdį Belgijos vyriausybė gynė poziciją, kad ipso iure stabdomojo poveikio neturintis ieškinys nereikalingas, teigdama, kad praktiškai pareiškus ieškinį dėl panaikinimo Conseil du contentieux des étrangers sprendimo išsiųsti vykdymas faktiškai sustabdomas, o Belgijos valdžios institucijos toleruoja neteisėtą suinteresuotojo asmens buvimą šalyje, kol vyksta procesas.

121.

Nors tokia padėtis praktiškai tokia pati kaip ir tuo atveju, jeigu ieškinys aiškiai stabdytų išsiuntimo vykdymą, vis dėlto ji kelia įvairių nepatogumų.

122.

Pirma, nepaisant tokio faktiško sustabdymo, suinteresuotasis asmuo oficialiai nėra apsaugotas nuo priverstinio išsiuntimo, jeigu pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 74/14 straipsnio 1 ir 2 dalis ši apsauga suteikiama tik 30 dienų, kurios nustatytos savanoriškam grįžimui. Tačiau šis terminas greitai pasibaigia ir kompetentingos nacionalinės institucijos gali bet kada oficialiai įvykdyti įsakymą išsiųsti asmenį iš šalies. Tai kelia didelių sunkumų visų pirma tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai sprendimo grąžinti vykdymas gali sukelti suinteresuotajam asmeniui Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę.

123.

Antra, nepaisant to, kad institucijos faktiškai toleruoja neteisėtą padėtį, suinteresuotajam asmeniui dėl neteisėto buvimo šalyje gali būti pritaikyta baudžiamoji sankcija. Taigi oficialiai jis nėra apsaugotas nuo galimo sulaikymo.

124.

Trečia, jeigu išsiuntimas faktiškai sustabdomas, jis neužtikrina su tuo susijusių teisių, visų pirma ekonominio bei socialinio pobūdžio garantijų, kurias teisės aktų leidėjas Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje pripažįsta neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, kurių išsiuntimas oficialiai atidėtas. Dėl to kyla dar viena problema, visų pirma tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai išsiuntimo priemonė taikoma sunkiai sergančiam asmeniui, kuris, kaip ir bet kuris kitas trečiosios šalies pilietis, kurio išsiuntimas yra oficialiai atidėtas, turi turėti ypatingų poreikių, nulemtų jo sveikatos būklės, patenkinimo galimybę.

125.

Ketvirta, negalima neatsižvelgti į ypač ilgą nagrinėjamos procedūros trukmę, nes ji pradėta 2011 m. liepos 7 d. Šalia nepatogumų, susijusių su suinteresuotojo asmens teisinio statuso netikrumu, didelį rūpestį keliančios jo turtinės padėties ir teismui pateikiamų kaltinimų sunkumo, galima kelti klausimą, ar, atsižvelgiant į procedūros trukmę, ji yra tinkama ir ja suteikiamos visos garantijos, kurios turi būti suteikiamos imantis veiksmingos apskundimo priemonės.

126.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai dėl sprendimo grąžinti įvykdymo suinteresuotajam asmeniui gali kilti Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė, manau, kad suinteresuotasis asmuo neturi jam Chartijos pripažįstamų teisių, visų pirma teisės į veiksmingą apskundimą, kaip jis suprantamas Chartijos 47 straipsnyje.

127.

Todėl atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus manau, kad Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama tokia nacionalinė procedūros taisyklė, pagal kurią nesuteikiama galimybė pareikšti ipso iure stabdomąjį poveikį turinčio ieškinio, jeigu jis pareiškiamas dėl sprendimo grąžinti, kurio vykdymas gali sukelti suinteresuotajam asmeniui Chartijos 4 straipsniui prieštaraujančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę, atsižvelgiant į šio asmens sveikatos būklę.

128.

Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje, aiškinamame kartu su šios direktyvos 12 konstatuojamąja dalimi, įtvirtintos ekonominio ir socialinio pobūdžio garantijos, kuriomis „nelegaliai esantys trečiųjų šalių piliečiai, kurie dar negali būti išsiųsti“ gali remtis „iki grąžinimo“. Taigi per savanoriško grįžimo terminą ir per tą laiką, kai išsiuntimas yra sustabdytas, valstybės narės turi užtikrinti šeimos vienybės išlaikymą ir skubią medicininę priežiūrą bei būtiną ligų gydymą. Jos taip pat turi įsitikinti, kad nepilnamečiai galėtų patekti į pagrindinio lavinimo sistemą ir kad būtų atsižvelgta į ypatingus pažeidžiamų asmenų poreikius. Ši nuostata atspindi Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, kuriame reikalaujama, kad valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgtų į suinteresuotojo asmens medicininę, šeiminę ir socialinę padėtį, visų pirma į jo sveikatos būklę.

129.

Nors minėtos direktyvos 12 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė ketinimą „atsižvelgti į [sureguliuoti]“ šių migrantų padėtį, mano nuomone, šis tikslas pasiektas tik iš dalies, ir taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

130.

Pirma, atsižvelgdamas į Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalį pripažįstu, kad M. Abdida negali patekti į šios nuostatos taikymo sritį, taigi gauti šioje nuostatoje numatytų garantijų. Iš tiesų jam suteiktas 30 dienų terminas savanoriškai išvykti pasibaigė, o skirta išsiuntimo priemonė nebuvo oficialiai sustabdyta.

131.

Taigi minėtoje nuostatoje garantijos aiškiai nepripažįstamos tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai suinteresuotojo asmens išsiuntimas yra faktiškai sustabdytas vykstant ginčo procedūrai ( 46 ).

132.

Antra, pažymiu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo minėtoje nuostatoje numatytos garantijos neapima visų teisių, pirmiausia teisių, kurios man atrodo svarbiausios tuo metu, kai suinteresuotasis asmuo nebeturi pajamų šaltinio ir turi būti išsiųstas iš šalies, t. y. galimybės maitintis, apsirengti ir apsigyventi.

133.

Nors turi būti išlaikyta šeimos vienybė, užtikrintas bazinis nepilnamečių lavinimas, skubi medicininė priežiūra ir „būtinas ligų gydymas“, taip pat atsižvelgta į ypatingus pažeidžiamų asmenų poreikius, šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje valstybės narės aiškiai neįpareigojamos atsižvelgti į kitokius pagrindinius suinteresuotojo asmens poreikius nei jo sveikata.

134.

Taigi Direktyva 2008/115 tik minimaliai suderinamos taisyklės, reglamentuojančios valstybių narių atsižvelgimą į pagrindinius šių migrantų poreikius. Todėl ši direktyva labai akivaizdžiai skiriasi nuo Direktyvos 2003/9, kurioje Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino priversti valstybes nares užtikrinti būtiniausias prieglobsčio prašytojų, laukiančių sprendimo, priėmimo sąlygas, apimant visus svarbiausius jų poreikius.

135.

Tai galima konstatuoti tiesiog aiškinant Direktyvos 2008/115 12 konstatuojamąją dalį. Iš tiesų joje Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo, kad „[nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių] minimalių poreikių tenkinimo sąlygos turėtų būti apibrėžtos pagal nacionalinės teisės aktus“ ( 47 ). Tariamosios nuosakos vartojimas, visų pirma pasirinkimas vartoti veiksmažodį „apibrėžti“, rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą palikti valstybėms narėms didelę diskreciją dėl poreikių, kuriuos jos ketina patenkinti, pobūdžio (nors, manau, pagrindinių poreikių apibrėžimas yra savaime privalomas). Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas likusiame šios direktyvos tekste nepaminėjo nieko apie šių poreikių tenkinimą.

136.

Ši teksto redakcija skiriasi nuo tos, kurią Komisija pateikė teikdama direktyvos pasiūlymą ir kurioje ji siekė suderinti nelegaliems migrantams suteiktinas sąlygas su numatytomis Direktyvoje 2003/9.

137.

Iš tiesų direktyvos pasiūlymo 8 konstatuojamoji dalis buvo suformuluota taip:

„Turėtų būti atsižvelgta į neteisėtai esančių asmenų, kurie negali būti (kol kas) išsiųsti, padėtį. Turėtų būti nustatyti minimalūs šių asmenų buvimo sąlygų reikalavimai, remiantis 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo“ ( 48 ).

138.

Taigi direktyvos pasiūlymo 13 straipsnyje, susijusiame su „apsaugos priemonėmis iki grąžinimo“, Komisija aiškiai nurodė Direktyvos 2003/9 II ir IV skyrius, kuriuose gerokai konkrečiau ir tiksliau suformuluotos esminės sąlygos, kurias valstybės narės turi užtikrinti prieglobsčio prašytojams, kol bus priimtas sprendimas, kad, pirma, jiems būtų užtikrintas orus ir tinkamas gyvenimo lygis ir, antra, visose valstybėse narėse jiems būtų užtikrintos panašios gyvenimo sąlygos ( 49 ). Ši nuostata buvo suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurių atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti vykdymas buvo atidėtas ar kurie negali būti išsiųsti dėl šios direktyvos 8 straipsnyje nurodytų priežasčių, būtų suteiktos ne mažiau palankios buvimo sąlygos, nei numatyta Direktyvos [2003/9] 7–10, 15 ir 17–20 straipsniuose“ ( 50 ).

139.

Per derybas šių teksto pasiūlymų atsisakyta, pirmiausia atsisakant visų aiškių nuorodų į sistemą, numatytą prieglobsčio prašytojams pagal Direktyvą 2003/9. Nors Direktyvos 2008/115 naujame 14 straipsnyje iš dalies pakartotos tam tikros Direktyvoje 2003/9 numatytos garantijos, vis dėlto į ją neįtraukti kai kurie esminiai dalykai, visų pirma oraus ir tinkamo gyvenimo lygio garantija.

140.

Galiausiai Direktyvos 2008/115 14 straipsnis suformuluotas taip, kad yra sunku įvertinti paslaugų, kurios turėtų būti suteiktos suinteresuotajam asmeniui, apimtį, formą ir būtiniausią lygį.

141.

Iš tiesų tame straipsnyje nepatikslinama, kokias nuostatas valstybės narės turi priimti, kad išlaikytų šeimos vienybę, ir kokio pobūdžio paslaugas turi suteikti labiau pažeidžiamiems asmenims, kad patenkintų ypatingus jų poreikius. Be to, kai kurios frazės, pavyzdžiui, tos, kuriose kalbama apie „būtiną ligos gydymą“, yra pakankamai plačios, kad būtų aiškinamos skirtingai, ir jų taikymo sritis valstybėse narėse labai skirtųsi.

142.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir priešingai tikslui, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė Direktyvos 2008/115 12 konstatuojamojoje dalyje, šių „nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių, kurie dar negali būti išsiųsti“, padėtis negali būti laikoma „[sureguliuota]“.

143.

Pateikdamas rezoliucijos dėl sveikatos priežiūros skirtumų mažinimo Europos Sąjungoje pasiūlymą ( 51 ), Europos Parlamentas taip pat konstatavo, kad teisinga galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas, įtvirtinta Chartijos 35 straipsnyje, leidimo gyventi šalyje neturintiems asmenims nėra užtikrinama praktiškai arba įstatymu. Todėl jis paragino valstybes nares užtikrinti, kad dokumentų neturintys migrantai galėtų teisingai gauti ir iš tikrųjų gautų sveikatos priežiūros paslaugas, ir apsvarstyti sveikatos priežiūros viešojo finansavimo nelegaliems migrantams pagrįstumą, pasiūlęs apibrėžti pagrindines paslaugas, grindžiamas bendrais principais, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose.

144.

Be Europos Parlamento padarytos išvados, ši byla atskleidžia dar vieną reiškinį – konkrečią teisinę ir dalykinę padėtį, kurioje atsiduria migrantai, laukiantys, kol juos išsiųs.

145.

Kaip konkrečiai M. Abdida, kurio sveikatos būklė yra kritinė, patenkinti pačius pagrindinius poreikius po to, kai 2011 m. liepos 7 d. jis pareiškė ieškinį Conseil du contentieux des étrangers, t. y. trejus metus?

146.

Jo padėtis Belgijos teritorijoje yra neteisėta nuo 2011 m. birželio 29 d., kai valdžios institucijos pranešė jam apie pareigą išvykti iš šalies ir išbraukė iš užsieniečių registro. Vis dėlto valdžios institucijos faktiškai toleruoja jo neteisėtą buvimą, kol priims sprendimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. Tačiau, kaip jau paaiškėjo, ši procedūra trunka ilgai, ir daugelį mėnesių ar net kelerius metus suinteresuotajam asmeniui ne tik neaišku, ar tikrai bus išsiųstas; jis nebėra apsaugotas ir nuo galimo sulaikymo, nes už neteisėtą buvimą šalyje jam gali būti skirta baudžiamoji sankcija.

147.

Akivaizdu, kad šis statusas lemia galimybės įsidarbinti, apsigyventi ir gauti socialines bei medicinos paslaugas lygį, kuris šiuo atveju yra beveik nulinis. M. Abdida atsiduria už teisėtos darbo rinkos ribų, o tai reiškia, kad neturi pajamų savo poreikiams patenkinti, visų pirma prasimaitinti, rengtis ir turėti būstą. Jis tikrai susiduria su dideliais sunkumais gauti būstą, be to, neteisėtoje padėtyje esančiam migrantui būti neteisėta išnuomoti būstą. Jis taip pat gali gauti tik dalinę socialinę pagalbą, nes pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus ji teapima skubią medicininę pagalbą.

148.

Akivaizdu, kad dėl tokios faktinės padėties suinteresuotasis asmuo gali pradėti skursti, ji tiesiogiai veikia pagarbą jo pagrindinėms teisėms. Be to, remdamasis savo nusistovėjusia praktika EŽTT mano, kad pajamų nepakankamumas tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis gali kelti grėsmę asmens gyvybei ar fiziniam neliečiamumui, taip pat nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmę, o tai prieštarauja EŽTK 2 ir 3 straipsniams ( 52 ).

149.

Žvelgdamas į Direktyvos 2008/115 14 straipsnio tekstą, nemanau, kad derėtų įpareigoti valstybes nares teikti skubią medicinos pagalbą, jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, netenkinami jokie pagrindiniai suinteresuotojo asmens poreikiai. Be to, mano nuomone, nederėtų įpareigoti valstybių narių užtikrinti šeimos vienybę ar bazinį vaikų lavinimą, jeigu tai nereikštų pareigos užtikrinti šių asmenų pragyvenimą ir žmoniškas bei orias jų gyvenimo sąlygas.

150.

Be to, nemanau, kad būtų pagrįsta ir teisinga, jeigu trečiosios šalies pilietis, kurio buvimas šalies teritorijoje faktiškai toleruojamas, kol bus išnagrinėtas jo ieškinys, būtų vertinamas mažiau palankiai nei tas, kuris suimtas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį. Nors iš tiesų yra faktiškai apribota tokio piliečio judėjimo laisvė ir tai padaryta atsižvelgus į jo elgesį, vis dėlto jis yra apgyvendintas specialiame suėmimo centre, kuris iš principo tenkina visus pagrindinius jo poreikius, įskaitant teisinę pagalbą ir socialinę bei medicininę priežiūrą, ir tai gali trukti ilgiau nei 18 mėnesių. Tačiau reikia konstatuoti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai suinteresuotasis asmuo taip pat „laukia išsiuntimo“, šių poreikių tenkinimas neužtikrinamas.

151.

Taip pat nemanau, kad iš valstybių narių dera reikalauti užtikrinti apskundimo veiksmingumą, visų pirma tai, kad jos numatytų ipso iure stabdomąjį poveikį turintį ieškinį dėl sprendimo išsiųsti asmenį, jeigu migrantas, laukdamas teismo sprendimo, negali oriai maitintis, apsigyventi ir rengtis.

152.

Galiausiai nereikia pamiršti, kad nepatenkinti pagrindiniai migranto poreikiai didina jo atskyrimą nuo visuomenės. Be to, tai, kad trečiosios šalies pilietis, laukdamas išsiuntimo, tokį ilgą laiką po ieškinio pareiškimo neturi galimybės patenkinti svarbiausių savo poreikių, gali jį priversti palikti priimančiosios valstybės teritoriją ir vykti į kitą valstybę narę, taip skatinant antrinį nelegalių migrantų judėjimą, taigi ir nelegalią imigraciją pačioje Sąjungoje. Ši padėtis taip pat gali paskatinti ne neteisėtumą ar nelegalumą, nes jo padėtis jau yra tokia, bet nusikalstamumą, siekiant patenkinti savo poreikius. Akivaizdu, kad tokie padariniai yra labai nutolę nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo, deklaruoto Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią turi būti nustatytos „aiškios, suprantamos ir teisingos taisyklės siekiat sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą“ ( 53 ).

153.

Akivaizdu, kad taikant Direktyvą 2008/115 taip, kad atsirastų tokių nesuderinamumų ir pažeidimų, negali būti pasiektas jos veiksmingumas.

154.

Taigi šios direktyvos 14 straipsnyje numatytų garantijų taikymo sritį reikėtų aiškinti atsižvelgiant į jo tikslą, kuris, primenu, yra nustatyti aiškias ir teisingas taisykles, siekiant apibrėžti tokią grąžinimo politiką, kuri būtų ne tik veiksminga, bet ir pagal šios direktyvos 1 straipsnyje teisės aktų leidėjo išreikštą pirminį principą leistų užtikrinti pagarbą Chartijoje įtvirtintoms vertybėms.

155.

Tačiau manau, kad pagarba žmogaus orumui ir teisei į gyvybę, kūno neliečiamumą ir sveikatą, įtvirtinta atitinkamai Chartijos 1, 2, 3 ir 35 straipsniuose ( 54 ), taip pat nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas, numatytas Chartijos 4 straipsnyje, neleidžia, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš neteisėtoje padėtyje esančio trečiosios šalies piliečio, kurio išsiuntimas faktiškai sustabdytas, laukiant, kol jo ieškinys bus išnagrinėtas, būtų atimta pagrindinių poreikių patenkinimo galimybė.

156.

Mano nuomone, pagrindinių poreikių patenkinimas yra esminė teisė, kuri negali priklausyti nuo suinteresuotojo asmens teisinio statuso.

157.

Nors šio poreikių patenkinimo lygį turi vertinti kiekviena valstybė narė, atsižvelgiant į diskreciją, kuri joms suteikiama Direktyva 2008/115, man atrodo, kad šie poreikiai turi būti tenkinami pakankamai, kad būtų užtikrintas suinteresuotojo asmens pragyvenimas ir orus bei jo sveikatą atitinkantis gyvenimo lygis, leidžiant visų pirma turėti būstą, prireikus atsižvelgiant į ypatingus jo poreikius ( 55 ).

158.

Todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Direktyvos 2008/115 14 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriais neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių, pareiškusių ieškinį dėl sprendimo juos grąžinti, pagrindinių poreikių tenkinimas apribojamas tik skubia medicinos pagalba. Tokiu atveju ir per visą ginčo procedūrą valstybė narė turi užtikrinti pakankamą suinteresuotojo asmens pagrindinių poreikių patenkinimą, kad garantuotų jo pragyvenimą ir orų bei jo sveikatai tinkamą gyvenimo lygį, leisdama jam visų pirma būti tinkamai apgyvendintam ir prireikus atsižvelgdama į ypatingus jo poreikius.

159.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour du travail des Bruxelles pateiktą klausimą: