1. 

Šiuo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti Sprendimą Parker ITR ir Parker‑Hannifin prieš Komisiją ( 2 ); juo Europos Sąjungos Bendrasis Teismas iš dalies panaikino Komisijos sprendimą C(2009) 428 galutinis ( 3 ) (dėl „jūrinių žarnų“ kartelio, vieno iš ilgiausiai trukusių kartelių, už kurį niekada nebuvo nubausta) ( 4 ) ir kuriuo smarkiai sumažinta šiuo sprendimu Parker ITR skirta bauda ir Parker‑Hannifin Corp. (toliau – Parker‑Hannifin) solidariai skirta bauda.

2. 

Šioje byloje Teisingumo Teismas gali patikslinti Sąjungos konkurencijos teisės principus, taikytinus karteliams, kai pažeidimo objektu esantis aktyvų perleidimas įmonių grupės viduje įvykdomas siekiant vėliau parduoti juos perėmusį juridinį subjektą (dukterinę bendrovę) nepriklausomam trečiajam asmeniui, perduotai įmonei toliau dalyvaujant kartelyje kaip ir prieš perdavimą (t. y. „ekonominio tęstinumo arba perėmimo“ įmonių grupės viduje atvejis).

3. 

Šioje byloje kalbama apie asmeninės atsakomybės principą, pagal kurį pažeidimą (šiuo atveju – kartelį) reikėtų inkriminuoti fiziniam arba juridiniam asmeniui, valdančiam kartelyje dalyvaujančią įmonę ( 5 ), ir šio principo išimtį, t. y. ekonominio tęstinumo principą (visų pirma išplėtotą įmonių grupės vidaus restruktūrizacijos ar kitokių pokyčių atveju), pagal kurį, siekiant veiksmingai įgyvendinti konkurencijos taisykles, kartelį gali būti būtina inkriminuoti ne pirminiam, o naujam įmonės kartelio dalyvės valdytojui ( 6 ).

4.

Šalys nesiginčija dėl faktinių aplinkybių.

5.

Byloje nagrinėjamą veiklą jūrų žarnų sektoriuje ( 7 ) 1966 m. pradėjo vykdyti Pirelli grupei priklausanti įmonė Pirelli Treg SpA. Susijungus dviem Pirelli grupės dukterinėms bendrovėms, 1990 m. jas perėmė ITR SpA (toliau – ITR).

6.

1993 m. ITR įsigijo įmonė Saiag SpA (toliau – Saiag).

7.

2001 m. grupės Parker‑Hannifin ir Saiag patronuojančioji bendrovė Parker‑Hannifin Corp. pradėjo tartis dėl Parker Hannifin galimybės įsigyti ITR jūrinių žarnų veiklą. Atsižvelgdama į šio pardavimo galimybę, 2001 m. birželio mėn. ITR įsteigė dukterinę bendrovę ITR Rubber.

8.

2001 m. gruodžio 5 d.Parker Hannifin 100 % priklausanti dukterinė bendrovė Parker Hannifin Holding susitarė su ITR įsigyti 100 % ITR Rubber akcijų, ir tai turėjo būti padaryta Parker Hannifin Holding prašymu.

9.

Iš tiesų sutartyje buvo konkrečiai numatyta, kad ITR kaučiuko žarnų sektorius (įskaitant jūrinių žarnų sektorių) perduotas ITR Rubber įmonės Parker Hannifin Holding prašymu.

10.

2001 m. gruodžio 19 d. ITR savo veiklą jūrinių žarnų sektoriuje perdavė ITR Rubber.

11.

Perdavimas įsigaliojo 2002 m. sausio 1 d.

12.

2002 m. sausio 31 d.Parker Hannifin Holding iš ITR įsigijo ITR Rubber akcijų. Vėliau ITR Rubber tapo Parker ITR Srl ( 8 ).

13.

2007 m. Komisija pradėjo tyrimą dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo jūrinių žarnų sektoriuje.

14.

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad vienuolika įmonių, tarp kurių buvo Parker Hannifin Manufacturing (anksčiau – Parker ITR) ir Parker‑Hannifin (toliau kartu – atsakovės) Europos ekonominės erdvės (EEE) jūrinių žarnų sektoriuje darė vieną tęstinį pažeidimą, kuris įvairiais laikotarpiais truko nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. ir kurį sudarė kvietimų teikti pasiūlymus paskyrimas, kainų, kvotų ir pardavimo sąlygų nustatymas, geografinių rinkų pasidalijimas ir keitimasis jautria informacija apie kainas, pardavimo apimtis bei kvietimus teikti pasiūlymus.

15.

Minėtame sprendime Komisija konstatavo, kad Parker ITR ir Parker Hannifin nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. (pirmoji įmonė) ir nuo 2002 m. sausio 31 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. (antroji įmonė) dalyvavo kartelyje. Parker ITR skirta 25610000 EUR bauda, iš jų – 8 320 000 EUR solidariai su Parker‑Hannifin.

16.

Komisija nepripažino Pirelli, ITR ir Saiag (ankstesnių Parker ITR patronuojančiųjų bendrovių ir (arba) jos pirmtakių) kaip sprendimo adresačių atsakomybės ir jų nenubaudė, nes joms pasibaigė pažeidimo senaties terminas.

17.

2009 m. balandžio 9 d.Parker ITR ir Parker‑Hannifin pareiškė Bendrajame Teisme ieškinį, kuriuo siekė pirmiausia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su jomis, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti skirtą baudą. Savo ieškiniui pagrįsti jos pateikė devynis pagrindus.

18.

2013 m. gegužės 17 d. skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino pagrįsta pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu, ir panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio i punktą, kiek juo Parker ITR atsakomybė pripažinta už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d. (83–130 punktai). Tuomet Bendrasis Teismas taip pat pripažino pagrįstais penktąjį ir šeštąjį pagrindus, susijusius su atsakovėms skirtų baudų padidinimu dėl kartelio organizatorės vaidmens, kurį Parker ITR atliko nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2001 m. rugsėjo mėn. (skundžiamo sprendimo 139–140, 145 ir 146 punktai ir 253 bei 254 punktai).

19.

Bendrasis Teismas atmetė kitus ieškinio pagrindus.

20.

Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, Bendrasis Teismas sumažino Parker ITR skirtą 25610000 EUR baudą iki 6400000 EUR. Sumą, už kurią Parker‑Hannifin buvo solidariai atsakinga, Bendrasis Teismas sumažino 100000 EUR (t. y. iki 6300000 EUR) ( 9 ).

21.

Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus. Savo triplike atsakovės pateikė argumentus, susijusius su baudos apskaičiavimu, jeigu Teisingumo Teismas pripažintų pagrįstu pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

22.

Priminęs teismų praktiką, susijusią su asmeninės atsakomybės (85–88 punktai) ir ekonominio tęstinumo principais (89–98 punktai), Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 115, 116 ir 121 punktuose pripažino:

<...>

23.

Komisija teigia, kad šioje byloje reikia skirti du aktyvų perdavimo atvejus: pirma, perdavimą grupės viduje, šiuo atveju – Saiag grupėje, kurioje ITR aktyvai buvo perduoti ITR Rubber, ir, antra, perdavimą tarp įmonių grupių, šiuo atveju – tarp grupių Saiag ir Parker‑Hannifin, Saiag pardavus įmonei Parker‑Hannifin įmonę ITR Rubber, kuri galiausiai tapo ITR Parker.

24.

Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime teikė reikšmę tik antrajam perdavimui.

25.

Komisija mano, kad pirmasis perdavimas įvyko teismų praktikoje ekonominiam tęstinumui atsirasti reikalaujamomis sąlygomis. Ji primena, kad, pagal tą teismų praktiką, jeigu dvi įmonės (šiuo atveju – ITR ir ITR Rubber) sudaro tą patį ekonominį subjektą, tai, kad pažeidimą padaręs subjektas (ITR) vis dar egzistuoja, savaime nekliudo nubausti įmonės, kuriai jis perdavė savo ekonominę veiklą (ITR Rubber). Komisijos teigimu, toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo (šiuo atveju – Saiag), ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių.

26.

Komisijos teigimu, reikšminga data vertinant, ar aktyvai buvo perduoti įmonių grupės viduje, ar tarp nepriklausomų įmonių, yra pačių aktyvų perdavimo diena. Šioje byloje tai Saiag / ITR įsteigė ITR Rubber, dukterinę bendrovę, kuriai buvo perduoti aktyvai, kai ji buvo jų kontroliuojama.

27.

Nors būtina, kad tą dieną būtų buvę struktūriniai ryšiai, vis dėlto nebūtina, kad šie ryšiai truktų visą pažeidimo laikotarpį. Tai, kad ITR Rubber neliko grupėje Saiag ir kad nuo jos įkūrimo iki pardavimo grupei Parker‑Hannifin praėjo tik nedaug laiko, nėra svarbu. Be to, neturėjo reikšmės aplinkybė, kad ITR Rubber nuo įkūrimo buvo skirta parduoti. Kad neatsirastų teisinis nesaugumas, ekonominio tęstinumo principo taikymą iš tiesų turėtų reglamentuoti objektyvios ir aiškios taisyklės ir jis neturi priklausyti nuo subjektyvių ketinimų ar įvykių po perdavimo.

28.

Komisija priduria, kad, priešingai tam, ką nusprendė Bendrasis Teismas, ji neprivalėjo atsakomybės už pažeidimą priskirti patronuojančiosioms bendrovėms Saiag ir ITR. Aplinkybė, kad ankstesnėje byloje ji nusprendė šią atsakomybę priskirti perduodančiai patronuojančiajai bendrovei, o ne dukterinei bendrovei, kuri buvo perdavimo objektas, neturėjo reikšmės, nes dėl ankstesnės Komisijos sprendimų priėmimo praktikos nebuvo sukurta privaloma teisinė sistema, taikoma vertinant Komisijos vėliau priimamų aktų teisėtumą. Šioje byloje pasirinkusi priskirti atsakomybę ITR Rubber kaip ITR ekonominei perėmėjai, Komisija pasinaudojo teismų praktikoje jai pripažinta diskrecija. Šiuo atžvilgiu ji pažymi, kad, nors baudos paskyrimas Parker ITR tikrai galėjo sumažinti Parker‑Hannifin atliktų investicijų vertę, ši rizika nesiskiria nuo kitos rizikos, kuri patiriama įsigyjant įmonę (pavyzdžiui, rizika prisiimti atsakomybę už aplinką) ir nuo kurios įgijėjas gali apsisaugoti pirkimo-pardavimo sutartyje numatydamas atitinkamas atsakomybės neprisiėmimo sąlygas.

29.

Galiausiai Komisija nurodo, kad priskirti atsakomybę už pažeidimą Parker ITR už visą laikotarpį, kai pažeidimo objektu esantys aktyvai dalyvavo darant pažeidimą, buvo pateisinama dar ir todėl, kad dėl senaties sankcijos nebuvo įmanoma skirti ankstesniam aktyvų savininkui, t. y. Saiag / ITR. Šiuo požiūriu galimybės skirti baudą ankstesniam valdytojui nebuvimas dėl senaties prilygtų atvejui, kai šis nustotų teisiškai egzistuoti arba nutrauktų visą ekonominę veiklą, o tokiu atveju, siekdamas užtikrinti veiksmingą Sąjungos konkurencijos teisės taikymą, Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino esant ekonominį perėmimą ( 10 ).

30.

Atsakydamos į tai, Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin teigia, kad Komisija klaidingai aiškina teismų praktiką, susijusią su ekonominiu tęstinumu. Atsakovių apeliacinėje byloje teigimu ir priešingai tam, ką teigia Komisija, Teisingumo Teismas Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775) nenustatė mechaninės taisyklės, pagal kurią vien dėl praeityje buvusio struktūrinio ryšio tarp neteisėtos veiklos perleidėjo ir jos perėmėjo veiklos perleidėjas tampa savaime atsakingas už tokį pažeidimą. Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad toks padarinys yra įmanomas tik įrodžius, kad perleidėjas ir perėmėjas buvo veiksmingai kontroliuojami to paties asmens tuo metu, kai buvo struktūrinis ryšys, ir kad jie taikė iš esmės tas pačias komercines gaires. Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin priduria, kad jų aiškinimą patvirtina vėlesnis Sprendimas ThyssenKrupp Nirosta / Komisija (C‑352/09 P, EU:C:2011:191), kuriame nei Komisija, nei Teisingumo Teismas nesirėmė struktūriniu ryšiu, nuo pradžių siejusiu perleidėją Thyssen Stahl ir perėmėją ThyssenKrupp Nirosta, kaip galimu ar net pakankamu motyvu laikyti antrąją įmonę atsakinga už pirmosios įmonės neteisėtą elgesį.

31.

Tačiau ginčijamame sprendime Komisija visiškai neįvertino, ar per trumpą laiką, kai ITR ir ITR Rubber siejo struktūrinis ryšys, šios dvi įmonės, kaip reikalaujama Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775), buvo kontroliuojamos to paties asmens ir, atsižvelgiant į jas siejusius glaudžius ekonominius ir organizacinius ryšius, taikė iš esmės tas pačias komercines gaires. Ginčijamame sprendime paminėta tik tai, kad tuo metu, kai ITR perdavė jūrinių žarnų veiklą ITR Rubber, ITR „priklausė 100 %“ITR Rubber akcijų. Minėtame sprendime visai nenurodyta teismų praktika, pagal kurią patronuojančiąją bendrovę galima laikyti darančia lemiamą įtaką jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei. Be to, jeigu ginčijamas sprendimas buvo aiškiai paremtas tokia prielaida, atsakovių apeliacinėje byloje teigimu, buvo pažeistos jų teisės į gynybą, nes ši prielaida nebuvo aiškiai nurodyta pranešime apie kaltinimus.

32.

Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin remdamosi tuo daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Komisija ginčijamame sprendime neįvertino, ar ITR ir ITR Rubber (tapusi Parker ITR) trumpą laiką, kai jas siejo struktūrinis ryšys, sudarė vieną įmonę, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos konstatavęs, kad Parker ITR neturėjo būti laikoma atsakinga už ITR elgesį vien remiantis praeityje buvusiu struktūriniu ryšiu.

33.

Atsakovės apeliacinėje byloje galiausiai pabrėžia, kad senaties taisyklės yra objektyvios ir jų taikymas nepriklauso nuo darant pažeidimą dalyvavusių įmonių. Nors šios įmonės gali mėginti išvengti savo atsakomybės, perleisdamos dukterines bendroves, vis dėlto jos niekaip nekontroliuoja senaties taisyklių taikymo. Komisijos teiginys, kad galimybės skirti baudą įmonei nebuvimas dėl senaties prilygtų atvejui, kai ankstesnis valdytojas nustotų teisiškai egzistuoti arba nutrauktų visą ekonominę veiklą, reikštų skirtingų dalykų sujungimą.

34.

Ši byla priskirtina teismų praktikai, visų pirma suformuluotai Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775), kuriame Teisingumo Teismas pripažino ekonominio tęstinumo buvimą labai panašiomis į šios bylos aplinkybėmis. Iš tiesų toje byloje aktyvai grupės viduje buvo perduoti naujai įsteigtai dukterinei bendrovei, įkurtai siekiant ją privatizuoti ir tuomet parduoti, kaip ir šioje byloje (ir nesant jokių piktnaudžiavimo požymių). Abi šio apeliacinio skundo šalys taip pat remiasi minėtu sprendimu, tačiau siekdamos pagrįsti skirtingus teiginius.

35.

Nereikėtų pamiršti, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonėms, kurių struktūra, finansavimo būdas, teisinis organizavimas ir akcininkai ilgainiui gali kisti. Manau (kaip ir Komisija), kad ši aplinkybė ir būtinybė pritaikyti veiksmingą konkurencijos teisės taikymą prie šių pokyčių gali būti pagrindas pripažinti nukrypimus nuo asmeninės atsakomybės principo, visų pirma tokiais atvejais, kurie buvo nagrinėjami byloje, kurioje priimtas Sprendimas ETI ir kt. (EU:C:2007:775), ar šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai taikytas ekonominio tęstinumo principas.

36.

Akivaizdu, kad jeigu įmonė įsigyja kitą įmonę, nusipirkdama jos akcijas, paprastai nekyla jokių problemų, nes juridinis subjektas išlieka tas pats (juridinio subjekto perdavimas). Tačiau sunkumų kyla tais atvejais, kai įgijėjas nusiperka darant pažeidimą dalyvavusios įmonės „verslą“ ir kai yra perduodami aktyvai (aktyvų perdavimas) ( 11 ).

37.

Sprendime Komisija / Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 145 punktas) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ekonominio tęstinumo principą (kurį Anic reikalavo taikyti dėl jos aktyvų, susijusių su pažeidimu, perdavimo), nusprendė, kad „kaltindama Bendrąjį Teismą jai inkriminavus atsakomybę už pažeidimą, nors jos veikla, susijusi su polipropilenu, buvo perduota Monte, Anic nepaiso asmeninės atsakomybės principo ir neatsižvelgia į lemiamą aplinkybę, kylančią iš Teisingumo Teismo praktikos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Suiker Unie ir kt. / Komisija, [40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, EU:C:1975:174], 80 ir 84 punktus), kad vadinamasis „ekonominio tęstinumo“ [principas] taikomas tik tuo atveju, jeigu juridinis asmuo, atsakingas už įmonės valdymą, po pažeidimo padarymo nustojo teisiškai egzistuoti. Iš to taip pat darytina išvada, kad šių kriterijų taikymas niekaip neprieštarauja teisinio saugumo principui“.

38.

Tačiau vien tai, kad darant pažeidimą dalyvavęs juridinis subjektas toliau egzistuoja, nebūtinai reiškia, kad Komisija neturi jokios galimybės priskirti atsakomybę subjektui, kuriam buvo perduota ekonominė veikla.

39.

Kaip Teisingumo Teismas neseniai priminė Sprendime Versalis / Komisija (C‑511/11 P, EU:C:2013:386), „remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai, o sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Kai toks subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą ( 12 ). <…> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tuo atveju, kai du subjektai sudaro tą patį ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ūkinę veiklą. Toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo ir jie, atsižvelgiant į ryšius, juos glaudžiai siejančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių“ ( 13 ) (išskirta mano). Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taip pat nurodo tas pačias ekonominio tęstinumo principo taikymo sąlygas (92 ir 93 punktai).

40.

Galiu suprasti tokią šios teismų praktikos logiką – atsižvelgiant į ilgą kartelių ir kartais Komisijos tyrimų trukmę, ekonominio tęstinumo įmonių grupės viduje atvejais (kuriuo, be to, gali būti naudojamasi siekiant išvengti atsakomybės) svarbu neleisti, kad už pažeidimą liktų nenubausta, visų pirma taikant Sąjungos konkurencijos teisės veiksmingumo principą.

41.

Sprendime HFB ir kt. / Komisija (T‑9/99, EU:T:2002:70, 106 punktas) Bendrasis Teismas pagrįstai pripažino, kad „tam tikromis aplinkybėmis konkurencijos taisyklių pažeidimą tikrai galima inkriminuoti pažeidimą padariusio juridinio asmens ekonominiam perėmėjui, net jeigu šis juridinis asmuo nenustojo egzistuoti sprendimo, kuriuo šis pažeidimas konstatuojamas, priėmimo dieną, kad dėl pokyčių, kuriuos visų pirma lėmė atitinkamų įmonių teisinės formos pasikeitimas, nebūtų pakenkta šių taisyklių veiksmingumui“ ( 14 ).

42.

Didžiosios kolegijos sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775, 40, 41 ir 44 punktai) Teisingumo Teismas patvirtino, jog ekonominio tęstinumo principo taikymą pateisina būtinybė užtikrinti, kad sankcijos, kuriomis baudžiama už konkurencijos teisės pažeidimus, turėtų atgrasomąjį poveikį.

43.

Minėto sprendimo 41 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad „jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tam, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausia pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis. Taip būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui ( 15 )“. 42 punkte Teisingumo Teismas toliau teigė, kad „konkurencijos normas pažeidusio subjekto teisinės ar organizacinės reformos nebūtinai lemia tai, kad sukurta nauja įmonė nėra atsakinga už pirmtakės padarytus konkurencijos normų pažeidimus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa“.

44.

Be to, Sprendimo Hoechst / Komisija (T‑161/05, EU:T:2009:366) 51 punkte Bendrasis Teismas nutarė, kad, „siekiant veiksmingai įgyvendinti konkurencijos taisykles <...> gali būti reikalinga išimties tvarka kartelį priskirti ne pirminiam, o naujajam jame dalyvavusios įmonės valdytojui, jeigu jis tikrai gali būti laikomas pirminio valdytojo perėmėju, t. y. jeigu toliau valdo kartelyje dalyvavusią įmonę“. Ir Bendrasis Teismas nurodė Sprendimo ETI ir kt. (EU:C:2007:775) 41 punktą.

45.

Manau, kad nors Bendrasis Teismas iš tiesų nurodė teisingą teismų praktiką, susijusią su ekonominiu tęstinumu įmonių grupės viduje (vis dėlto išsamiai jos neanalizavęs), jis netinkamai taikė ją šiai bylai.

46.

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, šioje byloje reikia skirti du aktyvų perdavimo atvejus (dvi atskiras veiklas, iš kurių kiekviena sukelia savo teisinius padarinius ( 16 )): pirmuoju atveju tai yra perdavimas grupės viduje, šioje byloje – Saiag įmonių grupėje, kai ITR aktyvai buvo perduoti ITR Rubber, o antruoju atveju – tai aktyvų perdavimas tarp įmonių grupių, šioje byloje – tarp įmonių grupių Saiag ir Parker‑Hannifin, kai įmonių grupė Saiag kitai įmonių grupei Parker‑Hannifin pardavė ITR Rubber, kuri vėliau tapo ITR Parker ( 17 ).

47.

Tačiau skundžiamas sprendimas akivaizdžiai susijęs tik su antruoju perdavimo atveju (žr., pvz., to sprendimo 116 ir 121 punktus); šį aiškinimą ieškovės siūlė pirmojoje instancijoje ir jam pritarė Bendrasis Teismas. Šitaip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes klaidingai kvalifikavo faktines aplinkybes, todėl buvo neteisingai pritaikytas ekonominio tęstinumo principas. Iš tiesų Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi struktūrinių ryšių nebuvimu po aktyvų perdavimo Parker ITR, t. y. tarp Saiag / ITR ir Parker‑Hannifin, nors ITR ir jai 100 % priklausančią dukterinę bendrovę Parker ITR nuo pirmojo aktyvų perdavimo (įmonių grupės viduje) iki antrojo perdavimo (tarp įmonių grupių) siejo tokie patys ryšiai.

48.

Mano nuomone, pirmasis perdavimas įvyko teismų praktikoje ekonominiam tęstinumui atsirasti reikalaujamomis sąlygomis, todėl galima nukrypti nuo asmeninės atsakomybės principo.

49.

Iš tiesų pagal teismų praktiką ( 18 ), jeigu du subjektai (šiuo atveju – ITR ir ITR Rubber) sudaro tą patį ūkio subjektą, tai, kad pažeidimą padaręs subjektas (ITR) vis dar egzistuoja, savaime nekliudo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą (ITR Rubber). Be to, toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo (šiuo atveju – Saiag) ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių.

50.

Svarbu priminti, kad ITR atveju aktyvai buvo perduoti subjektui (ITR Rubber), įkurtam pačios įmonės pažeidėjos (ITR) viduje pažeidimo laikotarpiu, todėl ekonominio tęstinumo įmonių grupės viduje sąlygos buvo tenkinamos. Paskui grupė Saiag / ITR grupei Parker‑Hannifin, kuri vėliau pervadinta Parker ITR, perdavė ne aktyvus, o juridinį subjektą (ITR Rubber). Noriu pridurti, kad Komisija, atsižvelgdama į ekonominio tęstinumo principą, nepriskyrė atsakomybės„Parker‑Hannifin“ už laikotarpį iki jai įsigyjant „ITR Rubber“ akcijas.

51.

Todėl kalbama tik apie pačios ITR Rubber (arba Parker ITR), kuri, prieš parduodant ją Parker‑Hannifin, gavo pažeidimo objektu esančius aktyvus iš savo pačios patronuojančiosios bendrovės ITR, priklausiusios grupei Saiag / ITR, atsakomybę. Mano nuomone, Komisijos teiginys yra teisingas tiek, kiek juo siekiama patvirtinti, kad šis aktyvų perdavimas įmonių grupės viduje prieš parduodant dukterinę bendrovę pagal teismų praktiką leidžia ITR Rubber (arba Parker ITR) kaip ekonominei perėmėjai įmonių grupės viduje priskirti atsakomybę už ITR neteisėtą elgesį. Neatsižvelgiant į galutinius tikslus, kurių įsteigdama ITR Rubber siekė Saiag / ITR, dėl perdavimo įvyko vidaus organizacinis pertvarkymas ( 19 ), kai kartelio apimama veikla buvo perduota ITR Rubber, kuri šiuo pavadinimu anuomet ir vėliau, būdama Parker ITR, vykdė šią veiklą ir dalyvavo kartelyje ne trumpiau kaip šešerius metus. Kitaip tariant, ITR Rubber (tapusi Parker ITR) išliko atsakinga, sukūrusi naują atsakomybę savo naujajai savininkei dėl tęstinio dalyvavimo darant pažeidimą. Be to, priešingai tam, kaip turbūt atrodo Bendrajam Teismui, juridinio subjekto pardavimo nepakanka, kad būtų nutrauktas ankstesnis ekonominis tęstinumas ( 20 ).

52.

Grįžtant prie skundžiamo sprendimo, galima pripažinti, kad Bendrasis Teismas ekonominio tęstinumo principui skiria ne mažiau kaip 48 punktus (t. y. minėto sprendimo 83–130 punktai). Vis dėlto man neatrodo, kad iš skundžiamo sprendimo aiškiai matyti motyvai, dėl kurių Bendrasis Teismas nepripažino ITR Rubber (po perdavimo grupei Parker‑Hannifin tapusios Parker ITR) kaip ITR ekonominės perėmėjos atsakomybės.

53.

Išnagrinėjus skundžiamo sprendimo punktus, cituotus šios išvados 22 punkte, atrodo, kad Bendrasis Teismas nurodė tokius motyvus: i) ITR Rubber grupėje Saiag egzistavo tik septynis mėnesius ir tik trumpai (vieną mėnesį) vykdė veiklą, susijusią su jūrinėmis žarnomis (115 punktas); ii) ITR Rubber buvo įkurta įmonių grupėje Saiag tik siekiant ją parduoti trečiajai įmonei (t. y. grupei Parker) (115 punktas); iii) „šiomis aplinkybėmis“ ankstesnis nagrinėjamos veiklos valdytojas (ITR ir jos patronuojančioji bendrovė Saiag) turėjo atsakyti už pažeidimą už laikotarpį iki 2002 m. sausio 1 d., kai kartelio apimama veikla buvo perduota ITR Rubber (116 punkto pirmasis sakinys ir 118 ( 21 ) bei 119 punktai ( 22 )); iv) taigi Saiag įvykdyto ITR perleidimo Parker‑Hannifin nereikia analizuoti kaip ekonominio tęstinumo atvejo (116 punkto antrasis sakinys).

54.

Toliau išanalizuosiu aspektus ir aplinkybes, kuriais Bendrasis Teismas grindė atsisakymo taikyti ekonominio tęstinumo principą motyvus.

55.

Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775, 50 punktas) tikrai nurodyti perleidėjo ir perėmėjo struktūriniai ryšiai „darant pažeidimą“.

56.

Vis dėlto nagrinėdamas apeliacinius skundus Teisingumo Teismas jau patvirtino ekonominio tęstinumo buvimą, nors aktyvai buvo perduoti nutraukus pažeidimą (o tai, manau, patvirtina, kad struktūriniai ryšiai nebūtinai turi būti visą pažeidimo laikotarpį), bet struktūriniai ryšiai perleidžiantįjį ir perėmusįjį subjektą siejo Komisijos sprendimo priėmimo dieną.

57.

Sprendime Cimenteries CBR ir kt. / Komisija ( 23 ) Bendrasis Teismas patvirtino Aalborg kaip ekonominės perėmėjos statusą, nes ji gavo aktyvus, kurie buvo Aktieselskabet Aalborg Portland‑Cement Fabrik (AAPCF) padaryto pažeidimo ją įsteigiant 1990 m. objektas (taikant atgalinį poveikį 1990 m. sausio 1 d.), nors pažeidimas truko nuo 1983 m. sausio mėn. iki 1988 m. gruodžio mėn. Nors įmonė Aalborg teigė, kad pažeidimą padariusi įmonė „teisiškai nenustojo egzistuoti, nes tapo kontroliuojančiąja bendrove, kuriai, pasivadinusiai nauju pavadinimu, priklausė 50 % Aalborg akcijų“ (1334 punktas), Bendrasis Teismas atmetė šį argumentą remdamasis tuo, kad šie pakeitimai buvo padaryti reorganizuojant grupę, o tai leido laikyti Aalborg ir pažeidėją sudarančiomis vieną ūkio subjektą, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, o Komisijai – „pripažinti Aalborg atsakinga už nagrinėjamos įmonės veiklą“ (1335 punktas).

58.

Nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo motyvavimą šiuo aspektu ( 24 ).

59.

Aalborg taip pat teigė, kad ji „negalėjo būti laikoma atsakinga už kartelio veiklą istoriniu laikotarpiu, kuriam Sprendimu Ciment, priešingai [pranešimui apie kaltinimus], priskiriamas šis pažeidimas. Kadangi vykstant nagrinėjamiems susitikimams ji dar nebuvo įsteigta, jos atstovai neginčijamai nedalyvavo susitikimuose, laikomuose esminiais Sprendime Ciment konstatuotam karteliui“ (minėto Teisingumo Teismo sprendimo 351 punktas).

60.

Tačiau nurodęs, kad teisinis aspektas buvo susijęs su klausimu, ar dėl to, kad pažeidimą padariusi įmonė „vis dar egzistuoja, Komisija visiškai ir neabejotinai netenka galimybės imtis veiksmų prieš Aalborg kaip pažeidėją ekonominiu ir organizaciniu požiūriu“, Teisingumo Teismas į tai atsakė neigiamai, pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į įmonės ekonominį identitetą prieš pokyčius ir po jų, šios įmonės kaip juridinio subjekto išlikimas „savaime nėra priežastis panaikinti sprendimą“ (358 punktas). Pripažinęs, jog Sprendime Komisija / Anic Partecipazioni (EU:C:1999:356) nutarė, kad ekonominio tęstinumo negali būti tuo atveju, jeigu juridinis asmuo, atsakingas už įmonės valdymą, po pažeidimo padarymo nustojo teisiškai egzistuoti, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo kalbama apie „dvi egzistavusias ir veikusias įmones, iš kurių viena tiesiog perleido kitai tam tikrą savo veiklos dalį ir tarp jų nebuvo struktūrinio ryšio“ (359 punktas) ( 25 ), o šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nebuvo.

61.

Tokio požiūrio laikėsi ir Bendrasis Teismas Sprendime Jungbunzlauer / Komisija (EU:T:2006:270, 131 ir 132 punktai): „dėl laikotarpio prieš Jungbunzlauer grupės restruktūrizaciją 1993 m. reikia konstatuoti, kad iki 1993 m. <...> Jungbunzlauer GmbH buvo atsakinga ne tik už grupės veiklą citrinos rūgšties rinkoje, bet ir už vadovavimą visos grupės veiklai. Tačiau ši vadovavimo grupės veiklai, įskaitant citrinos rūgšties rinkoje vykdomą veiklą, funkcija, 1993 m. buvo perduota „Jungbunzlauer“, kuri taip tapo „Jungbunzlauer GmbH“ ekonomine įpėdine valdant grupės veiklą“ (išskirta mano), tačiau „tai, kad bendrovė toliau veikia kaip juridinis vienetas, nereiškia, jog [Sąjungos] konkurencijos teisės požiūriu dalis šios bendrovės veiklos negalėtų būti perduota kitai bendrovei, kuri tampa atsakinga už pirmosios veiksmus“.

62.

Be to, Sprendime ArcelorMittal Luxembourg ir kt. / Komisija ( 26 ) ekonominio tęstinumo konstatavimas buvo patvirtintas, nors aktyvai ProfilARBED buvo perduoti 1992 m., t. y. po pažeidimo nutraukimo 1991 m.

63.

Iš tiesų Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo (atitinkamai 36 ir 111 punktuose), kad „skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta: „Įmonė, sudaryta iš [ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED], dalyvaudama sudarant nemažai susitarimų ir vykdant suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama arba daromas poveikis, nustatyti kainas, skirti kvotas ir pasikeisti informacija Bendrijos sijelių rinkoje, dalyvavo darant (AP) 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tokios struktūros įmonės dalyvavimas šiuose pažeidimuose buvo nustatytas laikotarpiu nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 dienos“ ir „šiuo atveju ProfilARBED, kaip 100 % ARBED kontroliuojamos dukterinės įmonės, 1992 m. sandara, siekiant vykdyti ARBED pramoninę ir komercinę veiklą plieno sijelių srityje, sudaro analogišką atvejį tam, kuriuo remiantis buvo priimti sprendimai: Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją ir Jungbunzlauer prieš Komisiją“ (išskirta mano).

64.

Šį Bendrojo Teismo sprendimą vėliau patvirtino Teisingumo Teismas, Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt. (EU:C:2011:190) 104 punkte patikslinęs, jog „dėl ARBED argumento, kad neteisėto elgesio priskyrimas susijusiai bendrovei taikant ūkio subjekto sąvoką yra netinkamas, nes šios bendrovės atžvilgiu būtų nustatyta griežtesnė atsakomybės tvarka, nei taikoma patronuojančiajai bendrovei, pakanka paminėti, kad šioje byloje Komisija priskyrė minėtą elgesį susijusiai bendrovei dėl to, kad ši perėmė patronuojančiosios bendrovės ūkinę veiklą, ir todėl, kadangi susijusios bendrovės atsakomybė priklauso nuo patronuojančiosios bendrovės atsakomybės, susijusiai bendrovei nustatyta atsakomybės tvarka visiškai nėra griežtesnė nei tvarka, taikoma patronuojančiajai bendrovei“ (išskirta mano).

65.

Manau (kaip ir Komisija), kad, laikantis kitokios pozicijos, būtų pasiekti savavališki rezultatai, nes galimybė priskirti atsakomybę už neteisėtą elgesį perėmusiajam subjektui už laikotarpį iki perdavimo priklausytų nuo struktūrinių ryšių su perleidėju išlaikymo ir būtų pasiekti visiškai kitokie rezultatai, atsižvelgiant į tai, ar šie ryšiai būtų nutraukti likus nedaug laiko iki pažeidimo nutraukimo, ar netrukus po to.

66.

Be to, reikėtų priminti, jog Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad perimantįjį subjektą galima laikyti ekonominiu perleidžiančiojo subjekto perėmėju, nors struktūriniai ryšiai, sieję juos visą pažeidimo laikotarpį (taigi ir veiklos perdavimo dieną), sprendimo priėmimo dieną išnyko ( 27 ).

67.

Iš minėtos teismų praktikos matyti, kad, taikant ekonominio tęstinumo grupės viduje principą, nereikalaujama nei to, kad perleidėjas būtų nustojęs teisiškai egzistuoti, nei to, kad perleidėjas ir perėmėjas būtų išlaikę struktūrinius ryšius visą pažeidimo laikotarpį.

68.

Mano nuomone, reikšminga data vertinant, ar aktyvai buvo perduoti grupės viduje, ar tarp nepriklausomų įmonių, turi būti pačių aktyvų perdavimo diena ( 28 ). Šioje byloje iš bylos medžiagos darytina išvada, kad tai grupė Saiag / ITR įkūrė ITR Rubber, dukterinę bendrovę, kuriai buvo perduoti aktyvai, taigi ji dar kontroliavo šią įmonę.

69.

Be to, reikėtų pažymėti, jog atrodo, kad, priešingai savo pozicijai pirmojoje instancijoje, dabar atsakovės pripažįsta ( 29 ), kad ekonominį tęstinumą galima konstatuoti net tuo atveju, jeigu tuo metu, kai Komisija priėmė sprendimą, struktūrinių ryšių jau nebebuvo ( 30 ).

70.

Tiesa, kad struktūriniai ryšiai ITR ir ITR Rubber siejo ne ilgiau kaip septynis mėnesius, t. y. nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2002 m. sausio 31 d., o ginčijamame sprendime nurodytas pažeidimo laikotarpis apėmė laikotarpį nuo 1986 iki 2007 m., ir kad šis sprendimas buvo priimtas 2009 m. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, šioje byloje yra tenkinamos teismų praktikoje nustatytos sąlygos priskirti ITR Rubber (tapusiai Parker ITR) atsakomybę kaip ITR ir Pirelli Treg praeities veiksmų nuo 1986 m. ekonominei perėmėjai grupės viduje ( 31 ). ITR teko jos teisinės ir ekonominės pirmtakės Pirelli Treg atsakomybė jai susijungus su šia įmone 1990 m. 2001 m. birželio 27 d. ITR įsteigė ITR Rubber (kuri tapo Parker ITR) kaip 100 % jai priklausančią dukterinę bendrovę, paskui 2002 m. sausio 1 d. perdavė jai pažeidimo objektu esančius aktyvus. Norėčiau pridurti, kad juridinį subjektą ITR Rubber įkūrė Saiag / ITR, o ne įgijėja Parker‑Hannifin, nes aktyvai buvo perduoti ITR Rubber, kai ją dar kontroliavo Saiag / ITR ( 32 ). Nuo 2001 m. birželio 27 d. iki Parker ITR perleidimo 2002 m. sausio 31 d. ITR (aktyvų perleidėją) ir ITR Rubber (tapusią Parker ITR) (perėmėją) siejo struktūriniai ryšiai, sieję patronuojančiąją bendrovę ir jai 100 % priklausančią dukterinę bendrovę, sudariusias tą pačią įmonę (Saiag). Taigi aktyvai buvo perduoti 2002 m. sausio 1 d., kai šie ryšiai buvo.

71.

Nors būtina, kad struktūriniai ryšiai būtų perdavimo dieną, nebūtina, kad jie truktų ilgą laiką ar visą pažeidimo laikotarpį ( 33 ), nes pagal Sąjungos konkurencijos teisę abu subjektai sudaro tą patį ekonominį vienetą ( 34 ). Taigi tai, kad ITR Rubber nepasiliko grupėje Saiag ir kad nuo jos įkūrimo iki pardavimo grupei Parker‑Hannifin praėjo tik nedaug laiko, neturi turėti reikšmės dar ir todėl, kad, perdavus ginčijamus aktyvus, Parker ITR toliau tęsė dalyvavimą kartelyje ( 35 ). Rėmimasis įvykiais, atsitikusiais po aktyvų perdavimo (ir pareiga juos nagrinėti), akivaizdžiai lemtų teisinį nesaugumą.

72.

Nors teismų praktikoje nepateikiama daugiau konkrečios informacijos apie tai, kiek turi trukti struktūriniai ryšiai (šiuo atveju jie truko septynis mėnesius, o ne vien mėnesį, kaip teigė atsakovės), vis dėlto pažymiu, kad byloje, kurioje priimti sprendimai Areva ir kt. / Komisija (T‑117/07 ir T‑121/07, EU:T:2011:69) ir apeliacinėje byloje Areva / Komisija (C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257) ( 36 ), patronuojančioji bendrovė (Areva Group) buvo dukterinės bendrovės savininkė keturis mėnesius ir šis laikotarpis buvo laikomas pakankamu jai skirti didelę baudą, už kurią solidariai atsakinga buvo laikoma patronuojančioji bendrovė.

73.

Manau, kad į šias aplinkybes nereikėtų atsižvelgti. Iš tiesų atsižvelgimas į tokį subjektyvų veiksnį, koks yra dukterinės bendrovės įsteigimo tikslas (skundžiamo sprendimo 115 punktas), sukeltų teisinį nesaugumą, o ekonominio tęstinumo principą turi reglamentuoti objektyvios ir aiškios taisyklės, kurios negali priklausyti nuo subjektyvių ketinimų.

74.

Atsižvelgimas į perdavimo ekonominį tikslą trumpesniu ar ilgesniu laikotarpiu taip pat neatitinka pozicijos, kurios buvo laikomasi Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775); jame Teisingumo Teismo didžioji kolegija neatsižvelgė: i) į tai, kad Amministrazione autonoma dei monopoli di Stato (AAMS) veikla perduota ETI siekiant vėliau ją privatizuoti, nes ši aplinkybė nepanaikino ekonominio tęstinumo; nei ii) į tai, kad ekonominis pirmtakas neišnyko.

75.

Taigi aplinkybė, kad ITR Rubber buvo specialiai sukurta siekiant gauti ginčijamus aktyvus, neprieštarauja ekonominio tęstinumo išvadai ir neleidžia pagrįstai atmesti Parker ITR kaip ITR ekonominės perėmėjos atsakomybės. Ši padėtis nesiskiria nuo ETI, kuri buvo specialiai įkurta AAMS veiklai tęsti, nes nacionalinės teisės aktuose, kuriais įsteigta ETI, taip pat numatyta jai perduoti AAMS komercinę veiklą tabako sektoriuje.

76.

Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775, 44 punktas) ( 37 ) Teisingumo Teismas pabrėžė, jog „taip pat nesvarbi aplinkybė, kad sprendimą perkelti veiklą priėmė ne privatūs subjektai, o įstatymų leidėjas privatizavimo tikslais. Valstybės narės valdžios institucijų taikytos įmonės restruktūrizacijos ar reorganizacijos priemonės negali turėti tokių teisinių pasekmių, kurios neigiamai paveiktų praktinį Bendrijos konkurencijos teisės veiksmingumą“ (išskirta mano).

77.

Kartu nagrinėjamų aktyvų perleidėjo ir perėmėjo struktūrinius ryšius, visų pirma pažeidimą padariusios įmonės viduje, reikėtų vertinti neatsižvelgiant į įvykius po perdavimo, kaip antai įmonės likvidavimą ar aktyvus perėmusios įmonės pardavimą.

78.

Atsakovės teigia, kad Teisingumo Teismas Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775) nenustatė mechaninės taisyklės, pagal kurią paprasto ankstesnio struktūrinio ryšio buvimas tarp veiklos, susijusios su pažeidimu, perleidėjo ir perėmėjo savaime reiškia, kad veiklos perėmėjas tampa atsakingas už šį pažeidimą. Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad toks padarinys įmanomas tik su sąlyga, kad įrodoma, jog perleidėjas ir perėmėjas buvo veiksmingai kontroliuojami to paties asmens tuo metu, kai šis struktūrinis ryšys egzistavo, ir kad jie taikė iš esmės tas pačias komercines gaires ( 38 ).

79.

Jos remiasi aplinkybe, kad tame sprendime Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į abu nagrinėjamus subjektus siejantį struktūrinį ryšį (t. y. kad jie priklausė tai pačiai viešosios valdžios institucijai), vis dėlto paliko nacionaliniam teismui patikrinti, ar šie subjektai buvo „prižiūrimi“ ( 39 ) minėtos institucijos, o nacionalinis teismas tai paneigė.

80.

Atsakovių teigimu, ginčijamame sprendime Komisija visiškai neįvertino, ar per trumpą laiką, kai ITR ir ITR Rubber siejo struktūrinis ryšys, šie du subjektai buvo kontroliuojami to paties asmens, kaip to reikalaujama Sprendime ETI ir kt. (EU:C:2007:775), ir, atsižvelgiant į juos siejusius glaudžius ekonominius ir organizacinius ryšius, taikė iš esmės tas pačias komercines gaires. Ginčijamame sprendime buvo paminėta tik tai, kad tuo metu, kai ITR savo jūrinių žarnų veiklą perleido ITR Rubber, pastaroji „100 % priklausė“ ITR. Tame sprendime nebuvo paminėta jokia teismų praktika, pagal kurią patronuojančiąją bendrovę galima laikyti darančia lemiamą įtaką jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei. Remdamosi tuo atsakovės daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Komisija ginčijamame sprendime neįvertino, ar ITR ir ITR Rubber (tapusi Parker ITR) per trumpą laiką, kai jas siejo struktūrinis ryšys, sudarė vieną įmonę, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos pripažinęs, kad Parker ITR negalėjo būti laikoma atsakinga už ITR elgesį vien remiantis tokiu buvusiu struktūriniu ryšiu.

81.

Be to, kad byloje ETI ir kt. buvo normalu tai, kad Teisingumo Teismas paliko nacionaliniam teismui patikrinti, ar AAMS (kuri perleido savo veiklą) ir ETI (kuri ją perėmė), priklausiusios tai pačiai viešosios valdžios institucijai, buvo jos prižiūrimos (šioje byloje toks klausimas nekyla, nes struktūrinis ryšys siejo tik ITR ir ITR Rubber), atsakovių argumentas neįtikina, nes Teisingumo Teismas Sprendime Akzo Nobel ir kt. / Komisija (C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 60 punktas) aiškiai nutarė, kad „tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės akcijų, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ( 40 ) ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui ( 41 )“.

82.

To paties sprendimo 61 punkte Teisingumo Teismas tęsė: „tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tuomet Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė yra solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai ( 42 )“.

83.

Atsakovės taip pat remiasi Sprendimu ThyssenKrupp Nirosta / Komisija (EU:C:2011:191); jame nei Komisija, nei Teisingumo Teismas nenurodė struktūrinio ryšio, kuris iš pradžių siejo perleidėją Thyssen Stahl ir perėmėją ThyssenKrupp Nirosta, kaip galimo arba net pakankamo motyvo laikyti antrąją įmonę atsakinga už pirmosios įmonės neteisėtą elgesį ( 43 ).

84.

Mano nuomone, minėtas sprendimas šioje byloje neaktualus, nes toje byloje, kurioje išnagrinėjus apeliacinį skundą buvo priimtas Sprendimas ThyssenKrupp Nirosta / Komisija (EU:C:2011:191), Teisingumo Teismo nebuvo prašoma nuspręsti, ar ekonominį tęstinumą galėjo lemti vien aktyvų perdavimas; jis buvo prašomas įvertinti vien aktyvų įgijėjo pareiškimą prisiimti atsakomybę už neteisėtą elgesį, susijusį su šiais aktyvais. Nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas galėjo atsakyti tik į klausimą, ar Bendrojo Teismo vertinimas (kuris buvo susijęs tik su minėtu pareiškimu) buvo teisingas, ar ne.

85.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad tokioje byloje kaip ši ekonominis tęstinumas, kaip jis suprantamas Teisingumo Teismo praktikoje, gali egzistuoti tarp dviejų juridinių subjektų, kuriuos net trumpą laiką sieja struktūriniai ryšiai. Taigi Komisija galėjo pagrįstai remtis prielaida, kad patronuojančioji bendrovė (ITR), kuriai 100 % priklauso dukterinė įmonė (ITR Rubber), faktiškai daro lemiamą įtaką savo dukterinės įmonės elgesiui, siekdama įrodyti, kad aktyvų perleidėja ir perėmėja buvo „kontroliuojamos to paties asmens“ ir taikė „iš esmės tas pačias komercines gaires“ ( 44 ).

86.

Komisija tai padarė ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamojoje dalyje, pripažinusi, kad „perdavimo metu ITR SpA ir ITR Rubber Srl siejo patronuojančiosios bendrovės ir jai 100 % priklausančios dukterinės bendrovės ekonominiai ryšiai“ ir kad, „be to, jos priklausė tai pačiai įmonei“ ( 45 ).

87.

Per laikotarpį nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2002 m. sausio 31 d., t. y. septynis mėnesius, ITR priklausė 100 % ITR Rubber akcijų. Taigi, pagal nusistovėjusią teismų praktiką reikia daryti pagrįstą prielaidą, kad ITR darė lemiamą įtaką ITR Rubber ( 46 ).

88.

Taigi, kaip matyti iš Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija (EU:C:2009:536) (žr. šios išvados 81 ir 82 punktus), Komisijos teiginys dėl rėmimosi 100 % prezumpcija šioje byloje buvo teisingas.

89.

Norėčiau pridurti, kad atsakovės turėjo teisę paneigti šią lemiamos įtakos prezumpciją, grindžiamą 100 % akcijų turėjimu, ir atrodo, kad jos mėgino tai padaryti savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose Bendrajam Teismui. Jos visų pirma rėmėsi 2001 m. gruodžio mėn. Parker‑Hannifin ir ITR sudarytos sutarties dėl ITR Rubber perleidimo nuostatomis.

90.

Savo apeliaciniame skunde jos taip pat teigia, kad pagal daugumą minėtų nuostatų nuo sutarties sudarymo ITR draudžiama daryti bet kokią įtaką ITR Rubber.

91.

Nagrinėjama sutartis (64 puslapių dokumentas, sudarytas iš 12 skyrių, padalytų į daug skirsnių) iš tikrųjų buvo pateikta Bendrajam Teismui kaip priedas prie ieškinio pareiškimo ( 47 ), tačiau, kadangi Bendrasis Teismas iš pat pradžių atmetė ITR ir ITR Rubber ekonominio tęstinumo buvimą, jis nenagrinėjo atsakovių ir Komisijos argumentų (prieštaringų), susijusių su šiuo dokumentu.

92.

Be to, manau, kad, priešingai tam, ką nusprendė Bendrasis Teismas, Komisija neturėjo priskirti atsakomybės už neteisėtą elgesį patronuojančiosioms bendrovėms Saiag ir ITR.

93.

Viena vertus, iš Sąjungos teismų praktikos ( 48 ) darytina išvada, kad Komisija galėjo pasirinkti, ar atsakinga už neteisėtą elgesį laikyti ekonominę pirmtakę, ar ekonominę perėmėją, ar jas abi solidariai ( 49 ).

94.

Kita vertus, aplinkybė, kad ankstesnėje byloje Komisija nusprendė priskirti atsakomybę patronuojančiajai bendrovei perleidėjai, o ne dukterinei bendrovei, kuri buvo perleista, neturi reikšmės, nes ankstesnė jos sprendimų praktika nesudaro privalomos teisinės sistemos, skirtos vėliau jos priimamų aktų teisėtumui vertinti ( 50 ).

95.

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, nusprendusi šioje byloje atsakomybę už pažeidimą priskirti ITR Rubber kaip ITR ekonominei perėmėjai, ji pasinaudojo jai teismų praktikoje pripažįstama diskrecija ( 51 ).

96.

Remiantis tuo darytina išvada, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek juo nutarta, kad šioje byloje ekonominio tęstinumo principas netaikomas. Todėl bylą reikėtų grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis išnagrinėtų, ar atsakovių nurodytų aplinkybių pakanka paneigti prezumpciją, kad ITR kaip patronuojančioji bendrovė, kuriai priklauso 100 % ITR Rubber akcijų ir kuri, kaip ir pastaroji įmonė, yra tos pačios grupės įmonė, darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui, ir argumentą, kurį atsakovės pateikė subsidiariai, kad, jeigu ginčijamas sprendimas netiesiogiai grindžiamas šia prezumpcija, buvo pažeista jų teisė į gynybą, nes ji nebuvo aiškiai nurodyta pranešime apie kaltinimus ( 52 ).

97.

Galiausiai reikia išreikšti poziciją dėl paskutinio šio pagrindo aspekto. Atsakovės pažymi, kad Komisija savo apeliaciniame skunde neginčijo skundžiamo sprendimo punktų, kuriuose Bendrasis Teismas pripažino pagrįstais penktąjį ir šeštąjį ieškinio pagrindus, ir nusprendė, kad bauda buvo klaidingai padidinta dėl to, kad jos buvo pažeidimo organizatorės (139 ir 140, 145 ir 146 bei 253 ir 254 punktai). Remdamosi tuo jos daro išvadą, kad šiuo aspektu skundžiamas sprendimas turėjo tapti galutinis. Šis teiginys akivaizdžiai neteisingas. Iš tiesų minėtuose punktuose Bendrasis Teismas visai nenagrinėjo argumentų, kuriuos Parker ITR pateikė savo kaip pažeidimo organizatorės vaidmeniui užginčyti, pagrįstumo. Jis tiesiog mechaniškai konstatavo savo išvadų, susijusių su ekonominio tęstinumo nebuvimu, padarinius. Siūlau panaikinti nagrinėjamus punktus.

98.

Baigdamas ieškinio analizę, Bendrasis Teismas, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija, priėmė tokį sprendimą dėl galutinio baudos dydžio:

<…>

99.

Komisija teigia, kad 100000 EUR sumažindamas baudą, pritaikytą dėl trukmės, iki sumos, dėl kurios patronuojančioji bendrovė Parker‑Hannifin yra bendrai atsakinga už baudos sumokėjimą, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita. Iš tiesų Parker‑Hannifin neginčijo nei tikrosios savo dalyvavimo darant pažeidimą trukmės (be to, Bendrasis Teismas tai patvirtino savo sprendimo 129 ir 256 punktuose), nei atitinkamo koeficiento, pritaikyto apskaičiuojant baudos dydį. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad Teisingumo Teismas sprendimuose KME Germany ir kt. / Komisija ir Chalkor / Komisija ( 53 ) pabrėžė, kad „neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva“ ir kad „būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti“.

100.

Komisija pažymi, kad skundžiamo sprendimo 257 punkte nurodyti motyvai šiam sumažinimui pateisinti („nes solidari Parker‑Hannifin atsakomybė negali būti pripažinta už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki sausio 31 d.“) neturi reikšmės, nes ginčijamame sprendime Parker‑Hannifin atsakomybė nebuvo pripažinta už nagrinėjamą laikotarpį. Dėl to, kad Bendrasis Teismas norėjo nurodyti aplinkybę, jog dukterinės bendrovės Parker ITR dalyvavimas darant pažeidimą, kaip jis pripažintas skundžiamame sprendime, truko ilgiau nei mėnesį (nuo 2002 m. sausio 1 d.) nei Parker‑Hannifin atveju (nuo 2002 m. sausio 31 d.), jis turėjo ne sumažinti sumą, dėl kurios Parker‑Hannifin buvo laikoma solidariai atsakinga, o padidinti Parker ITR skirtą baudą.

101.

Komisija pažymi, kad, remiantis gairėmis, kurias ji taikė baudoms apskaičiuoti ( 54 ) ir kuriomis Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamame sprendime, šis dalyvavimo darant pažeidimą mėnesio skirtumas, atsižvelgiant į apvalinimo metodą ( 55 ), taikytą visoms ginčijamo sprendimo adresatėms, negali pateisinti baudos sumažinimo tik vienai iš šių adresačių. Todėl Bendrasis Teismas pažeidė nediskriminavimo principą. Jis turėjo bent nurodyti priežastis, dėl kurių Parker‑Hannifin atveju netaikė gairių, tačiau to nepadarė.

102.

Pirmiausia atsakovės primena, jog dėl to, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas per procedūrą, susijusią tik su atsakovėmis, Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, iš principo nebuvo įpareigotas Komisijos taikyto baudų apskaičiavimo metodo ( 56 ). Be to, Bendrasis Teismas vadovavosi gairėmis Parker ITR paskirtam baudos dydžiui perskaičiuoti.

103.

Kalbant apie Parker ITR baudos dalį, už kurią Parker‑Hannifin galėjo būti laikoma solidariai atsakinga, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas nusprendė pritaikyti pastarajai sumažinimą, siekdamas atsižvelgti į tai, kad jos dalyvavimas (kaip Parker ITR patronuojančiosios bendrovės) darant pažeidimą truko mėnesiu trumpiau nei tiesioginis Parker ITR dalyvavimas. Atsakovių teigimu, tik vadovaujantis šiuo požiūriu paisoma nediskriminavimo principo. Padidinus Parker ITR skirtą baudą, kaip siūlė Komisija, Parker ITR būtų diskriminuojama kitų ginčijamo sprendimo adresatų atžvilgiu. Pripažinus Parker‑Hannifin atsakinga Parker ITR paskirtai baudai prilygstančia suma Parker‑Hannifin būtų diskriminuojama, nes ji dalyvavo darant pažeidimą trumpiau nei Parker ITR.

104.

Mano nuomone, 100000 EUR sumažinęs baudos padidinimą, pritaikytą dėl trukmės, iki sumos, kuria patronuojančioji bendrovė Parker‑Hannifin yra solidariai atsakinga už baudos sumokėjimą, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita.

105.

Viena vertus, Bendrojo Teismo turimos neribotos diskrecijos svarbą ir apimtį išsamiai išnagrinėjau savo išvadoje byloje Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2013:619), ir jis turėjo išsamiai patikrinti baudos apskaičiavimą. Iš tiesų Bendrasis Teismas, atlikdamas kontrolę, negali remtis tik Komisijos turima diskrecija, kad atsisakytų išsamiai, teisės ir fakto aspektu patikrinti paskirtą baudą, ar nereikalauti, kad Komisija paaiškintų, kodėl konkrečioje byloje pakeitė savo baudų politiką.

106.

Kita vertus, vis dėlto tiesa, kad pagal teismų praktiką, „kadangi [Sąjungos] teismas negali priimti sprendimo ultra petita, neviršydamas savo įgaliojimų <…>, panaikinimas negali apimti daugiau, nei reikalauja ieškovas“ ( 57 ).

107.

Tačiau aišku, kad šioje byloje Parker‑Hannifin neginčijo nei faktinės savo dalyvavimo darant pažeidimą trukmės (o tai, kaip nurodo Komisija, Bendrasis Teismas iš esmės patvirtino savo sprendimo 129 ir 256 punktuose, t. y. nuo 2002 m. sausio 31 d. iki 2007 m. gegužės 2 d.), nei atitinkamo koeficiento, taikyto apskaičiuojant baudos sumą (t. y. koeficiento, susijusio su trukme).

108.

Be to, sprendimuose KME Germany ir kt. / Komisija ir Chalkor / Komisija ( 58 ) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad „neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, o Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, kaip antai skundžiamo sprendimo nemotyvavimą, būtent ieškovas turi nurodyti su skundžiamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti“.

109.

Atsakovės tikrai sėkmingai užginčijo organizatoriaus vaidmenį kaip joms inkriminuotą sunkinančią aplinkybę, todėl Bendrasis Teismas pakoregavo baudą (žr. skundžiamo sprendimo 145, 146 ir 254 punktus). Tačiau manau, kad Bendrasis Teismas, nors ir įgyvendinamas savo neribotą jurisdikciją, negali iš to kildinti galimybės pakeisti kitus baudos aspektus (šiuo atveju – koeficientą, susijusį su trukme), dėl kurių ieškovė pirmojoje instancijoje nepateikė pagrindo.

110.

Be to, skundžiamo sprendimo 257 punkte nurodyti motyvai ( 59 ) šiam sumažinimui pateisinti („nes solidari Parker‑Hannifin atsakomybė negali būti pripažinta už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki sausio 31 d.“) neturi reikšmės, nes ginčijamame sprendime Parker‑Hannifin atsakomybė nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo pripažinta.

111.

Kaip ir Komisija ir tiek, kiek Bendrasis Teismas norėjo remtis aplinkybe, kad dukterinės bendrovės Parker ITR dalyvavimas darant pažeidimą, kaip jis pripažintas skundžiamame sprendime, truko mėnesiu ilgiau (nuo 2002 m. sausio 1 d.) nei Parker‑Hannifin (nuo 2002 m. sausio 31 d.), manau, kad Bendrasis Teismas turėjo ne sumažinti sumą, kuria Parker‑Hannifin buvo laikoma solidariai atsakinga, o padidinti Parker ITR skirtą baudą. Iš tiesų neteisinga sumažinti neginčijamą patronuojančiajai bendrovei skirtos baudos dalį, užuot padidinus ginčijamą Parker ITR paskirtos baudos dalį.

112.

Dėl Komisijos argumento, kad Bendrasis Teismas turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių netaikė gairių tik vienam iš ginčijamo sprendimo adresatų, t. y. Parker‑Hannifin, man atrodo, kad, perskaičius skundžiamo sprendimo 250 punktą, aišku, jog Bendrasis Teismas norėjo „atlikti savo vertinimą“ ir nemanė, kad gairės jį įpareigoja.

113.

Tačiau, kaip yra priminęs generalinis advokatas P. Maduro, „[Sąjungos] teismus, įgyvendinančius savo neribotą jurisdikciją, saisto tie patys teisiniai reikalavimai, kurie taikomi Komisijai, kai ji nustato sankciją“. Šie reikalavimai visų pirma apima pareigą nurodyti motyvus ( 60 ).

114.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad Parker‑Hannifin skirtos baudos sumažinimas remiantis vieninteliu motyvu, kad „solidari Parker‑Hannifin atsakomybė negali būti pripažinta už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki sausio 31 d.“ (skundžiamo sprendimo 257 punktas), nėra pakankamai motyvuotas.

115.

Remiantis tuo darytina išvada, kad dėl šių priežasčių antrąjį pagrindą riekia pripažinti pagrįstu.

116.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų perskaičiuoti baudos sumą, atsakovės teigia, pirma, kad negali būti taikomas joks padidinimas dėl sunkinančių aplinkybių.

117.

Antra, atsakovės teigia, kad bauda, už kurią Parker ITR, apskaičiavus iš naujo, galėjo būti pripažinta vienintelė atsakinga, pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 61 ) 23 straipsnio 2 dalį negali viršyti 10 % jos apyvartos. Jos primena, kad iki 2002 m. sausio 31 d.Parker ITR (taigi ITR Rubber) ir Parker‑Hannifin buvo dvi atskiros įmonės. Dėl šios priežasties ginčijamame sprendime Parker‑Hannifin solidari atsakomybė pripažinta tik už Parker ITR skirtos visos baudos (t. y. 17290000 EUR) dalį (t. y. 8320000 EUR). Dėl tos pačios priežasties, siekiant nustatyti 10 % ribą, taikytiną baudos sumai, už kurią yra atsakinga tik Parker ITR, ginčijamame sprendime reikėjo atsižvelgti į Parker ITR 2008 m. apyvartą (t. y. 9304570 EUR), o ne į konsoliduotą Parker grupės apyvartą.

118.

Atsakovių argumentai atitinka aštuntojo pagrindo, kurį jos pateikė pirmojoje instancijoje ir kurį Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė (žr. skundžiamo sprendimo 227 ir 228 punktus), argumentus. Pagal 228 punktą, „kadangi pirmasis ieškinio pagrindas buvo pripažintas pagrįstu, aštuntasis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su pažeidimo laikotarpiu po 2002 m. sausio 1 d., kada pažeidimą darė ITR, neturi prasmės. Kita vertus, šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas, kiek jis susijęs su pažeidimo laikotarpiu po 2002 m. sausio 1 d., nes šiuo laikotarpiu, išskyrus vieną mėnesį, Parker ITR ir Parker‑Hannifin sudarė vieną ekonominį vienetą, atsakingą už baudžiamą pažeidimą. Todėl maksimali baudos riba galėjo būti apskaičiuota remiantis bendra šio ekonominio vieneto, t. y. visų jį sudarančių sudedamųjų dalių, apyvarta“.

119.

Tikrai savo išvadoje byloje YKK ir kt. / Komisija (C‑408/12 P, EU:C:2014:66, 96–145 punktai) atlikęs išsamią analizę pripažinau, „kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, nes tik dukterinė bendrovė (YKK Stocko) turėjo būti laikoma „įmone pažeidimo dalyve“ dėl pirmojo laikotarpio, ir kad dėl to į jos, o ne į grupės apyvartą turėjo būti atsižvelgta apskaičiuojant maksimalią 10 % ribą“. Savo išvadoje byloje Gascogne Sack Deutschland / Komisija (C‑40/12 P, EU:C:2013:361, 71–90 punktai) generalinė advokatė E. Sharpston nurodė tą patį.

120.

Vis dėlto šioje byloje atsakovės negali remtis šiais argumentais, nes nei apeliaciniame skunde, nei priešpriešiniame apeliaciniame skunde jos neskundė skundžiamo sprendimo 227 ir 228 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo šį aspektą.

121.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusio Procedūros reglamento 172 straipsnį bet kuri iš atitinkamos Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos šalių, turinti suinteresuotumą, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas arba atmestas, gali per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Procedūros reglamento 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 172 straipsnyje nurodytos šalys per terminą, kuris atitinka atsiliepti į apeliacinį skundą nustatytą terminą, gali pateikti priešpriešinį apeliacinį skundą. Galiausiai Procedūros reglamento 176 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priešpriešinis apeliacinis skundas turi būti pateiktas atskiru dokumentu, skirtingu nei atsiliepimas į apeliacinį skundą.

122.

Per posėdį Teisingumo Teismas klausinėjo atsakoves apie priežastis, dėl kurių jos nepateikė priešpriešinio apeliacinio skundo. Kadangi jos atsakė, jog Bendrojo Teismo sprendime nebuvo konstatuota nieko, ką galima būtų ginčyti, nes Bendrasis Teismas nepriėmė jokio sprendimo dėl apyvartos, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą, skundžiamo sprendimo 229 punkte Bendrasis Teismas nusprendė: „kadangi pirmasis ieškinio pagrindas buvo pripažintas pagrįstu, nereikia nagrinėti kitų kaltinimų, susijusių su asmeninės atsakomybės ir proporcingumo principų pažeidimu bei pareigos motyvuoti nesilaikymu, kiek juose remiamasi laikotarpio iki 2002 m. sausio 1 d. vertinimu ginčijamame sprendime“.

123.

Tačiau aišku, kad šis teiginys neteisingas. Iš šios išvados 120 punkto akivaizdžiai aišku, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą nagrinėjamu aspektu ir tai papildomai matyti iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies.

124.

Bet kuriuo atveju atsakovės triplike skyrė penkiolika punktų (83–97) teiginiui, pagal kurį, „jeigu, nepaisant II antraštinėje dalyje pateiktų argumentų, pirmasis pagrindas būtų pripažintas pagrįstu ir Teisingumo Teismas nuspręstų perskaičiuoti baudos dydį, atsakovės teigia: i) kad dėl pirma nurodytų motyvų neturi būti taikomas joks padidinimas už sunkinančias aplinkybes; ir ii) kad bauda, už kurią pripažinta atsakinga tik Parker ITR, negali viršyti 10 % jos apyvartos“. Tai aiškiai rodo, kad tuo metu, kai skaitė Komisijos šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą, jos suvokė, kad yra galimybė, jog Teisingumo Teismas pripažins šį skundą pagrįstu ir kad todėl Bendrajam Teismui pateikto pirmojo pagrindo vertinimas bus panaikintas. Todėl jos pateikė visus šiuos argumentus savo tripliko 83–97 punktuose. Tačiau, kaip jau paaiškinau, jeigu atsakovės nori iš naujo pateikti savo pagrindą, pagal procedūros reglamentą jos gali tai padaryti tik priešpriešiniame apeliaciniame skunde ir negali tiesiog pateikti savo argumentų triplike.

125.

Kadangi atsakovės atskiru nuo tripliko dokumentu nepareiškė priešpriešinio apeliacinio skundo, pirma nurodytus jų argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus ( 62 ).

126.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui: