1. 

Ši byla susijusi su Portugalijos teisės aktų leidėjo galimybe iš naujo nustatyti 1991 m. panaikintą žyminį mokestį, taikomą didinant kapitalo bendrovių įstatinį kapitalą remiantis 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti [dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių] ( 2 ), su pakeitimais, padarytais 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 69/335 ( 3 ). Atrodo, kad į šį klausimą palyginti nesunku atsakyti remiantis direktyvos nuostatomis ir esama teismų praktika. Svarbesnė problema susijusi su šioje byloje pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, atsižvelgiant į ypatingą šį prašymą pateikusios institucijos pobūdį.

2. 

Todėl šioje išvadoje pirmiausia nagrinėsiu, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą, o vėliau trumpai aptarsiu bylos esmę ir pateiksiu siūlymą, kaip išspręsti bylą.

3.

Ratione temporis požiūriu šiai bylai reikšmingi teisės aktai yra Direktyva 69/335 su pakeitimais, padarytais Direktyva 85/303. Direktyva 69/335 valstybėse narėse suvienodinamas kapitalo įnašų į kapitalo bendroves mokestis, kuris pagal šios direktyvos 1 straipsnį vadinamas „kapitalo mokesčiu“.

4.

Pagal Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies c punktą ir 2 dalies a punktą:

„1.   Kapitalo mokesčiu apmokestinami tokie sandoriai:

<…>

<…>

2.   Šiems sandoriams, jeigu 1984 m. liepos 1 dieną jiems buvo taikoma 1 % mokesčio norma, ir toliau gali būti taikomas kapitalo mokestis:

<…>“

5.

Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės atleidžia nuo kapitalo mokesčio sandorius, išskyrus 9 straipsnyje minimus sandorius, kurie 1984 m. liepos 1 dieną buvo atleisti nuo šio mokesčio arba apmokestinami taikant 0,5 % ar mažesnę mokesčio normą.

<…>

2.   Valstybės narės gali visus sandorius, nenurodytus 1 straipsnio dalyje, arba atleisti nuo kapitalo mokesčio, arba jiems visiems nustatyti vienodą mokesčio normą, kurios dydis neviršytų 1 %.

<…>“

6.

Nagrinėjamos direktyvos 10 straipsnyje numatyta:

„Be kapitalo mokesčio, valstybės narės netaiko jokio kito mokesčio bendrovėms, firmoms, asociacijoms ar pelno siekiantiems juridiniams asmenims:

<…>“

7.

Remiantis informacija, pateikta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat Portugalijos vyriausybės pastabomis, mokesčių bylas nagrinėjančių arbitražo teismų sistemą buvo galima sukurti remiantis 2010 m. balandžio 28 d. Įstatymo Nr. 3‑B/2010, nustatančio 2010 m. biudžetą (Lei n.o3‑B/2010, de 28 de abril de 2010, Orçamento do Estado para 2010, toliau – Įstatymas Nr. 3-B/2010) ( 4 ), 124 straipsnyje įtvirtintais įgaliojimais. Šioje nuostatoje arbitražas apibrėžiamas kaip „alternatyvus teisminis būdas spręsti mokestinius ginčus“. Pagal minėto įstatymo 124 straipsnio 4 dalies a–q punktus arbitražas apima įvairių rūšių ginčus tarp apmokestinamųjų asmenų ir mokesčių inspekcijos.

8.

Remiantis pirmesniame punkte nurodytais įgaliojimais buvo priimtas 2011 m. sausio 20 d. Dekretas įstatymas Nr. 10/2011 dėl mokesčių bylų arbitražo teisinio režimo (Decreto-Lei n.o 10/2011, de 20 de janeiro de 2011, Regula o regime jurídico da arbitragem em matéria tributária, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 10/2011) ( 5 ). Šiuo teisės aktu reglamentuojama mokesčių bylas nagrinėjančių arbitražo teismų jurisdikcija, sudarymo būdas ir veiklos principai, taip pat jų priimtų sprendimų padariniai ir šių sprendimų apskundimo priemonės. Reikšmingos Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 nuostatos bus aptartos šios išvados dalyje, skirtoje prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo analizei.

9.

1984 m. liepos 1 d. kapitalo bendrovių įstatinio kapitalo padidinimui Portugalijoje buvo taikomas 2 % žyminis mokestis, o kapitalo padidinimas piniginių įnašų forma buvo atleistas nuo šio mokesčio. 1991 m. šis atleidimas imtas taikyti kapitalo bendrovių įstatinio kapitalo padidinimui bet kokia forma.

10.

Pagrindinėje byloje taikoma 1999 m. rugsėjo 11 d. Įstatymo Nr. 150/99, kuriuo nustatomas žyminio mokesčio kodeksas (Lei n.o 150/99, de 11 de setembro de 1999, Aprova o Código do Imposto do Selo) ( 6 ), 2004–2006 m. galiojusi redakcija. Šio įstatymo III priede „Žyminio mokesčio tarifai (eurais)“ („Tabela Geral do Imposto do Selo (em euro)“) nustatomas konkretiems veiksmams, įtrauktiems į šį priedą, taikomo žyminio mokesčio dydis. 2001 m. gruodžio 14 d. Dekretu įstatymu Nr. 322‑B/2001 (Decreto-Lei n.o 322-B/2001, de 14 de dezembro de 2001) ( 7 ) į šį priedą įtrauktas 26 punktas, kurio 26.3 papunktis buvo suformuluotas taip:

„Kapitalo bendrovės įstatinio kapitalo padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais; nuo bet kokios rūšies turto, kurį akcininkai įneša ar turi įnešti, vertės atskaičius prisiimtus įsipareigojimus ir bendrovės patirtas išlaidas dėl kiekvieno tokio įnašo – 0,4 %“ ( 8 ).

11.

Ascendi Beiras Litoral e Alta, Auto Estradas das Beiras Litoral e Alta SA (toliau – Ascendi), pagal Portugalijos teisę veikianti kapitalo bendrovė, nuo 2004 m. gruodžio 15 d. iki 2006 m. lapkričio 29 d. atliko keturias kapitalo padidinimo operacijas, konvertuodama akcininkų kreditorinius reikalavimus bendrovei į įstatinį kapitalą. Dėl šių veiksmų Ascendi sumokėjo iš viso 203796 EUR žyminio mokesčio.

12.

2008 m. kovo 28 d.Ascendi pareikalavo, kad Autoridade Tributária e Aduaneira (Portugalijos mokesčių inspekcija) grąžintų minėtą sumą su palūkanomis. Šis reikalavimas buvo atmestas 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu, kuris yra pagrindinės bylos dalykas. 2012 m. gruodžio 3 d.Ascendi pateikė prašymą sudaryti arbitražo teismą ir pripažinti minėtą sprendimą negaliojančiu.

13.

Ieškovė tvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas yra neteisėtas, nes, jos nuomone, Portugalijos teisės aktų leidėjas neturėjo teisės 2001 m. iš naujo nustatyti 1991 m. panaikinto žyminio mokesčio kapitalo bendrovių įstatinio kapitalo padidinimui. Tačiau, mokesčių inspekcijos nuomone, Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalyje leidžiama iš naujo nustatyti kapitalo mokestį veiksmams, kuriems šis mokestis buvo taikomas 1984 m. liepos 1 d., net jeigu po šios dienos jie ir buvo atleisti nuo šio mokesčio.

14.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Arbitral Tributário nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 69/335] 4 straipsnio 1 dalies c punktu ir 2 dalies a punktu, 7 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio a punktu draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai 2001 m. gruodžio 14 d. Dekretą įstatymą Nr. 322‑B/2001, pagal kurį žyminiu mokesčiu apmokestinamas bet koks kapitalo bendrovių įstatinio kapitalo didinimas konvertuojant akcininkų turimus kreditorinius reikalavimus už anksčiau bendrovei suteiktas antrines paslaugas į įstatinį kapitalą, net jei tos antrinės paslaugos buvo suteiktos grynaisiais pinigais, atsižvelgiant į tai, kad 1984 m. liepos 1 d. toks kapitalo didinimas pagal nacionalinės teisės aktus buvo apmokestinamas 2 % žyminiu mokesčiu ir kad tą pačią dieną pagal tuos teisės aktus kapitalo didinimui grynųjų pinigų įnašais žyminis mokestis nebuvo taikomas?“

15.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas 2013 m. liepos 3 d. Rašytines pastabas pateikė bendrovė Ascendi, Portugalijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teisingumo Teismas pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį nusprendė nerengti teismo posėdžio.

16.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos pateikto prašymo priimtinumas nekvestionuojamas. Tačiau pats Tribunal Arbitral Tributário sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažįsta, kad šis klausimas gali kelti abejonių, ir pateikia argumentus, kuriais remiantis jį reikėtų pripažinti „valstybės narės teismu“, kaip ši sąvoka suprantama SESV 267 straipsnyje. Be to, Portugalijos vyriausybė ir Komisija šį klausimą analizuoja rašytinėse pastabose ir daro išvadą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą.

17.

Abejonių šiuo klausimu kyla dėl to, kad Tribunal Arbitral Tributário nepriklauso pagrindinei Portugalijos bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų sistemai ir, kaip apibrėžta Įstatyme Nr. 3‑B/2010, yra „alternatyvus teisminis mokestinių ginčų sprendimo būdas“. Šis alternatyvus ginčų sprendimo būdas (be to, tai rodo pačios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos pavadinimas) grindžiamas tam tikros arbitražo technikos taikymu sprendžiant ginčus tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių institucijos. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, kurią aptarsiu toliau šioje išvadoje, darytina išvada, kad susitarimo pagrindu sudaryti arbitražo teismai nėra „valstybės narės teismai“, kaip jie suprantami SESV 267 straipsnyje, ir Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į šių teismų pateikiamus prejudicinius klausimus.

18.

Taigi reikia patikrinti, ar dėl ypatingo savo pobūdžio Tribunal Arbitral Tributário negali pateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

19.

Iš pradžių reikėtų pabrėžti, jog vien tai, kad institucijos pavadinime vartojamas žodis „arbitražas“ arba „arbitras“, neturi reikšti, kad tai yra arbitražo teismas griežtąja prasme. Kartais kai kurios valstybių narių institucijos, kurių prašoma išspręsti ginčą, savo veiklai taiko proceso taisykles, būdingas arbitražo teismams (pvz., galimybė šalims skirti kai kuriuos teismo sudėties narius, procedūros supaprastinimas, nagrinėjimas viena instancija). Tokio pobūdžio „arbitražą“ reikia skirti nuo arbitražo griežtąja prasme, nes pastarasis yra paremtas šalių kompetencija (valia) perduoti ginčą nagrinėti nevalstybiniam (privačiam) teismui. Šis skirtumas turi esminę reikšmę kvalifikuojant instituciją, atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį.

20.

1982 m. priimtame Sprendime Nordsee ( 9 ) Teisingumo Teismas atmetė galimybę šalių susitarimu sudarytiems arbitražo teismams pateikti prejudicinius klausimus remiantis EEB sutarties 177 straipsniu (dabar – SESV 267 straipsnis). Minėtame sprendime Teisingumo Teismas arbitro nepripažino „valstybės narės teismu“, kaip jis suprantamas pagal Sutartį, nes jis turi pernelyg silpną ryšį su valstybėje narėje įstatymo numatyta teismine apsauga ( 10 ). Ši teismo praktika vėliau buvo patvirtinta sprendimuose Eco Swiss ( 11 ) ir Denuit ir Cordenier ( 12 ).

21.

Iš Teisingumo Teismo praktikos darytina išvada, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą gali teikti tik valstybių narių institucijos arba subjektai, kuriems šios valstybės narės patikėjo vykdyti teisės sergėjimo funkcijas, nes valstybės narės atsakingos už Sąjungos teisės taikymą ir laikymąsi savo teritorijoje. Arbitražo teismai griežtąja prasme nėra nei valstybių narių institucijos, nei subjektai, kurie šių valstybių narių vardu vykdo teisės sergėjimo funkcijas, tai privačios institucijos.

22.

Kartu dar viename iš pirmųjų savo sprendimų, kuriuose Teisingumo Teismui teko aiškinti sąvoką „valstybės narės teismas“, atsižvelgiant į prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, t. y. 1966 m. Sprendime Vaassen‑Göbbels ( 13 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą jis leido pateikti viešosios teisės reglamentuojamo arbitražo pobūdį turinčiai institucijai. Be to, panašios pozicijos Teisingumo Teismas laikėsi ir kitose bylose ( 14 ), o pastaruoju metu – byloje Merck Canada ( 15 ), kurioje Teisingumo Teismas leido prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikti Portugalijos institucijai, turinčiai panašų (nors ne tapatų) teisinį statusą kaip ir Tribunal Arbitral Tributário.

23.

Taigi kaip, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, reikėtų kvalifikuoti Tribunal Arbitral Tributário?

24.

Pradėsiu nuo to, kad arbitražo esmė griežtąja prasme yra jo nevalstybinis pobūdis. Arbitražo teismai yra privatūs teismai, kuriems, remiantis šalių valia, vietoj valstybinių teismų patikima nagrinėti ir spręsti ginčus ( 16 ).

25.

Pirmoji iš minėtų savybių reiškia, kad arbitražo teismas savo jurisdikciją kildina iš šalių susitarimo (arbitražinės išlygos). Šalys pagal savo valios autonomiją priima sprendimą perduoti ginčą arbitražo teismui. Šalys taip pat gali apibrėžti arbitražo teismo veiklos sąlygas, proceso taisykles, taip pat principus, kuriais remdamasis arbitražo teismas nagrinės ginčo esmę. Bylos perdavimas arbitražo teismui reiškia, kad šalys atsisako teisės į bylos nagrinėjimą valstybiniame teisme, t. y. jos atsisako valstybės teikiamos teisinės apsaugos ( 17 ).

26.

Perdavimas nagrinėti ginčą arbitražui reiškia, kad šiuo atžvilgiu šalys atmetė valstybinių teismų jurisdikciją. Jeigu šalys nebūtų padariusios arbitražinės išlygos, jų ginčas priklausytų valstybinių teismų jurisdikcijai. Taigi arbitražo teismas yra privatus teismas. Reikia pabrėžti, kad pati galimybė perduoti ginčą arbitražo teismui turi atsirasti iš teisės aktų nuostatų. Šiose nuostatose, be kita ko, apibrėžiama, kokio pobūdžio ginčai gali būti perduodami arbitražui (tinkamumas nagrinėti arbitraže, angl. arbitrability, pranc. arbitrabilité, vok. Schiedsfähigkeit). Iš esmės tai yra privatinės teisės reglamentuojami ginčai ( 18 ).

27.

Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus svarstymus, nemanau, kad Tribunal Arbitral Tributário reikėtų laikyti arbitražo teismu griežtąja prasme, nes jis vien dėl šios priežasties neturėtų teisės pateikti Teisingumo Teismui prašymų priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

28.

Tokią išvadą visų pirma patvirtina aplinkybė, kad minėtas teismas sudarytas ne šalių susitarimu, o pagal Portugalijos teisės nuostatas, nurodytas šios išvados 7 ir 8 punktuose. Mokesčių bylų arbitražas tikrai yra alternatyvi ginčų sprendimo forma, nes ieškovas, t. y. šiuo atveju mokesčių mokėtojas, gali pasirinkti, ar kreiptis į arbitražą, ar į administracinį teismą. Ši teisė pasirinkti ieškinių pareiškimo būdą vis dėlto suteikiama pagal įstatymą ir priklauso kiekvienam mokesčių mokėtojui kiekvieno ginčo, reglamentuojamo Įstatymo Nr. 3‑B/2010 124 straipsnio 4 dalies a–q punktuose, atveju, taigi ji nepriklauso nuo išankstinio šalių valios perduoti ginčus nagrinėti arbitražui pareiškimo.

29.

Tai, kad Tribunal Arbitral Tributário nereikėtų laikyti arbitražo teismu griežtąja prasme, taip pat patvirtina teisinių santykių, patenkančių į šio teismo jurisdikciją, pobūdis, t. y. mokesčių sritis. Šioje srityje, skirtingai nuo privatinės teisės reglamentuojamų santykių, ne tik ginčų sprendimo būdą, bet, visų pirma, ir patį teisinio santykio atsiradimą ir jo turinį lemia ne šalių valios autonomija, o išimtinai teisės aktų nuostatos, kuriomis mokestinės prievolės atsiradimas savaime siejamas su apibrėžtais įvykiais. Taigi ši sritis pagal savo pobūdį nėra „tinkama nagrinėti arbitraže“, todėl joje kilusių ginčų negalima perduoti šalių valia sudarytam teismui.

30.

Galiausiai reikia turėti omenyje tai, kad mokesčių srityje viena iš ginčo šalių visada yra valstybės institucija, vykdanti valdžios funkcijas, nes mokesčių nustatymas ir surinkimas šiuo metu yra išimtinė valstybės kompetencija. Jau vien tai rodo, kad šios srities ginčus nagrinėjantis teismas, kaip antai Tribunal Arbitral Tributário, nėra privatus teismas.

31.

Tačiau išvada, kad Tribunal Arbitral Tributário nėra arbitražo teismas, kaip jis suprantamas šios išvados 20 punkte nurodytoje teismo praktikoje, vis dėlto nereiškia, kad šią instituciją reikia pripažinti valstybės narės teismu, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia patikrinti, ar įvykdytos likusios sąlygos, šiuo atžvilgiu išplaukiančios iš Teisingumo Teismo praktikos. Abejonės visų pirma gali būti susijusios su tais nagrinėjamos institucijos veiklos elementais, kuriuos taikant naudojama arbitražo teismams būdinga technika.

32.

SESV 267 straipsnio sąvoka „valstybės narės teismas“ – tai savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, tačiau nei Sutartyse, nei Teisingumo Teismo praktikoje ji bendrai neapibrėžta. Tačiau, atsižvelgiant į institucijų, kurioms atskirose valstybėse narėse yra pavesta nagrinėti ginčus, įvairovę galima kelti klausimą, ar įmanoma ir būtina pateikti tokią apibrėžtį.

33.

Kadangi sąvoka „teismas“ nėra bendrai apibrėžta, Teisingumo Teismas yra priverstas abejonių keliančiais atvejais kiekvieną kartą vertinti, ar institucija, pateikusi prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turėjo teisę tai padaryti ( 19 ). Teismo praktikoje vis dėlto yra suformuluotos tam tikros sąlygos, ir nors jos nėra nei lemiamos, nei išsamios, bet yra atspirties taškas vertinant prejudicinį klausimą pateikusios institucijos teisminį pobūdį. Šias sąlygas dabar jau galima pripažinti „kodifikuotomis“ nusistovėjusioje teismo praktikoje ( 20 ), be to, jos išvardytos Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo ( 21 ) 9 punkte.

34.

Todėl reikia patikrinti, ar įvykdytos Tribunal Arbitral Tributário pripažinimo teismu, kaip ši sąvoka suprantama SESV 267 straipsnyje, sąlygos. Kaip jau minėjau, kartu reikia turėti omenyje, kad pagal Portugalijos teisę nustatytoje alternatyvioje mokestinių ginčų sprendimo sistemoje taikoma įvairi bylų nagrinėjimo technika ir taisyklės, būdingos arbitražo teismams, nukrypstančios nuo tradicinių teismų veiklos principų. Taip siekiama, kad šia sistema būtų užtikrinamas ginčo išsprendimas per trumpą laiką ir patiriant kuo mažiau išlaidų, taip sudarant realią administracinių teismų alternatyvą. Nagrinėjant konkrečias sąlygas, reikia atsižvelgti į šią specifiką.

35.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą gali pateikti tik pagal vienos iš valstybių narių teisės aktų nuostatas nuolat veikianti institucija. Manau, ši sąlyga yra įvykdyta. Kaip nurodžiau šios išvados 28 punkte, mokesčių bylų arbitražas veikia pagal Įstatymą Nr. 3‑B/2010 ir Dekretą įstatymą Nr. 10/2011. Pagal šiuos aktus sudaroma nuolatinė mokesčių arbitražo sistema ir išsamiai apibrėžiamos jos veikimo taisyklės.

36.

Nors konkreti teismo sudėtis nustatoma kiekvienai bylai atskirai suinteresuotojo mokesčių mokėtojo prašymu, vis dėlto mokesčių mokėtojo teisė reikalauti sudaryti arbitražo teismą ir šio teismo sudarymo būdas nustatyti teisės aktų nuostatose. Šiuo atveju mokesčių mokėtojo prašymas tėra šių nuostatų taikymą lemiantis veiksnys.

37.

Panaši išlyga gali būti susijusi su nuolatiniu Tribunal Arbitral Tributário pobūdžiu – jeigu konkreti teismo sudėtis sudaroma tik vienai bylai, ar galima tokią instituciją laikyti nuolatine? Vis dėlto, manau, šį klausimą derėtų nagrinėti ne atsižvelgiant į atskirą konkrečioms byloms sudaromą teismo sudėtį, o sistemiškai ( 22 ). Tribunal Arbitral Tributário nėra ad hoc teismas, jis yra ginčų nagrinėjimo sistemos dalis, ir, nors jo veiklą užtikrina trumpalaikės teismo sudėtys, kurios veikia tik tol, kol išnagrinėjama perduota byla, jis visas yra nuolatinio pobūdžio.

38.

Pagal Teisingumo Teismo praktikoje pripažintus principus šalims turi būti privaloma perduoti ginčą nagrinėti institucijai, pateikusiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir tai neturi priklausyti vien nuo šalių valios, kaip yra arbitražo teismų griežtąja prasme atveju. Šioje byloje kalbama apie instituciją, kuri yra „alternatyvios ginčų sprendimo sistemos“ dalis mokesčių bylose. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojas, norintis bylinėtis su mokesčių inspekcija teisme, gali pasirinkti: jis gali kreiptis į administracinį teismą arba pareikalauti sudaryti mokesčių bylų arbitražo teismą, o mokesčių institucija privalo prisitaikyti prie tokio mokesčių mokėtojo sprendimo ( 23 ).

39.

Galima kelti klausimą, ar Tribunal Arbitral Tributário jurisdikciją galima pripažinti privaloma šalims, jeigu mokesčių mokėtojas, taigi šalis, kuri paprastai pradeda ginčą mokesčių bylose, neprivalo kreiptis į šią instituciją – ji gali kreiptis į administracinį teismą. Manau, pati aplinkybė, kad mokesčių institucija privalo pripažinti mokesčių mokėtojo padarytą teismo pasirinkimą, nėra lemiama, nes ji atsiranda iš teismo jurisdikcijos esmės. Ieškovo kreipimosi į kompetentingą teismą, remiantis įstatymo nuostatomis ar šalių susitarimu, padarinys yra tas, kad ir atsakovas negali veiksmingai ginčyti šio teismo jurisdikcijos ( 24 ).

40.

Mano vertinimu, nagrinėjamam klausimui svarbi Portugalijos mokesčių bylų arbitražo savybė grindžiama tuo, kad mokesčių mokėtojui suteikta teisė pasirinkti ieškinio pateikimo būdą nulemta ne jo paties iniciatyvos, o teisės aktų leidėjo valios, nes jis sukūrė dvi lygiavertes ginčų su mokesčių inspekcija nagrinėjimo sistemas. Nė viena iš šių sistemų atskirai nėra privaloma, tačiau mokesčių mokėtojas turi pasirinkti vieną iš jų, jeigu nori savo ginčą su mokesčių institucija spręsti teisme. Pagal Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 3 straipsnio 2 dalį pateikus prašymą sudaryti arbitražo teismą netenkama teisės remiantis tais pačiais kaltinimais apskųsti tą patį mokestinį sprendimą administraciniam teismui. O pagal to paties dekreto įstatymo 24 straipsnio 1 dalį arbitražo teismo sprendimas dėl bylos esmės privalomas mokesčių institucijai. Taigi arbitražo teismas yra ne papildoma mokesčių mokėtojui suteikiama teisinė priemonė, o tikra tradicinio bylinėjimosi teisme alternatyva. Šiuo požiūriu, manau, institucijos privalomos jurisdikcijos sąlyga yra įvykdyta ( 25 ).

41.

Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 15–20 straipsniuose apibrėžiamos mokesčių bylų nagrinėjimo arbitražo teismuose taisyklės. Šiomis taisyklėmis visų pirma užtikrinama, kad šis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais. Pažeidus šiuos principus, pagal minėto dekreto įstatymo 28 straipsnį administracinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą.

42.

Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismai mokesčių bylose priima sprendimus remdamiesi teisės normomis, o bylų nagrinėjimas remiantis teisingumo principu nenumatytas. Tačiau tai pakankamai akivaizdu, nes šių teismų užduotis – įvertinti mokesčių srities administracinius sprendimus, visų pirma jų teisėtumą.

43.

Taigi, manau, teismų praktikoje nustatytos sąlygos dėl rungimosi principu grindžiamo proceso ir sprendimų priėmimo remiantis teisės normomis Tribunal Arbitral Tributário atveju neabejotinai yra įvykdytos.

44.

Nepriklausomumo sąlygą reikia nagrinėti dviem aspektais ( 26 ). Išorinis aspektas susijęs su institucijos ir jos narių nepriklausomumu nuo trečiųjų asmenų ir institucijų ginčo atžvilgiu – vykdomosios valdžios, hierarchiškai aukštesnių institucijų ir pan. Vidinis aspektas susijęs su institucijos narių nešališkumu ginčo šalių atžvilgiu ir jų asmeninio suinteresuotumo konkrečia bylos baigtimi nebuvimu.

45.

Mokesčių bylas nagrinėjantys arbitražo teismai nėra mokesčių inspekcijos ar kitų vykdomosios valdžios institucijų dalis. Jie yra teismų valdžios dalis ir veikia prie Centro de Arbitragem Administrativa (Administracinio arbitražo centras), kuris užtikrina jų administracinį ir techninį aptarnavimą. Jie priima sprendimus savarankiškai ir turi vienintelę pareigą laikytis teisės ir vadovautis administracinių teismų praktika, o jų sprendimai iš esmės yra galutiniai ir vykdytini (žr. šios išvados 51 punktą).

46.

Mokesčių bylas nagrinėjančiuose arbitražo teismuose sprendimus priima vienas arba trys arbitrai. Arbitrų paskyrimo būdas ir jiems privalomos deontologijos taisyklės įtvirtintos Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 6–9 straipsniuose. Juos skiria Conselho Deontológico do Centro de Arbitragem Administrativa (Administracinio arbitražo centro taryba) iš šios institucijos parengto arbitrų sąrašo ( 27 ) arba šalys: tokiu atveju arbitražo teismą visuomet sudaro trys teisėjai, kolegijos pirmininkas skiriamas kitiems dviem arbitrams sutikus, o nesant tokio sutikimo jį skiria minėtoji taryba.

47.

Kadangi arbitrai nėra profesionalūs teisėjai, jų asmens nepriklausomumo garantijos turi kitokį pagrindą nei teisėjų. Iš tikrųjų sunku kalbėti apie galimybės nušalinti nebuvimą, nes arbitrai skiriami konkrečiai bylai, kurią užbaigus jų vaidmuo pasibaigia. Arbitrų nepriklausomumą veikiau lemia tai, kad šie asmenys užima savarankišką padėtį, o arbitro funkcija nėra jų pagrindinė profesinė veikla. Taigi jie neturi baimintis neigiamų padarinių, susijusių su savo priimamais sprendimais; tokie galimi padariniai bet kuriuo atveju neturėtų įtakos jų profesinei ir turtinei padėčiai.

48.

Tačiau, kalbant apie arbitrų nešališkumą ir nepriklausomumą ginčo šalių atžvilgiu, Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 8 ir 9 straipsniuose numatytos panašios garantijos kaip ir profesionaliems teisėjams.

49.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, kad Tribunal Arbitral Tributário atitinka nepriklausomumo kriterijų.

50.

Taigi Tribunal Arbitral Tributário nėra šalių valia sudarytas arbitražo teismas. Atvirkščiai, manau, reikia pripažinti, kad jis yra Portugalijos teismų sistemos dalis ir yra tokioje pat padėtyje kaip bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai. Ši institucija ypatinga tik tuo, kad Portugalijos teisės aktų leidėjas nusprendė suteikti mokesčių mokėtojams galimybę perduoti savo ginčus su mokesčių institucijomis teismui, kuris veikia ne taip formaliai, sparčiau ir pigiau nei įprasti administraciniai teismai. Ši tendencija pastebima ne tik Portugalijoje, kai teismo procesas padaromas ne toks formalus ir supaprastinamas, taikant privatiems ginčų sprendimo mechanizmams būdingą techniką ir priemones. Be to, tai yra teismų ir teisėjų specializacijos, būtinos atsižvelgiant į visuomeninių ir ūkinių santykių, taip pat teismams perduodamų ginčų struktūrą, elementas. Tokį, galima sakyti, postmodernistinį požiūrį į teisingumo vykdymą lemia teismų sistemos ir visos teisinės sistemos raida. Teisingumo Teismas negali neatsižvelgti į šią raidą ir privalo atitinkamai pritaikyti savo praktiką, įskaitant SESV 267 straipsnio aiškinimo praktiką.

51.

Taigi, manau, Tribunal Arbitral Tributário reikia pripažinti „valstybės narės teismu“, kaip jis suprantamas SESV 267 straipsnyje. Juk jis atitinka minėtas sąlygas, išplaukiančias iš Teisingumo Teismo praktikos. Be to, nematau kitų priežasčių, dėl kurių jo reikėtų nepripažinti esant tokio pobūdžio. Tai papildomai patvirtina argumentas, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 10/2011 25–28 straipsnius šio teismo sprendimus galima apskųsti tik dėl formalių priežasčių, kaip motyvų stoka arba jų neatitiktis sprendimo turiniui, sprendimo nepriėmimas arba proceso principų pažeidimas, o kalbant apie esmę – tik išimtiniais atvejais – konstitucinių normų pažeidimas arba neatitiktis administracinių teismų praktikai. Todėl nesuteikus mokesčių bylų arbitražo teismams galimybės pateikti prašymų priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas iš esmės negalėtų daryti įtakos Portugalijos teismų praktikai mokesčių klausimais, taigi srityje, kuri iš esmės yra suderinta Sąjungos teisėje ir tiesiogiai veikia subjektų teises ir pareigas. Todėl toks pavojus, remiantis Teisingumo Teismo praktika, gali būti viena iš aplinkybių, skatinančių pripažinti instituciją turinčia teisę pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą ( 28 ).

52.

Mano siūlomas prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo klausimo sprendimas šioje byloje tikrai nesuteikia galimybės ateityje priimti prašymų priimti prejudicinį sprendimą iš asmenų arba institucijų, veikiančių taikant kitokius alternatyvius ginčų sprendimo būdus, konkrečiai – derybas arba taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ( 29 ). Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika ir neatsižvelgiant į tai, ar tenkinami kiti kriterijai, prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnį gali teikti tik tos institucijos, kurios turi „priimti sprendimą pagal teismo sprendimui priimti skirtą procedūrą“ ( 30 ). Tribunal Arbitral Tributário atitinka šią sąlygą, nes jis veikia kaip nuo ginčo šalių nepriklausoma institucija ir priima sprendimą, kuris šioms šalims privalomas ir iš esmės galutinis, panašiai kaip ir tradicinių teismų sprendimai. Taigi proceso Tribunal Arbitral Tributário tikslas nėra šalių teisminis susitarimas, o priimtas sprendimas neturi neprivalomos rekomendacijos ar nuomonės pobūdžio. Ši savybė akivaizdžiai skiria šį teismą nuo mediatoriaus ir kitų panašių subjektų.

53.

Ši byla yra savitas bylos Optimus‑Telecomunicações ( 31 ) tęsinys. Teisingumo Teismas turės progą papildyti minėtu sprendimu suformuluotą savo praktiką.

54.

Pirmiausia reikia nustatyti, kurios Direktyvos 69/335 nuostatos taikomos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms. Vis dėlto reikia pažymėti, kad minėtoji direktyva dėl Direktyva 85/303 padarytų jos pakeitimų nėra geros teisėkūros technikos pavyzdys ( 32 ). Prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kitų dalykų, nurodo Direktyvos 69/335 4 straipsnio 2 dalies a punktą, tačiau neatrodo, kad jis būtų taikomas pagrindinėje byloje. Nors šalys nesutaria dėl kapitalo padidinimo operacijų, kurios yra pagrindinės bylos dalykas, pobūdžio, t. y. dėl to, ar jos buvo grindžiamos piniginiais, ar kitokiais įnašais ( 33 ), nepaneigiama, kad šios operacijos nebuvo atliktos „kapitalizuojant pelną arba iš nuolatinių, arba laikinų rezervų“, kaip nurodyta minėtoje direktyvos nuostatoje. Operacijos, kurios yra pagrindinės bylos dalykas, priklauso 4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytai kategorijai „kapitalo bendrovės kapitalo padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais“.

55.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mini nagrinėjamos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti atskirai nuo to paties straipsnio 2 dalies, nes tik šios dvi nuostatos kartu sudaro deramą reglamentavimą: atsižvelgiant į konkrečios valstybės narės teisinę padėtį 1984 m. liepos 1 d., bus taikoma 7 straipsnio 1 arba 2 dalis. Jeigu pritartume prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad pagrindinėje byloje kalbama apie kapitalo padidinimą įnašais ne pinigine forma, o 1984 m. liepos 1 d. Portugalijoje šis veiksmas buvo apmokestinamas žyminiu mokesčiu ( 34 ), turi būti taikoma 7 straipsnio 2 dalis ( 35 ).

56.

Taigi teisinė problema šioje byloje susijusi su tuo, ar Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalyje leidžiama iš naujo nustatyti kapitalo mokestį šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytiems veiksmams, kurie 1984 m. liepos 1 d. buvo apmokestinami šiuo mokesčiu, tačiau vėliau nuo jo atleisti.

57.

Pradinės redakcijos Direktyvoje 69/335 buvo reglamentuojamos joje apibrėžtų veiksmų apmokestinimo kapitalo mokesčiu taisyklės. Pagal jos 4 straipsnį tokiu mokesčiu turėjo būti apmokestinami 1 dalyje nurodyti veiksmai, o 2 dalyje nurodyti veiksmai galėjo būti juo apmokestinami. Direktyvos 7 straipsnyje buvo apibrėžtos kapitalo mokesčio normos. Vis dėlto priėmus Direktyvą 85/303 visiškai naujai suformuluotas Direktyvos 69/335 7 straipsnis . Kalbant apie veiksmus, kurie 1984 m. liepos 1 d. atskirose valstybėse narėse buvo atleisti nuo kapitalo mokesčio arba buvo apmokestinami 0,5 % arba mažesniu tarifu, tuo straipsniu įpareigojama galutinai atleisti juos nuo mokesčio (7 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kalbant apie kitus veiksmus, reikia pasakyti, kad valstybės narės gali pasirinkti – jos gali atleisti juos nuo mokesčio arba taikyti vienodą mokesčio normą, neviršijančią 1 % (7 straipsnio 2 dalis).

58.

Direktyvos 85/303 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas tai motyvavo tuo, kad kapitalo mokestis yra nenaudingas įmonių vystymuisi, todėl geriausia būtų jį panaikinti; vis dėlto, kadangi biudžeto įplaukų, gaunamų iš šio mokesčio, praradimas kai kurioms valstybėms narėms būtų nepriimtinas, reikia suteikti galimybę joms toliau taikyti šį mokestį pagal suvienodintą normą.

59.

Kartu pasikeitė Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies norminis pobūdis, nes dabar ja valstybės narės nebeįpareigotos joje nurodytiems veiksmams taikyti kapitalo mokesčio, nes šis įpareigojimas panaikintas direktyvos 7 straipsniu, kaip jis suformuluotas Direktyvoje 85/303, kuris yra lex posterior 4 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Dabar šioje nuostatoje nurodytos tik veiksmų rūšys, kurioms taikomos nuostatos dėl kapitalo mokesčio.

60.

Belieka nustatyti, ar Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalis yra „standstill“ pobūdžio nuostata, leidžianti valstybėms narėms tik palikti galioti apmokestinimą, kuris buvo privalomas 1984 m. liepos 1 d. (prireikus pakeičiant jo tarifą), o gal, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Portugalijos vyriausybė, juo valstybės narės įgaliojamos savo nuožiūra panaikinti ir iš naujo nustatyti kapitalo mokestį, atsižvelgiant į esamą mokesčių politiką ir biudžeto poreikius.

61.

Neabejotinai pritariu pirmajam teiginiui. Pirma, kaip rodo Direktyvos 85/303 konstatuojamosios dalys, teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti kapitalo mokestį, o jo išlaikymo galimybė tėra išimtis, atsiradusi dėl valstybių narių baimės prarasti biudžeto įplaukas. Tačiau jeigu valstybė narė panaikino kapitalo mokestį, su tuo susijusios biudžeto pajamos tikriausiai jau prarastos, todėl šio mokesčio nustatymas iš naujo nėra pagrįstas, atsižvelgiant į tikslus, kuriuos teisės aktų leidėjas ketino pasiekti Direktyva 85/303.

62.

Antra, tai, kad Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalį reikia suprasti kaip „standstill“ pobūdžio nuostatą, rodo jos logika, visų pirma nuoroda į teisinę padėtį, buvusią 1984 m. liepos 1 d. Jeigu teisės aktų leidėjas būtų ketinęs suteikti valstybėms narėms laisvę išlaikyti, panaikinti ir po to vėl galbūt iš naujo įvesti kapitalo mokestį, jis nebūtų šiai teisei nustatęs iš esmės atsitiktinės aplinkybės, kad toks atitinkamo dydžio mokestis buvo privalomas 1984 m. liepos 1 d. Tokios konkrečios datos nurodymas vienareikšmiškai rodo teisės aktų leidėjo valią šiuo atveju įtvirtinti „standstill“ pobūdžio nuostatą.

63.

Be to, reikia pažymėti, kad Sprendime Logstor ROR Polska ( 36 ) Teisingumo Teismas laikėsi panašios pozicijos tik kalbėdamas apie Direktyvos 69/335 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, kurių atveju teisinė padėtis šiek tiek skiriasi. To sprendimo 39 punkte Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad „<...> valstybė narė, po 1984 m. liepos 1 d. atsisakiusi tam tikrų sandorių apmokestinimo kapitalo mokesčiu pagal Direktyvos 69/335 7 straipsnio 2 dalį, negali iš naujo nustatyti tokio tų pačių sandorių apmokestinimo“.

64.

Galiausiai reikėtų pažymėti, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 322‑B/2001 III priedo 26.3 punktą kapitalo padidinimas, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, buvo apmokestinamas 0,4 % žyminiu mokesčiu, taigi tarifu, kuris, jeigu būtų privalomas 1984 m. liepos 1 d., reikštų būtinybę panaikinti šį mokestį remiantis Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 dalimi. Nors šis tarifas ir atitinka minėto straipsnio 2 dalį ( 37 ), vis dėlto pakartotinį tokio dydžio mokesčio nustatymą sunku suderinti su Direktyvos 69/335 7 straipsnio logika.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti Tribunal Arbitral Tributário pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą priimtinu ir pateikti tokį atsakymą į prejudicinį klausimą:

1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti [dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių], iš dalies pakeistos 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB, 7 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad ja valstybei narei neleidžiama iš naujo nustatyti kapitalo mokesčio šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytiems veiksmams, kurie buvo apmokestinami šiuo mokesčiu 1984 m. liepos 1 d., o vėliau nuo jo atleisti.