1.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti teisės apskųsti nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimus elektroninių ryšių srityje apimtį. Kartu būtų galima pateikti bendresnius svarstymus dėl to, kiek Sąjungos teisė gali reguliuoti valstybių narių proceso teisę, kuria reglamentuojamos administracinių sprendimų apskundimo sąlygos.

2.

Austrijos Verwaltungsgerichtshof (administracinis teismas) kreipėsi su prašymu išaiškinti subjekto, kuriam „turi įtakos“ nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas, sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2002/21/EB (toliau – Pagrindų direktyva) ( 2 ) 4 straipsnį, nagrinėdamas bylą, susijusią su radijo dažnių naudojimo teisių perdavimu, numatytu Direktyvos 2002/20/EB (toliau – Leidimų direktyva) ( 3 ) 5 straipsnio 6 dalyje.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su subjektų, turinčių teisę apskųsti reguliavimo institucijos sprendimus per konkrečią elektroninių ryšių teisės procedūrą, rato apibrėžimu. Tačiau atsakymas į šį klausimą turės platesnę reikšmę, nes panašus reglamentavimas įtvirtintas ir kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su reguliuojamomis rinkomis ( 4 ).

4.

Suderinta elektroninių ryšių teisė Sąjungoje įtvirtinta Pagrindų direktyvoje ir specialiosiose direktyvose, tarp jų – Leidimų direktyvoje.

5.

Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų veiksmingas mechanizmas, pagal kurį bet kuris paslaugų gavėjas ar įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, kuriai turi įtakos nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas, turėtų teisę paduoti apeliacinei institucijai [paduoti institucijai], nepriklausomai nuo suinteresuotų šalių, apeliacinį skundą dėl to sprendimo [skundą dėl to sprendimo]. Ši institucija, kuri gali būti teismas, turi turėti atitinkamas kvalifikacijas, kad galėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į bylos sudėtį [esmę] ir kad veiktų veiksmingas apeliacijų [skundų nagrinėjimo] mechanizmas.“

6.

Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Nacionalinės kompetentingos institucijos užtikrina, kad radijo dažniai būtų naudojami rezultatyviai ir veiksmingai pagal [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 2 dalį. Jos taip pat užtikrina, kad perduodant ar sukaupus radijo dažnių naudojimo teises nebūtų iškraipyta konkurencija. Dėl to valstybės narės gali imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, jos gali nustatyti įpareigojimą parduoti radijo dažnių naudojimo teises arba jas perleisti pagal nuomos sutartį“.

7.

Pagal 2004 m. redakcijos (BGBl. I, 10/2004) 1991 m. Bendrojo administracinių bylų teisenos įstatymo (Allgemeines Verwaltungsverfahrensgesetz 1991, BGBl., 51/1991) (toliau – AVG) 8 straipsnį:

„Suinteresuotieji asmenys – tai asmenys, kurie naudojasi institucijos veikla arba su kuriais ši veikla yra susijusi; tiek, kiek šie asmenys dalyvauja byloje dėl teisėto reikalavimo ar teisėto intereso, jie laikomi šalimis“.

8.

Radijo dažnių paskyrimo procedūra, apie kurią kalbama Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje, reglamentuojama 2003 m. Telekomunikacijų įstatymo (Telekommunikationsgesetz 2003, toliau – TKG 2003) (BGBl. I, Nr. 70/2003) 54–57 straipsniuose.

9.

TKG 2003 56 straipsnyje nustatyta:

„1.   Perduodant radijo dažnių, kuriuos yra paskyrusi reguliavimo institucija, naudojimo teises reikia išankstinio leidimo. Reguliavimo institucija paskelbia prašymą dėl leidimo perduoti radijo dažnių naudojimo teises ir savo sprendimą šiuo klausimu. Reguliavimo institucija priima sprendimą, kiekvienu atveju įvertindama perdavimo įtaką (taip pat ir techninę) konkurencijai. Į leidimą gali būti įtraukta papildomų įpareigojimų, jeigu jie būtini siekiant išvengti konkurencijos pažeidimo rizikos. Bet kuriuo atveju leidimas neturi būti duodamas, jeigu, nepaisant nustatytų įpareigojimų, dėl perdavimo kyla grėsmė pažeisti konkurenciją.

<…>

2.   Darant įmonių, kurioms 55 straipsnyje nustatyta tvarka suteiktos radijo dažnių naudojimo teisės, esminius akcininkų grupės struktūros pasikeitimus reikia išankstinio reguliavimo institucijos leidimo. 1 dalies nuostata nuo trečio iki paskutinio sakinio taikoma mutatis mutandis“.

10.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla susijusi su mobiliojo ryšio tinklo operatorės įmonės T‑Mobile Austria Gmbh (toliau – T‑Mobile) skundu dėl Telekom-Control-Kommission (Austrijos telekomunikacijų kontrolės komisija, toliau – TKK) sprendimo. Šiuo sprendimu TKK atmetė T‑Mobile prašymą pripažinti ją šalimi procedūroje dėl leidimo perduoti vieno Austrijos mobiliojo ryšio tinklo operatoriaus radijo dažnių naudojimo teises kitam.

11.

Nagrinėjamas radijo dažnių perdavimo sandoris susijęs su įmonės Orange Austria Telecommunication GmbH (toliau – Orange) kontrolės perdavimu įmonėms Hutchison 3G Austria Holdings GmbH ir Hutchison 3G Austria GmbH (vėliau šios įmonės tapo įmone Hutchison Drei Austria Holdings GmbH, toliau – Hutchison).

12.

Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, dėl koncentracijos Austrijos mobiliojo ryšio tinklo operatorių, turinčių radijo dažnių naudojimo teises, skaičius sumažėjo iki trijų: A1 Telekom Austria AG (toliau – A1), T‑Mobile ir Hutchison.

13.

Dėl koncentracijos ir su ja susijusių sandorių Europos Komisijoje ir Austrijos institucijose buvo vykdomos procedūros.

14.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. gegužės 7 d.Hutchison ir Orange pagal Reglamento (EB) Nr. 139/2004 ( 5 ) 4 straipsnį pranešė Komisijai apie numatomą koncentraciją.

15.

Per procedūrą Komisija išreiškė didelių abejonių dėl numatomos koncentracijos atitikties vidaus rinkai. Remdamasi rinkos tyrimu, Komisija apibrėžė konkurencijos problemas, kurių kelia Orange pašalinimas iš rinkos. Komisijos teigimu, šiai rinkai jau anuomet buvo būdinga didelė koncentracija ir praktinių galimybių patekti į rinką nebuvimas. Todėl Hutchison prisiėmė įsipareigojimus, susijusius, be kita ko, su radijo dažnių, kuriais ji disponuotų po koncentracijos, paskyrimu galimam naujam operatoriui ir didmeninės prieigos prie jos tinklo užtikrinimu virtualiems operatoriams pagal nustatytas sąlygas.

16.

Komisija leido T‑Mobile dalyvauti procedūroje dėl koncentracijų kontrolės kaip suinteresuotajam asmeniui.

17.

2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ( 6 ) Komisija pripažino koncentraciją atitinkančia vidaus rinką su sąlyga, kad Hutchison visiškai įvykdys nustatytus įpareigojimus.

18.

Tačiau iš minėto sprendimo matyti, kad Komisija nenagrinėjo kitų dviejų sandorių, nuo kurių priklausė koncentracija ir kurie buvo susiję, pirma, su įmonės, priklausančios nuo Orange, pardavimu A1 ir, antra, kai kurių radijo dažnių, kuriais prieš koncentraciją disponavo Orange, perdavimu A1. Savo sprendime Komisija pažymėjo, kad perduodant radijo dažnius reikia, be kita ko, TKK leidimo ( 7 ).

19.

2012 m. gegužės 23 d.Hutchison ir Orange, remdamosi TKG 2003 56 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į TKK dėl leidimo pakeisti akcininkų grupės struktūrą po koncentracijos. 2012 m. liepos 9 d. jos kartu su A1 pagal TKG 2003 56 straipsnio 1 dalį pateikė prašymą leisti perduoti įmonei A1 nustatytus radijo dažnius.

20.

T‑Mobile pateikė TKK savo pastabas ir paprašė nustatyti koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms įpareigojimus, kad būtų išvengta konkurencijos iškreipimo.

21.

Be to, 2012 m. gruodžio 10 d.T‑Mobile pateikė TKK prašymą pripažinti ją procedūrų dėl leidimo pakeisti akcininkų grupės struktūrą ir perduoti radijo dažnius šalimi.

22.

2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu TKK davė leidimą pakeisti akcininkų grupės struktūrą ir perduoti įmonei A1 teises naudoti radijo dažnius. Tačiau TKK atmetė 2012 m. gruodžio 10 d.T‑Mobile prašymą pripažinti ją administracinės procedūros šalimi.

23.

Dėl T‑ Mobile prašymo TKK nurodė, kad vykstant administracinėms procedūroms dėl leidimo pakeisti akcininkų grupės struktūrą ir perduoti dažnius nei nacionalinėje, nei Sąjungos teisėje nereikalaujama, kad subjektai, konkuruojantys su prašymą duoti tokį leidimą pateikiančiais mobiliojo ryšio tinklo operatoriais, būtų pripažinti šalimi.

24.

T‑Mobile apskundė 2012 m. gruodžio 13 d. TKK sprendimą Verwaltungsgerichtshof.

25.

Grįsdama skundą, T‑Mobile nurodė, kad yra nagrinėjamo sandorio dalyvių konkurentė ir pati disponuoja radijo dažniais toje pačioje rinkoje. Todėl ją reikia pripažinti įmone, kuriai skundžiamas TKK sprendimas „turi įtakos“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Pagal nacionalinę teisę T‑Mobile taip pat turi būti leista dalyvauti administracinėje procedūroje, vykdomoje prieš priimant tokį sprendimą.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Austrijos teismų praktiką T‑Mobile pripažinimas administracinės procedūros šalimi pagal TKG 2003 56 straipsnį ir Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalį priklauso nuo to, ar TKK per šią procedūrą priimtas sprendimas „turi įtakos“T‑Mobile, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Austrijos teisėje administracinės procedūros šalies statusas ir Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sprendimo apskundimo teisė labai priklauso viena nuo kitos.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Sprendimas Tele2 Telecommunication ( 8 ) nesuteikia galimybės vienareikšmiškai atsakyti į pateiktą klausimą.

28.

Viena vertus, minėto teismo nuomone, reikia pripažinti, kad, kaip tvirtina ir TKK, sprendimas, priimtas per procedūrą dėl leidimo pakeisti akcininkų grupės struktūrą ir dėl radijo dažnių perdavimo, tiesiogiai nesuteikia teisių tretiesiems asmenims. Jų teisinė padėtis nesikeičia tiek, kiek jie gali toliau disponuoti jiems paskirtais dažniais.

29.

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, atsižvelgiant į T‑Mobile poziciją, Orange ir Hutchison koncentracija turi įtaką jos padėčiai, nes, be kitų dalykų, dėl jos pakinta konkretiems rinkoje veikiantiems operatoriams paskirtų radijo dažnių spektro proporcijos. Tikriausiai tokią įtaką turi sprendimas dėl radijo dažnių perdavimo, nes juo siekiama sušvelninti neigiamus koncentracijos padarinius konkurencijai.

30.

Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Pagrindų direktyvos] 4 ir 9b straipsniai ir [Leidimų direktyvos] 5 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje nurodytoje nacionalinėje procedūroje konkurentui suteikiamas subjekto, kuriam [sprendimas] „turi įtakos“, statusas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį?”

31.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautas 2013 m. gegužės 24 d.

32.

2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti bylą skubos tvarka pagal Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnį ir Procedūros reglamento 105 straipsnį.

33.

Rašytines pastabas pateikė T‑Mobile, Hutchison, A1, Austrijos vyriausybė ir Komisija. Prašymą surengti posėdį pateikė T‑Mobile ir TKK, kuri nedalyvavo rašytinėje proceso dalyje.

34.

2014 m. gegužės 15 d. posėdyje dalyvavo T‑Mobile, TKK, Hutchison, A1 ir Komisija.

35.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo byloje nagrinėjamas ginčas tiesiogiai nesusijęs su teise apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Pagrindinėje byloje T‑Mobile skundžia ne paties sprendimo dėl radijo dažnių perdavimo esmę, bet atsisakymą pripažinti ją šalimi atitinkamoje reguliavimo institucijos procedūroje.

36.

Prejudicinio klausimo reikšmę pagrindinei bylai išspręsti lemia Austrijos teismų praktika, pagal kurią subjekto pripažinimas administracinės procedūros šalimi priklauso nuo to, ar šiam subjektui, atsižvelgiant į Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, priklauso teisė apskųsti sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad subjektas, kuriam reguliavimo institucijos sprendimas „turi įtakos“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, taip pat turi teisę būti procedūros šalis, kaip tai suprantama pagal AVG 8 straipsnį, nes būtent šalys turi teisę apskųsti minėtą sprendimą.

37.

Norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia išaiškinti Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį ir Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalį.

38.

Prieš analizuodamas minėtas nuostatas, norėčiau pasiremti prielaidomis, kuriomis grindžiama Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies nuostata.

39.

Savo nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo ne tik Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, bet ir nacionalinės teisės aktų nuostatas bei nacionalinių teismų praktiką, susijusią su locus standi administracinio teismo nagrinėjamoje byloje.

40.

Reikia apsvarstyti, ar tokios nuorodos turi reikšmės nustatant, kam priklauso teisė pareikšti ieškinį Sąjungos elektroninių ryšių teisės reglamentuojamoje srityje.

41.

Norėčiau priminti, kad iš esmės, nesant atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų, kiekvienos valstybės narės teisinėje sistemoje numatyta teisinių priemonių ir procedūrų sistema, skirta apsaugoti teisėms, kurias subjektai turi pagal Sąjungos teisę. Šios priemonės nacionalinėje teisėje nustatomos savarankiškai su sąlyga, kad yra laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 9 ).

42.

Mano įsitikinimu, procesinės autonomijos principas vis dėlto neturėtų apimti pačios galimybės pradėti procesą siekiant apsaugoti teisę, kuri subjektui suteikiama pagal Sąjungos teisę. Remtis procesinės autonomijos principu galima tik tuomet, kai nustatomos konkrečios nuostatos ir procedūros, susijusios su pačiu Sąjungos teisės suteikiamų teisių įgyvendinimu. Vis dėlto tai neapima apibrėžimo, kam priklauso teisė pareikšti ieškinį Sąjungos teisės reguliuojamoje srityje. Juo labiau tai susiję su tais atvejais, kai, kaip ir šioje byloje, Sąjungos teisėje yra konkrečių nuostatų dėl atitinkamos apskundimo priemonės buvimo.

43.

Manau, kad tokią prielaidą Sąjungos teisės aktų leidėjas atspindėjo Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje.

44.

Pagal Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį teisę apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą turi įmonės, teikiančios elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, ir gavėjai, kuriems šis sprendimas „turi įtakos“.

45.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką subjekto, kuriam sprendimas „turi įtakos“, sąvoka, kaip ji suprantama pagal minėtą 4 straipsnio 1 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, o jos reikšmę reikia vertinti atsižvelgiant į nuostatos tikslą ( 10 ). Atsižvelgiant į tą pačią teismo praktiką, ši nuostata išreiškia veiksmingos teisminės apsaugos principą, pagal kurį valstybių narių teismai turi užtikrinti teisės subjektams iš Sąjungos teisės kylančių teisių apsaugą ( 11 ).

46.

Mano supratimu, šios nuostatos tikslas yra ne tik atspindėti veiksmingos teisinės apsaugos principą, kuris vis dėlto įtvirtintas pirminės teisės nuostatoje, šiuo metu – ESS 19 straipsnio 1 dalyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

47.

Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies tikslas yra nustatyti vienodą privačių subjektų teisės pareikšti ieškinį apimtį elektroninių ryšių srityje.

48.

Ta nuostata siekiama išvengti atvejų, kai subjektas, kurio faktinė padėtis yra tokia pati, turėtų teisę apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą siekdamas apsaugoti savo teises vienoje valstybėje narėje, tačiau neturėtų tokios teisės kitoje valstybėje. Tokių galimybės pasinaudoti teisinės apsaugos priemone skirtumų buvimas lemtų skirtingą subjektams pagal Sąjungos elektroninių ryšių teisę suteikiamų teisių suvokimą atskirose valstybėse narėse. Be to, dėl tokių skirtumų kai kuriose valstybėse narėse galėtų būti kvestionuojamas pats tokio pobūdžio teisių egzistavimas.

49.

Aiškinant minėtą nuostatą reikia vadovautis pirmesniame punkte pateiktomis teleologinėmis prielaidomis.

50.

Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip detaliai, kad būtų galima išvengti esminių locus standi skirtumų atskirose valstybėse narėse, nes, kaip priminiau šios išvados 48 punkte, tokie skirtumai pakenktų Sąjungos elektroninių ryšių teisės nuostatų taikymo vienodumui. Vienodas šių nuostatų taikymas nebūtų įmanomas, jeigu dėl to, kam priklauso teisė pareikšti ieškinį, būtų sprendžiama pagal nacionalinę teisę.

51.

Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs savo poziciją dėl Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies išaiškinimo byloje Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103).

52.

Toje byloje Teisingumo Teismas, vadovaudamasis generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada, pripažino, kad teisė apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą priklauso paslaugų gavėjams ir įmonėms, kurios nėra šio sprendimo adresatės, tačiau su kuriomis jis yra susijęs, nes jų „teisėms jis turi nepalankios įtakos“. Toks aiškinimas apima atvejus, kai paslaugų gavėjams ir konkuruojančioms įmonėms priklauso subjektinės teisės, kylančios iš Sąjungos teisės, ypač iš telekomunikacijų direktyvų, ir šios teisės gali būti pažeistos dėl nacionalinės reguliavimo institucijos priimto sprendimo ( 12 ).

53.

Kalbėdamas apie administracinę procedūrą, kuria buvo grindžiama byla Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103), – Pagrindų direktyvos 16 straipsnyje numatytą rinkos tyrimo procedūrą – Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl jos didelę įtaką rinkoje turinčiai įmonei gali būti taikomi reguliavimo įpareigojimai. Tokie įpareigojimai, ypač nediskriminavimo pareiga ir pareiga suteikti konkurentams prieigą prie tinklo įrangos, yra konkurentų naudai nustatytos apsauginės priemonės. Taigi jos gali būti konkurentų subjektinių teisių, atitinkančių didelę įtaką rinkoje turinčiai įmonei nustatytus įpareigojimus, šaltinis ( 13 ).

54.

Taigi Teisingumo Teismas savo sprendimą grindė teiginiu, kad reguliavimo institucijos sprendimu didelę įtaką rinkoje turinčiam operatoriui nustatyti įpareigojimai yra galimas trečiųjų asmenų teisių, kurios gali būti pažeistos dėl tokio sprendimo, šaltinis.

55.

Panašiu aiškinimu Teisingumo Teismas grindė savo sprendimą byloje Arcor (C–55/06, EU:C:2008:244), susijusioje su Direktyvos 90/387/EEB ( 14 ) 5a straipsnio 3 dalies, kurios reglamentavimas buvo panašus į Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje esantį reglamentavimą, išaiškinimu.

56.

Toje byloje Teisingumo Teismas pripažino, kad teisė apskųsti sprendimą dėl leidimo taikyti tarifus už prieigą prie vietos tinklo priklauso ne tik tinklo operatoriui, bet ir įmonei, turinčiai teisę į atsietą prieigą prie tinklo, sudariusiai atitinkamą sutartį su tinklo operatoriumi. Teisingumo Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad sprendimas turėjo įtakos skundą pateikusio asmens, kaip šios sutarties šalies, subjektinėms teisėms. Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sutartinio santykio buvimas nėra būtina sąlyga įrodyti teisę pareikšti ieškinį ( 15 ).

57.

Kaip jau minėjau, pagal Sprendimą Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103) teisė apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą priklauso įmonėms, kurių subjektinės teisės, kylančios iš Sąjungos teisės, galėjo būti pažeistos dėl tokio sprendimo.

58.

Nors toks aiškinimas neabejotinai yra teisingas ( 16 ), mano nuomone, juo nenustatomi pakankamai išsamūs kriterijai, kad būtų galima užtikrinti vienodą Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimą.

59.

Tai, kad Sprendimas Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103) neišsklaido abejonių, susijusių su teisės pareikšti ieškinį nustatymu, rodo šios bylos aplinkybės, ypač trečiasis prejudicinis klausimas, susijęs su nagrinėjamu elektroninių ryšių srities aspektu.

60.

Pirma, tame sprendime neatmetamas toks Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį teisė pareikšti ieškinį priklausytų nuo ieškovės pareigos įrodyti, kad jai priklauso konkreti subjektinė teisė, kylanti iš Sąjungos teisės.

61.

Visų pirma, kaip matyti iš Austrijos vyriausybės rašytinių pastabų, remiantis Austrijos teismų praktika, sąlyga, susijusi su tuo, ar sprendimas „turi įtakos“ ieškovui, tenkinama tik tuo atveju, jeigu administracinė institucija priima sprendimą arba privalo priimti sprendimą dėl ieškovo subjektinių teisių ( 17 ). Šioje byloje TKK ir Austrijos vyriausybė remiasi šia teismų praktika ir nurodo, kad Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje subjektinės teisės nenustatytos konkuruojančioms įmonėms ir kalbama tik apie valstybės narės galimybę imtis „atitinkamų priemonių“ siekiant išvengti konkurencijos iškreipimo.

62.

Taip aiškinant Sprendimą Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103) (mano nuomone, klaidingai), išnyksta skirtumas tarp teisės inicijuoti bylą ir tos bylos dalyko. Bylos inicijavimo sąlygos negali priklausyti nuo bylos baigties, t. y. nuo ieškovui priklausančių teisių pripažinimo.

63.

Antra, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad subjektinių teisių samprata gali turėti įvairių reikšmių, atsižvelgiant į kontekstą, be to, įvairiose teisinėse sistemose jos gali būti suprantamos skirtingai.

64.

Sprendimai Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103) ir Arcor (EU:C:2008:244) nepateikia aiškaus atsakymo į klausimą, ar locus standi kriterijus, reiškiantis, kad sprendimas „turi neigiamos įtakos“ ieškovo teisėms, yra susijęs su:

65.

Pavyzdžiui, byloje Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103) Teisingumo Teismas savo poziciją grindė, be kita ko, prielaida, kad skundžiamas sprendimas turi poveikį subjektinėms konkurentų teisėms, atitinkančioms įpareigojimus, nustatytus didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiai įmonei ( 18 ). Tačiau byloje Arcor (EU:C:2008:244) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad reguliavimo institucijos sprendimas turi įtaką ieškovės, kaip prieigos prie vietinių linijų sutarties, sudarytos su notifikuotuoju operatoriumi, šalies, teisėms ( 19 ). Nė vienas iš nurodytų sprendimų nėra susijęs su ieškovo viešosiomis subjektinėmis teisėmis.

66.

Šioje byloje dėl išaiškinimo, pateikto Sprendime Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103), Hutchison, A1, taip pat Austrijos vyriausybė nurodo, kad leidimu arba neleidimu perduoti radijo dažnius nenustatomi įpareigojimai, kurie galėtų būti trečiųjų asmenų teisių šaltinis minėto sandorio šalių atžvilgiu. Jų nuomone, tai lemia radijo dažnių perdavimo procedūros pobūdis, nes ja siekiama ne nustatyti reguliavimo įpareigojimus trečiųjų asmenų naudai, o užtikrinti veiksmingą konkurenciją apskritai.

67.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimu Arcor (EU:C:2008:244), nurodo, kad reguliavimo institucijos sprendimas dėl radijo dažnių perdavimo turi įtakos sandorio šalių ir kitų galimų dažnių gavėjų teisėms. Hutchison savo ruožtu tvirtina, kad T‑Mobile niekada neišreiškė ketinimo perimti radijo dažnius, taigi nėra potenciali jų įgijėja.

68.

Tokios abejonės rodo būtinybę patikslinti teisės pareikšti ieškinį, grindžiamos Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, kriterijus.

69.

Manau, sąlygą, susijusią su tuo, kad sprendimas „turi įtakos“ konkrečiam subjektui, atsižvelgiant į Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, reikia suprasti kaip administracinio sprendimo įtaką konkretaus subjekto teisiškai saugotinų interesų sričiai ( 20 ).

70.

Tačiau tam, kad būtų pripažinta teisė pareikšti ieškinį, ieškovei nebūtina įrodyti, kad buvo pažeistos konkrečios jos subjektinės teisės.

71.

Verta pažymėti, jog, atidžiau išanalizavus Sprendimą Tele2 Telecommunication (EU:C:2008:103), matyti, kad Teisingumo Teismas nepateikė tokio Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagal kurį sąlygos, susijusios su tuo, ar sprendimas „turi įtakos“ konkrečiam subjektui, įvykdymas priklausytų nuo faktinio subjektinės teisės pažeidimo. Veikiau buvo kalbama apie sprendimo neigiamą poveikį ieškovui „galimai priklausančioms“ teisėms ( 21 ).

72.

Be to, mano įsitikinimu, aiškinama nuostata siekiama apsaugoti ne tiktai teises kitų privačių subjektų atžvilgiu, kaip leidžia manyti pirmiau pateiktos bylos dalyvių rašytinės pastabos, bet ir apsaugoti viešąsias subjektines teises, suprantamas kaip galimybę reikalauti, kad reguliavimo institucija elgtųsi teisėtai ( 22 ).

73.

Man nekelia abejonių tai, kad kiekvienas sprendimas susijęs su adresato teisėtu interesu. Tačiau šios sąlygos įvykdymas trečiųjų asmenų, kurie nėra sprendimo adresatai, atžvilgiu turi būti analizuojamas papildomai.

74.

Norėčiau priminti, kad Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies nuostata susijusi su dviem subjektų kategorijomis: paslaugų gavėjais ir įmonėmis, teikiančiomis elektroninių ryšių tinklą arba elektroninių ryšių paslaugas. Iš antrosios kategorijos galima papildomai išskirti įmonių, konkuruojančių su konkretaus sprendimo adresatu elektroninių ryšių paslaugų rinkose, kategoriją.

75.

Pastaroji kategorija yra ypač reikšminga elektroninių ryšių reguliavimo srityje. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šiuo reguliavimu siekiama skatinti konkurenciją tinklų ir paslaugų teikimo srityje.

76.

Iš tiesų Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punkte valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti konkurenciją teikiant elektroninių ryšių paslaugas, užtikrindamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo, ir panaikindamos paskutines kliūtis teikti šias paslaugas ( 23 ).

77.

Elektroninių ryšių teisė grindžiama rinkos reguliavimu ex ante ir apima nuostatas, kuriose įtvirtinta sąlyga gauti reguliavimo institucijos leidimą dėl tokių veiksmų ar sandorių, kurie galėtų iš esmės pakeisti padėtį atitinkamose rinkose ir taip iškreipti konkurenciją.

78.

Šiuo požiūriu elektroninių ryšių teisė skirta ne tik pačiai konkurencinės rinkos struktūrai apsaugoti, bet ir konkuruojančių įmonių teisių apsaugai užtikrinti.

79.

Šiuo klausimu derėtų pažymėti, kad atskirų konkurentų tiesioginių interesų apsauga nėra nei vienintelis, nei pirmutinis konkurencijos teisės normų tikslas, jomis siekiama apsaugoti rinkos struktūrą, o kartu – ir pačią konkurenciją ( 24 ). Vis dėlto viešasis interesas, skirtas konkurencijai palaikyti, gali dubliuotis su individualiu konkuruojančių įmonių interesu, grindžiamu apsauga nuo veiksmų, turinčių įtaką jų padėčiai rinkoje.

80.

Reguliavimo institucijos sprendimas per procedūrą, kuria siekiama apsaugoti konkurenciją, neabejotinai veikia įmonės individualų interesą, ir dėl veiksmų, kurie yra sprendimo dalykas, jos padėtis rinkoje galėtų reikšmingai pasikeisti.

81.

Šis interesas yra ne vien faktinis, bet, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus reguliavimo tikslus, ir teisinis. Sąjungos teisės normoje atsižvelgiama į konkuruojančių įmonių padėtį – joje reikalaujama, kad reguliavimo institucija imtųsi priemonių, kurios neleistų konkuruojančių įmonių padėčiai rinkoje šitaip reikšmingai pasikeisti ir taip iškreipti ar apriboti konkurenciją.

82.

Dėl įmonių, konkuruojančių su sprendimo adresatu, manau, kad sąlyga, susijusi su tuo, ar sprendimas „turi įtakos“ konkrečiam subjektui, atsižvelgiant į Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, yra tenkinama, kai reguliavimo institucija priima sprendimą per Sąjungos teisės normoje numatytą procedūrą, kurios tikslas – apsaugoti konkurenciją, o sprendimas yra susijęs su veiksmais ar sandoriais, turinčiais esminę įtaką ieškovo padėčiai rinkoje.

83.

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodo Komisija, įmonių, konkuruojančių su sprendimo adresatu, teisė pareikšti ieškinį panašiai buvo įtraukta į Sąjungos teisę, atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio 4 dalies aiškinimą.

84.

Valstybės pagalbos kontrolės srityje teisė apskųsti Komisijos sprendimą dėl pagalbos esmės vertinimo ar teisė apskųsti sprendimą, priimtą per oficialią procedūrą, suteikiama toms su pagalbos gavėju konkuruojančioms įmonėms, kurių padėčiai rinkoje suteikta pagalba turi esminę įtaką ( 25 ).

85.

Be to, teisė apskųsti Komisijos sprendimą koncentracijų kontrolės srityje suteikiama įmonei, kuri, nors ir nėra viena iš koncentracijos šalių ar sprendimo adresatė, įrodo, be kita ko, kad yra bent galima konkurentė ir kad sandoris gali turėti esminę įtaką jos padėčiai atitinkamose rinkose ( 26 ).

86.

Taigi pateiktuose pavyzdžiuose, susijusiuose su Sąjungos procesine teise, teisė pareikšti ieškinį nėra susieta su subjektinių teisių pažeidimo sąlyga. Dėl subjektinių teisių pažeidimo sprendžia institucija, nagrinėjanti bylą iš esmės.

87.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, manau, jog Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad teisė apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą priklauso įmonei, kuri konkuruoja arba gali konkuruoti su sprendimo adresatu, jeigu reguliavimo institucija priima sprendimą per Sąjungos teisės normoje nustatytą procedūrą, kurios tikslas – apsaugoti konkurenciją, o sprendimas susijęs su veiksmais ar sandoriais, galinčiais turėti esminę įtaką ieškovo padėčiai rinkoje.

88.

Dabar reikia apsvarstyti, ar pateiktas išaiškinimas gali būti pritaikytas reguliavimo institucijos sprendimui, susijusiam su radijo dažnių naudojimo teisių perdavimu, apie kurį kalbama Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje.

89.

Radijo dažniai – tai reti (riboti) ištekliai, kurie negali patenkinti visų operatorių galimų poreikių, tačiau jie būtini įvairiai ūkinei veiklai vykdyti elektroninių ryšių srityje, visų pirma – teikti paslaugoms naudojant nuosavą mobiliojo ryšio telefonijos tinklą.

90.

Pernelyg didelė radijo dažnių koncentracija vienos įmonės naudai gali iškreipti konkurencijos sąlygas vykdant ūkinę veiklą, kuriai vykdyti disponavimas radijo dažniais yra būtinas. Leidimas naudoti visuomeninę gėrybę, kuri yra retas išteklius, suteikia įgaliotam ūkio subjektui pranašumą kitų subjektų, kurie taip pat norėtų naudoti šį išteklių, atžvilgiu ( 27 ).

91.

Į šią prielaidą atsižvelgta keliose Pagrindų direktyvos ir Leidimų direktyvos nuostatose.

92.

Pagrindų direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad leidimai, susiję su radijo dažnių naudojimu, būtų išduodami pagal objektyvius, skaidrius, nediskriminacinius ir proporcingus kriterijus. Tos pačios direktyvos 9b straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga pranešti reguliavimo institucijai apie ketinimą perduoti teisę naudoti radijo dažnį, taip pat viešai paskelbti apie tokį ketinimą.

93.

Pagal Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalį valstybių narių reguliavimo institucijos užtikrina, kad perduodant ar sukaupus radijo dažnių naudojimo teises nebūtų iškraipyta konkurencija. Dėl to valstybės narės gali imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, jos gali nustatyti įpareigojimą parduoti radijo dažnių naudojimo teises arba jas perleisti pagal nuomos sutartį.

94.

Nors paskutinis minėtos nuostatos sakinys suformuluotas kaip fakultatyvus – valstybės narės „gali“ imtis atitinkamų priemonių – iš tiesų iš pirmesnio tos nuostatos sakinio akivaizdžiai matyti, kad jeigu valstybė narė leidžia vienam operatoriui perduoti kitam operatoriui teisę naudoti radijo dažnį, ji taip pat privalo nustatyti atitinkamus teisinius pagrindus tokiems sandoriams reglamentuoti, kad išvengtų konkurencijos sąlygų iškreipimo ( 28 ).

95.

Sutinku su T‑Mobile pozicija, kurią ji išreiškė savo rašytinėse pastabose ir pagal kurią šiuo atžvilgiu galima analogiškai vertinti pirminį dažnio paskyrimą ir paskesnį teisių perdavimą.

96.

Neabejotina, kad pirminio dažnių paskyrimo atveju valstybės narės turi ypač atsižvelgti į būtinybę užtikrinti konkurencinę rinkos struktūrą. Ši prielaida būtų neveiksminga, jeigu konkurencinė struktūra galėtų būti iškreipta dėl paskesnio teisių perdavimo iš vienos konkuruojančios įmonės kitai.

97.

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje numatytos dažnių perdavimo sandorių kontrolės, taigi ir TKK vykdomos procedūros, kuri yra pagrindinės bylos dalykas, tikslas visų pirma yra apsaugoti konkurencinę rinkos struktūrą.

98.

Atsižvelgiant į mano siūlomą Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškinimą, konkurentai turi turėti teisę apskųsti per tokią procedūrą priimtą sprendimą, jeigu nagrinėjamas sandoris gali turėti esminę įtaką jų padėčiai rinkoje.

99.

Kalbėdamas apie Hutchison ir A1 sandorio įtaką T‑Mobile padėčiai rinkoje, norėčiau pažymėti, kad tai yra klausimas, į kurį turi atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turintis aiškinamą Sąjungos teisės normą taikyti konkrečioms faktinėms aplinkybėms.

100.

Vis dėlto norėčiau pažymėti, jog iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje tiesiogiai konkuruoja su sandorio dėl radijo dažnių perdavimo šalimis. Be to, konkurentai veikia oligopolinėje rinkoje, kuriai, be kitų dalykų, būdingos reikšmingos patekimo į rinką kliūtys.

101.

Šios aplinkybės rodo esminę sandorio įtaką konkuruojančios įmonės padėčiai rinkoje ( 29 ).

102.

Be to, reikėtų pažymėti, kad, kaip matyti iš Komisijos rašytinių pastabų, į nurodytas aplinkybes atsižvelgta, siekiant pripažinti T‑Mobile suinteresuotuoju asmeniu per Komisijos vykdomą koncentracijų kontrolės procedūrą, susijusią su Hutchison ir Orange susijungimu.

103.

Ir dar, kaip teisingai pažymi Komisija, Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje numatytos procedūros tikslai yra panašūs į koncentracijų kontrolės tikslus, tačiau jie apima tik radijo dažnių perdavimo klausimus įvykus susijungimui. Reikalaujant išankstinio reguliavimo institucijos leidimo siekiama išvengti atvejo, kai radijo dažnių naudojimo teisių perdavimas nulemtų tokių teisių koncentraciją ar konkrečios įmonės padėties sustiprėjimą ir taip būtų iškreipta konkurencija.

104.

Atsižvelgiant į pateiktus svarstymus, Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad teisė apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą dėl leidimo perduoti radijo dažnių naudojimo teises, kaip numatyta Leidimų direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje, priklauso įmonei, konkuruojančiai su tokiame sandoryje dalyvaujančiais subjektais, jeigu šis sandoris gali daryti esminę įtaką jos padėčiai rinkoje.

105.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgerichtshof (Austrija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB, 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad teisė apskųsti reguliavimo institucijos sprendimą dėl leidimo perduoti radijo dažnių naudojimo teises, kaip numatyta 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB, 5 straipsnio 6 dalyje, priklauso įmonei, konkuruojančiai su tokiame sandoryje dalyvaujančiais subjektais, jeigu šis sandoris gali daryti esminę įtaką jos padėčiai rinkoje.