29.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/16

2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas byloje (Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Maks Pen EOOD prieš Direktor na Direktsia„Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“Sofia, anksčiau — Direktor na Direktsia„Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“Sofia

(Byla C-18/13) (1)

(Apmokestinimas - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema - Direktyva 2006/112/EB - Sumokėto pirkimo mokesčio atskaita - Suteiktos paslaugos - Kontrolė - Būtinų išteklių neturintis teikėjas - Sąvoka „sukčiavimas mokesčių srityje“ - Pareiga ex officio konstatuoti sukčiavimą mokesčių srityje - Faktinio paslaugos suteikimo reikalavimas - Pareiga tvarkyti pakankamai detalią apskaitą - Teisminiai ginčai - Draudimas teismui sukčiavimą mokesčių srityje kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką ir pabloginti ieškovo padėtį)

2014/C 93/25

Proceso kalba: bulgarų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Administrativen sad Sofia-grad

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: Maks Pen EOOD

Atsakovas: Direktor na Direktsia „Obzhalvane i danachno-osiguritelna praktika“ Sofia, anksčiau — Direktor na Direktsia „Obzhalvane i upravlenie na izpalnenieto“ Sofia

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Administrativen sad Sofia-grad — 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1) 63 straipsnio, 178 straipsnio 1 dalies a punkto, 226 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei 242 ir 273 straipsnių aiškinimas — Sąvoka „sukčiavimas mokesčių srityje“ — Sąskaitoje faktūroje nurodytas teikėjas, neturintis darbuotojų, įrangos ir turto, būtinų norint teikti paslaugas — Buhalterinių įrodymų nebuvimas — Suklastotų dokumentų išrašymas, siekiant pagrįsti, kad paslauga suteikta — Nacionalinio teismo pareiga ex officio nustatyti, ar egzistuoja sukčiavimas mokesčių srityje — Teisės į atskaitą susiejimas su faktiniu paslaugos suteikimu — Reikalavimas laikytis tarptautinių apskaitos standartų ir tvarkyti detalią apskaitą taip, kad būtų galima kontroliuoti teisę į atskaitą — Galima būtinybė sąskaitose faktūrose nurodyti informaciją, susijusią su faktiniu paslaugos suteikimu — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos paslauga laikoma suteikta, kai įvykdytos iš šios paslaugos teikimo gautų pajamų pripažinimo sąlygos, remiantis taikytinais teisės aktais

Rezoliucinė dalis

1.

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama apmokestinamajam asmeniui atskaityti pridėtinės vertės mokestį, nurodytą paslaugų teikėjo išrašytose sąskaitose faktūrose, kai, nors paslauga suteikta, paaiškėja, kad ji iš tikrųjų nebuvo suteikta šio teikėjo ar jo subrangovo, nes, be kita ko, jie neturėjo reikalingų darbuotojų, įrangos ir turto, jų paslaugų teikimo išlaidos nepagrįstos jų apskaitoje ar nepasitvirtino asmenų, pasirašiusių tam tikrus dokumentus kaip teikėjai, tapatybė, su dviguba sąlyga, kad tokie veiksmai yra nesąžiningas elgesys ir kad atsižvelgiant į mokesčių institucijų pateiktus objektyvius įrodymus patvirtinta, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, susijęs su šiuo sukčiavimu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.

Kai nacionaliniai teismai turi pareigą ar teisę ex officio iškelti privaloma nacionalinės teisės norma grindžiamus teisinius pagrindus, jie turi tai daryti atsižvelgdami į privalomą Sąjungos teisės normą, kaip antai tą, kuria reikalaujama, kad nacionalinės institucijos ir teismai atsisakytų suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus patvirtinta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant. Vertindami, ar šia teise į atskaitą remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant, šie teismai nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į Direktyvos 2006/112 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, dėl to iš jų reikalaujama imtis visų jų kompetencijai priskiriamų veiksmų atsižvelgiant į visą vidaus teisę ir taikant joje pripažintus aiškinimo metodus.

3.

Direktyvą 2006/112, visų pirma pagal jos 242 straipsnį reikalaujant, kad kiekvienas apmokestinamasis asmuo tvarkytų pakankamai detalią apskaitą, kad būtų galima taikyti pridėtinės vertės mokestį, o mokesčių administratorius galėtų jį patikrinti, reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama atitinkamai valstybei narei, laikantis šios direktyvos 273 straipsnyje numatytų apribojimų, reikalauti, kad visi apmokestinamieji asmenys šiuo atžvilgiu laikytųsi visų nacionalinių apskaitos taisyklių, atitinkančių tarptautinius apskaitos standartus, jeigu šiuo klausimu nustatytos priemonės neviršija to, kas būtina tikslams užtikrinti tinkamą mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo pasiekti. Šiuo atžvilgiu Direktyva 2006/112 draudžiama nacionalinė nuostata, pagal kurią paslauga laikoma suteikta tada, kai įvykdytos iš atitinkamo paslaugos teikimo gautų pajamų pripažinimo sąlygos.

(1)  OL C 79, 2013 3 16.