EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. kovo 12 d.
Byla F‑128/12
CR
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba – Darbo užmokestis – Šeimos išmokos – Išmoka vaikui išlaikyti – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Ketinimas suklaidinti administraciją – Įrodymas – Negalėjimas administracijos atžvilgiu remtis penkerių metų terminu prašymui grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas pateikti – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Ikiteisminė procedūra – Atitikties taisyklė – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pirmą kartą pateiktas ieškinyje – Priimtinumas“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo CR prašo panaikinti Europos Parlamento sprendimą grąžinti nepagrįstai gautas išmokas vaikui išlaikyti praėjus penkerių metų senaties terminui.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. CR padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos Parlamento patirtos bylinėjimosi išlaidos. Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnų ieškiniai – Išankstinis administracinis skundas – Skundo ir ieškinio suderinamumas – Dalyko ir pagrindo sutapimas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pirmą kartą pateiktas ieškinyje – Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Senaties terminas – Sąmoningai administraciją suklaidinęs tarnautojas – Negalėjimas administracijos atžvilgiu remtis šiuo terminu – Sąjungos teisės aktų leidėjo padarytas teisinio saugumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antra pastraipa)
3. Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Senaties terminas – Sąmoningai administraciją suklaidinęs tarnautojas – Negalėjimas administracijos atžvilgiu remtis šiuo terminu – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antra pastraipa)
4. Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas – Senaties terminas – Išimtis – Tarnautojo ketinimas suklaidinti administraciją – Įrodinėjimo pareiga
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antra pastraipa)
1. Argumentai, susiję atitinkamai su ikiteisminės procedūros tikslu, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdžiu ir veiksmingos teisminės gynybos principu, prieštarauja tam, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pirmą kartą pateiktas ieškinyje, būtų pripažintas nepriimtinu vien dėl to, kad nebuvo nurodytas prieš pareiškiant ieškinį pateiktame skunde.
Pirma, dėl ikiteisminės procedūros tikslo pažymėtina, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos institucijų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principą, pagal kurį Europos Sąjungos teisės aktai išsaugo visišką poveikį tol, kol kompetentingas teismas konstatuoja, kad jie neteisėti, paskyrimų tarnyba negali nuspręsti netaikyti galiojančio bendro pobūdžio teisės akto, kuriuo, kaip ji mano, pažeidžiama viršesnė teisės norma, vien tam, kad būtų galima išspręsti ginčą neteisminiu būdu. Taip nuspręsti juo labiau negalima tada, kai atitinkama paskyrimų tarnyba veikia turėdama ribotą kompetenciją, kaip yra tuo atveju, kai įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymo sąlygos ir administracija turi susigrąžinti vieno iš savo tarnautojų nepagrįstai gautas sumas. Įgyvendindama ribotą kompetenciją paskyrimų tarnyba negali panaikinti ar pakeisti sprendimo, kurį ginčija tarnautojas, net jeigu ji manytų, kad nuostatos, kuria remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas.
Antra, dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdžio pažymėtina, kad SESV 277 straipsnis išreiškia bendrąjį principą, užtikrinantį kiekvienos šalies, siekiančios panaikinti aktą, dėl kurio ji gali pareikšti ieškinį, teisę atskiru pareiškimu ginčyti ankstesnio Sąjungos institucijos akto, remiantis kuriuo priimtas ginčijamas aktas, galiojimą, jei ši šalis neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio teisės akto, kurio teisines pasekmes ji patiria neturėjusi galimybės prašyti jį panaikinti.
Taigi SESV 277 straipsniu siekiama apsaugoti teisės subjektą nuo neteisėto norminio akto taikymo, turint omenyje tai, kad sprendimas, kuriuo konstatuojamas netaikymas, sukelia pasekmių tik bylos šalims ir šiuo sprendimu neginčijamas pats aktas, kuris tapo neskundžiamas.
Jeigu būtų daroma prielaida, kad pareiga nurodyti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą skunde, kad ieškinys netaptų nepriimtinas, gali atitikti ikiteisminės procedūros tikslą, pats neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pobūdis reikalauja suderinti teisėtumo ir teisinio saugumo principus.
Pagaliau iš SESV 277 straipsnio formuluotės matyti, kad galimybę ginčyti visuotinio taikymo aktą pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui bylos šalis turi tik tuo atveju, jei ginčas nagrinėjamas Sąjungos teisme. Taigi toks neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas negali sukelti visų pasekmių vykstant administracinio skundo nagrinėjimo procedūrai.
Trečia, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo nepriimtinumas dėl to, kad jis pirmą kartą pateiktas ieškinyje, reiškia teisės į veiksmingą teisminę gynybą ribojimą, neproporcingą atitikties taisykle siekiamam tikslui – leisti draugiškai išspręsti atitinkamo pareigūno ir administracijos ginčus. Nors kiekvienas įprastai apdairus pareigūnas turi būti susipažinęs su Pareigūnų tarnybos nuostatais, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas dėl savo pobūdžio reikalauja nurodyti motyvus, kurie apimtų šių Nuostatų teisėtumo vertinimą atsižvelgiant į bendruosius teisės principus ar viršesnes teisės normas, todėl negalima reikalauti, kad skundą pateikiantis pareigūnas ar tarnautojas, kuris gali ir neturėti tinkamų teisinių žinių, suformuluotų tokį prieštaravimą ikiteisminiame etape, antraip kitame etape jo ieškinys bus nepriimtinas.
(žr. 32, 33, 35, 36, 38–40, 44 ir 45 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1978 m. kovo 16 d. Sprendimo Ritter von Wüllerstorff ir Urbair / Komisija, 7/77, 7 punktas; 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Granaria, 101/78, 4 punktas; 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal / Komisija, 92/78, 39 punktas; 1980 m. liepos 3 d. Sprendimo Grassi / Taryba, 6/79 ir 97/79, 15 punktas; 1983 m. liepos 14 d. Sprendimo Detti / Teisingumo Teismas, 144/82, 16 punktas; 1984 m. sausio 19 d. Sprendimo Andersen ir kt. / Parlamentas, 262/80, 6 punktas; 1988 m. birželio 7 d. Sprendimo Komisija / Graikija, 63/87, 10 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija /Graikija, C‑475/01, 18 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Losch / Teisingumo Teismas, T‑13/97, 99 punktas; 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Chvatal ir kt. / Teisingumo Teismas, T‑154/96, 112 punktas; 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Connolly / Komisija, T‑34/96 ir T‑163/96, 168 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Kik /VRDT (Kik), T‑120/99, 55 punktas; 2002 m. sausio 23 d. Sprendimo Gonçalves / Parlamentas, T‑386/00, 34 punktas; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius / Komisija, T‑173/04, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2008 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Neurim Pharmaceuticals (1991) / VRDT – Eurim-Pharm Arzneimittel (Neurim PHARMACEUTICALS), T‑218/06, 52 punktas; 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Roulet / Komisija, F‑72/12 ir F‑10/13, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Mantzouratos / Parlamentas, F‑64/10, 22 punktas; 2012 m. birželio 20 d. Sprendimo Cristina / Komisija, F‑66/11, 34 punktas.
2. Senatimi, užkertant kelią begaliniam per tam tikrą laiką nusistovėjusių situacijų kvestionavimui, siekiama sustiprinti teisinį saugumą, tačiau kartu suteikiama galimybė nusistovėti situacijoms, kurios bent jau iš pradžių buvo neteisėtos. Taigi tai, kokia senatis nustatoma, priklauso nuo teisinio saugumo ir teisėtumo reikalavimų tarpusavio santykio įvertinimo atsižvelgiant į tam tikru metu visuomenėje vyraujančias istorines ir socialines tendencijas. Todėl senatį nustato tik teisės aktų leidėjas. Taigi Sąjungos teismas negali kritikuoti Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktų senaties taisyklių ir nustatytų atitinkamų terminų.
Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrame sakinyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią administracijos atžvilgiu negalima remtis penkerių metų terminu imtis veiksmų susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, kai administracija sugeba įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai ją suklaidino, savaime negali būti neteisėta teisinio saugumo principo laikymosi atžvilgiu.
(žr. 48 ir 49 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, T‑22/02 ir T‑23/02, 82 ir 83 punktai.
3. Pagal proporcingumo principą Sąjungos teisės aktai yra teisėti su sąlyga, kad jais įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamų teisės aktų teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, turint omenyje tai, kad, kai yra galimybė pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, paprastai reikia imtis mažiausiai ribojančios.
Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsniu visiškai akivaizdžiai siekiama ginti finansinius Sąjungos interesus atsižvelgiant į specifinius santykius tarp Sąjungos institucijų ir jų tarnautojų, t. y. asmenų, kuriuos su šiomis institucijomis sieja ypatinga lojalumo pareiga, nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnyje, kuriame pirmiausia nurodyta, kad pareigūnas elgiasi „atsižvelgdamas tik į Sąjungos interesus“ ir atlieka jam pavestas pareigas „nepažeisdamas pareigos būti lojal[iam] Sąjungai“.
Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antrą sakinį administracija įpareigojama konkrečiu atveju susigrąžinti visas nepagrįstai sumokėtas sumas, jei sugeba nustatyti, kad atitinkamas tarnautojas sąmoningai ją suklaidino neįvykdydamas minėtos ypatingos lojalumo pareigos.
Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad tuo, kad negalima remtis penkerių metų senaties terminu, nėra viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.
(žr. 60–63 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. kovo 28 d. Sprendimo Rapone / Komisija, F‑36/10, 50 punktas.
4. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antrą pastraipą prašymas grąžinti nepagrįstai gautą sumą turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo tos dienos, kai minėta suma buvo sumokėta. Tačiau šiuo penkerių metų terminu paskyrimų tarnybos atžvilgiu negalima remtis, jeigu ji sugeba įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo sąmoningai suklaidino administraciją siekdamas gauti atitinkamą sumą. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio antros pastraipos antro sakinio formuluotės aiškiai matyti, kad administracija turi įrodyti, jog atitinkamas tarnautojas siekė ją suklaidinti.
Kai paskyrimų tarnyba prašymą grąžinti nepagrįstai gautą sumą pagrindė aplinkybe, kad atitinkamas tarnautojas daug kartų pateikė administracijai melagingus duomenis ir kad šiuos melagingus duomenis pateikė aukštą pareigų lygį ir teisininko darbo patirtį viešosios tarnybos srityje turintis pareigūnas, neginčijantis, kad arba žinojo apie nepagrįstą mokėjimą, arba turėjo tai žinoti, laikytina, kad ji teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog šis tarnautojas sąmoningai siekė suklaidinti administraciją.
(žr. 67, 68, 72 ir 73 punktus)