2012 m. liepos 24 d. Europos Sąjungos Tarybos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2012 m. gegužės 4 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimo byloje T-529/09 Sophie in 't Veld prieš Europos Sąjungos Tarybą

(Byla C-350/12 P)

2012/C 303/29

Proceso kalba: anglų

Šalys

Apeliantė: Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama P. Berman, B. Driessen, Cs. Fekete

Kitos proceso šalys: Sophie in 't Veld, Europos Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas su tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso ir teisinių išvadų apsaugos išimtimis. Pirmoji išimtis reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta kaip absoliuti, o antroji — 4 straipsnio 2 dalyje kaip kvalifikuota galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais išimtis (1).

Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, padarė keturias klaidas.

Pirma, Bendrasis Teismas suklydo nuspręsdamas, kad nesutarimai dėl priemonės teisinio pagrindo negali turėti poveikio su tarptautiniais santykiais susijusiems ES interesams (pirmojo pagrindo pirma dalis). Institucijų nesutarimai dėl Sąjungos kompetencijos ir pasirinktino teisinio pagrindo glaudžiai susiję su ginčais dėl tarptautinių susitarimų esmės. Be to, institucijų nesutarimai dėl Sąjungos kompetencijos gali turėti įtakos ES padėčiai derybose, neigiamai paveikti jos kaip derybų partnerės patikimumą ir derybų rezultatą.

Antra, Bendrasis Teismas taikė netinkamą teisminės kontrolės standartą ir pakeitė Tarybos vertinimą dėl atitinkamo dokumento svarbos tarptautiniams santykiams savuoju (pirmojo pagrindo antra dalis). Vykdant su tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso apsaugos teisminę kontrolę reikia taikyti standartą, kuriuo atsižvelgiama į atitinkamai institucijai suteiktą „didelę diskreciją“, o ne reikalaujama įrodyti „realią ir konkrečią“ žalą. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai remdamasis „realios ir konkrečios“ žalos kriterijumi išsamiai peržiūrėjo Tarybos argumentus ir pakeitė Tarybos pateiktą dokumento atskleidimo visuomenei padarinių užsienio politikai vertinimą savuoju.

Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą neįvertinęs nei to, kad prašytos atskleisti teisinės išvados turinys yra „jautrus“, nei specifinių aplinkybių, buvusių tuo metu, kai pateiktas prašymas leisti susipažinti (antrojo pagrindo pirma dalis). Teisinėje išvadoje nagrinėjama tema, susijusi su prašymo pateikimo momentu vis dar vykusiomis „jautriomis“ tarptautinėmis derybomis, neatsiejamomis nuo esminių transatlantinio bendradarbiavimo interesų siekiant užkirsti kelią terorizmui ir teroristų finansavimui bei su jais kovoti, ir pasirinktino priemonės teisinio pagrindo klausimas, dėl kurio institucijos nesutarė tarpusavyje. Bendrasis Teismas nepaisė šių specifinių aplinkybių.

Galiausia, derybas dėl tarptautinio susitarimo ir jo sudarymą Bendrasis Teismas klaidingai prilygino institucijos teisėkūros veiklai ir nepagrįstai taikė svarbesnio viešojo intereso kriterijų (antrojo pagrindo antra dalis). Taip Bendrasis Teismas nepaisė didelių skirtumų, egzistuojančių tarp derybų dėl tarptautinių susitarimų, kuriose visuomenės dalyvavimas neišvengiamai ribojamas atsižvelgiant į strateginius ir taktinius interesus, ir tokių susitarimų sudarymo bei perkėlimo.

(1)  2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m.. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331).