—

Helm Düngemittel GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt H. Nehm,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Egipto Arabų Respublikos asociaciją, pasirašyto 2001 m. birželio 25 d. Liuksemburge ir patvirtinto 2004 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimu 2004/635/EB (OL L 304, p. 38, toliau – Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas su Egiptu), būtent dėl šio susitarimo 4 protokolo dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų, iš dalies pakeisto 2006 m. vasario 17 d. ES ir Egipto asociacijos tarybos sprendimu Nr. 1/2006 (OL L 73, p. 1, toliau – 4 protokolas), 20 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Helm Düngemittel GmbH (toliau – Helm Düngemittel) ir Hauptzollamt Krefeld (Krėfeldo muitinės administracija) ginčą dėl importo muito taikymo.

3

Pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331, toliau – Vienos konvencija) 1 straipsnį „Konvencijos taikymo sritis“ ši konvencija taikoma sutartims tarp valstybių.

4

Vienos konvencijos 3 straipsnyje „Tarptautiniai susitarimai, kuriems ši Konvencija netaikoma“ nustatyta:

„Tai, kad ši Konvencija netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susitarimams, nekeičia:

<…>

<…>“

5

Vienos konvencijos 26 straipsnyje „Pacta sunt servanda“ numatyta:

„Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti.“

6

Vienos konvencijos 31 straipsnio „Bendra aiškinimo taisyklė“ 1 dalyje numatyta:

„Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.“

7

Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas su Egiptu įsigaliojo 2004 m. birželio 1 d.

8

Pagal šio susitarimo 1 straipsnį:

„1.   Steigiama Bendrijos bei jos valstybių narių ir Egipto asociacija.

2.   Susitarimo tikslai yra šie:

<…>

<…>“

9

Minėto susitarimo II antraštinėje dalyje, skirtoje laisvam prekių judėjimui, esančiame 6 straipsnyje nustatyta:

„Pereinamuoju laikotarpiu, kuris yra ne ilgesnis kaip 12 metų nuo šio Susitarimo įsigaliojimo, Bendrija ir Egiptas, laikydamiesi šioje antraštinėje dalyje išdėstytų nuostatų bei nepažeisdami 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos ir kitų daugiašalių prekybos prekėmis susitarimų, kurie pridedami kaip priedas prie Susitarimo, įsteigiančio Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), nuostatų, laipsniškai sukuria laisvos prekybos erdvę <…>“

10

To paties susitarimo 8 straipsnis, kuris, remiantis šio susitarimo II antraštinės dalies 1 skyriaus pavadinimu, taikomas pramoniniams produktams, suformuluotas taip:

„Egipto kilmės produktus leidžiama importuoti į Bendriją netaikant muitų, lygiaverčio poveikio mokesčių, kiekybinių ir kitų lygiaverčio poveikio apribojimų.“

11

Pagal Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo su Egiptu 27 straipsnį:

„Sąvokos „produkto kilmė“ apibrėžimas, vartojamas taikant šios antraštinės dalies nuostatas, ir su tuo susiję administracinio bendradarbiavimo metodai išdėstyti 4 protokole.“

12

Remiantis 4 protokolo V antraštinėje dalyje „Kilmės įrodymas“ esančio 16 straipsnio 1 dalimi:

„Bendrijos kilmės produktams importuojamiems į Egiptą ir Egipto kilmės produktams importuojamiems į Bendriją taikomos Susitarimu numatytos lengvatos [Susitarimo nuostatos] pateikus bet kurį iš šių kilmės įrodymo dokumentų:

<...>“

13

Pagal 4 protokolo 17 straipsnio 1 dalį „EUR.1 arba EUR–MED judėjimo sertifikatą išduoda eksportuojančios šalies muitinė“.

14

4 protokolo 20 straipsnyje nustatyta:

„Kai kilmės statusą turintys produktai yra Bendrijos arba Egipto muitinės įstaigos priežiūroje, norint persiųsti visus ar dalį šių produktų kitur Bendrijos arba Egipto teritorijoje, kilmės įrodymo dokumento originalą galima pakeisti vienu ar keliais EUR.1 arba EUR–MED judėjimo sertifikatais. Pakaitinis EUR.1 arba EUR–MED judėjimo sertifikatas (-ai) išduodamas (-i) muitinės įstaigoje, kuri prižiūri produktus.“

15

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Helm Düngemittel Egipte įsigijo 9300 tonų karbamido partiją ir frachtavo laivą, siekdama nugabenti vieną jos dalį į Ternezeną (Nyderlandai), o kitą – į Hamburgą (Vokietija). 2009 m. vasario 2 d. Egipto muitinė dėl visų prekių išdavė EUR.1 prekių judėjimo sertifikatą (toliau – judėjimo sertifikatas), kuriame Egiptas buvo nurodytas kaip kilmės šalis.

16

2009 m. vasario 11 d.Helm Düngemittel pateikė šį sertifikatą Nyderlandų muitinei ir paprašė išduoti pakaitinį EUR.1 prekių judėjimo sertifikatą (toliau – pakaitinis judėjimo sertifikatas), siekdama padalyti prekes ir dalį jų išgabenti į Vokietiją.

17

2009 m. vasario 12 d. laivas atvyko į Ternezeno uostą, kur buvo iškrauta Nyderlandams skirta prekių dalis. 2009 m. vasario 13 d. laivas išplaukė iš Nyderlandų. Likusi prekių dalis buvo iškrauta Hamburge ir 2009 m. vasario 16 d. išleista į laisvą apyvartą.

18

2009 m. vasario 24 d. Nyderlandų muitinė išdavė pakaitinį judėjimo sertifikatą dėl prekių dalies, išgabentos iš Nyderlandų į Vokietiją.

19

2009 m. kovo 2 d.Helm Düngemittel pateikė papildomą muitinės deklaraciją už 2009 m. vasario mėnesį dėl prekių dalies, Vokietijoje išleistos į laisvą apyvartą. Prie šios deklaracijos ji pridėjo Nyderlandų muitinės išduotą pakaitinį judėjimo sertifikatą ir paprašė taikyti minėtai prekių daliai preferencinį muitų režimą, numatytą Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarime su Egiptu.

20

2009 m. balandžio 15 d.Hauptzollamt Krefeld pateikė Nyderlandų muitinei paklausimą apie pastarosios išduotą pakaitinį judėjimo sertifikatą. Savo atsakyme ši muitinė nurodė, kad šio sertifikato išdavimo momentu prekės, dėl kurių kilo ginčas, jau buvo išgabentos iš Nyderlandų, todėl sertifikatas buvo išduotas pažeidžiant 4 protokolo 20 straipsnį, nes sertifikato išdavimo momentu prekės nebebuvo muitinės prižiūrimos.

21

2010 m. lapkričio 19 d.Hauptzollamt Krefeld įteikė Helm Düngemittel pranešimą apie mokėtiną 68382,54 EUR importo muitą, remdamasi tuo, kad pakaitiniu judėjimo sertifikatu nebuvo galima įrodyti Vokietijai skirtos dalies prekių, dėl kurių kilo ginčas, preferencinės Egipto kilmės įrodymas.

22

2011 m. vasario 24 d. atsakyme į naują Vokietijos muitinės paklausimą Nyderlandų muitinė nurodė, kad pakaitinio judėjimo sertifikato turinys yra teisingas ir kad sertifikatas nebus panaikintas ar pripažintas negaliojančiu.

23

Dėl Hauptzollamt Krefeld pranešimo apie mokėtiną muitą Helm Düngemittel pateikė skundą; 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu Hauptzollamt Krefeld šį skundą atmetė.

24

Helm Düngemittel šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir paprašė panaikinti 2010 m. lapkričio 19 d. pranešimą apie mokėtiną muitą. Ji teigia, kad 4 protokolo 20 straipsnyje numatyta teisė gauti pakaitinį judėjimo sertifikatą ir kad ši teisė nepriklauso nuo laikotarpio, kuriuo muitinė gali prižiūrėti prekes. Be to, jos teigimu, muitų nustatymas a posteriori nesuderinamas su Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarime su Egiptu numatyta teise į preferencinį režimą. Ji mano, kad sprendžiant, ar prekės kilmė yra preferencinė, eksportuojančiosios šalies valdžios institucijų vertinimas yra lemiamas. Anot jos, nagrinėjamu atveju turi būti pripažinta tokia pati Nyderlandų muitinės išduoto pakaitinio judėjimo sertifikato galia, kokią įrodant kilmę turėtų eksporto valstybės išduotas sertifikatas.

25

Hauptzollamt Krefeld prašė atmesti skundą. Anot jos, 4 protokole nenumatytas pakaitinio judėjimo sertifikato išdavimas a posteriori. Taigi nagrinėjamas pakaitinis judėjimo sertifikatas neleidžia įrodyti į Vokietiją importuotos prekių dalies kilmės.

26

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, neginčijama, kad prekių, dėl kurių kilo ginčas, kilmės šalis yra Egiptas. Jo nuomone, abejonių kyla tik dėl to, ar Helm Düngemittel pateiktas pakaitinis judėjimo sertifikatas gali būti į Vokietiją importuotų prekių dalies preferencinės kilmės įrodymas, kaip tai suprantama pagal 4 protokolą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal šio protokolo 20 straipsnį pakaitinis judėjimo sertifikatas gali būti išduotas tik kai prekės yra šį sertifikatą išduodančios valstybės narės muitinės prižiūrimos, kad ši muitinė galėtų patikrinti, ar šios prekės yra identiškos pirminiame judėjimo sertifikate nurodytoms prekėms. Nagrinėjamu atveju taip nebuvo, nes pakaitinio judėjimo sertifikato išdavimo momentu prekės, dėl kurių kilo ginčas, jau buvo išleistos į laisvą apyvartą. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad yra principo, pagal kurį preferencinį režimą galima taikyti tik pateikus galiojantį teisės į šį režimą įrodymą, išimčių. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje atsisakymas pripažinti pakaitinį judėjimo sertifikatą kilmės įrodymu grindžiamas visiškai formaliu motyvu.

27

Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Düsseldorf nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar prekių kilmė nėra įrodyta, jei dalies prekių judėjimo sertifikatas buvo išduotas pagal <...> 4 protokolo <...> 20 straipsnį, nors šios nuostatos reikalavimai nebuvo įvykdyti, nes tuo momentu, kai buvo išduotas sertifikatas, prekės nebuvo išduodančios muitinės prižiūrimos?“

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas su Egiptu turi būti aiškinamas taip, kad prekių Egipto kilmę, kaip ji suprantama pagal šiuo susitarimu nustatytą preferencinį muitų režimą, galima įrodyti net tuomet, kai į pirmą valstybę narę atgabentos prekės buvo padalytos, siekiant jų dalį išgabenti į antrą valstybę narę, o pakaitinis judėjimo sertifikatas, kurį pirmosios valstybės narės muitinė išdavė dėl į antrąją valstybę narę išgabentos prekių dalies, neatitinka minėto susitarimo 4 protokolo 20 straipsnyje numatytų tokio sertifikato išdavimo reikalavimų.

29

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal 4 protokolo 20 straipsnį, kai produktai, turintys valstybės narės ar Egipto kilmės statusą, yra valstybės narės arba Egipto muitinės įstaigos „priežiūroje“, norint, be kita ko, išgabenti visus produktus ar jų dalį kitur Europos Sąjungos teritorijoje, pradinį kilmės įrodymą galima pakeisti vienu ar keliais pakaitiniais judėjimo sertifikatais, išduodamais muitinės įstaigos, „kuri prižiūri produktus“.

30

Iš pastarojo žodžių junginio matyti, kad pakaitinį judėjimo sertifikatą muitinė turi išduoti, kol ji prižiūri prekes arba, jei muitinė fiziškai tikrina prekes, atlikusi šį patikrinimą ir per įmanomai trumpiausią laiką.

31

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prekės, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, buvo padalytos Nyderlanduose, siekiant jų dalį nugabenti į Vokietiją. Pakaitinį judėjimo sertifikatą dėl šios dalies išdavė Nyderlandų muitinė praėjus vienuolikai dienų po to, kai prekės buvo išgabentos iš Nyderlandų teritorijos. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šios prekių dalies kilmės negalima nustatyti remiantis Sąjungos teise.

32

Žinoma, pagal Teisingumo Teismo praktiką judėjimo sertifikatas yra preferencinę prekių kilmę patvirtinantis dokumentas, ir jei, be šio kilmės įrodymo, būtų leista remtis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, būtų pakenkta vienodam ir saugiam su trečiosiomis valstybėmis sudarytų laisvos prekybos susitarimų taikymui (šiuo klausimu žr. 1995 m. vasario 23 d. Sprendimo Bonapharma, C-334/93, Rink. p. I-319, 16 punktą). Taigi kilmės įrodymo reikalavimas negali būti laikomas paprastu formalumu, kurio galima nesilaikyti, jei kilmė įrodoma kitomis įrodinėjimo priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C-386/08, Rink. p. I-1289, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nustatyti prekių kilmę turi eksporto valstybės institucijos, o valstybių narių muitinės administracijos iš esmės turi pripažinti eksporto valstybės muitinės institucijų atliktus įvertinimus, ypač tuo atveju, kai tarptautiniu susitarimu, kuriuo Sąjunga ir trečioji valstybė susaistomos abipusiais įsipareigojimais, nustatytas preferencinis režimas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Afasia Knits Deutschland, C-409/10, Rink. p. I-13331, 29 punktą ir 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Lagura Vermögensverwaltung, C‑438/11, 34–36 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

34

Be to, valstybių narių muitinės turi pripažinti eksporto valstybės, kurią su Sąjunga sieja laisvosios prekybos režimas, valdžios institucijų sprendimus tam, kad Sąjunga savo ruožtu galėtų reikalauti iš tos valstybės valdžios institucijų laikytis valstybių narių muitinių sprendimų dėl iš Sąjungos į šią valstybę eksportuojamų produktų kilmės (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Les Rapides Savoyards ir kt., 218/83, Rink. p. 3105, 27 punktą).

35

Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytų faktinių aplinkybių, kurios nėra ginčijamos, matyti, kad Helm Düngemittel iš Egipto importuotų prekių preferencinę kilmę patvirtino Egipto muitinės išduotas judėjimo sertifikatas. Remiantis šio sprendimo 33 punkte priminta teismo praktika, tokiu sertifikatu privalo vadovautis visos Sąjungos muitinės institucijos, kiek tai susiję su jame nurodytų prekių preferencine kilme.

36

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tokia situacija, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, nėra panaši į situaciją, kai eksporto valstybės išduotas judėjimo sertifikatas neatitinka 4 protokolo reikalavimų. Šiuo antruoju atveju negalima įrodyti visų į Sąjungą importuotų prekių preferencinės kilmės, o pirmuoju atveju į Sąjungą importuotų prekių, dėl kurių kilo ginčas, kilmę įrodo Egipto muitinės teisėtai išduotas judėjimo sertifikatas.

37

Be to, reikia priminti, kad tarptautinė sutarčių teisė iš esmės buvo kodifikuota Vienos konvencija ir šioje konvencijoje įtvirtintos taisyklės taikomos tokiam valstybės ir tarptautinės organizacijos sudarytam susitarimui, kaip Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas su Egiptu, kiek šios taisyklės yra bendrosios tarptautinės paprotinės teisės išraiška (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Brita 40 ir 41 punktus).

38

Taigi situacija, kai importuotojo, turinčio eksporto valstybės laikantis 4 protokolo reikalavimų išduotą judėjimo sertifikatą, į Sąjungą importuotoms prekėms atsisakoma taikyti preferencinį režimą, neatitiktų Vienos konvencijos 26 ir 31 straipsniuose įtvirtintų principų, taip pat Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo su Egiptu tikslų, išvardytų jo 1 straipsnyje, ir prieštarautų šio susitarimo 8 straipsniui.

39

Tačiau, jei atgabentos į Sąjungą prekės padalijamos, siekiant dalį jų išgabenti į kitą Sąjungos teritorijos vietą, kaip nurodyta 4 protokolo 20 straipsnyje, importuotojas, kuriam pakaitinis judėjimo sertifikatas išduotas nesilaikant šioje nuostatoje numatytų reikalavimų ir kuris vis dėlto ketina remtis Egipto muitinės išduotu judėjimo sertifikatu, turi įrodyti, kad atidalyta prekių dalis iš tiesų yra dalis prekių, kurių preferencinę kilmę patvirtina Egipto muitinės išduotas judėjimo sertifikatas.

40

Atsižvelgiant į visus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas su Egiptu turi būti aiškinamas taip, kad prekių Egipto kilmę, kaip ji suprantama pagal šiuo susitarimu nustatytą preferencinį muitų režimą, galima įrodyti net tuomet, kai į pirmą valstybę narę atgabentos prekės buvo padalytos, siekiant jų dalį išgabenti į antrą valstybę narę, o pakaitinis judėjimo sertifikatas, kurį pirmosios valstybės narės muitinės išdavė dėl į antrąją valstybę narę išgabentos prekių dalies, neatitinka 4 protokolo 20 straipsnyje numatytų tokio sertifikato išdavimo reikalavimų.

41

Tačiau, kad būtų galima pateikti minėtą įrodymą, būtina, kad, pirma, iš pradžių iš Egipto importuotų prekių preferencinė kilmė būtų patvirtinta Egipto muitinės laikantis šio protokolo reikalavimų išduotu judėjimo sertifikatu ir, antra, importuotojas įrodytų, jog pirmojoje valstybėje narėje atidalyta ir į antrąją valstybę narę išgabenta prekių dalis yra iš Egipto į pirmąją valstybę narę importuotų prekių dalis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos pagrindinėje byloje.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimas, steigiantis Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Egipto Arabų Respublikos asociaciją, pasirašytas 2001 m. birželio 25 d. Liuksemburge ir patvirtintas 2004 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimu 2004/635/EB, turi būti aiškinamas taip, kad prekių Egipto kilmę, kaip ji suprantama pagal šiuo susitarimu nustatytą preferencinį muitų režimą, galima įrodyti net tuomet, kai į pirmą valstybę narę atgabentos prekės buvo padalytos, siekiant jų dalį išgabenti į antrą valstybę narę, o pakaitinis EUR.1 prekių judėjimo sertifikatas, kurį pirmosios valstybės narės muitinė išdavė dėl į antrąją valstybę narę išgabentos prekių dalies, neatitinka minėto susitarimo 4 protokolo dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų, iš dalies pakeisto 2006 m. vasario 17 d. ES ir Egipto asociacijos tarybos sprendimu Nr. 1/2006, 20 straipsnyje numatytų tokio sertifikato išdavimo reikalavimų.

Tačiau, kad būtų galima pateikti minėtą įrodymą, būtina, kad, pirma, iš pradžių iš Egipto importuotų prekių preferencinė kilmė būtų patvirtinta Egipto muitinės laikantis šio protokolo reikalavimų išduotu EUR.1 prekių judėjimo sertifikatu ir, antra, importuotojas įrodytų, jog pirmojoje valstybėje narėje atidalyta ir į antrąją valstybę narę išgabenta prekių dalis yra iš Egipto į pirmąją valstybę narę importuotų prekių dalis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos pagrindinėje byloje.