1

Apeliaciniais skundais Vokietijos Federacinė Respublika prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimus Vokietija / Komisija (T‑265/08, EU:T:2012:434) ir Vokietija / Komisija (T‑270/08, EU:T:2012:612) (toliau kartu – skundžiami sprendimai), kuriais atmesti jos ieškiniai dėl atitinkamai 2008 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimo C(2008) 1690 galutinis, kuriuo sumažinama Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) finansinė pagalba pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos sprendimą C(94) 1939/5 prie 1 tikslo priskirtai Tiuringijos žemės (Vokietija) veiksmų programai regione (1994–1999 m.) (toliau – sprendimas dėl Tiuringijos žemės), ir 2008 m. balandžio 29 d. Komisijos sprendimo C(2008) 1615 galutinis, kuriuo sumažinama Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) finansinė pagalba, 1994 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos sprendimu C(94) 1973 suteikta susijusiai su 1 tikslu (1994–1999 m.) veiklos programai, skirtai Rytų Berlynui (Vokietija) (toliau – sprendimas dėl Rytų Berlyno), panaikinimo.

2

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) buvo įsteigtas 1975 m. kovo 18 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 724/75 (OL L 73, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 110, 1975, p. 44), daug kartų iš dalies keistu, nuo 1985 m. sausio 1 d. pakeistu 1984 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1787/84 dėl Europos regioninės plėtros fondo (OL L 169, p. 1).

3

1988 m. struktūrinių fondų reglamentavimas buvo pakeistas 1988 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų uždavinių, jų veiksmingumo ir jų priemonių koordinavimo tarpusavyje, taip pat jų koordinavimo kartu su Europos investicijų banko operacijomis ir kitomis esamomis finansinėmis priemonėmis (OL L 185, p. 9).

4

1989 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Reglamentą Nr. 2052/88 iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėjo peržiūrėti Taryba Europos Bendrijų Komisijos siūlymu.

5

Taip pat šis reglamentas buvo iš dalies pakeistas 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2081/93 (OL L 193, p. 5), kuris pats turėjo būti peržiūrėtas iki 1999 m. gruodžio 31 d.

6

Šiais reglamentais įsteigti struktūriniai fondai [: Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Orientavimo skyrius, Europos socialinis fondas (ESF) ir ERPF], skirti pagrindiniams Europos Sąjungos regionų pusiausvyros sutrikimams ištaisyti, be kita ko, skatinant atsiliekančių regionų plėtrą ir struktūrinį pertvarkymą (1 tikslas) ir pertvarkant regionus, pasienio regionus arba regionų dalis (įskaitant užimtumo zonas ir miestų bendruomenes), kuriuos labai paveikė gamybos nuosmukis (2 tikslas).

7

Reglamento Nr. 2052/88, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2081/93 (toliau – Reglamentas Nr. 2052/88), 7 straipsnio „Suderinamumas ir kontrolė“ 1 dalyje numatyta:

„Veikla, kurią finansuoja fondai, [Europos investicijų bankas (EIB)] arba kita finansinė priemonė, atitinka sutarčių nuostatas, pagal jas patvirtintus dokumentus ir Bendrijos politiką bei priemones, tarp jų konkurencijos, valstybės užsakymų skyrimo, aplinkos apsaugos ir jos gerinimo, nelygybės panaikinimo ir vyrų ir moterų lygybę skatinančias taisykles.“

8

1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, kuriuo priimamos nuostatos dėl Reglamento Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų priemonių koordinavimo tarpusavyje, taip pat jų koordinavimo kartu su Europos investicijų banko operacijomis ir kitomis esamomis finansinėmis priemonėmis, įgyvendinimo (OL L 374, p. 1), iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, p. 20, toliau – Reglamentas Nr. 4253/88), 23 straipsnyje „Finansinė kontrolė“ nustatyta:

„1.   Siekdamos užtikrinti viešųjų ar privačiųjų iniciatorių veiksmų sėkmę, įgyvendindamos veiksmus valstybės narės imasi priemonių, reikalingų:

Valstybės narės informuoja Komisiją apie priemones, kurių buvo imtasi tuo tikslu, ir pirmiausia praneša jai apie aprašytas valdymo ir kontrolės sistemas, sukurtas siekiant užtikrinti veiksmingą veiklos vykdymą. Jos reguliariai informuoja Komisiją apie administracinių ir teismo procesų eigą.

<…>

2.   Nepažeisdami valstybių narių pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus atliktų patikrinimų ir nepažeisdami [EEB] Sutarties 206 straipsnio ir bet kokio inspektavimo, atlikto pagal Sutarties 209 straipsnio c punktą, Komisijos pareigūnai arba tarnautojai gali patikrinti vietose, įskaitant atrankinius patikrinimus, veiklą, kurią finansuoja fondai, ir valdymo bei kontrolės sistemas.

<…>

3.   Atsakinga įstaiga ir institucijos visus bet kurio projekto išlaidų patvirtinamuosius dokumentus, skirtus Komisijai teikti, saugo trejus metus po projekto paskutinio mokėjimo dienos.“

9

Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje „Pagalbos sumažinimas, sustabdymas arba atšaukimas“ nustatyta:

„1.   Jeigu paaiškėja, kad įgyvendinama priemonė nepateisina dalies arba visos jai skirtos pagalbos, Komisija tinkamai nagrinėja tokį atvejį, pirmiausia prašydama valstybės narės arba jos institucijos ar įstaigos, paskirtos priemonei įgyvendinti, pateikti savo pastabas per nustatytą laiką.

2.   Po minėto tyrimo Komisija gali sumažinti arba sustabdyti pagalbos teikimą konkrečiai priemonei, jeigu tyrimas patvirtina, kad esama tam tikro sąlygų pažeidimo arba svarbaus pakeitimo, kuris veikia priemonės įgyvendinimo sąlygų pobūdį ir kuriam pritarti Komisijos neprašyta.

<…>“

10

Pagal 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2083/93, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EEB) Nr. 4254/88 dėl Reglamento Nr. 2052/88 taikymo nuostatų, susijusių su Europos regioninės plėtros fondu (OL L 193, p. 34), 11 straipsnį „Suderinamumo kontrolė“„atitinkamais atvejais ir remdamosi kiekvienos politikos procedūromis valstybės narės pateikia Komisijai informaciją, susijusią su Reglamento <...> Nr. 2052/88 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų laikymusi“.

11

Pasikonsultavusi su patariamuoju plėtros komitetu ir komitetu, numatytu EB sutarties 147 straipsnyje, ir remdamasi Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsniu Komisija priėmė keletą įgyvendinimo reglamentų, tarp kurių yra 1997 m. spalio 15 d. Reglamentas (EB) Nr. 2064/97, kuriuo nustatyta išsami Reglamento Nr. 4253/88 įgyvendinimo tvarka, susijusi su valstybių narių atliekama bendrai struktūrinių fondų finansuojamos veiklos finansine kontrole (OL L 290, p. 1).

12

Reglamento Nr. 2064/97 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Vėliausiai iki prašymo išmokėti galutinį likutį pateikimo dienos ir pateikus galutinę išlaidų pažymą apie kiekvieną pagalbos formą valstybės narės pateikia Komisijai <...> asmens arba tarnybos, kuri vykdydama savo funkcijas yra nepriklausoma nuo įgyvendinimo tarnybos, parengtą ataskaitą. Šioje ataskaitoje apibendrinami ankstesniais metais atliktų patikrinimų rezultatai ir įvertinamas prašymo išmokėti galutinį likutį pagrįstumas ir sandorių, kuriems taikoma galutinė išlaidų pažyma, teisėtumas ir teisingumas.

2.   1 dalyje numatytoje ataskaitoje nurodomi svarbūs trūkumai, konstatuoti valdymo arba kontrolės lygiu, ir nustatyti dažni pažeidimai, jei dėl šių trūkumų ir pažeidimų negalima teigiamai įvertinti prašymo išmokėti galutinį likutį ir galutinės išlaidų pažymos pagrįstumo. Šiomis aplinkybėmis ataskaitoje taip pat turi būti įvertinta problemos apimtis ir jos finansinis poveikis.

Tokiu atveju Komisija gali paprašyti atlikti papildomą patikrinimą, siekdama nustatyti pažeidimus ir per nustatytą laiką juos ištaisyti.“

13

1997 m. spalio 15 d. Komisija taip pat priėmė grynųjų finansinių klaidų taisymo vidaus gaires taikydama Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį. Minėtų vidaus gairių 5 ir 6 punktuose Komisija patikslina, kad, nukrypstant nuo taisyklės, pagal kurią grynųjų finansinių klaidų taisymas yra taikomas tik esant įrodytam pažeidimui arba pažeidimams, vis dėlto akivaizdus finansinių klaidų taisymas yra numatytas tokiu atveju, kai Komisija turėjo svarių priežasčių manyti, jog pažeidimas buvo sisteminis, jis atspindi valdymo, kontrolės ar audito sistemingus trūkumus, kurie galėjo pasireikšti visoje panašių atvejų grupėje. Siekdama atlikti tokį klaidų taisymą, Komisija vadovaujasi ekstrapoliavimo metodu, t. y. ji atsižvelgia į administracinės struktūros, susijusios su šiuo veiklos sutrikimu, lygį, specifiškumą ir į galimą piktnaudžiavimo apimtį.

14

1999 m. sausio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1260/1999, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), reglamentai Nr. 2052/88 ir 4253/88 buvo panaikinti nuo 2000 m. sausio 1 d.

15

Pagal Reglamento Nr. 1260/1999 2 straipsnio 1 dalį jis taikomas ERPF, ESF, EŽŪOGF Orientavimo skyriui ir Žuvininkystės orientavimo finansinei priemonei (ŽOFP).

16

Pagal šio reglamento 39 straipsnį „Finansinių klaidų taisymai“:

„1.   Valstybės narės visų pirma atsako už netikslumų tyrimą, remdamosi svarbiausių pokyčių, kurie daro įtaką pagalbos įgyvendinimo ar priežiūros esmei ar sąlygoms, įrodymais, ir už reikalingus finansinių klaidų taisymus.

Valstybė narė taiso finansines klaidas, susijusias su atskirais ar sistemingais netikslumais. Valstybės narės daromos pataisos – viso Bendrijos įnašo ar jo dalies atšaukimas. Tokia tvarka aptiktas Bendrijos lėšas valstybė narė gali dar kartą naudoti atitinkamai pagalbai, laikydamasi 53 straipsnio 2 dalyje nurodytų susitarimų.

2.   Jeigu Komisija, atlikusi reikalingus patikrinimus, daro išvadą, kad:

Komisija sustabdo minėtus tarpinius mokėjimus ir, nurodžiusi tokio sprendimo priežastis, prašo valstybės narės pateikti savo pastabas ir, jei reikia, per nustatytą laiką ištaisyti padėtį.

Jeigu valstybė narė prieštarauja Komisijos pastaboms, Komisija kviečia valstybę narę į posėdį, kuriame abi šalys bendradarbiavimo partnerystės pagrindu stengiasi susitarti dėl pastabų ir išvadų, kurios turi būti padarytos iš pastabų.

3.   Komisijos nustatyto laikotarpio pabaigoje, jeigu nebus pasiektas susitarimas ir valstybė narė neištaisys padėties, Komisija, atsižvelgusi į valstybės narės pastabas, gali per tris mėnesius priimti sprendimą:

Komisija, priimdama sprendimą dėl taisomos sumos ir laikydamasi proporcingumo principo, atsižvelgia į netikslumų arba pokyčių rūšį ir valstybių narių valdymo ar kontrolės sistemose nustatytų trūkumų finansinę svarbą bei jų mastą.

Jeigu nėra priimta jokio sprendimo dėl a arba b punktų, tarpinių mokėjimų sustabdymas nedelsiant panaikinamas.

<…>“

17

1999 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1783/1999 dėl Europos regioninės plėtros fondo (OL L 213, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 102), kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 4254/88, nėra finansinių klaidų taisymo taisyklių.

18

2001 m. kovo 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 448/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 dėl iš struktūrinių fondų suteiktos paramos finansinių koregavimų atlikimo tvarkos įgyvendinimo taisykles (OL L 64, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 155), 5 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Laikas, per kurį atitinkama valstybė narė gali atsakyti į prašymą Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka pateikti savo pastabas ir tam tikrais atvejais atlikti koregavimus, yra du mėnesiai, išskyrus deramai pagrįstus atvejus, kai Komisija gali sutikti nustatyti ir ilgesnį laiką.

2.   Jeigu Komisija siūlo atlikti finansinius koregavimus ekstrapoliavimo metodu arba nustačius vienodo dydžio sumą, valstybei narei yra suteikiama galimybė, tikrinant atitinkamus dokumentus, parodyti, kad tikrasis neatitikimo mastas buvo mažesnis, nei buvo nustačiusi Komisija. Valstybė narė, susitarusi su Komisija, gali apriboti tokio patikrinimo mastą atitinkama tam tikrų dokumentų santykine dalimi arba atrinktais dokumentais. Išskyrus deramai pagrįstus atvejus, laikas, nustatytas tokiam patikrinimui, neturi būti ilgesnis nei dar vienas dviejų mėnesių laikotarpis pasibaigus 1 dalyje minėtam dviejų mėnesių laikotarpiui. Tokio patikrinimo rezultatai yra tikrinami Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka. Komisija atsižvelgia į visus valstybės narės per nustatytą terminą pateiktus įrodymus.

3.   Jeigu valstybė narė prieštarauja Komisijos pastaboms ir vyksta svarstymas Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka, trijų mėnesių laikotarpis, per kurį Komisija gali priimti sprendimą to reglamento 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, pradedamas skaičiuoti nuo svarstymo dienos.“

19

Reglamentas Nr. 1260/1999, kuris turėjo būti peržiūrėtas Tarybos iki 2006 m. gruodžio 31 d., buvo panaikintas 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo (OL L 210, p. 25), kuris pagal jo 1 straipsnio 1 dalį taikomas minėtiems fondams nepažeidžiant konkrečių nuostatų, nustatytų reglamentuose, kuriais reguliuojamas kiekvienas iš šių fondų.

20

2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinančiame Reglamentą Nr. 1783/1999 (OL L 210, p. 1) nėra jokios nuostatos dėl finansinių klaidų taisymo, dėl kurio gali nuspręsti Komisija, procedūros. Tas pats taikytina ir 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamentui (EB) Nr. 1828/2006, nustatančiam Reglamento Nr. 1083/2006 ir Reglamento Nr. 1080/2006 įgyvendinimo taisykles (OL L 371, p. 1).

21

Minėtiems finansinių klaidų taisymams skirtos bendros visiems trims fondams taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 1083/2006 99–102 straipsniuose.

22

Pastarojo reglamento 100 straipsnyje „Procedūra“ nustatyta:

„1.   Prieš priimdama sprendimą dėl finansinio koregavimo, Komisija pradeda procedūrą, informuodama valstybę narę apie savo preliminarias išvadas ir prašydama jos per du mėnesius pateikti savo pastabas.

Jeigu Komisija siūlo ekstrapoliacija grindžiamą finansinį koregavimą arba vienodo dydžio koregavimą, valstybei narei suteikiama galimybė įrodyti, nagrinėjant atitinkamus dokumentus, kad faktinis pažeidimo mastas buvo mažesnis, nei nustatė Komisija. Gavusi Komisijos sutikimą, valstybė narė gali apriboti tyrimo mastą ir nagrinėti tik atitinkamų dokumentų dalį arba atrinktus dokumentus. Išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, šiai analizei leidžiama skirti ne daugiau kaip du mėnesius po pirmojoje pastraipoje nurodyto dviejų mėnesių laikotarpio.

2.   Komisija atsižvelgia į visus valstybės narės per 1 dalyje minėtą terminą pateiktus įrodymus.

3.   Jeigu valstybė narė nesutinka su Komisijos preliminariomis išvadomis, ji yra kviečiama į Komisijos posėdį, kuriame abi pusės, bendradarbiaudamos partnerystės pagrindu, stengiasi susitarti dėl pastabų ir darytinų išvadų.

4.   Susitarus, valstybė narė gali vėl panaudoti atitinkamus Bendrijos fondus laikantis 98 straipsnio 2 dalies antros pastraipos.

5.   Nesusitarus, Komisija priima sprendimą dėl finansinio koregavimo per šešis mėnesius nuo posėdžio datos, atsižvelgdama į visą procedūros metu pateiktą informaciją ir pastabas. Jei posėdis neįvyksta, šešių mėnesių laikotarpis pradedamas skaičiuoti praėjus dviem mėnesiams nuo Komisijos kvietimo išsiuntimo datos.“

23

Reglamento Nr. 1083/2006 108 straipsnio „Įsigaliojimas“ pirmoje ir antroje pastraipose nustatyta:

„Šis reglamentas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

1–16, 25–28, 32–40, 47–49, 52–54, 56, 58–62, 69–74, 103–105 ir 108 straipsniuose išdėstytos nuostatos taikomos nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos tik 2007–2013 m. laikotarpio programoms. Kitos nuostatos taikomos nuo 2007 m. sausio 1 d.“

24

Reglamentas Nr. 1083/2006 buvo panaikintas 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos (OL L 347, p. 320), jo 145 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „norėdama taikyti finansines pataisas Komisija per šešis mėnesius nuo posėdžio dienos arba, jei valstybė narė sutinka po posėdžio pateikti tokią papildomą informaciją – nuo papildomos informacijos gavimo dienos įgyvendinimo aktu priima sprendimą [ ir kad] Komisija atsižvelgia į visą per procedūrą pateiktą informaciją ir pastabas [, ir kad] jei posėdis neįvyksta, šešių mėnesių laikotarpis pradedamas skaičiuoti praėjus dviem mėnesiams nuo Komisijos kvietimo atvykti į posėdį išsiuntimo dienos“.

25

Pagal Reglamento Nr. 1303/2013 154 straipsnį šio reglamento 145 straipsnis taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d.

26

Šis 145 straipsnis sudaro Reglamento Nr. 1303/2013 ketvirtąją dalį, kurioje nustatomos ERPF, ESF, Sanglaudos fondui ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui taikomos valdymo ir kontrolės, finansų valdymo, sąskaitų ir finansinių klaidų taisymo bendrosios taisyklės.

27

Nei 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1301/2013 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir dėl konkrečių su investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslu susijusių nuostatų, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 1080/2006 (OL L 347, p. 289), nei 2014 m. kovo 3 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 480/2014, kuriuo papildomas Reglamentas Nr. 1303/2013 (OL L 138, p. 5), nėra jokios nuostatos dėl finansinių klaidų taisymo, dėl kurio gali nuspręsti Komisija, procedūros.

28

1994 m. liepos 29 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/628/EB, kuriuo nustatoma Bendrijos paramos sistema, skirta struktūrinei Bendrijos paramai prie 1 tikslo priskirtiems Vokietijos regionams, t. y. Meklenburgui‑Pomeranijai, Brandenburgui, Saksonijai‑Anhaltui, Tiuringijai ir Rytų Berlynui (OL L 250, p. 18). Šie sprendimai leido įgyvendinti veiklos programas naujose žemėse ir Rytų Berlyne.

29

Faktinės aplinkybės, dėl kurių kilo šie ginčai, susijusio su skundžiamais sprendimais ir sprendimais dėl Tiuringijos žemės ir Rytų Berlyno (toliau kartu – skundžiami sprendimai), gali būti apibendrintos, kaip nurodoma toliau.

30

1994 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimu C(94) 1939/5 Komisija patvirtino prie 1 tikslo priskirtą Vokietijos Tiuringijos žemės veiksmų programą (Arnico Nr. 94.DE.16.005) (toliau – pagalba Tiuringijos žemei), pagal kurią buvo numatyta 1021771000 ekiu, t. y. 1086827000 EUR pagal 1999 m. gruodžio 29 d. Sprendimą C(99) 5087, struktūrinių fondų pagalba, kartu didžiausia ERPF skiriama 1020719000 EUR suma. Tiuringijos žemės ekonomikos ir transporto ministerija buvo paskirta vadovaujančiąja institucija.

31

2.1 priemonei, susijusiai su mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) gamybos veiklos parama, sprendimu C(99) 5087 buvo nustatyta 674104000 EUR bendra išlaidų suma ir 337052000 EUR ERPF įnašas.

32

2001 m. Komisija atliko sistemingą valdymo ir kontrolės sistemos Tiuringijos žemėje patikrinimą, remdamasi Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 2064/97 14 straipsniu.

33

2002 m. sausio 30 d. Komisija pateikė galutinę ataskaitą dėl Tiuringijos ir Saksonijos‑Anhalto žemių veiksmų programų su rekomendacijomis.

34

2002 m. birželio 24 d. audito bendrovė parengė Reglamento Nr. 2064/97 8 straipsnyje numatytą ataskaitą ir ją pateikė Komisijai.

35

2002 m. liepos 18 d. Vokietijos institucijos pateikė prašymą išmokėti paskutinę sumą, susijusią su pagalba Tiuringijos žemei. 2003 m. birželio 27 d. Komisija baigė teikti aptariamą paramą ir išmokėjo paskutinę prašomą sumą.

36

Baigus teikti paramą, būtent 2003 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, Europos Bendrijų Audito Rūmai atliko keletą patikrinimų. 2004 m. jie atliko aptariamos paramos trūkumų analizę nagrinėdami 2003 finansinių metų patikinimo pareiškimą. Buvo išnagrinėta apie 28 2.1 priemonės projektai.

37

2004 m. birželio 22 d. Audito Rūmai perdavė tarpinę patikrinimo ataskaitą Vokietijos institucijoms. 2004 m. rugpjūčio 31 d. ir spalio 13 d. laiškais Vokietijos institucijos pateikė Audito Rūmams papildomos informacijos.

38

2005 m. sausio 17 d. laišku Audito Rūmai Vokietijos valdžios institucijoms perdavė patikrinimo ataskaitą. Joje nurodyti įvairūs pavieniai ar sistemingi konkrečių operacijų pažeidimai, didžiausios paramos skaičiavimo klaidos ir tam tikras išlaidų rūšis, pavyzdžiui, bendrąsias išlaidas ar nuosavuosius išteklius, pateisinančių dokumentų nebuvimas. Ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad aptariamoje pagalbos Tiuringijos žemei valdymo ir kontrolės sistemoje yra trūkumų. Prie 2.1 priemonės priskirtų 28 projektų klaidų lygis buvo 31,36 %.

39

2006 m. spalio 19 d. Komisija pateikė Vokietijos institucijoms pirmuosius savo šios patikrinimo ataskaitos tyrimo rezultatus, prašydama šių institucijų atsižvelgti į jos pastabas.

40

Remdamasi Audito Rūmų atlikta trūkumų analize Komisija pranešė Tiuringijos žemei apie 135 mln. EUR finansinę korekciją. Tačiau po dvišalių konsultacijų su Tiuringijos žeme dalies kritikos buvo atsisakyta.

41

2007 m. sausio 5 d. raštu Vokietijos institucijos atsakė į 2006 m. spalio 19 d. Komisijos raštą, prieštaraudamos ekstrapoliuotoms finansinėms korekcijoms ir pateikdamos papildomų dokumentų, patvirtinančių kai kurių išlaidų tinkamumą finansuoti.

42

2007 m. balandžio 23 d. raštu Komisija pakvietė Vokietijos institucijas į dvišalį susitikimą, vykusį 2007 m. gegužės 8 d. Briuselyje. Per susitikimą vykusias derybas šios institucijos įsipareigojo pateikti per dvi savaites po susitikimo kitus kai kurių išlaidų ir operacijų tinkamumo finansuoti įrodymus. Ši informacija Komisijai buvo pateikta 2007 m. birželio 22 d. raštu.

43

Sprendimu dėl Tiuringijos žemės Komisija, taikydama Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį, 81425825,67 EUR sumažino aptariamą ERPF finansinę pagalbą dėl nustatytų pavienių ir sistemingų pažeidimų įgyvendinant 2.1 priemonę. Komisija atliko klaidų lygio ekstrapoliaciją visoje 2.1 priemonėje, remdamasi 23,88 % klaidų lygiu. Ji apskaičiavo 1232012,70 EUR sumą, susijusią su pavieniais pažeidimais, ir 80193812,97 EUR sumą, susijusią su sistemingais pažeidimais.

44

1994 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimu C(94) 1973 Komisija patvirtino prie 1 tikslo priskirto Rytų Berlyno (Vokietija) veiksmų programą (Arinco Nr. 94.DE.16.006); pagal ją buvo numatyta 743112000 ekiu struktūrinių fondų pagalba, kuri padidinta iki 779154000 EUR, iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) skiriant didžiausią 540886000 EUR sumą.

45

Berlyno žemės ekonomikos, technologijų ir moterų reikalų ministerija buvo paskirta vadovaujančiąja institucija.

46

2003 m. kovo 24 d. Vokietijos institucijos pateikė prašymą išmokėti paskutinę sumą, susijusią su pagalba Rytų Berlynui.

47

Nuo 2004 m. vasario 16 iki 20 d., nuo 2004 m. kovo 29 d. iki balandžio 2 d. ir nuo 2005 m. kovo 7 iki 11 d. Komisija ir jos įgaliota išorės audito bendrovė atliko kelis patikrinimus pagal 1994–1999 m. programavimo laikotarpiui taikomą iš ERPF finansuojamų programų baigiamojo patikrinimo planą.

48

2005 m. gegužės 31 d. ir gruodžio 15 d. raštais Komisija Vokietijos valdžios institucijoms pateikė audito ataskaitą, joje nurodė sistemingus konkrečių operacijų pažeidimus, tarp kurių, be kita ko, buvo netinkamų finansuoti išlaidų deklaravimas, viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimai ir pateisinančių dokumentų nebuvimas. 29 patikrintų projektų, susijusių su pagalba Rytų Berlynui, klaidų lygis buvo 7,56 %. Iš 36 atrinktų projektų septynių nebuvo galima patikrinti dėl bankroto.

49

2005 m. spalio 21 d. ir 2006 m. kovo 31 d. raštais Vokietijos valdžios institucijos pateikė Komisijai pastabas ir papildomą informaciją.

50

2007 m. sausio 26 d. laišku Komisija šioms institucijoms perdavė tarpines išvadas.

51

2007 m. liepos 9 d. Vokietijos institucijos dėl teisinio pagrindo nebuvimo prieštaravo vienodo dydžio ir ekstrapoliuotų finansinių korekcijų taikymui ir pateikė papildomų įrodymų dėl atitinkamų išlaidų teisėtumo.

52

Atsižvelgiant į pateiktą papildomą informaciją ir įrodymus, išvados, susijusios su atlikto audito rezultatais, buvo pakeistos ir perduotos Vokietijos institucijoms 2007 m. rugpjūčio 30 d. raštu.

53

2007 m. rugsėjo 14 d. Briuselyje įvyko dvišalis susitikimas. Po derybų, įvykusių per šį susirinkimą, Vokietijos institucijos įsipareigojo pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių kai kurios veiklos ir išlaidų punktų tinkamumą finansuoti per keturias savaites nuo šio susirinkimo. Ši informacija buvo pateikta Komisijai 2007 m. spalio 12 d. raštu. Per šį susirinkimą aptarti klausimai buvo nurodyti 2007 m. lapkričio 12 d. ataskaitoje.

54

Sprendimu dėl Rytų Berlyno Komisija 12900719,52 EUR, t. y. 2,68 %, sumažino aptariamą ERPF pagalbą Rytų Berlynui. Ši institucija šiame sprendime rėmėsi 29 patikrintų projektų 3,63 % klaidų lygiu. Todėl ERPF suteiktam 951243399 Vokietijos markių (DEM) veiksmų programos finansavimui, remiantis programinės įrangos ACL (Audit Command Language) atliktais skaičiavimais, Komisija taikė 25516719 DEM ekstrapoliuotą finansinę korekciją, kuri atitiko ERPF finansinės pagalbos atitinkamai bendrai programai 2,68 % sumažinimą.

55

Bendrojo Teismo kanceliarijai 2008 m. liepos 4 ir 8 d. pateiktais pareiškimais Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė ieškinius dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo.

56

Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė įstojo į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimų dėl abiejų ieškinių.

57

Grįsdama savo ieškinį dėl sprendimo dėl Tiuringijos žemės Vokietijos Federacinė Respublika pateikė penkis pagrindus, susijusius atitinkamai su šiais pažeidimais: pirmasis ir antrasis – su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu, trečiasis – su Komisijos patikrinimo vietoje nebuvimu, ketvirtasis – su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimu ir penktasis – su proporcingumo principo pažeidimu.

58

Grįsdama savo ieškinį dėl sprendimo dėl Rytų Berlyno Vokietijos Federacinė Respublika pateikė penkis pagrindus, susijusius atitinkamai su šiais pažeidimais: pirmasis ir antrasis – su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu, trečiasis – su proporcingumo principo pažeidimu, ketvirtasis – su šio sprendimo motyvavimo trūkumu ir penktasis – su bendradarbiavimo principo pažeidimu.

59

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė nurodytus pagrindus kaip nepagrįstus ir atmetė abu ieškinius.

60

2012 m. lapkričio 29 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo Vokietija / Komisija (T‑265/08, EU:T:2012:434).

61

2013 m. vasario 15 d. atsiliepimus į ieškinį pateikė Prancūzijos Respublika ir Komisija, o 2013 m. vasario 20 d. – Ispanijos Karalystė.

62

2013 m. sausio 31 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo Vokietija / Komisija (T‑270/08, EU:T:2012:612).

63

2013 m. kovo 29 d. atsiliepimą į ieškinį pateikė Prancūzijos Respublika, 2013 m. balandžio 5 d. – Nyderlandų Karalystė, 2013 m. balandžio 9 d. – Komisija ir 2013 m. balandžio 12 d. Ispanijos Karalystė.

64

2013 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑549/12 P ir C‑54/13 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

65

Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo:

66

Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamus sprendimus, priimti galutinį sprendimą dėl esmės pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį ir panaikinti ginčijamus sprendimus.

67

Ispanijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

68

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

69

Byloje C‑549/12 P Vokietijos Federacinė Respublika nurodo du pagrindus, susijusius su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies ir kartu su Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio ir kompetencijos suteikimo principo, numatyto ESS 5 straipsnio 2 dalyje ir SESV 7 straipsnyje, pažeidimu.

70

Byloje C‑54/13 P Vokietijos Federacinė Respublika nurodo keturis pagrindus, iš kurių trys pirmieji susiję su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies ir kartu su Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio ir kompetencijos suteikimo principo, numatyto ESS 5 straipsnio 2 dalyje ir SESV 7 straipsnyje, o ketvirtasis – su pareigos motyvuoti, kylančios iš bendrai skaitomų Bendrojo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio ir 53 straipsnio 1 dalies nuostatų, pažeidimu.

71

Pirmojo pagrindo, pateikto byloje C‑549/12 P, pirmoje dalyje ir pirmame pagrinde, pateiktame byloje C‑54/13 P, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamuose sprendimuose nusprendęs, kad nacionalinės institucijos padarytos vien administracinės klaidos gali būti „pažeidimai“, leidžiantys Komisijai taikyti finansines korekcijas pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį.

72

Pirmojo pagrindo, pateikto byloje C‑549/12 P, antroje ir trečioje dalyse Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad net jei administracinės klaidos gali būti pažeidimai, pateisinantys finansines korekcijas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą Sprendime Vokietija / Komisija (T‑265/08, EU:T:2012:434) nusprendęs, kad nacionalinės teisės pažeidimai ir klaidos, neturintys įtakos Sąjungos biudžetui, gali būti finansines korekcijas pateisinantys „pažeidimai“.

73

Antrojo pagrindo, pateikto byloje C‑549/12 P, pirmoje dalyje ir antrojo pagrindo, pateikto byloje C‑54/13 P, antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės ir Prancūzijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pritardamas Komisijos kompetencijai taikyti finansines korekcijas ekstrapoliacijos būdu.

74

Antrojo pagrindo, pateikto byloje C‑549/12 P, antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigia, kad net jei tokios korekcijos buvo galimos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas jos pritaikymo būdą sprendime dėl Tiuringijos žemės, nes, šios valstybės narės teigimu, bet kuriuo atveju Sąjungos biudžetui nebuvo nustatyta padaryta žala, kiek tai susiję su ginčijamų projektų dalimi, ir Komisija negalėjo dalies nurodytų klaidų laikyti sisteminėmis.

75

Antrojo pagrindo, pateikto byloje C‑54/13 P, antroje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigia, kad net jei Komisija yra kompetentinga atlikti sumažinimą ekstrapoliacijos būdu pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtinęs aptariamos ekstrapoliacijos atlikimo tvarką sprendime dėl Rytų Berlyno, nes, šios valstybės narės teigimu, Komisija, pirma, klaidingai kvalifikavo klaidas, siejamas su visa veiksmų programa, kaip sistemines klaidas ir neturėjo ekstrapoliuoti taip apskaičiuoto klaidų dažnio visai programai, ir antra, neturėjo naudoti atrankos būdo atlikdama sumažinimą ekstrapoliacijos būdu visos programos atžvilgiu. Antrojo pagrindo trečioje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Komisija, ekstrapoliavusi nereprezentatyvias klaidas ir atlikusi vienodo dydžio korekcijas, neproporcingai sumažino savo finansuojamą atitinkamos veiksmų programos dalį.

76

Trečiojo pagrindo, pateikto byloje C‑54/13 P, pirmoje dalyje Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, jog Komisija buvo kompetentinga atlikti vienodo dydžio finansines korekcijas. Antroje šio pagrindo dalyje ši valstybė narė teigia, kad net jei Komisija buvo kompetentinga atlikti tokias korekcijas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtinęs neproporcingas Komisijos šioje byloje atliktas vienodo dydžio finansines korekcijas.

77

Ketvirtajame pagrinde, pateiktame byloje C‑54/13 P, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad iš Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑270/08, EU:T:2012:612) motyvų nematyti, jog Bendrasis Teismas būtų išnagrinėjęs jos ieškinio antrojo pagrindo pirmoje dalyje nurodytą argumentą dėl vienodo dydžio finansinių korekcijų neteisėto pobūdžio, ir neįmanoma nustatyti Bendrojo Teismo svarstymų, kuriais remdamasis jis atmetė šį argumentą.

78

Komisija mano, kad šie pagrindai yra nepagrįsti ir apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

79

Pirmiausia reikia pažymėti, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas priėmė sprendimus dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktų ieškinių dėl panaikinimo ir juos atmetė pripažinęs, kad visi penki šios valstybės narės pateikti pagrindai kiekvienam ieškiniui pagrįsti yra nepagrįsti.

80

Taip Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet neišvengiamai pripažino, kad skundžiami sprendimai formaliai yra teisėti.

81

Tačiau iš sprendimų Ispanija / Komisija (C‑192/13 P, EU:C:2014:2156) ir Ispanija / Komisija (C‑197/13 P, EU:C:2014:2157) 56–89 ir 93 punktuose pateiktų motyvų matyti, kad nuo 2000 m. Komisija galėjo priimti sprendimą dėl finansinės korekcijos tik laikydamasi teisės aktuose nustatyto termino ir šis terminas priklauso nuo taikytinų teisės aktų.

82

Teisingumo Teismas mano, kad dabartinėje Europos Sąjungos teisėje nėra nieko, dėl ko būtų galima abejoti šia teismo praktika, todėl ji taikoma šiose bylose.

83

Kaip Teisimgumo Teismas nusprendė sprendimų Ispanija / Komisija (C‑192/13 P, EU:C:2014:2156) ir Ispanija / Komisija (C‑197/13 P, EU:C:2014:2157) 94 punkte, Komisijai sprendimus priimti skirto termino trukmė skiriasi atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus.

84

Remiantis Reglamento Nr. 1083/2006 108 straipsnio antra pastraipa darytina išvada, kad minėtas 100 straipsnis taikomas nuo 2007 m. sausio 1 d., įskaitant programas iki 2007–2013 m. laikotarpio.

85

Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 1 dalį prieš priimdama sprendimą dėl finansinės korekcijos, Komisija pradeda procedūrą, informuodama valstybę narę apie savo preliminarias išvadas ir prašydama jos per du mėnesius pateikti savo pastabas. Jeigu valstybė narė nesutinka su Komisijos preliminariomis išvadomis, ji pagal šio reglamento 100 straipsnio 3 dalį yra kviečiama į Komisijos posėdį, kuriame abi pusės, bendradarbiaudamos partnerystės pagrindu, stengiasi susitarti dėl pastabų ir darytinų išvadų.

86

Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 5 dalį Komisija priima sprendimą dėl finansinės korekcijos per šešis mėnesius nuo posėdžio datos, o jeigu posėdis neįvyksta, šešių mėnesių laikotarpis pradedamas skaičiuoti praėjus dviem mėnesiams nuo Komisijos kvietimo išsiuntimo datos.

87

Iš šių nuostatų matyti, kad kai valstybė narė nesutinka su Komisijos preliminariomis išvadomis, Komisija turi jai išsiųsti kvietimą dalyvauti posėdyje, kad būtų tinkamai vykdoma finansinės korekcijos procedūra ir nuo to momento pradedamas skaičiuoti terminas, per kurį Komisija turi priimti sprendimą, kuriuo remdamasi ji atliks tokias korekcijas.

88

Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktų bylų medžiagos nematyti, kad pateikusi preliminarias išvadas Komisija pakvietė Vokietijos Federacinę Respubliką į posėdį ar kad ši dalyvavo posėdyje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 3 ir 5 dalis. Tačiau iš bylų medžiagos matyti, kad Komisijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atstovų dvišaliai susirinkimai vyko Briuselyje atitinkamai 2007 m. gegužės 8 d. ir rugsėjo 14 d.

89

Šiuo klausimu primintina, kad nagrinėjamu atveju dėl sprendimų, turinčių reikšmingą poveikį biudžetui, ir atitinkama valstybė narė, ir Komisija yra suinteresuotos, jog finansinės korekcijos procedūros terminas būtų numatomas, vadinasi, turi būti iš anksto nustatytas galutinio sprendimo priėmimo terminas. Taip pat reikia pažymėti, kad numatyto termino priimti sprendimą dėl finansinės korekcijos praleidimas yra nesuderinamas su bendruoju gero administravimo principu (Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156 88 punktas ir Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑197/13 P, EU:C:2014:2157, 88 punktas).

90

Tokiomis aplinkybėmis Komisija negali išvengti pareigos priimti sprendimus, kuriais remdamasi ji atlieka finansines korekcijas, per nustatytą terminą neatlikusi veiksmų, nuo kurių pradedamas skaičiuoti šis terminas.

91

Bet kuriuo atveju, net jei dvišaliai susitikimai, kurie įvyko atitinkamai 2007 m. gegužės 8 d. ir rugsėjo 14 d., galėtų būti prilyginti posėdžiams, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 3 ir 5 dalis, terminų, per kuriuos Komisija turi priimti sprendimus dėl finansinės korekcijos, skaičiavimo tikslais reikia konstatuoti, kad ginčijami sprendimai buvo priimti atitinkamai 2008 m. balandžio 30 ir 29 d. ir Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino.

92

Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad procedūros taisyklių, taikomų priimant aktą asmens nenaudai, nesilaikymas, pavyzdžiui, tai, kad Komisija nepriėmė ginčijamo sprendimo per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą, yra esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, kurį Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva (žr. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑192/13 P, EU:C:2014:2156, 103 punktą; Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑197/13 P, EU:C:2014:2157, 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑429/13 P, EU:C:2014:2310, 34 punktą).

93

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, išskyrus ypatingus atvejus, ypač numatytus Sąjungos teismų procedūros reglamentuose, Sąjungos teismas negali sprendimo pagrįsti savo iniciatyva iškeltu teisiniu pagrindu, net jeigu jis grindžiamas viešosios tvarkos išlyga ir, kaip yra šiuo atveju, paremtas ginčijamo sprendimo motyvavimo stoka, jeigu prieš tai nenurodė šalims pateikti savo pastabų dėl šio pagrindo (žr. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 57 punktą ir Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 54 punktą).

94

Kalbant apie klausimą dėl termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl finansinių korekcijų, pažymėtina, kad bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Ispanija / Komisija (C‑192/13 P, EU:C:2014:2156) ir Ispanija / Komisija (C‑197/13 P, EU:C:2014:2157) ir kurios susijusios su iš esmės identiškais faktinių aplinkybių ir teisės klausimais, Komisija jau turėjo progą padiskutuoti šiuo klausimu. Be to, minėtose bylose Teisingumo Teismas paprašė šalių savo kalbose sutelkti dėmesį į šį klausimą.

95

Be to, vėliau ši teismo praktika buvo keletą kartų patvirtinta Teisingumo Teismo (žr. Sprendimą Ispanija / Komisija, C‑429/13 P, EU:C:2014:2310, ir Sprendimą Ispanija / Komisija, C‑513/13 P, EU:C:2014:2412).

96

Darytina išvada, pirma, kad per rungimusi grindžiamą procesą Komisija turėjo pakankamai progų pateikti savo pagrindus ir argumentus dėl Reglamento Nr. 1083/2006 100 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino trukmės ir, antra, kad Teisingumo Teismo praktika dėl šios nuostatos aiškinimo turi būti laikoma nusistovėjusia.

97

Todėl reikia konstatuoti, kad ši byla yra ypatingas atvejis, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 93 punkte primintą teismo praktiką, ir kad nereikia šalims nurodyti pateikti savo pastabų dėl šio pagrindo.

98

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Komisija ginčijamus sprendimus priėmė nesilaikydama Tarybos reglamente nustatyto termino.

99

Todėl atmesdamas Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinius užuot nubaudęs už esminių procedūrinių reikalavimų nesilaikymą, susijusį su ginčijamais sprendimais, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

100

Todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti.

101

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Šis teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

102

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas turi būtinus duomenis, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pareikštų ieškinių Bendrajame Teisme, kuriais siekiama panaikinti ginčijamus sprendimus.

103

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 81–99 punktuose nurodytų motyvų ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo.

104

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

105

Pagal to paties Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika laimėjo bylą apeliaciniame procese ir pritarta jos ieškiniams Bendrajame Teisme, remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimais reikia priteisti iš Komisijos, be jos pačios bylinėjimosi išlaidų, šios valstybės narės pirmojoje instancijoje ir per apeliacinį procesą patirtas bylinėjimosi išlaidas.

106

Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kuri, remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, mutatis mutandis taikoma apeliaciniam procesui, įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šias nuostatas Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: