1

Savo apeliaciniu skundu Mijo komuna ir Société d’économie mixte d’équipement de l’Aveyron (SEMEA) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Komisija / SEMEA ir commune de Millau (T‑168/10 ir T‑572/10, EU:T:2012:435, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas priteisė iš bendrovės SEMEA ir Mijo komunos sumokėti Europos Komisijai pagrindinę 41012 eurų sumą, kurią pastaroji suteikė kaip jos teikiamą garantiją skiriant bendrovei SEMEA finansavimą, ir palūkanas, taip pat palūkanas nuo kapitalizuotų palūkanų už nustatytus pasibaigusius kalendorinius metus.

2

Skundžiamo sprendimo 1–31 punktuose ginčo aplinkybės išdėstytos taip:

3

Komisija pareiškė ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti iš SEMEA grąžinti 41012 eurų garantiją su kapitalizuotomis palūkanomis ir 5000 eurų dydžio žalos, kurią ji tvirtina patyrusi, atlyginimą; Bendrojo Teismo kanceliarijoje šis ieškinys pateiktas 2010 m. balandžio 15 d.

4

Kadangi Mijo komuna perėmė visą SEMEA turtą ir įsiskolinimus, Komisija pareiškė ieškinį šiai komunai ir iš esmės pateikė tuos pačius reikalavimus; Bendrojo Teismo kanceliarijai šis ieškinys pateiktas 2010 m. gruodžio 21 d.

5

Dėl tarpusavio ryšio šios dvi bylos buvo sujungtos.

6

Skundžiamo sprendimo pirmojoje dalyje Bendrasis Teismas nagrinėjo Komisijos ieškinį, pareikštą SEMEA.

7

Kiek tai susiję su ieškinio priimtinumu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 47–49 punktuose pripažino turintis jurisdikciją nagrinėti Komisijos ieškinį pagal SESV 272 straipsnį ir 256 straipsnio 1 dalį, kurie siejami su bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsniu. Jis atmetė SEMEA pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, pagrįstą tuo, kad, išbraukus šią bendrovę iš komercinio ir bendrovių registro, ieškinio pareiškimo dieną ji nebuvo veiksni ir negalėjo būti ieškovė ar atsakovė teisme.

8

Kiek tai susiję su ieškinio pagrįstumu, skundžiamo sprendimo 61–68 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjamą sutartį visų pirma kvalifikavo kaip administracinio pobūdžio.

9

Paskui to sprendimo 69–74 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, remiantis Prancūzijos teisėje įtvirtintu nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimu, SEMEA privalo grąžinti Europos Sąjungai nepagrįstai gautą 41012 eurų sumą.

10

Skundžiamo sprendimo 75–88 punktuose Bendrasis Teismas atmetė SEMEA prieštaravimus, grindžiamus, pirma, tuo, kad Komisija atsisakė reikalauti grąžinti skolą, antra, tuo, kad SEMEA buvo atleista nuo skolos po to, kai ją perėmė Mijo komuna, trečia, tuo, kad yra suėjęs ginčijamos skolos išieškojimo senaties terminas, ir, ketvirta, tuo, kad ginčijama skola išnyko.

11

Be to, Bendrasis Teismas priteisė iš SEMEA palūkanas pagal nuo 1993 m. balandžio 27 d. Prancūzijoje taikytą teisės aktuose nustatytą palūkanų normą ir palūkanas nuo susidariusių palūkanų nuo 2010 m. balandžio 15 d. ir už kiekvienus nuo tos dienos pasibaigusius kalendorinius metus.

12

Galiausiai Bendrasis Teismas atmetė Komisijos reikalavimą atlyginti žalą.

13

Priešpriešinį ieškinį, kurį pareiškė SEMEA, Bendrasis Teismas atmetė, skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose konstatavęs, kad tarp Komisijos elgesio ir ieškovių nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

14

Skundžiamo sprendimo antrojoje dalyje Bendrasis Teismas nagrinėjo Komisijos pareikštą ieškinį Mijo komunai. Anot šios komunos, ieškinį reikia atmesti, nes jis pateiktas jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui.

15

Dėl klausimo, ar Bendrojo Teismo jurisdikcija gali būti grindžiama arbitražine išlyga, dėl kurios susitarė SEMEA, skundžiamo sprendimo 114–119 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad SESV 272 straipsnis aiškintinas siaurai ir kad jo jurisdikcija pagal arbitražinę išlygą spręsti su sutartimi susijusį ginčą iš principo vertinama atsižvelgiant tik į SESV 272 straipsnio nuostatas ir pačios arbitražinės išlygos sąlygas.

16

Atmetęs Komisijos teiginį, kad arbitražinė išlyga, dėl kurios susitarė SEMEA, buvo perleista Mijo komunai kaip papildomas ginčijamos skolos elementas, Bendrasis Teismas šio sprendimo 132–149 punktuose nagrinėjo, ar perėmusi iš SEMEA sąlygą trečiojo asmens naudai Mijo komuna perėmė ir arbitražinę išlygą.

17

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas to sprendimo 134 punkte visų pirma pažymėjo, kad arbitražinės išlygos egzistavimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemose nustatytos sutarčių teisės bendruosius principus. Jis taip pat nurodė, kad „net jeigu pagal vieną iš šių principų numatyta, kad sutartis saisto tik jos šalis, šis principas nedraudžia, kad šios dvi šalys, perleisdamos sąlygą trečiojo asmens naudai, trečiajam asmeniui suteiktų tam tikrą teisę“.

18

Skundžiamo sprendimo 135 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad arbitražinė išlyga, numatyta bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje, galėjo atsirasti iš SEMEA ir Mijo komunos sudarytos sutarties. Viena vertus, SESV 272 straipsnyje įtvirtinta, kad tokia sąlyga turi būti nustatyta Sąjungos ar jos vardu sudarytoje sutartyje. Tačiau Mijo komuna ir Komisija nesudarė sutarties, taigi nesusitarė ir dėl arbitražinės išlygos. Kad galėtų padaryti išvadą, jog Komisija gali remtis šia arbitražine išlyga prieš Mijo komuną, Bendrasis Teismas teigė, kad sąlyga trečiojo asmens naudai, dėl kurios susitarė SEMEA ir Mijo komuna, gali būti laikoma sąlyga Sąjungos naudai. Kita vertus, jis nusprendė, kad negalima priskirti Bendrajam Teismui jurisdikcijos spręsti dėl sutarties kilusius ginčus prieš Sąjungos valią, tačiau taip nebūtų tuo atveju, kai arbitražinė išlyga nustatyta tik Sąjungos naudai.

19

Galiausiai skundžiamo sprendimo 136 punkte Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad procesinis arbitražinės išlygos pobūdis nedraudžia šios išlygos nustatyti trečiojo asmens naudai.

20

To sprendimo 138 punkte pažymėjęs, kad sąlyga trečiojo asmens naudai gali išplaukti iš sutarties šalies ir tokios sutarties vykdymą garantuojančio asmens aiškaus susitarimo, kuriuo trečiajam asmeniui siekiama suteikti teisę, tačiau ją gali lemti ir sutarties tikslas ar konkretaus atvejo aplinkybės, jo 139–141 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog pirmiausia iš 2010 m. gruodžio 18 d. Mijo komunos tarybos protokole nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, kad ieškovės siekė, kad Mijo komuna būtų laikoma Sąjungos skolininke, o Mijo komuna išreiškė norą, kad jai būtų taikoma arbitražinė išlyga, numatyta bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnyje.

21

Skundžiamo sprendimo 142 punkte Bendrasis Teismas atmetė ieškovių argumentą, kad SEMEA skolą perleidus Mijo komunai SEMEA būtų atleista nuo minėtos skolos, nes toks skolos perleidimas negalimas be Sąjungos sutikimo, o jo šiuo atveju nebuvo.

22

Be to, to sprendimo 148 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad net jeigu Prancūzijos teisės normos, t. y. Civilinio kodekso 2060 straipsnis ir Civilinio proceso kodekso 48 straipsnis, ir SESV 272 straipsnis prieštarautų vienas kitam, pastarasis straipsnis turi būti viršesnis už jam prieštaraujančias nacionalinės teisės nuostatas.

23

To sprendimo 149 punkte Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad, remdamasis arbitražine išlyga, jis turi jurisdikciją nagrinėti Mijo komunai pareikštą Komisijos ieškinį.

24

Kiek tai susiję su ieškinio pagrįstumu, Bendrasis Teismas pripažino pagrįstą Mijo komunai pareikštą reikalavimą grąžinti 41012 eurų sumą ir reikalavimą sumokėti palūkanas ir nuo šių palūkanų apskaičiuotas palūkanas, susidariusias nuo 2010 m. balandžio 15 d., ir toliau skaičiuojamas už kiekvienus nuo šios datos pasibaigusius kalendorinius metus.

25

Kadangi Komisija turi teisę gauti tik vieną mokėjimą, Bendrasis Teismas nurodė, kad SEMEA ir Mijo komuna privalo atlikti mokėjimą bendrai ir solidariai.

26

Tačiau jis atmetė Komisijos reikalavimą sumokėti žalą atlyginančią sumą ir Mijo komunos priešpriešinį ieškinį.

27

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

28

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

29

Kaip pažymėjo ir generalinė advokatė išvados 32 punkte, kyla klausimas, ar apeliacinis skundas SEMEA vardu pateiktas teisėtai.

30

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinio skundo pateikimo dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 19 d., Mijo komunai atstovaujantys advokatai, priešingai, nei numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnio 2 dalyje ir 168 straipsnio 2 dalyje, nepateikė tinkamai suteikto SEMEA įgaliojimo.

31

2012 m. lapkričio 12 d. laiške, adresuotame F. Bleykasten, M. Blanc, kaip SEMEA ad hoc įgaliotinis, teigė, kad būtų tikslinga šiai bendrovei prisijungti prie Mijo komunos pateikto apeliacinio skundo, tačiau patikslino, kad 2012 m. rugpjūčio 12 d. nustojo eiti SEMEA ad hoc įgaliotinio pareigas.

32

Remdamasi Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalimi ir 168 straipsnio 4 dalimi, Teisingumo Teismo kanceliarija 2013 m. spalio mėn. paprašė SEMEA advokatų pateikti įgaliojimą bylinėtis SEMEA vardu. 2013 m. lapkričio 25 d. raštu šie pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai 2013 m. lapkričio 5 d. kompetentingo komercinių bylų teismo nutartį, kurioje nurodyta, kad M. Blanc, kaip šios bendrovės ad hoc įgaliotinis, dalyvaus nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teisme.

33

Kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 40–44 punktuose, Procedūros reglamento 119 straipsnio 4 dalį ir 168 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad apeliacinio skundo pateikimo momentu nepateikus įgaliojimo vėliau galima pateikti dokumentą, patvirtinantį jo egzistavimą.

34

Todėl, net jei apeliacinio skundo pateikimo momentu SEMEA advokatai neturėjo šios bendrovės suteikto įgaliojimo, paskirtas ad hoc įgaliotinis M. Blanc galėjo teisėtai patvirtinti savo siekį prijungti SEMEA prie Mijo komunos pateikto apeliacinio skundo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Maurissen ir Union syndicale / Audito Rūmai, 193/87 ir 194/87, EU:C:1989:185, 33 punktą).

35

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinis skundas SEMEA vardu pateiktas teisėtai.

36

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės pateikia keturis pagrindus.

37

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pripažinęs, kad turi jurisdikciją nagrinėti Mijo komunai pareikštą ieškinį. Anot jų, Bendrasis Teismas klaidingai teigė, kad, įtvirtinus trečiojo asmens naudai sąlygą, dėl kurios susitarė SEMEA ir Mijo komuna, pastarajai tapo taikytina arbitražinė išlyga, numatyta SEMEA ir Komisijos sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 10 straipsnyje.

38

Pirma, apeliantės tvirtina, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę, šiuo atveju Civilinio kodekso 2060 straipsnį, viešosios teisės juridiniams asmenims draudžiama spręsti ginčus pasitelkiant arbitražą. Apeliantės teigia, kad viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, negalintis susitarti dėl arbitražinės išlygos, a fortiori negali įtvirtinti tokios išlygos trečiojo asmens naudai, juo labiau kad SESV 272 straipsnyje nenumatyta galimybė įtvirtinti tokią išlygą.

39

Šiuo klausimu apeliantės taip pat teigia, kad skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 136 punkte padaryta nuoroda į Sprendimą Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt. (201/82, EU:C:1983:217, 10–20 punktai) nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes tas sprendimas buvo priimtas esant specifinėms su draudimo sutartimi susijusioms aplinkybėms. Be to, remdamosi šalių valios autonomijos principu, apeliantės tvirtina, jog Komisija aiškiai neišreiškė sutikimo, kad skola, kurią jai turi grąžinti SEMEA, būtų perleista Mijo komunai, todėl nei ši skola, nei arbitražinė išlyga nėra perimtos.

40

Antra, apeliantės ypač kritikuoja skundžiamo sprendimo 137–140 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad Mijo komunos pareiga sumokėti grindžiama pastarosios susitarimu su SEMEA, o sąlyga trečiojo asmens, t. y. Sąjungos, naudai gali būti kildinama iš šio susitarimo. Tačiau apeliantės ginčija faktą, kad šis susitarimas sudarytas dėl skolos Komisijai, nes Mijo komunos sprendimas padengti SEMEA skolas yra vienašalis šios komunos sprendimas.

41

Trečia, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 140 punkte netiksliai įvertino 2010 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir konstatavo, kad Mijo komuna „žinodama visas su tuo susijusias aplinkybes“ siekė perimti skolą, kurios sąlygos ir dydis sutampa su SEMEA skola. Mijo komunos savivaldybės sprendime dėl SEMEA „minėto“ turto ir įsiskolinimų perėmimo pateiktas detalus aprašymas ir nėra nuorodos į arbitražinę išlygą.

42

Komisija visų pirma tvirtina, kad bendrųjų sutarties sąlygų 10 straipsnis pagal Prancūzijos teisę laikytinas sąlyga dėl jurisdikcijos, o ne arbitražine išlyga. O Civilinio kodekso 2060 straipsnyje numatytas draudimas susijęs tik su arbitražine išlyga.

43

Komisija taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai tvirtino, jog šiuo atveju yra visi sąlygai trečiojo asmens naudai būdingi elementai. Komisija pridūrė, kad Sprendimas Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt. (EU:C:1983:217) taikytinas ne tik draudimo sutartims.

44

Galiausiai Komisija teigia, kad su 2010 m. gruodžio 18 d. sprendimu susijusį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes jis susijęs tik su faktinėmis aplinkybėmis.

45

Kiek tai susiję su pirmojo pagrindo pirma dalimi, apeliantės kritikuoja patį faktą, kad arbitražinė išlyga, kaip ji suprantama pagal SESV 272 straipsnį, gali būti sąlygos trečiojo asmens naudai dalykas. Šiuo klausimu jos primena savo argumentus, pateiktus pirmojoje instancijoje ir grindžiamus draudimu Prancūzijos viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims susitarti dėl arbitražinės išlygos, ir tvirtina, kad šis draudimas a fortiori turi būti taikomas ir norint nustatyti tokią išlygą trečiojo asmens naudai.

46

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės tik išplėtoja Bendrajame Teisme jau pateiktus argumentus, tačiau neišsako pozicijos dėl to teismo motyvų, kuriais remdamasis jis tuos argumentus atmetė.

47

Iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti aiškiai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (žr., be kita ko, Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 34 punktą; Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 15 punktą ir Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 49 punktą).

48

Taigi apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Bendrajame Teisme pateikti ieškinio pagrindai ir argumentai, įskaitant grindžiamus faktinėmis aplinkybėmis, kurias tas teismas aiškiai atmetė, neatitinka iš šių nuostatų kylančių motyvavimo reikalavimų (žr., be kita ko, Sprendimo Interporc / Komisija, EU:C:2003:125, 16 punktą). Toks apeliacinis skundas iš tiesų tėra prašymas iš naujo išnagrinėti Bendrojo Teismo nagrinėtą ieškinį, o tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai (žr., be kita ko, Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, EU:C:2006:541, 50 punktą).

49

Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

50

Dėl nuorodos į Sprendimą Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt. (EU:C:1983:217), pateiktos skundžiamo sprendimo 136 punkte, pažymėtina, jog Bendrasis Teismas citavo tą sprendimą, siekdamas pabrėžti, kad „procesinis arbitražinės išlygos pobūdis nedraudžia šios išlygos nustatyti trečiojo asmens naudai“.

51

Taigi pakanka konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 136 punkte pateiktas perteklinis motyvas, skirtas išvadai, t. y. kad sąlyga dėl jurisdikcijos gali būti sąlygos trečiojo asmens naudai dalykas, kurią Bendrasis Teismas padarė to paties sprendimo 134 ir 135 punktuose, pagrįsti.

52

Kadangi apeliančių argumentai, susiję su Sprendimu Gerling Konzern Speziale Kreditversicherung ir kt. (EU:C:1983:217), šios išvados nepaneigia, juos reikia atmesti kaip nereikšmingus.

53

Šalių valios autonomijos principu grindžiamą argumentą, kad, nesant aiškaus Komisijos sutikimo, nebuvo perleista nei ginčijama skola, nei su ja susijusi arbitražinė išlyga, taip pat reikia atmesti. Apeliantės tik pakartoja pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus ir nepatikslina, kodėl kritikuotini Bendrojo Teismo motyvai, pateikti skundžiamo sprendimo 142 ir 143 punktuose, kur šis nusprendė, kad aiškus Komisijos sutikimas nebuvo būtinas, nes arbitražinė išlyga įtvirtinta Sąjungos naudai.

54

Dėl pirmojo pagrindo antrosios dalies pakanka konstatuoti, kad apeliantės, primindamos tam tikras faktines aplinkybes, iš esmės kritikuoja skundžiamo sprendimo 137–140 punktuose pateiktą Bendrojo Teismo atliktą nagrinėjamos bylos aplinkybių vertinimą, siekiant nustatyti, ar apie sąlygos trečiojo asmens naudai egzistavimą galima spręsti iš aptariamos sutarties tikslo.

55

Pagal SESV 256 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas paduodamas tik dėl teisės klausimų ir turi būti pagrįstas pagrindais, susijusiais su Bendrojo Teismo nekompetencija, procedūros pažeidimais Bendrajame Teisme, kurie daro poveikį apelianto interesams, arba minėto teismo padarytu Sąjungos teisės pažeidimu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, EU:C:1994:211, 47 punktą).

56

Todėl tik Bendrasis Teismas gali nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir įvertinti pateiktus įrodymus. Šių faktinių aplinkybių konstatavimas ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškreipti, savaime nėra Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo EIB / Hautem, C‑449/99 P, EU:C:2001:502, 44 punktą ir Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 69 ir 70 punktus).

57

Taigi Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, lėmęs išvadą, kad Mijo komuna turi pareigą sumokėti skolą, nėra Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas, išskyrus atvejus, kai faktinės aplinkybės iškreipiamos, tačiau apeliantės to netvirtino.

58

Todėl pirmojo pagrindo antrąją dalį reikia pripažinti nepriimtina.

59

Kiek tai susiję su pirmojo pagrindo trečiąja dalimi, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 141 punkte Bendrasis Teismas klaidingai suvokė 2010 m. gruodžio 18 d. sprendimą siekdamas nustatyti, kurią SEMEA skolos Komisijai dalį perėmė Mijo komuna.

60

Tačiau konstatuotina, kad apeliantės tik kritikuoja Bendrojo Teismo vertinimą, susijusį su SEMEA įsiskolinimų, kuriuos perėmė Mijo komuna, dydžiu. Jų teiginiai nesusiję nei su esminiu Bendrojo Teismo išvadų klaidingumu, nei su jam pateiktų įrodymų iškreipimu.

61

Remiantis šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodyta teismo praktika, pirmojo pagrindo trečiąją dalį taip pat reikia atmesti kaip nepriimtiną.

62

Iš visa to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies neveiksmingą ir iš dalies nepriimtiną.

63

Antrajame pagrinde apeliantės tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad Komisijos pareikštas ieškinys SEMEA yra priimtinas. Anot jų, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, pirma, kad SEMEA socialinio pobūdžio teisės ir pareigos neišnyko ir, antra, kad SEMEA turtą perdavus Mijo komunai ši bendrovė nebuvo atleista nuo skolos, nes Komisija neišreiškė sutikimo, kad ginčijamą skolą perimtų šis subjektas.

64

Anot apeliančių, kadangi Mijo komuna visiškai pakeitė SEMEA, pastaroji galėjo pabaigti likvidavimo veiksmus. Jų teigimu, SEMEA teisėtai atleista nuo įsipareigojimų Komisijai, kurios sutikimas nebuvo būtinas, nes pakeitimas mokiu juridiniu asmeniu jai palankus.

65

Komisija tvirtina, kad pagrindas nepriimtinas, nes neaiškus. Subsidiariai Komisija mano, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

66

Pažymėtina, jog antrajame pagrinde apeliantės teigia, kad Mijo komuna pakeitė SEMEA. Iš tiesų jos sutinka su Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 138–140 punktuose pateiktais motyvais, pagal kuriuos iš bylos aplinkybių matyti, kad įtvirtinus sąlygą trečiojo asmens naudai faktiniai ar potencialūs SEMEA kreditoriai, tarp kurių yra ir Komisija, nauja skolininke laiko Mijo komuną.

67

Tačiau konstatuotina, kad apeliančių priekaištai dėl skundžiamo sprendimo apsiriboja tik Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tiksliai nenurodomos nei Bendrojo Teismo, kaip teigiama, padarytos teisės klaidos šiuo aspektu, nei teisiniai argumentai antrajam pagrindui pagrįsti. Remiantis šio sprendimo 47 ir 48 punktuose nurodyta teismo praktika, šį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

68

Be to, konstatuotina, kad antrajame pagrinde iš esmės pakartojami apeliančių argumentai, pateikti pirmajame pagrinde, kurį išnagrinėjus paneigtas SEMEA ir Mijo komunos susitarimo dėl skolos Komisijai egzistavimas.

69

Dėl šios priežasties ir dėl to, kad apeliantės prieštarauja savo pačių teisiniams argumentams, antrąjį pagrindą galima tik atmesti kaip nepriimtiną (šiuo klausimu žr. Nutarties Nijs / Audito Rūmai, C‑495/06 P, EU:C:2007:644, 52–56 punktus).

70

Trečiajame pagrinde apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis padarė teisės klaidą nusprendęs, kad taikomas bendrojoje teisėje galiojantis trisdešimties metų senaties terminas ir kad ginčijamos skolos senaties terminas dar nepasibaigęs.

71

Pirma, apeliantės pažymi, kad Mijo komuna, perėmusi SEMEA turtą, prieš Komisiją pagrįstai gali remtis tais pačiais teisiniais argumentais, kuriais būtų galėjusi remtis SEMEA, įskaitant įsipareigojimams taikomą dešimties metų senaties terminą, įtvirtintą ginčo metu galiojusios redakcijos Prekybos kodekse (toliau – Prekybos kodeksas). Antra, kadangi SEMEA yra mišraus kapitalo prekybos bendrovė, ginčijama skola atsirado susiklosčius SEMEA, verslo subjekto, ir Komisijos, ne verslo subjekto, verslo santykiams.

72

Pirma, apeliantės tvirtina, kad įsipareigojimams taikomas senaties terminas nepriklauso nuo sutarties administracinio pobūdžio. Kai nėra konkrečių administracinės teisės nuostatų, taikytinos bendrosios senatį reglamentuojančios teisės nuostatos. Kadangi Prekybos kodekse numatytas dešimties metų senaties terminas yra speciali norma, viršesnė už civilinės teisės normas, ją ir reikia taikyti šioje byloje nagrinėjamiems verslo santykiams.

73

Dėl 1992 m. liepos 31 d.Conseil d’État (Valstybės Tarybos) sprendimo (Nr. 69661) apeliantės pažymi, kad administracinis teismas neatmetė galimybės taikyti Prekybos kodekse numatytą dešimties metų senaties terminą motyvuodamas ne tuo, kad jis netaikomas esant viešosios teisės reglamentuojamo asmens ir verslo subjekto santykiams, o tuo, kad ginčijami įsipareigojimai atsirado ne dėl prekybos tarp atitinkamų asmenų. Todėl atitinkamos sutarties pobūdis nėra kliūtis taikyti Prekybos kodekse numatytą dešimties metų senaties terminą.

74

Antra, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis netiksliai įvertino sutarties nuostatas ir bylos aplinkybes ir nusprendė, kad ginčijama skola negali būti laikoma atsiradusia dėl SEMEA ir Komisijos verslo santykių.

75

Šiuo klausimu jos pažymi, kad 1992 m. liepos 31 d.Conseil d’ État sprendimas buvo priimtas visiškai kitokiomis aplinkybėmis – jis susijęs su žemės ūkio grąžinamosiomis išmokomis įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką, todėl netaikytinas šiuo atveju. Anot jų, pagal sutarties nuostatas Komisija tiesiogiai dalyvauja nagrinėjamame projekte ir gali naudotis jo rezultatu, taigi darytina išvada, kad SEMEA ir Komisiją sieja verslo santykiai.

76

Komisija tvirtina, kad trečiojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną ar bent kaip nepagrįstą, nes ji paremta klaidingu skundžiamo sprendimo suvokimu. Anot jos, Bendrasis Teismas savo svarstymų dėl ginčijamos skolos senaties termino negrindė nagrinėjamos sutarties administraciniu pobūdžiu.

77

Dėl šio pagrindo antrosios dalies Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas teisingai rėmėsi 1992 m. liepos 31 d.Conseil d’État sprendimu, siekdamas iliustruoti principą, pagal kurį sutartis, sudaryta dėl finansinės paramos teikiant viešąsias paslaugas, kai negaunama pelno ir atlygio, negali būti laikoma komerciniu veiksmu, todėl jai negali būti taikomas Prekybos kodekso 110-4 straipsnyje numatytas dešimties metų senaties terminas.

78

Pirma, dėl apeliančių argumento, kad sutarties administracinis pobūdis neturi reikšmės nustatant ginčijamai skolai taikytiną senaties terminą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 61–68 punktuose nagrinėjo šiai sutarčiai taikytiną teisę ir priėjo prie išvados, kad sutartis yra administracinio pobūdžio.

79

Tačiau skundžiamo sprendimo 82–88 punktuose nagrinėdamas ginčijamai skolai taikytiną senaties terminą Bendrasis Teismas visiškai neužsiminė apie administracinį nagrinėjamos sutarties pobūdį.

80

Kadangi šios sutarties administracinis pobūdis neturėjo reikšmės nustatant ginčijamai skolai taikytiną senaties terminą, su tuo susijusį argumentą reikia atmesti kaip neveiksmingą.

81

Antra, dėl kritikos, kad Bendrasis Teismas neteisingai įvertino minėtos sutarties nuostatas ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuotina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 83 punkte pažymėjo, jog nagrinėjama sutartis sudaryta dėl Komisijos subsidijų teikimo siekiant įvykdyti sutartį, sudarytą vykdant Sąjungos regioninę politiką.

82

Remdamasis 1992 m. liepos 31 d.Conseil d’État sprendimu, jis padarė išvadą, kad „iš jos išplaukiančios pareigos, tarp kurių – susijusi su ginčijama skola, negali būti laikomos atsiradusiomis tarp Komisijos ir SEMEA dėl jų komercinės veiklos“.

83

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekdamas atmesti galimybę taikyti Prekybos kodekse numatytą senaties terminą Bendrasis Teismas, priešingai, nei teigė apeliantės, rėmėsi ne tuo, kad sutartis sudaryta tarp viešosios teisės reglamentuojamo subjekto ir verslo subjekto, o tuo, kad nagrinėjama sutartis sudaryta dėl Komisijos subsidijų teikimo siekiant įvykdyti sutartį, sudarytą vykdant Sąjungos regioninę politiką.

84

Be to, apeliančių argumentas, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės visiškai kitokios, nei nagrinėtos 1992 m. liepos 31 d.Conseil d’État sprendime, neįtikina. Prašymas grąžinti ginčijamą sumą susijęs su suma, kurią Komisija išmokėjo vykdydama regioninę politiką ir kuri negali būti laikoma kilusia iš apeliančių ir Komisijos tarpusavio įsipareigojimų dėl jų komercinės veiklos.

85

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies neveiksmingą ir iš dalies nepagrįstą.

86

Ketvirtajame pagrinde apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis atmetė jų priešpriešinį ieškinį ir nusprendė, kad tarp Komisijos elgesio ir jų nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

87

Jos primena, kad nuo 1993 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. lapkričio 18 d. Komisija nepadarė nieko, kad susigrąžintų, jos nuomone, jai mokėtinas sumas. Tačiau jei Komisija būtų kreipusis į SEMEA anksčiau, pastaroji būtų galėjusi atlikti patikrinimus ir prireikus atidėti reikalingą sumą, skirtą prašymui ją grąžinti patenkinti.

88

Jos tvirtina, kad Komisijos neveikimas dvylika metų paskatino SEMEA manyti, kad Komisija atsisakė reikalavimo grąžinti išmokėtas sumas.

89

Anot apeliančių, toks Komisijos neveikimas yra jai tenkančios gero administravimo pareigos, kaip ji suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalį, pažeidimas, už kurį Bendrasis Teismas turėjo taikyti sankcijas.

90

Komisija tvirtina, kad ketvirtasis pagrindas nepriimtinas, nes jame ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas.

91

Dėl apeliančių argumento, kad Komisija atsisakė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, primintina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 77 punkte nusprendė, kad remiantis bylos medžiaga negalima daryti išvados, jog toks atsisakymas įvyko.

92

Taigi šiuo argumentu apeliantės iš tiesų kritikuoja Bendrojo Teismo atliktą bylos medžiagos vertinimą. Remiantis šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodyta teismo praktika, šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

93

Kiek tai susiję su tuo, kad apeliantės kaltina Komisiją pažeidus jai tenkančią gero administravimo pareigą, neginčijama, kad, nors Komisija pareikalavo grąžinti ginčijamą skolą 1993 m. balandžio 27 d. raštu, o SEMEA į šį reikalavimą nereagavo, ši institucija dar kartą kreipėsi į SEMEA tik 2005 m. lapkričio 18 d. registruotu laišku, o debeto avizą paštu atsiuntė tik 2006 m. sausio 11 d.

94

Tačiau ši aplinkybė nepaneigia skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose pateikto vertinimo, pagal kurį tarp Komisijos elgesio ir apeliančių nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kiek tai susiję su 41012 eurų suma.

95

Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad reikalavimas grąžinti 41012 eurų skolą susijęs su nepagrįstai gautos sumos grąžinimu ir kad šios skolos senaties terminas nesuėjęs, todėl SEMEA bet kuriuo atveju turi ją sumokėti. Kadangi abu veiksmai turi skirtingą teisinį pagrindą, ginčijama skola mokėtina net darant prielaidą, kad Komisijai atsiranda deliktinė atsakomybė už gero administravimo pareigos pažeidimą.

96

Tačiau, kiek tai susiję su palūkanomis, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas pagal SESV 340 straipsnį priklauso nuo to, ar įvykdytos visos sąlygos, susijusios su neteisėtais veiksmais, kuriais kaltinamos institucijos, realia žala ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu (žr., be kita ko, Sprendimo Oleifici Mediterranei / CEE, 26/81, EU:C:1982:318, 16 punktą, Sprendimo Birra Wührer ir kt. / Taryba ir Komisija, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80, 5/81, 51/81 ir 282/82, EU:C:1984:341, 9 punktą ir Sprendimo Inalca ir Cremonini / Komisija, C‑460/09 P, EU:C:2013:111, 46 punktą).

97

Dėl neteisėtų veiksmų, kuriais kaltinama institucija šioje byloje, primintina, kad pagal bendrąjį gero administravimo principą, kuris yra viena iš Sąjungos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų ir kuris šiuo metu įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, Sąjungos institucijos privalo vykdyti išieškojimo procedūrą rūpestingai ir veikti taip, kad kiekvienas tyrimo veiksmas būtų vykdomas per pagrįstą terminą po ankstesnio veiksmo.

98

Neginčijama, kad, 1993 m. balandžio 27 d. raštu pareikalavusi grąžinti ginčijamą skolą, Komisija nieko nedarė daugiau kaip dvylika metų, o registruotą laišką atsiuntė tik 2005 m. lapkričio 18 d.

99

Be to, tokio neveikimo negalima pateisinti nei bylos sudėtingumu, nei kita ypatinga aplinkybe, galinčia pateisinti nustatytą vėlavimą.

100

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 108 punkte klaidingai nusprendė, kad tarp Komisijos elgesio ir nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

101

Kalbant apie žalą pažymėtina, jog palūkanos pradėtos skaičiuoti dėl to, kad SEMEA iškart nepatenkino Komisijos 1993 m. balandžio 27 d. pateikto reikalavimo grąžinti skolą.

102

Tačiau Komisijos neveikimas dvylika metų lėmė, kad, kaip nurodė generalinė advokatė išvados 89 punkte, reikalaujamos palūkanos šiuo metu viršija pačią ginčijamos skolos sumą.

103

Pagal tos išvados 90 punktą konstatuotina, kad palūkanos, susikaupusios per Komisijos neveikimo laikotarpį, trukusį daugiau kaip dvylika metų, yra tiesioginė šios institucijos veiksmų pasekmė.

104

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti, kiek jame, išnagrinėjus ieškovių pateiktą priešpriešinį ieškinį, pripažinta, kad tarp Komisijos elgesio ir nurodytos žalos, atsiradusios priteisus palūkanas, nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

105

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti. Šis atvejis yra būtent toks.

106

Šiuo atveju, atsižvelgiant į specifines nagrinėjamos bylos aplinkybes, reikia priimti sprendimą dėl apeliančių pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo, susijusio su palūkanų priteisimu.

107

Iš šio sprendimo 97–104 punktų matyti, kad žala, atsiradusi priskaičiavus palūkanas už Komisijos neveikimo laikotarpį, trukusį daugiau kaip dvylika metų, yra tiesioginė šios institucijos neteisėtų veiksmų pasekmė.

108

Tačiau konstatuotina, kad 41012 eurų skolos, kurią SEMEA turi grąžinti Komisijai, senaties terminas nebuvo pasibaigęs 2005 m. lapkričio 18 d., t. y. tą dieną, kai ši institucija pareikalavo ją grąžinti.

109

Todėl reikia iš dalies patenkinti apeliančių priešpriešinį ieškinį ir nurodyti Komisijai padengti tris ketvirtadalius sumos, atitinkančios palūkanas, apskaičiuotas pagal Prancūzijoje taikytą teisės aktuose nustatytą palūkanų normą, priskaičiuotas nuo 1993 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. lapkričio 18 d.

110

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.

111

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Minėto reglamento 138 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, remdamasis ta pačia nuostata, Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

112

Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad reikia nurodyti Komisijai padengti savo bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas ir ketvirtadalį Mijo komunos ir SEMEA bylinėjimosi šiose instancijose išlaidų. Pastarosios padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: