—

CTP – Compagnia Trasporti Pubblici SpA, atstovaujamos avvocato M. Malena,

—

Regione Campania, atstovaujamos avvocati L. Buondonno, M. Lacatena ir M. d’Elia,

—

Provincia di Napoli, atstovaujamos avvocati L. Scetta ir A. Di Falco,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir N. Yerrell,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL L 156, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 19; toliau – Reglamentas Nr. 1191/69), iš dalies pakeisto 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/92 (OL L 169, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 314), išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Compagnia Trasporti Pubblici SpA (toliau – CTP) ir Regione Campania (Kampanijos regionas) (bylose C‑516/12–C‑518/12) bei Provincia di Napoli (Neapolio provincijos) (bylose C‑516/12 ir C‑518/12) ginčą dėl pastarųjų atsisakymo apmokėti išlaidas, patirtas už vietos viešojo transporto paslaugos teikimą.

3

Reglamento Nr. 1191/69 I antraštinėje dalyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 1 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas transporto įmonėms, kurios organizuoja geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto paslaugas.

Valstybės narės gali netaikyti šio reglamento įmonėms, kurių veikla apima tik paslaugų teikimą mieste, priemiesčiuose ar regione.

2.   Šiame reglamente:

3.   Valstybių narių kompetentingos institucijos panaikina visus įsipareigojimus, įeinančius į viešosios paslaugos sąvoką, kaip apibrėžta šiame reglamente, kurie nustatyti geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui.

4.   Siekiant užtikrinti pakankamą transporto paslaugų teikimą, kad jas teikiant būtų visų pirma atsižvelgiama į socialinius ir aplinkosaugos veiksnius ir miesto bei užmiesčio planavimą arba būtų siekiama tam tikroms keleivių kategorijoms pasiūlyti ypatingą mokestį už važiavimą, valstybių narių kompetentingos institucijos gali viešųjų paslaugų sutartis sudaryti su transporto įmonėmis. Tokių sutarčių sąlygos ir jų vykdymo detalės išdėstytos V skirsnyje.

5.   Tačiau valstybių narių kompetentingos institucijos gali palikti arba nustatyti miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugų teikimo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nurodytus 2 straipsnyje. Darbo organizavimo sąlygos ir kompensavimo procedūros išsamiai pateikiamos II, III ir IV skirsniuose.

<...>“

4

Pradinės Reglamento Nr. 1191/69 redakcijos, galiojusios iki pakeitimų, padarytų Reglamentu Nr. 1893/91, 1 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės panaikina visus įsipareigojimus, įeinančius į viešosios paslaugos sąvoką, kaip apibrėžta šiame reglamente, kurie nustatomi geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui.

2.   Vis dėlto šie įsipareigojimai gali būti palikti, kol jie būtini užtikrinti tinkamą transporto paslaugų teikimą.

3.   Straipsnio 1 dalis netaikoma keleivinio transporto įkainiams ir sąlygoms, kurias kiekviena valstybė narė nustato dėl vienos ar kelių tam tikrų kategorijų asmenų interesų.

4.   Už finansinius nuostolius, kurie transporto įmonėms atsiranda paliekant 2 straipsnio dalyje [šio straipsnio 2 dalyje] nurodytus įsipareigojimus arba taikant straipsnio 3 dalyje paminėtus transporto tarifus ir sąlygas, turi būti kompensuojama šiame reglamente nustatyta bendra tvarka.“

5

Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai“ reiškia tuos įsipareigojimus, kurių aptariama transporto įmonė, atsižvelgdama į savo komercinius interesus, neprisiimtų arba neprisiimtų tokiu mastu ar tokiomis pačiomis sąlygomis.“

6

Šio reglamento II skirsnį „Bendrieji su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų panaikinimo ar išlaikymo principai“ sudaro 3–8 straipsniai.

7

To paties reglamento 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Transporto įmonės kreipiasi į valstybių narių kompetentingas institucijas, kad visiškai arba iš dalies būtų panaikintas bet kuris su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas, jeigu toks įsipareigojimas joms sąlygoja ekonominius nuostolius.

2.   Pateikdamos paraiškas transporto įmonės gali siūlyti naudojamas transporto rūšis keisti kitomis transporto rūšimis. Taikydamos 5 straipsnio nuostatas, įmonės apskaičiuoja, kiek galima sutaupyti, siekdamas pagerinti savo finansinę būklę.“

8

Pagal Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnį:

„1.   Per vienerius [vienus] metus nuo šio reglamento įsigaliojimo transporto įmonės valstybių narių kompetentingoms institucijoms įteikia 4 straipsnyje nurodytas paraiškas.

Transporto įmonės paraiškas gali įteikti pasibaigus pirmiau nurodytam laikotarpiui, jeigu jos nustato, kad tenkinamos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų sąlygos.

2.   Sprendimai palikti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ar jo dalį arba nustatyto laikotarpio pabaigoje jį panaikinti turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, atsirandančias dėl minėto įsipareigojimo; tokių kompensacijų dydis turi būti nustatomas pagal bendrą tvarką, numatytą 10‐13 straipsniuose.

3.   Dėl šių paraiškų valstybių narių kompetentingos institucijos priima sprendimą per vienerius metus nuo tos datos, kai buvo įteikta paraiška dėl įsipareigojimų organizuoti darbą ar vežti, ir per šešis mėnesius dėl įsipareigojimų, skirtų tarifams.

Teisė gauti kompensaciją atsiranda nuo tos datos, kada kompetentingos institucijos priima sprendimą, tačiau ne anksčiau nei 1971 m. sausio 1 d.

4.   Tačiau jeigu valstybių narių kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į kiekvienos įmonės įteiktų paraiškų kiekį ir svarbą, mano esant būtina, jos gali 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytą laikotarpį pratęsti, tačiau ne vėliau kaip iki 1972 m. sausio 1 d. Tokiu atveju teisė gauti kompensaciją atsiranda šią dieną.

Jeigu jos ketina pasinaudoti šiomis savo teisėmis, valstybių narių kompetentingos institucijos aptariamosioms įmonėms apie tai praneša per šešis mėnesius nuo paraiškos įteikimo dienos.

Jeigu kuriai valstybei narei iškyla ypatingų sunkumų, Taryba, gavusi tos valstybės prašymą ir Komisijos pasiūlymą, gali minėtai valstybei leisti šios dalies pirmame punkte nurodytą laikotarpį pratęsti iki 1973 m. sausio 1 d.

5.   Jeigu per nustatytą laikotarpį kompetentingos institucijos nepriima sprendimo dėl įsipareigojimo, dėl kurio panaikinimo pagal 4 straipsnio 1 dalį pateikta paraiška, jis laikomas panaikintu.

6.   Taryba, remdamasi pranešimu, kurį iki 1972 m. gruodžio 31 d. pateikia Komisija, nagrinėja, kaip kiekvienoje valstybėje narėje įgyvendinamas šis reglamentas.“

9

Šio reglamento V skirsnis „Viešųjų paslaugų sutartys“ sudarytas iš vienintelio 14 straipsnio, kuriame numatyta:

„1.   „Viešųjų paslaugų sutartis“ – tai sutartis, sudaroma tarp valstybės narės kompetentingų institucijų ir transporto įmonės, kad visuomenei būtų teikiamos pakankamos transporto paslaugos.

Viešųjų paslaugų sutartyje turi būti numatyta:

2.   Viešųjų paslaugų sutartis, inter alia, apima šiuos punktus:

3.   Turtas, naudojamas teikti transporto paslaugoms, dėl kurių pasirašyta viešųjų paslaugų sutartis, gali priklausyti įmonei arba būti skirtas įmonei disponuoti.

4.   Bet kuri įmonė, ketinanti nutraukti arba iš esmės pakeisti transporto paslaugas, kurias įmonė visuomenei teikia nuolat ir reguliariai ir kurioms netaikoma sutarčių sistema arba su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas, apie tai iš anksto, bent prieš tris mėnesius, praneša valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Kompetentingos institucijos gali nutarti atsisakyti tokio informavimo reikalavimo.

Ši nuostata neturi įtakos kitoms nacionalinėms procedūroms, kurios taikomos teisei nutraukti ar keisti transporto paslaugas.

5.   Gavusios 4 dalyje nurodytą informaciją, kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad aptariamosios paslaugos būtų teikiamos dar vienerius metus nuo datos, kada buvo įteiktas pranešimas, ir apie tai praneša įmonei iki pranešimo galiojimo pabaigos likus bent mėnesiui.

Institucijos taip pat gali imtis iniciatyvos pradėti derybas, kad tokios transporto paslaugos būtų nustatytos arba pakeistos.

6.   Išlaidos, kurių transporto įmonės patiria dėl 5 dalyje nurodytų įsipareigojimų, turi būti kompensuojamos bendra tvarka, aprašyta II, III ir IV skirsniuose.“

10

Pradinės Reglamento Nr. 1191/69 redakcijos, galiojusios iki pakeitimų, padarytų Reglamentu Nr. 1893/91, 14 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„1.   Išskyrus atvejus, išvardytus 1 straipsnio 3 dalyje, po šio reglamento įsigaliojimo datos valstybės narės gali transporto įmonėms nustatyti įsipareigojimus tik tuomet, jeigu šie įsipareigojimai yra būtini siekiant užtikrinti pakankamą transporto paslaugų teikimą.

2.   Jeigu tokiu būdu nustačius įsipareigojimus transporto įmonės pagal 5 straipsnio 1 ir 2 dalis patiria ekonominių nuostolių arba įmonėms, 9 straipsnyje apibrėžta prasme patiriamos finansinės išlaidos, valstybių narių kompetentingos institucijos, nusprendusios įvesti tokius įsipareigojimus, turi numatyti kompensacijas už finansines išlaidas, patiriamas taikant nustatytus įsipareigojimus. Taikomi 10‑13 straipsniai.“

11

1997 m. lapkričio 19 d. Įstatyminio dekreto Nr. 422 dėl funkcijų ir įgaliojimų vietos viešojo transporto paslaugų srityje perdavimo pagal 1997 m. kovo 15 d. Įstatymo Nr. 59 4 straipsnio 4 dalį regionų ir vietos institucijoms (decreto legislativo n. 422 Conferimento alle regioni ed agli enti locali di funzioni e compiti in materia di trasporto pubblico locale, a norma dell’articolo 4, comma 4, della legge 15 marzo 1997, n. 59, GURI, Nr. 287, 1997 m. gruodžio 10 d., p. 4) 17 straipsnyje numatyta:

„Regionai, provincijos ir komunos, siekdamos užtikrinti keleivių susisiekimą, pagal [Reglamento Nr. 1191/69] 2 straipsnį nustato su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ir 19 straipsnyje nurodytose specialiose paslaugų teikimo sutartyse numato juos atitinkančias ekonomines kompensacijas, atsižvelgdami į pajamas, gaunamas taikant nustatytus tarifus ir teikiant papildomas susisiekimo paslaugas, kaip tai numatyta nurodytame Bendrijos teisės akte.“

12

CTP Neapolio provincijoje teikia viešojo vietos transporto paslaugas. Ji kelis kartus prašė Regione Campania ir Provincia di Napoli kompensuoti dėl minėtų paslaugų teikimo patiriamus ekonominius nuostolius, tačiau jos šiuos prašymus atmetė.

13

Šiuos administracinius sprendimus CTP apskundė Tribunale amministrativo regionale per la Campania (Kampanijos regiono administraciniam teismui). Šis konstatavo, kad pagal Reglamento Nr. 1191/69 4 straipsnį kompensacijos galima kreiptis tik jei transporto įmonė prieš tai buvo prašiusi panaikinti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, o kompetentingos institucijos atsisakė tai padaryti. Konstatavęs, kad CTP tokios paraiškos nebuvo pateikusi, Tribunale amministrativo regionale per la Campania priėmė tris sprendimus atmesti CTP pateiktus skundus.

14

CTP apskundė šiuos tris Tribunale amministrativo regionale per la Campania sprendimus apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, kalbant apie transporto įmonės, kuriai nustatytas su viešąja paslauga susijęs įpareigojimas, teisės į kompensaciją atsiradimą, Reglamento Nr. 1191/69 1, 4 ir 6 straipsniai gali būti aiškinami dvejopai.

15

Vadovaujantis vadinamuoju „teleologiniu“ aiškinimu, kuriuo rėmėsi ir Tribunale amministrativo regionale per la Campania, teisė į kompensaciją galėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu prieš tai atitinkama transporto įmonė būtų kompetentingoms institucijoms pateikusi paraišką panaikinti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas cituoja minėto 1997 m. lapkričio 19 d. Įstatyminio dekreto Nr. 422 17 straipsnį, kuriame numatytas paslaugų sutarčių sudarymas ir šiuo atžvilgiu nurodyta, kad dabartinė tvarka, skirtingai nuo anksčiau galiojusios tvarkos, panašesnė į paslaugų teikimo sutartį, nes viešosios valdžios institucijos pervedama suma gali būti prilyginta atlygiui už savanoriškai prisiimtą įsipareigojimą. Tačiau papildomai jis nurodo, kad ši teisė į kompensaciją, nors ir numatyta sutartyje, gali atsirasti tik pateikus paraišką panaikinti su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą.

16

Pagal vadinamąjį „sisteminį“ aiškinimą teisei į kompensaciją atsirasti nebūtina prieš tai pateikti paraiškos panaikinti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, jeigu tai yra įsipareigojimas, kurį palikti galioti leidžiama pagal Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalį, taikomą miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugoms.

17

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą, kurie yra vienodai suformuluotas bylose C‑516/12–C‑518/12:

„Ar pagal [Reglamento Nr. 1191/69] 4 straipsnį teisė gauti kompensaciją atsiranda tik jei gavusios atitinkamą paraišką kompetentingos institucijos nepanaikina šią paraišką pateikusiai transporto įmonei tenkančio įsipareigojimo teikti paslaugas, dėl kurių ji patiria ekonominių nuostolių, ar veikiau šis straipsnis taikomas tik tiems įsipareigojimams teikti paslaugas, kuriuos pagal reglamentą reikia panaikinti ir nenumatyta galimybės palikti galioti?“

18

2012 m. lapkričio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑516/12–C‑518/12 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

19

Pirmiausia reikia apibrėžti šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą kontekstą.

20

Pirma, Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Italijos Respublika pasinaudojo Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta galimybe šio reglamento taikymo sričiai nepriskirti įmonių, kurių veikla apribota tik miesto, priemiesčių ar regioninių paslaugų teikimo organizavimu. Tad pagrindinėse bylose šio reglamento nuostatos taikomos visa apimtimi, o prejudicinį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į jas (pagal analogiją žr. Sprendimo Antrop ir kt., C‑504/07, EU:C:2009:290, 17 punktą).

21

Antra, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali apibrėžti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų dalyką. Iš esmės tik nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi ir kurie turi prisiimti atsakomybę už priimsimą teismo sprendimą, atsižvelgdami į kiekvienos bylos aplinkybes turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą tam, kad galėtų priimti savo sprendimą, tiek Teisingumo Teismui teikiamų prejudicinių klausimų svarbą (Sprendimo Kersbergen‑Lap ir Dams‑Schipper, C‑154/05, EU:C:2006:449, 21 punktas ir nurodyta teismo praktika).

22

Pagal per teismo posėdį šalių pateiktus paaiškinimus pagrindinėse bylose nagrinėjamas viešojo vietos transporto paslaugas CTP teikia arba dėl su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 dalį, arba pagal viešųjų paslaugų teikimo sutartį, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 14 straipsnio 1 dalį.

23

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 34–35 punktuose, Reglamento Nr. 1191/69 4 straipsnis, pateikto prejudicinio klausimo dalykas, kaip ir šio reglamento 6 straipsnis, taikytini, jeigu CTP viešojo vietos transporto paslaugos teikiamos dėl „su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo“, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalį. Tačiau šie straipsniai netaikytini tuo atveju, jei CTP viešojo vietos transporto paslaugos teikiamos pagal „viešųjų paslaugų sutartį“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1191/69 14 straipsnio 1 dalį, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

24

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dar nenustatęs, ar ši situacija patenka į šio reglamento 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, prašo išaiškinti Reglamento Nr. 1191/69 4 straipsnį. Atsižvelgiant į 21 punkte nurodytą teismo praktiką, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas nagrinėtinas remiantis prielaida, kad viešojo vietos transporto paslaugas CTP teikia dėl su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1191/69 2 straipsnio 1 dalį.

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1191/69 4 ir 6 straipsniai aiškintini taip, kad teisės į dėl su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, vykdymo patirtų nuostolių kompensaciją atsiradimas sietinas su, pirma, atitinkamos įmonės paraiškos panaikinti šį įpareigojimą pateikimu ir, antra, kompetentingų institucijų sprendimu palikti arba panaikinti šį įpareigojimą pasibaigus nustatytam laikotarpiui.

26

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1191/69 4 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su jo 6 straipsnio 2 dalimi, kompensacijos už finansinius nuostolius, patiriamus dėl su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo, atitinkamoms transporto įmonėms suteikiamos tik jeigu jos pateikia paraiškas, kad šis įsipareigojimas būtų visiškai arba iš dalies panaikintas, ir kompetentingos institucijos tokį prašymą atmeta ir nusprendžia palikti minėtą su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ar jo dalį arba panaikinti jį pasibaigus nustatytam laikotarpiui. Vadinasi, pagal šias Reglamento Nr. 1191/69 nuostatas reikalaujama, kad būtų įgyvendintos abi šio sprendimo 25 punkte nurodytos sąlygos.

27

Tačiau reikia priminti, kad pagal pradinės Reglamento Nr. 1191/69 redakcijos, galiojusios iki Reglamentu Nr. 1893/91 padarytų pakeitimų, 14 straipsnį valstybėms narėms buvo leidžiama nustatyti naujus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, tačiau kompetentingoms institucijoms buvo numatyta pareiga, nusprendus įvesti tokius įsipareigojimus, numatyti kompensacijas už išlaidas, patiriamas juos vykdant.

28

Tad pagal pradinę Reglamento Nr. 1191/69 redakciją pareiga pateikti paraišką dėl su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo panaikinimo tam, kad atsirastų teisė į kompensaciją, pagal šio reglamento 4 ir 6 straipsnių nuostatas taikyta tik iki jo įsigaliojimo nustatytiems įpareigojimams, o dėl po šio reglamento įsigaliojimo nustatytų su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų teisė į kompensaciją atsirasdavo savaime.

29

Tiesa, Reglamentu Nr. 1893/91 ši nuostata buvo pakeista šiuo metu galiojančia Reglamento Nr. 1191/69 14 straipsnio redakcija, pagal kurią numatyta sudaryti viešųjų paslaugų sutartis. Be to, Reglamentu Nr. 1893/91 buvo įtraukta nauja 1 straipsnio 5 dalis, pagal kurią su viešąja paslauga susiję įpareigojimai paliekami arba nustatomi pagal Reglamento Nr. 1191/69 II–IV skirsniuose numatytas procedūras.

30

Anot Italijos vyriausybės, dėl šios priežasties Reglamentu Nr. 1893/91 su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymo tvarka buvo pakeista taip, kad teisė į dėl tokio įpareigojimo atsirandančių išlaidų kompensaciją sietina su paraiškos ją panaikinti pateikimu pagal šio reglamento 4 ir 6 straipsnius. Siekdama pagrįsti tokį aiškinimą, Italijos vyriausybė remiasi argumentu, kad, įsigaliojus Reglamentui Nr. 1893/91, naujojoje Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama nustatyti naujus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, tiesiogiai daroma nuoroda į šio reglamento II skirsnį, kuriame ir yra minėti 4 ir 6 straipsniai.

31

Tačiau, kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 53 punkte, negalima daryti išvados, kad Reglamentu Nr. 1893/91 pakeista po Reglamento Nr. 1191/96 įsigaliojimo atsiradusiems su viešąja paslauga susijusiems įpareigojimams taikoma tvarka, apibūdinta šio sprendimo 28 punkte. Atvirkščiai, iš Reglamento Nr. 1893/91 konstatuojamųjų dalių matyti ne tik tai, kad transporto paslaugų teikimas turi būti organizuojamas pagal sutartis, sudarytas tarp valstybės narės kompetentingos institucijos ir atitinkamos transporto įmonės, bet ir tai, kad valstybėms narėms palikta galimybė palikti arba nustatyti tam tikrus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus. Tad pradinė tvarka papildyta antra tvarka, pagrįsta nauju teisiniu instrumentu – viešųjų paslaugų sutartimi, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1191/69 14 straipsnį.

32

Be to, konstatuotina, kad Reglamentu Nr. 1893/91 nebuvo pakeisti Reglamento Nr. 1191/69 4 ir 6 straipsniai. Pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto įmonės įteikia valstybių narių kompetentingoms institucijoms 4 straipsnyje nurodytas paraiškas panaikinti įpareigojimus per vienus metus nuo minėto reglamento įsigaliojimo, t. y. nuo 1969 m. sausio 1 d. Be to, šio straipsnio 3–6 dalyse minimos, be kita ko, 1971 m. sausio 1 d., 1972 m. sausio 1 d., 1973 m. sausio 1 d. ar 1972 m. sausio 31 d. datos. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1191/69 6 straipsnį siekiama taikyti tik su viešąja paslauga susijusiems įpareigojimams, nustatytiems iki minėto reglamento įsigaliojimo, t. y. 1969 m. sausio 1 d.

33

Be kita ko, kaip generalinis advokatas pabrėžė savo išvados 55 punkte, iš Reglamento Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalies teksto negalima daryti išvados, kad kiekviena iš jo II–IV skirsnių nuostata taikytina tiek paliekant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, tiek juos nustatant. Pavyzdžiui, tam tikros nuostatos, kaip antai 3 straipsnis arba 7 straipsnio 1 dalis, taikytinos tik paliekant tokius įpareigojimus. Tas pat pasakytina apie šio reglamento 4 ir 6 straipsnius, iš kurių teksto matyti, kad jie taikytini tik iki 1969 m. sausio 1 d. atsiradusiems su viešąja paslauga susijusiems įpareigojimams. Tad negalima pritarti Italijos vyriausybės argumentui, jog minėto reglamento 1 straipsnio 5 dalis aiškintina taip, kad jo 4 ir 6 straipsniai taikytini nustatant naujus su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus.

34

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1191/69 4 ir 6 straipsniai aiškintini taip, kad teisės į dėl su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų, atsiradusių iki minėto reglamento įsigaliojimo, vykdymo patirtų nuostolių kompensaciją atsiradimas sietinas su atitinkamos įmonės paraiškos panaikinti minėtą įpareigojimą pateikimu ir kompetentingų institucijų sprendimu minėtus įpareigojimus palikti arba panaikinti pasibaigus nustatytam laikotarpiui. Tačiau su šiomis sąlygomis nesietinas teisės į kompensaciją dėl po šios datos nustatytų su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų atsiradimas.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos, iš dalies pakeisto 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91, 4 ir 6 straipsniai aiškintini taip, kad teisės į dėl su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų, atsiradusių iki minėto reglamento įsigaliojimo, vykdymo patirtų nuostolių kompensaciją atsiradimas sietinas su atitinkamos įmonės paraiškos panaikinti minėtą įpareigojimą pateikimu ir kompetentingų institucijų sprendimu minėtus įpareigojimus palikti arba panaikinti pasibaigus nustatytam laikotarpiui. Tačiau su šiomis sąlygomis nesietinas teisės į kompensaciją dėl po šios datos nustatytų su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų atsiradimas.