Byla C‑461/12
Granton Advertising BV
prieš
Inspecteur van de Belastingdienst Haaglanden / kantoor Den Haag
(Gerechtshof ’s‑Hertogenbosch prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Šeštoji PVM direktyva — Atleidimas nuo mokesčio — 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3–5 papunkčiai — „Kitų vertybinių popierių“ ir „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvokos“ — Pardavimo skatinimo sistema — Nuolaidų kortelė — Apmokestinamoji vertė“
Santrauka – 2014 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamoji vertė – Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris – Apmokestinamoji vertė, kurią sudaro mažmenininko faktiškai gauta suma
(Tarybos direktyvos 77/388 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies b punktas)
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamoji vertė – Sąvoka – Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris – Dalyvaujančių įmonių suteiktos kainų nuolaidos – Neįtraukimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio – 13 straipsnio B skirsnio 3 dalies d punkto 3 ir 5 papunkčiuose numatyti finansiniai sandoriai – Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris – Neįtraukimas
(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 ir 5 papunkčiai)
Kortelės, kurią įmonė parduoda vartotojams ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, naudojimas negali būti „mokėjimas“ pagal Šeštąją direktyvą 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, nes faktiškai tai yra kainos nuolaida.
Kortelės turėtojui ją pateikus dalyvaujančiai įmonei, ši atsisako reikalauti dalies įprastos kainos, o kortelės turėtojas nemoka atitinkamos nuolaidos dydžio sumos.
Aplinkybė, jog dalyvaujanti įmonė sutinka atsisakyti sumos, kuri atitinka pagal minėtas palankias sąlygas gautos nuolaidos dydį, yra kainos nuolaida, kaip ji suprantama pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies b punktą. Tokia nuolaida, kuri nėra įtrauktina į nagrinėjamo sandorio apmokestinamąją vertę, sudaro visų pirma įprastos mažmeninės pardavimo kainos ir mažmenininko faktiškai gautos pinigų sumos skirtumą.
(žr. 18, 19, 22 punktus)
Dalyvaujančių įmonių suteiktos kainų nuolaidos neįeina į šių įmonių ir kortelės, kurią išdavė įmonė ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, turėtojų galbūt įvykdytų sandorių apmokestinamąją vertę.
Vartotojų už kortelės įsigijimą minėtai įmonei sumokėtos sumos negalima laikyti netiesioginiu atlygiu arba jo dalimi už naudą, kurią vartotojai vėliau gali gauti iš dalyvaujančių įmonių. Nėra pakankamo tiesioginio ryšio tarp sumos, kurią vartotojai sumokėjo siekdami gauti šią kortelę, ir pačių vartotojų iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautų prekių arba paslaugų.
Nepaisant to, kad minėtų kortelių turėtojai ir dalyvaujančios įmonės nėra sudarę susitarimo, o šios įmonės negauna jokios dalies pajamų, kurias iš šių kortelių pardavimo gauna jas išduodanti įmonė, šiuo atveju nėra ir būtino ryšio tarp vartotojo mokėjimo kortelę išdavusiai įmonei, siekiant gauti tą kortelę, ir to paties vartotojo iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautos nuolaidos vertės. Galimų nuolaidų dydis, kurį lemia visų pirma minėtos kortelės naudojimas ir dalyvaujančių įmonių pasiūlymų buvimas yra atsitiktinis ir jo iš anksto praktiškai neįmanoma nustatyti.
(žr. 18, 20–22 punktus)
Šeštosios direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio B skirsnio d punktas aiškintinas taip, kad nuolaidų kortelės, kurią pardavė įmonė ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, pardavimas nėra sandoris, susijęs su „kitais vertybiniais popieriais“, arba sandoris dėl „kitų apyvartinių dokumentų“, kaip jie suprantami atitinkamai pagal šios nuostatos, kurioje numatyti tam tikri sandoriai, kuriuos valstybės narės turi atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio, 5 ir 3 papunkčius.
Šios sąvokos turi būti aiškinamos siaurai, nes jomis nukrypstama nuo bendro principo, pagal kurį pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas kiekvienas apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas už atlygį.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punktą nuo pridėtinės vertės mokesčio atleisti sandoriai pagal savo prigimtį yra finansiniai sandoriai. Nors tokie sandoriai, apibrėžti pagal teikiamų paslaugų pobūdį, nebūtinai atliekami bankų ar kitų finansų įstaigų, visi jie patenka į finansinių sandorių sritį.
Šiai kortelei būdinga tai, kad ji suteikia jos turėtojui tik teisę pasinaudoti dalyvaujančių įmonių siūlomų produktų ir paslaugų kainos nuolaida.
Viena vertus, ji neturi jokios nominalios vertės ir dalyvaujančiose įmonėse negali būti išmainyta į pinigus ar prekes.
Kita vertus, nors ši kortelė suteikia teisę į kainos nuolaidą, ji pati nėra mokėjimo priemonė pagal šią direktyvą. Net jeigu ši kortelė yra perleidžiama ir gali būti perparduota už tam tikrą kainą, jos veikimo būdas, priešingai nei mokėjimų, pervedimų ir čekių atveju, neapima pinigų perdavimo.
Taigi tokios kortelės pardavimas vartotojams pagal savo pobūdį nėra finansinis sandoris.
(žr. 18, 25, 29, 31, 32, 37, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)
Byla C‑461/12
Granton Advertising BV
prieš
Inspecteur van de Belastingdienst Haaglanden / kantoor Den Haag
(Gerechtshof ’s‑Hertogenbosch prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Šeštoji PVM direktyva — Atleidimas nuo mokesčio — 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3–5 papunkčiai — „Kitų vertybinių popierių“ ir „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvokos“ — Pardavimo skatinimo sistema — Nuolaidų kortelė — Apmokestinamoji vertė“
Santrauka – 2014 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Apmokestinamoji vertė — Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris — Apmokestinamoji vertė, kurią sudaro mažmenininko faktiškai gauta suma
(Tarybos direktyvos 77/388 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies b punktas)
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Apmokestinamoji vertė — Sąvoka — Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris — Dalyvaujančių įmonių suteiktos kainų nuolaidos — Neįtraukimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Šeštoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio — 13 straipsnio B skirsnio 3 dalies d punkto 3 ir 5 papunkčiuose numatyti finansiniai sandoriai — Kortelės, kuri leidžia dalyvauti pardavimo skatinimo sistemoje, pardavimo sandoris — Neįtraukimas
(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 ir 5 papunkčiai)
Kortelės, kurią įmonė parduoda vartotojams ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, naudojimas negali būti „mokėjimas“ pagal Šeštąją direktyvą 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, nes faktiškai tai yra kainos nuolaida.
Kortelės turėtojui ją pateikus dalyvaujančiai įmonei, ši atsisako reikalauti dalies įprastos kainos, o kortelės turėtojas nemoka atitinkamos nuolaidos dydžio sumos.
Aplinkybė, jog dalyvaujanti įmonė sutinka atsisakyti sumos, kuri atitinka pagal minėtas palankias sąlygas gautos nuolaidos dydį, yra kainos nuolaida, kaip ji suprantama pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies b punktą. Tokia nuolaida, kuri nėra įtrauktina į nagrinėjamo sandorio apmokestinamąją vertę, sudaro visų pirma įprastos mažmeninės pardavimo kainos ir mažmenininko faktiškai gautos pinigų sumos skirtumą.
(žr. 18, 19, 22 punktus)
Dalyvaujančių įmonių suteiktos kainų nuolaidos neįeina į šių įmonių ir kortelės, kurią išdavė įmonė ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, turėtojų galbūt įvykdytų sandorių apmokestinamąją vertę.
Vartotojų už kortelės įsigijimą minėtai įmonei sumokėtos sumos negalima laikyti netiesioginiu atlygiu arba jo dalimi už naudą, kurią vartotojai vėliau gali gauti iš dalyvaujančių įmonių. Nėra pakankamo tiesioginio ryšio tarp sumos, kurią vartotojai sumokėjo siekdami gauti šią kortelę, ir pačių vartotojų iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautų prekių arba paslaugų.
Nepaisant to, kad minėtų kortelių turėtojai ir dalyvaujančios įmonės nėra sudarę susitarimo, o šios įmonės negauna jokios dalies pajamų, kurias iš šių kortelių pardavimo gauna jas išduodanti įmonė, šiuo atveju nėra ir būtino ryšio tarp vartotojo mokėjimo kortelę išdavusiai įmonei, siekiant gauti tą kortelę, ir to paties vartotojo iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautos nuolaidos vertės. Galimų nuolaidų dydis, kurį lemia visų pirma minėtos kortelės naudojimas ir dalyvaujančių įmonių pasiūlymų buvimas yra atsitiktinis ir jo iš anksto praktiškai neįmanoma nustatyti.
(žr. 18, 20–22 punktus)
Šeštosios direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio B skirsnio d punktas aiškintinas taip, kad nuolaidų kortelės, kurią pardavė įmonė ir kuri suteikia galimybę gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas tų įmonių ir kortelę išdavusios įmonės sutartomis palankiomis sąlygomis, pardavimas nėra sandoris, susijęs su „kitais vertybiniais popieriais“, arba sandoris dėl „kitų apyvartinių dokumentų“, kaip jie suprantami atitinkamai pagal šios nuostatos, kurioje numatyti tam tikri sandoriai, kuriuos valstybės narės turi atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio, 5 ir 3 papunkčius.
Šios sąvokos turi būti aiškinamos siaurai, nes jomis nukrypstama nuo bendro principo, pagal kurį pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas kiekvienas apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas už atlygį.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punktą nuo pridėtinės vertės mokesčio atleisti sandoriai pagal savo prigimtį yra finansiniai sandoriai. Nors tokie sandoriai, apibrėžti pagal teikiamų paslaugų pobūdį, nebūtinai atliekami bankų ar kitų finansų įstaigų, visi jie patenka į finansinių sandorių sritį.
Šiai kortelei būdinga tai, kad ji suteikia jos turėtojui tik teisę pasinaudoti dalyvaujančių įmonių siūlomų produktų ir paslaugų kainos nuolaida.
Viena vertus, ji neturi jokios nominalios vertės ir dalyvaujančiose įmonėse negali būti išmainyta į pinigus ar prekes.
Kita vertus, nors ši kortelė suteikia teisę į kainos nuolaidą, ji pati nėra mokėjimo priemonė pagal šią direktyvą. Net jeigu ši kortelė yra perleidžiama ir gali būti perparduota už tam tikrą kainą, jos veikimo būdas, priešingai nei mokėjimų, pervedimų ir čekių atveju, neapima pinigų perdavimo.
Taigi tokios kortelės pardavimas vartotojams pagal savo pobūdį nėra finansinis sandoris.
(žr. 18, 25, 29, 31, 32, 37, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)