Byla C‑409/12

Backaldrin Österreich The Kornspitz Company GmbH

prieš

Pfahnl Backmittel GmbH

(Oberster Patent- und Markensenat prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prekių ženklai — Direktyva 2008/95/EB — 12 straipsnio 2 dalies a punktas — Registracijos panaikinimas — Prekių ženklas, kuris dėl jo savininko veikimo ar neveikimo tapo bendriniu pavadinimu prekyboje toms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas — Pardavėjų ir galutinių naudotojų suvokimas, susijęs su žodiniu žymeniu KORNSPITZ — Skiriamojo požymio praradimas tik galutinių naudotojų požiūriu“

Santrauka – 2014 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Prekių ženklo panaikinimo pagrindai – Prekių ženklas, kuris tapo bendriniu pavadinimu prekyboje – Skiriamojo požymio praradimas dėl prekių ženklo savininko veikimo ar neveikimo – Vertinimas atsižvelgiant tik į galutinių naudotojų suvokimą, susijusį su žymeniu

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktas)

2. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Prekių ženklo panaikinimo pagrindai – Prekių ženklas, kuris tapo bendriniu pavadinimu prekyboje – Skiriamojo požymio praradimas dėl prekių ženklo savininko veikimo ar neveikimo – Neveikimo sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktas)

3. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Prekių ženklo panaikinimo pagrindai – Prekių ženklas, kuris tapo bendriniu pavadinimu prekyboje – Pareiga prieš panaikinant nustatyti, ar yra kitų galimų atitinkamos prekės ar paslaugos pavadinimų – Nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktas)

1.  Iš įvairių prekių ženklo funkcijų kilmės nurodymo funkcija yra esminė. Ji leidžia identifikuoti prekę ar paslaugą, kuri pažymėta prekių ženklu, kaip pagamintą konkrečios įmonės ir taip atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų. Tokia įmonė yra ta, kuriai kontroliuojant prekiaujama ta preke ar paslauga.

   Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas patvirtino šią esminę funkciją Direktyvos 2008/95 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 2 straipsnyje nurodydamas, kad žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, laikytini prekių ženklu, tik jeigu jie leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes ar paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių ar paslaugų. Šios sąlygos pasekmės nustatytos, be kita ko, minėtos direktyvos 3 ir 12 straipsniuose. Taigi šios direktyvos 3 straipsnyje išvardijamos situacijos, kai prekių ženklas negali ab initio atlikti kilmės nurodymo funkcijos, o tos pačios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas atvejis, kai prekių ženklas tapo bendriniu pavadinimu ir taip prarado savo skiriamąjį požymį, todėl šis prekių ženklas nebeatlieka minėtos funkcijos. Taigi gali būti panaikintos šio prekių ženklo savininko teisės, kurios jam buvo suteiktos pagal Direktyvos 2008/95 5 straipsnį.

   Žinoma, klausimas, ar prekių ženklas tapo bendriniu prekės ar paslaugos, kuriai jis įregistruotas, pavadinimu prekyboje, turi būti vertinamas ne tik atsižvelgiant į vartotojų arba galutinių naudotojų suvokimą, bet ir į atitinkamos rinkos savybes, remiantis specialistų, kaip antai pardavėjų, suvokimu. Tačiau apskritai vartotojų arba galutinių naudotojų suvokimas yra svarbiausias. Tai, kad pardavėjai žino apie šio prekių ženklo egzistavimą ir juo nurodomą kilmę, savaime neatmeta tokio panaikinimo galimybės.

   Taigi Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad prekių ženklo savininko teisės į tą prekių ženklą tai prekei, kuriai jis buvo įregistruotas, gali būti panaikintos, jeigu dėl šio savininko veiksmų ar neveikimo prekių ženklas tapo bendriniu pavadinimu tik tos prekės galutinių naudotojų požiūriu.

   (žr. 20–22, 28–30 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Palyginęs prekių ženklo savininko ir jo konkurentų interesus, susijusius su galimybe naudoti žymenis, Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvos 2008/95 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 12 straipsnio 2 dalies a punktą, manė, jog šio prekių ženklo skiriamojo požymio praradimu jo savininko atžvilgiu galima remtis, tik jei šį praradimą lėmė jo veiksmai arba neveikimas.

   Šiuo požiūriu „neveikimu“ gali būti laikomas prekių ženklo savininko nepasinaudojimas laiku tos pačios direktyvos 5 straipsnyje numatyta išimtine teise, kad paprašytų kompetentingos valdžios institucijos uždrausti suinteresuotiesiems tretiesiems asmenims naudoti žymenį, kurį galima supainioti su šiuo prekių ženklu, nes tokių prašymų konkretus tikslas – apsaugoti minėto prekių ženklo skiriamąjį požymį.

   Tačiau, neatsisakant pasiekti aprašytos pusiausvyros, minėta sąvoka jokiu būdu neapsiriboja tokio pobūdžio nepasinaudojimo atvejais, bet apima visus neveikimo atvejus, kai prekių ženklo savininkas yra nepakankamai budrus, kad išsaugotų savo prekių ženklo skiriamąjį požymį. Todėl, esant tokiai situacijai, kai prekės, gautos iš prekių ženklo savininko tiekiamos žaliavos, pardavėjai paprastai neinformuoja savo klientų apie tai, jog žymuo, kuriuo žymima aptariama prekė, buvo įregistruotas kaip prekių ženklas, ir taip prisideda prie šio prekių ženklo tapimo bendriniu pavadinimu, šio prekių ženklo savininko nesiėmimas jokios iniciatyvos, kuri gali paskatinti pardavėjus labiau naudoti šį prekių ženklą, gali būti laikomas neveikimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktą.

   Taigi Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad „neveikimu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali būti laikomas atvejis, kai prekių ženklo savininkas susilaiko nuo veiksmų skatinti pardavėjus daugiau naudoti šį prekių ženklą prekiaujant preke, kuriai minėtas prekių ženklas buvo įregistruotas.

   (žr. 32–34, 36 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Direktyvos 2008/95 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 12 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant panaikinti prekių ženklo savininkui suteiktas teises, nebūtina nustatyti, ar prekė, kurios prekės ženklas tapo bendriniu pavadinimu prekyboje, turi ir kitų pavadinimų. Iš tiesų, nesvarbu, ar yra galimų alternatyvių tam tikros prekės ar paslaugos pavadinimų, nes tai nekeičia išvados, kad šio prekių ženklo skiriamasis požymis prarastas dėl šio prekių ženklo tapimo bendriniu pavadinimu prekyboje.

   (žr. 39, 40 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)