1

Savo apeliaciniuose skunduose Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht / Komisija (T‑396/09, EU:T:2012:301, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas patenkino Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prašymą panaikinti 2009 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimą C (2009) 6121 (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo atmestas kaip nepriimtinas ieškovių prašymas, kad Komisija persvarstytų savo 2009 m. balandžio 7 d. Sprendimą C (2009) 2560 galutinis, kuriuo Nyderlandų Karalystei laikinai leidžiama nevykdyti 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, p. 1) numatytų įpareigojimų.

2

Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos 1998 m. birželio 25 d. Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Kiekviena Šalis, vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis, užtikrina teisę gauti informaciją, visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“

3

Šios konvencijos 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę kreiptis dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo teisme arba kitoje, nepriklausomoje ir nešališkoje, institucijoje, įsteigtoje įstatymų nustatyta tvarka, jei asmuo mano, kad jo prašymas suteikti informaciją pagal 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas.

Kai pagal Šalies normas nustatomas tokio sprendimo pakartotinis nagrinėjimas teisme, ji užtikrina, kad toks asmuo taip pat turėtų teisę pasinaudoti įstatymų nustatyta skubia, nemokama arba nebrangia procedūra, pagal kurią sprendimą iš naujo nagrinėja valstybės institucija arba peržiūri kita nepriklausoma ir nešališka ne teismo institucija.

Galutiniai sprendimai, priimti pagal šią 1 dalį, yra privalomi atitinkama informacija disponuojančiai valstybės institucijai. Priežastys nurodomos raštu, ypač tais atvejais, kai pagal šią dalį prašymas suteikti informaciją atmetamas.

2.   Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami visuomenės atstovai

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir nešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje, siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Todėl dėl a punkto pakanka bet kokios atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo. Dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus.

Šios 2 dalies nuostatos neriboja galimybės panaudoti išankstinio svarstymo administracinėje institucijoje procedūrą ir netaiko [neatleidžia nuo] reikalavimo išnaudoti administracinio svarstymo procedūras prieš kreipiantis į teismines instancijas tais atvejais, kai toks reikalavimas nustatytas nacionaliniuose įstatymuose.

3.   Be to, ir nepažeidžiant 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.

4.   Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės, įskaitant, jei reikia, tokias teisines gynybos priemones kaip teismo įpareigojimas nepažeisti ieškovo teisių ar sustabdyti veiksmus, pažeidžiančius tas teises, ir tos priemonės turi būti teisingos, nešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. Pagal šį straipsnį priimami sprendimai pateikiami ar protokoluojami raštu. Teismų ir, esant galimybei, kitų institucijų sprendimai yra prieinami visuomenei.

5.   Siekdama efektyviau įgyvendinti šio straipsnio nuostatas, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenei būtų pranešama apie sprendimų pakartotinio nagrinėjimo administracine bei teismine tvarka procedūras, ir apsvarsto klausimą dėl atitinkamų mechanizmų, leidžiančių pašalinti arba sumažinti finansines arba kitas kliūtis, trukdančias kreiptis į teismus, sukūrimo.“

4

2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13) 18 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismo arba kita pakartotinio nagrinėjimo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valdžios institucijų veiksmų arba neveikimo, pažeidžiančių su aplinka susijusių teisės aktų nuostatas, užginčijimo. Nuostatos dėl teisės kreiptis į teismus turėtų atitikti [EB] Sutartį. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tik valdžios institucijų aktams [veiksmams] ir neveikimui.“

5

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šio reglamento tikslas – prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš [Orhuso konvencijos], įgyvendinimo, nustatant taisykles dėl Konvencijos nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams, visų pirma:

<…>

6

To paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkte sąvoka „administracinis aktas“ apibrėžta taip:

„tai Bendrijos institucijos ar organo priimta individualiai taikoma priemonė pagal aplinkos apsaugos teisę, kuri yra teisiškai įpareigojanti ir turi išorinį poveikį.“

7

Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio „Prašymas peržiūrėti administracinius aktus vidaus tvarka“ 1 dalyje numatyta:

„Bet kuri nevyriausybinė organizacija, atitinkanti 11 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę pateikti prašymą dėl vidaus peržiūros [peržiūros vidaus tvarka] Bendrijos institucijai ar organui, priėmusiam administracinį aktą pagal aplinkos apsaugos teisę arba įtariamo administracinio neveikimo atveju – tam, kuris turėjo priimti tokį aktą.“

8

Direktyvos 2008/50 22 straipsnyje numatyta:

„1.   Kai tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje iki XI priede nustatytų terminų negalima pasiekti azoto dioksido arba benzeno ribinių verčių, valstybė narė gali atidėti tuos terminus ne daugiau kaip penkeriems metams tai konkrečiai zonai arba aglomeracijai su sąlyga, kad pagal 23 straipsnį parengiamas oro kokybės planas, skirtas zonai ar aglomeracijai, kurioje bus atidėtas terminas; šis oro kokybės planas papildomas XV priedo B skirsnyje nurodyta informacija, susijusia su atitinkamais teršalais, ir jame išdėstoma, kaip iki naujo termino bus pasiektos ribinės vertės.

2.   Kai tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje dėl tai vietai būdingų sklaidos savybių, nepalankių klimato sąlygų arba tarpvalstybinės taršos negalima pasiekti KD10 ribinių verčių, nustatytų XI priede, valstybei narei leidžiama nevykdyti įpareigojimo taikyti tas ribines vertes iki 2011 m. birželio 11 d., jeigu laikomasi 1 dalyje nustatytų sąlygų ir jeigu valstybė narė įrodo, kad nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmenimis imtasi visų reikiamų priemonių siekiant įgyvendinti minėtus terminus.

3.   Kai valstybė narė taiko 1 arba 2 dalis, ji užtikrina, kad kiekvieno teršalo ribinė vertė nebūtų viršijama daugiau nei didžiausiu leistinu nukrypimo dydžiu, nustatytu kiekvienam atitinkamam teršalui XI priede.

4.   Valstybės narės informuoja Komisiją, kai, jų nuomone, reikėtų taikyti 1 ar 2 dalis, ir pateikia 1 dalyje nurodytą oro kokybės planą, įskaitant visą susijusią informaciją, būtiną, kad Komisija galėtų nustatyti, ar tikrai įvykdytos atitinkamos sąlygos. Atlikdama vertinimą, Komisija atsižvelgia į numatomą valstybių narių taikytų priemonių poveikį aplinkos oro kokybei valstybėse narėse šiuo metu ir ateityje ir į dabar taikomų Bendrijos priemonių poveikį aplinkos oro kokybei bei į planuojamas Bendrijos priemones, kurias pasiūlys Komisija.

Jeigu Komisija per devynis mėnesius nuo to pranešimo gavimo nepareiškia prieštaravimų, laikoma, kad įvykdytos atitinkamos 1 arba 2 dalies taikymo sąlygos.

Jeigu pareiškiami prieštaravimai, Komisija gali pareikalauti valstybių narių pakoreguoti arba pateikti naujus oro kokybės planus.“

9

2008 m. liepos 15 d. Nyderlandų Karalystė pagal Direktyvos 2008/50 22 straipsnį informavo Komisiją apie termino, nustatyto azoto dioksido metinėms ribinėms vertėms pasiekti, atidėjimą devyniose zonose ir prašė leisti nevykdyti įpareigojimo taikyti nustatytas kietųjų dalelių, kurių 50 % pereina pro joms pralaidžią 10 μm aerodinaminio skersmens angą, metines ir dienos ribines vertes.

10

2009 m. balandžio 7 d. Komisija pritarė šiam termino atidėjimui, priėmusi Sprendimą C(2009) 2560 galutinis.

11

2009 m. gegužės 18 d. laišku pagal Nyderlandų teisę įsteigta asociacija Vereniging Milieudefensie, kurios tikslas – saugoti aplinką ir gerinti Nyderlandų oro kokybę, ir pagal Nyderlandų teisę įsteigtas fondas Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, kuris kovoja su oro tarša Utrechto (Nyderlandai) regione, pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį pateikė Komisijai prašymą persvarstyti šį sprendimą vidaus tvarka.

12

Ginčijamu sprendimu Komisija atmetė šį prašymą kaip nepriimtiną ir motyvavo tuo, kad Sprendimas C(2009) 2560 galutinis nėra individualiai taikoma priemonė ir dėl to negali būti laikomas „administraciniu aktu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, dėl kurio galima pradėti šio reglamento 10 straipsnyje numatytą peržiūros vidaus tvarka procedūrą.

13

Ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. spalio 6 d.) Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

14

Nyderlandų Karalystė, Parlamentas ir Taryba įstojo į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

15

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas patenkino ieškinį dėl panaikinimo.

16

Visų pirma Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną ieškovių prašymą, kad jis nurodytų Komisijai iš esmės išnagrinėti minėtą prašymą persvarstyti vidaus tvarka ir nustatytų terminą, per kurį Komisija privalo tai padaryti.

17

Bendrasis Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovių pirmojoje instancijoje nurodytą pirmąjį ieškinio pagrindą, siejamą su tuo, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai teigė, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas aktas, kurio negalima pripažinti administraciniu aktu, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 straipsnio 1 dalies g punktą, ir dėl to dėl jo negalima pateikti prašymo persvarstyti vidaus tvarka pagal šio reglamento 10 straipsnio 1 dalį. Tačiau Bendrasis Teismas patenkino subsidiariai pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą, siejamą su šios nuostatos negaliojimu dėl jos nesuderinamumo su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi.

18

Skundžiamo sprendimo 51 ir 52 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad, kaip ir visi kiti tarptautiniai susitarimai, kurių šalis yra Europos Sąjunga, Orhuso konvencija turi viršenybę Sąjungos antrinės teisės aktų atžvilgiu, o to paties sprendimo 53 punkte pažymėjo, kad Sąjungos teismas gali nagrinėti reglamento nuostatos galiojimą atsižvelgiant į tarptautinę sutartį tik tuo atveju, kai tam neprieštarauja šios sutarties pobūdis ir bendra struktūra ir kai jos nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus.

19

Vis dėlto remdamasis Teisingumo Teismo sprendimais Fediol / Komisija (70/87, EU:C:1989:254) ir Nakajima / Taryba (C‑69/89, EU:C:1991:186) jis patikslino, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinti Sąjungos teisės akto teisėtumą atsižvelgiant į tarptautinio susitarimo nuostatas, pagal kurių pobūdį asmenims nesuteikiama teisė jomis remtis teisme, jis turi tais atvejais, kai Sąjunga ketina įvykdyti pagal šį susitarimą prisiimtą konkretų įsipareigojimą arba kai Sąjungos teisės aktuose daroma aiški nuoroda į konkrečias šio susitarimo nuostatas. Skundžiamo sprendimo 54 punkte Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad Sąjungos teismas turi turėti galimybę patikrinti reglamento teisėtumą atsižvelgiant į tarptautinę sutartį, jei šiuo reglamentu siekiama įgyvendinti toje tarptautinėje sutartyje įtvirtintą Sąjungos institucijų įsipareigojimą.

20

Skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose Bendrasis Teismas teigė, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos įvykdytos, nes, pirma, ieškovės pirmojoje instancijoje nesirėmė susitarimo nuostatų tiesioginiu veikimu ir pagal EB 241 straipsnį netiesiogiai ginčijo Reglamento Nr. 1367/2006 nuostatos galiojimą Orhuso konvencijos atžvilgiu ir, antra, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies ir jo 18 konstatuojamosios dalies, jis buvo priimtas tam, kad Sąjunga įgyvendintų šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus tarptautinius įsipareigojimus.

21

Skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis nesuderinama su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, nes pagal ją peržiūra vidaus tvarka taikoma tik „administraciniam aktui“, kuris 2 straipsnio 1 dalies g punkte apibrėžtas kaip „individualiai taikoma priemonė“.

22

Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.

23

2012 m. rugpjūčio 24 d. pateiktu apeliaciniu skundu (byla C‑401/12 P) Taryba prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti visą ieškovių pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį ir priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas.

24

2012 m. rugpjūčio 24 d. pateiktu apeliaciniu skundu (byla C‑402/12 P) Parlamentas prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti visą minėtų ieškovių pareikštą ieškinį ir priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas.

25

2012 m. rugpjūčio 27 d. pateiktu apeliaciniu skundu (byla C‑403/12 P) Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmesti visą tų pačių ieškovių ieškinį ir priteisti iš jų pirmojoje ir apeliacinėje instancijose jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26

2012 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑401/12 P–C‑403/12 P sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

27

2013 m. vasario 28 d.Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame prašė Teisingumo Teismo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš Tarybos, Parlamento ir Komisijos pirmojoje ir apeliacinėje instancijose jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28

Jos taip pat pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame prašė Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą bei ginčijamą sprendimus ir priteisti iš atsakovių pirmojoje instancijoje bylinėjimosi išlaidas, jų patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

29

Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą, nes nepripažino Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tiesioginio veikimo, bent kiek joje numatyta, kad turi būti galima užginčyti su aplinkosauga susijusias nacionalinės teisės nuostatas pažeidžiančius „veiksmus“, ir dėl to nevertino Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumo šios minėtos konvencijos nuostatos atžvilgiu.

30

Taryba, Parlamentas ir Komisija teigia, kad priešpriešinį apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes nurodytame pagrinde iš tiesų ginčijama tik dalis skundžiamo sprendimo motyvų, o ne jo rezoliucinė dalis, taigi skundas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 178 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

31

Taryba, Parlamentas ir Komisija subsidiariai teigia, kad nurodytas pagrindas bet kuriuo atveju nepagrįstas.

32

Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį apeliaciniu skundu, pagrindiniu ar priešpriešiniu, gali būti reikalaujama tik visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą.

33

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas patenkino Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht ieškinyje nurodytus reikalavimus ir panaikino ginčijamą sprendimą. Todėl negalima priimti jų priešpriešinio apeliacinio skundo, kuriuo iš tiesų tik siekiama, kad būtų pakeisti motyvai, kiek tai susiję su galimybės remtis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi nagrinėjimu (kiek tai susiję su pagrindiniu apeliaciniu skundu, pagal analogiją žr. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 43–45 punktus).

34

Darytina išvada, kad priešpriešinį apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

35

Taryba, Parlamentas ir Komisija pirmiausia tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi galima remtis siekiant įvertinti Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies suderinamumą su šia nuostata.

36

Papildomai jie teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai teigė, kad pagal minėtos konvencijos 9 straipsnio 3 dalį draudžiama tokia nuostata, kokia yra minėto reglamento 10 straipsnio 1 dalis.

37

Taryba tvirtina, kad du atvejai, kuriais Teisingumo Teismas pripažino privataus asmens galimybę remtis tarptautinės sutarties nuostatomis, neatitinkančiomis besąlygiškumo ir tikslumo reikalavimų, taikomų tam, kad šiomis nuostatomis būtų galima remtis vertinant Sąjungos teisės akto nuostatų galiojimą, yra išimtiniai ir jiems negalima prilyginti nagrinėjamo atvejo.

38

Pirma, Sprendimo Fediol / Komisija (EU:C:1989:254) rezoliucinę dalį pateisina ypatingos bylos aplinkybės, dėl kurių priimtas šis teismo sprendimas – toje byloje ginčytame reglamente suinteresuotiesiems ūkio subjektams buvo suteikta teisė remtis Susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (toliau – GATT) nuostatomis. Be to, tame sprendime rasta išeitis neturėtų būti taikoma už specialios šio susitarimo taikymo srities ribų.

39

Antra, dėl Sprendime Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186) įtvirtintos teismo praktikos Taryba teigia, kad ši praktika susijusi tik su atveju, kai Sąjunga ketina įgyvendinti specifinį GATT įtvirtintą įsipareigojimą, o nagrinėjamu atveju tikrai taip nėra.

40

Parlamentas ir Komisija iš esmės pateikia panašius argumentus.

41

Dėl Sprendimo Fediol / Komisija (EU:C:1989:254) Komisija priduria, kad šis sprendimas susijęs tik su atveju, kai Sąjungos teisės akte daroma aiški nuoroda į tam tikras GATT nuostatas.

42

Dėl Sprendimo Najima / Taryba (EU:C:1991:186) ji teigia, kad jo negalima aiškinti kaip leidžiančio tikrinti kiekvieną Sąjungos teisės aktą atsižvelgiant į tarptautinį susitarimą, kuris tuo aktu tam tikrais atvejais įgyvendinamas. Tam, kad būtų galima vykdyti tokią kontrolę, Sąjungos teisės aktas turi tiesiogiai ir išsamiai įgyvendinti tarptautinį susitarimą ir būti susijęs su pakankamai aiškiu ir konkrečiu tame susitarime įtvirtintu įsipareigojimu, o nagrinėjamu atveju taip nėra.

43

Parlamentas tvirtina, kad Sprendime Fediol / Komisija (EU:C:1989:254) nagrinėjamas tik atvejis, kai antrinės teisės akte daroma aiški nuoroda į konkrečias tarptautinio susitarimo nuostatas ir tai yra ne paprasta nuoroda į tas nuostatas, bet jų perėmimas. Todėl Bendrasis Teismas negalėjo remtis Reglamento Nr. 1367/2006 18 konstatuojamąja dalimi, kurioje tik aprašoma Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, kad prieitų prie išvados, jog ši sąlyga nagrinėjamu atveju įvykdyta. Be to, iš šios teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai Sąjungos reglamente perimamos tarptautinio susitarimo nuostatos, pastarosiomis galima remtis tik vertinant teisės aktų, priimtų taikant šį reglamentą, o ne paties reglamento, teisėtumą.

44

Dėl Sprendimo Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186) Parlamentas tvirtina, kad jo rezoliucinė dalis priimta išnagrinėjus atvejį, kai antrinės teisės aktu įgyvendinamas tarptautiniame susitarime įtvirtintas konkretus įsipareigojimas, kurį vykdydama Sąjunga privalo veikti tam tikru nustatytu būdu ir neturi vertinimo diskrecijos. Tačiau „įsipareigojimai“, kuriais Bendrasis Teismas remiasi skundžiamo sprendimo 58 punkte, nėra „konkretūs“, kaip tai suprantama Sprendime Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186), nes Orhuso konvencijos susitariančiosios šalys turi didelę diskreciją nustatyti šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytos „administracinės arba teismo tvarkos“ įgyvendinimo būdus, tačiau tai padaryti turi nepažeisdamos jos 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

45

Parlamentas, remdamasis Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (C‑89/08 P, EU:C:2009:742), taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas nesilaikė rungtyniškumo principo, kai taikė Sprendime Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186) įtvirtintus principus, nors prieš tai bylos šalys neaptarė jų svarbos nagrinėjamoje byloje.

46

Jis taip pat teigia, kad bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių byloje, kurioje priimtas Sprendimas Racke (C‑162/96, EU:C:1998:293) ir kuri buvo susijusi su tarptautinės paprotinės teisės normos, kliudančios taikyti tarptautinio susitarimo nuostatą, kurios tiesioginis veikimas neginčytas, pažeidimu.

47

Komisija taip pat primena, kad Teisingumo Teismas sprendimuose Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312) ir Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864) nusprendė, kad negalima vertinti direktyvos galiojimo tarptautinio susitarimo atžvilgiu, net jeigu joje daromos nuorodos į šį susitarimą.

48

Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht visų pirma tvirtina, jog iš Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/09, EU:C:2011:125) nematyti, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis galėtų būti tiesiogiai veikianti, kiek tai susiję su veiksmais, kuriuos galima užginčyti pagal šią nuostatą.

49

Jos teigia, pirma, kad pagal savo pobūdį ir tikslą ši konvencija nesudaro kliūčių aplinkos apsaugos asociacijų prašymu tikrinti Sąjungos antrinės teisės akto teisėtumą ir, antra, Sprendime Fediol / Komisija (EU:C:1989:254) įtvirtintos šio vertinimo sąlygos įvykdytos, nes Reglamente Nr. 1367/2006 yra nemažai nuorodų į minėtą konvenciją, konkrečiai į jos 9 straipsnio 3 dalį.

50

Jos taip pat teigia, kad vienintelė galimybė Teisingumo Teismui patikrinti bendrojo Sąjungos teisės akto teisėtumą, kai į jį kreipiasi nacionaliniai teismai pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra nepakankama siekiant užtikrinti minėtos nuostatos laikymąsi.

51

Galiausiai jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas laikėsi rungtyniškumo principo, nes per posėdį suteikė šalims galimybę išsakyti nuomonę dėl sprendimuose Fediol / Komisija (EU:C:1989:254) ir Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186) įtvirtintos teismo praktikos taikymo šioje byloje. Bet kuriuo atveju šios bylos aplinkybės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas Parlamento nurodytas Sprendimas Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2009:742), aplinkybių.

52

Pagal EB 300 straipsnio 7 dalį (dabar – SESV 216 straipsnio 1 dalis) Sąjungos institucijoms yra privalomi Sąjungos sudaryti susitarimai ir dėl to jie turi viršenybę institucijų priimtų teisės aktų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Intertanko ir kt., EU :C :2008 :312, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Tačiau Sąjungos sudaryto susitarimo su trečiosiomis valstybėmis nuostatų poveikis jos teisės sistemoje negali būti nustatomas neatsižvelgiant į šių nuostatų tarptautinę kilmę. Pagal tarptautinės teisės principus derėtis dėl tokio susitarimo ir jį sudaryti kompetentingos Sąjungos institucijos gali laisvai susitarti su atitinkamomis trečiosiomis valstybėmis, kokį poveikį šio susitarimo nuostatos turės susitariančiųjų šalių vidaus sistemoje. Jei šis klausimas aiškiai neaptartas susitarime, kompetentingas teismas, būtent Teisingumo Teismas pagal ESV sutartyje nustatytą jurisdikciją, turi jį išspręsti taip pat, kaip bet kurį kitą klausimą dėl išaiškinimo, susijusį su aptariamo susitarimo taikymu Sąjungoje, visų pirma remdamasis to susitarimo turiniu, struktūra ar tekstu (žr. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 108 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tik su sąlyga, kad, pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios pagal savo turinį (žr. Sprendimo Intertanko ir kt., EU:C:2008:312, 45 punktą; Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, EU:C:2008:476, 110 ir 120 punktus ir Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., EU:C:2011:864, 54 punktą).

55

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatose nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją, todėl ši nuostata netenkina šių reikalavimų. Kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos įgyvendinimas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo (žr. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, EU:C:2011:125, 45 punktą).

56

Tiesa, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų pagal Pasaulio prekybos organizacijos sistemą sudarytuose susitarimuose (toliau – PPO susitarimai) įtvirtintą įsipareigojimą arba kai atitinkamame Sąjungos teisės akte yra aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismui tenka pareiga patikrinti ginčijamo akto ir jam įgyvendinti priimtų aktų teisėtumą atsižvelgiant į šių susitarimų normas (žr. Sprendimo Fediol / Komisija, EU:C:1989:254, 19–23 punktus; Sprendimo Nakajima / Taryba, EU:C:1991:186, 29–32 punktus; Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑280/93, EU:C:1994:367, 111 punktą ir Sprendimo Italija / Taryba, C‑352/96, EU:C:1998:531, 19 punktą).

57

Tačiau šios dvi išimtys buvo pateisinamos tik atsižvelgiant į susitarimų, kuriems buvo taikomos, ypatybes.

58

Pirma, kiek tai susiję su Sprendimu Fediol / Komisija (EU:C:1989:254), pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, nagrinėto 1984 m. rugsėjo 17 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2641/84 dėl bendros prekybos politikos sustiprinimo, visų pirma apsaugos nuo nesąžiningos komercinės praktikos srityje (OL L 252, p. 1), 2 straipsnio 1 dalyje buvo pateikta aiški nuoroda į tarptautinės teisės normas, iš esmės paremtas GATT, ir suinteresuotiesiems asmenims suteikta teisė remtis bendrojo susitarimo nuostatomis teikiant skundą pagal šį reglamentą (Sprendimo Fediol / Komisija, EU:C:1989:254, 19 punktas), o nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalyje nėra tiesioginės nuorodos į konkrečias Orhuso konvencijos nuostatas ir nesuteikiamos teisės asmenims. Kadangi nėra aiškios nuorodos į tarptautinio susitarimo nuostatas, minėtas sprendimas nelaikytinas reikšmingu nagrinėjamu atveju.

59

Antra, dėl Sprendimo Nakajima / Taryba (EU:C:1991:186) pažymėtina, kad jame nagrinėti Sąjungos teisės aktai buvo susiję su antidempingo sistema, kurios koncepcija ir taikymas yra labai konkretūs, nes joje numatytos priemonės dempingo taikymu kaltinamoms įmonėms. Konkrečiau kalbant, toje byloje nagrinėtas pagrindinis reglamentas priimtas pagal esamus Bendrijos tarptautinius įsipareigojimus, kylančius būtent iš Sutarties dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo, patvirtintos Bendrijos vardu 1979 m. gruodžio 10 d. Tarybos sprendimu 80/271/EEB dėl daugiašalių sutarčių, priimtų 1973–1979 m. derybose dėl prekybos, sudarymo (OL L 71, 1980, p. 1) (žr. Sprendimo Nakajima / Taryba, EU:C:1991:186, 30 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju nekyla klausimas, ar pagal Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalį įgyvendinami konkretūs įsipareigojimai, kaip jie suprantami minėtame sprendime, nes, kaip matyti iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies, jos susitariančiosios šalys turi didelę diskreciją nustatyti „administracinės arba teismo tvarkos“ įgyvendinimo būdus.

60

Šiuo klausimu pažymėtina, kad negalima teigti, jog priimdama minėtą reglamentą, kuris susijęs tik su Sąjungos institucijomis ir, be to, kuriame numatyta tik viena iš teisių gynimo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti asmenys siekdami, kad būtų laikomasi Sąjungos aplinkos apsaugos teisės, Sąjunga ketino įgyvendinti, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 56 punkte nurodytą teismo praktiką, pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį kylančius įpareigojimus dėl nacionalinių administracinių ar teismo procedūrų, kurios pagal galiojančią Sąjungos teisės sistemą yra iš esmės valstybių narių teisės dalis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, EU:C:2011:125, 41 ir 47 punktus).

61

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nusprendęs, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi galima remtis siekiant įvertinti Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumą, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą.

62

Todėl reikia panaikinti skundžiamą sprendimą ir nebereikia nagrinėti kitų pagrindų, kuriuos Taryba, Parlamentas ir Komisija nurodė grįsdami savo apeliacinius skundus.

63

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą ir gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

64

Teisingumo Teismas mano, kad galima priimti sprendimą ir kad prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą reikia nagrinėti iš esmės.

65

Bendrajame Teisme pateikto ieškinio pirmajame pagrinde Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht tvirtino, kad Komisija klaidingai atmetė kaip nepriimtiną jų prašymą persvarstyti vidaus tvarka 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą motyvuodama tuo, kad tai yra visuotinai taikoma priemonė.

66

Dėl tų pačių motyvų, kuriuos nurodė Bendrasis Teismas, šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

67

Antrajame ieškinio pagrinde Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht taip pat tvirtino, kad Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis negalioja, nes pagal ją sąvoka „veiksmai“, kaip ji suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, susiaurinama iki administracinio individualiai taikomo akto.

68

Remiantis šio sprendimo 55 punktu darytina išvada, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 daliai trūksta aiškumo ir tikslumo, kurių reikalaujama, kad šia nuostata būtų galima remtis Sąjungos teisme vertinant Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumą.

69

Todėl šį antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

70

Kadangi abu Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio pagrindai yra nepagrįsti, ieškinį reikia atmesti.

71

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

72

Kadangi Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht pralaimėjo bylą, o Taryba, Parlamentas ir Komisija prašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, reikia iš Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht priteisti solidariai padengti bylinėjimosi išlaidas, kurių Taryba, Parlamentas ir Komisija patyrė pirmojoje instancijoje ir nagrinėjant apeliacinius skundus.

73

Pagal minėto Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taip pat taikomą apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia nuspręsti, kad Čekijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: