—

J. I. Menéndez Álvarez,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir S. Šindelková,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek, J. Baquero Cruz ir M. Owsiany‑Hornung,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288, toliau – direktyva) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Prašymas pateiktas nagrinėjant Constructora Principado SA (toliau – Constructora Principado) ir J. I. Menéndez Álvarez ginčą dėl tam tikrų sumų, jo sumokėtų vykdant su šia bendrove sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, atlyginimo.

3

Direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.   Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

<…>

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

4

Pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalį:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“

5

Direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. <…>“

6

Ispanijoje vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų iš pradžių buvo užtikrinama 1984 m. liepos 19 d. Bendruoju įstatymu Nr. 26/1984 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos (Ley General 26/1984 para la Defensa de los Consumidores y Usuarios; BOE, Nr. 176, 1984 m. liepos 24 d., p. 21686).

7

Paskui Bendrasis įstatymas Nr. 26/1984 buvo iš dalies pakeistas 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų (Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación; BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d., p. 12304), kuriuo į Ispanijos vidaus teisę perkelta Direktyva 93/13.

8

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo dieną Bendrojo įstatymo Nr. 26/1984, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 7/1998, 10bis straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Nesąžiningomis sąlygomis laikomos visos nuostatos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, ir visi veiksmai, dėl kurių nebuvo gautas aiškus sutikimas ir dėl kurių, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda ryškus iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai. Bet kuriuo atveju nesąžiningomis sąlygomis laikomos šio įstatymo pirmoje papildomoje nuostatoje išvardytos sąlygos.

Aplinkybė, kad buvo atskirai derėtasi dėl tam tikrų sąlygos aspektų arba vienos konkrečios sąlygos, neužkerta kelio šį straipsnį taikyti likusiai sutarties daliai.

Tuo atveju, kai pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

Sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, į visas sutarties sudarymo momentu egzistavusias aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“

9

2005 m. birželio 26 d. J. I. Menéndez Álvarez sudarė būsto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis) su Constructora Principado. Sutarties 13 sąlyga buvo suformuluota taip:

„Pirkėjas turi sumokėti savivaldybės mokestį už miesto žemės vertės padidėjimą, ir į šią aplinkybę atsižvelgta nustatant nekilnojamojo turto, kuris yra šios sutarties dalykas, kainą.

Be to, pirkėjas turi atlyginti išlaidas, susijusias su individualiu prijungimu prie įvairių tiekimo, kaip antai vandens, dujų, elektros energijos, kanalizacijos ir t. t., sistemų, net jeigu jas iš anksto yra apmokėjęs pardavėjas.“

10

Pirmiausia J. I. Menéndez Álvarez sumokėjo bendrą 1223,87 euro sumą, iš kurios 1000 eurų sudarė savivaldybės mokestis už miesto žemės vertės padidėjimą (toliau – vertės padidėjimo mokestis), o 223,87 euro – mokestis už būsto prijungimą prie vandens ir kanalizacijos sistemos.

11

Vėliau J. I. Menéndez Álvarez Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Oviedo pareiškė Constructora Principado ieškinį, kuriuo reikalavo atlyginti nurodytas sumas. Šis reikalavimas buvo grindžiamas argumentu, kad sutarties 13 sąlyga, pagal kurią įgijėjas turėjo sumokėti šias sumas, turėjo būti laikoma nesąžininga pagal Bendrojo įstatymo Nr. 26/1984, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 7/1998, 10bis straipsnį, nes dėl jos nesiderėta ir ji lėmė ryškų sutarties šalių teisių ir pareigų neatitikimą.

12

Atsikirsdama Constructora Principado teigia, kad dėl minėtos sąlygos derėtasi su pirkėju, ir, palyginus reikalaujamą sumą su jo už būstą sumokėta bendra pardavimo kaina, matyti, kad nėra ryškaus neatitikimo.

13

2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Oviedo ieškinį patenkino motyvuodamas tuo, kad ginčijama sąlyga yra nesąžininga todėl, kad daro žalą vartotojo interesams, nes ja vartotojas įpareigojamas padengti išlaidas, už kurias jis nėra atsakingas, ir nėra įrodymų, kad dėl šios sąlygos su juo buvo konkrečiai derėtasi.

14

Constructora Principado dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame teigė, kad dėl ginčijamos sąlygos derėtasi atskirai ir pačioje sąlygoje nurodyta, kad į pirkėjui tenkančią pareigą sumokėti vertės padidėjimo mokestį atsižvelgta nustatant parduodamo nekilnojamojo turto kainą. Ši bendrovė taip pat teigė, kad tarp šalių nėra ryškaus neatitikimo, nes šis neatitikimas negali būti vertinamas atsižvelgiant tik į vieną konkrečią sąlygą, o turi būti vertinama visa sutartis, atsižvelgiant į visas sąlygas.

15

J. I. Menéndez Álvarez prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis teigė, kad jo sumokėto vertės padidėjimo mokesčio dydis ir tai, kokią procentinę dalį būsto kainos jis sudaro, neturi reikšmės. Anot jo, sutarties 13 sąlygos nesąžiningumo nulemtas neatitikimas atsiranda dėl to, kad pagal šią sąlygą iš vartotojo reikalaujama sumokėti mokestį, kurio jis pagal įstatymą neturi mokėti.

16

Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Oviedo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar tuo atveju, kai sutartyje nustatyta sąlyga, pagal kurią vartotojui perkeliama pareiga sumokėti sumą, kurią pagal įstatymą privalo sumokėti pardavėjas ar tiekėjas, direktyvos <...> 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą neatitikimą reikia aiškinti taip, kad jis atsiranda vien dėl vartotojui perkeliamos mokėjimo pareigos, kuri pagal įstatymą tenka pardavėjui ar tiekėjui, ar vis dėlto tai, jog pagal direktyvą reikalaujama, kad neatitikimas būtų ryškus, reiškia, jog taip pat reikalaujama, kad vartotojui tenkanti finansinė našta, atsižvelgiant į bendrą sandorio sumą, būtų didelė?“

17

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar sąvoka „ryškus neatitikimas“, kuri yra vienas iš direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų kriterijų nesąžiningai sąlygai apibrėžti, turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad pagal tokią sąlygą vartotojui perkeltos išlaidos jam turi būti didelė finansinė našta, lyginant su nagrinėjamo sandorio suma, ar turi būti atsižvelgta tik į tokios sąlygos pasekmes vartotojo teisėms ir pareigoms.

18

Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, į jos taikymo sritį patenka tik profesionalaus pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi.

19

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, ar dėl sutarties 13 sąlygos buvo atskirai derėtasi. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti šį klausimą, atsižvelgdamas į direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje pastraipose numatytas įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, kuriose, be kita ko, numatyta, kad tuo atveju, kai pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

20

Pateikus šią pirminę pastabą, taip pat reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šis teismas turi kompetenciją aiškinti direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir šios direktyvos priede pavartotą sąvoką „nesąžininga sąlyga“ ir pateikti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti vertindamas sutarties sąlygą pagal direktyvos nuostatas, turint omenyje tai, kad šis nacionalinis teismas, remdamasis minėtais kriterijais ir atsižvelgdamas į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, turi priimti sprendimą dėl tam tikros sutarties sąlygos konkretaus kvalifikavimo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi tik pateikti gaires, į kurias šis turi atsižvelgti vertindamas aptariamos sąlygos nesąžiningumą (žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, 66 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

21

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai šiuo klausimu nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir, jei reikia, kiek vartotojas dėl sutarties atsiduria nepalankesnėje teisinėje padėtyje, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje (žr. minėto Sprendimo Aziz 68 punktą).

22

Vadinasi, atsakant į klausimą, ar yra šis ryškus neatitikimas, negalima apsiriboti vien kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu, grindžiamu sandorio, kuris yra sutarties dalykas, bendros sumos ir pagal šią sąlygą vartotojui perkeltų išlaidų palyginimu.

23

Atvirkščiai, ryškus neatitikimas gali atsirasti vien dėl to, kad pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų, nesvarbu, ar tai pasireiškia teisių, kurių pagal šias nuostatas jam atsiranda iš šios sutarties, turinio apribojimu, trukdymu jas įgyvendinti arba nacionalinės teisės nuostatose nenumatytos papildomos pareigos jam nustatymu.

24

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra priminęs, kad, vadovaujantis direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties sąlygomis (žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Banif Plus Bank, C‑472/11, 40 punktą). Iš to matyti, kad šiuo tikslu taip pat reikia įvertinti pasekmes, kurių ši sąlyga gali sukelti atsižvelgiant į tokiai sutarčiai taikytiną teisę, o dėl to reikia išnagrinėti nacionalinės teisės sistemą (žr. minėto Sprendimo Aziz 71 punktą).

25

Kiek tai susiję su direktyvos 5 straipsniu, Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad vartotojui itin svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus pardavėjo ar tiekėjo (2013 m. kovo 21 d. Sprendimo RWE Vertrieb, C‑92/11, 44 punktas).

26

Kalbant būtent apie pirmąja pareigą, pagal sutarties 13 sąlygą nustatytą vartotojui, t. y. sumokėti vertės padidėjimo mokestį, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad ja vartotojui, kaip įgijėjui, perkeliama mokesčio skola, kuri pagal taikomus teisės aktus tenka profesionaliam pardavėjui ar tiekėjui, gaunančiam apmokestinamą ekonominę naudą, t. y. pelną, gaunamą dėl parduoto nekilnojamojo turto vertės padidėjimo. Taigi atrodo, kad nors profesionalus pardavėjas ar tiekėjas gauna pelno iš jo parduodamo turto vertės padidėjimo, vartotojas turi sumokėti ne tik pirkimo kainą, į kurią įtrauktas šio turto vertės padidėjimas, bet ir mokestį, kuriuo apmokestinamas šis vertės padidėjimas. Be to, remiantis Teisingumo Teismui pateiktomis rašytinėmis J. I. Menéndez Álvarez pastabomis, sutarties pasirašymo momentu šio mokesčio dydis nežinomas ir tik vėliau nustatomas kompetentingos institucijos, o dėl to, jei tai tiesa, vartotojas nėra tikras dėl prisiimto įsipareigojimo masto.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi patikrinti, ar remiantis Ispanijos nacionaline teise pagrindinės bylos aplinkybės atitinka pirmesniame punkte aprašytą padėtį. Tada jis turi įvertinti, ar sutarties 13 sąlyga, kiek pagal ją vartotojui nustatyta nacionalinės teisės nuostatose nenumatyta papildoma pareiga, pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje vartotojas, kaip nagrinėjamos sutarties šalis, atsiduria dėl taikomų nacionalinės teisės nuostatų. Galiausiai, prireikus jis turi patikrinti, ar iki sutarties sudarymo vartotojo gauta informacija atitinka iš direktyvos 5 straipsnio kylančius reikalavimus.

28

Kiek tai susiję su antrąja pareiga, pagal sutarties 13 sąlygą nustatytą vartotojui, t. y. sumokėti sumas, atitinkančias išlaidas dėl individualaus prijungimo prie įvairių tiekimo, kaip antai vandens, dujų, elektros energijos ir kanalizacijos, sistemų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar į jas įskaičiuotos prijungimo prie bendrų įrenginių, būtinų siekiant užtikrinti būsto tinkamumą gyventi, išlaidos, kurios pagal taikomas nacionalinės teisės nuostatas tenka pardavėjui, turinčiam sutartinę pareigą perduoti savo paskirtį atitinkantį, t. y. tinkamą gyventi, būstą. Jei taip, jis turi įvertinti, ar minėta sutarties sąlyga dėl to, kad ji riboja teises, kurių pagal šias nacionalinės teisės nuostatas atsiranda vartotojui iš sutarties, ir nustato jam šiose nuostatose nenumatytą papildomą pareigą, pakankamai rimtai kenkiama teisinei padėčiai, kurioje minėtas vartotojas, kaip sutarties šalis, atsiduria pagal nacionalinę teisę.

29

Reikėtų pridurti, kad sutarties 13 sąlygoje esanti nuoroda į tai, kad į vartotojo sumokėtą vertės padidėjimo mokestį atsižvelgta nustatant pardavimo kainą, savaime nėra vartotojo tariamai gauto atlyginimo įrodymas. Iš tiesų, siekiant užtikrinti nesąžiningų sąlygų kontrolės veiksmingumą, negali būti laikoma, jog profesionalus pardavėjas ar tiekėjas įrodė, kad kainos sumažinimas yra atlygis už tai, kad vartotojas prisiėmė papildomų įsipareigojimų, jei minėtas pardavėjas ar tiekėjas šiuo klausimu įtraukia paprastą teiginį į sutarties nuostatą, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi.

30

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip:

31

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: