Byla C‑176/12

Association de médiation sociale

prieš

Union locale des syndicats CGT ir kt.

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė politika — Direktyva 2002/14/EB — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — 27 straipsnis — Personalui atstovaujančių institucijų įsteigimo susiejimas su tam tikromis įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribomis — Ribų apskaičiavimas — Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinės teisės norma — Nacionalinio teismo vaidmuo“

Santrauka – 2014 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

  1. Socialinė politika — Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais — Direktyva 2002/14 — Taikymo sritis — Įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimas — Nacionalinė teisės norma, pagal kurią atliekant minėtą apskaičiavimą neįtraukiama tam tikra darbuotojų kategorija — Neleistinumas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  2. Socialinė politika — Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais — Direktyva 2002/14–3 straipsnio 1 dalis — Tiesioginis veikimas — Galimybė remtis direktyva prieš privatų asmenį — Nebuvimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  3. Socialinė politika — Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais — Direktyva 2002/14–3 straipsnio 1 dalis — Nacionalinio teismo pareigos — Pareiga nacionalinės teisės normą aiškinti Sąjungos teisę atitinkančiu būdu — Ribos — Bendrųjų teisės principų laikymasis — Nacionalinės teisės aiškinimas „contra legem“

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  4. Pagrindinės teisės — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje — Galimybė remtis byloje tarp privačių asmenų siekiant, kad nebūtų taikoma Direktyvos 2002/14 neatitinkanti nacionalinės teisės nuostata — Nesuteikimas — Galima atitinkamos valstybės narės pareiga atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei

    (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  1.  Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įmonės darbuotojai, su kuriais pasirašytos specialios sutartys, neįtraukiami apskaičiuojant įmonės darbuotojų skaičių, kai reikia nustatyti įstatyme numatytas ribas personalui atstovaujančioms institucijoms įsteigti.

    Iš tiesų, net jei užimtumo skatinimas yra teisėtas socialinės politikos tikslas ir valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, galinčias įgyvendinti jų socialinės politikos tikslus, ši diskrecija negali lemti to, kad Sąjungos teisės pagrindinio principo arba šios teisės nuostatos įgyvendinimas taptų beprasmis.

    (žr. 26, 27, 29 punktus)

  2.  Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje 3 straipsnio 1 dalis atitinka reikalaujamas tiesioginio veikimo sąlygas. Net jei minėta direktyva valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija, nes joje nenurodoma, kaip jos, apskaičiuodamos įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribas, turi atsižvelgti į darbuotojus, kurie patenka į jos taikymo sritį, ši aplinkybė neturi poveikio tame straipsnyje įtvirtintos pareigos atliekant minėtą apskaičiavimą atsižvelgti į tam tikrą asmenų, kurie iš pradžių priklausė asmenims, į kuriuos reikia atsižvelgti, kategoriją aiškumui ir besąlygiškumui.

    Tačiau net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys.

    (žr. 33–36 punktus)

  3.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 38–40 punktus)

  4.  Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis, vienas arba siejamas su Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje nuostatomis, turi būti aiškinamas taip, kad kai šią direktyvą perkelianti nacionalinė nuostata yra nesuderinama su Sąjungos teise, šiuo Chartijos straipsniu negalima remtis privačių asmenų ginčuose siekiant, kad nebūtų taikoma Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata.

    Iš Chartijos 27 straipsnio teksto aiškiai matyti, jog tam, kad šis straipsnis būtų visiškai veiksmingas, jį turi sukonkretinti Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normos. Direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalyje numatytas ir valstybėms narėms skirtas draudimas apskaičiuojant įmonės darbuotojų skaičių neįtraukti tam tikros darbuotojų, iš pradžių priklausiusių asmenų, į kuriuos reikia atsižvelgti, ratui, kategorijos, kaip tiesiogiai taikoma teisės norma, negali būti kildinamas nei iš Chartijos 27 straipsnio teksto, nei iš su tuo straipsniu susijusių paaiškinimų. Todėl Chartijos 27 straipsniu negali būti remiamasi ginče tarp privačių asmenų, siekiant pripažinti, kad Direktyvos 2002/14 neatitinkanti nacionalinės teisės nuostata neturi būti taikoma. Šios išvados negali paneigti Chartijos 27 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2002/14 nuostatomis, nes kadangi vien šio straipsnio nepakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė, kuria galima remtis kaip tokia, šio straipsnio derinio su minėtos direktyvos nuostatomis atveju kitaip negalėtų būti.

    Tačiau dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei nukentėjusi šalis galėtų remtis 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimu Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90) suformuota teismo praktika tam, kad prireikus gautų patirtos žalos atlyginimą.

    (žr. 45, 46, 48–50 punktus ir rezoliucinę dalį)


Byla C‑176/12

Association de médiation sociale

prieš

Union locale des syndicats CGT ir kt.

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė politika — Direktyva 2002/14/EB — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — 27 straipsnis — Personalui atstovaujančių institucijų įsteigimo susiejimas su tam tikromis įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribomis — Ribų apskaičiavimas — Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinės teisės norma — Nacionalinio teismo vaidmuo“

Santrauka – 2014 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

  1. Socialinė politika – Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais – Direktyva 2002/14 – Taikymo sritis – Įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribų apskaičiavimas – Nacionalinė teisės norma, pagal kurią atliekant minėtą apskaičiavimą neįtraukiama tam tikra darbuotojų kategorija – Neleistinumas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  2. Socialinė politika – Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais – Direktyva 2002/14–3 straipsnio 1 dalis – Tiesioginis veikimas – Galimybė remtis direktyva prieš privatų asmenį – Nebuvimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  3. Socialinė politika – Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis su jais – Direktyva 2002/14–3 straipsnio 1 dalis – Nacionalinio teismo pareigos – Pareiga nacionalinės teisės normą aiškinti Sąjungos teisę atitinkančiu būdu – Ribos – Bendrųjų teisės principų laikymasis – Nacionalinės teisės aiškinimas „contra legem“

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  4. Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje – Galimybė remtis byloje tarp privačių asmenų siekiant, kad nebūtų taikoma Direktyvos 2002/14 neatitinkanti nacionalinės teisės nuostata – Nesuteikimas – Galima atitinkamos valstybės narės pareiga atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei

    (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalis)

  1.  Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įmonės darbuotojai, su kuriais pasirašytos specialios sutartys, neįtraukiami apskaičiuojant įmonės darbuotojų skaičių, kai reikia nustatyti įstatyme numatytas ribas personalui atstovaujančioms institucijoms įsteigti.

    Iš tiesų, net jei užimtumo skatinimas yra teisėtas socialinės politikos tikslas ir valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, galinčias įgyvendinti jų socialinės politikos tikslus, ši diskrecija negali lemti to, kad Sąjungos teisės pagrindinio principo arba šios teisės nuostatos įgyvendinimas taptų beprasmis.

    (žr. 26, 27, 29 punktus)

  2.  Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje 3 straipsnio 1 dalis atitinka reikalaujamas tiesioginio veikimo sąlygas. Net jei minėta direktyva valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija, nes joje nenurodoma, kaip jos, apskaičiuodamos įdarbintų darbuotojų skaičiaus ribas, turi atsižvelgti į darbuotojus, kurie patenka į jos taikymo sritį, ši aplinkybė neturi poveikio tame straipsnyje įtvirtintos pareigos atliekant minėtą apskaičiavimą atsižvelgti į tam tikrą asmenų, kurie iš pradžių priklausė asmenims, į kuriuos reikia atsižvelgti, kategoriją aiškumui ir besąlygiškumui.

    Tačiau net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys.

    (žr. 33–36 punktus)

  3.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 38–40 punktus)

  4.  Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis, vienas arba siejamas su Direktyvos 2002/14 dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje nuostatomis, turi būti aiškinamas taip, kad kai šią direktyvą perkelianti nacionalinė nuostata yra nesuderinama su Sąjungos teise, šiuo Chartijos straipsniu negalima remtis privačių asmenų ginčuose siekiant, kad nebūtų taikoma Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata.

    Iš Chartijos 27 straipsnio teksto aiškiai matyti, jog tam, kad šis straipsnis būtų visiškai veiksmingas, jį turi sukonkretinti Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės normos. Direktyvos 2002/14 3 straipsnio 1 dalyje numatytas ir valstybėms narėms skirtas draudimas apskaičiuojant įmonės darbuotojų skaičių neįtraukti tam tikros darbuotojų, iš pradžių priklausiusių asmenų, į kuriuos reikia atsižvelgti, ratui, kategorijos, kaip tiesiogiai taikoma teisės norma, negali būti kildinamas nei iš Chartijos 27 straipsnio teksto, nei iš su tuo straipsniu susijusių paaiškinimų. Todėl Chartijos 27 straipsniu negali būti remiamasi ginče tarp privačių asmenų, siekiant pripažinti, kad Direktyvos 2002/14 neatitinkanti nacionalinės teisės nuostata neturi būti taikoma. Šios išvados negali paneigti Chartijos 27 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2002/14 nuostatomis, nes kadangi vien šio straipsnio nepakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė, kuria galima remtis kaip tokia, šio straipsnio derinio su minėtos direktyvos nuostatomis atveju kitaip negalėtų būti.

    Tačiau dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei nukentėjusi šalis galėtų remtis 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimu Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90) suformuota teismo praktika tam, kad prireikus gautų patirtos žalos atlyginimą.

    (žr. 45, 46, 48–50 punktus ir rezoliucinę dalį)