1

Apeliaciniame skunde Stichting Woonpunt, Stichting Havensteder (buvusi Stichting Com.wonen), Woningstichting Haag Wonen ir Stichting Woonbedrijf SWS.Hhvl prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Stichting Woonpunt ir kt. prieš Komisiją (T‑203/10, toliau – skundžiama nutartis), kuria tas teismas atmetė jų ieškinius dėl 2009 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendimo C (2009) 9963 galutinis, susijusio su valstybės pagalba E 2/2005 ir N 642/2009 – Nyderlandai – Esama pagalba ir speciali pagalba, skirta socialinio būsto statybos bendrovių projektams (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

Bendrasis Teismas faktines ginčo aplinkybes išdėstė skundžiamos nutarties 1–14 punktuose:

3

2010 m. balandžio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu ieškovės, remdamosi SESV 263 straipsniu, pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

4

Savo prašymui pagrįsti ieškovės nurodė įvairius pagrindus.

5

Formaliai nepateikusi prieštaravimo šiuo klausimu, Komisija vis dėl to preliminariai užginčijo šio ieškinio priimtinumą teigdama, pirma, kad ginčijamas sprendimas, kiek jame nagrinėjama pagalba E 2/2005, konkrečiai nesusijęs su ieškovėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir, antra, kad ieškovės neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl panaikinimo dėl ginčijamo sprendimo tiek, kiek jis susijęs su pagalba N 642/2009.

6

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nusprendė, kad visų pirma reikia priimti sprendimą dėl šio klausimo.

7

Pirma, konstatavęs, kad ieškovės nėra ginčijamo sprendimo adresatės, kiek tas sprendimas susijęs su pagalba E 2/2005, ir ginčijamos nutarties 29 punkte priminęs, kad tokiomis aplinkybėmis įmonė negali ginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo draudžiama pagalbos sektoriui schema, jeigu šis sprendimas susijęs su ta įmone tik dėl to, kad ji priklauso aptariamam sektoriui ir dėl to, kad yra potenciali kandidatė pasinaudoti ta schema, šios nutarties 30 punkte Bendrasis Teismas nutarė, kad tas pats taikytina ieškiniui dėl sprendimo, kuriuo Komisija, atsižvelgusi į Nyderlandų valdžios institucijų prisiimtus įsipareigojimus, pripažino padarytus aptariamos pagalbos schemos pakeitimus suderinamais su bendrąja rinka, panaikinimo.

8

Šiuo klausimu skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad wocos statusas suteikiamas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, kuriuos gali atitikti neapibrėžtas skaičius ūkio subjektų, potencialių ginčijamame sprendime nurodytos pagalbos E 2/2005 gavėjų.

9

Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad remdamosi tik wocos statusu ieškovės negali teigti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jame nagrinėjama pagalba E 2/2005, yra konkrečiai su jomis susijęs.

10

Skundžiamos nutarties 38–50 punktuose Bendrasis Teismas atmetė ieškovių argumentus.

11

Pirmiausia jis nurodė, kad bylos, kuriose priimti ieškovių nurodyti jų požiūriui pagrįsti skirti Teisingumo Teismo sprendimai, t. y. 1985 m. sausio 17 d. Sprendimas Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją (11/82, Rink. p. 207) ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją (C-182/03 ir C-217/03, Rink. p. I-5479), skiriasi nuo Bendrojo Teismo nagrinėjamo atvejo, nes tuose dviejuose Teisingumo Teismo sprendimuose ieškovės priklausė grupei, kuri nebegalėjo didėti priėmus aptariamus sprendimus.

12

Paskui Bendrasis Teismas nusprendė, jog ieškovės negali teigti, kad egzistuoja maža tikimybė, jog institucija iš naujo turės būti pripažinta kaip wocos ir kad anksčiau pripažintos wocos galėjo būti identifikuotos ginčijamo sprendimo priėmimo momentu. Šiuo klausimu jis priminė, kad galimybė nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, kad tie subjektai turi būti laikomi konkrečiai susiję su ta priemone.

13

Atsakydamas į ieškovių argumentą, kad esamoms wocos ginčijamu sprendimu nebus padaryta tokia pati įtaka, kaip ateityje pripažinsimoms wocos, Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad tame sprendime nurodyta pagalbos schema buvo pripažinta ateityje suderinama su vidaus rinka. Paskui jis priminė, kad aplinkybė, jog ūkio subjektui ta priemone daroma didesnė ekonominė įtaka nei jo konkurentams, nesuteikia galimybės individualizuoti to ūkio subjekto. Galiausiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovės priklausė pagal objektyvius kriterijus nustatomų ūkio subjektų, nuo kurių jos nesiskiria, kategorijai.

14

Skundžiamos nutarties 52 punkte bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu, kiek jame kalbama apie pagalbą E 2/2005.

15

Antra, dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba N 642/2009, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog ieškovės, nagrinėdamos naująją pagalbą, negalėjo remtis ankstesne tariamai palankesne padėtimi. Pabrėžęs, kad ginčijamame sprendime pripažįstama, jog pagalba, kurios potencialios gavėjos yra ieškovės, yra suderinama su bendrąja rinka, skundžiamos nutarties 63 punkte Bendrasis Teismas nutarė, kad ieškovės neįrodė, kad yra suinteresuotos pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba N 642/2009.

16

Todėl Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį kaip nepriimtiną.

17

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

18

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

19

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantės nurodo tris pagrindus. Pirmasis susijęs su teisės klaida, netiksliu reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu ir nemotyvavimu, nes Bendrasis Teismas ieškinio dėl ginčijamo sprendimo priimtinumą susiejo, kalbant apie tame sprendime svarstomą pagalbą E 2/2005, su klausimu dėl apeliančių turimo realių ar potencialių gavėjų statuso. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas susijęs su teisės klaida, netiksliu reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu ir su nemotyvavimu, nes Bendrasis Teismas dėl ginčijamo sprendimo nusprendė, kiek tai susiję su nagrinėjama pagalba E 2/2005, kad apeliantė nepriklauso esamų wocos„uždaram ratui“. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas susijęs su teisės klaida, netiksliu reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu ir nemotyvavimu tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, jog apeliantės nesuinteresuotos pareikšti ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jis susijęs su pagalba N 642/2009.

20

Kadangi du pirmieji pagrindai apeliaciniam skundui pagrįsti susiję su Bendrojo Teismo vertinimais dėl apeliančių teisės pareikšti ieškinį, juos reikia nagrinėti kartu, prieš tai išnagrinėjus trečiąjį pagrindą.

21

Pasak apeliančių, pirmiausia Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 59 punkte padarė klaidingą prielaidą, kad pagalbos schemos N 642/2009 taikymo sąlygos kyla ne iš Komisijos, o iš nacionalinės valdžios institucijų iniciatyvos.

22

Paskui tame pačiame skundžiamos nutarties punkte Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad apeliantės nėra suinteresuotos pareikšti ieškinį, nes nėra aišku, kad Komisija būtų patvirtinusi pagalbos schemą kitomis sąlygomis.

23

Galiausiai tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes toliau nenagrinėjo apeliančių kaltinimo, grindžiamo jų procesinių teisių pažeidimu, kadangi jos negalėjo naudotis suinteresuotosios šalies statusu.

24

Komisija pažymi, kad dėl to, jog pagalba N 642/2009 yra nauja schema, apeliantės negali remtis fiktyvia padėtimi iki ginčijamo sprendimo priėmimo, kuri joms yra palankesnė.

25

Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

26

Dėl pirmojo apeliančių argumento reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nesusiejo jų suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba N 642/2009, su klausimu, kuria dalimi šios pagalbos taikymo sąlygos buvo nustatytos pačios Komisijos ar Nyderlandų valdžios institucijų.

27

Tačiau kadangi šis sprendimas priimtas dėl naujos pagalbos, apie kurią buvo pranešta, Bendrasis Teismas pagrindė suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimą, skundžiamos nutarties 58 punkte paprasčiausiai nurodęs, kad apeliantės negali šiuo tikslu remtis ankstesne padėtimi, kai pagalba buvo išmokama palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta ginčijamame sprendime.

28

Dėl antrojo argumento reikia konstatuoti, kad jis pateiktas dėl skundžiamos nutarties 59 punkte išdėstyto papildomo motyvo, kurį paneigus nebūtų galima pripažinti ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

29

Bet kuriuo atveju, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 36 punkte, apeliantės akivaizdžiai klaidingai vertina šį skundžiamos nutarties punktą. Iš tiesų juo tremiantis negalima teigti, kad apeliantės nebuvo suinteresuotos pareikšti ieškinį dėl to, kad buvo neaišku, ar Komisija būtų patvirtinusi pagalbos schemą kitomis sąlygomis. Bendrasis Teismas norėjo paprasčiausia pabrėžti, kad bylos aplinkybėmis apeliantės negalėjo remtis padėtimi iki ginčijamo sprendimo priėmimo, kuri joms buvo palankesnė, nes jos nebuvo įgijusios jokios teisės gauti numatomą pagalbą.

30

Dėl trečiojo argumento Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai ieškovas prašo panaikinti Komisijos sprendimą nepateikti prieštaravimų, nes buvo pažeistos jo procesinės teisės, jis privalo įrodyti, kad preliminariu priemonės, apie kurią pranešta, tyrimo etapu Komisijai turėjo kilti abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex, C-83/09 P, Rink. p. I-4441, 59 punktą).

31

Šiuo atveju atlikus preliminarų tyrimą ginčijamame sprendime pripažinta, kad naujoji pagalba suderinama su bendrąja rinka. Kadangi apeliantės yra potencialios tos pagalbos gavėjos, jos negali teigti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, susijusią su jų procesinių teisių pažeidimu.

32

Todėl apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

33

Visų pirma apeliantės teigia, kad dėl to, jog jos buvo pagalbos E 2/2005 gavėjos iki šios pakeitimo ginčijamu spendimu, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 44 ir 45 punktuose klaidingai rėmėsi jų, kaip galimų pakeistos pagalbos schemos gavėjų, statusu, kad paneigtų jų, kaip konkrečiai su tuo sprendimu susijusių šalių, statusą. Iš tiesų naujos pagalbos skyrimo sąlygos, kurios nustatytos ginčijamu sprendimu padarius pakeitimus, daro didelį poveikį jų ankstesnei padėčiai.

34

Viena vertus, jeigu esamos paskolos, kurios buvo suteiktos pagal senąją schemą ir kurių grąžinimo terminas baigiasi po ginčijamo sprendimo priėmimo, turi būti refinansuotos, už jas gali būti garantuojama tik tuo atveju, jei wocos atitinka naujai nustatytus reikalavimus dėl pagalbos E 2/2005.

35

Kita vertus, jei paskolos buvo susijusios su investicijomis, kurios anksčiau atitiko nustatytus reikalavimus ir kurios, priėmus ginčijamą sprendimą, nebeatitinka reikalavimų fondų garantuojamam finansavimui gauti, suėjus tų paskolų grąžinimo terminui šios investicijos turėtų būti finansuojamos iš nepriklausomų fondų be garantijos.

36

Tuo remiantis galima teigti, kad faktinė apeliančių padėtis skiriasi nuo wocos, kurios nebuvo pripažintos iki ginčijamo sprendimo priėmimo, padėties.

37

Antra, Bendrasis Teismas rėmėsi pernelyg siaura sąvokos „uždaras ratas“ apibrėžtimi.

38

Todėl Bendrasis Teismas suklydo, skundžiamos nutarties 46 punkte aplinkybę, kad ateityje Nyderlanduose naujos institucijos nebebus pripažįstamos wocos, kvalifikavęs kaip prielaidą ir ją atmetęs.

39

Be to, Bendrasis Teismas esą padarė teisės klaidą, nes skundžiamos nutarties 51 punkte nustatė reikalavimą, kad apeliantės turi skirtis nuo kitų wocos, kurios egzistavo iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

40

Komisija teigia, kad Nyderlandų valdžios institucijų prisiimti įsipareigojimai taikomi tik laikotarpiui po ginčijamo sprendimo priėmimo. Todėl pradinei apeliančių padėčiai tas sprendimas nepadarė įtakos. Be to, Komisija nereikalavo grąžinti sumų, išmokėtų pagal pradinę pagalbos schemą.

41

Komisija pažymi, kad Nyderlandų teisės aktuose numatytas naujų institucijų pripažinimas objektyvių kriterijų pagrindu. Todėl apeliantė neišvengiamai priklauso ūkio subjektų ratui, kuris gali būti išplėstas.

42

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2009 m. gruodžio 15 d., t. y. po to, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, kuria buvo iš dalies pakeista EB sutartis.

43

Be kitų pakeitimų, Lisabonos sutartimi, konkrečiai – SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, buvo sušvelnintos fizinių ir juridinių asmenų pareikštų ieškinių dėl Europos Sąjungos teisės aktų panaikinimo priimtinumo sąlygos, prie jos pridėjus trečią sakinio dalį. Šioje sakinio dalyje fizinių ar juridinių asmenų pareikštų ieškinių dėl panaikinimo priimtinumui nekeliamas konkrečios sąsajos reikalavimas, taip pat suteikiama teisė pareikšti ieškinius dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovu (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑583/11 P, 57 punktą).

44

Taigi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti du atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl akto, kuris nėra jam skirtas. Pirma, tokį ieškinį galima pareikšti, jei aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai su juo susijęs (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica prieš Komisiją, C‑274/12 P, 19 punktas).

45

Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad kriterijus, pagal kurį SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje įtvirtintos priimtinumo sąlygos taikomos fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl sprendimo, kuris nėra jam skirtas, priimtinumui, yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas nepriimtinumo pagrindas, kurį Bendrijos teismai gali bet kuriuo metu netgi savo iniciatyva nagrinėti (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Markku Sahlstedt ir kt. prieš Komisiją, C-362/06 P, Rink. p. I-2903, 22 punktą).

46

Tačiau skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas išnagrinėjo tik konkrečios apeliančių sąsajos sąlygą ir jų ieškinį pripažino nepriimtinu pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį, tačiau neišanalizavo šio ieškinio priimtinumo pagal kitas ne tokias griežtas SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje nustatytas sąlygas, nors jis galėjo būti nagrinėjamas neatsižvelgiant į konstatavimą, kad nėra konkrečios sąsajos.

47

Taip pasielgęs Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

48

Tačiau tokia klaida būtų nereikšminga, jei paaiškėtų, jog apeliančių ieškinys neatitinka priimtinumo reikalavimų, išdėstytų SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje.

49

Remiantis minėta nuostata, galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo suteikta, be kita ko, dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kuriems nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovu.

50

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinimo priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią dalį, pozicija (minėto Sprendimo Telefónica prieš Komisiją 30 punktas).

51

Be to, siekiant patikrinti, ar dėl ginčijamo teisės akto turi būti priimtos įgyvendinimo priemonės, reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką (minėto Sprendimo Telefónica prieš Komisiją 31 punktas).

52

Šiuo atveju, pirma, apeliantės savo ieškiniu siekia panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo Komisija patvirtina pagalbos E 2/2005 suderinamumą su bendrąja rinka po to, kai Nyderlandų valdžios institucijos prisiėmė įsipareigojimus pakeisti pagalbos schemą, kuria naudojosi apeliantės. Remiantis ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad tie įsipareigojimai bus įgyvendinti nauju ministro dekretu ir nauju įstatymu dėl būsto.

53

Antra, ginčijamame sprendime neapibrėžtos ypatingos ir konkrečios Nyderlandų valdžios institucijų įsipareigojimų dėl pagalbos E 2/2005 taikymo pasekmės apeliančių veiklai. Šios pasekmės pasireikš veiksmais, kurių bus imtasi vykdant ministro dekretą ir naująjį įstatymą dėl būsto, kurie savaime yra įgyvendinimo priemonės, nustatytos ginčijamame sprendime, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį.

54

Dėl šios aplinkybės, neatsižvelgiant į klausimą, ar ginčijamas sprendimas yra „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, kadangi apeliančių ieškinys neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje nustatytų reikalavimų dėl priimtinumo, skundžiamoje nutartyje Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida dėl ieškinio priimtinumo nenagrinėjimo, atsižvelgiant ir į šias kitas sąlygas, yra nereikšminga.

55

Tai patikslinus reikia išnagrinėti apeliančių pateiktus pirmąjį ir antrąjį pagrindus apeliaciniam skundui pagrįsti.

56

Dėl šio aspekto neginčytina, kad vienintelis ginčijamo sprendimo adresatas yra Nyderlandų Karalystė.

57

Kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamos nutarties 28 punkte, tretieji asmenys gali būti konkrečiai susiję su kitam asmeniui skirtu sprendimu tik tuo atveju, jeigu tas sprendimas susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančių konkrečių aplinkybių ir taip individualizuoja juos taip pat, kaip ir adresatą (Teisingumo Teismo sprendimai: 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-298/00 P, Rink. p. I-4087, 36 punktas; minėto Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. prieš Parlamentą ir Tarybą 72 punktas bei minėto Sprendimo Telefónica prieš Komisiją 46 punktas).

58

Šiuo atveju neginčytina, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 47 punkte, kad paprasčiausia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad tam tikra priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, nes ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (žr. minėto Sprendimo Telefónica prieš Komisiją, 47 punktą).

59

Vis dėlto remiantis nusistovėjusia teismo praktika galima teigti, kad jei sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų ratą ir kad būtent taip gali būti tuomet, kai sprendimu pakeičiamos iki jį priimant asmens įgytos teisės (šiuo klausimu žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Infront WM, C-125/06 P, Rink. p. I-1451, 71 ir 72 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

60

Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad, kaip konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 31 punkte, dėl to, jog wocos statusas buvo suteikiamas karaliaus dekretu pagal pripažinimo sistemą, jų skaičius ir tapatybė buvo tiksliai nustatyta ginčijamo sprendimo priėmimo momentu.

61

Be to, neginčijama, kad ginčijamu sprendimu nuo 2011 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujasis įstatymas dėl būsto, iš dalies buvo pakeista pagalbos schema, kuria iki šios datos naudojosi pripažintos wocos, o dėl to pakeitimo jų veiklos sąlygos tapo ne tokios palankios kaip anksčiau, atsižvelgiant būtent į aplinkybę, kad, kaip apeliantės pažymėjo per teismo posėdį, pagal pakeistą schemą veiksmų laisvė pasirenkant nuomininkus, kurie atitiktų reikalavimus užimti wocos administruojamus būstus, sumažėjo, o paskolų garantijų fondas, kuriuo jos naudojosi, buvo panaikintas.

62

Tokiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad apeliantė priklauso uždaram ūkio subjektų ratui, todėl tai yra jas išskirianti aplinkybe šiame sprendime, kiek tas sprendimas susijęs su pagalba E 2/2005.

63

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad apeliantės nėra konkrečiai susijusios su ginčijamu sprendimu, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005.

64

Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad skundžiama nutartis turi būti panaikinta tiek, kiek joje padaryta išvada, kad apeliantės konkrečiai nesusijusios su ginčijamu sprendimu, kiek jame kalbama apie pagalbą E 2/2005.

65

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį šis teismas Bendrojo Teismo sprendimo panaikinimo atveju gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

66

Nors šioje proceso stadijoje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl Bendrajam Teismui pateikto ieškinio esmės, jis turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl to ieškinio dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005, priimtinumo.

67

Dėl šio klausimo visų pirma reikia priminti, kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina NV, C-519/07 P, Rink. p. I-8495, 63 punktą).

68

Antra, remiantis SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antra sakinio dalimi, ieškovės turi būti ne tik konkrečiai, bet ir tiesiogiai susijusios su siekiamu panaikinti teisės aktu, t. y. tas teisės aktas turi daryti tiesioginę įtaką šalių teisinei padėčiai, o tą teisės aktą įgyvendinančioms valdžios institucijoms nesuteikti jokios diskrecijos, nes šis įgyvendinimas yra visiškai automatinis ir kyla tik iš Sąjungos teisės, netaikant kitų tarpinių taisyklių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina 48 ir 49 punktus).

69

Šiuo atveju, pirma, kadangi šio sprendimo 66 punkte pasakyta, kad dėl pagalbos schemos E 2/2005 dalinių pakeitimų wocos veiklos sąlygos yra ne tokios palankios kaip anksčiau, ginčijamo sprendimo panaikinimas tiek, kiek jis susijęs su ta pagalbos schema, reikštų, kad paliekamos galioti ankstesnės, wocos palankesnės taisyklės.

70

Todėl reikia konstatuoti, jog apeliantės turi teisėtą interesą, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005.

71

Antra, reikia priminti, kad ginčijamą sprendimą Komisija priėmė, kaip galima teigti remiantis to sprendimo 74 konstatuojamąja dalimi, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalimi.

72

Tačiau, kaip priminė generalinis advokatas išvados 43–45 punktuose, vykdant procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalį būtent dėl Komisijos priimto sprendimo, kuriuo įtvirtinami valstybės narės pasiūlymai, tie pasiūlymai tampa privalomi.

73

Todėl aplinkybė, kad ginčijamame sprendime įtvirtinti pakeitimai buvo perkelti į Nyderlandų teisės aktus, nesuteikia galimybės ginčyti šios išvados. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 94 ir 98 punktuose, Nyderlandų Karalystė neturi diskrecijos įgyvendindama ginčijamą sprendimą.

74

Todėl reikia nuspręsti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005, daro tiesioginį poveikį apeliančių teisinei padėčiai.

75

Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliančių pareikštas ieškinys dėl panaikinimo Bendrajame Teisme turi būti pripažintas priimtinu, nes jos yra, pirma, suinteresuotos pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005, ir, antra, konkrečiai ir tiesiogiai susijusios su ginčijamu sprendimu, kiek jis susijęs su pagalba E 2/2005.

76

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų per apeliacinį procesą, nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: