1. 

Šiuo apeliaciniu skundu Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl (toliau kartu vadinamos – Guardian arba apeliantės) prašo panaikinti Sprendimą Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 2 ), kuriuo Europos Sąjungos Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį. Šiuo ieškiniu siekta, kad būtų panaikintas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimas, kuriuo Europos Komisija joms skyrė 148 milijonų eurų baudą už dalyvavimą lakštinio stiklo rinkoje veikusiame kartelyje laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2005 m. vasario mėn. ( 3 )

2. 

Komisija, apskaičiuodama baudą, neatsižvelgė į „pardavimus uždaroje rinkoje“, t. y. į vertikaliai integruotų įmonių vidaus pardavimus, ir tai yra esminis šiame apeliaciniame skunde keliamas klausimas. Guardian, kuri prekiavo tik su trečiosiomis nepriklausomomis šalimis, mano, kad pagal nediskriminavimo principą jai skirta bauda turėjo būti proporcingai sumažinta atsižvelgiant į vidaus pardavimų dalį visoje rinkoje. Šioje byloje keliamas ir kitas svarbus klausimas dėl bylos išnagrinėjimo Bendrajame Teisme per protingą terminą pirmiausia dėl to, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki sprendimo pradėti žodinę proceso dalį praėjo mažiausiai treji metai ir penki mėnesiai ir nebuvo atlikta jokių kitų procesinių veiksmų be jokios akivaizdžios priežasties.

3.

Skundžiamo sprendimo 1–10 punktuose dėl ginčo aplinkybių ir ginčijamo sprendimo nurodyta:

4.

2008 m. vasario 12 d. pareiškimu Guardian pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo Pirmosios instancijos teisme (dabar – Bendrasis Teismas).

5.

Grįsdama savo reikalavimus, kuriais siekta, kad būtų iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas, Guardian nurodė vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su fakto klaidomis dėl jos dalyvavimo kartelyje trukmės ir kartelio geografinės apimties. Reikalavimai sumažinti baudą buvo grindžiami trimis ieškinio pagrindais. Pirmasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su pagrindo dėl panaikinimo iš dalies pasekmėmis, antrajame ieškinio pagrinde Guardian nurodė nediskriminavimo principo pažeidimą ir pareigos motyvuoti neįvykdymą, o trečiasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su vertinimo klaida dėl Guardian vaidmens kartelyje. Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.

6.

Pirmiausia Bendrasis Teismas nusprendė dėl 2012 m. vasario 10 d. Komisijos pateikto laiško priimtinumo:

7.

Reikalavimai panaikinti buvo atmesti dėl skundžiamo sprendimo 28–93 punktuose nurodytų motyvų.

8.

Dėl reikalavimų sumažinti baudą skundžiamo sprendimo 98–107 punktuose nurodyta:

9.

Guardian ir Komisija dalyvavo Teisingumo Teisme vykusioje rašytinėje proceso dalyje ir 2013 m. gruodžio 12 d. surengtame teismo posėdyje.

10.

Prieš imantis nagrinėti Guardian nurodytus tris apeliacinio skundo pagrindus reikia prisiminti šioje byloje kilusį atskirąjį procesinį klausimą (po to, kai pirmą kartą pasikeista pareiškimais). Iš esmės Guardian dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo tvirtino, kad Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą pirmą kartą į bylą įtraukė įrodymą apie kartelio poveikį vidaus pardavimams. Šis įrodymas tai – per administracinę procedūrą Saint‑Gobain padarytas pareiškimas, nurodytas Komisijos atsakymo 37 punkte. Juo siekta įrodyti, kad grupių tarpusavio pardavimų kainos buvo derinamos su kartelyje nustatytomis kainomis, ir taip paneigti teiginį, jog nėra tokio derinimo įrodymų, kaip iki tol teigė Komisija ir pakartojo Bendrasis Teismas.

11.

Guardian prašymas leisti pateikti pastabas šiuo klausimu buvo atmestas. Tada Guardian Teisingumo Teismui pateikė prašymą leisti iš dalies pakeisti apeliacinį skundą atsižvelgiant į tai, ką ji laiko nauja faktine aplinkybe. Ir šis prašymas buvo atmestas.

12.

Mano nuomone, pakanka konstatuoti, kad tai nėra nauja faktinė aplinkybė, nes jau administracinės procedūros etape Guardian, be abejo, žinojo (ar bet kuriuo atveju galėjo žinoti) apie Saint‑Gobain dokumentą, kuriame buvo šis pareiškimas.

13.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Guardian teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, nes nepakeitė ginčijamo sprendimo tiek, kiek jame apskaičiuojant Asahi/Glaverbel, Pilkington ir Saint‑Gobain skirtas baudas neatsižvelgta į pardavimus uždaroje rinkoje. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Guardian teigia, kad, pripažinęs priimtinu 2012 m. vasario 10 d. Komisijos jai išsiųstą laišką (toliau – 2012 m. vasario 10 d. laiškas), Bendrasis Teismas pažeidė Procedūros reglamentą ir teisės į gynybą bei procesinės lygybės principus. Galiausiai trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Guardian teigia, kad Bendrajame Teisme vykęs procesas truko nepagrįstai ilgai, o tai yra jos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimas. Du pirmuosius apeliacinio skundo pagrindus nagrinėsiu kartu.

14.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu. Remiantis šiuo principu, skundžiami sprendimo 104–106 punktai.

15.

Iš esmės Guardian teigia, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad apskaičiuojant baudą pardavimai uždaroje rinkoje ir pardavimai trečiosioms nepriklausomoms šalims būtų laikomi panašiais ( 4 ). Vis dėlto Guardian pabrėžia, kad ginčija ne vertikaliai integruotų įmonių pardavimų uždaroje rinkoje neįtraukimo teisėtumą, o tai, kad nebuvo proporcingai sumažinta jai skirta bauda.

16.

Komisija atsako, kad skundžiamo sprendimo 105 punkte Bendrasis Teismas tik paprasčiausiai konstatavo faktą, t. y. nurodė, o Guardian to neginčijo ( 5 ), kad nežinoma, ar vertikaliai integruoti lakštinio stiklo gamintojai turėjo konkurencinį pranašumą žemesnėje rinkoje ir jei taip, kokį. Beje, Guardian nei pirmojoje instancijoje, nei šiame apeliaciniame skunde visai neįrodė (bet kuriuo atveju tai padaryti per vėlu), kad toks pranašumas buvo.

17.

Visiškai neįtikina tai, kaip Komisija aiškina skundžiamo sprendimo 105 punktą, jo formuluotė tokia: „be to, kaip tvirtino Komisija, nebuvo įrodyta, kad vertikaliai integruotos kartelio narės, kurios aptariamas prekes tiekė tos pačios įmonės padaliniams arba tai pačiai įmonių grupei priklausančioms bendrovėms, netiesiogiai pasinaudojo sutartu kainų padidinimu ar kad kainų padidinimas aukštesnėje rinkoje suteikė konkurencinį pranašumą žemesnėje perdirbto stiklo rinkoje“.

18.

Pažymiu, kad šiame punkte, pradėtame jungtuku „be to“, nenustatyta, kas neįrodė („nebuvo įrodyta“), kad vertikaliai integruotos kartelio narės turėjo netiesioginės naudos iš kartelio.

19.

Todėl Komisija iš skundžiamo sprendimo 105 punkto nepagrįstai padarė išvadą, kad Guardian turėjo įrodyti šią galimą netiesioginę naudą.

20.

Be to, pažymiu, kad ir skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrasis Teismas naudojo pasyvo formą, t. y. „antikonkurencinis elgesys buvo įrodytas tik dėl pardavimų nepriklausomiems klientams“, o anot Guardian, šiam teiginiui prieštarauja ginčijamo sprendimo 377 punktas, pagal kurį „slapti susitarimai buvo susiję su nepriklausomiems klientams taikytinomis kainomis“; vis dėlto pardavimai uždaroje rinkoje nebuvo aiškiai išskirti.

21.

Mano nuomone, nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas negali apimti ekonominio vieneto, kurį sudaro grupė bendrovių, vidaus santykių ( 6 ), Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta ir tai ( 7 ), jog pardavimai uždaroje rinkoje ar vidaus pardavimai ir išoriniai pardavimai turi būti vienodai vertinami, kad nebūtų jokios vertikaliai integruotų įmonių ir vertikaliai neintegruotų įmonių diskriminacijos.

22.

Šios taisyklės turi būti laikomasi ir pagal 1998 m. gaires ( 8 ), ir pagal 2006 m. gaires.

23.

Dėl „pardavimo vertės“ sąvokos 2006 m. gairių įžangos 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad, „siekdama šių [gairėse nurodytų] tikslų, nustatydama baudų dydžius Komisija turėtų remtis su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo verte“ ir kad „su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę. Šie rodikliai pakankamai tiksliai nurodo baudos dydžio lygį ir neturėtų būti laikomi automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodo pagrindu“ (išskirta mano).

24.

Be to, antraštinės dalies „Baudų nustatymo metodas“ 1 skyriuje „Bazinis baudos dydis“ ir A skirsnio „Pardavimo vertės nustatymas“ 13 punkte nurodyta, kad, „siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte ( 9 ) atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje. Paprastai Komisija remsis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais (toliau – pardavimo vertė)“ ( 10 ) (išskirta mano).

25.

Tačiau šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 104 punkte padaryta išvada, kad Komisija nusprendė, jog aptariami antikonkurenciniai susitarimai buvo susiję su lakštinio stiklo pardavimais nepriklausomiems klientams, nepaisoma aplinkybės, jog apskaičiuojant baudą atsižvelgimas į vidaus pardavimus nesusijęs su klausimu, ar kartelis aiškiai susijęs su nepriklausomais klientais arba ar apskritai kartelis apima ir perdavimo kainas kartelio dalyvių grupių viduje.

26.

Pirmiausia svarbu priminti, kad netgi iki 1998 m. gairių įsigaliojimo Komisija rėmėsi bendra atitinkamo produkto apyvarta, pasiekta per paskutinius kartelio metus ( 11 ).

27.

Paskui, įsigaliojus 1998 m. gairėms, Teisingumo Teismas patvirtino, kad Komisija gali taip veikti, ir nusprendė ( 12 ), kad „net jei [1998 m.] gairėse nenumatyta, jog baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos neužkerta kelio į šiuos rodiklius atsižvelgti įvertinant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrų [Sąjungos] teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės“.

28.

Konstatuoju, jog bylose, kurias toliau nagrinėsiu, visada būtent vertikaliai integruotas kartelio dalyvis Bendrajame Teisme arba Teisingumo Teisme ginčijo Komisijos praktiką, pagal kurią į apyvartą, kuria remiantis apskaičiuojama bauda, įtraukiami pardavimai uždaroje rinkoje.

29.

Iš tikrųjų sprendimai Europa Carton / Komisija (EU:T:1998:89), KNP BT / Komisija (EU:C:2000:625), KNP BT / Komisija (EU:T:1998:91) (visi trys susiję su „Kartono“ karteliu), Lögstör Rör / Komisija (EU:T:2002:72) („Izoliuotų vamzdžių“ kartelis) ir Tokai Carbon ir kt. / Komisija (EU:T:2005:220) („Specialiosios paskirties grafito“ kartelis) turi tokius bendrus požymius: i) ieškovė buvo vertikaliai integruota; ii) Komisija atsižvelgė į pardavimus uždaroje rinkoje; ir iii) ieškovė (apeliantė) manė, kad į juos neturėjo būti atsižvelgta.

30.

Koks Bendrojo Teismo arba Teisingumo Teismo atsakymas kiekvienoje iš šių bylų?

31.

Sprendime Europa Carton / Komisija (EU:T:1998:89) Bendrasis Teismas nusprendė, kad jokiame teisės akte nedraudžiama nustatant baudos dydį atsižvelgti į tiekimo uždaroje rinkoje bendrovei vertę. Šioje byloje taikytas požiūris, kad reikia nagrinėti iš kartelio gautą naudą. Tačiau ieškovė savo pardavimams uždaroje rinkoje netaikė pagal kartelį nustatytos kainos (123 ir 128 punktai).

32.

Sprendimo KNP BT / Komisija (EU:C:2000:625) 62 punkte Teisingumo Teismas ( 13 ) darė nuorodą į Bendrojo Teismo sprendimo 128 punktą ir pripažino, kad „neatsižvelgimas į įmonės kartono vidaus tiekimų Europa Carton vertę neabejotinai ir nepateisinamai suteiktų pranašumą vertikaliai integruotoms įmonėms. Esant tokiai situacijai būtų galima neatsižvelgti į pelną, gautą iš kartelio, todėl atitinkamai įmonei nebūtų skirta sankcija, proporcinga jos dydžiui produktų, su kuriais susijęs pažeidimas, rinkoje“.

33.

Sprendime KNP BT / Komisija (EU:T:1998:91) Bendrasis Teismas konstatavo, kad „ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti“, kad Komisija neturėjo atsižvelgti į pardavimus uždaroje rinkoje (112 punktas).

34.

Galiausiai Sprendime Lögstör Rör / Komisija (EU:T:2002:72, 360 punktas) ir Sprendime Tokai Carbon / Komisija (EU:T:2005:220, 260 punktas) Bendrasis Teismas rėmėsi sprendimais KNP BT / Komisija (EU:C:2000:625) ir Europa Carton / Komisija (EU:T:1998:89).

35.

Kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime KME Germany ir kt. / Komisija ( 14 ), šįkart dėl 2006 m. gairių, „siekdama skaidrumo Komisija priėmė gaires, kuriose nurodė, kaip vertins vienokią ar kitokią pažeidimo aplinkybę ir koks gali būti jų poveikis baudos dydžiui“. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė ( 15 ), kad nors „šiuo atžvilgiu gairėse nustatytas baudų apskaičiavimo metodas, be abejo, nėra vienintelis metodas, kuris gali būti nustatytas, tačiau jis gali užtikrinti nuoseklią sprendimų praktiką, kuri savo ruožtu užtikrina vienodo požiūrio principo taikymą įmonėms, kurios baudžiamos už konkurencijos teisės normų pažeidimą“ (išskirta mano).

36.

Šioje byloje kilusi pardavimų uždaroje rinkoje įtraukimo ar neįtraukimo į apyvartą, kuria remiantis apskaičiuojama bauda, (ir galimos įmonių diskriminacijos dėl to, kad jos vertikaliai integruotos arba ne) problema neabejotinai susijusi su Komisijos nevienodai taikomomis 2006 m. gairėmis ir, konkrečiai kalbant, „pardavimo vertės“ sąvoka Komisijos baudų politikoje ( 16 ) (pagal kurią į šią sąvoką pardavimai vidaus rinkoje kartais įtraukiami, o kartais ne, todėl kyla šios politikos nepastovumo grėsmė).

37.

Ši politika nepastovi, nes, priešingai nei bylose, kurias toliau nurodysiu, Komisija tvirtina, kad yra kitokių nei ši bylų, kur Komisija apskaičiuodama baudas neatsižvelgė į pardavimus uždaroje rinkoje ( 17 ). Tačiau, be to, kad šiuose sprendimuose visai nenurodyta, jog pardavimai uždaroje rinkoje nebuvo įtraukti į vertikaliai integruotų gamintojų pardavimo vertę ( 18 ), jie priimti vėliau nei ginčijamas sprendimas. Kitaip tariant, pagal Komisijos praktiką į apyvartą, kuria remiantis apskaičiuojama bauda, pardavimai uždaroje rinkoje visada buvo įtraukiami, kol buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriame Komisija nemotyvavusi (apie tai netgi visai neužsiminusi ( 19 )) iš esmės pakeitė savo požiūrį.

38.

Tačiau teismų praktikoje ( 20 ) nustatytas vienintelis gairių aiškinimas, išskyrus, kai konkrečiu atveju Komisija pateikia visas priežastis, pagrindžiančias, kodėl nukrypo nuo šio aiškinimo. Beje, iki „naujovės“ ginčijamame sprendime Komisijos praktika visiškai atitiko teismų praktiką ir gaires.

39.

Sprendime „Tarptautinio perkraustymo paslaugos“ ( 21 ) Komisija pabrėžia: „visų pirma tai, kad vartojami žodžiai „su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo vertė“, o ne „paveiktos prekės ar paslaugos“ rodo, jog šis <…> gairių punktas skirtas ne prekių ar paslaugų pardavimui, dėl kurių yra tiesioginių įrodymų, kad juos paveikė pažeidimas. Beje, toks minėto punkto aiškinimas reikštų, kad Komisija, siekdama nustatyti bazinį baudos dydį kartelių bylose, turėtų kaskart įrodyti, kuriuos konkrečius pardavimus kartelis paveikė, tačiau teismų praktikoje nereikalaujama, kad taikant [EB] 81 straipsnį būtų atsižvelgiama į konkretų susitarimo poveikį, jeigu aišku, kad to susitarimo tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“.

40.

Toliau tame sprendime nurodyta: „antra, Komisija mano, kad gairių <…> 13 punkte vartojamas žodis „susijusios“ siejamas ne su žodžiu „pardavimas“, o su žodžiais „prekės ar paslaugos“, vartojamais tame pačiame punkte. Kitaip tariant, šis punktas turi būti aiškinamas taip, kad Komisijai nustačius, kokios prekės ar paslaugos tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su pažeidimu, siekiant nustatyti bazinį baudos dydį, atsižvelgiama į visų šių prekių ar paslaugų pardavimo vertę“.

41.

2006 m. gairės taip pat aiškinamos ir mokslo literatūroje. Kaip pažymi D. Geradin ( 22 ), „praktikoje tai reiškia, kad Komisija neturi įrodyti, kaip pažeidimas paveikė kiekvieną konkretų pardavimą, kai įrodyta, kad pažeidimas paveikė visą produktų ar paslaugų kategoriją. Taip yra todėl, kad žodžiai „su pažeidimu susijusios“ <...> siejami su „prekėmis ar paslaugomis“, o ne su „pardavimu“.

42.

Šiame vadinamajame „tarptautinio perkraustymo paslaugų“ kartelyje neteisėti veiksmai, dėl kurių susitarė kartelio dalyvės, buvo taikomi ne visiems atitinkamoje rinkoje jų sudarytiems susitarimams.

43.

Sprendime, kuris priimtas dėl minėto Komisijos sprendimo pareiškus ieškinį ( 23 ), Bendrasis Teismas atmetė argumentą, kad apskaičiuojant atitinkamą Team Relocations pardavimų vertę, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 13 punktą, buvo galima atsižvelgti tik į neteisėtų veiksmų realiai paveiktų perkraustymo paslaugų pardavimo vertę, o ne į visą apyvartą, kurią Team Relocations pasiekė Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje.

44.

Taigi „2006 m. gairių 13 punkto tekste nurodyta „tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių [paslaugų] pardavimo vertė“, o ne „pažeidimo paveiktas pardavimas“. Todėl 13 punkto formuluotė siejama su pardavimais atitinkamoje rinkoje. Be to, tai aiškiai matyti ir iš 2006 m. gairių versijos vokiečių kalba 6 punkto, kuriame kalbama apie „Umsatz auf den vom Verstoß betroffenen Märkten“ (pardavimas su pažeidimu susijusiose rinkose). Juo labiau kad 2006 m. gairių 13 punktas susijęs ne tik su tais atvejais, kai Komisija turi rašytinių pažeidimo įrodymų“ (šio sprendimo 63 punktas).

45.

Pagal to paties sprendimo 64 punktą: „šį aiškinimą patvirtina [Sąjungos konkurencijos] taisyklių tikslas. Iš tikrųjų Team Relocations siūlomas aiškinimas reikštų, jog tam, kad nustatytų skirtinas bazines baudas su karteliais susijusiose bylose, Komisija kiekvienu atveju privalo nustatyti individualų pardavimą, kurį paveikė kartelis. Sąjungos teismai tokios pareigos niekada nenustatė ir nematyti, kad Komisija ketino tokią pareigą sau nustatyti 2006 m. gairėse“.

46.

Be to, „su karteliais, kurie pagal savo pobūdį yra slapti, susijusiose bylose neišvengiama, kad antikonkurencinius veiksmus įrodantys kai kurie dokumentai nesurandami <…>“ (65 punktas).

47.

Galiausiai pagal minėto Sprendimo 66 punktą „iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą ( 24 ). Konkrečiai kalbant, produktų, kurie buvo ribojamųjų veiksmų objektas, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai ( 25 ). Šis principas pakartotas 2006 m. gairėse“.

48.

Šis sprendimas patvirtintas Teisingumo Teismo sprendimu ( 26 ), jo 76 punkte aiškiai pasakyta, jog „pardavimo vertės“ sąvoka neapsiriboja „tik pardavimo, dėl kurio įrodyta, kad jį iš tikrųjų paveikė [kartelis], apyvarta“ ( 27 ). Anot Teisingumo Teismo (77 punktas), dėl tokio apribojimo, „be kita ko, būtų dirbtinai sumažinta atitinkamos įmonės padaryto pažeidimo ekonominė reikšmė, nes vien dėl to, kad rasta mažai kartelio realiai paveiktų pardavimų tiesioginių įrodymų, galiausiai reikėtų skirti baudą, realiai nesusijusią su nagrinėjamo kartelio mastu. Dėl tokio neatskleistų aplinkybių paisymo būtų pakenkta ir tikslui veiksmingai persekioti už EB 81 straipsnio pažeidimus bei už juos skirti veiksmingą sankciją, taigi tam negalima pritarti“. Todėl „skundžiamo sprendimo 62 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog „iš [2006 m. gairių 13 punkto] nematyti, kad apskaičiuojant atitinkamą pardavimo sandorių vertę turi būti atsižvelgiama tik į neteisėtų veiksmų realiai paveiktų perkraustymo paslaugų pardavimo vertę“ (78 punktas). Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 64 punkte teisingai rėmėsi Sąjungos konkurencijos taisyklių tikslu, 65 punkte – būtinybe atsižvelgti į kartelių slaptą pobūdį, dėl kurio šiuo atveju „iš tikrųjų neįmanoma rasti dokumentų, susijusių su kiekvienu perkraustymu, kuriam padarytas poveikis“, o to sprendimo 66 punkte – minėtame Sprendime Musique Diffusion française ir kt. / Komisija suformuota teismų praktika“ ( 28 ).

49.

Sprendimo SGL Carbon / Komisija (C‑564/08 P, EU:C:2009:703) 28 punkte, susijusiame su Sprendimu 2004/420/EB ( 29 ), Teisingumo Teismas pažymi, jog, „be to, iš ginčijamo sprendimo <…> matyti, kad atitinkamos įmonės Komisijai pateikė skirtingas apyvartos sumas ir rinkos dalių procentinius dydžius, apimančius vartojimą savo reikmėms“.

50.

Šio sprendimo 29 punkte Teisingumo Teismas nurodo, kad, „atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, ginčijamo sprendimo 291–295 punktuose Komisija aiškiai nurodė, kad į atliktą skaičiavimą įtraukė vartojimą savo reikmėms. Taigi to sprendimo 292 punkte ji nurodė, kad iš esmės svarbu atsižvelgti į vartojimo savo reikmėms vertę apskaičiuojant apyvartą ir rinkos dalis, nes jei šios vertės nebūtų paisoma, tai neišvengiamai ir nepateisinamai būtų suteiktas pranašumas vertikaliai integruotoms įmonėms. Iš tikrųjų neatsižvelgus į minėtą vertę būtų neatsižvelgiama į tokios įmonės realią naudą, gautą iš kartelio, todėl šiai įmonei nebūtų skirta bauda, proporcinga jos reikšmei produktų, su kuriais susijęs pažeidimas, rinkoje“.

51.

To sprendimo 30 punkte Teisingumo Teismas šiuo klausimu primena, kad „atsižvelgimo į vartojimo savo reikmėms svarbą vertinant apyvartą ir rinkos dalis tokiomis kaip šioje byloje aplinkybėmis Teisingumo Teismas pripažino sprendime [KNP BT / Komisija (EU:C:2000:625), 62 punktas], iš kurio matyti, jog neatsižvelgus į vidaus tiekimo vertę neišvengiamai ir nepateisinamai būtų suteiktas pranašumas vertikaliai integruotoms bendrovėms, kiek tai susiję su tokių įmonių iš kartelio gautos naudos vertinimu“.

52.

Vadinasi, Komisija įtraukė vidaus pardavimus, neįrodžiusi, kad visiems pardavimams pažeidimas suteikė naudos.

53.

Kitas šios Komisijos praktikos pavyzdys – 2010 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Liquid Crystal Displays (toliau – LCD) ( 30 ); jame priminta, jog atsižvelgti į pardavimus uždaroje rinkoje apskaičiuojant „paveiktą pardavimą“ buvo būtina pagal 2006 m. gaires, siekiant užtikrinti, kad būtų „išvengta bet kokios vertikaliai integruotų ir vertikaliai neintegruotų bendrovių diskriminacijos“ ( 31 ). Iš tikrųjų Komisija nusprendė, kad kartelio dalyvės, kurios buvo vertikaliai integruotos įmonės, neturi būti palankiau vertinamos nei kitos dalyvės.

54.

Po to, kai dėl šio sprendimo buvo pareikštas ieškinys, Bendrasis Teismas ( 32 ), be kita ko, atmetė pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tuo, kad apskaičiuodama baudą Komisija klaidingai įtraukė ieškovių pardavimus. Anot Bendrojo Teismo, iš 2006 m. gairių 13 punkto nematyti, kad apskaičiuojant atitinkamą pardavimo sandorių vertę baudai nustatyti gali būti atsižvelgiama tik į neteisėtų veiksmų realiai paveiktų pardavimo sandorių vertę ( 33 ) (65 punktas). Šioje nuostatoje iš tiesų kalbama apie pardavimus atitinkamoje rinkoje, t. y. toje, kuri susijusi su pažeidimu. Juo labiau tame punkte kalbama ne tik apie atvejus, kai Komisija turi rašytinių pažeidimo įrodymų (66 punktas).

55.

Toliau Bendrasis Teismas nurodo, kad „šį aiškinimą patvirtina Sąjungos konkurencijos taisyklių tikslas. Iš tikrųjų ieškovės siūlomas aiškinimas reikštų, jog tam, kad nustatytų skirtinas bazines baudas su karteliais susijusiose bylose, Komisija kiekvienu atveju privalo nustatyti individualius pardavimus, kuriuos paveikė kartelis. Sąjungos teismai tokios pareigos niekada nenustatė ir nematyti, kad Komisija ketino tokią pareigą sau nustatyti 2006 m. gairėse“ (67 punktas). „Jei produktas, kuris yra kartelio dalykas, parduodamas vidaus rinkoje, konkurencija joje iškraipoma ir Komisija turi į tai atsižvelgti apskaičiuodama baudą, kurią ji skiria įmonei, gavusiai naudos iš šio pardavimo. Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad EB 81 straipsniu siekiama apsaugoti ne tik konkurentų ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją“ ( 34 ) (70 punktas). Todėl „nėra svarbu tai, ar LGE ir Philips jiems iš tikrųjų mokėjo dėl kartelio padidintas kainas ir ar jos šį galimą kainų padidinimą taikė galutiniams produktams su integruotais LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, kuriuos pardavė Europos vartotojui“ (71 punktas).

56.

Bendrasis Teismas tik papildomai konstatavo, kad „iš bylos medžiagos [matyti ir tai], jog šiame kartelyje buvo tariamasi dėl LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, pardavimo su kartelio narėmis susijusiems klientams“ (73–89 punktai). Beje, Bendrasis Teismas nusprendė, kad lemiamas klausimas yra ne tai, ar nagrinėjamų pardavimų kainas paveikė kartelis, o tai, kad šie pardavimai buvo vykdomi kartelio, kuriame ieškovės dalyvavo, egzistavimo paveiktoje rinkoje (97 punktas).

57.

Sprendime dėl „vonios kambario įrangos“ kartelio ( 35 ) buvo pateiktas argumentas, kad kartelis neapėmė tam tikrų specialių produktų ir jie neturėjo būti įtraukti į pardavimų vertę. Komisija atmetė šį teiginį: net darant prielaidą, kad dėl specialių kainų sąrašo („special price list“) niekada nebuvo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai tariamasi per kainoms skirtus kartelio dalyvių susitikimus, pažeidimas padarė poveikį į šį sąrašą įtrauktiems pardavimams, nes labai tikėtina, kad šios „specialios“ kainos buvo nustatytos remiantis „standartinėmis“ kainomis ( 36 ).

58.

Dėl to sprendimo buvo pareikštas ieškinys (T‑373/10, T‑374/10, T‑382/10 ir T‑402/10 ( 37 )), Bendrasis Teismas atmetė penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su atsižvelgimu į pažeidimo nepaveiktus pardavimus apskaičiuojant baudą, kaip nepagrįstą. Bendrasis Teismas nusprendė, kad „Komisija, remdamasi 2006 m. gairių 13 punktu, atsižvelgė į visus produktų pardavimus didmenininkams, nes visi minėti pardavimai buvo tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti nagrinėjamo pažeidimo. Reikia atmesti ieškovių pateiktą argumentą, kad Komisija neturi didelės diskrecijos, kai vertina, į kokią apyvartą reikia atsižvelgti, nes Komisija šiuo atžvilgiu nepadarė jokios vertinimo klaidos“.

59.

Įdomu pažymėti ir tai, ką Bendrasis Teismas nusprendė dėl „pramoninių vario vamzdžių“ kartelio byloje T‑127/04 ( 38 ), o jo sprendimas patvirtintas Teisingumo Teismo sprendimu byloje C‑272/09 P ( 39 ). Bendrasis Teismas patikrino, ar Komisija vertindama paveiktos rinkos dydį neteisingai atsižvelgė į vario kainą. Šiuo klausimu ieškovės teigė, kad, pirma, pramoninių vamzdžių gamintojai nekontroliuoja vario kainos, nes ji nustatoma pagal LME ( 40 ), ir, antra, kad būtent patys pramoninių vamzdžių pirkėjai sprendžia, už kokią kainą įsigyti metalą. Ieškovės pabrėžė ir tai, kad metalo kainų svyravimas neturi jokio poveikio jų pelnui. Tačiau, anot Bendrojo Teismo, „vis dėlto konstatuotina, kad nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti apyvartą atitinkamoje rinkoje neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, visuose pramonės sektoriuose egzistuoja neišvengiamų galutinio produkto išlaidų, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą ( 41 ). Aplinkybė, kad vario kaina sudaro didelę pramoninių vamzdžių galutinės kainos dalį ar kad vario kainų svyravimo rizika didesnė nei kitų pirminių žaliavų, tokios išvados nepaneigia“. Be to, reikia pasakyti, kad nors šioje byloje bauda skirta pagal 1998 m. gaires, Bendrojo Teismo požiūris išlieka reikšmingas atsižvelgiant į 2006 m. gaires, nes bauda grindžiama bendra atitinkamos rinkos verte.

60.

Galiausiai Sprendime COMP/39.125 „Automobilių stiklai“ ( 42 ) Komisija nustatė, kad apskaičiuojant baudą svarbus tik stiklo tiekėjų vykdomas pardavimas automobilių gamintojams, dėl kurio yra tiesioginių kartelio įrodymų. Šį punktą nurodė ir Team Relocations Sprendime Team Relocations ir kt. / Komisija (EU:T:2011:286). Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Sprendimo „Automobilių stiklai“ 663 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi principu, jog tai, kad nėra konkrečių įrodymų apie visas diskusijas, kuriose kalbėta apie „automobilių sąskaitas“, nekliudo nustatyti pardavimo vertės vien pagal tas sąskaitas, dėl kurių yra tiesioginių įrodymų, nes suderinti veiksmai pagal savo pobūdį yra slapti susitarimai, ir daugeliu atveju, o gal net ir visais atvejais, nėra išsamių įrodymų ( 43 ). Nors vėliau Komisija nurodė tam tikrų šio principo niuansų, to sprendimo 664–667 konstatuojamosiose dalyse Bendrasis Teismas konstatavo, kad ji tai padarė tik dėl dviejų išimtinių laikotarpių pažeidimo darymo pradžioje ir pabaigoje, nes darė prielaidą, jog per šiuos laikotarpius automobilių stiklų tiekėjai pakeitė savo pasiūlymus tik stambiems klientams. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos požiūris tame sprendime neprieštaravo tam, kurio ji laikėsi sprendime dėl „tarptautinio perkraustymo paslaugų“.

61.

Ar tokiomis aplinkybėmis Komisija neturėjo pagrindo šioje byloje nukrypti nuo gairių?

62.

Reikia priminti, jog „dėl administracijos priimtų vidaus priemonių Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors jos negali būti kvalifikuojamos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jos nustato sektiną elgesio taisyklę, nuo kurios tam tikru atveju administracija negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą. Todėl tokios priemonės yra visuotinai taikomi aktai, kurių neteisėtumu gali remtis suinteresuoti pareigūnai ir kiti tarnautojai, pagrįsdami ieškinį dėl jų pagrindu priimtų individualių sprendimų“ ( 44 ).

63.

Teisingumo Teismas nusprendė ir tai, kad „ši teismo praktika juo labiau taikoma elgesio taisyklėms, kuriomis siekiama išorinio poveikio, kaip yra gairių atveju, skirtų ūkio subjektams“. Be to, „priimdama tokias elgesio taisykles ir pranešdama jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, atitinkama institucija apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą. Todėl negalima atmesti galimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į jų turinį tokios visuotinai taikomos elgesio taisyklės gali turėti teisinį poveikį“ ( 45 ).

64.

Maža to, kaip Bendrasis Teismas jau patvirtino ( 46 ), „nors Komisija turi diskreciją nustatyti kiekvienos baudos dydį ir neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės[ ( 47 )], ji negali nukrypti nuo taisyklių, kurias pati sau nustatė[ ( 48 )]. Kadangi gairės yra priemonė, kuria, atsižvelgiant į aukštesnę teisinę galią turinčias teisės normas, siekiama detalizuoti kriterijus, kuriuos Komisija ketina taikyti naudodamasi savo diskrecija nustatyti baudas, nustatydama baudas Komisija turi realiai atsižvelgti į gairių nuostatas, ypač tas, kurios yra imperatyvios[ ( 49 )]“.

65.

Šioje byloje Komisija, nenurodžiusi motyvų, ne tik nukrypo nuo gairių ir nuo savo pačios pateikto gairių aiškinimo, bet, pavyzdžiui, palyginti su Sprendimu Europa Carton / Komisija (EU:T:1998:89), ji netgi pateikė visiškai priešingus argumentus!

66.

Iš tikrųjų toje byloje Komisija visai neteigė ar nedarė prielaidos, kad kartelio narių sutartas bendras kainų padidinimas buvo iš tikrųjų taikomas vidaus pardavimams jų pačių struktūrose. Priešingai, Komisija Bendrajame Teisme teigė, kad „ieškovė prekiavo sulankstomomis dėžėmis, pagamintomis iš produktų, kurie nagrinėjami sprendime. Taigi ji turėjo neteisėtą konkurencinį pranašumą, nes negalėjo pagrįstai tvirtinti, kad už grupės vidaus sandorius buvo mokamos kartelio nustatytos pernelyg didelės kainos. Todėl ji viena ar kita forma turėjo naudos iš produktų, dėl kurių sudaryti slapti susitarimai, pardavimo. Dėl šios priežasties būtų nepagrįsta neatsižvelgti į vadinamąją „vidaus“ apyvartą. Pritarus ieškovės požiūriui integruoti gamintojai būtų nepagrįstai palankiau vertinami“. Be to, „būtų netikslu teigti, kad nebuvo jokios nagrinėjamų kartono gaminių apyvartos, nes šie gaminiai naudoti į rinką išleistų sulankstomų dėžių gamybai“ (minėto sprendimo 117 ir 118 punktai).

67.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad „ieškovės sulankstomų dėžių gamyklos, t. y. pati ieškovė, iš kartelio turėjo naudos, nes kaip žaliavą naudojo pačios pagamintą kartoną. Iš tikrųjų, priešingai nei konkuruojantys perdirbėjai, ieškovės išlaidos nepadidėjo išaugus kainoms dėl suderintų veiksmų“ (šio sprendimo 127 punktas; išskirta mano).

68.

Mano nuomone, šis požiūris atitinka ekonominę padėtį, kuri nagrinėta Teisingumo Teismo sprendime KNP BT / Komisija (EU:C:2000:625, 62 punktas), nes, kaip Teisingumo Teismas jame iš esmės pripažino, vertikaliai integruotos bendrovės gali turėti naudos žemesnėje rinkoje iš kartelio nustatytų kainų aukštesnėje rinkoje.

69.

Galiausiai Komisija visiškai priešingai pakeitė procesą. Nors iš esmės ji turėjo į apyvartą, kuria remiantis apskaičiuojama bauda, įtraukti vidaus pardavimus ar pardavimus uždaroje rinkoje, nebent būtų įrodžiusi, kad egzistuoja išimtinės ar specialios aplinkybės, ji šių pardavimų neįtraukė dėl to, kad nebuvo neįrodyta ar kad ji pati (ar Guardian?) neįrodė, jog šie vidaus pardavimai prisidėjo prie konkurencinio pranašumo, kurį suteikė kartelis.

70.

Kitaip tariant, nepaisydama pirma nurodytos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikos bei Komisijos sprendimų praktikos (ir nors 2006 m. gairėmis siekta analizę sukoncentruoti būtent į atitinkamą rinką), Komisija neįtraukė vidaus pardavimų ir nepateikė nė menkiausių šio neįtraukimo motyvų ( 50 ).

71.

Vadinasi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes patvirtino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame be jokio motyvavimo į apyvartą neįtraukti vidaus pardavimai.

72.

Komisijai niekas netrukdo taikyti sankcijos mažinimo koeficientą, jei mano, kad tai pagrįsta, siekiant laikytis proporcingumo principo.

73.

Vis dėlto tokiu atveju Komisija negali pažeisti kitų bendrųjų principų, t. y. vienodo požiūrio principo, pagal kurį panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pagrįstas ( 51 ). Tačiau kai Komisija teigia, kad šioje byloje visas kartelio dalyves vertino vienodai (nes neįtraukė pardavimų uždaroje rinkoje), ji pamiršta, jog vienintelė iš keturių kartelio dalyvių, t. y. Guardian nebuvo vertikaliai integruota.

74.

Dėl Komisijos sumažintos sankcijos į apyvartą, kuria remiantis apskaičiuojama bauda, neįtraukus pardavimų uždaroje rinkoje „nepagrįstai suteiktas pranašumas vertikaliai integruotoms bendrovėms“ ( 52 ). Todėl šios bendrovės galėjo „[išvengti] sankcijos, proporcingos [jų] reikšmei produktų, su kuriais susijęs pažeidimas, rinkoje“ ( 53 ). Iš tikrųjų taip vertikaliai integruotoms įmonėms skiriama sankcija, kurios santykinė vertė neatitinka jų pajėgumo iškraipyti konkurenciją, todėl ir iš šio pažeidimo gautos naudos.

75.

Todėl tai yra įmonių, kurios nėra vertikaliai integruotos, šiuo atveju – Guardian, diskriminacija.

76.

Tik pažymiu, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog Guardian skirta griežčiausia sankcija, nors ji mažiausia iš keturių EEE zonos gamintojų. Jos pajėgumas Europos lakštinio stiklo rinkoje sudaro tik 13 %, t. y. ji gerokai atsilieka nuo Saint‑Gobain (25 %), Pilkington (24 %) ir Glaverbel (20 %) ( 54 ). Guardian grupės pasaulinė apyvarta 2004 m. sudarė 3,878 milijardus eurų, o Saint‑Gobain buvo aštuonis kartus didesnė (32,02 milijardo eurų), Asahi/Glaverbel – beveik tris kartus didesnė, o Pilkington pasaulinė apyvarta buvo panaši į Guardian apyvartą prieš tai, kai ją įsigijo Nippon Sheet Glass ( 55 ).

77.

Pažymiu ir tai, kad dėl neįtrauktų vidaus pardavimų visas atitinkamos rinkos dydis sumažinamas nuo 2,7 iki 1,7 milijardo eurų, o tai iš esmės pakeičia, turint omeny pardavimų vertę, kiekvienos susijusios įmonės santykinę reikšmę kartelyje, t. y. 2006 m. gairėse nustatytą kriterijų.

78.

Galiausiai nemanau, kad, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 106 punkte, vertikaliai integruotų įmonių padėtis objektyviai skyrėsi nuo neintegruotų, nes kartelis buvo susijęs tik su nepriklausomiems klientams taikomomis kainomis. Iš tikrųjų, kokią reikšmę turi įmonių struktūros skirtumas apskaičiuojant baudą? Tam, kad sankcija būtų proporcinga ir atgrasanti, vieninteliai svarbūs kriterijai yra tie, kuriais siekiama atspindėti pažeidimo sunkumą ir trukmę (tai patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 tekstas ( 56 )) ir kartelio dalyvių santykinę reikšmę atitinkamoje rinkoje.

79.

Šiuo klausimu per teismo posėdį Komisija skundėsi, kad jai nustatyta pareiga apskaičiuojant baudą visada atsižvelgti į pardavimus uždaroje rinkoje labai padidintų kartelyje dalyvaujančioms vertikaliai integruotoms grupėms skiriamas baudas. Pakanka pažymėti, kad baudų didinimą vertikaliai integruotoms grupėms lemia Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas apskaičiuojant baudas remtis apyvartos sąvoka, o ne veiklos pelnu ar grynuoju pelnu ( 57 ).

80.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepripažino, jog ginčijamo sprendimo adresatės buvo nevienodai vertinamos. Vadinasi, skundžiamą sprendimą reikia panaikinti.

81.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą ir gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui. Mano nuomone, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą.

82.

Guardian yra vienintelė neintegruota gamintoja, kuriai taikomas ginčijamas sprendimas, todėl vienintelė įmonė, kuriai bauda nebuvo sumažinta dėl neįtrauktų pardavimų uždaroje rinkoje, o toks sumažinimas buvo taikytas kitoms šio sprendimo adresatėms.

83.

Žinoma, nebegalima įtraukti kitų ginčijamo sprendimo adresačių pardavimų uždaroje rinkoje ir joms padidinti baudas, nes tos įmonės nepareiškė ieškinio dėl ginčijamo sprendimo, kuris joms yra galutinis ( 58 ).

84.

Telieka nuspręsti, ar galima pašalinti diskriminaciją sumažinus Guardian skirtą baudą taip, kad būtų atspindėtas bendras kitoms įmonėms skirtų baudų sumažinimas dėl pardavimų uždaroje rinkoje neįtraukimo.

85.

Per Teisingumo Teisme vykusį teismo posėdį Komisija prieštaravo šiai galimybei dėl dviejų priežasčių, t. y. kad tokiu atveju baudos nebebūtų apskaičiuotos tokiu pačiu būdu visoms dalyvėms ir kad Guardian skirta bauda nebebūtų pakankamai atgrasanti atsižvelgiant į jos veiksmų pavojingumą.

86.

Nesutinku su Komisijos nuomone. Priešingai, pritariu tokiam požiūriui, kokio Bendrasis Teismas laikėsi Sprendime JFE Engineering / Komisija ( 59 ).

87.

Teismas ne padidino Europos gamintojams skirtas baudas, o sumažino Japonijos gamintojams skirtas baudas, nors nustatė, kad Komisija nepakankamai įvertino Europos gamintojų dalyvavimo darant pažeidimą mastą. Bendrasis Teismas atsisakė (šiuo atveju logiškesnio) sprendimo būdo, t. y. padidinti baudą nepagrįstai palankiau vertintai kategorijai, nes Komisija nurodė galimybę padidinti baudą tik per teismo posėdį, o suinteresuotosioms šalims nebuvo pasiūlyta pateikti pastabų šiuo klausimu. Juo labiau kad šioje byloje galima pasielgti tik taip, nes nėra jokios galimybės pakeisti kitoms kartelio dalyvėms, išskyrus Guardian, skirtų baudų.

88.

Maža to, tai, kad nebėra galimybės pašalinti skirtingą požiūrį lėmusios aplinkybės, nereiškia, kad negalima apsaugoti nukentėjusios įmonės teisių.

89.

Taigi, pavyzdžiui, viešosios tarnybos srityje, kai pareiškus ieškinį panaikinamas atviro konkurso egzamino rezultatas, nepalankesnėje padėtyje atsidūrusių kandidatų teisės turi būti atkuriamos, bet dėl to nereikia kvestionuoti visų konkurso rezultatų ir pakenkti konkurso laimėtojų teisėtiems lūkesčiams ( 60 ). Tokiu atveju pagal teismų praktiką viešosios tarnybos srityje teismas turi ieškoti teisingo sprendimo, ir šioje byloje reikia atsakyti taip pat.

90.

Todėl, mano nuomone, tam, kad pašalintų diskriminaciją, Teisingumo Teismas turi kompensuoti neįtrauktus pardavimus vidaus rinkoje ir sumažinti Komisijos Guardian skirtą baudą proporcingai vidaus pardavimų daliai atitinkamoje rinkoje. Beje, toks sprendimas atitinka 2006 m. gaires, nes taip galima tinkamai atspindėti įmonės santykinę reikšmę atitinkamoje rinkoje ir jis jau buvo taikytas Bendrojo Teismo praktikoje ( 61 ).

91.

Prieš nagrinėdamas toliau vis dėlto turiu išnagrinėti Guardian pateiktą apeliacinio skundo antrąjį pagrindą, kuris (netiesiogiai) susijęs su tokio sumažinimo teisinga procentine dalimi.

92.

Apeliacinio skundo antrasis pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 21 ir 22 punktais, juose Bendrasis Teismas 2012 m. vasario 10 d. laišką pripažino priimtinu.

93.

Guardian primena, jog Bendrajame Teisme Komisijos pateiktame atsiliepime į ieškinį nieko nepasakyta apie tai, kaip pašalinti nevienodą požiūrį apskaičiuojant baudas. 2011 m. gruodžio 19 d. ir 2012 m. sausio 10 d. Bendrasis Teismas pateikė klausimų, kuriais Komisijai pasiūlė pareikšti savo nuomonę. 2012 m. sausio 23 d. atsakyme Komisija tik nurodė, kad beveik 40 % sumažinta bauda nebūtų pakankamai atgrasanti.

94.

2012 m. sausio 16 d.Guardian Bendrojo Teismo prašė leisti pateikti tam tikrus dokumentus argumentams, kuriais siekiama, kad būtų sumažinta bauda, pagrįsti. 2012 m. sausio 31 d. laišku Komisija prieštaravo šiam prašymui dėl to, kad pavėluotai pateikus įrodymų būtų pažeista teisė į gynybą.

95.

Bendrajam Teismui leidus, 2012 m. vasario 8 d., t. y. per paskirtą terminą, Guardian pateikė naują dokumentą.

96.

2012 m. vasario 10 d., paskutinę darbo dieną prieš 2012 m. vasario 13 d. teismo posėdį, Komisija Bendrajam Teismui išsiuntė laišką; jame pateikta jos nuomonė dėl galimo baudos sumažinimo. Anot Guardian, šiame laiške buvo nurodyta naujų aplinkybių, kurių nėra bylos medžiagoje.

97.

Nors šis laiškas pateiktas pasibaigus terminui, skundžiamo sprendimo 22 punkte Bendrasis Teismas jį pripažino priimtinu atsižvelgęs, pirma, „į šio laiško turinį“ ir, antra, „kad jis buvo perduotas ieškovėms ir jos galėjo dėl jo pateikti savo pastabas per posėdį“.

98.

Anot Komisijos, apeliacinio skundo antrasis pagrindas nepagrįstas, nes niekas netrukdo Bendrajam Teismui priimti pavėluotai pateikto atsakymo, remiantis Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 11 straipsnio 2 dalimi ( 62 ). Be to, kadangi Bendrasis Teismas turi neribotą jurisdikciją, jis gali atsižvelgti į pavėluotai pateiktas faktines aplinkybes, jeigu nepažeidžiamas rungimosi principas. Šioje byloje šio principo laikymasis užtikrintas, nes per teismo posėdį Guardian turėjo galimybę atsakyti į 2012 m. vasario 10 d. laišką. Tai, kad Guardian nusprendė to nedaryti, neturi reikšmės.

99.

Be to, Komisija teigia, kad stengėsi kuo greičiau raštu atsakyti į 2012 m. vasario 8 d.Guardian laišką, todėl Guardian2012 m. vasario 10 d. laišką perdavė ir Bendrajam Teismui, nors galėjo tik pateikti savo pastabas per teismo posėdį.

100.

Mano nuomone, Bendrasis Teismas negalėjo priimti aptariamo laiško ir pasibaigus terminui pateikto dokumento priimtinumo sieti su jo turiniu. Priežastis paprasta: Procedūros reglamente ir Nurodymuose Bendrojo Teismo kancleriui (visų pirma 11 straipsnyje) griežtai nustatyti įrodymams pateikti keliami reikalavimai. Be to, kiek tai susiję su laiško turiniu, apie kurį kalbama skundžiamo sprendimo 22 punkte, Bendrasis Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl teismo posėdžio išvakarėse pateikti įrodymai priimtini, ir taip pažeidė procedūros taisykles.

101.

Iš tikrųjų, nors Komisija pažymi, kad išimtiniais atvejais Bendrojo Teismo pirmininkas gali pratęsti terminą, pakanka pažymėti, kad šioje byloje Komisijai jau buvo pratęstas terminas ( 63 ), o dar kartą pratęsti ji neprašė ir nenurodė priežasčių, dėl kurių pavėluotai pateikė aptariamą dokumentą ( 64 ). Pagal Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 11 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą prašymai pratęsti terminą turi būti tinkamai motyvuoti ir pateikti laiku, o toks terminas gali būti pratęstas daugiau kaip vieną kartą tik dėl išimtinių priežasčių ( 65 ). Todėl negalima priimti argumento, kad terminas antrą kartą buvo pratęstas „implicitiškai“.

102.

Komisija turėjo žinoti, kad į bylos medžiagą ji negali įtraukti dokumento: i) kuriame yra faktinių aplinkybių ir skaičių, pateiktų atsakant į Guardian argumentą, šios pateiktą procedūros pradžioje, t. y. prieš ketverius metus; ii) visiškai paskutinę minutę – teismo posėdžio išvakarėse ( 66 ); iii) pasibaigus terminui, todėl pavėluotai; iv) su Bendruoju Teismu nepasikonsultavusi dėl tokių veiksmų leistinumo, todėl be jo leidimo; ir v) nenurodžiusi priežasčių, dėl kurių vėlavo papildyti savo 2012 m. sausio 23 d. atsakymą. Argumentas, kad Komisija po to, kai Bendrajam Teismui išsiuntė laišką, jį perdavė Guardian, nedaro įtakos tam, kas pasakyta.

103.

Taigi manau, kad Komisijos laiškas buvo nepriimtinas ir Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kad jį priėmė. Todėl Teisingumo Teismas laišką turi išimti iš bylos medžiagos ir neatsižvelgti į jo turinį.

104.

Guardian pažymi, kad Komisija į skaičiavimus neįtraukė milijardo eurų vertės pardavimų uždaroje rinkoje iš bendros 2,7 milijardo eurų rinkos vertės. Šis skaičius gaunamas iš pranešime apie kaltinimus nurodytos bendros 2,7 milijardo eurų sumos atėmus ginčijamame sprendime nurodytą bendrą lakštinio stiklo 1,7 milijardo eurų vertės pardavimų sumą (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis) ( 67 ) ir jis sudaro 37 % iš pradžių nustatyto bendro rinkos dydžio.

105.

Todėl sumažinus Guardian baudą 37 %, ji bus 93240000 eurų, o ne 148000000 eurų.

106.

Guardian iš esmės teigia, kad šiuo atveju dėl proceso Bendrajame Teisme trukmės pažeista jos pagrindinė teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, nurodyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje.

107.

Komisija nusprendė, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, ir per posėdį atsiėmė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, atsižvelgusi į bylas Gascogne ir kt. ( 68 ) Komisija ginčija Guardian argumentus dėl esmės. Ji ginčija tai, jog Guardian buvo suinteresuota, kad ši byla būtų išnagrinėta skubiai, ir argumentą, kad Bendrojo Teismo delsimas galėjo padaryti žalos Guardian, nes ieškinys buvo atmestas. Komisija mano, kad šiuo atveju Teisingumo Teismas turėtų sumažinti baudą simboliškai ar ypač mažai.

108.

Pirmiausia reikia priminti, jog Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad „šis straipsnis yra susijęs su veiksminga teismine gynyba“ ( 69 ). Todėl tokia teisė, kurios, kaip bendrojo Sąjungos teisės principo, egzistavimas buvo patvirtintas dar prieš įsigaliojant Chartijai, taikoma teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo ( 70 ).

109.

Iš tikrųjų EŽTT priminė, kad „pagal [EŽTK] 6 straipsnio [1 dalį] bylos turi būti išnagrinėjamos „per protingą terminą“; šitaip konvencijoje akcentuojama, kaip svarbu, kad teisingumas nebūtų vykdomas taip lėtai, kad dėl to nukentėtų jo veiksmingumas ir patikimumas“ (išskirta mano) ( 71 ).

110.

Mano nuomone, tokioje byloje kaip ši tinkamas žalos atlyginimo mechanizmas už Bendrojo Teismo bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimą, siekiant proceso ekonomijos ir kartu užtikrinti greitą ir veiksmingą teisminę gynybą, turėtų būti veikiau baudos sumažinimas, o ne šalims palikta galimybė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Bendrajame Teisme, kuris pats, kaip nustatyta, nesilaikė šio principo, nes negalėjo priimti sprendimo per protingą terminą.

111.

Iš tiesų paradoksalu, kad žala už pernelyg ilgai trukusį teismo procesą gali būti atlyginta tik pareiškus kitą ieškinį, kuris neišvengiamai lems naujas bylinėjimosi išlaidas (jų patirs ir šalys, ir visuomenė) ir ilgą nagrinėjimo terminą.

112.

Be to, generalinis advokatas Ph. Léger savo išvados byloje Baustahlgewebe / Komisija ( 72 ), 67 punkte pažymėjo: „iš anksto nesprendžiant nei dėl to, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas per protingą terminą, nei dėl šiuo atveju jam tenkančios atsakomybės dalies, teisminei institucijai negalima patikėti užduoties priimti sprendimą dėl jos pačios klaidingų ar neteisėtų veiksmų. Be jokios abejonės, tai būtų teismo nešališkumo principo, įtvirtinto konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas. Man atrodo, kad vargu ar būtų galima išvengti tokio pažeidimo perdavus bylą kitos sudėties teismui, nes, jei laikysimės Strasbūro teismo požiūrio, tokio teismo sudėties pakeitimo gali ne visai pakakti šališkumo įspūdžiui pašalinti, nes sprendimą priėmė pats šis teismas <…>“.

113.

Tokios nuomonės laikėsi ir generalinė advokatė J. Kokott bylose Solvay / Komisija pateiktose išvadose ( 73 ).

114.

Tokio požiūrio laikėsi ir Teisingumo Teismas Sprendime Baustahlgewebe / Komisija ( 74 ). Generalinė advokatė J. Kokott teigė, kad toks požiūris atitinka „veiksmingo konkurencijos teisės įgyvendinimo reikalavimus <…> tuo, kad pažeidimas lieka konstatuotas ir atitinkama įmonė įpareigojama jį nutraukti <…>. Kitiems rinkos dalyviams atgrasomąjį poveikį turi iš pradžių Komisijos ar Bendrojo Teismo skirta bauda. [Šis požiūris] nekelia klausimo dėl jos dydžio atitikties veikos sunkumui, [o] tik lemia savotišką pirminės baudos ir sumos, kuri laikoma tinkama kompensacija už pernelyg ilgą procedūrą, įskaitą“ (332 punktas).

115.

Generalinė advokatė pridūrė, kad, „atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą ir suinteresuotosios įmonės poreikį turėti tiesioginę ir veiksmingą teisių gynimo priemonę, tais atvejais, kai tai yra įmanoma – t. y. bylose, kuriose buvo skirtos baudos, – Teisingumo Teismas turėtų ir toliau laikytis tokio sprendimo varianto, kurį apibrėžė [Sprendime] Baustahlgewebe / Komisija“ (331 punktas).

116.

Be to, pagal tam tikrų valstybių nacionalinę teisę teismo konstatuotas neprotingas terminas ( 75 ) daro tiesioginį poveikį bausmei baudžiamojoje byloje.

117.

Vis dėlto neseniai didžiosios kolegijos priimtame Sprendime Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770) Teisingumo Teismas aiškiai pritarė kitokiam sprendimo variantui: atmetęs galimybę apeliaciniame skunde prašyti įvertinti bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimą (84 punktas), Teisingumo Teismas, remdamasis Chartijos 47 straipsniu ir nenurodęs EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, nusprendė, kad toks Sąjungos teismo padarytas šio principo pažeidimas gali būti ištaisytas tik pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo Bendrajam Teismui (83 punktas), kompetentingam nagrinėti dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės pareikštus ieškinius.

118.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas taip jau nusprendė Sprendime Der Grüne Punkt (EU:C:2009:456), tačiau toje byloje, nors Komisija konstatavo, kad buvo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, ji visiškai neskyrė baudos, kitaip nei bylose Gascogne ir kt.

119.

Manau, kad Sprendime Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770) Teisingumo Teismas aiškiai atsisakė požiūrio, pagal kurį bauda sumažinama, kad būtų atlyginta už bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimą. Todėl būtent tuo reikia remtis šioje byloje ir nurodyti kelias kitas Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija aplinkybes, kuriomis grįsiu savo argumentus.

120.

Visų pirma Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu pernelyg ilga proceso trukmė neturi poveikio bylos baigčiai, bylos nagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimas negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo nagrinėjant apeliacinį skundą. Kadangi atitinkamos bendrovės Teisingumo Teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tai, kad Bendrasis Teismas pernelyg ilgai nagrinėjo bylas, dėl kurių į jį buvo kreiptasi, galėjo turėti įtakos jų baigčiai, Teisingumo Teismas atmetė bendrovių prašymus, kuriais siekta panaikinti Bendrojo Teismo sprendimus.

121.

Antra, kaip minėta, Teisingumo Teismas nurodo Bendrąjį Teismą, t. y. vienintelį teismą, kuris kompetentingas priimti sprendimą dėl bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimo. Dabar taisyklė yra aiški: „reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrojo Teismo pareigos išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką nesilaikymo, negali būti tiesiogiai su apeliaciniu skundu pateiktas Teisingumo Teismui; jis turi būti pateiktas pačiam Bendrajam Teismui“ (Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija, EU:C:2013:770, 84 punktas). Toliau Teisingumo Teismas nurodo kriterijus, leidžiančius vertinti, ar Bendrasis Teismas laikėsi bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo (85–87 punktai), ir 88 punkte daro išvadą, kad „taip pat Bendrasis Teismas turi nustatyti nurodomos žalos realumą ir, nagrinėdamas jam šiuo klausimu pateiktus įrodymus, įvertinti priežastinį šios žalos ir ginčijamos pernelyg ilgos proceso trukmės ryšį“ (išskirta mano). Vartojami žodžiai „taip pat“ turėtų reikšti, kad samprotavimų pradžioje ir pabaigoje nurodytas tas pats teismas, t. y. Bendrasis Teismas, kuris kompetentingas vertinti pirmesniuose punktuose išvardytus kriterijus. Remiantis tokiu Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770) aiškinimu, Guardian pateiktą apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikia pripažinti nepriimtinu. Vis dėlto galimas ir kitas sprendimo aiškinimas, nes tame sprendime Teisingumo Teismas tikrai kiek paradoksaliai pats nusprendė dėl klausimo, ar pažeistas šis principas, ir tokį pažeidimą pripažino pakankamai akivaizdžiu Sąjungos teisės pažeidimu. Kad padarytų tokią išvadą, Teisingumo Teismas nusprendė, jog ilga proceso Bendrajame Teisme trukmė negali būti pateisinama nei bylos sudėtingumu, nei šalių elgesiu, nei atskirųjų procesinių klausimų nagrinėjimu.

122.

Manau, kad apskritai Teisingumo Teismo argumentai dėl bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimo Sprendime Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770) reiškia, kad iš trijų Europos Sąjungos deliktinei atsakomybei nustatyti keliamų sąlygų, t. y. Sąjungos teisės normos, kuria siekiama apsaugoti privačius asmenis (taip yra bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo atveju), egzistavimas; pakankamai akivaizdus šios normos pažeidimas ir priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir žalos egzistavimas, – Bendrasis Teismas turės išnagrinėti tik pastarąją sąlygą, įskaitant žalos įvertinimą.

123.

Jei Teisingumo Teismas atmestų pirmąjį Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770) aiškinimą, lemiantį apeliacinio skundo trečiojo pagrindo nepriimtinumą, ir šioje byloje taikytų Sprendime Groupe Gascogne / Komisija taikytą metodą, tokiu atveju Teisingumo Teismas šioje byloje turėtų nuspręsti, ar pažeistas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principas.

124.

Šioje byloje nagrinėdamas šį klausimą remsiuosi sprendimais bylose Baustahlgewebe / Komisija (EU:C:1998:608) ir Gascogne ir kt., kuriose Teisingumo Teismas nusprendė, kad buvo pažeistas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principas.

125.

Sprendime Baustahlgewebe / Komisija (EU:C:1998:608, 29 punktas) Teisingumo Teismas nurodė kriterijus, kuriais reikia remtis vertinant bendrą proceso trukmę ir ypač nepaaiškinto neveikimo laikotarpius, t. y. „realus poveikis“ ieškovui, bylos sudėtingumas ir ieškovo elgesys, galėjęs prisidėti prie vilkinimo.

126.

Toje byloje visa proceso Bendrajame Teisme trukmė buvo 5 metai ir 6 mėnesiai. Teisingumo Teismas nurodė, kad du neveikimo laikotarpiai, t. y. 2 metai ir 8 mėnesiai nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios ir 22 mėnesiai nuo žodinės proceso dalies pabaigos iki Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo, yra nepaaiškinamai ilgi ir, anot jo, nepateisinami (45 ir 46 punktai).

127.

Bylose Gascogne ir kt. visa proceso Bendrajame Teisme trukmė buvo 5 metai ir 9 mėnesiai, o Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia trukmė „negali būti pateisinama jokiomis šios bylos aplinkybėmis“ (91 punktas).

128.

Teisingumo Teismas nurodė, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios praėjusio 3 metų ir 10 mėnesių laikotarpio trukmė negali būti pateisinama „bylos sudėtingumu, šalių elgesiu ar [atskirųjų procesinių klausimų nagrinėjimu]“ (92 punktas).

129.

Pritaikęs šiuos kriterijus šiuo atveju nagrinėjamoje byloje padarysiu tokią pačią išvadą ir remsiuosi toliau pateiktais argumentais.

130.

Visų pirma svarbiausia, kad iš visos 4 metų ir 7 mėnesių trukmės nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki Bendrojo Teismo sprendimo pradėti žodinę proceso dalį praėjo daugiau nei 3 metai ir 5 mėnesiai ( 76 ) ir nebuvo atlikta jokių kitų procesinių veiksmų be jokios akivaizdžios priežasties ( 77 ). Šis laikotarpis negali būti pateisinamas bylos aplinkybėmis, kaip antai bylos sudėtingumu, Guardian elgesiu ar atskirųjų procesinių klausimų nagrinėjimu.

131.

Šios bylos negalima laikyti sudėtinga, nes Guardian argumentai grindžiami užrašais, kurie buvo susiję su kartelio dalyvių bendravimu, trukusiu kiek ilgiau nei metus ir mėnesį ( 78 ). Visi šie dokumentai buvo surašyti anglų kalba, t. y. proceso kalba ( 79 ).

132.

Sprendime Baustahlgewebe / Komisija (EU:C:1998:608), nepaisant to, kad buvo konstatuota, jog nagrinėjant bylą „būtinai reikėjo išsamiai išnagrinėti santykinai didelės apimties dokumentus“, to nepakako, kad Teisingumo Teismas nuspręstų, jog byla pakankamai sudėtinga, kad būtų galima pateisinti ilgą proceso trukmę.

133.

Bylose Gascogne ir kt. Komisijos sprendimas buvo skirtas 25 adresatėms (ir buvo beveik tiek pat susijusių bendrovių), iš jų 15 Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl panaikinimo. Šioje byloje buvo tik devynios ginčijamo sprendimo adresatės (ir keturios susijusios bendrovės, t. y. Guardian, Asahi/Glaverbel, Pilkington ir Saint‑Gobain), iš jų tik Guardian pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme ( 80 ).

134.

Sprendimas Baustahlgewebe / Komisija buvo susijęs su sprendimu, skirtu 14gamintojų (iš jų 11 pareiškė ieškinius skirtingomis kalbomis), ir toje byloje įvyko ištisi du pasikeitimo pareiškimais etapai ( 81 ). Vis dėlto toje byloje Bendrasis Teismas surengė teismo posėdį devyniais mėnesiais anksčiau nei šioje byloje!

135.

Be to, Guardian pateikti ieškinio pagrindai nebuvo ypač sudėtingi. Grįsdama savo reikalavimus, kuriais siekta, kad būtų iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas, Guardian nurodė vienintelį ieškinio pagrindą, grindžiamą fakto klaidomis dėl jos dalyvavimo kartelyje laikotarpio ir kartelio geografinės apimties. Reikalavimai, kuriais siekta, kad būtų sumažinta bauda, buvo grindžiami tik trim ieškinio pagrindais. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su pagrindo dėl dalinio panaikinimo pasekmėmis. Antrajame pagrinde Guardian nurodė nediskriminavimo principo pažeidimą ir pareigos motyvuoti neįvykdymą. Trečiasis pagrindas buvo susijęs su vertinimo klaida dėl Guardian vaidmens kartelyje.

136.

Šios bylos nagrinėjimas nebuvo sustabdytas ir neužtruko dėl kokių nors Bendrojo Teismo taikytų proceso organizavimo priemonių, kaip bylose Gascogne ir kt.

137.

Ši byla Guardian buvo labai svarbi. Iš tikrųjų jai skirta 148 milijonų eurų bauda (palyginti su 9,9 milijono eurų byloje, kurioje priimtas Sprendimas Groupe Gascogne / Komisija, EU:C:2013:770) sudarė 4 % jos bendrosios apyvartos. Be to, Guardian visai neapsunkino ir nevilkino proceso eigos. Jos pareiškimas sudarė tik 49 puslapius ir ji atsisakė antrą kartą keistis rašytiniais dokumentais (o tai retai nutinka konkurencijos teisės bylose) ( 82 ).

138.

Maža to, Guardian savo iniciatyva Bendrajam Teismui tris kartus priminė, kad jis dar nepaskyrė teismo posėdžio datos, ir kaskart pabrėžė, jog nuo rašytinės proceso dalies pabaigos praėjo ilgas laikotarpis ( 83 ), taip pat pažymėjo, kad po teismo posėdžio praėjus keturiems mėnesiams žodinė proceso dalis kažkodėl neužbaigta, nors Bendrasis Teismas šalims nepateikė jokių prašymų.

139.

Galiausiai Bendrasis Teismas šalims nesiuntė jokių klausimų raštu, dėl kurių būtų galėjęs užtrukti terminas iki žodinės proceso dalies pradžios, o per teismo posėdį tik pateikė klausimą dėl faktinių aplinkybių. Be to, atrodo, kad Bendrasis Teismas nesiėmė iniciatyvos pagreitinti bylos nagrinėjimo per 3 metų ir 5 mėnesių akivaizdaus neveikimo laikotarpį. Remdamasis tuo, kas pasakyta, darau išvadą, kad dėl proceso Bendrajame Teisme trukmės nagrinėjant šią bylą pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, nes nesilaikyta bylos išnagrinėjimo per protingą terminą reikalavimų, o tai yra pakankamai akivaizdus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas ( 84 ).

140.

Kaip matyti iš Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija (EU:C:2013:770), ir kadangi Guardian mano, jog apeliaciniame skunde nurodyti jos finansiniai sunkumai priežastiniu ryšiu susiję su Bendrojo Teismo pažeistu bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principu ( 85 ), ji turi teisę tuo remtis ir Bendrajame Teisme pareikšti ieškinį pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio antrą pastraipą (dabar – SESV 268 straipsnis ir SESV 340 straipsnio antra pastraipa) ( 86 ).

141.

Šiuo atžvilgiu iš nurodytos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad „Bendrasis Teismas turi nustatyti nurodomos žalos realumą ir, nagrinėdamas jam šiuo klausimu pateiktus įrodymus, įvertinti priežastinį šios žalos ir ginčijamos pernelyg ilgos proceso trukmės ryšį“ (to sprendimo 88 punktas).

142.

Šiuo klausimu „reikia pažymėti, kad nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, pagrįstą Bendrojo Teismo padarytu Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimu dėl to, kad nesilaikė reikalavimų, susijusių su bylos išnagrinėjimu per protingą terminą, Bendrasis Teismas pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą turi atsižvelgti į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus, taikomus nagrinėjant panašiais pažeidimais grindžiamus ieškinius. Esant tokiai situacijai, Bendrasis Teismas turi, be kita ko, išsiaiškinti, ar galima nustatyti ne tik materialinę, bet ir moralinę atitinkamos šalies patirtą žalą dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, ir prireikus nurodyti tinkamą jos atlyginimą“ (to sprendimo 89 punktas).

143.

Galiausiai „todėl tokius reikalavimus dėl žalos atlyginimo, taikydama [Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija] 85–89 punktuose nurodytus kriterijus, turi nagrinėti kita kompetentingo pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį Bendrojo Teismo kolegija nei nagrinėjusi bylą, kurios nagrinėjimo trukmė yra ginčijama“ (90 punktas).

144.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio antrą dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teismas. Pagal minėto Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

145.

Kiek tai susiję su šiuo apeliaciniu skundu, kadangi Komisijos reikalavimai atmesti, ji turi padengti Guardian bylinėjimosi išlaidas. Tačiau kadangi nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje dalis Guardian ir dalis Komisijos reikalavimų atmesti, reikia nuspręsti, kad kiekviena turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje.

146.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: