1.

Pertvarkius tarptautinio koncerno verslą, Vengrijos žiūrovams tam tikras televizijos programas per palydovą transliuoja nebe Vengrijoje, o Liuksemburge įsikūrusi šio koncerno dukterinė įmonė. Vengrijos abonentai pateikė skundų; Vengrijos elektroninių ryšių reguliavimo institucija nesutaria su ta Liuksemburgo įmone dėl to, ar, nepaisydama pertvarkos, Vengrijos institucija turi teisę imtis tam tikrų kontrolės priemonių.

2.

Vengrijos reguliavimo institucija būtų kompetentinga visų pirma tuo atveju, jei Liuksemburgo įmonės siūloma paslauga būtų elektroninio ryšio paslauga pagal Naująją elektroninių ryšių paslaugų bendrąją reguliavimo sistemą (toliau – NRS). Tačiau NRS pirmiausia siekiama ne užtikrinti pagrindinėje byloje ginčijamas vartotojų teises, o paskirstyti ribotus išteklius, pavyzdžiui, dažnius, ir valdyti tinklus, visų pirma konkurencijos teisės požiūriu. Todėl remiantis laisvą paslaugų teikimą reglamentuojančiomis nuostatomis reikia įvertinti ir kontrolę, bet tam reikia jas aiškiai atriboti nuo NRS taisyklių.

3.

NRS sudaro Pagrindų direktyva ( 2 ), Leidimų direktyva ( 3 ), Prieigos direktyva ( 4 ), Universaliųjų paslaugų direktyva ( 5 ) ir Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių ( 6 ). Tačiau pastaroji šiai bylai nėra reikšminga.

4.

Pagrindų direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad reguliuojamos paslaugos gali sutapti su nereguliuojamomis:

„<...> Ta pati įmonė, pavyzdžiui, interneto paslaugų teikėja, gali teikti ir elektroninių ryšių paslaugą, tokią kaip prieiga prie interneto, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, tokias kaip turinio teikimas internetu.“

5.

Pagrindų direktyvos 1 straipsnyje nurodoma, kam taikoma Pagrindų direktyva ir NRS:

„1.   Ši direktyva nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą <...>. Ji nustato nacionalinių reguliavimo institucijų užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Bendrijoje.

2. <...>

3.   Ši direktyva ir specifinės direktyvos nepažeidžia priemonių, taikomų Bendrijos ar nacionaliniu lygiu laikantis Bendrijos teisės, kuriomis siekiama bendros svarbos tikslų, ypač susijusių su turinio reguliavimu ir audiovizualine politika.“

6.

Pagrindų direktyvos 2 straipsnyje visų pirma pateikiami elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bei sąlyginės prieigos sistemos apibrėžimai:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

7.

Leidimų direktyvos 20 konstatuojamoje dalyje išaiškinama, kaip vertinti skirtingų veiklos rūšių kumuliaciją vienoje įmonėje:

„Ta pati įmonė, pavyzdžiui, kabelinis operatorius, gali siūlyti ir elektroninių ryšių paslaugą, pavyzdžiui, televizijos signalų perdavimą, ir paslaugas, kurioms ši direktyva netaikoma, kaip antai komercinė garso ar televizijos transliacijų turinio paslaugų pasiūla, ir todėl tokiai įmonei galima taikyti papildomus įpareigojimus, susijusius su turinio teikimu ar platinimu, pagal kitas, ne šios direktyvos nuostatas, nepažeidžiant sąlygų sąrašo, pateikto šios direktyvos priede.“

8.

Leidimų direktyvos 3 straipsnyje išdėstytos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimo sąlygos:

„1.   <…>

2.   Elektroninių ryšių tinklų ar elektroninių ryšių paslaugų teikimui gali būti taikomas bendrasis leidimas nepažeidžiant specifinių įpareigojimų, nurodytų 6 straipsnio 2 dalyje, ar naudojimo teisių, nurodytų 5 straipsnyje. Galima reikalauti, kad, prieš pradėdama naudotis teisėmis pagal leidimą, įmonė apie tai praneštų, bet negalima reikalauti, kad ji gautų nacionalinės reguliavimo institucijos atskirą sprendimą ar kitą kokį administracinį aktą. Pranešusi, jei pranešimo reikalaujama, įmonė gali pradėti veiklą laikydamasi prireikus 5, 6 ir 7 straipsnių nuostatų dėl naudojimo teisės.

Neturi būti reikalaujama, kad įmonės, teikiančios tarpvalstybines elektroninių ryšių paslaugas keliose valstybėse narėse padalinių turinčioms įmonėms, atitinkamoje valstybėje narėje pateiktų daugiau negu vieną pranešimą.

3.   Šio straipsnio 2 dalyje minėtas pranešimas – tai tik juridinio ar fizinio asmens pareiškimas nacionalinei reguliavimo institucijai apie ketinimą pradėti teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir pati svarbiausia informacija, kurios reikia, kad nacionalinė reguliavimo institucija galėtų sudaryti elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjų registrą ar sąrašą. Ši informacija – tai yra informacija, būtina teikėjo tapatybei nustatyti, pavyzdžiui, bendrovės registracijos numeris ir teikėjo kontaktinis asmuo, teikėjo adresas, trumpas tinklo ar paslaugos aprašymas ir numatyta veiklos pradžios data.“

9.

Vadovaujantis 6 straipsniu, Leidimų direktyvos 3 straipsnyje minimas bendrasis leidimas gali būti susietas su priede išvardytomis sąlygomis. Priedo 8 punkte nurodytos vartotojų apsaugos taisyklės, būdingos elektroninių ryšių sektoriui.

10.

Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad kitos vartotojų apsaugos taisyklės lieka nepažeistos: „Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nepažeidžiant Bendrijos vartotojų apsaugos taisyklių, visų pirma Direktyvų 93/13/EEB ir 97/7/EB bei nacionalinių taisyklių, suderintų su Bendrijos teise.“

11.

Keičiančiosios direktyvos 2009/140 5 konstatuojamojoje dalyje nurodomas NRS tikslas:

„Plėtojantis konkurencijai rinkose siekiama palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles, o galiausiai siekiama, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinkose pastaraisiais metais labai išaugo konkurencija, labai svarbu, kad ex ante reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimai būtų nustatyti tik tais atvejais, kai nėra veiksmingos ir tvarios konkurencijos.“

12.

UPC DTH – tai Liuksemburge įsteigta komercinė bendrovė, teikianti įvairias radijo ir audiovizualines programas apimančių paslaugų paketus. Ši bendrovė iš savo buveinės Liuksemburge siūlo paslaugas abonentams, gyvenantiems kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, visų pirma – Vengrijoje.

13.

Trečiųjų šalių sukurtos programos transliuojamos per palydovą. Remiantis šalių pateiktais argumentais, UPC DTH nėra palydovinės infrastruktūros savininkė, ji tik naudojasi trečiųjų šalių paslaugomis. Be to, UPC DTH nėra atsakinga už programų redakcinę kontrolę. Į sąskaitą įtraukiamas atlygis už paslaugas apima tiek perdavimo sąnaudas, tiek mokesčius, kurie mokami transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms už kūrinių turinio skelbimą.

14.

Pradžioje, nuo 2000‑ųjų metų, Vengrijoje šią paslaugą teikė vietinė UPC DTH seserinė bendrovė. 2010 m. ši paslauga buvo perduota UPC DTH ir ši bendrovė ją nuo to laiko teikia kartu su atitinkamomis paslaugomis, teikiamomis Čekijos Respublikai ir Slovakijos Respublikai.

15.

UPC DTH nesutaria su Vengrijos nacionalinės ryšių tarnybos (Nemzeti Média- és Hírközlési Hatóság Elnökhelyettese) direktoriaus pavaduotoju dėl to, ar ji pagal rinkos priežiūros tvarką yra įpareigota pateikti dokumentus ir kitus jos registre esančius duomenis apie sutartinius santykius su tam tikru abonentu.

16.

UPC DTH remiasi tuo, kad Liuksemburgo kompetentinga institucija Institut Luxembourgeois de Régulation (Liuksemburgo reguliavimo institucija, toliau – IRL) priėmė oficialų sprendimą, kuriame nurodė, kad būtent Liuksemburgo valstybė yra kompetentinga prižiūrėti ieškovės teikiamas paslaugas, o pareiškėjos teikiama paslauga nėra elektroninių ryšių paslauga pagal Liuksemburgo teisę.

17.

Ginčas nagrinėjamas Fövárosi Törvényszék, sostinėje esančiame teisme. Šis teismas pateikė Teisingumo Teismui šešis prejudicinius klausimus:

18.

Raštu savo poziciją pateikė UPC DTH, Vengrijos nacionalinė ryšių tarnyba (toliau – Vengrijos reguliavimo institucija) kartu su Vengrija, taip pat Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Lietuvos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Rumunija, Slovakijos Respublika ir Europos Komisija. 2013 m. lapkričio 20 d. vykusiame posėdyje dalyvavo UPC DTH, Vengrijos reguliavimo institucija, Vengrija, Čekijos Respublika ir Komisija.

19.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar Vengrijos reguliavimo institucija gali prižiūrėti UPC DTH veiklą. Tam tikslui pateiktus klausimus galima suskirstyti į dvi grupes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1, 5 ir 6 klausimai iš esmės susiję su klausimu, ar UPC DTH veikla kaip „elektroninių ryšių paslauga“ patenka į NRS taikymo sritį, taigi ar jai taikytina naujoji elektroninių ryšių paslaugų bendroji reguliavimo sistema (žr. A dalį). 2, 3 ir 4 klausimai susiję su tuo, ar laisvė teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį nedraudžia Vengrijos institucijoms prižiūrėti UPC DTH (žr. B dalį).

20.

Būtų galima abejoti, ar privalu atsakyti į abi grupes klausimų. Kadangi NRS išsamiai suderina tam tikrus klausimus, ji panaikina galimybę taikyti laisvę teikti paslaugas ( 8 ). Tačiau tai nėra neišvengiamai taikoma elektroninių ryšių paslaugos apibrėžčiai. Nes jei valstybė narė šia apibrėžtimi apriboja reguliavimo institucijos kompetenciją, bet suteikia jai kompetenciją kontroliuoti apibrėžtas paslaugas, kurios neįeina į NRS reguliavimo sritį, tai šių platesnių kompetencijų atveju, nepaisant NRS, gali būti atsižvelgta į laisvės teikti paslaugas nuostatas.

21.

Šiuo atveju kalbama būtent apie tokias priemones. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad Vengrijos reguliavimo institucija visų pirma norėtų patikrinti UPC DTH ir jos abonentų santykius, taigi patikrinti, ar užtikrinama vartotojų teisių apsauga. O pastaroji pagal NRS išsamiai nesuderinama ( 9 ). Vis dėlto kiekvienu atveju reikia patikrinti, ar atitinkamo klausimo neapima NRS.

22.

Remiantis NRS, elektroninių ryšių paslaugų teisė iš esmės apima elektroninių signalų perdavimą. Šios perdavimo paslaugos ilgą laiką priklausė valstybės monopoliams, o remiantis Direktyvos 2009/140 10 konstatuojamąja dalimi, NRS siekiama, plėtojantis konkurencijai rinkose, palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles ir galiausiai siekiama, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos.

23.

Mažinti ex ante reguliavimą Leidimų direktyvoje stengiamasi supaprastinant leidimų paslaugų teikėjams išdavimo sąlygas. Tačiau vieno leidimo nebūtinai pakanka visai Sąjungai. Kiekviena valstybė narė, kurioje siūloma paslauga, pagal 3 straipsnio 2 punktą gali pareikalauti atskiro leidimo.

24.

Leidimų direktyvoje taip pat įtvirtintos nuostatos dėl radijo dažnių naudojimo teisių, kurių valdymas nagrinėjamas ir Pagrindų direktyvoje.

25.

Be to, pagal Prieigos direktyvą didelę įtaką rinkoje turinčioms įmonėms gali būti nustatyti specialūs įpareigojimai, kad kitos įmonės taip pat galėtų gauti prieigą prie atitinkamų rinkų. Šios taisyklės susijusios su vadinamąja esminių resursų doktrina, apie kurią kalbama minint piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimą pagal SESV 102 straipsnį ( 10 ).

26.

Galiausiai Universaliųjų paslaugų direktyva turi užtikrinti, kad visi galutiniai vartotojai turėtų galimybę gauti tam tikras minimalias paslaugas. O šiai bylai ne itin reikšminga Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių susijusi su specialiais duomenų apsaugos reikalavimais šioje srityje.

27.

Pirmuoju ir šeštuoju klausimais siekiama išsiaiškinti, ar UPC DTH teikia elektroninių ryšių paslaugą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktą, kurią reglamentuoja NRS.

28.

Minėta apibrėžtis apima paprastai už atlygį teikiamas paslaugas, kurios visos ar didžioji jų dalis susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais, įskaitant perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui, išskyrus elektroninių ryšių tinklais ir teikiant elektroninių ryšių paslaugas perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas. Be to, prie šių paslaugų nepriskiriamos Direktyvos 98/34 1 straipsnyje apibrėžtos informacinės visuomenės paslaugos, kurios nei visos, nei didžioji jų dalis nesusideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais.

29.

Minėta paslauga apima signalų perdavimą elektroninių ryšių tinklais, t. y. perdavimą palydovu. Perdavimo sistemos ir kiti ištekliai, kurie leidžia perduoti signalus per palydovinius tinklus, pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a punktą yra „elektroninių ryšių tinklai“. Apibrėžtyje atskirai įvardijami radijo ir televizijos tinklai.

30.

Dėl to, kad perdavimą palydovu vykdo trečiosios šalys, nekyla abejonių dėl šios paslaugos priskyrimo – priešingai, nei yra įsitikinusi UPC DTH. Nes UPC DTH ne tik suteikia galimybę naudotis savo pačios paslauga per nepriklausomai nuo šios paslaugos egzistuojantį tinklą, pavyzdžiui, internetą ar telefono ryšio tinklą, bet, svarbiausia, užtikrina perdavimą ir prieigą Vengrijos abonentams.

31.

Ta prieiga Vengrijos abonentams nulemia, ar toje valstybėje narėje apskritai reikia reguliuoti šią paslaugą pagal NRS. Nes valstybėse narėse, kuriose palydovinis ryšys priimamas, bet dėl to, kad UPC DTH jose nesiūlo savo paslaugų, negali būti atkoduotas, paslaugos reguliuoti nereikia. Vadinasi, tikrasis NRS reguliavimo priemonių adresatas yra ne palydovo operatorius, o UPC DTH.

32.

Taip pat nėra abejonių, kad UPC DTH už atlygį teikiamai paslaugai netaikoma transliuojamų programų redakcinė kontrolė.

33.

Tuo tarpu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad UPC DTH paslaugos esmė – teikti turinį. Tokiu atveju pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktą tai nebūtų elektroninių ryšių paslauga.

34.

Tačiau šį klausimą Teisingumo Teismas jau palietė ankstesnėje byloje dėl panašios Nyderlanduose įsteigtos UPC DTH seserinės bendrovės paslaugos, kurioje buvo nagrinėjamas programos paketų perdavimas kabeliniu tinklu. Teisingumo Teismo teigimu, bylai reikšmingose direktyvose, kaip antai, Pagrindų direktyvoje ir turinį reglamentuojančioje Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje ( 11 ) nustatytas aiškus skirtumas tarp turinio kūrimo, kai turi būti atliekama redakcinė kontrolė, ir turinio perteikimo be jokios redakcinės kontrolės; turinys ir jo perdavimas reglamentuojami atskirais teisės aktais, kuriais siekiama tik jiems būdingų tikslų, neatsižvelgiant nei į klientus, kuriems teikiamos paslaugos, nei į perdavimo sąnaudų, įtraukiamų į jiems pateikiamas sąskaitas, struktūrą ( 12 ).

35.

Taigi, ar tam tikra paslauga patenka į elektroninių ryšių paslaugos apibrėžtį, nulemia ne tai, ar paslaugos objektas yra turinio teikimas, o tai, ar ji apima turinio kūrimą ir (arba) redakcinę kontrolę. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra.

36.

Tačiau tai galėtų būti paslauga, kuri nepatenka į NRS taikymo sritį, nes ji nėra visiškai arba didžiąja dalimi susidedanti iš perdavimo. Kaip nurodo UPC DTH, perdavimas yra tik vienas elementas iš keleto, kurie sudaro paslaugą.

37.

Tačiau ir apie šį aspektą buvo užsiminta jau minėtame sprendime dėl Nyderlanduose įsteigtos UPC DTH seserinės bendrovės. Juo remiantis, tai, kad klientai užsisako paslaugą norėdami gauti prieigą prie tam tikro turinio ( 13 ), nėra reikšminga, t. y. juos motyvuoja ne prieiga prie tam tikros perdavimo sistemos. Atvirkščiai, tokia paslauga į NRS taikymo sritį patenka bent jau tada, kai ji apima ir perdavimą ( 14 ).

38.

Šią išvadą Teisingumo Teismas grindžia visų pirma tuo, kad bet koks kitas aiškinimas labai apribotų NRS taikymo sritį, pakenktų jos nuostatų praktiniam veiksmingumui, todėl sukliudytų pasiekti šia sistema siekiamus tikslus. Kadangi pats NRS tikslas, kaip matyti iš Pagrindų direktyvos 27 konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 2009/140 5 konstatuojamosios dalies, yra sukurti tikrąją elektroninių ryšių vidaus rinką, kurioje elektroninius ryšius galiausiai reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos, NRS, neįtraukus į jos taikymo sritį kabeliniais tinklais transliuojamų programų paketų paslaugos teikimo motyvuojant tuo, kad šis teikimas neapsiriboja signalų perdavimu, taptų visiškai neveiksminga ( 15 ).

39.

Tačiau įvairių paslaugų derinys nereiškia, kad į NRS taikymo sritį patenka visi paslaugų elementai. Kaip matyti iš Leidimų direktyvos 20 konstatuojamosios dalies, turinio teikėjui ar platintojui galima taikyti papildomus įpareigojimus pagal kitas, o ne šios direktyvos nuostatas, nepažeidžiant NRS sąlygų ( 16 ).

40.

Taigi, į pirmąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad paslaugos, kurios apima paslaugų teikėjo už atlygį teikiamą sąlyginę prieigą prie programų paketo, kurį sudaro per palydovą transliuojamos radijo ir televizijos programos, yra elektroninių ryšių paslaugos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktą, jei jų dalykas yra signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais. Taigi tokių paslaugų teikėjai laikytini elektroninių ryšių paslaugų teikėjais.

41.

Penktuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar paslaugos, kurios apima paslaugų teikėjo už atlygį teikiamą sąlyginę prieigą prie programų paketo, kurį sudaro per palydovą transliuojamos radijo ir televizijos programos, laikytinos elektroninių ryšių ar sąlyginės prieigos paslaugomis, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio f punktą.

42.

Akivaizdu, kad UPC DTH teikiama paslauga apima sąlyginės prieigos sistemą. Pagrindų direktyvos 2 straipsnio f punkte tokia sistema apibrėžta kaip bet kokia techninė priemonė ir (arba) susitarimas, leidžiantys naudotis apsaugotąja radijo ar televizijos transliavimo paslauga, teikiama suprantama forma tik gavus abonementinį ar kitokios formos išankstinį individualų leidimą. Būtent tokiu būdu galimybę naudotis koduotų programų paketais teikia UPC DTH.

43.

Tačiau, atrodo, kad klausimas pagrįstas prielaida, jog elektroninių ryšių paslauga ir sąlyginės prieigos sistema yra nesuderinamos viena su kita. Jei tai būtų sąlyginės prieigos sistema, elektroninių ryšių paslaugas reglamentuojančios nuostatos nebūtų taikomos.

44.

Tačiau ši prielaida klaidinga. Sąlyginės prieigos sistemoms iš tiesų taikomos specialios taisyklės. Greta Direktyvos dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos ( 17 ) reikia paminėti Leidimų direktyvos 6 straipsnį ir I priedą. Jei sąlyginės prieigos sistemos paslauga teikiama atskirai nuo ryšių paslaugos, jai taikytinos tik šios nuostatos.

45.

Tačiau pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio ea punktą tokiu izoliuotu pasiūlymu bus siekiama, kad paslaugų gavėjas, savo ruožtu teikiantis ryšių paslaugą, sistemą naudotų kaip susijusią paslaugą. Tai su elektroninių ryšių paslauga susijusios paslaugos, kurios leidžia ir (arba) padeda teikti paslaugas pasitelkiant tą paslaugą arba galėtų tai daryti.

46.

Tačiau jei elektroninių ryšių paslauga derinama su sąlyginės prieigos sistema, dar nereiškia, kad ji negali būti reguliuojama. Iš tiesų iš aplinkybės, kad viena paslauga leidžia ir padeda teikti kitą paslaugą, negalima daryti išvados, jog pirmoji paslauga kvalifikuotina kaip antroji. Antroji paslauga veikiau yra pirmosios paslaugos sudėtinė dalis.

47.

Taigi į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad paslaugos, kurios apima paslaugų teikėjo už atlygį teikiamą sąlyginę prieigą prie programų paketo, kurį sudaro per palydovą transliuojamos radijo ir televizijos programos, gali apimti sąlyginės prieigos sistemas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio ea ir f punktus, bet dėl šios priežasties nėra laikytinos tokiomis sistemomis.

48.

Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai susiję su laisvės teikti paslaugas nuostatų taikymu. Pirmiausia reikia nustatyti, ar nagrinėjama paslauga, iš Liuksemburgo teikiama į Vengrijos teritoriją, patenka į laisvės teikti paslaugas nuostatų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1 punktą). Vėliau reikia nustatyti, ar su šia laisve yra suderinama tai, kad paskirties valstybės institucijos atlieka administracinius tyrimus dėl šios paslaugos (šiuo klausimu žr. 2 punktą), ir tai, ar ta valstybė gali reikalauti įregistruoti verslą (šiuo klausimu žr. 3 punkto b papunktį) ir (arba) įsteigti filialą tos valstybės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 3 punkto c papunktį).

49.

Televizijos laidų transliavimui, kaip ir jų perdavimui, taikomos SESV nuostatos dėl laisvo paslaugų teikimo ( 18 ). Be to, aišku, kad pagrindinė byla susijusi su šios paslaugos, kurią siūlo Liuksemburge įsteigta įmonė, teikimu asmenims Vengrijoje.

50.

Aplinkybė, kad UPC DTH neteikia tokių paslaugų valstybėje narėje, kurioje ji yra įsteigta, nereiškia, jog šiuo atveju negali būti taikomos SESV 56 straipsnyje įtvirtintos laisvo paslaugų teikimo nuostatos. Iš tikrųjų šia nuostata valstybėje narėje įsteigtam ūkio subjektui suteikiama teisė teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje nėra susijusi su sąlyga, kad minėtas ūkio subjektas taip pat teiktų tokias paslaugas įsteigimo valstybėje narėje. Šiuo klausimu EB 56 straipsnyje tik reikalaujama, kad paslaugų teikėjas būtų įsteigtas kitoje valstybėje narėje, o ne toje valstybėje narėje, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos ( 19 ).

51.

Tačiau galėtų būti taip, kad tokiu atveju, jei ši paslauga yra suderinta pagal NRS, jos negalima tikrinti remiantis laisvą paslaugų teikimą reglamentuojančiomis nuostatomis (žr. a punktą). Be to, tvirtinama, kad paslaugų teikimo laisve remiamasi piktnaudžiaujant teisėmis (žr. b punktą).

52.

Remiantis nusistovėjusia Teismų praktika, bet kokia nacionalinė priemonė, priklausanti Sąjungos lygiu išsamiai suderintai sričiai, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas ( 20 ).

53.

Todėl Teisingumo Teismas mano, kad elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų srityje laisvo paslaugų teikimo principai buvo įgyvendinti priėmus NRS ( 21 ), taigi taikytinos tik NRS nuostatos ( 22 ). Televizijos ir radijo programų transliacijų srityje tai taikoma, pavyzdžiui, išduodant leidimus transliuoti ir skiriant radijo dažnius ( 23 ). Tačiau NRS nesiekiama išsamiai suderinti visų nuostatų, susijusių su elektroninių ryšių paslaugomis. Remiantis Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 3 dalimi, valstybių narių pagal Sąjungos teisę priimtos priemonės, kuriomis siekiama bendros svarbos tikslų, yra nepažeidžiamos.

54.

Nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą apie tai tik užsimenama, tačiau ypač Vengrijos reguliavimo institucijos teiginiai rodo, kad pagrindinė byla visų pirma susijusi su UPC DTH ir jos abonentų santykiais, taigi su vartotojų apsauga.

55.

Tačiau Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvose nėra numatytas visiškas su vartotojų apsauga susijusių aspektų suderinimas. Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 4 dalį šios direktyvos 20 straipsnis, susijęs su vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų sutartimis, taikomas nepažeidžiant Sąjungos teisės normų vartotojų apsaugos srityje ir Sąjungos teisę atitinkančių tam tikrų nacionalinės teisės normų ( 24 ).

56.

Nieko nekeičia ir aplinkybė, kad Leidimų direktyvoje numatytas bendrasis leidimas teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir jos priedo 8 punktą, be kita ko, gali būti susietas ir su vartotojų apsaugos nuostatomis, taikomomis visų pirma elektroniniams ryšiams. Mat valstybės narės, laikydamosi bendrųjų Sąjungos teisės reikalavimų, turi nustatyti tų specialiųjų vartotojų apsaugos nuostatų turinį.

57.

Todėl pagrindinėje byloje taikomos ne (tik) NRS nuostatos. Jei nacionaliniai teismai nepadaro išvados, kad taikytinos kitos antrinės teisės nuostatos, pavyzdžiui, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva ( 25 ), kuri taip pat išsamiai reglamentuoja kai kuriuos klausimus ( 26 ), tada taikomos paslaugų teikimo laisvę reglamentuojančios nuostatos.

58.

Tačiau Čekijos Respublika yra įsitikinusi, kad UPC DTH negali remtis paslaugų teikimo laisve, nes esą ji įsteigta Liuksemburge tik tam, kad teiktų paslaugas kitose valstybėse narėse. Taigi ji naudojasi paslaugų teikimo laisve piktnaudžiaudama teisėmis.

59.

Reikia sutikti su šiuo argumentu, kad valstybė narė turi teisę imtis priemonių, užkertančių kelią tam, kad jos piliečiai, piktnaudžiaudami Sutarties sudarytomis galimybėmis, išvengtų nacionalinės teisės taikymo. Taip pat neleidžiama piktnaudžiaujant ar apgaulės būdu remtis Sąjungos teise ( 27 ).

60.

Tačiau vien naudojimosi pagrindine laisve siekiant, kad būtų taikomos palankesnės kitos valstybės narės teisės normos, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą dėl naudojimosi šia laisve piktnaudžiaujant ( 28 ).

61.

Netgi jei būtų galima konstatuoti, jog Vengrijos bendrovė nagrinėjamą paslaugą perdavė UPC DTH tik piktnaudžiaudama teisėmis ir siekdama išvengti Vengrijos teisės taikymo, to nepakaktų, kad paslaugų teikimo laisvę reglamentuojančios nuostatos nebūtų taikomos. Iš tiesų klausimas dėl jų taikymo skiriasi nuo klausimo, ar valstybė narė gali imtis priemonių, siekdama užkirsti kelią tam, kad kai kurie jos piliečiai, piktnaudžiaudami Sutarties sudarytomis galimybėmis, išvengtų nacionalinės teisės taikymo ( 29 ).

62.

Taigi nėra jokio pagrindo tam, kad paslaugų teikimo laisvę reglamentuojančios nuostatos nebūtų taikomos dėl piktnaudžiavimo. Priešingai, reikėtų patikrinti, ar kai kuriomis priemonėmis, kurių tikslas – užkirsti kelią piktnaudžiavimui, neapribojama paslaugų teikimo laisvė ir, jei apribojama, ar tie apribojimai yra pateisinami.

63.

Vadinasi, nacionalinės teisės normos, susijusios su paslaugomis, iš Liuksemburgo teikiamomis į Vengrijos teritoriją ir apimančiomis paslaugų teikėjo už atlygį teikiamą sąlyginę prieigą prie programų paketo, kurį sudaro per palydovą transliuojamos radijo ir televizijos programos, patenka į SESV 56 straipsnyje įtvirtintos paslaugų teikimo laisvės reglamentavimo sritį tiek, kiek jų dalykas nėra visiškai suderintas nei NRS, nei kitomis antrinės teisės nuostatomis.

64.

Klausimu dėl Vengrijos institucijų kompetencijos siekiama išsiaiškinti, ar paslaugų teikimo laisvę reglamentuojančiomis nuostatomis paskirties valstybės institucijoms leidžiama kontroliuoti paslaugas. Pirmiausia reikia patikrinti, ar tokia kontrolė apriboja paslaugų teikimo laisvę, ir, jei reikia, vėliau nustatyti, ar toks apribojimas yra pateisinamas.

65.

Ir šiuo atžvilgiu primintina, jog tuo atveju, jei išsamiau suderinama antrinėje teisėje, nacionalinių institucijų kompetenciją reikia nagrinėti ne atsižvelgiant į laisvę teikti paslaugas ( 30 ). Nors vartotojų apsaugos elektroninių ryšių srityje turinio reikalavimus reglamentuoja ne NRS, tačiau valstybės narės pagal Leidimų direktyvos priedo 6 straipsnį ir jos priedo 8 punktą gali tokių paslaugų bendrąjį leidimą susieti su specialiai elektroniniams ryšiams taikomomis vartotojų apsaugą reglamentuojančiomis nuostatomis. Pagal šios direktyvos 10 straipsnį, šių reikalavimų laikymąsi kontroliuoja nacionalinės reguliavimo institucijos.

66.

Taigi paslaugų teikimo laisvę reglamentuojančios nuostatos taikomos tik tada, jei kompetencija kontroliuoti dar nėra reglamentuota NRS arba kitose antrinės teisės nuostatose. Kiek taip yra, turi nustatyti nacionaliniai teismai.

67.

Jei kompetencija atlikti nagrinėjamą kontrolę dar nėra reglamentuota antrinėje teisėje, laikoma, kad pagal SESV 56 straipsnį reikalaujama panaikinti bet kokius laisvės teikti paslaugas apribojimus – net vienodai taikomus ir nacionaliniams paslaugų teikėjams, ir paslaugų teikėjams iš kitų valstybių narių – jeigu jie gali užkirsti kelią kitoje valstybėje narėje, kur teisėtai teikia analogiškas paslaugas, įsteigto paslaugų teikėjo veiklai, ją trukdyti ar padaryti ne tokią patrauklią ( 31 ).

68.

Bet kokia paslaugų kontrolė gali trukdyti paslaugų teikėjo veiklą arba padaryti ją ne tokią patrauklią. Tačiau nagrinėjamu atveju valstybėje narėje, kurioje įsteigtas paslaugų teikėjas, analogiškų paslaugų neteikiama. UPC DTH Liuksemburge prieigos prie programų paketų neteikia.

69.

Tačiau aišku, kad ir tokiomis aplinkybėmis laisvės teikti paslaugas apribojimai turi būti pateisinami ( 32 ). Nagrinėjant tokį pateisinimą, faktas, kad ta paslauga savo šalyje neteikiama, tikrai gali būti reikšmingas. Taigi laikytina, kad įprastu atveju paskirties valstybei nereikia pakartotinai tikrinti to, kas jau patikrinta kilmės valstybėje ( 33 ), tik tuomet, jei tokia kontrolė kilmės valstybėje apskritai yra atliekama.

70.

Tačiau apribojimo sąvokai tai neturi įtakos. Vadinasi, ši sąvoka ir tuomet apima visas priemones, kurios turi užkirsti kelią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo veiklai, ją trukdyti ar padaryti ne tokią patrauklią, kai paslaugų teikėjas toje valstybėje narėje, kurioje jis yra įsteigtas, analogiškų paslaugų neteikia. Taigi Vengrijos institucijų vykdoma UPC DTH teikiamų paslaugų kontrolė reiškia apribojimą.

71.

Tačiau toks laisvės teikti paslaugas apribojimas gali būti pateisinamas tik vienu iš privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kai jis taikomas visiems priimančiojoje valstybėje narėje veiklą vykdantiems asmenims ar įmonėms, jeigu jis gali užtikrinti tikslo, kurio juo siekiama, pasiekimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, ir jeigu šio intereso nesaugo paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomos taisyklės ( 34 ).

72.

Šiuo atveju nėra pagrindo UPC DTH taikyti kitokią kontrolę nei nacionaliniams paslaugų teikėjams.

73.

Jei kontrole siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą, reikia pažymėti, kad ši apsauga yra tikslas, kuris gali būti laikomas paslaugų teikimo laisvės apribojimą galinčiu pateisinti privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ( 35 ).

74.

Kai kurie kontrolės būdai gali būti neproporcingi, tačiau neatrodo, kad tai taikytina ir vien priimančiosios valstybės institucijų kompetencijai kontroliuoti nagrinėjamą paslaugą. Tokia kompetencija iš esmės tinka vartotojų apsaugai skatinti. Kadangi kilmės valstybėje analogiškos kontrolės, atrodo, nėra, atsižvelgiant į priimančiajai valstybei narei priklausančią diskreciją tokia kontrolė gali būti laikoma ir būtina. Taip pat negalima manyti, kad tokios kompetencijos suteikimas nėra proporcingas su ja susijusiems trūkumams.

75.

Be to, ši išvada atitinka Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo įvertinimą priimant Leidimų direktyvą, kuri, net jei ir neturėtų būti taikoma konkrečiai kontrolei, numato tokią paskirties valstybės kompetenciją kontroliuoti su bendruoju leidimu susietų sąlygų laikymąsi.

76.

Be to, Teisingumo Teismo sprendimu yra patvirtinta, kad valstybė narė radijo ir televizijos transliuotoją, įsteigtą kitoje valstybėje narėje tam, kad šis pirmosios valstybės teritorijoje teiktų tam tikras paslaugas, gali traktuoti kaip nacionalinį transliuotoją, nes šia priemone kitoje valstybėje narėje įsteigtoms bendrovėms turi būti užkirstas kelias piktnaudžiauti Sutartyje užtikrintomis laisvėmis ir išvengti iš nacionalinės teisės kylančių pareigų, šiuo atveju – pareigų, kuriomis turi būti užtikrintas pliuralistinis ir nekomercinis programų turinys ( 36 ).

77.

Jei kompetencija dar nėra reglamentuota antrinėje Sąjungos teisėje, pagal SESV 56 straipsnį valstybių narių institucijoms nedraudžiama atlikti administracinius tyrimus dėl paslaugų, teikiamų iš kitos valstybės narės ir apimančių paslaugų teikėjo už atlygį teikiamą sąlyginę prieigą prie programų paketo, kurį sudaro radijo ir televizijos programos.

78.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų sužinoti, ar reikalavimas Vengrijoje įregistruoti paslaugą (šiuo klausimu žr. b punktą) ar netgi įsteigti padalinį (šiuo klausimu žr. c punktą) neprieštarauja laisvei teikti paslaugas. Tačiau pirmiausia reikėtų aptarti abejones dėl šio klausimo priimtinumo (šiuo klausimu žr. a punktą).

79.

Vengrija ir Vengrijos reguliavimo institucija abejoja šio klausimo priimtinumu, nes pagrindinė byla nesusijusi nei su įregistravimo, nei su padalinio įsteigimo klausimu. Todėl šis klausimas, jų teigimu, nėra svarbus sprendimui priimti.

80.

Atrodo, kad bent jau klausimas dėl įregistravimo iš tikrųjų yra kitos bylos, kurioje pateiktas dar vienas prašymas priimti prejudicinį sprendimą su identiškais klausimais, objektas ( 37 ).

81.

Tačiau reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 38 ).

82.

Be to, gavęs Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad atsakymas į šį klausimą galėtų būti reikšmingas ir jo sprendimui pagrindinėje byloje.

83.

Kadangi Teisingumo Teismas negali užtikrintai atmesti fakto, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje gali priimti sprendimą ir dėl šių UPC DTH ir reguliavimo institucijos konflikto aspektų, nėra galimybės nustatyti, kad šis klausimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba kad jis yra hipotetinis. Todėl į jį reikia atsakyti. Be to, šioje byloje pateiktas atsakymas galbūt palengvins minėto antrojo prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimą.

84.

Dėl nagrinėjamos paslaugos įregistravimo paskirties valstybėje narėje jau Leidimų direktyvos 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyta, kad iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų gali būti pareikalauta, jog, prieš pradėdami veiklą tam tikroje valstybėje narėje, jie apie tai praneštų tos šalies reguliavimo institucijai ir pateiktų tam tikrus duomenis.

85.

Pagal Leidimų direktyvos 3 straipsnio 3 dalį tų duomenų registrui turi pakakti, tačiau pagal 3 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį iš atitinkamos įmonės negalima reikalauti, kad, prieš pradėdama naudotis teisėmis pagal leidimą, ji gautų nacionalinės reguliavimo institucijos atskirą sprendimą ar kokį kitą administracinį aktą. Trečiajame sakinyje aiškiai nurodyta, kad pranešusi, jei to reikalaujama, įmonė gali pradėti veiklą.

86.

Taigi Leidimų direktyvos 3 straipsniu draudžiama elektroninių ryšių paslaugų teikėjams kelti papildomus reikalavimus. Todėl jų negalima vertinti ir remiantis paslaugų teikimo laisve.

87.

Vadinasi, nacionalines nuostatas, kuriomis kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės įpareigojamos įsiregistruoti nacionalinėje institucijoje, jei nori teikti elektroninių ryšių paslaugas tos valstybės vartotojams, galima vertinti tik pagal Leidimų direktyvos 3 straipsnį.

88.

Sąlyga, kad įmonė turi įsteigti nuolatinį padalinį arba dukterinę bendrovę valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos, tiesiogiai prieštarauja laisvei teikti paslaugas, nes dėl jos neįmanoma kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms teikti paslaugas šioje valstybėje narėje ( 39 ). Todėl ir dėl šios priežasties konstatuotinas laisvės teikti paslaugas apribojimas.

89.

Tačiau ši sąlyga gali palengvinti veiksmingą kontrolę ( 40 ). Mat per šalyje įsteigtą padalinį kompetentingos institucijos įgyja prieigą prie paslaugų teikėjo informacijos, asmenų ir turto.

90.

Tačiau pareiga įsteigti padalinį itin smarkiai riboja laisvę teikti paslaugas. Tam tikra prasme pareiga prieštarauja ( 41 ) šiai laisvei ir iš tikrųjų beveik neleidžia ja naudotis. Todėl, Teisingumo Teismo įsitikinimu, dažniausiai tokia pareiga ir nėra būtina. Viena vertus, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į lygiavertes pareigas kilmės valstybėje ( 42 ), kita vertus, iš atitinkamo paslaugų teikėjo ji gali reikalauti įrodymų, kad kilmės valstybėje jis atitinka pagrįstus reikalavimus, keliamus atitinkamai paslaugai priimančiojoje valstybėje ( 43 ).

91.

Aptariamu atveju neatrodo, kad yra būtinos platesnės kontrolės galimybės, kurios leistų reikalauti įsteigti vietinį padalinį ar vietinę dukterinę įmonę. Priešingai, teisės normose, kuriomis reglamentuojama televizijos laidų turinio kontrolė, t. y. Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, remiamasi tuo, kad bent jau televizijos laidų transliuotojams toks padalinys nebūtinas ( 44 ). Nesumenkinant vartotojų apsaugos reikšmės, įmonėms, tik transliuojančioms tą turinį, neturėtų būti keliami griežtesni reikalavimai. Be to, pareiga įsteigti padalinį prieštarautų bent jau NRS numatytiems elektroninių ryšių paslaugų supaprastinto leidimo tikslams.

92.

Todėl pagal SESV 56 straipsnį draudžiamas įpareigojimas, pagal kurį už atlyginimą teikiamos sąlyginės prieigos prie programų paketo, kurį sudaro per palydovą transliuojamos radijo ir televizijos programos, paslauga gali būti teikiama tik per šios paslaugos gavimo valstybėje narėje įsteigtą filialą arba savarankišką teisės subjektą.

93.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip: