1.

Gali pasirodyti keista, bet viena svarbiausių Teisingumo Teismo praktikoje agrarinės aplinkosaugos teisės temų ( 2 ) – tręšimas mėšlu. Todėl akivaizdu, kodėl žemės ūkio subsidijas buvo būtina susieti su taikytinų teisės nuostatų laikymusi. Tai padaryta Reglamentu (EB) Nr. 1782/2003 ( 3 ) pradėjus taikyti vadinamąją „cross‑compliance“ priemonę (lietuvių k. „kompleksinis paramos susiejimas); vėliau ši priemonė pradėta taikyti ir kitoms paramos sistemoms, pirmiausia paramai, kurią Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) skiria kaimo plėtrai pagal šioje byloje nagrinėjamą Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 ( 4 ).

2.

Šiuo metu yra iškilęs klausimas, kokiomis sąlygomis paramos gavėjas atsako už nuostatų, reglamentuojančių remiamų plotų tręšimą mėšlu, pažeidimą. Nyderlandų Raad van State yra Teisingumo Teismui pateikęs klausimų, kurie susiję ne tik su agrarine aplinkosaugos teise. Šie klausimai taip pat susiję su sąlygomis, kurioms esant elgesys gali būti laikomas tyčiniu, ir tyčinio elgesio konstatavimu, taip pat su tuo, kokiu mastu gavėjui galima priskirti kitų asmenų, kuriuos jis buvo įgaliojęs tręšti plotus mėšlu, veiksmus.

3.

Nagrinėjamu atveju reikia remtis šiais Sąjungos teisės aktais: Reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 ir jam įgyvendinti priimtais reglamentais (EB) Nr. 1975/2006 ( 5 ) ir Nr. 796/2004 ( 6 ).

4.

Parama kaimo plėtrai skiriama remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1698/2005. Šio reglamento 51 straipsnyje nustatyta, kad tokią paramą gavę ūkininkai visoje valdoje privalo laikytis tam tikrų būtiniausių aplinkos apsaugos reikalavimų. Šiuo metu galiojančios redakcijos straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„1.   Jei paramos gavėjai, gaunantys išmokas pagal 36 straipsnio a punkto i–iv papunkčius ir b punkto i, iv ir v papunkčius, dėl jiems tiesiogiai priskiriamo veikimo ar neveikimo visoje valdoje nesilaiko Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 4 ir 5 straipsniuose bei III ir IV prieduose numatytų privalomų reikalavimų, bendras išmokų, kurios turi būti skiriamos tais kalendoriniais metais, kuriais nustatomas toks reikalavimų nesilaikymas, dydis sumažinamas arba jos neskiriamos.

Kaip nurodyta pirmojoje pastraipoje, išmokos sumažinamos arba neskiriamos taip pat tais atvejais, kai paramos gavėjai, gaunantys išmokas pagal 36 straipsnio a punkto iv papunktį, dėl jiems tiesiogiai priskiriamo veikimo ar neveikimo visoje valdoje nesilaiko 39 straipsnio 3 dalyje nurodytų būtiniausių trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimo reikalavimų.“

5.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 4 straipsnį ir III priedo 4 punktą į minėtuosius reikalavimus įeina ir Direktyva 91/676 ( 7 ). Šioje direktyvoje numatyta, kad valstybės narės nustato tręšimo taisykles.

6.

Reglamento Nr. 1975/2006 22 straipsnyje nustatyta, kad sumažinimui ar neskyrimui, kai nustatoma neatitiktis reikalavimams, be kita ko, taikoma ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalis. Reglamento (EB) Nr. 484/2009 ( 8 ) 1 straipsnio 10 punktu ši nuoroda nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

7.

Reglamento Nr. 1975/2006 23 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose („Sumažintinų ir neskirtinų sumų apskaičiavimas“) reglamentuojama, kaip apskaičiuoti sumažintinas sumas:

„Kai reikalavimų nesilaikoma dėl paramos gavėjo aplaidumo, sumažinimas apskaičiuojamas remiantis Reglamento (EB) Nr. 796/2004 66 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.

Jeigu įsipareigojimų nesilaikoma tyčia, sumažinimas apskaičiuojamas remiantis Reglamento (EB) Nr. 796/2004 67 straipsniu.“

8.

Pirminės redakcijos Reglamento (EG) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkininko, kuris pats nesilaikė nustatytų reikalavimų ir pažeidimo nustatymo metu buvo atsakingas už ūkį, plotą, gamybos vienetą ar atitinkamą gyvulį, veikimas ar neveikimas yra tiesiogiai priskiriamas konkrečiam ūkininkui. Jei po to, kai pažeidimai ėmė išaiškėti, ūkis, plotas, gamybos vienetas ar atitinkamas gyvulys buvo perduotas ūkininkui, perėmėjas taip pat laikomas atsakingu, jei jis padarė pažeidimą ir jį galima buvo pagrįstai priskirti jam.“

9.

Reglamento (EB) Nr. 239/2005 ( 9 ) 2 straipsnio 3 punktu skirtingose, bet ne visose Reglamento (EB) Nr. 796/2004 versijose 65 straipsnio 2 dalis buvo pakeista: išbrauktas žodis „pats“.

10.

Reglamento (EB) Nr. 319/2008 ( 10 ) 2 straipsnio 3 punktu Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalis nuo 2008 m. balandžio 1 d. buvo panaikinta, tačiau jo 3 straipsnyje nustatyta:

„Kaip numatyta šio reglamento 2 straipsnio 3 punkte, Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalis lieka galioti Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 22 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais.“

11.

Reglamento (EB) Nr. 796/2004 66 ir 67 straipsniuose reglamentuojamas išmokų sumažinimas dėl aplaidumo ir sąmoningų pažeidimų.

12.

Pagal Potvarkio dėl gyvulių mėšlo naudojimo (Besluit gebruik meststoffen), kuris buvo priimtas siekiant įgyvendinti Direktyvą 91/676, 5 straipsnio 1 dalį draudžiama tręšti gyvulių mėšlu ganyklas ar ariamąją žemę, nebent mėšlas naudojamas neteršiant.

13.

Kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų pagal bendrą žemės ūkio politiką teisinių pagrindų gairių (Beleidsregels normenkader randvoorwaarden Gemeenschappelijk Landbouwbeleid, toliau – Gairės) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pažeidus su paramos skyrimu susijusius įsipareigojimus, vykdant bendrą žemės ūkio politiką numatytas pajamų rėmimas sumažinamas tam tikra procentine dalimi.

14.

Pagal Gairių 8 straipsnio 1 dalį už kiekvieną sąmoningai neįvykdytą reikalavimą ar standartą paramos suma paprastai sumažinama 20 proc., o pagal 8 straipsnio 2 dalį siekiant įvertinti tyčios egzistavimą yra numatyti šie kriterijai, į kuriuos bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti:

15.

Gairių priede kaip kompleksinio paramos susiejimo reikalavimas nurodomas reikalavimas naudoti gyvulių mėšlą neteršiant.

16.

A. M. van der Ham ir A. H. van der Ham‑Reijersen van Buuren (toliau kartu ir kiekvienas atskirai – van der Ham) yra Nyderlanduose esančios žemės ūkio valdos savininkai ir agrarinės aplinkosaugos paramos gavėjai.

17.

2009 m. kovo 13 d., atlikus van der Ham valdos patikrinimą, buvo nustatyta, kad mėšlas buvo paskleistas teršiant. Atitinkamą pievą van der Ham nurodymu mėšlu tręšė žemės ūkio paslaugų įmonėje įdarbintas darbuotojas. Detalesnės informacijos apie konkrečias tręšimo sąlygas Teisingumo Teismui pateikta nebuvo.

18.

Remdamasi šia išvada, College van Gedeputeerde Staten van Zuid‑Holland (Pietų Olandijos provincijos vyriausybė, toliau – College) 2010 m. liepos 29 d. sprendimu dėl tyčinio įsipareigojimų pažeidimo sumažino van der Ham už 2009 m. skirtą paramą 20 proc.

19.

Ar kompleksinio paramos susiejimo reikalavimas buvo neįvykdytas tyčia, College paprastai vertina remdamasi Gairių 8 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais. Draudimas tręšti mėšlu teršiant susijęs su „seniai nusistovėjusia politika“, kaip ji suprantama pagal Gairių 8 straipsnio 2 dalies c punktą, todėl laikyta, kad draudimo nesilaikyta tyčia. Mėšlu dirvą patręšusio ir ją užteršusio samdomo darbuotojo veiksmai buvo priskirti van der Ham.

20.

2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu College atmetė van der Ham pateiktą skundą kaip nepagrįstą. Nepatenkintas liko ir Rechtbank’s‑Gravenhage pateiktas ieškinys, todėl van der Ham pateikė apeliacinį skundą Raad van State. Šis teismas prašo Teisingumo Teismo atsakyti į šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Per procesą Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Europos Komisija, Nyderlandų Karalystė, Slovėnijos Respublika ir Estijos Respublika. 2013 m. rugsėjo 25 d. posėdyje pastabas žodžiu taip pat pateikė van der Ham, Estija pastabų žodžiu nepateikė.

22.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia nurodytų reglamentų redakcija reikia vadovautis (šiuo klausimu žr. A skirsnį). Paskui paaiškinsiu kriterijus, pagal kuriuos vertintinas tyčinis įsipareigojimų nesilaikymas (šiuo klausimu žr. B skirsnį), ir aplinkybes, kurioms esant paramos gavėjas atsako už tai, kad jo pavedimu veikiantys asmenys nesilaiko įsipareigojimų (šiuo klausimu žr. C skirsnį).

23.

Raad van State klausimai susiję su Reglamento (EB) Nr. 1698/2005, iš dalies pakeisto Reglamentu (EB) Nr. 74/2009, 51 straipsniu ir, tiksliau nenurodant taikytinos redakcijos, Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsniu ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 67 straipsniu.

24.

Patikrinimas van der Ham valdoje buvo atliktas 2009 m. kovo 13 dieną. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ir aiškinama ta minėtų reglamentų redakcija ( 11 ), kuri galiojo tuo laikotarpiu.

25.

Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio atveju tai yra iki Reglamentu (EB) Nr. 74/2009 padarytų pakeitimų galiojusi redakcija, nes nagrinėjamu atveju reikšmingi pakeitimai įsigaliojo tik nuo 2010 m. sausio 1 d.

26.

Taip pat Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 22 ir 23 straipsniai buvo pakeisti Reglamento (EB) Nr. 484/2009 ( 12 ) 1 straipsnio 10 ir 11 punktais, tačiau šie pakeitimai taip pat įsigaliojo tik nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi ir šiuo atveju reikia aiškinti iki pakeitimų galiojusią redakciją.

27.

Galiausiai, kalbant apie Reglamentą (EB) Nr. 796/2004, pasakytina, kad, nors jis Reglamentu (EB) Nr. 380/2009 ir pakeistas tik 2009 m. gegužės 16 d. atlikus van der Ham patikrinimą, šie pakeitimai buvo taikomi paramos paraiškoms, pateiktoms už 2009 m. sausio 1 d. ar vėliau prasidėjusius metus ar priemokos skyrimo laikotarpius. Vėliau, kaip nurodoma Reglamento (EB) Nr. 1122/2009 ( 13 ) 86 straipsnyje, minėtas reglamentas panaikintas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau tebegaliojo paramos paraiškoms, susijusioms su prekybos metais arba priemokų laikotarpiais, prasidedančiais iki 2010 m. sausio 1 dienos. Taigi nagrinėjamu atveju reikšmingas yra Reglamentu (EB) Nr. 380/2009 iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 796/2004. Galiojimo atgaline data problemų nekyla, nes nagrinėjamu atveju reikšmingos nuostatos pakeistos nebuvo.

28.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip reikia aiškinti Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 67 straipsnio 1 dalyje vartojamą „tyčinio įsipareigojimų nesilaikymo“ („sąmoningo pažeidimo“) sąvoką ir ar šią sąvoką galima aiškinti taip, kad veiksmas laikytinas tyčiniu įsipareigojimų nesilaikymu jau tuomet, kai buvo pažeista seniai nusistovėjusi politika. Antrasis prejudicinis klausimas suformuluotas šiek tiek abstrakčiau: juo klausiama, ar laikytina, kad įsipareigojimų nesilaikyta tyčia, jei buvo įvykdytos viena ar kelios nacionalinėse Gairėse apibrėžtos sąlygos.

29.

Slovėnijos vyriausybė tvirtina, kad antrajame prejudiciniame klausime turi būti klausiama tik dėl pirmajame klausime minimo kriterijaus – ar buvusi pažeista seniai nusistovėjusi politika. Jos teigimu, atsižvelgiant į likusiuose punktuose minimus kriterijus klausimas yra hipotetinis ir su pagrindine byla niekaip tiesiogiai nesusijęs.

30.

Tiesa, administracinės institucijos sprendimai grindžiami tik minėtuoju kriterijumi. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad ir kiti kriterijai turi reikšmės sprendimui byloje priimti. Todėl taip pat reikia atsakyti į visą antrąjį klausimą.

31.

Norint atsakyti į pirmuosius du klausimus, pirmiausia reikia išnagrinėti tyčios sąvoką, o paskui – nacionalinius kriterijus.

32.

Kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 67 straipsnio 1 dalyje vartojama „tyčinio įsipareigojimų nesilaikymo“ („sąmoningo pažeidimo“) sąvoka nėra apibrėžta. Reglamentuose šiuo klausimu nėra ir nuorodos į nacionalinę teisę, todėl tyčios sąvoką reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai visoje Sąjungos teisėje ( 14 ).

33.

Teismų praktikoje tyčios sąvoka retkarčiais minima, tačiau nei teisės aktų leidėjas, nei Teisingumo Teismas kol kas nėra pateikę visuotinai taikytinos apibrėžties.

34.

Tai liudija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimas Sprendimas Afrasiabi ir kt. ( 15 ) ir jame aiškintos Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui ( 16 ) 7 straipsnio 3 ir 4 dalys. Pagal minėtosios nuostatos versiją prancūzų kalba draudžiama sąmoningai ir apgalvotai ( 17 ) dalyvauti tam tikroje veikloje, todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad šie elementai yra kumuliacinio pobūdžio ( 18 ). O, pavyzdžiui, Reglamento (EB) Nr. 423/2007 ir sprendimo versijose vokiečių ( 19 ), anglų ( 20 ) ar nyderlandų ( 21 ) kalbomis minimas sąmoningumas ir tyčia. Bet tyčia jau apima sąmoningumo elementą ( 22 ).

35.

Bet kuriuo atveju iš Sprendimo Afrasiabi matyti, kad savo nuomonę pareiškę proceso dalyviai pagrįstai laikosi vienodos pozicijos: jų manymu, tyčios sąvoka, net ir aiškiai neminint sąmoningumo elemento, apima abu elementus: sąmoningumą ( 23 ) ir norą. Ši samprata grindžiama pakankamu visoje Europoje galiojančiu įsitikinimu ( 24 ), todėl laikytina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, vartodamas tyčios sąvoką, tai ir turi galvoje.

36.

Sąmoningumas ir noras yra būtinosios įsipareigojimų nesilaikymo sudedamosios dalys. Iš Sprendimo Afrasiabi šiuo klausimu matyti, kad pakanka, jei nusikalstamos veikos vykdytojas sutinka su įsipareigojimų nesilaikymo galimybe ( 25 ).

37.

Taigi konstatuotina, kad tyčinio įsipareigojimų nesilaikymo (sąmoningo pažeidimo), kaip jie suprantami pagal Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsnį ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 67 straipsnio 1 dalį, atveju būtina bent jau nustatyti, kad nusikalstamos veikos vykdytojas suvokia, kad gali pažeisti įsipareigojimus, ir sutinka su šia galimybe.

38.

Dabar reikia išsiaiškinti, ar galima konkrečiu atveju nenustatinėti sąmoningumo ir noro ir laikyti veiksmą tyčiniu jau tuomet, kai yra įvykdyti tam tikri kriterijai, pavyzdžiui, kai įsipareigojimų nesilaikymas reiškia seniai nusistovėjusios politikos pažeidimą.

39.

Pasak Komisijos, valstybės narės, vadovaudamosi veiksmingumo ir ekvivalentiškumo principais, gali priimti tam tikras taisykles. Šie kriterijai negali ir pernelyg kenkti Sąjungos teisės aktuose nustatytų reikalavimų veiksmingumui, ir daryti juos ne tokius palankius negu reikalavimai, kurie taikomi tik situacijoms valstybės viduje. Tiesa, šie abu principai nacionaliniams teisės aktams paprastai reikšmingi tik tiek, kiek valstybės narės, nesant Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuoja materialinės Sąjungos teisės taikymo procedūrą ( 26 ).

40.

Įrodymų rinkimą galima priskirti proceso teisei; tačiau jai negalima priskirti įrodymų vertinimo taisyklių, kaip antai čia nagrinėjami kriterijai. Jie susiję su Sąjungos teisėje numatyta materialine paramos sumažinimo sąlyga. Todėl šie kriterijai turi atitikti šios sąlygos turinį. Vadinasi, jais remiantis negalima laikyti, kad yra tyčia, jei veiksmas nėra tyčinis pagal Sąjungos teisę, tačiau jais remiantis taip pat negalima konstatuoti, kad tyčios nėra, nors pagal Sąjungos teisę ji yra.

41.

Sąlygos, kuriai esant galima manyti, kad reikalavimų buvo nesilaikyta tyčia, veiksmingumui gali būti pakenkta, jei bet kuris iš šių kriterijų, kaip galima spręsti iš pirmųjų dviejų prejudicinių klausimų, pagrįstų nenuginčijamą tyčios prezumpciją. Juk negalima atmesti galimybės, kad šie kriterijai bus įvykdyti, nors įsipareigojimų buvo nesilaikyta netyčia.

42.

Tręšimas mėšlu, ko gero, yra aiškus atvejis. Šis veiksmas paprastai atliekamas tyčia tam tikru būdu. Jei šioje srityje egzistuoja seniai nusistovėjusi politika, galima daryti prielaidą, kad dalyvavusiems asmenims buvo žinoma apie riziką, jog tam tikras tręšimo būdas gali reikšti įsipareigojimų nesilaikymą, ir kad jie sutiko su tokia galimybe.

43.

Tačiau kitokio įsipareigojimų nesilaikymo atveju gali būti abejotina, ar veiksmas buvo tyčinis, nors jį atlikęs asmuo ir žinojo apie draudimą. Pavyzdžiui, galima prisiminti griežtai saugomus augalus, kaip jie suprantami pagal Buveinių direktyvos ( 27 ) 13 straipsnį, kurių pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalį ir III priedo A skirsnio 5 punktą negalima nei tyčia pjauti, nei naikinti; šiuo atveju nepakanka sutikti su galimybe, kad bus padaryta žala ( 28 ). Šias nuostatas, pavyzdžiui, galima pažeisti šienaujant pievą, kurioje auga griežtai saugomų rūšių augalai, kurie liko nepastebėti nepaisant rūpestingai atlikto patikrinimo. Tokiu atveju turi būti bent jau įmanoma paneigti Nyderlanduose taikomus kriterijus.

44.

Kad ir koks būtų kriterijų turinys, nekelia abejonių tai, kad, kaip pabrėžia Nyderlandų vyriausybė, Nyderlandų Gairių 8 straipsnio 2 dalyje, sprendžiant iš jos formuluotės, tėra reikalaujama, nustatant, ar veiksmas tyčinis, remtis tam tikrais kriterijais. Juk nebus blogiau, jei bus atsižvelgta į tinkamus kriterijus.

45.

Kalbant apie atskirus kriterijus, dauguma jų tokie, kokie jie naudojami Gairėse, atrodo tinkami, kad jais būtų galima remtis nustatant tyčią.

46.

Tačiau negalima klaidingai interpretuoti nagrinėjamu atveju svarbiausio kriterijaus, kurį, pagrįsdama nustatytą tyčią, paminėjo administracinė institucija, t. y. kad tręšimo mėšlu neteršiant taisyklės yra seniai nusistovėjusios politikos dalis. Šis kriterijus nereiškia, kad naujų taisyklių nesilaikymo atveju, kilus abejonei, laikytina, jog jos buvo pažeistos netyčia. Priešingai, subsidijų žemės ūkiui gavėjas privalo žinoti visas taisykles, kurių reikia laikytis gaunant paramą. Išvengus šios klaidos, minėtasis kriterijus atrodo visiškai tinkamas tyčinio draudimo nesilaikymo prielaidai pagrįsti. Juk šis kriterijus leidžia daryti prielaidą, kad paramos gavėjui turėjo būti žinoma apie riziką, jog tam tikra praktika gali reikšti atitinkamų reikalavimų nesilaikymą, todėl galima manyti, kad jis bent jau sutiko su įsipareigojimų nesilaikymo galimybe.

47.

Galiausiai antrasis klausimas, kiek jis susijęs su taisyklių kompleksiškumu, yra nevisiškai tikslus: žinoma, kad reikalavimo kompleksiškumas neleidžia daryti išvados, jog jo nesilaikyta tyčia. Tačiau ypač kompleksiški reikalavimai lengvai gali būti suprasti ne taip. Todėl kompleksiškumo kriterijų turbūt reikia suprasti kaip netiesioginį įrodymą, paneigiantį tyčią. Tačiau ir šio kriterijaus negalima suprasti taip, kad juo vadovaujantis privalomai atmetama tyčios galimybė.

48.

Apibendrinant konstatuotina, kad Nyderlandų kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų pagal bendrą žemės ūkio politiką teisinių pagrindų gairių 8 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais galima remtis darant nuginčijamą prezumpciją, kad Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 4 ir 5 straipsnių ir III ir IV priedų reikalavimų buvo nesilaikyta tyčia. Tačiau šie kriterijai neturi būti aiškinami ir taikomi taip, kad „tyčinio“ įsipareigojimų nesilaikymo sąlyga netektų prasmės.

49.

Trečiuoju klausimu Raad van State klausia, ar gali būti laikoma, kad ūkininkas tyčia nesilaikė įsipareigojimų, jei darbus, kurie tapo įsipareigojimų nesilaikymo priežastimi, jo pavedimu atlikto trečiasis asmuo. Šiuo klausimu galima kalbėti apie įvairias priskyrimo sistemas. Ypač veiksminga būtų nuo kaltės nepriklausanti paramos gavėjo atsakomybė už bet kokį įsipareigojimų nesilaikymą jo valdoje ar bent jau už bet kokį įsipareigojimų nesilaikymą, atsiradusį dėl veiksmą padariusio asmens kaltės. Paramą gaunantiems ūkininkams būtų daug palankiau, jei jiems būtų priskiriamas tik dėl paties paramos gavėjo kaltės atsiradęs įsipareigojimų nesilaikymas. Toliau paaiškinsiu, kad egzistuoja ir trečias kompromisinis variantas.

50.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalį išmokos sumažinamos ar neskiriamos, jei paramos gavėjai reikalavimų nesilaiko „dėl jiems tiesiogiai priskiriamo veikimo ar neveikimo visoje valdoje“.

51.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 22 straipsnį sumažinimui ar neskyrimui, kai nustatoma neatitiktis reikalavimams, be kita ko, taikoma ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalis. Joje kaip veikimo ar neveikimo priskyrimo ūkininkui sąlyga numatyta, kad „jis nesilaikė nustatytų reikalavimų“.

52.

Būtinas tiesioginis įsipareigojimų nesilaikymo priskyrimas ir tai, kad jų turi būti nesilaikęs paramos gavėjas, liudija, jog sumažinti paramą galima tik tuo atveju, jei įsipareigojimų nesilaikė pats gavėjas. Tiesa, Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalies versija prancūzų kalba suformuluota šiek tiek abstrakčiau: pagal ją pakanka, kad dėl paramos gavėjo tiesiogiai atsidaro įsipareigojimų nesilaikymas („être directement à l’origine“).

53.

Skirtingos Sąjungos teisės akto kalbinės versijos turi būti aiškinamos vienodai. Todėl, jei versijos nesutampa, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama iš principo atsižvelgiant į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą ( 29 ). Teisės aktas, kurio kalbinės versijos skiriasi, turi būti aiškinamas taip pat remiantis tikrąja jo autoriaus valia ( 30 ).

54.

Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, kad įsipareigojimų nesilaikymo prielaida daroma, jei paramos gavėjai jų nesilaiko „dėl jiems tiesiogiai priskiriamo veikimo ar neveikimo visoje valdoje“, buvo suformuluota subsidijas žemės ūkiui susiejant su aplinkos apsaugos standartais, t. y. įtvirtinus vadinamąjį kompleksinį paramos susiejimą Reglamento Nr. 1782/2003 6 straipsnio 1 dalyje.

55.

Čia nagrinėjamos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalies versijos vokiečių ir nyderlandų kalbomis šiek tiek skiriasi nuo Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 6 straipsnio 1 dalies formuluotės, tačiau šių nuostatų versijos pirmiausia anglų ir prancūzų kalbomis rodo, kad iš esmės jų turinys yra toks pat. Todėl manytina, kad versijų vokiečių ir nyderlandų kalbomis neatitikimų atsirado dėl nevisiškai nuoseklaus vertimo, tačiau jokių turinio pakeitimų jais nesiekiama.

56.

Per Reglamento Nr. 1782/2003 teisėkūros procesą Komisija pasiūlė išmokas mažinti ar jų neskirti kiekvienu privalomų reikalavimų nesilaikymo atveju ( 31 ). Šį pasiūlymą galima įžvelgti reglamento antroje konstatuojamojoje dalyje, kurioje tiesioginės pagalbos sumos mokėjimas, neminint tiesioginio priskyrimo, susiejamas su taisyklių laikymusi. Tik sumažinimo dydis turi būti nustatomas remiantis proporcingais, objektyviais ir pasvertais kriterijais.

57.

O Taryboje valstybės narės didelę reikšmę teikė tiesioginei paramos gavėjo atsakomybei ( 32 ). Todėl manytina, kad teisės aktų leidėjas šiuo metu galiojančia formuluote siekė užkirsti kelią paramos mažinimui, neatsižvelgdamas į asmeninę ūkininko atsakomybę.

58.

Šią prielaidą patvirtina ir Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 45 konstatuojamoji dalis. Joje numatyta, kad reikia nustatyti sankcijų sistemą, taikomą tais atvejais, kai paramos gavėjai visoje savo valdoje nevykdo privalomų reikalavimų, numatytų Reglamente (EB) Nr. 1782/2003, atsižvelgiant į reikalavimų nesilaikymo lygį, mastą, pastovumą ir kartojimąsi. Bet jei įsipareigojimų nesilaikymą sukėlė ne paramos gavėjas, nėra ir priežasties skirti sankciją.

59.

Sąlyga, kuriai esant įsipareigojimų nesilaikymas tiesiogiai priskiriamas atskiram ūkininkui, buvo sukonkretinta Reglamento (EG) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalyje. Pirminėse versijose vokiečių, danų, anglų, italų, nyderlandų ir švedų kalbomis buvo numatyta, kad įsipareigojimų nesilaikymas ūkininkui gali būti priskiriamas tik tuo atveju, jei jų nesilaikė jis pats. Tai buvo galima suprasti taip, kad subsidijos galėjo būti sumažintos tik tuomet, jei įsipareigojimų nesilaikė pats asmuo.

60.

Tačiau vėliau versijose minėtomis kalbomis žodis „pats“ buvo išbrauktas, siekiant aiškiai nustatyti, kad atsakomybė atitinkamam ūkininkui gali būti priskirta ir tuo atveju, „jei ne pats ūkininkas griežtai nesilaikė reikalavimų“ ( 33 ). Todėl, kaip pabrėžia Nyderlandų vyriausybė, paramos gavėjo atsakomybė nėra apribota tais atvejais, kai įsipareigojimų nesilaiko jis pats.

61.

Žvelgiant apskritai, Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalies genezė liudija, kad sankcija už įsipareigojimų nesilaikymą gali būti skiriama tik esant asmeninei paramos gavėjo atsakomybei, tačiau tai nereiškia, kad jų nesilaikęs asmuo privalo būti tik jis pats.

62.

Sisteminis Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65 straipsnio 2 dalies ryšys leidžia sukonkretinti paramos gavėjo atsakomybę (šiuo klausimu žr. a skirsnį). Tačiau nei vėlesni sisteminiai papildymai (žr. b skirsnį), nei bendrieji principai (žr. toliau c skirsnį), nei piktnaudžiavimo pavojus (žr. d skirsnį) nereikalauja išplėsti paramos gavėjo atsakomybės.

63.

Nurodyti svarstymai liudija, kad išmokos turėtų būti sumažinamos tik tuomet, jei už įsipareigojimų nesilaikymą atsako paramos gavėjas. Teigiami šios atsakomybės nustatymo kriterijai matyti iš nuostatų, kuriose paramos mažinimas susiejamas su tyčia ir aplaidumu.

64.

Nors abiejuose pagrindiniuose reglamentuose – Reglamente (EB) Nr. 1698/2005 ir Reglamente (EB) Nr. 1782/2003 – to nenustatyta, Reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsnyje dėl Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnio daroma nuoroda į Reglamento (EB) Nr. 796/2004 66 ir 67 straipsnius. Juose nustatyta, kaip apskaičiuoti sumažinamą ar neskiriamą paramą tais atvejais, jei įsipareigojimų nesilaikoma dėl aplaidumo ar tyčia.

65.

Nors aplaidumas ir tyčia aiškiai minimi tik kalbant apie sankcijos skyrimą, iš konteksto galima spręsti, kad kiekvienas iš šių požymių kartu yra ir sankcijos skyrimo sąlyga. Todėl išmokų sumažinimo ir neskyrimo sistema pagal Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnį grindžiama kaltės principu. Asmuo atsako tik už įsipareigojimų nesilaikymą, dėl kurio yra kaltas, nes elgėsi arba aplaidžiai, arba tyčia.

66.

Tai patvirtina ir Reglamento (EB) Nr. 796/2004 56 ir 57 konstatuojamosios dalys. 56 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad kompleksinio paramos susiejimo įpareigojimų atžvilgiu (aplinkos apsaugos teisės srityje) numatyta išmokų sumažinimo ir jų neskyrimo sistema siekiama skatinti ūkininkus laikytis įvairiose kompleksinės paramos susiejimo srityse jau galiojančių teisės aktų. Todėl ši sistema turėtų būti taikoma tik tokio įsipareigojimų nesilaikymo atvejais, kai ūkininkai galėjo turėti tam įtakos. Tai, kaip nustatyta 57 konstatuojamojoje dalyje, yra aplaidūs arba tyčiniai veiksmai.

67.

Tokiu atveju ūkininkas negali būti laikomas nekaltu vien tik dėl to, kad darbus atlieka kiti asmenys. Jo kaltė pirmiausia gali būti susijusi su vykdytojo pasirinkimu, instruktavimu arba priežiūra (culpa in eligendo, instruendo vel custodiendo).

68.

Paprastai paramos gavėjas privalo užtikrinti, kad asmuo, jo pavedimu atliekantis darbus, turėtų būtinų gebėjimų ir žinių tam, kad išvengtų įsipareigojimų nesilaikymo. Visų pirma paramos gavėjas neturi teisės duoti nurodymo, kuris savaime reiškia reikalavimų nesilaikymą; nurodymą jis privalo suformuluoti taip, kad įsipareigojimai atliekant darbus pažeidžiami nebūtų. Be to, jis privalo tinkamai prižiūrėti paslaugą teikiantį asmenį, kad prireikus galėtų užkirsti kelią įsipareigojimų nesilaikymui.

69.

Kalbant apie nagrinėjamą atvejį, būtų logiška, jei Nyderlandų institucijos, remdamosi seniai nusistovėjusia tręšimo mėšlu neteršiant politika, darytų prielaidą, kad įsipareigojimų nesilaikyta tyčia. Tuomet paramos gavėjas turėtų šią prezumpciją nuginčyti. Šiuo tikslu jis, pavyzdžiui, turėtų įrodyti, kad buvo pasamdęs patikimą ir patyrusį darbininką, kad buvo jam nurodęs tręšti mėšlu neteršiant, kad tinkamai jį prižiūrėjo ir buvo informavęs apie ypatingas sąlygas savo plotuose. Jei užsakovui nepavyktų įrodyti, kad įvykdė visas savo pareigas, ko gero, daugeliu atvejų jis būtų kaltinamas tik aplaidumu. Tačiau akivaizdaus įsipareigojimų nesilaikymo atvejais, pavyzdžiui, jei buvo pasamdytas darbininkas, žinomas kaip nepatikimas, ir jis nebuvo tinkamai prižiūrėtas, logiškesnė gali būti prielaida, kad buvo taikstytasi su galimybe, jog bus nesilaikoma reikalavimų, t. y. tyčios prielaida.

70.

Pagrindinėje byloje priskyrimo sąvokos išplėtimo negalima grįsti ir byla Langestraat ( 34 ), minima prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

71.

Šioje byloje Teisingumo Teismas patvirtino, kad asmens, perdavusio ar perėmusio žemės ūkio paskirties žemę, veiksmai, dėl kurių nesilaikyta kompleksinio paramos susiejimo taisyklių, turi būti visiškai priskiriami ūkininkui, kuris pateikė paraišką gauti paramą ( 35 ).

72.

Tačiau šis sprendimas grindžiamas Reglamento (EB) Nr. 73/2009 ( 36 ) 23 straipsnio 1 dalies antra pastraipa. Nagrinėjamu atveju ši nuostata negali būti taikoma jau vien dėl ratione temporis priežasčių. Pirmiausia ji susijusi su kita, specialia situacija – su plotų perdavimu.

73.

Nyderlandų vyriausybė mėgina didesnę atsakomybę grįsti respondeat superior principu, pagal kurį asmuo, darbams atlikti pasitelkiantis trečiuosius asmenis, atsako už jų veiksmus.

74.

Man nežinoma, kad Sąjungos teisėje egzistuotų tokia bendro pobūdžio taisyklė, o ir Nyderlandų vyriausybė niekaip jos egzistavimo nepagrindė.

75.

Kalbant apie valstybių narių teisę, atrodo, kad Nyderlandų civilinėje teisėje tokia taisyklė egzistuoja: ir sutarčių teisėje, ir nesutartinėje, t. y. deliktų teisėje ( 37 ).

76.

Tačiau, palyginus valstybių narių teisės sistemas, matyti skirtumai. Kai kurių valstybių narių teisėje deliktinės atsakomybės už neteisėtus pagalbinių darbuotojų veiksmus neatsižvelgiant į asmeninę kaltę principas iš esmės yra nežinomas. Todėl tose teisės sistemose įgaliotojas neatsako už neteisėtus pagalbinių darbuotojų veiksmus taip, kaip atsakytų už savo paties neteisėtus veiksmus, jis atsako tik tiek, kiek yra kaltas dėl šių darbuotojų pasirinkimo ar jų priežiūros ( 38 ).

77.

Kitokios nuostatos taikomos sutarčių teisėje. Jei asmuo, vykdydamas sutartinę prievolę, pasitelkia į pagalbą trečiąjį asmenį, absoliučios daugumos valstybių narių atveju manytina, kad jų teisės sistemose pagalbininkų kaltė galiausiai bus priskirta juos pasitelkusiam skolininkui. Vadinasi, už jam dirbančio trečiojo asmens veiksmus jis atsako taip pat, kaip ir už savus ( 39 ).

78.

Taigi atsakomybė už prievolę įvykdyti padedančio asmens veiksmus yra visuotinai pripažinta sutarčių teisės taisyklė. Tačiau van der Ham parama buvo suteikta ne remiantis sutartimi, sudaryta vadovaujantis sutarties laisvės principais, o viešosios valdžios institucijų veiksmu. Tiesa, šis teisinis santykis panašus į sutartį tuo, kad susieja dvi šalis abipusiais įsipareigojimais: viena šalis įsipareigoja suteikti paramą, kita šalis – laikytis suteikiant paramą taikomų reikalavimų.

79.

Šiuo klausimu atrodytų, kad asmens atsakomybės už jam įvykdyti sutartį padedančių pagalbininkų veiksmus principą galima būtų taikyti pagal analogiją, tačiau šio principo prasmė yra ta, kad tas asmuo, kuris įsipareigojimui įvykdyti pasitelkia pagalbininką ir taip savo naudai gauna daugiau veiksmų laisvės, privalo prisiimti atsakomybę ir už galimus šio pagalbininko neteisėtus veiksmus. Taigi siekiama, kad dėl atsakomybės už skolininko įsipareigojimų nesilaikymą partneris neatsidurtų blogesnėje padėtyje.

80.

Tačiau tai niekaip nekeičia aplinkybės, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas respondeat superior principo neįtraukė į teisės aktus, reglamentuojančius paramos žemės ūkiui sumažinimą dėl kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų nesilaikymo. Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 51 straipsnyje jis vis dėlto aiškiai pasirėmė tuo, ar nesilaikymą galima tiesiogiai priskirti paramos gavėjui, ir šį priskyrimą sukonkretino Reglamento (EB) Nr. 796/2004 65‑67 straipsniuose, susiedamas atsakomybę ir kaltę.

81.

Todėl laikyti, kad paramos gavėjas, neatsižvelgiant į jo paties kaltę, atsako už jo pavedimu jam dirbančius asmenis, būtų nesuderinama su teisinio saugumo principu. Pagal šį principą teisinės normos turi būti aiškios ir tikslios, o pavieniai asmenys turi galėti numatyti jų taikymą. Tai pasakytina juo labiau, jei tai teisės norma, galinti sukelti susijusiam asmeniui padarinių dėl finansinės naštos ( 40 ).

82.

Galiausiai kaltės būtinybės nepaneigia ir Nyderlandų vyriausybės argumentas, kad, aiškinant ūkininko atsakomybę siaurai, gali būti skatinamas piktnaudžiavimas.

83.

Iš tiesų, jei paramos gavėjas atsakytų tik už savo paties padarytus pažeidimus (labai siaurai aiškinant tekstą tai būtų įmanoma), kiltų didelė piktnaudžiavimo rizika. Juk tokiu atveju taptų įmanoma apeiti reikalavimus paprasčiausiai pasidalijus darbus.

84.

Tačiau apribojant paramos gavėjų atsakomybę tik dėl jų kaltės atsiradusiu reikalavimų nesilaikymu neskatinama piktnaudžiauti. Juk bet koks piktnaudžiavimas savaime būtų susijęs su paramos gavėjo kalte.

85.

Taigi ūkininkui, gaunančiam paramą pagal Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005, kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų nesilaikymą, kai šių reikalavimų nesilaiko jo nurodymu darbus atliekantys kiti asmenys, priskirti galima tik esant jo paties kaltei, kuri pirmiausia gali atsirasti dėl šių kitų asmenų pasirinkimo, instruktavimo arba priežiūros.

86.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip: