1. 

Pagal Direktyvos 2001/29 ( 2 ) 6 straipsnį valstybės narės privalo suteikti tinkamą teisinę apsaugą nuo įvairių veiksmų ar veiklos, kuriais šalinamos veiksmingos techninės apsaugos priemonės, skirtos užkirsti keliui veiksmams, kurių neleidžia autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas, arba riboti tokiems veiksmams, arba kuriais vengiama tokių priemonių, arba kurių tikslas – pašalinti tokias priemones ar jų išvengti.

2. 

Vaizdo žaidimų ir pultų, skirtų tokiems žaidimams žaisti, gamintojos abu šiuos produktus kuria taip, kad jie pasikeistų užkoduota informacija ir taip vienas kitą atpažintų, kad būtų galima tokiais pultais žaisti žaidimus. Nurodoma, jog taip siekiama užtikrinti, kad tokiais pultais (kurie nesaugomi pagal Direktyvą 2001/29) būtų galima žaisti tik gamintojo pagamintus arba licencijuotus žaidimus (kurie saugomi pagal minėtą direktyvą) ir taip būtų užkirstas kelias pultuose naudoti neteisėtas saugomų žaidimų kopijas.

3. 

Kita įmonė prekiauja įtaisais, kurie gali būti naudojami siekiant sudaryti galimybę tokiuose pultuose naudoti kitus žaidimus, įskaitant žaidimus, kurie nėra pultų gamintojų gaminamų arba leidžiamų žaidimų kopijos. Ji teigia, kad gamintojų, kurie nori užkirsti kelią prekybai tokiais įtaisais, tikslas – ne užkirsti kelią neteisėtam jų žaidimų kopijavimui (tikslas, kuris turi būti saugomas nuo šalinimo ir vengimo pagal Direktyvos 2001/29 6 straipsnį), o parduoti daugiau tokių žaidimų (tikslas, kuriam tokia apsauga nereikalinga).

4. 

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Milano (Milano apygardos teismas) iš esmės klausia: i) ar į Direktyvos 2001/29 6 straipsnio taikymo sritį patenka atpažinimo įtaisai, įrengti aparatinėje įrangoje (pultuose), taip pat užšifruoti kodai pačioje autorių teisių saugomoje medžiagoje, nors jais ribojama įtaisų ir produktų sąveika, ir ii) kokią reikšmę jis turėtų teikti pultų paskirčiai ir kaip jis turėtų įvertinti kitų įtaisų įvairius galimus panaudojimo būdus, kai nustato, ar kiti įtaisai turi komerciniu požiūriu svarbią paskirtį arba panaudojimą, nesusijusius su techninių apsaugos priemonių šalinimu arba vengimu.

5. 

Nacionalinio teismo klausimai susiję tik su Direktyvos 2001/29 aiškinimu. Tačiau vaizdo žaidimas iš esmės yra tam tikra kompiuterio programa (nors jis gali apimti ir kitokius siužetinius bei grafinius intelektinės veiklos rezultatus), o kompiuterių programos patenka į Direktyvos 2009/24 ( 3 ) taikymo sritį.

6.

Direktyvos 2001/29 ir Direktyvos 2009/24 pagrindinius svarbius aspektus galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

7.

Direktyvos 2001/29 preambulėje pripažįstama, kad techninės apsaugos priemonės suteiks teisių turėtojams vis daugiau galimybių užkirsti kelią veiksmams, kurių jie neleidžia, arba riboti tokius veiksmus, tačiau išreiškiamas susirūpinimas, kad tokių priemonių neteisėto šalinimo arba vengimo priemonės bus kuriamos panašiu tempu. Todėl turėtų būti užtikrinta teisių turėtojų įdiegtų priemonių teisinė apsauga ( 4 ). Tokia teisinė apsauga turėtų būti teikiama techninėms priemonėms, veiksmingai ribojančioms veiksmus, kurių neleidžia autorių teisių, gretutinių autorių teisių arba sui generis teisės į duomenų bazes turėtojai, tačiau netrukdančioms normaliam elektroninės įrangos naudojimui arba jos technologinei plėtrai. Teikiant tokią teisinę apsaugą turėtų būti atsižvelgta į proporcingumo principą ir neturėtų būti uždrausti tokie įtaisai arba tokios veiklos rūšys, kurios turi komerciniu atžvilgiu svarbią paskirtį arba panaudojimą, nesusijusius su techninės apsaugos šalinimu ir vengimu ( 5 ) Be to, pagal Direktyvą 2001/29 suteikiama teisinė apsauga neturėtų sutapti su teisine apsauga, taikoma techninėms priemonėms, naudojamoms kartu su kompiuterių programomis pagal Direktyvą 2009/24 ( 6 ).

8.

Todėl Direktyvos 2001/29 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad ši direktyva nekeičia ir jokiu būdu nepaveikia esamų ES nuostatų dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos.

9.

Šios direktyvos 6 straipsnio pavadinimas – „Įsipareigojimai dėl techninių apsaugos priemonių“.

10.

Pagal 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų tinkamą teisinę apsaugą nuo bet kokių veiksmingų techninių priemonių šalinimo arba vengimo, kuriuos atitinkamas asmuo daro žinodamas arba turėdamas pagrindo žinoti, kad jis to tikslo siekia.

11.

6 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas valstybėms narėms nustatyti tinkamą teisinę apsaugą, kad nebūtų gaminami, importuojami, platinami, parduodami, nuomojami, reklamuojami pardavimui arba nuomai arba laikomi komerciniams tikslams įtaisai, gaminiai arba jų sudedamosios dalys arba nebūtų teikiamos paslaugos: a) kurie (-ios) yra skatinami (-os) parduoti, reklamuojami (-os) arba parduodami (-os) veiksmingų techninių apsaugos priemonių šalinimo arba vengimo tikslais arba b) kurių paskirties arba panaudojimo komerciniu požiūriu svarba yra ribota, išskyrus jų paskirtį arba panaudojimą tokių priemonių šalinimui arba vengimui, arba c) kurie (-ios) yra pirmiausia suprojektuoti (-os), pagaminti (-os), pritaikyti (-os) arba atliekami (-os) tam, kad leistų arba palengvintų jas šalinti arba jų vengti.

12.

Pagal 6 straipsnio 3 dalį „techninės apsaugos priemonės“ apibrėžiamos kaip „bet kokia technologija, įtaisas ar sudedamoji dalis, kurie normaliai veikdami turi paskirtį užkirsti kelią arba riboti veiksmus, atliekamus su kūriniais ar kitais objektais, kurių neleidžia <...> teisių <...> turėtojai <...>“. Jos laikomos „veiksmingomis“ tais atvejais, kai saugomos medžiagos naudojimą teisių turėtojas kontroliuoja taikydamas priėjimo kontrolės arba apsaugos procesą, kaip antai kodavimą, elementų perstatymą arba kitą saugomos medžiagos transformaciją arba kopijų kontrolės mechanizmą, užtikrinantį siekiamą apsaugą.

13.

Direktyvos 2009/24 preambulėje sąvoka „kompiuterio programa“ aiškiai apibrėžta taip, kad ji apima programas, kurios yra įrašytos į kompiuterinę įrangą ( 7 ), ir joje aiškiai nurodyta, kad turi būti saugoma tik „kompiuterio programos išraiška“, o ne pačios idėjos ir principai ( 8 ). Joje numatyta, kad „neteisėtas kodo [formos], kuria kompiuterio programos kopija yra pateikta, atkūrimas, vertimas, pritaikymas ar keitimas“ yra autoriaus išimtinių teisių pažeidimas, tačiau pripažįstama, kad toks kodo atkūrimas ir jo vertimas gali būti būtinas, pavyzdžiui, norint užtikrinti suderinamumą su kitomis programomis arba norint leisti visiems kompiuterinės sistemos komponentams, įskaitant ir skirtingų gamintojų pagamintus komponentus, veikti kartu. Tokiomis ribotomis aplinkybėmis neturi būti reikalaujama, kad „asmuo, turintis teisę naudotis programos kopija“, gautų teisių turėtojo sutikimą ( 9 ). Kompiuterių programoms taikoma autorių teisių apsauga neturėtų pažeisti kitų atitinkamais atvejais taikomų apsaugos formų. Tačiau sutarčių sąlygos, prieštaraujančios direktyvos nuostatoms dėl, be kita ko, dekompiliavimo turėtų būti laikomos niekinėmis ( 10 ).

14.

Todėl pagal 1 straipsnio 1 ir 2 dalis reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų kompiuterių programoms (įskaitant jų išraišką bet kuria forma, bet ne idėjas ir principus, kuriais jos paremtos) tokią autorių teisių apsaugą kaip ir literatūros kūriniams, apibrėžtiems Berno konvencijoje ( 11 ).

15.

Pagal 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktus autorių teisių turėtojo išimtinės teisės, be kita ko, apima „teisę pačiam arba leisti kitam“: a) „nuolat arba laikinai bet kokiomis priemonėmis ir forma atgaminti visą kompiuterio programą arba jos dalį“ ir c) „bet kuria forma viešai platinti ir nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas“.

16.

Tačiau 5 straipsnyje numatytos kelios šių išimtinių teisių išimtys. Visų pirma, asmeniui, teisėtai turinčiam kompiuterio programą ir turinčiam teisę ją naudoti, nereikia leidimo ją atgaminti, jeigu tokie veiksmai yra būtini tam, kad būtų galima ją naudoti pagal paskirtį ir taisyti jos klaidas; pasidaryti atsarginę kopiją, jeigu tai būtina norint naudoti programą; arba išbandyti, nagrinėti arba patikrinti, kaip programa veikia, kad galėtų nustatyti idėjas ir principus, kuriais grindžiami programos elementai, jeigu atitinkamas asmuo tai daro tuomet, kai atlieka veiksmus, kuriuos jis turi teisę atlikti.

17.

Direktyvos 2009/24 6 straipsnio pavadinimas – „Dekompiliavimas“, bet toliau nepateikiama šio termino apibrėžtis. Pagal 6 straipsnio 1 dalį autorių teisių turėtojo leidimas nebūtinas, kai kodo atgaminimas (atkūrimas) arba jo vertimas būtinas, norint užtikrinti kompiuterių programų suderinamumą, jeigu: a) tokius veiksmus atlieka teisę naudoti programą turintis asmuo arba jo įgaliotas asmuo, b) asmuo anksčiau neturėjo suderinamumui užtikrinti būtinos informacijos ir c) tokie veiksmai atliekami tik su tomis originalios programos dalimis, kurios yra būtinos šiam tikslui pasiekti. 6 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad informaciją, gautą pagal 1 dalies nuostatas, galima naudoti tik tokiems tikslams, o 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad negalima nepagrįstai pažeisti autorių teisių turėtojo teisėtų interesų.

18.

Direktyvos 2009/24 7 straipsnis susijęs su ypatingomis apsaugos priemonėmis. Pagal jį reikalaujama, kad valstybės narės numatytų atitinkamas teisines priemones, taikomas iš esmės prieš asmenis, kurie išleidžia į apyvartą arba komerciniams tikslams naudoja kompiuterio programos neteisėtą kopiją arba bet kokią priemonę, kuri skirta tik padėti neteisėtai pašalinti arba apeiti techninį įtaisą, taikomą kompiuterio programai apsaugoti.

19.

Nacionaliniame teisme ieškinį PC Box Srl (toliau – PC Box) – bendrovei, kuri per savo interneto svetainę prekiauja mod chips ir game copiers (toliau – PC Box įtaisai), pareiškė trys Nintendo grupės (toliau – Nintendo) bendrovės, gaminančios vaizdo žaidimus ir pultus. Naudojant abiejų rūšių įtaisus Nintendo pultuose galima naudoti ne Nintendo arba nepriklausomų gamintojų pagal Nintendo suteiktą licenciją pagamintus vaizdo žaidimus (toliau – Nintendo ir Nintendo licencijuoti žaidimai). Interneto paslaugų teikėja, kuri teikia prieglobą PC Box interneto svetainei, taip pat yra atsakovė šioje byloje ( 12 ). Nintendo siekia užkirsti kelią prekybai PC Box įtaisais.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suteikia šiek tiek techninės informacijos (o Nintendo jos pateikė dar daugiau), kaip naudojant PC Box įtaisus sudaroma galimybė Nintendo pultais žaisti ne Nintendo ir Nintendo licencijuotus žaidimus. Manau, kad didelė dalis šios informacijos nesvarbi sprendžiant iškeltus teisinius klausimus. Pakanka toliau nurodytos informacijos.

21.

Pagrindinė byla susijusi su dviejų kategorijų pultais, kuriuos gamina Nintendo („DS“ (dvigubo ekrano) pultai ir „Wii“ pultai), ir su Nintendo ir Nintendo licencijuotais žaidimais, skirtais žaisti šiais pultais. Nintendo nurodo, kad teikia nemokamas palaikymo paslaugas savo licencijuojamų žaidimų gamintojams ir savo žaidimais prekiauja konkuruodamos su jais, nereikalaudamos jokio autorinio atlyginimo, tačiau imdamos mokestį už kasetes ir skaitmeninius vaizdo diskus, į kuriuos įrašyti žaidimai ir kuriuose jau yra reikiama užkoduota informacija. „DS“ pultams skirti žaidimai įrašyti į kasetes, o „Wii“ pultams skirti žaidimai – į skaitmeninius vaizdo diskus, kurie įdedami į pultą. Kasetėse ir skaitmeniniuose vaizdo diskuose užkoduota informacija, kuria turi būti apsikeista su pultuose esančia kita užkoduota informacija, kad tokiais pultais būtų galima žaisti tokius žaidimus.

22.

Neginčijama, kad PC Box įtaisai gali būti naudojami siekiant pašalinti kliūtis, kurių atsiranda dėl reikalavimo apsikeisti užkoduota informacija tarp Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų ir Nintendo pultų, arba jų išvengti. Taip pat neginčijama, kad dėl Nintendo priemonių sudaromų kliūčių Nintendo pultais negalima žaisti žaidimų, kurie nėra Nintendo ir Nintendo licencijuoti žaidimai, ir kad PC Box įtaisais šios kliūtys taip pat šalinamos arba jų vengiama.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, Nintendo teigimu, jos savo pultuose ir žaidimuose technines apsaugos priemones naudoja teisėtai, siekdamos užtikrinti, kad pultuose nebūtų naudojamos Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų neteisėtos kopijos. Jos taip pat teigia, kad PC Box įtaisų svarbiausias tikslas arba paskirtis – šalinti tokias priemones arba jų vengti.

24.

PC Box abejoja, ar vaizdo žaidimai turi būti laikomi kompiuterių programomis, ar intelektinės veiklos rezultatais. Bet kuriuo atveju ji teigia prekiaujanti originaliais Nintendo pultais su programinės įrangos paketu (software pack), kurį sudaro nepriklausomų gamintojų programos, sukurtos specialiai naudoti tokiuose pultuose ( 13 ), kartu su mod chips arba game copiers, skirtais juose esančioms kliūtims pašalinti. PC Box taip pat mano, kad iš tiesų Nintendo siekia: i) sukliudyti naudoti savarankišką su neteisėtų vaizdo žaidimų kopijų sektoriumi nesusijusią programinę įrangą ir ii) sukurti tokią padėtį, kad vienoje geografinėje zonoje pirkti žaidimai būtų nesuderinami su kitoje geografinėje zonoje pirktais pultais, ir taip suskirstyti rinkas. Todėl ji išreiškia prieštaravimą ne tik dėl to, kad Nintendo taiko technines apsaugos priemones savo vaizdo žaidimams, bet ir dėl to, kad jos tokias priemones taiko aparatinei įrangai, nes tai, PC Box manymu, prieštarauja Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 3 daliai.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Italijos teismų praktiką vaizdo žaidimai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje, negali būti laikomi tiesiog kompiuterių programomis, nes jie yra sudėtingi multimedijos kūriniai, kuriuos sudaro konceptualiai savarankiški siužetiniai ir grafiniai kūriniai. Todėl tokie žaidimai turi būti laikomi intelektinės veiklos rezultatais, saugomais pagal autorių teisę. Jis taip pat pažymi, kad Nintendo pultuose įdiegtos techninės apsaugos priemonės tik netiesiogiai padeda užkirsti kelią neteisėtam žaidimų kopijavimui ir kad dėl informacijos apsikeitimo tarp žaidimo ir pulto būtinybės ne tik sukuriama tokia situacija, kad Nintendo pultais gali būti žaidžiami tik Nintendo ir Nintendo licencijuoti žaidimai, bet ir užkertamas kelias naudoti šiuos žaidimus bet kuriame kitame pulte ir taip ribojamas sąveikumas bei vartotojų pasirinkimas.

26.

Todėl Tribunale di Milano prašo priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

27.

Rašytines pastabas pateikė Nintendo, PC Box, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2013 m. gegužės 30 d. įvykusį teismo posėdį buvo išklausyti Nintendo, PC Box ir Komisijos atstovai.

28.

Pirma, aiškiai nurodyta, kad tarp pagrindinės bylos šalių kilęs ginčas susijęs ne tik su autorių teise, bet ir su klausimu, ar Nintendo įdiegtos priemonės yra teisėtos atsižvelgiant į konkurencijos teisės nuostatas. Kadangi nacionalinio teismo klausimai susiję tik su autorių teise, nemanau, kad nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikėtų išdėstyti kokią nors nuomonę dėl pastarojo aspekto.

29.

Antra, atrodo, kad Nintendo įdiegtų techninių apsaugos priemonių tikslas – užkirsti kelią veiksmams, kuriems neduotas leidimas, ne tik susijusiems su Nintendo priklausančia autorių teisių saugoma medžiaga (jos žaidimais), bet ir su autorių teisių saugoma medžiaga, priklausančia licencijuotiems nepriklausomiems gamintojams, arba riboti tokius veiksmus ( 15 ). Apie tai, ar Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje numatyta apsauga galima pasinaudoti tik jeigu technines apsaugos priemones įdiegia pats teisių turėtojas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užsimena pirmajame klausime, tačiau šis aspektas neminimas prie jo argumentų ir apie jį nekalbama Teisingumo Teismui pateiktuose pareiškimuose. Jo taip pat nenagrinėsiu.

30.

Trečia, pagrindinės bylos baigtis priklausys nuo nustatytų faktinių aplinkybių, o jas gali nustatyti tik nacionalinis teismas (ir sutikčiau su Komisija, kad tokios faktinės aplinkybės turi būti nustatytos atskirai dėl kiekvieno PC Box įtaiso ir kiekvienos Nintendo pulto kategorijos). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas negali padaryti išvados arba išreikšti nuomonės dėl to, kiek kiekvienu atveju Nintendo tikslas arba ketinimas iš tiesų yra užkirsti kelią neteisėtam jų žaidimų kopijavimui ir (arba) gauti komercinės naudos neužtikrinant sąveikos su kitais gaminiais. Jis taip pat negali nuspręsti, ar PC Box įtaisai iš tiesų atitinka vieną arba daugiau kriterijų, nurodytų Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 2 dalyje. Jis tik gali paaiškinti, kokios faktinės aplinkybės gali būti svarbios taikant nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinamas tas straipsnis.

31.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad nacionalinis teismas yra nustatęs tam tikras faktines aplinkybes, susijusias su Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų pobūdžiu, ir yra padaręs išvadą, kad, priešingai, nei nurodo PC Box, šie žaidimai turi būti laikomi ne kompiuterių programomis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2009/24, o sudėtingais multimedijos kūriniais, patenkančiais į Direktyvos 2001/29 taikymo sritį.

32.

Rašytinėse pastabose Lenkija nurodo, kad ši išvada galėtų kelti abejonių, nors atrodo, kad jos pačios atlikta nevisiškai galutinė analizė veda ta pačia kryptimi. Todėl Teisingumo Teismas paprašė teismo posėdyje dalyvavusių šalių (Nintendo, PC Box ir Komisijos) aptarti Direktyvos 2001/29 taikymo tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusios pagrindinėje byloje, klausimą. Nintendo ir Komisija pritarė požiūriui, kurio laikosi nacionalinis teismas. PC Box nurodė, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis turi būti taikoma Direktyva 2009/24, o ne Direktyva 2001/29; ji teigė, kad PC Box atliekamas dekompiliavimas taikomas tik toms programos dalims, kurios būtinos norint užtikrinti sąveiką tarp Nintendo pultų ir „homebrew“ žaidimų, nesusijusių su autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimais.

33.

Man atrodo, kad Teisingumo Teismas neturi pagrindo ir kompetencijos iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, kurias nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir kad pagal ES teisę sunku ginčyti išvadą, kurią pastarasis daro atsižvelgdamas į tokias savo nustatytas faktines aplinkybes.

34.

Direktyva 2009/24 susijusi tik su kompiuterių programomis, o Direktyva 2001/29 – su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis į intelektinės veiklos rezultatus apskritai. Pagal pastarąją nekeičiamos ir jokiu būdu nepaveikiamos galiojančios ES nuostatos dėl, be kita ko, kompiuterių programų teisinės apsaugos. Todėl Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyva 2009/24 yra lex specialis Direktyvos 2001/29 nuostatų atžvilgiu ( 16 ). Mano nuomone, šis teiginys turi būti aiškinamas taip, kad jis reiškia, jog Direktyvos 2009/24 nuostatos yra viršesnės už Direktyvos 2001/29 nuostatas, tačiau tik jeigu saugoma medžiaga visiškai patenka į pirmosios taikymo sritį. Todėl, jeigu Nintendo ir Nintendo licencijuoti žaidimai būtų tik kompiuterių programos, vietoj Direktyvos 2001/29 būtų taikoma Direktyva 2009/24. Iš tiesų, jeigu Nintendo taikytų atskiras technines apsaugos priemones kompiuterių programoms ir kitai medžiagai apsaugoti, pirmosioms galėtų būti taikoma Direktyva 2009/24, o pastarosioms – Direktyva 2001/29.

35.

Tačiau nacionalinis teismas yra nustatęs, kad Nintendo ir Nintendo licencijuoti žaidimai negali būti laikomi vien kompiuterių programomis. Juos sudaro ir siužetinės, ir grafinės formos intelektinės veiklos rezultatai, kurie neatskiriami nuo pačių programų. Nintendo priemonės turi poveikį prieigai prie žaidimų kaip visumos, o ne tik prie jų komponento, susijusio su kompiuterio programa, taip pat jų naudojimui. Kompiuterių programų apsauga nuo neteisėtų veiksmų, kuri suteikiama pagal Direktyvą 2009/24, šiek tiek mažesnė (dėl 5 ir 6 straipsniuose nurodytų išimčių ( 17 )) nei apskritai intelektinės veiklos rezultatų apsauga, kuri suteikiama pagal Direktyvą 2001/29 nuo techninių apsaugos priemonių, skirtų užkirsti keliui neteisėtiems veiksmams arba juos riboti, šalinimo arba vengimo. Dėl sudėtingų intelektinės veiklos rezultatų, kuriuos sudaro ir kompiuterių programos, ir kita medžiaga (ir jos negali būti atskirtos), manau, kad turėtų būti suteikta didesnė, o ne mažesnė apsauga. Jeigu taip nebūtų, teisių turėtojai negalėtų naudotis tokia pačia tos kitos medžiagos apsauga, kuria jie turi teisę naudotis pagal Direktyvą 2001/29.

36.

Neatrodo, kad veiksmai, kurie tampa įmanomi dėl PC Box įtaisų naudojimo ir su kuriais susijusi pagrindinė byla, bet kuriuo atveju patenka į bet kurios Direktyvos 2009/24 5 ir 6 straipsniuose nurodytos išimties taikymo sritį, nors šis klausimas taip pat susijęs su nacionalinio teismo atliekamu faktinių aplinkybių vertinimu.

37.

Galiausiai, žinau, kad Vokietijos Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui konkretų klausimą dėl Direktyvos 2009/24 taikymo nagrinėjamos rūšies vaizdo žaidimams ( 18 ). Manau, kad Teisingumo Teismui vertėtų išspręsti tokį klausimą atsižvelgiant į išsamesnę informaciją, kuri jam bus pateikta toje byloje, o šioje byloje vertinti tik nacionalinio teismo iškeltus specifinius aiškinimo klausimus.

38.

Todėl šiuos klausimus nagrinėsiu atsižvelgdama tik į Direktyvą 2001/29.

39.

Tribunale di Milano užduoda du klausimus, nors galbūt suformuluotus ir ne taip aiškiai, kaip būtų galima tikėtis ( 19 ).

40.

Kaip suprantu, pirmasis klausimas susideda iš dviejų dalių. Pirma, ar „techninės apsaugos priemonės“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2001/29 6 straipsnį, apima ne tik tas priemones, kurios fiziškai susietos su pačia autorių teisių saugoma medžiaga (šiuo atveju – integruotos į kasetes arba skaitmeninius vaizdo diskus, į kuriuos įrašyti žaidimai), bet ir tas, kurios fiziškai susietos su įrenginiais, kurie reikalingi norint naudotis tokia medžiaga (šiuo atveju – integruotos į pultus, kuriais žaidžiami tokie žaidimai)? Antra, ar toje nuostatoje numatyta apsauga turi būti taikoma tokioms priemonėms, kai (arba net jeigu) jomis ne tik ribojamas autorių teisių saugomos medžiagos neteisėtas atgaminimas, bet ir užkertamas kelias naudoti tokią medžiagą kituose įrenginiuose arba kitą medžiagą – tokiuose įrenginiuose?

41.

Atrodo, antrasis klausimas iš esmės susijęs su kriterijais, kurie turi būti taikomi, kai, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 2 dalį, vertinama paskirtis arba naudojimas tokių įtaisų, kaip PC Box, kurie naudojami arba gali būti naudojami iš tiesų norint pašalinti technines apsaugos priemones, kurioms gali būti taikoma apsauga, arba jų išvengti. Užduodamas šį klausimą nacionalinis teismas kalba, pirma, apie „tikrąją paskirtį, kurią teisių turėtojas suteikė gaminiui, apimančiam saugomą turinį“ (šioje byloje – Nintendo pultams), ir, antra, apie paties gaminio arba sudedamosios dalies (šioje byloje – PC Box įtaisų) naudojimo apimtį, pobūdį ir svarbą.

42.

Darau išvadą, kad nacionalinis teismas nori nustatyti, pirma, ar Nintendo techninėms apsaugos priemonėms gali būti taikoma apsauga dėl to, kad jos skirtos užkirsti keliui teisių turėtojo neleidžiamiems veiksmams arba jiems apriboti, net jeigu tokiomis priemonėmis taip pat ribojamas sąveikumas; ir, jeigu taip, antra ir atskirai, ar tokia apsauga turi būti taikoma nuo PC Box įtaisų tiekimo, nes juos naudojant atsiranda galimybių arba tampa lengviau atlikti tokius neleidžiamus veiksmus. Tačiau manau, kad šie du klausimai negali būti visiškai atskirti ir kad kalbant apie vieną iš jų paminėti veiksniai gali būti svarbūs norint išspręsti kitą.

43.

Manau, kad pirmoji klausimo dalis gali būti nagrinėjama atskirai ir dėl jos didelių sunkumų nekyla. Direktyvos 2001/29 6 straipsnio tekste nėra jokių nuostatų, pagal kurias direktyva netaikoma tokioms priemonėms, kokios nagrinėjamos šioje byloje ir kurios iš dalies integruotos į žaidimų laikmenas, o iš dalies – į pultus ir yra susijusios su jų sąveika. 6 straipsnio 3 dalyje pateikta apibrėžtis – „bet kokia technologija, įtaisas ar sudedamoji dalis, kurie normaliai veikdami turi paskirtį užkirsti kelią arba riboti veiksmus, atliekamus su kūriniais ar kitais objektais, kurių neleidžia <...> teisių <...> turėtojai“ – plati ir apima „priėjimo kontrolės arba apsaugos proceso, pvz., kodavimo, elementų perstatymo arba kitos kūrinio ar objekto transformacijos arba kopijų kontrolės mechanizmo“ taikymą. Jeigu direktyva nebūtų taikoma priemonėms, kurios iš dalies integruotos į įrenginius, kuriuose nelaikoma pati autorių teisių saugoma medžiaga, apsauga, kurią siekiama užtikrinti pagal direktyvą, greičiausiai nebūtų taikoma įvairioms techninės apsaugos priemonėms.

44.

Antroji klausimo dalis sudėtingesnė.

45.

Nintendo ir Komisija teisingai nurodo, jog tam, kad techninei apsaugos priemonei būtų taikoma Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje numatyta teisinė apsauga, tokia priemonė turi būti veiksminga. Todėl pagal 6 straipsnio 3 dalį ji normaliai veikdama ne tik turi užkirsti kelią neleidžiamiems veiksmams arba juos riboti, bet ją taikant taip pat turi būti sudaryta galimybė teisių turėtojams kontroliuoti medžiagos naudojimą. Be to, kaip teisingai nurodo Komisija, veiksmai, kuriems užkirsti kelią arba kuriems apriboti ji turi būti skirta, yra tokie, kuriems pagal direktyvą reikalingas teisių turėtojo leidimas, t. y. leidimas atgaminti teisių turėtojo kūrinį (2 straipsnis), jį viešai skelbti arba padaryti viešai prieinamą (3 straipsnis) arba platinti (4 straipsnis).

46.

Komisija mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai yra, pirma, Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų atgaminimas ir, antra, jų platinimas (nes vėliau kopijos gali būti platinamos). Nematau pagrindo nesutikti su tokia nuomone.

47.

Kaip pažymėjau, nustatyti faktines aplinkybes turi nacionalinis teismas, tačiau, man atrodo, tikėtina, kad Nintendo techninės apsaugos priemonės yra veiksmingas būdas – jei ne užkirsti kelią Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų atgaminimui, tai bent jau jį apriboti. Tiesa, nacionalinis teismas yra nustatęs, kad su tuo susijęs jų poveikis iš esmės netiesioginis (tiesioginis jų poveikis – užkirsti kelią neteisėtų kopijų naudojimui Nintendo pultuose), tačiau nemanau, kad Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje numatyta kokia nors sąlyga, susijusi su tuo, ar poveikis tiesioginis, arba kad remiantis tuo daromas koks nors skirtumas. Jeigu neteisėtų kopijų negalima naudoti (bent jau Nintendo pultuose), tikėtina, kad dėl to labai ribojama jų gamyba, taigi, ir vėlesnis jų platinimas. Taip pat atrodo tikėtina, kad tokios priemonės turi tokį poveikį „normaliai veikdamos“. Todėl toliau darysiu prielaidą, kad tai tiesa.

48.

Jeigu nagrinėjamos techninės apsaugos priemonės turėtų tik tokį poveikį, jos aiškiai patektų į Direktyvos 2001/29 6 straipsnio taikymo sritį ir joms galėtų būti taikoma reikiama teisinė apsauga.

49.

Tačiau nacionalinio teismo klausime daroma prielaida, kad šiomis priemonėmis taip pat užkertamas kelias veiksmams, kuriems pagal Direktyvą 2001/29 nereikia teisių turėtojo leidimo, kaip antai naudoti Nintendo pultus ne Nintendo ir Nintendo licencijuotiems žaidimams ar jų kopijoms arba naudoti Nintendo ir Nintendo licencijuotus žaidimus ne Nintendo pagamintuose pultuose, arba tokie veiksmai ribojami.

50.

Kadangi nagrinėjamos techninės apsaugos priemonės turi ir tokį kitą poveikį, pagal Direktyvą 2001/29 nereikalaujama joms taikyti teisinės apsaugos. Iš tiesų neatrodo, kad, jeigu tokia apsauga būtų suteikta, ji būtų pateisinama.

51.

Sunkumų kyla todėl, kad tomis pačiomis priemonėmis užkertamas kelias veiksmams, kuriems reikia leidimo ir kuriems jo nereikia, arba jie ribojami.

52.

Nintendo teigia, kad aplinkybė, jog techninė apsaugos priemonė užkerta kelią veiksmams, kuriems nereikia leidimo, arba juos riboja, nėra svarbi, jeigu toks poveikis tik atsitiktinis arba šalutinis, atsižvelgiant į pagrindinį tikslą ir poveikį, susijusius su kelio užkirtimu veiksmams, kuriems reikia leidimo, arba jų ribojimu. Atvirkščiai, PC Box pabrėžia proporcingumo ir sąveikumo principus, numatytus atitinkamai Direktyvos 2001/29 48 ir 54 konstatuojamosiose dalyse, todėl apsauga neturėtų būti taikoma techninės apsaugos priemonėms, kurios turi didesnį poveikį nei būtina siekiant apsaugoti pačią autorių teisių saugomą medžiagą arba kuriomis neužtikrinamas sąveikumas. Komisija mano, kad, jeigu tokiomis priemonėmis užkertamas kelias ir veiksmams, kuriems nereikia leidimo, jeigu jos galėjo būti sukurtos taip, kad jas taikant būtų užkertamas kelias tik veiksmams, kuriems reikia leidimo, jos yra neproporcingos ir joms negali būti taikoma apsauga; tačiau jeigu tai, kad jas taikant užkertamas kelias ir veiksmams, kuriems nereikia leidimo, neišvengiama, kad jos galėtų nebūti laikomos neproporcingomis ir todėl joms galėtų būti taikoma apsauga; vertinant reikia atsižvelgti į esamą technikos lygį. Nintendo ir Lenkijos vyriausybė teigia, kad Nintendo pultai nėra universalieji kompiuteriniai įrenginiai; jie sukurti ir parduodami siekiant vienintelio ir aiškaus tikslo – sudaryti galimybę jais žaisti Nintendo ir Nintendo licencijuotus žaidimus.

53.

Todėl iš tiesų pastabas pateikę subjektai iš esmės sutaria (ir aš jiems pritariu), kad turi būti taikomas proporcingumo kriterijus – Direktyvos 2001/29 48 konstatuojamojoje dalyje nurodytas principas. Tačiau Nintendo ir PC Box šį kriterijų nagrinėja remdamosi priešingomis pozicijomis ir daro priešingas išvadas.

54.

Sutinku su Komisija, kad nacionalinis teismas privalo išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į esamą technikos lygį, galima užtikrinti norimą poveikį – užkirsti kelią veiksmams, kuriems reikia teisių turėtojo leidimo, arba juos riboti, taip neužkertant kelio veiksmams, kuriems tokio leidimo nereikia, ir jų neribojant. Kitaip tariant, ar Nintendo būtų galėjusios apsaugoti savo arba licencijuotus žaidimus neužkirsdamos kelio savo pultų naudojimui „homebrew“ žaidimams žaisti ir neapribodamos tokio jų naudojimo?

55.

Taip pat pritariu Komisijai, kuri savo požiūrį dėsto atsargiai ir atsižvelgdama į įvairias aplinkybes. Proporcingumo kriterijus negali būti susiaurintas iki paprasčiausio teiginio, kad teisėtos veiklos trukdymas nesvarbus, jeigu jis tik atsitiktinis (Nintendo), arba kad bet koks sąveikumo ribojimas neišvengiamai yra neproporcingas (PC Box).

56.

Remiantis šiuo kriterijumi įprastai, kaip jį taiko Teisingumo Teismas, turi būti nustatoma, ar taikant priemonę siekiama teisėto tikslo, ar ji tinkama tokiam tikslui pasiekti ir ar ji neviršija to, kas būtina jam pasiekti.

57.

Kalbant apie pirmąjį šio kriterijaus elementą, tikslas užkirsti kelią veiksmams, kuriems teisių turėtojas nedavė leidimo, arba riboti tokius veiksmus būdingas bet kuriai autorių teisių sistemai ir jo ypač padeda siekti pagal Direktyvos 2001/29 6 straipsnį reikalaujama teisinė apsauga.

58.

Jeigu Nintendo techninėmis apsaugos priemonėmis siekiama tik šio teisėto tikslo, jų tinkamumo pasiekti šį tikslą klausimas susijęs su jų veiksmingumo klausimu, kurį išnagrinėjau šios išvados 45–47 punktuose. Nacionalinis teismas, remdamasis jam pateiktais įrodymais, privalo nuspręsti, kuriomis iš šiuo metu prieinamų techninių apsaugos priemonių galima veiksmingai apsisaugoti nuo Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų neteisėto atgaminimo. Ko gero, nėra priemonių, kurias taikant būtų galima visiškai užkirsti kelią tokiems veiksmams. Tačiau skirtingomis priemonėmis gali būti užtikrinamas skirtingo lygio ribojimas. Nacionalinis teismas privalo nustatyti, ar ribojimo lygis, kurį galima pasiekti taikant nagrinėjamą techninę apsaugos priemonę, užtikrina veiksmingą apsaugą nuo veiksmų, kuriems neduotas leidimas.

59.

Jeigu nacionalinis teismas padarytų išvadą, kad Nintendo taip pat siekė kokių nors kitų tikslų, nepateisinamų atsižvelgiant į minėtą direktyvą, nagrinėjant, ar šios priemonės tinkamos norint pasiekti teisėtą tikslą – užkirsti kelią veiksmams, kuriems neduotas leidimas, arba juos riboti, reikėtų atsižvelgti į tai, kiek techninių apsaugos priemonių pobūdį lemia tokie kiti tikslai.

60.

Lieka išspręsti klausimą, ar tokios priemonės neviršija to, kas būtina norint pasiekti tikslą – užkirsti kelią Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų neteisėtam atgaminimui arba jį riboti.

61.

Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas turi atsižvelgti į veiksmų, kuriems nereikia teisių turėtojo leidimo, ribojimo lygį. Kurioms veiksmų kategorijoms faktiškai užkertamas kelias arba kurios iš jų ribojamos, kai taikomos nagrinėjamos techninės apsaugos priemonės ir jos nėra šalinamos bei jų nėra vengiama? Kiek svarbu, kad tokiems veiksmams nebūtų užkertamas kelias arba jie nebūtų ribojami?

62.

Nepaisant trukdymo, atsiradusio dėl nagrinėjamų techninių apsaugos priemonių, lygio įvertinimo reikės nuspręsti, ar taikant kitas priemones būtų buvę trukdoma mažiau ir vis tiek užtikrinama panaši teisių turėtojų teisių apsauga. Sprendžiant šį klausimą gali būti svarbu atsižvelgti į santykines sąnaudas, susijusias su skirtingų rūšių techninėmis apsaugos priemonėmis, kartu su bet kuriais kitais veiksniais, kurie galėtų turėti įtakos arba lemti jų pasirinkimą.

63.

Remdamasis tokiomis aplinkybėmis, kaip antai mano nurodytomis (nesiekiant pateikti išsamaus jų sąrašo), nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos techninės apsaugos priemonės yra proporcingos norint pasiekti tikslą apsaugoti nuo veiksmų, kuriems neduotas leidimas, kaip numatyta Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje, ir todėl joms gali būti taikoma pagal tą nuostatą reikalaujama teisinė apsauga, ar jos viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti, ir todėl joms negali būti taikoma tokia apsauga.

64.

Tačiau analizė negali būti išsami, jeigu apsauga nebus išnagrinėta atsižvelgiant ir į įtaisus, gaminius, sudedamąsias dalis arba paslaugas, nuo kurių naudojimo siekiama šios apsaugos, – su tuo susijęs antrasis klausimas.

65.

Nacionalinis teismas prašo išaiškinti, ar svarbi „tikroji paskirtis, kurią teisių turėtojas suteikė gaminiui, apimančiam saugomą turinį“ (Nintendo pultams), ir kokia įtaisų, nuo kurių naudojimo siekiama apsaugos (PC Box mod chips ir game copiers), naudojimo apimtis, pobūdis ir svarba.

66.

Dėl pirmojo aspekto nacionalinis teismas remiasi Italijos baudžiamųjų teismų praktika, pagal kurią iš to, kaip pultai pateikiami visuomenei, ir iš aplinkybės, kad jie skirti vaizdo žaidimams žaisti, greičiausiai galima padaryti išvadą, jog pagrindinis mod chips naudojimo tikslas – šalinti įdiegtas technines apsaugos priemones ir jų vengti. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokie argumentai tinkami, ypač jo nagrinėjamoje byloje. Nintendo ir Komisija pastabose nurodo, kad gamintojo ketinimas dėl pultų naudojimo nėra svarbus kriterijus vertinant mod chips arba game copiers paskirtį. Atrodo, kad PC Box labai trumpose pastabose dėl šio klausimo netiesiogiai išdėsto tokią pačią nuomonę, o Lenkijos vyriausybė mano, jog paskirtis yra veiksnys, į kurį galima atsižvelgti, bet jis nėra lemiamas.

67.

Aš taip pat manau, kad vertinant, ar turėtų būti suteikta apsauga nuo PC Box įtaisų tiekimo, nesvarbu, kokią konkrečią pultų paskirtį yra numačiusios Nintendo. Svarbu tai, ar PC Box įtaisai patenka į Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl reikia išnagrinėti antrąjį klausimo aspektą – PC Box įtaisų naudojimo apimtį, pobūdį ir svarbą.

68.

Kaip nurodo Komisija, jeigu techninei apsaugos priemonei gali būti taikoma Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 2 dalyje numatyta apsauga, ji turi būti teikiama nuo įtaisų: a) kurie yra skatinami parduoti, reklamuojami arba parduodami nagrinėjamos techninės apsaugos priemonės šalinimo arba vengimo tikslais arba b) kurių paskirties arba panaudojimo komerciniu požiūriu svarba yra ribota, išskyrus jų paskirtį arba panaudojimą tokios techninės apsaugos priemonės šalinimui arba vengimui, arba c) kurie pirmiausia suprojektuoti, pagaminti arba pritaikyti tam, kad leistų arba palengvintų šalinti tokią techninės apsaugos priemonę arba jos vengti, gamybos, importo, platinimo, pardavimo, nuomos, reklamavimo pardavimui arba nuomai arba laikymo komerciniams tikslams. Jeigu nė vienas iš šių kriterijų netinka, apsauga pagal tas nuostatas netaikoma, o jeigu bent vienas kriterijus tinka, apsauga turi būti taikoma.

69.

Akivaizdu, kad nacionalinio teismo klausimas labiau susijęs ne su a ir c kriterijais, t. y. ne su tikslais, kuriais įtaisai parduodami arba suprojektuoti, o su b kriterijumi, t. y. su nagrinėjamų įtaisų naudojimu komerciniu požiūriu. Jis siekia išsiaiškinti, kokiais kriterijais (kiekybiniais ir (arba) kokybiniais) reikėtų remtis, norint įvertinti, ar PC Box mod chips arba game copiers „paskirties ar panaudojimo komerciniu požiūriu svarba yra ribota, išskyrus jų paskirtį ar panaudojimą [Nintendo įdiegtų] techninių apsaugos priemonių šalinimui ar vengimui“.

70.

Atrodo, kad iš klausime daromos nuorodos į kiekybinius kriterijus matyti, jog nacionalinis teismas ketina nagrinėti įrodymus dėl to, pavyzdžiui, kaip dažnai PC Box įtaisai faktiškai naudojami siekiant sudaryti galimybę Nintendo pultuose naudoti Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų neteisėtas kopijas ir kaip dažnai jie naudojami siekiant sudaryti galimybę žaisti žaidimus, kuriais nepažeidžiamos autorių teisės į Nintendo ir Nintendo licencijuotus žaidimus.

71.

Nintendo teigia, kad tai rodo klaidingą požiūrį: svarbu ne tai, ar įtaisas turi komerciniu požiūriu svarbią paskirtį arba panaudojimą, nesusijusį su išimtinių teisių, kurios saugomos techninėmis apsaugos priemonėmis, pažeidimo palengvinimu, o tik tai, ar jis turi komerciniu požiūriu svarbią paskirtį arba panaudojimą, nesusijusį su tokių priemonių šalinimu arba vengimu, nepaisant to, kokie veiksmai arba veikla juo palengvinami.

72.

Tačiau per teismo posėdį Komisija pabrėžė, kad pagal Direktyvą 2001/29 nesiekiama sukurti kokių nors kitų teisių, išskyrus tas, kurios numatytos 2, 3 ir 4 straipsniuose (iš esmės, leisti arba atsisakyti leisti atgaminti, viešai paskelbti arba platinti saugomą kūrinį). 6 straipsnyje numatyta teisinė apsauga reikalinga tik nuo šalinimo ir vengimo, kuriais būtų pažeidžiamos šios konkrečios teisės ( 20 ). Todėl svarbu išnagrinėti PC Box įtaisų galutinę paskirtį arba panaudojimą, o ne vien klausimą, ar jie turi komerciniu požiūriu svarbią paskirtį arba panaudojimą, nesusijusį su Nintendo techninių apsaugos priemonių šalinimu arba vengimu.

73.

Šiuo klausimu sutikčiau su Komisija ir pridurčiau, kad tie patys veiksniai svarbūs vertinant pačias Nintendo technines apsaugos priemones.

74.

Neginčijama, kad taikant Nintendo technines apsaugos priemones užkertamas kelias tiek veiksmams, kuriems neduotas leidimas (naudoti Nintendo ir Nintendo licencijuotų žaidimų neteisėtas kopijas), tiek veiksmams, kuriems leidimo nereikia (naudoti kitus žaidimus), ir kad PC Box įtaisai abiem atvejais padeda tas kliūtis pašalinti arba jų išvengti. Todėl kliūtys ir jų šalinimas bei vengimas sutampa – tai lyg dvi to paties medalio pusės.

75.

Todėl apimtis, kuria PC Box įtaisai faktiškai gali būti naudojami tikslais, nesusijusiais su galimybių pažeisti išimtines teises sudarymu, yra veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant ne tik tai, ar tokie įtaisai patenka į Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, bet ir tai, ar Nintendo techninės apsaugos priemonės atitinka proporcingumo kriterijų. Jeigu galima įrodyti, kad jie visų pirma naudojami tokiems kitiems tikslams (o tai, ar tokį teiginį galima įrodyti, turi nustatyti nacionalinis teismas), jie ne tik naudojami tokiais būdais, kuriais nepažeidžiamos jokios pagal Direktyvą 2001/29 garantuojamos išimtinės teisės, bet taip pat galima teigti, kad tokios techninės apsaugos priemonės neproporcingos. Atvirkščiai, jeigu galima įrodyti, kad įtaisai visų pirma naudojami tokiais būdais, kuriais pažeidžiamos išimtinės teisės, galima teigti, kad tokios priemonės yra proporcingos. Todėl, jeigu įmanoma, techninių apsaugos priemonių šalinimo arba vengimo naudojant tokius įtaisus galutinių tikslų kiekybinis įvertinimas svarbus nustatant, ar Nintendo techninėms apsaugos priemonėms apskritai gali būti taikoma teisinė apsauga ir ar turėtų būti suteikta apsauga nuo PC Box įtaisų pardavimo.

76.

Kokybinių kriterijų klausimas, kurį kelia nacionalinis teismas, Teisingumo Teismui pateiktose pastabose beveik nenagrinėjamas. Iš nutarties, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad nacionalinis teismas mano, jog leisti naudoti Nintendo pultus tokiais tikslais, kurie nepažeidžia išimtinių teisių, gali būti svarbiau nei užkirsti kelią veiksmams, kuriems neduotas leidimas, arba juos riboti.

77.

Šioje išvadoje esu nurodžiusi ( 21 ), kad tokie argumentai gali būti svarbūs, kai, kalbant apie Nintendo technines apsaugos priemones, taikomas proporcingumo kriterijus. Manau, kad jie taip pat gali būti svarbūs sprendžiant klausimą, ar turi būti teikiama apsauga nuo prekybos PC Box įtaisais.

78.

Sutikčiau, kad kai kuriais atvejais gali būti svarbu (nors kitais – ne taip svarbu), jog įgyvendinant technines apsaugos priemones, kuriomis saugomos išimtinės teisės, vartotojams nebūtų trukdoma naudotis teisėmis atlikti veiksmus, kuriems leidimo nereikia. Tačiau, kadangi šios teisės nėra pagrindinės, turi būti deramai pripažįstama ir autorių teisių, ir gretutinių teisių apsaugos svarba. Vis dėlto tokie kokybiniai kriterijai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į aptartus kiekybinius kriterijus, t. y. į naudojimo, kuriuo pažeidžiamos išimtinės teisės ir kuriuo jos nepažeidžiamos, santykinę apimtį ir dažnumą.

79.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Tribunale de Milano klausimus turėtų atsakyti taip: