1. 

Radijo ir televizijos imtuvai Čekijos Respublikos SPA įstaigos kambariuose sudaro galimybę klausytis ir (arba) žiūrėti transliuojamus kūrinius. Direktyvoje 2001/29 ( 2 ) numatyta, kad tokių kūrinių autorių teisių turėtojai turi išimtinę teisę leisti savo kūrinių „viešą paskelbimą“ ir gali už tai reikalauti atlyginimo. Kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, kuriai suteiktos išimtinės teisės sudaryti licencines sutartis ir muzikos kūrinių autorių vardu rinkti atlyginimą Čekijos Respublikoje, minėtoje įstaigoje renka atlyginimą už viešą paskelbimą. Įstaiga nesutinka, kad nagrinėjama paslauga laikytina „viešu paskelbimu“, ir tvirtina, kad Čekijos kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijos teritorinė monopolija pažeidžia įstaigos teises, kurias ji įgyja pagal ES teisės nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas, sudaryti licencinę sutartį su kitos valstybės narės kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, o šią problemą, įstaigos teigimu, gilina Čekijos organizacijos piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi šalyje taikant per didelius įkainius.

2. 

Krajský soud v Plzni (Pilzeno apygardos teismas) prašo išaiškinti, ar minėta paslauga laikytina „viešu paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, ar atitinkamos šios direktyvos nuostatos yra pakankamai tikslios ir nesąlyginės, kad jomis būtų galima remtis nagrinėjant privačių asmenų ginčus, ir ar ES teisės normomis valstybei narei draudžiama savo teritorijoje vienai kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijai suteikti išimtines teises.

3.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje numatyta: „valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“.

4.

Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje visų pirma numatyta:

„<…>

2.   Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

3.   Valstybės narės [3 straipsnyje] nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

<…>

<…>

5.   Šio straipsnio [3 dalyje] nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

5.

Pagal SESV 56 ir paskesnius straipsnius Sąjungoje uždraudžiami ( 3 ) laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos. SESV 57 straipsnyje numatyta, kad „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios „paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės“ ir jas visų pirma sudaro „pramoninio pobūdžio veikla“, „komercinio pobūdžio veikla“, „amatininkų veikla“ ir „laisvųjų profesijų veikla“.

6.

Šios nuostatos yra įgyvendinamos ir išaiškintos, be kita ko, Direktyvoje 2006/123 ( 4 ), kurios 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

2.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei bendrų ekonominių interesų paslaugų, kurias leidžiama teikti valstybiniams arba privatiems subjektams, liberalizavimas, nei paslaugas teikiančių valstybinių subjektų privatizavimas.

3.   Šia direktyva nereglamentuojamas nei paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas, nei valstybių narių teikiama pagalba, kuriai taikomos Bendrijos konkurencijos taisyklės.

Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių teisei vadovaujantis Bendrijos teisės nuostatomis apibrėžti, ką jos laiko bendrų ekonominių interesų paslaugomis, kaip šias paslaugas reikėtų organizuoti ir finansuoti, laikantis valstybės pagalbos teikimo taisyklių, ir kokie tikslūs įsipareigojimai joms taikomi.

<…>“

7.

2 straipsnyje, be kita ko, numatyta:

„<…>

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<…>“

8.

4 straipsnio 1 dalyje „paslauga“ apibrėžta kaip „bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta [SESV 57] straipsnyje“.

9.

Direktyvos 2006/123 16 straipsnyje visų pirma numatyta:

„1.   Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

<…>

Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:

<…>

2.   Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:

<…>“

10.

Tačiau 17 straipsnyje numatyta, kad 16 straipsnis, be kita ko, netaikomas:

<…>

11.

SESV 102 straipsnyje visų pirma numatyta, kad:

„Kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti:

<…>“

12.

SESV 106 straipsnyje visų pirma numatyta, kad:

„1.   Valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių Sutartyse nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, [kuriomis uždraudžiama diskriminacija dėl pilietybės ir kurios yra susijusios su konkurencija].

2.   Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jeigu jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.

<…>“

13.

Pagal Autorių teisių įstatymo Nr. 121/2000 (toliau – Autorių teisių įstatymas) 23 straipsnį, „kūrinio transliavimas per radiją ar televiziją“ reiškia kūrinio perdavimą per radiją ar televiziją naudojant prietaisus, kurie techniškai gali priimti radijo ar televizijos transliacijas. Tačiau transliavimu nėra laikomas kūrinio perdavimas pacientams gydymo įstaigose jiems teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ( 5 ).

14.

Vadovaujantis Autorių teisių įstatymo 97 straipsnio 1 dalimi, asmuo, įgaliotas vykdyti kolektyvinį administravimą, yra kolektyvinio administravimo organizacija. Pagal to paties įstatymo 98 straipsnio 6 dalies c punktą įgaliojimas suteikiamas pareiškėjui, jeigu, be kita ko, joks kitas asmuo neturi įgaliojimo naudotis šia teise tokio apsaugos objekto atžvilgiu ir, kiek tai susiję su kūriniu, tokios rūšies kūrinio atžvilgiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šia nuostata Čekijos Respublikoje įstatymu yra įtvirtinama monopolija.

15.

Ochranný svaz autorský pro práva k dílům hudebním, o.s. (Muzikos kūrinių autorių teisių apsaugos organizacija, toliau – OSA) yra Čekijos Respublikos įgaliotoji kolektyvinio administravimo organizacija. Ji veikia ir kitų kolektyvinio administravimo organizacijų, įsteigtų ir Čekijos Respublikoje, ir kai kuriose kitose valstybėse narėse, vardu.

16.

Léčebné lázně Mariánské Lázně, a.s. (Marienbado SPA bendrovė, toliau – SPA), be kita ko, teikia ne tik apgyvendinimo ir maitinimo, bet ir stacionarios bei ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas (prevencinės, gydomosios ir reabilitacinės) naudojant vietos gamtinius gydomojo vandens šaltinius.

17.

Nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.) SPA kambariuose buvo įrengti televizijos ir radijo imtuvai, kurie leido žiūrėti ir (arba) klausytis OSA administruojamų kūrinių. Tačiau SPA ir OSA nebuvo sudariusios licencinės sutarties. OSA reikalauja, kad jai būtų sumokėtas 546995 CZK (maždaug 21000 EUR) atlyginimas, įskaitant palūkanas.

18.

SPA teigia, kad jai taikoma Autorių teisių įstatymo 23 straipsnyje numatyta išimtis. Jos manymu, ši nuostata neprieštarauja Direktyvai 2001/29, tačiau, net jeigu ir prieštarautų, pastarąja nebūtų galima remtis nagrinėjant privačių asmenų ginčus. Be to, ji tvirtina, kad OSA piktnaudžiauja savo monopoline padėtimi taikydama įkainius, kurie yra didesni nei kaimyninėse valstybėse narėse. Dėl to SPA, kurios klientai atvyksta iš įvairių šalių ir kurios televizijos bei radijo imtuvai priima transliacijas iš užsienio, nepajėgi konkuruoti su panašiomis įstaigomis kaimyninėse valstybėse narėse.

19.

Krajský soud v Plzni pateikia Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

20.

Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos šalys, Austrijos, Čekijos, Vokietijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija. Visos jos, išskyrus Vokietijos vyriausybę, argumentus žodžiu pateikė ir per 2013 m. liepos 26 d. posėdį. Teisingumo Teismo prašymu, šie argumentai buvo pateikti tik dėl trečiojo prejudicinio klausimo, kiek jis susijęs su SESV 56 straipsnio aiškinimu.

21.

Iš esmės reikia atsakyti į klausimą, ar Autorių teisių įstatymo 23 straipsnyje minimą situaciją (kai autorių teisių saugomi kūriniai pacientams transliuojami per radiją ar televiziją sveikatingumo centre teikiant sveikatos priežiūros paslaugas) reikėtų analizuoti kaip Sprendime SGAE ( 6 ) (kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešbučių atliekamas signalo išplatinimas viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius yra „viešas paskelbimas“), ar kaip Sprendime SCF ( 7 ) (kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „viešas paskelbimas“ neapima nemokamo fonogramų transliavimo privačiame odontologo kabinete pacientams, kurie jų klausosi ne savo pasirinkimu).

22.

Be abejo, nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, kuri yra susijusi su kūrinių transliavimu SPA kambariuose, prilygintina situacijai, kai kūriniai pateikiami pacientams sveikatingumo centre teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, kaip apibrėžta Autorių teisių įstatymo 23 straipsnyje, yra kompetentingo nacionalinio teismo prerogatyva.

23.

OSA, Čekijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad kūrinio pateikimas per televizijos ar radijo imtuvą SPA įstaigos kambariuose teikiant sveikatos priežiūros paslaugas laikytinas viešu paskelbimu. Jos mano, kad tokios aplinkybės yra panašios į bylos SGAE aplinkybes ir skiriasi nuo bylos SCF aplinkybių. SPA laikosi priešingos nuomonės.

24.

Pritariu OSA, Čekijos vyriausybei ir Komisijai.

25.

Iš tiesų Sprendime SCF Teisingumo Teismas išaiškino ne Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, o Direktyvos 92/100 ( 8 ) 8 straipsnio 2 dalyje pateiktą žodžių junginį „viešas paskelbimas“. Tačiau Teisingumo Teismas visų pirma rėmėsi savo sprendimais bylose SGAE ir Football Association Premier League ir kt., ( 9 ) kurios buvo susijusios su Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalimi. Nors Teisingumo Teismas šias dvi nuostatas atskyrė, jis tai darė tik siekdamas akcentuoti dar didesnę veiklos komercinio pobūdžio svarbą taikant Direktyvą 92/100 ( 10 ).

26.

Minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje yra nustatytas ne vienas kriterijus, iš dalies grindžiamas įvairių Europos Sąjungai ir (arba) jos valstybėms narėms privalomų tarptautinių sutarčių aiškinimu ( 11 ), kurie taikomi nustatant „viešo paskelbimo“, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamas direktyvas, buvimo faktą. Šiuos kriterijus galima apibendrinti taip.

27.

Pirma, šis žodžių junginys turi būti suprantamas plačiai, kad būtų užtikrinta aukšto lygio teisių turėtojų apsauga ( 12 ). Antra, nėra svarbu, kokios paskelbimo priemonės naudojamos; svarbu yra tai, kad publikai sudaromos sąlygos žiūrėti ir (arba) klausytis atitinkamų kūrinių ( 13 ). Trečia, sąvoka „publika“ apima neapibrėžtą, tačiau pakankamai didelį potencialių žiūrovų ar klausytojų skaičių, todėl šiuo atveju reikia atsižvelgti į kumuliacinį potencialių gavėjų skaičiaus poveikį vertinant jų skaičių ir drauge, ir paeiliui ( 14 ). Ketvirta, tokia publika turi būti „nauja“ publika, t. y. ji turi skirtis nuo publikos, kuriai buvo skirtas pradinis kūrinio transliavimas (pavyzdžiui, kai privačiai peržiūrai skirta transliacija parodoma ir didelei auditorijai) ( 15 ). Galiausiai, jeigu paskelbimas yra komercinio pobūdžio (pavyzdžiui, jeigu juo pritraukiama klientų), tai rodo, kad atsiranda ne tik teisė į teisingą atlyginimą, numatyta Direktyvos 1992/100 arba 2006/115 8 straipsnyje, bet ir teisė viešai paskelbti, numatyta Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje ( 16 ).

28.

Manau, kad taikant šiuos kriterijus Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje pateikta sąvoka „viešas paskelbimas“ laikytina kaip apimanti televizijos ir radijo imtuvų įrengimą SPA įstaigos kambariuose kartu su atitinkamu signalu, leidžiančiu klausytis arba žiūrėti transliacijas, nebent išimtinėmis aplinkybėmis nėra tenkinamas vienas ar keli kriterijai. Visų pirma, tikėtina, kad SPA įstaigoje ir tuo pat metu, ir paeiliui yra neapibrėžtas, tačiau pakankamai didelis skaičius žmonių, kurie savo kambariuose gali žiūrėti arba klausytis transliacijų ir kurie laikytini nauja publika, nes pradiniai transliavimo leidimai buvo skirti asmenims klausytis arba žiūrėti asmeniškai, privačiai ar šeimos rate. Be to, būtų sunku paneigti, kad radijo ir televizijos imtuvų įrengimas kambariuose yra įstaigos komercinio pobūdžio veikla, nes tikėtina, kad klientus būtent pritrauks patys imtuvai, o ne jų nebuvimas. Pati SPA teigė, kad turėdama mokėti didesnius įkainius nei įstaigos kaimyninėse šalyse ji praranda pajėgumą konkuruoti, o toks pajėgumas dar sumažėtų, jeigu joje, kitaip nei konkuruojančiose įstaigose, nebūtų transliacijų.

29.

Sprendime SCF Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačiame odontologo kabinete pacientams transliuojama muzika neatitinka taikomų kriterijų. Visų pirma odontologo pacientai sudaro ne neapibrėžtą „asmenų apskritai“ grupę, o „apibrėžtą potencialių gavėjų visumą“; tuo pat metu kabinete yra mažai žmonių; mažai tikėtina, kad transliuojama muzika turės įtakos odontologo pajamoms; ir pacientai muzikos klausosi ne savo noru ( 17 ).

30.

Nė vienas šių argumentų netinka pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai. Palyginti su odontologais, SPA įstaigų klientų ratas paprastai yra platesnis ir labiau neapibrėžtas (SPA atstovaujantis teisininkas posėdyje šią įstaigą apibūdino kaip bene didžiausią Europoje), galimybė žiūrėti ir (arba) klausytis televizijos bei radijo transliacijų kambariuose gali nulemti, kurią įstaigą pasirinks pacientas, ir šiuo atžvilgiu tikėtina, kad bus svarbi pasirinkimo galimybė.

31.

Be to, televizijos ir radijo imtuvai yra įrengti svečių kambariuose. Jais naudojamasi mėgaujantis SPA teikiamais apgyvendinimo patogumais, o ne atliekant gydomąsias procedūras. Akivaizdu, kad ši situacija analogiška viešbučio svečių situacijai byloje SGAE.

32.

Taip pat reikia įvertinti, ar pagrindinės bylos aplinkybėms gali būti taikomos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies e punkte arba 3 dalies b punkte numatytos išimtys. Manau, kad ne.

33.

5 straipsnio 2 dalies e punktas netaikytinas, nes jame numatyta galima Direktyvos 2 straipsnyje numatytos atgaminimo teisės, o ne teisės leisti viešai paskelbti, numatytos 3 straipsnyje, išimtis. Pagrindinėje byloje nagrinėjama tik pastaroji teisė. Bet kuriuo atveju 5 straipsnio 2 dalies e punktas taikomas „socialinėms institucijoms, tokioms kaip ligoninės ar kalėjimai“, veikiančioms „nekomerciniais tikslais“. SPA įstaiga, kuri yra komercinis subjektas, neatitinka šios apibrėžties.

34.

5 straipsnio 3 dalies b punktas taikomas ne tik nekomercinio pobūdžio naudojimui, bet ir „žmonių su negalia naudai ir šis naudojimas yra tiesiogiai susijęs su negalia, <...> ir tokio masto, kurį pateisina atitinkama negalia“. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ar Teisingumo Teismui pateiktų pareiškimų matyti, kad nėra jokio ryšio tarp televizijos ir radijo imtuvų buvimo SPA kambariuose ir galimos atitinkamos pacientų negalios.

35.

Kadangi nė viena šių išimčių negali būti taikoma, 5 straipsnio 5 dalis, kuria taip pat remiasi nacionalinis teismas ir kuria tiesiog apribojama šių išimčių taikymo sritis, nėra svarbi.

36.

Todėl į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad nacionalinėje teisėje numatyta išimtis, pagal kurią autoriams neleidžiama gauti atlygio už jų kūrinių transliavimą per televiziją ar radiją, naudojant pacientams skirtus televizijos ar radijo imtuvus, SPA įstaigos, kuri yra komercinis subjektas, kambariuose, prieštarauja Direktyvai 2001/29.

37.

Ar atitinkamos Direktyvos 2001/29 nuostatos yra pakankamai nesąlyginės ir tikslios, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijos galėtų jomis remtis nacionaliniuose teismuose, jeigu valstybė narė tinkamai neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę?

38.

Trumpai tariant, OSA į šį klausimą atsako teigiamai. Cituodama Sprendimą Kücükdeveci ( 18 ) ji mano, kad tokį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi netaikyti direktyvai prieštaraujančių Autorių teisių įstatymo 23 straipsnio nuostatų.

39.

SPA tvirtina, kad, atsižvelgiant į Sprendime Foster ir kt. ( 19 ) nurodytus kriterijus, OSA yra valstybės subjektas: ji pavaldi valstybei arba yra jos kontroliuojama ir naudojasi specialiais įgaliojimais, palyginti su tais, kurie privatiems asmenims suteikiami pagal galiojančias teisės normas. Todėl ji yra prilygintina valstybei ir negali remtis direktyvos veikimu.

40.

Čekijos vyriausybė mano, kad tiesioginio veikimo klausimas neiškyla, nes nėra tenkinamos Autorių teisių įstatymo 23 straipsnyje numatytos išimties taikymo sąlygos – perdavimas gydymo įstaigoje teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Net jeigu pagal nacionalinę teisę SPA yra laikytina gydymo įstaiga, gydymo paslaugos neteikiamos pacientams jų kambariuose.

41.

Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės primena, kad pati direktyva negali sukurti prievolių privačiam asmeniui ir kad ja ginče su šiuo privačiu asmeniu negali remtis nei valstybės institucija, nei kitas privatus asmuo.

42.

Komisija teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę vadovaudamasis ES teise. Šio reikalavimo nekeičia aplinkybė, kad teisinius direktyvos padarinius reikia vertinti privataus asmens arba privačių asmenų santykių atžvilgiu.

43.

Iš esmės sutinku su OSA ir Komisijos išsakyta nuomone.

44.

Pirma, taikydamas nacionalinę teisę ją aiškinti turintis nacionalinis teismas privalo tai daryti kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Ši prievolė yra įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemoje. Ji leidžia šiems teismams, sprendžiantiems jų jurisdikcijai priskiriamus ginčus, užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą.

45.

Tik tuo atveju, jeigu tai neįmanoma, pavyzdžiui, jeigu dėl to atsirastų contra legem aiškinimas, būtina įvertinti, ar atitinkama direktyvos nuostata yra tiesioginio veikimo, ir, jeigu taip, ar tokiu tiesioginiu veikimu galima remtis nacionaliniame ginče prieš ginčo šalį.

46.

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visą nacionalinę teisę ir pasinaudodamas joje pripažintais aiškinimo metodais, pagal savo kompetenciją turi daryti viską, kad užtikrintų visišką Direktyvos 2001/29 veiksmingumą bei priimtų ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą ( 20 ).

47.

Antra, manau, kad SPA argumentas, jog OSA yra valstybės subjektas, nėra tinkamas. Jis tiktų tik tuo atveju, jeigu SPA galėtų siekti remtis Direktyvos 2001/29 nuostata, kuri nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, ir ginče su valstybės subjektu remtis tiesioginiu direktyvos veikimu ( 21 ). Tačiau iš atsakymo, kurį siūlau į pirmąjį klausimą, išplaukia, kad taip nėra. SPA remiasi nacionalinės teisės aiškinimu, kuris būtų nesuderinamas su direktyva. Toks aiškinimas negalimas atsižvelgiant į pirma apibendrintą teismo praktiką ( 22 ). Bet kuriuo atveju tvirtinimą, kad OSA būtų galima laikyti valstybės subjektu, gana sunku pagrįsti, nes kolektyvinio administravimo organizacijos siekia įgyvendinti privačių asmenų privatines teises, o ne naudojasi kokiais nors valstybės įgaliojimais.

48.

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad valstybei narei netinkamai įgyvendinus Direktyvą 2001/29 nacionalinis teismas, nagrinėjantis asmeniui pareikštą ieškinį dėl autorių teisių atlyginimo, nacionalinę teisę turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į šios direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas.

49.

Nacionalinis teismas klausia, ar tam tikros ES teisės nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas ir (arba) piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudžia valstybei narei teisę kolektyviai administruoti autorių teises jos teritorijoje suteikti tik vienai kolektyvinio administravimo organizacijai, taip sukuriant teritorinę monopoliją ir neleidžiant paslaugų gavėjams laisvai pasirinkti kolektyvinio administravimo organizacijos iš kitos valstybės narės.

50.

Komisija mano, kad šis klausimas, nors ir iškeltas dėl „viešo paskelbimo“ sąvokos, mažai susijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamu ginču. Čekijos ir Austrijos vyriausybės laikosi dar griežtesnės pozicijos: nėra jokių požymių, kad SPA siekė sudaryti sutartį su kitos valstybės narės kolektyvinio administravimo organizacija, ir, kad ir koks būtų atsakymas į klausimą, jis negali turėti jokios įtakos reikalavimui sumokėti autorių teisių atlyginimą. Šios vyriausybės mano, kad klausimas yra nepriimtinas. Posėdyje OSA laikėsi tokios pačios pozicijos.

51.

Nesutinku, kad Teisingumo Teismui nereikia atsakyti į šį klausimą. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo poreikį ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai šie klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu. Teisingumo Teismas gali tik išimtiniais atvejais atmesti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jeigu akivaizdu, kad prašomas aiškinimas niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi reikalingos faktinės ir teisinės medžiagos, kad galėtų tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus ( 23 ).

52.

Šioje byloje tokių aplinkybių nėra. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad SPA kaltina OSA piktnaudžiaujant įstatymu jai suteikta monopolija ir taikant įkainius, kurie yra didesni nei kaimyninėse valstybėse narėse įsteigtų kolektyvinio administravimo organizacijų įkainiai. Nagrinėdamas šį argumentą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į poziciją pagal ES teisės nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas ir dėl konkurencijos, todėl turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą dėl jų išaiškinimo.

53.

Iš pradžių pateiksiu poziciją dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, vėliau – dėl paslaugų teikimo.

54.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 102 straipsniu valstybei narei draudžiama kolektyvinio administravimo organizacijai suteikti teritorinę monopoliją, kuri riboja šios organizacijos paslaugų gavėjų pasirinkimą.

55.

Kaip nurodyta keliuose Teisingumo Teismui pateiktuose pareiškimuose, įstatymu įvirtinta monopolija valstybėje narėje gali būti laikoma dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Tačiau vien tai, kad suteikiant specialias arba išimtines teises, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, yra sukuriama dominuojanti padėtis, nėra nesuderinama su SESV 102 straipsniu. Valstybė narė pažeidžia šiose dviejose nuostatose nustatytus draudimus tik tuo atveju, kai atitinkama įmonė vien dėl to, kad naudojasi tokiomis teisėmis, yra priversta piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi arba kai dėl šių teisių gali susidaryti situacija, kuriai esant šį įmonė bus priversta taip piktnaudžiauti ( 24 ).

56.

Pagrindinėje byloje SPA kaltina OSA dėl piktnaudžiavimo, nes ji, nesant konkurencijos, taiko per didelius įkainius. Nustatyti, ar šie įkainiai yra iš tikrųjų per dideli, turi nacionalinis teismas. Jeigu taip yra (prašyme priimti prejudicinį sprendimą apie tai nėra jokios informacijos), jis turi nuspręsti, kokios pasekmės yra tinkamos pagrindinėje byloje. Tačiau net jeigu bus nustatytas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, jis visų pirma bus susijęs ne su nacionalinės teisės aktų, kuriais buvo sukurta monopolija, galiojimu, o su OSA elgesiu. Dėl tokio teisės akto galiojimo kiltų klausimų tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad jis lėmė tokį OSA piktnaudžiavimą. Pritariu Komisijai ir kelioms valstybės narėms, kad iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, jog sąlygos, kuriomis sukuriama monopolija, leidžia kolektyvinio administravimo organizacijai taikyti per didelius įkainius. Tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu, kiek jis keliamas pagrindinėje byloje, turi priimti nacionalinis teismas.

57.

OSA ir kelios valstybės narės teigia, kad kolektyvinio administravimo organizacijų veiklai nėra taikomos ES teisės nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas: arba tai apskritai nėra „paslaugos“, nes yra tiesiog kolektyviai naudojamasi teisių turėtojų teisėmis, arba tai yra neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugos, kurioms nėra taikoma Direktyva 2006/123, kaip numatyta jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte.

58.

Aš nesutinku. Yra ne kartą nuspręsta, kad kolektyvinio administravimo organizacijų veiklai yra taikomos Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas ( 25 ). Iš tiesų šių organizacijų teikiamos paslaugos visų pirma yra skirtos jų nariams (teisių turėtojams, kurių vardu renkamas atlyginimas), tačiau nėra natūralu teigti, kad kolektyvinio administravimo organizacija, kuri yra atskiras vienetas, tėra tik kiekvieno jos nario, veikiančio savo vardu, tąsa. Akivaizdu, kad šios organizacijos teikia paslaugas teisių turėtojams, kuriems be jų būtų sunku rinkti atlyginimą, visų pirma už muzikos kūrinių viešą paskelbimą.

59.

Tai, kad šios paslaugos nevisiškai atitinka vieną iš SESV 57 straipsnyje (neišsamiai) išvardytų kategorijų ar kad kolektyvinio administravimo organizacijų veikla iš esmės vykdoma nekomerciniais pagrindais, mano manymu, situacijos nekeičia. Šioms organizacijoms būtina gauti tam tikrą atlygį, kuris bent jau padengtų personalo ir administravimo išlaidas. Taigi, man sunku sutikti ir su tuo, kad kolektyvinio administravimo organizacijų veikla laikytina neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugomis.

60.

Be to, kolektyvinio administravimo organizacijos paslaugas teikia ne tik teisių turėtojams, bet ir naudotojams, kaip antai SPA ( 26 ). Sąžiningam ir uoliam naudotojui, norinčiam sumokėti atlyginimą teisių turėtojams už jų kūrinių viešą paskelbimą, tai padaryti būtų sunku, jeigu kolektyvinio administravimo organizacijos neteiktų licencijų tam tikram repertuarui.

61.

Teisingumo Teismui pateiktuose pareiškimuose kone vieningai ( 27 ) išreikšta nuomonė, kad Direktyvos 2006/123 16 straipsnis nėra taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, nors ji grindžiama skirtingais motyvais: teigiama, kad kolektyvinio administravimo organizacijos veikla nelaikytina „paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį; tai yra neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugos, kurioms išimtis taikoma pagal 2 straipsnio 2 dalies a punktą; tai yra bendrų ekonominių interesų paslaugos, kurioms 16 straipsnis netaikomas pagal 17 straipsnio 1 dalį; ir (arba) joms 16 straipsnis netaikomas pagal 17 straipsnio 11 dalį, kurioje numatyta autorių teisėms ir gretutinėms teisėms taikoma išimtis.

62.

Jau anksčiau išnagrinėjau, ar kolektyvinio administravimo organizacijų veikla gal būti laikytina ne paslaugomis apskritai arba neekonominio pobūdžio bendro intereso paslaugomis.

63.

Tačiau man atrodo, kad aptariama veikla gali būti laikoma bendrų ekonominių interesų paslaugomis (Direktyvos 2006/123 17 straipsnio 1 dalis), kurias turi apibrėžti pačios valstybės narės (tos pačios direktyvos 1 straipsnio 3 dalis) ir kurioms dėl to nėra taikomas 16 straipsnis ir jos nepatenka į direktyvos taikymo sritį, kaip numatyta jos 1 straipsnio 2 dalyje.

64.

Manau, kad joms bet kuriuo atveju neturi būti taikomas Direktyvos 2006/123 16 straipsnis (nuostata, kurią išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) tiek, kiek jos priskiriamos prie tos pačios direktyvos 17 straipsnio 11 dalyje išvardytų autorių teisių ir gretutinių teisių. Nors, vertinant pažodžiui, pastaroji nuostata taikoma tik teisėms, akivaizdu, kad ji turi būti taikoma su tokiomis teisėmis susijusioms paslaugoms, nes 16 straipsnio išimtys gali būti taikomos tik paslaugoms. Be to, 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad direktyva nereglamentuojamas paslaugas teikiančių monopolijų panaikinimas.

65.

Tai, kad kolektyvinio administravimo organizacijų teikiamoms paslaugoms nėra taikoma Direktyva 2006/123 (jos 16 straipsnis), nereiškia, kad joms negali būti taikomos bendresnio pobūdžio SESV 56 ir paskesnių straipsnių nuostatos. Kita vertus, būtų sunku paneigti, kad teritorinės monopolijos, kurios riboja kolektyvinio administravimo organizacijų veiklos teritoriją, varžo jų laisvę teikti paslaugas, o tokį suvaržymą šios nuostatos draudžia iš principo. Be to, monopolijos riboja ir teisių turėtojų, ir naudotojų laisvę rinktis paslaugų teikėją.

66.

Teisingumo Teismui nagrinėjant bylą buvo nesutariama dėl to, ar tokie apribojimai gali būti pateisinami – ar jais siekiama Sutartis atitinkančio teisėto tikslo, ar jie grindžiami viršesniais bendro intereso pagrindais, ar jie tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti ( 28 ).

67.

Bet koks vertinimas šiuo atžvilgiu turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurios iš principo nepriskiriamos Teisingumo Teismo kompetencijai priimant prejudicinį sprendimą. Tačiau argumentai, pateikti rašytinėje ir žodinėje proceso dalyse, leidžia Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui tam tikras gaires dėl to, kaip turi būti vertinama.

68.

Kalbant apie siekiamą tikslą, būtų sunku paneigti, kad autorių teisių turėtojų (ir naudotojų) interesų apsauga užtikrinant teisingą ir veiksmingą autorinio atlyginimo surinkimą ir administravimą yra teisėtas siekis, kuris atitinka Sutartis. Iš tiesų niekas neginčija didžiulio kolektyvinio administravimo organizacijų naudingumo.

69.

Tačiau reikia įvertinti, ar viešojo intereso gynimo motyvai, kuriais vadovaujamasi nustatant ir (arba) išlaikant teritorines tokių organizacijų monopolijas, yra „viršesni“, t. y. ar tokios monopolijos yra ne tik tinkamos, bet ir būtinos siekiant įgyvendinti teisingo ir veiksmingo surinkimo ir administravimo tikslą bei neviršija to, kas būtina jam pasiekti.

70.

Manau, kad pats metas prisiminti kolektyvinio administravimo organizacijų veiklos, ypač susijusios su muzikos kūriniais, principus, kurie išdėstyti Teisingumo Teismui pateiktuose pareiškimuose.

71.

Šios organizacijos – tai teisių turėtojų asociacijos, kurios renka savo nariams mokėtiną atlyginimą pirmiausia už šių narių kūrinių viešą paskelbimą. To pasiekiama naudotojams, norintiems taip skelbti kūrinius, suteikiant licencijas naudoti nustatytą repertuarą, kurį sudaro įvairūs muzikos kūriniai arba įvairių teisių turėtojų kūriniai. Iš licencijos turėtojų renkamas atlyginimas ir stebima, ar naudotojai arba potencialūs naudotojai kūrinius skelbia viešai, ir, jeigu skelbia, ar naudotojai turi licenciją.

72.

Europos Sąjungoje kolektyvinio administravimo organizacijos paprastai (nors ne visuomet) veikia (turėdamos įstatymais suteiktą arba faktinę monopoliją) vienos valstybės narės teritorijoje ir joms gali būti keliamas reikalavimas į organizaciją priimti visus teisių turėtojus, kurie gyvena arba yra įsisteigę toje valstybėje. Tokiais atvejais jos stebi naudotojus ir išduoda jiems licencijas toje pačioje valstybėje narėje. Jeigu naudotojas nori įgyti repertuaro, kurį administruoja kitoje valstybėje įsisteigusi kolektyvinio administravimo organizacija, licenciją, ji gali būti suteikta tokioms organizacijoms, kurių kiekviena savo teritorijoje veikia kitos organizacijos vardu, sudarius savitarpio susitarimus.

73.

Monopolijas pateisinančių argumentų pateikė OSA ir visos procese dalyvaujančios valstybės narės, priešingų argumentų – SPA ir visų pirma Komisija.

74.

Labai glaustai apibendrindama pagrindinius pateisinančius argumentus pasakysiu, kad buvo akcentuojama, jog įstatymais įtvirtintų teritorinių monopolijų, sudariusių savitarpio atstovavimo susitarimus, sistema: užtikrina naudotojams „vieno langelio“ principą bet kurioje valstybėje narėje, todėl nelieka neaiškumo, kur įsigyti licencijų ir kokias teises suteikia skirtingos licencijos; leidžia išvengti repertuaro išskaidymo, kai kolektyvinio administravimo organizacijos pasirenka tik pelningiausius teisių turėtojus ir ignoruoja mažumai įdomius ar vietos kultūros reiškinius; užtikrina teisių turėtojams stipresnes pozicijas derantis su naudotojais konkrečioje teritorijoje ir taip padeda išvengti „kovos dėl nuolaidų“ nustatant licencinių mokesčių dydį; sudaro galimybes valstybėms narėms nustatyti privalomas kolektyvinio administravimo organizacijų vadybos sąlygas ir taikyti oficialią jų priežiūrą bei kontrolę; ir padeda taupyti sąnaudas siekiant išvengti ne tik administruojant, bet ir stebint galimus pažeidimus konkrečioje teritorijoje reikalingų išteklių dubliavimosi.

75.

Trumpai galima įvardyti šiuos Teisingumo Teismui pateiktus kontrargumentus: nėra būtina šalyje taikyti „vieno langelio“ principo, nes galima sukurti ES lygmens „platformą“, kuri visiems galimiems naudotojams sudarytų galimybes susipažinti su visa reikalinga informacija; valstybėse narėse (kaip antai Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje), kuriose nėra sukurtos teritorinės monopolijos, repertuaras nėra išskaidomas, o naudotojams nėra sunku išsiaiškinti ir įsigyti tų licencijų, kurių jie nori; ir teisių turėtojų, ir naudotojų laisvė pasirinkti paslaugų teikėją užtikrins veiksmingą konkurenciją ir atitinkamai teisingesnius įkainius bei veiksmingesnį surinkimą, o tai bus naudinga visoms suinteresuotosioms šalims; norint, kad valstybės narės galėtų veiksmingai kontroliuoti kolektyvinio administravimo organizacijas, nebūtina įstatymais įtvirtinti monopolijos; jeigu yra sudaryti savitarpio atstovavimo susitarimai, surinkimo sąnaudos (kurios sudaro nuo 15 iki 20 % autorinio atlyginimo) išauga, nors vienoje valstybėje narėje įsisteigusiai kolektyvinio administravimo organizacijai nebūtų sudėtinga kitose valstybėse narėse stebėti kūrinių naudojimą pasitelkus nuosavus arba toje valstybėje narėje įsisteigusios bendradarbiaujančios kolektyvinio administravimo organizacijos išteklius; ir galimybė teikti daugelyje teritorijų galiojančias licencijas būtų naudinga ne tik naudotojams (kaip antai SPA, tvirtinančiai, kad ji priklauso keliose valstybėse narėse veikiančiai grupei), bet ir teisių turėtojams.

76.

Tinkamai vertinant šiuos argumentus daugeliu atžvilgiu reikėtų nuspręsti, kurie vienas kitam prieštaraujantys teiginiai yra svaresni, tačiau tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai priimant prejudicinį sprendimą (tai yra tikriausiai įstatymų leidėjo kompetencija). Šiuo atžvilgiu noriu pažymėti, kad Bendrasis Teismas neseniai patenkino skundą dėl Komisijos sprendimo, kuriame, be kita ko, buvo nustatyta, kad kelios kolektyvinio administravimo organizacijos neteisėtai suderino teritorines veiklos ribas, išdavusios tik kiekvienos organizacijos nacionalinėje teritorijoje galiojančias licencijas ( 29 ). Savo sprendime Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad Komisijai nepavyko pagrįsti įvairių teiginių, kurie panašūs į pateiktus šiame procese ( 30 ). Sprendimas apskųstas nebuvo, o Komisija šiame procese pripažino, kad Bendrojo Teismo nagrinėtoje byloje jai nepavyko įrodyti savo pozicijos. Tačiau remdamasi Bendrojo Teismo nuomone, pareikšta kitame procese ir kitomis aplinkybėmis ( 31 ), nedarau galutinės išvados, tik pabrėžiu, kad priimant galutinį sprendimą dėl įstatymais įtvirtintų teritorinių kolektyvinio administravimo organizacijų monopolijų pateisinimo pageidautina atlikti išsamų įvertinimą, kurio negali atlikti Teisingumo Teismas priimdamas prejudicinį sprendimą.

77.

Grįžtant prie šiame procese pateiktų argumentų panašu, kad, pirma, kontrargumentai nesukelia rimtų abejonių dėl įstatymais įtvirtintų monopolijų, kaip nagrinėjamu atveju, tinkamumo užtikrinant teisingą ir veiksmingą autorinio atlyginimo surinkimą ir administravimą. Komisija iš tiesų tvirtina, kad dėl to dubliuojamos sąnaudos, tačiau OSA atstovaujantis teisininkas posėdyje nurodė, kad savitarpio atstovavimo susitarimus sudariusios organizacijos paprastai sąnaudas dalijasi.

78.

Labiau reikia atsakyti į klausimą, ar tokios monopolijos yra būtinos ir proporcingos siekiant nagrinėjamo tikslo.

79.

Šiuo atžvilgiu „nemažai galėtų pasakyti abi pusės“ ( 32 ) – ir man neatrodo, kad kuriai nors jų pavyko šiame procese Teisingumo Teismui pateiktuose pareiškimuose nurodyti nenuginčijamų argumentų.

80.

Pavyzdžiui, viena vertus, įtikinami yra argumentai, kad bet kurioje teritorijoje pageidautina taikyti „vieno langelio“ principą ir teisių turėtojams, ir naudotojams; kita vertus, tikėtina, kad tokia sistema galėtų būti sukurta ES lygmeniu, jeigu šioje srityje būtų panaikinti visi laisvės teikti paslaugas apribojimai. Tačiau jokiu būdu nėra įrodyta, kad to bus pasiekta be reguliavimo. Be to, nors Komisijai ir nepavyko rasti jokių repertuaro išskaidymo arba mažumą dominančios muzikos ignoravimo įrodymų keliose valstybėse narėse, kuriose šiuo metu nėra sukurtos įstatymais įtvirtintos monopolijos, tai dar reiškia, kad šie padariniai neatsiranda dėl to, kad daugelyje valstybių narių veikia įstatymais įtvirtintos arba faktinės monopolijos. Arba vėlgi – nors kolektyvinio administravimo organizacijų veiklos reguliavimui nėra būtinas nacionalinių monopolijų sukūrimas, norimo tikslo gali būti sunku pasiekti tiesiog šioms organizacijoms taikant įvairias nacionalines reguliavimo priemones tose valstybėse narėse, kuriose jos vykdo veiklą.

81.

Trumpai tariant, manau, kad nors buvo pateikta svarių argumentų, kodėl įstatymais įtvirtintų teritorinių monopolijų reikėtų atsisakyti atsižvelgiant į Sutartyje nustatytą draudimą riboti laisvę teikti paslaugas, nebuvo įrodyta, kad ir šią laisvę, ir teisingą bei veiksmingą autorinio atlyginimo už viešą muzikos kūrinių paskelbimą stacionariais radijo ir televizijos imtuvais surinkimą ir administravimą galima užtikrinti nesukuriant visoje ES taikomos reguliavimo sistemos. Mano požiūrį pagrindžia Komisijos siūloma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete suteikimo vidaus rinkoje. Šiame pasiūlyme nustatyta, kad „vadovaujantis subsidiarumo principu (ESS 5 straipsnio 3 dalis) būtina imtis ES lygmens veiksmų, nes nacionalinė ir ES lygmens teisinė sistema pasirodė esanti nepakankama šioms problemoms spręsti“ ( 33 ).

82.

Todėl laikausi nuomonės, kad, vertinant viešą muzikos kūrinių paskelbimą stacionariais radijo ir televizijos imtuvais ir laukiant galimo visoje ES taikomo reglamentavimo, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nacionalinėmis įstatymais įtvirtintomis kolektyvinio administravimo organizacijų monopolijomis siekiama Sutartis atitinkančio teisėto tikslo, jos grindžiamos viršesniais bendro intereso pagrindais, yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Šios mano išvados nepaneigia tas faktas, kad keliose valstybėse narėse tokių monopolijų nėra. Tokiais atvejais išimtis nepaneigia taisyklės. Tačiau galutinį sprendimą šiais klausimais turės priimti nacionalinis teismas, įvertinęs jam pateiktas faktines aplinkybes.

83.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Krajský soud v Plzni pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip: