1.

Branduolinių ginklų platinimas neginčijamai yra viena pagrindinių šio amžiaus grėsmių tarptautinei taikai ir saugumui. Be kita ko, rizika kyla tokių problemiškų regionų kaip Vidurio ar Tolimieji Rytai stabilumui.

2.

Siekdama kovoti su šia grėsme, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) keliose rezoliucijose ( 2 ) nusprendė daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, dėl kurios kyla branduolinių ginklų platinimo rizika, ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).

3.

Taigi Saugumo Tarybos numatytomis ribojamosiomis priemonėmis siekiama kartu paraginti Irano Islamo Respubliką paisyti tarptautinių įsipareigojimų, visų pirma – įtikinti šią valstybę bendradarbiauti su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA) ( 3 ), ir, kol to laukiama, užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimo rizikai, kurią kelia šios valstybės plėtojama branduolinė programa.

4.

Europos Sąjunga, vykdydama bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), nusprendė prisijungti prie šių veiksmų įgyvendindama nuoseklias Saugumo Tarybos rezoliucijas. Tarp Sąjungos nustatytų priemonių yra asmenų ir subjektų, kurie laikomi prisidedančiais prie Irano branduolinės programos plėtojimo, lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas ( 4 ).

5.

Sąjungos teismuose vis dažnesni asmenų ir subjektų, kuriems taikomos šios priemonės, pareikšti ieškiniai ( 5 ).

6.

Per pastaruosius mėnesius šių ieškinių nagrinėjimas praktiškai visada pasibaigdavo ginčijamų lėšų įšaldymo priemonių panaikinimu ( 6 ). Toks panaikinimas paprastai buvo grindžiamas arba pareigos pakankamai motyvuoti priemones pažeidimu, arba aplinkybe, kad Europos Sąjungos Taryba nepateikė įrodymų savo teiginiams paremti, arba net abiem šiais elementais.

7.

Mano manymu, tokią panaikinimo atvejų seriją lemia teisminės kontrolės standartas, kuris nepritaikytas prie nagrinėjamų priemonių ypatybių.

8.

Iš tiesų, kaip taip pat pasakytina apie kitas Bendrojo Teismo bylas, dėl kurių neseniai priimti sprendimai, atrodo, kad kai kuriuose 2012 m. balandžio 25 d. Sprendime Manufacturing Support & Procurement Kala Naft prieš Tarybą ( 7 ) šio teismo atliktuose vertinimuose nepaisoma tam tikrų kriterijų ir konteksto elementų, tarp kurių pirmiausia yra prevencinis Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių pobūdis.

9.

Lėšų įšaldymo priemonėmis siekiama, kad nurodytiems asmenims ar subjektams būtų užkirstas kelias turėti prieigą prie ekonominių ar finansinių išteklių, kurie galėtų būti naudojami branduolinei veiklai, keliančiai branduolinių ginklų platinimo riziką, paremti ar branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklai.

10.

Jeigu Sąjungos teismui pavedama įvertinti priemonės, kuria siekiama rizikos prevencijos, t. y. užkirsti kelią tam, kad grėsmė taptų tikrove, teisėtumą, jis negali vykdyti tokios pačios kontrolės, turint omenyje jos sąlygas ir jos intensyvumą, kaip ta, kurią jis turėtų atlikti dėl priemonės, skirtos konstatuotam pažeidimui suvaldyti.

11.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Bendrasis Teismas taiko kontrolės metodą, kuris iš tikrųjų pagal savo pobūdį yra klasikinės baudžiamosios teisės metodas.

12.

Kalbant apie prevencijos ir bausmės skirtumą, reikia pabrėžti, kad pirmoji visiškai skiriasi nuo antrosios tuo, jog ji skirta ne bausti už padarytą veiką, o užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams ateityje. Būsimas veiksmas gali būti tik tikėtinas. Dėl šios priežasties prevencinės priemonės, kurios tikslas – išvengti žalos, taikymas iš esmės gali būti siejamas ne su įrodymu, kad (fizinis ar juridinis) asmuo linkęs ir iš tikrųjų ketina padaryti konkrečią nusikalstamą veiką ar ją jau padarė, o tik su konstatavimu, jog yra objektyvi rizika, kad jis tai padarys.

13.

Tačiau, remiantis Bendrojo Teismo požiūriu, reikalaujama įrodyti, kad subjektas, kuriam skirta ribojamoji priemonė, iš tikrųjų padarė veikas, kurių prevencijai ši priemonė buvo nustatyta.

14.

Tai darydamas Bendrasis Teismas, mano nuomone, padarė teisės klaidą, nes nepaisė ypatingo BUSP ir Sąjungos institucijų šioje srityje turimų įgaliojimų pobūdžio.

15.

Vis dėlto tai nereiškia, kad ribojamųjų priemonių kontrolės kompetencija, aiškiai suteikta Teisingumo Teismui Sutartimis, yra tik regimybė. Tikrai ne.

16.

Tačiau – ir tai niekaip nesumažina Teisingumo Teismo autoriteto ar jo užduoties garbingumo – jis, priešingai, turi aiškiai ir skrupulingai užtikrinti, kad nesikėsinama į Sąjungos institucijų prerogatyvas BUSP srityje. Taigi dėl šios priežasties analizuoti reikia pačią tokios prevencinės priemonės, kokia numatyta specifinėje BUSP srityje, esmę.

17.

Iš aplinkybių, kuriomis buvo nuspręsta nustatyti Irano Islamo Respublikai taikomas ribojamąsias priemones, matyti, kad šios priemonės nustatytos esant įtemptai situacijai – iš tikrųjų buvo siekiama išvengti potencialaus konflikto tam tikroje pasaulio dalyje.

18.

Kitaip tariant, šioje srityje nustatytos priemonės yra alternatyva karui ar karo veiksmams ir dėl šios priežasties jos yra ypatingo pobūdžio.

19.

Man atrodo, visiškai akivaizdu, kad susiklosčius tokiai situacijai, kurios ypatingos svarbos net nėra reikalo pabrėžti, klasikinėje baudžiamojoje teisėje galiojančių kriterijų taikymas negali būti perkeltas grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui prevencijai BUSP srityje, nerizikuojant, kaip yra nagrinėjamu atveju, pasikėsinti į kompetentingų politinių institucijų vertinimą dėl priemonės tinkamumo ir jos sąlygų, kurias jos nustato atsižvelgdamos į grėsmės, kurios siekia išvengti, pobūdį ir intensyvumą.

20.

Jeigu nagrinėjamoms priemonėms būtų taikoma tokia kontrolė, kuri verstų apskritai abejoti jų taikymu ir veiksmingumu, galima būtų manyti, kad valstybės narės ar Sąjungos institucijos pervertino grėsmę arba jai neutralizuoti būtinos prievartos laipsnį, nors tai, mano nuomone, neginčijamai ir išimtinai priklauso jų kompetencijai.

21.

Šiomis aplinkybėmis Sąjungos institucijoms, taigi ir valstybėms narėms, keliamas reikalavimas įrodyti, kad toks subjektas tikrai jau padarė veikas, kurias norima uždrausti, prieš patvirtinant pačias priemones toms veikoms užkirsti, atrodo stebėtinai atitrūkęs nuo paties BUSP pobūdžio, o kartu ir nuo pavojingos pasaulio gyvenimo realybės.

22.

Tačiau Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar priemonės, kurių imtasi, iš tiesų objektyviai patenka į BUSP srityje Tarybos priimtais sprendimais nustatytą sritį ir, pavyzdžiui, nėra nustatytos nukrypstant nuo procedūros.

23.

Dėl prie ribojamųjų priemonių prevencinio pobūdžio pritaikytos teisminės kontrolės vykdymo Sąjungos teismas privalo atsižvelgti į atsargumo principą. Todėl, paisydamas diskrecijos, kurią būtina pripažinti kompetentingai politinei institucijai, ir remdamasis bylos duomenimis ir jam žinomomis aplinkybėmis, jis turi įsitikinti, kad šios institucijos atliktas vertinimas dėl rizikos buvimo nėra akivaizdžiai neteisingas.

24.

Taigi, atsižvelgiant į prevencinę ribojamųjų priemonių paskirtį, Sąjungos teismo užduotis nėra įsitikinti, kad veiksmai, kurių kompetentinga politinė institucija siekia išvengti, jau buvo atlikti arba, kitaip tariant, kad rizika, kurios pasitvirtinimui ši institucija siekia užkirsti kelią, jau tapo realybe.

25.

Žinoma, normalu, kad Sąjungos teismas, rūpindamasis, kad nurodytiems asmenims ir subjektams būtų garantuota veiksmingą teisminę gynybą dėl priemonių, kurios stipriai paveikia jų teises ir laisves, neketina paversti savo kontrolės „tuščiu kevalu“.

26.

Vis dėlto, siekiant tokio ypatingos svarbos tikslo kaip tarptautinės taikos ir saugumo išsaugojimas ( 8 ) ir atsižvelgiant į slaptumą, susijusį su Irano Islamo Respublikos vykdoma branduoline programa, Sąjungos teismo kontrolė bus patikima ir reali, tik jei jis atsižvelgs į prevencinį ribojamųjų priemonių pobūdį ir atsisakys su represiniu aspektu, kuris netaikytinas jam vertinti pateiktoms priemonėms, susijusio argumentavimo.

27.

Sąjungos teismo kontrolės, kurią jis atlieka dėl Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių, pritaikymas taip pat būtinas pačiam Sąjungos vaidmens šioje srityje tarptautinėje arenoje pastovumui.

28.

Ši byla kaip tik suteikia Teisingumo Teismui progą suformuluoti teisminės kontrolės, kuri taikytina lėšų įšaldymo priemonėms, skirtoms asmenims ir subjektams, kurie laikomi teikiančiais paramą branduolinių ginklų platinimui, gaires.

29.

Šiuo klausimu toliau teigsiu, kad, kai Sąjungos teismas tikrina, ar buvo paisoma pareigos motyvuoti, jis turi įvertinti pakankamai tikslų ir konkretų tokio motyvavimo pobūdį, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis nustatyta nagrinėjama lėšų įšaldymo priemonė, taip pat susiedamas įvairius motyvus ir dirbtinai jų neatskirdamas.

30.

Taip pat pažymėsiu, kad Taryba negali būti kaltinama pažeidusi šioje byloje aptariamos bendrovės teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą dėl to, kad nepateikė šiai bendrovei informacijos, kurios ji neturėjo ir kuri viršijo tai, kas buvo išdėstyta motyvuose.

31.

Dėl motyvavimo pagrįstumo vertinimo tvirtinsiu, kad, kai remdamasis visais turimais bylos duomenimis ir aplinkybėmis Sąjungos teismas gali konstatuoti, jog asmens ar subjekto keliama rizika, atsižvelgiant į kovą su branduolinių ginklų platinimu, pakankamai įrodyta, šis asmuo arba subjektas gali būti pagrįstai laikomas teikiančiu paramą branduolinių ginklų platinimui ir todėl jam gali būti skirta lėšų įšaldymo priemonė.

32.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas panaikino Tarybos sprendimą 2010/413/BUSP ( 9 ), Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 668/2010 ( 10 ), Tarybos sprendimą 2010/644/BUSP ( 11 ) ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 961/2010 ( 12 ) (toliau – ginčijami teisės aktai), kiek šie aktai susiję su Manufacturing Support & Procurement Kala Naft Co., Tehran (toliau – Kala Naft).

33.

Kala Naft yra Irano bendrovė, kuri priklauso National Iranian Oil Company (toliau – NIOC) ir kuri veikia kaip centrinė perkančioji bendrovė dėl NIOC grupės veiklos, susijusios su nafta, dujomis ir chemija.

34.

Įgyvendinant Irano Islamo Respublikai taikomas ribojamąsias priemones, siekiant kovoti su branduolinių ginklų platinimu ( 13 ), Kala Naft buvo pritaikyta lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonė.

35.

Kala Naft buvo įtraukta į sąrašą taikant Sąjungos teisės nuostatas, kuriose numatytas asmenų ar subjektų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas, kai pripažinta, kad jie dalyvauja Irano Islamo Respublikos branduolinėje veikloje, keliančioje branduolinių ginklų platinimo riziką, yra tiesiogiai su ja susiję arba teikia jai paramą ( 14 ).

36.

Šiam įtraukimui į sąrašą pagrįsti nurodyti tokie motyvai:

„Parduoda įrangą naftos ir dujų sektoriui, kuri gali būti naudojama vykdant Irano branduolinę programą. Mėgino nupirkti medžiagos (itin atsparaus lydinio vartų), kuri naudojama tik branduolinėje pramonėje. Turi ryšių su bendrovėmis, dalyvaujančiomis Irano branduolinėje programoje.“

37.

Apeliacinis skundas susijęs su tomis skundžiamo sprendimo dalimis, kuriose Bendrasis Teismas:

38.

Tarybos apeliacinis skundas iš esmės pagrįstas dviem pagrindais. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Taryba kritikuoja Bendrojo Teismo argumentus, kiek jie susiję su trečiųjų valstybių institucijų galimybe remtis savo pagrindinių teisių pažeidimu. Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Taryba kelia klausimą dėl Bendrojo Teismo vertinimų, susijusių su Kala Naft nustatytos lėšų įšaldymo priemonės pagrindimu, su teise į gynybą ir su šios bendrovės teise į veiksmingą teisminę gynybą, taip pat su nagrinėjamos priemonės motyvacijos pagrįstumu.

39.

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Taryba kritikuoja Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus skundžiamo sprendimo 43–46 punktuose, kurie suformuluoti taip:

40.

Taryba mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog klausimas, ar Kala Naft turėjo teisę remtis pagrindinių teisių pažeidimu, susijęs ne su šio pagrindo priimtinumu, o tik su jo pagrįstumu. Ji laikosi nuomonės, kad, jeigu subjektas, kuris yra vyriausybinė organizacija, kaip tai suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 34 straipsnį, negali naudotis pagrindine teise į nuosavybės teisės apsaugą ar kitomis pagrindinėmis teisėmis, jis neturi teisės (locus standi) remtis tariamu šių teisių pažeidimu Bendrajame Teisme.

41.

Savo argumentą ji kildina iš EŽTK 34 straipsnio, pagal kurį į Europos Žmogaus Teisių Teismą negali kreiptis vyriausybinės organizacijos ir panašūs subjektai, ir iš kitų panašių nuostatų, kaip antai iš Amerikos žmogaus teisių konvencijos ( 15 ) 44 straipsnio. Vyriausybinių subjektų eliminavimo ratio legis grindžiama pačiu pagrindinių teisių pobūdžiu. Iš tiesų valstybė privalo paisyti jos jurisdikcijai priklausančių fizinių ir juridinių asmenų pagrindinių teisių, tačiau pati valstybė negali naudotis šiomis teisėmis. Nors Sutartyse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) nėra tokių pačių nuostatų kaip EŽTK 34 straipsnis, turi būti taikomas toks pat principas.

42.

Taigi reikia nustatyti, ar Kala Naft yra valstybės subjektas. Teigiamo atsakymo atveju, anot Tarybos, dėl to reikėtų paneigti jos galimybę remtis pagrindinėmis teisėmis kaip jų turėtojai.

43.

Šiuo klausimu Taryba nurodo:

44.

Dėl Kala Naft Taryba pažymi, kad remiantis jos įstatų 3.1 straipsniu jos vienintelis veiklos tikslas veikti kaip centrinei perkančiajai bendrovei, siekiant užtikrinti Irano naftos ministerijos politikos vykdymą. Taryba taip pat konstatuoja, kad Kala Naft įkūrė NIOC ir 100 % pirmosios bendrovės akcijų priklauso šiai bendrovei, kuri yra Irano naftos ministerijos kontroliuojama valstybės bendrovė.

45.

NIOC ryšiai su Irano valstybe buvo konstatuoti daugelyje sprendimų. Šiuo klausimu Taryba pirmiausia cituoja sprendimą, kuriame Prancūzijos Cour de cassation nusprendė, kad NIOC galėjo naudotis užsienio valstybėms pripažįstamais imunitetais nuo jurisdikcijos ne tik dėl įsteigimo santykių, egzistuojančių tarp jos ir Irano valstybės, bet ir dėl viešųjų paslaugų teikimo užduoties, kurią vykdo ( 19 ). Taryba taip pat cituoja arbitražo sprendimą, kuriame Irano ir JAV pretenzijų teismas konstatavo, kad NIOC veikia kaip Irano valstybės atstovė ( 20 ).

46.

Dėl struktūrinių ryšių, egzistuojančių tarp Kala Naft ir NIOC, Kala Naft įstatuose numatyta, jog ji veikia NIOC naudai ir pagal jos nustatytas taisykles. Taigi ji neturi jokio savarankiškumo. Šiuo klausimu Taryba pažymi, jog Kala Naft įstatuose ne kartą nurodyta, kad Kala Naft organai veikia pagal NIOC reglamentuojančias taisykles, kad valdybos nariai turi būti visu etatu dirbantys NIOC darbuotojai (įstatų 9 straipsnis) ir kad šiam organui pavesta veikti NIOC naudai (įstatų 11 straipsnis).

47.

Anot Tarybos, atsižvelgiant į šiuos įvairius elementus, reikėtų pripažinti, kad Kala Naft yra Irano valstybės institucija. Taryba pažymi, kad ši bendrovė disponuoja akivaizdžiomis priemonėmis padėti Irano valstybei jos branduolinei programai plėtoti, neturėdama jokios autonomijos, leidžiančios jai nevykdyti Irano vyriausybės prašymų.

48.

Kadangi Kala Naft veikia Irano valstybės naudai tarpininkaujama NIOC, Tarybos nuomone, ji turėtų būti suprantama kaip Irano vyriausybės subjektas. Todėl Kala Naft neturi teisės remtis pagrindinėmis teisėmis. Dėl to Bendrasis Teismas turėjo pripažinti Kala Naft ieškinį nepriimtinu.

49.

Taryba pripažįsta, kad institucijos pareiškė šį prieštaravimą tik per žodinę proceso dalį, tačiau ji tvirtina, jog ieškinio priimtinumo sąlygos priskirtinos prie nepriimtinumo priežasčių viešosios tvarkos pagrindu. Ji taip pat nurodo, kad šis nepriimtinumu pagrįstas prieštaravimas galioja visiems Kala Naft pateiktiems ieškinio pagrindams. Iš tiesų, kadangi ieškinio dalykas buvo siekis panaikinti sprendimą dėl lėšų įšaldymo, o tai yra įsikišimas į nuosavybės teisę, nėra svarbu, kad kai kuriuose ieškinio pagrinduose ši teisė neminima. Taigi nepriimtinu turėjo būti pripažintas visas ieškinys.

50.

Komisija mano, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti ieškinį nepriimtinu tik iš dalies. Grįsdama savo analizę skirtumu tarp procedūrinių teisių, kuriomis gali remtis toks valstybės subjektas kaip Kala Naft, ir pagrindinių teisių, kaip antai teisės į nuosavybę, kuriomis jie remtis negali, Komisija teigia, kad nepriimtinu turėjo būti pripažintas tik su nuosavybės teisės pažeidimu susijęs ieškinio pagrindas.

51.

Į šiuos argumentus Kala Naft pirmiausia atsako, kad Taryba niekada neneigė ieškinio priimtinumo, bet neigė tik Kala Naft galimybę remtis savo pagrindinėmis teisėmis. Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad šis pagrindas susijęs su ieškinio pagrįstumu. Keliamos galimybės pasinaudoti tam tikra teise sąlygos yra bylos esmės, o ne priimtinumo klausimas. Šiomis aplinkybėmis, dabar teigdama, kad Kala Naft pareikštas ieškinys nepriimtinas dėl teisės pareikšti ieškinį neturėjimo, Taryba Teisingumo Teisme remiasi nauju pagrindu, kuris pats dėl to yra nepriimtinas.

52.

Antra, Kala Naft tvirtina, kad šis su ieškinio pagrįstumu susijęs pagrindas pirmą kartą buvo pareikštas per posėdį ir jis nesusijęs su viešąja tvarka. Taigi, kalbama apie nepriimtiną naują pagrindą, vadovaujantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi.

53.

Trečia, netikslu teigti, kad Kala Naft neturi teisės pareikšti ieškinio Bendrajame Teisme, nes yra Irano valstybės institucija. Kala Naft tvirtina, kad, priešingai nei EŽTK 34 straipsnyje, nė viena SESV nuostata valstybei nedraudžiama pareikšti ieškinio Sąjungos teismuose. Valstybės suverenitetas pasireiškia imunitetu nuo jurisdikcijos, kuris leidžia jai nebūti patrauktai į teismą, tačiau tai nedraudžia vienam suverenui savanoriškai pripažinti kito suvereno jurisdikciją.

54.

Be to, Kala Naft ginčija esanti Irano valstybės institucija. Aplinkybė, kad ji visiškai priklauso Irano valstybei, netrukdo jai vykdyti savarankiškos ir autonomiškos veiklos. Ji ginčija minėtą Prancūzijos Cour de cassation sprendimą, kuris, anot jos, neatspindi visuotinai valstybėse narėse pripažinto skirtumo tarp jure gestionis ar jure imperii atliekamų veiksmų. Šiuo klausimu ji cituoja Bundesverfassungsgericht sprendimą, kuriame NIOC turimų lėšų apribojimas buvo pripažintas leistinu dėl to, kad šios lėšos nėra suverenitetui įgyvendinti skirtas turtas ( 21 ).

55.

Ketvirta, Kala Naft primena Sprendimo 2010/413 25 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „[juo] gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma <...> Chartijoje, ypač teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į nuosavybę ir teisė į asmens duomenų apsaugą. Šis sprendimas turėtų būti taikomas gerbiant tas teises ir laikantis tų principų“ bei 2010 m. liepos 29 d. Tarybos laiško, kuriuo Kala Naft buvo informuota, kad ji įtraukta į sąrašą, pastraipą, kurioje nurodyta:

„<...> your attention is also drawn to the possibility of challenging the Council’s decision before the General Court of the European Union, in accordance with the conditions laid down in Article 275, 2nd paragraph, and Article 263, 4th and 6th paragraphs, of the Treaty on the Functioning of the European Union.“

56.

Penkta, Kala Naft tvirtina, kad, jeigu ji turėtų būti pripažinta valstybės subjektu, bet kokia jai taikoma ribojamoji priemonė būtų neteisėta kaip prieštaraujanti SESV 215 straipsnio 2 daliai, kurioje numatytos tik ribojamosios priemonės fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ar nevalstybiniams subjektams.

57.

Pirmajam apeliacinio skundo pagrindui pagrįsti suformuluotu Tarybos teiginiu tvirtinama, kad Kala Naft, kaip Irano valstybės institucija, neturi teisės Sąjungos teisme remtis su pagrindinėmis teisėmis susijusia apsauga ir garantijomis, nesvarbu, ar šios teisės yra procedūrinės, ar materialinės. Manydama, kad kalbama apie Kala Naft ieškinio Bendrajame Teisme priimtinumo sąlygą, kuri yra viena iš nepriimtinumo priežasčių viešosios tvarkos pagrindu, Taryba kaltina Bendrąjį Teismą nagrinėjus šį klausimą pateiktų ieškinio pagrindų pagrįstumo, o ne jų priimtinumo aspektu. Ji teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti nepriimtinu visą Kala Naft ieškinį, o Komisija mano, kad Bendrasis Teismas privalėjo pripažinti ieškinį nepriimtinu tik iš dalies, kiek tai susiję su ieškinio pagrindu dėl nuosavybės teisės pažeidimo.

58.

Mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos klausimą dėl galimybės trečiųjų valstybių institucijoms remtis su pagrindinėmis teisėmis susijusia apsauga ir garantijomis pripažindamas klausimu, veikiau susijusiu su bylos esme, o ne su priimtinumu.

59.

Kadangi neginčijama, kad Kala Naft ieškinys susijęs su SESV 275 straipsnio antra pastraipa, kad ši bendrovė turėjo teisę ginčyti savo įtraukimą į sąrašą Sąjungos teisme, nes ši priemonė yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusi, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir kad jos suinteresuotumas pareikšti ieškinį nebuvo ginčijamas, Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, jog Kala Naft galimybė remtis su pagrindinėmis teisėmis susijusia apsauga ir garantijomis nepriskiriama ieškinio priimtinumo sąlygų nagrinėjimo sričiai ir yra susijusi su bylos esme. Mano manymu, čia kalbama apie klausimą, kuris, jeigu šalys jį laiku iškelia vykstant procesui, prireikus turėtų sudaryti pirminio vertinimo dalyką nagrinėjant nurodytų ieškinio pagrindų pagrįstumą.

60.

Kadangi Tarybos ir Komisijos argumentai pirmą kartą buvo išdėstyti per Bendrojo Teismo posėdį, šioms institucijoms nenurodant aplinkybės, jog jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, jie iš tiesų sudarė naują pagrindą, kaip tai suprantama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, kurį šis teismas teisingai pripažino nepriimtinu.

61.

Tarybos ir Komisijos nuoroda į EŽTK 34 straipsnį, kuriame nepripažįstamas vyriausybinių organizacijų Europos Žmogaus Teisių Teisme pareikštų ieškinių priimtinumas, yra nereikšminga. Kaip neseniai nurodė Bendrasis Teismas ( 22 ), EŽTK 34 straipsnis yra procedūrinė nuostata, kuri nėra taikoma procesams Sąjungos teismuose. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šia nuostata siekiama išvengti, kad tam tikra valstybė EŽTK šalis vienu metu būtų ir pareiškėja, ir atsakovė šiame teisme ( 23 ). Tokie argumentai negali būti taikomi ginčams dėl panaikinimo Sąjungos teisėje. Joje pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą numatytos tik jai būdingos ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos, kurios atitinka kitokią logiką, nei išdėstyta EŽTK 34 straipsnyje. Negali būti keliamas klausimas dėl to, kad būtų iškelta papildoma – neigiama – trečiųjų valstybių institucijų pareikštų ieškinių dėl ribojamųjų priemonių priimtinumo sąlyga, t. y. sąlyga nesiremti pagrindinių teisių pažeidimu.

62.

Nekalbant apie šią priskyrimo prie priimtinumo ar ieškinio esmės problemą, teiginys, pagal kurį toks subjektas, kaip Kala Naft, negali Sąjungos teisme remtis savo pagrindinių teisių pažeidimu, siekdamas ginčyti jam skirtą ribojamąją priemonę, mano nuomone, akivaizdžiai neteisingas.

63.

Kaip parodė Taryba ( 24 ), Kala Naft palaiko su NIOC, Irano viešuoju subjektu, taigi netiesiogiai ir su Irano valstybe, tam tikrus struktūrinius ir funkcinius ryšius, kurie leidžia laikyti ją Irano valstybės institucija arba bet jau veikiančia ne savarankiškai, o šios valstybės naudai. Kaip nedviprasmiškai matyti iš jos įstatų 3.1 straipsnio, šios centrinės perkančiosios bendrovės tikslas – vykdyti Irano naftos ministerijos politiką.

64.

Vis dėlto šis konstatavimas, mano nuomone, neužkerta kelio tam, kad toks subjektas Sąjungos teisme remtųsi savo pagrindinių teisių pažeidimu, siekdamas ginčyti jam skirtų ribojamųjų priemonių teisėtumą. Žinant, kad dėl ribojamųjų priemonių pateikti ieškiniai iš esmės susiję su pagrindais dėl pagrindinių teisių, kaip antai teisės į gynybą, teisės į veiksmingą teisminę gynybą arba nuosavybės teisės, pažeidimo, Tarybos teiginys tiesiog reikštų, kad iš vienaip ar kitaip nuo trečiųjų valstybių priklausomų asmenų ir subjektų būtų atimta teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

65.

Be to, nemažai pirminei teisei priskirtinų nuostatų leidžia lengvai paneigti šį teiginį.

66.

SESV 215 straipsnis yra teisinis pagrindas, leidžiantis Tarybai nustatyti ribojamąsias priemones, skirtas trečiosioms valstybėms, su jomis susijusiems asmenims bei subjektams ir nevalstybiniams asmenims bei subjektams.

67.

Kai ribojamosiomis priemonėmis siekiama trečiosioms valstybėms daryti spaudimą, kaip yra nagrinėjamu atveju, toks veiksmas gali apimti asmenims ar subjektams, kurie susiję su atitinkamos trečiosios valstybės režimu, priklausančių lėšų įšaldymo priemones ( 25 ). Nėra jokių nuorodų į tai, kad tokie asmenys ar subjektai dėl savo ryšių su trečiąja valstybe, kuriai skirtas Sąjungos veiksmas, turėtų naudotis mažesnėmis teisinėmis garantijomis nei tos, kuriomis gali remtis asmenys ir subjektai, kurie neturi tokių ryšių su trečiąja valstybe. Šiuo klausimu konstatuoju, kad SESV 215 straipsnio 3 dalyje nustačius, jog „šiame straipsnyje nurodyti aktai apima reikalingas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių“, šiame straipsnyje nenumatytas toks skirtumas. Be to, Deklaracijoje dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 75 ir 215 straipsnių ( 26 ) primenama būtinybė gerbti fizinių asmenų ir subjektų, kuriems skirtos ribojamosios priemonės, pagrindines teises ir laisves, nedarant skirtumo pagal tai, ar jie palaiko daugiau ar mažiau glaudžius ryšius su trečiąja valstybe, ar net jai priklauso.

68.

Be to, kaip ir Bendrasis Teismas minėtuose sprendimuose Bank Mellat prieš Tarybą ir Bank Saderat Iran prieš Tarybą ( 27 ), noriu pažymėti, kad nei Chartijoje, nei Sutartyse nenumatytos nuostatos, pagal kurias juridiniams asmenims, kurie yra valstybės institucijos, netaikoma pagrindinių teisių apsauga. Priešingai, Chartijos nuostatomis, kurios yra svarbios atsižvelgiant į Kala Naft nurodytus ieškinio pagrindus, visų pirma jos 17, 41 ir 47 straipsniais, užtikrinamos „kiekvieno“ asmens teisės, ir ši formuluotė apima ir juridinius asmenis, kaip antai šią bendrovę.

69.

Tą patį galima konstatuoti dėl antrinės teisės, darant nuorodą į Sprendimo 2010/413 25 konstatuojamąjį dalį, kurioje teigiama, kad juo „gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų <...> Chartijoje, ypač teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisė į nuosavybę ir teisė į asmens duomenų apsaugą. Šis sprendimas turėtų būti taikomas gerbiant tas teises ir laikantis tų principų.“

70.

Vienintelis apribojimas, kurį būtų galima įžvelgti dėl trečiosios valstybės institucijos galimybės remtis su pagrindinėmis teisėmis susijusia apsauga ir garantijomis, yra tas, jog jos, kad jomis veiksmingai remtųsi, turi būti pritaikytos prie asmens, kuris jomis remiasi, fizinio ar juridinio pobūdžio.

71.

Galiausiai reikia pabrėžti, kad Tarybos ir Komisijos teiginys juo labiau stebina dėl to, kad jis tiesiogiai prieštarauja Sutartyse nustatytam reikalavimui, kad Sąjungai imantis veiksmų tarptautinėje arenoje būtų paisoma pagrindinių teisių. Šiuo klausimu pakanka padaryti nuorodą į SESV 205 straipsnį kartu su ESS 21 straipsniu.

72.

Taigi, atsižvelgiant į visus šiuos elementus, tokiam teiginiui turi būti absoliučiai nepritarta ir pirmasis Tarybos pateiktas apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

73.

Apskritai kalbant, mano nuomone, būtų prasminga, kad Teisingumo Teismas pasinaudotų šios bylos teikiama galimybe ir užkirstų kelią daugelį kartų Tarybos ir Komisijos nagrinėjant kitus ieškinius gintai idėjai, aptartai 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendime Tay Za prieš Tarybą ( 28 ), kad pagrindinės teisės, visų pirma teisė į gynybą, netaikomos asmenims ir subjektams, nurodytiems Reglamento dėl ribojamųjų priemonių režimo taikymo tam tikrai trečiajai valstybei priede ( 29 ). Šie argumentai nagrinėjami skundžiamo sprendimo 86–91 punktuose. Mano nuomone, argumentai pagrįsti dirbtiniu skirstymu į asmenis ir subjektus, kuriems priemonės taikomos dėl jų pačių veiklos, ir asmenis ir subjektus, kuriems priemonės taikomos dėl jų priklausymo tam tikrai bendrai asmenų ir subjektų grupei. Teise į gynybą galėtų remtis tik pirmieji.

74.

Nors skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas priėjo prie patenkinamos išvados, nes pripažino, kad Kala Naft gali remtis teisės į gynybą paisymo principu, jo argumentai šio sprendimo 88 punkte man neatrodo teisingi. Jis konstatuoja, kad, skirtingai nei suinteresuotiesiems asmenims byloje, kurioje priimtas minėtas Bendrojo Teismo sprendimas Tay Za prieš Tarybą, Kala Naft„ribojamosios priemonės taikomos todėl, kad manoma, jog ji pati dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, o ne dėl to, kad ji priklauso bendrai asmenų ir subjektų, susijusių su Irano Islamo Respublika, kategorijai“. Taip jis patvirtina skirtumą tarp šių dviejų asmenų ir subjektų kategorijų atsižvelgiant į jų galimybę remtis teise į gynybą. Tačiau nagrinėjama byla parodo, kad toks skirtumas nereikšmingas. Kaip toliau turėsiu galimybę paaiškinti, struktūriniai ir funkciniai ryšiai, kuriuos Kala Naft palaiko su Irano valstybe, kaip tik yra vienas iš elementų, leidžiančių spręsti, kad ji prisideda prie Irano branduolinės programos.

75.

Siekdamas pagrįsti savo argumentus, Bendrasis Teismas, kiek tai susiję su teise į gynybą, galėjo teigti, kad tokio skirtumo Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra numatęs. Skundžiamo sprendimo 90 punkte jis teisingai pažymėjo, kad „Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 ir 4 dalyse, Reglamento [(EB)] Nr. 423/2007[ ( 30 )] 15 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos nuostatos, kuriomis užtikrinama subjektų, kuriems taikomos pagal šiuos teisės aktus nustatytos ribojamosios priemonės, teisė į gynybą“, ir kad tai, „ar šios teisės paisoma, tikrina Sąjungos teismas“.

76.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu, kuris apima tris dalis, Taryba kritikuoja toliau nurodytus skundžiamo sprendimo punktus.

77.

Ribojamųjų priemonių taikymas Kala Naft buvo pateisintas trimis motyvais. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas kaip nepagrįstą atmetė ieškinio pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję su pirmuoju ir antruoju Tarybos nurodytais motyvais. Dėl pirmojo motyvo jis nusprendė, kad nurodytas motyvas leido Kala Naft patikrinti ginčijamų aktų pagrįstumą, gintis Bendrajame Teisme ir šiam teismui atlikti kontrolę ( 31 ). Dėl antrojo motyvo Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad jis suteikė Kala Naft galimybę ginčyti tariamo bandymo pirkti tikrumą ir teigti, kad jos naudojami itin atsparaus lydinio vartai nėra skirti vien tik branduolinei pramonei ( 32 ).

78.

Tačiau jis pritarė tam pačiam ieškinio pagrindui, kiek tai susiję su trečiuoju motyvu, pateikdamas tokį paaiškinimą:

„79 Tačiau trečias motyvas, pagal kurį ieškovė palaiko ryšius su bendrovėmis, dalyvaujančiomis Irano branduolinėje programoje, yra nepakankamas, nes iš jo ji negali suprasti, kokiais ryšiais su kokiais subjektais ji faktiškai kaltinama, o tai reiškia, kad ji negali patikrinti šio teiginio pagrįstumo ir jo pakankamai tiksliai ginčyti.“

79.

Todėl skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas nusprendė „panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su trečiuoju motyvu“. Skundžiamo sprendimo 81 punkte jis nurodė: „kadangi trys atitinkami motyvai yra savarankiški, ši išvada nereiškia, kad ginčijami aktai panaikinami, kiek jais nustatytos ieškovei taikomos ribojamosios priemonės. Tačiau į trečiąjį motyvą nebus galima atsižvelgti nagrinėjant kitus ieškinio pagrindus, visų pirma aštuntąjį pagrindą dėl faktinių aplinkybių vertinimo klaidos“.

80.

Toliau, nagrinėdamas trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su Kala Naft teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, Bendrasis Teismas atsakė į argumentą, kuriuo ji teigė, kad negalėjo susipažinti su Tarybos byloje esančiais duomenimis ir informacija, susijusiais su ja, nors aiškų prašymą šiuo klausimu pateikė 2010 m. rugsėjo 12 d. laiške. Šiuo laišku Kala Naft iš esmės prašė Tarybos „pakankamai išsamiai informuoti“ ją apie tris nurodytus motyvus. Pažymėjęs, kad Taryba neatsakė į šį prašymą 2010 m. spalio 28 d. laiške, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba pažeidė Kala Naft teisę į gynybą, nes neatsakė į prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga, kurį pastaroji pateikė laiku ( 33 ). Toliau tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą dėl šios bendrovės teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo, o tai lėmė, kad jis pritarė trečiajam ieškinio pagrindui, taigi ir panaikino ginčijamus teisės aktus, kiek jie buvo susiję su Kala Naft.

81.

Pažymėdamas, kad, remiantis Tarybos tvirtinimu, jos byloje nebuvo kitų įrodymų ar informacijos, nei nurodyti ginčijamų aktų motyvuose, Bendrasis Teismas manė prasminga „dėl proceso ekonomiškumo ir tinkamo teisingumo vykdymo“ išnagrinėti septintąjį ir aštuntąjį ieškinio pagrindus, atitinkamai susijusius su teisės klaida, kalbant apie „dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje“ sąvoką, ir faktinių aplinkybių vertinimo klaida, kalbant apie Kala Naft veiklą.

82.

Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės klaida kalbant apie „dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje“ sąvoką, Bendrasis Teismas pateikė tokius argumentus:

83.

Galiausiai dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių vertinimo klaida kalbant apie ieškovės veiklą, Bendrasis Teismas nusprendė:

84.

Taryba pirmiausia teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes kiekvieną iš trijų motyvų, kurie pagrindė Kala Naft įtraukimą į sąrašą, išnagrinėjo atskirai, po vieną ir skirtingų panaikinimo pagrindų aspektu. Konkrečiai kalbant, siekiant įvertinti paramos branduolinių ginklų platinimui buvimą, pirmasis motyvas yra reikšmingas atsižvelgiant į kitus motyvus, nurodytus įtraukiant į sąrašą Kala Naft. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į šio pirmojo motyvo santykį su kitais pagrindimo elementais.

85.

Antra, Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes, vertindamas antrąjį ir trečiąjį motyvus, tinkamai neatsižvelgė į aplinkybę, kad šie duomenys buvo pagrįsti informacija iš konfidencialių šaltinių. Ji pažymi, kad Irano Islamo Respublikos branduolinių ginklų platinimo veikla yra slapta, kad apie ją nėra pranešta TATENA ir kad ji vykdoma pažeidžiant Saugumo Tarybos rezoliucijas. Veikla, kuria kaltinama Kala Naft dėstant antrąjį ir trečiąjį motyvus, taip pat slapta, o duomenų, kuriais remiantis ji buvo konstatuota, šaltiniai yra konfidencialūs.

86.

Tam tikros valstybės narės gali prieštarauti informacijos iš konfidencialių šaltinių pateikimui, nes ši informacija galėtų leisti nustatyti asmenis, kurie pateikė šią informaciją, arba atskleisti metodą, kuriuo ši informacija buvo gauta. Todėl galėtų kilti pavojus atitinkamų asmenų gyvybei ar saugumui ir rizika pakenkti metodui, kurį naudojant buvo gauta tokia informacija.

87.

Taryba taip pat pažymi, kad šią informaciją valstybei narei galėjo konfidencialiai suteikti trečioji valstybė, kuri atsisako leisti ją atskleisti. Tokiu atveju taip pat būtina paisyti informacijos konfidencialumo, nes kitaip galėtų būti pakenkta valstybių narių ir trečiųjų valstybių tarptautiniam bendradarbiavimui.

88.

Tuo remdamasi Taryba daro išvadą, kad kai valstybė narė pasiūlo įtraukti į sąrašą tam tikrą asmenį ar subjektą, tačiau įrodymai ar informacija, kurie pagrindžia ar patikslina tokio įtraukimo priežastis, gauti iš konfidencialių šaltinių, gali būti teisėtai įtraukiama į sąrašą remiantis vien šios valstybės narės pateikta motyvų santrauka. Taryba pažymi, kad ši motyvų santrauka turi būti objektyviai įtikinama, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

89.

Per teismo posėdį, siekdama įrodyti objektyvų motyvų įtikinamumą, ji akcentavo Saugumo Tarybos rezoliucijos 1929 (2010) 17 konstatuojamojoje dalyje pabrėžtą aplinkybę, kad „naftos chemijos pramonėje naudojamos medžiagos labai panašios į tas, kurios naudojamos tam tikroje jautrioje branduolinio kuro ciklo veikloje“.

90.

Anot Tarybos, jos ginamas požiūris atitinka abipusio pasitikėjimo principą, kuriuo turi būti vadovaujamasi esant santykiams tarp valstybių narių bei santykiams tarp jų ir Sąjungos institucijų ir kurį pateisina aplinkybė, kad su pagrindinių teisių paisymu susijusios vertybės yra bendros valstybėms narėms ir Sąjungai. Be to, ši išvada taip pat atitinka lojalaus bendradarbiavimo principą, numatytą ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje. Taigi būtų per daug, jei būtų reikalaujama, kad valstybė narė atskleistų įrodymus ir informaciją, net jei jų šaltinis yra konfidencialus.

91.

Taryba taip pat cituoja įvairius Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, susijusius su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, iš kurių matyti, kad „teisė į svarbių įrodymų atskleidimą nėra absoliuti. Konkrečioje baudžiamojoje procedūroje gali atsirasti konkurencingų interesų, pavyzdžiui, nacionalinis saugumas ar būtinybė apsaugoti liudytojus, kuriems kyla represijų pavojus, arba būtinybė išsaugoti policijos naudojamų informacijos paieškos metodų paslaptį, kurie turi būti suderinti su kaltinamojo teisėmis“ ( 34 ).

92.

Anot Tarybos, ši Europos Žmogaus Teisių Teismo išvada dėl kaltinimo baudžiamosiose bylose a fortiori turėtų galioti šiame apeliaciniame skunde aptariamoms ribojamosioms priemonėms, nes jos yra ne baudžiamosios sankcijos, o prevencinio pobūdžio priemonės ( 35 ).

93.

Dėl visų šių priežasčių Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog ji turėjo pateikti įrodymų antrajam motyvui pagrįsti (t. y. Kala Naft bandymą įsigyti itin atsparaus lydinio vartų, naudojamų tik branduolinėje pramonėje) ir labiau patikslinti trečiąjį motyvų elementą (t. y. kad Kala Naft turi ryšių su bendrovėmis, dalyvaujančiomis Irano branduolinėje programoje). Taryba taip pat mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad ji pažeidė Kala Naft teisę į gynybą, neatsakydama į jos prašymą būti informuotai apie detales, susijusias su jos kaltę patvirtinančiais duomenimis.

94.

Atsakydama į šiuos argumentus Kala Naft pirmiausia tvirtina, kad pati Taryba apibūdino kiekvieną ginčijamuose aktuose esantį pagrindimo elementą kaip savaime pakankamą jos sprendimui pagrįsti. Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos atmesdamas trečiąjį motyvą ir Tarybos apeliacinio skundo pagrindas turi būti laikomas nauju, taigi ir nepriimtinu.

95.

Pritardama Bendrojo Teismo argumentams, išdėstytiems skundžiamo sprendimo 114 ir 115 punktuose, Kala Naft, antra, teigia, kad iš esmės negaliojantis pirmasis motyvas negalėjo patvirtinti trečiojo motyvo.

96.

Trečia, Kala Naft teigia, kad, net ir kartu skaitant pirmąjį ir trečiąjį motyvus, pastarasis lieka neaiškus, nes neįmanoma suprasti, į kokias bendroves ir į kokius ryšius Taryba daro nuorodą.

97.

Kalbėdama apie įrodymus, Kala Naft tvirtina, kad Taryba rėmėsi įrodymų konfidencialumu tik per posėdį. Taigi tai yra naujas pagrindas, kurį nagrinėti Bendrajam Teismui draudžiama pagal jo Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį.

98.

Kala Naft cituoja minėtą Sprendimą Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją ir 2012 m. kovo 21 d. Bendrojo Teismo sprendimą Fulmen prieš Tarybą ( 36 ) ir tvirtina, kad Sąjungos teismas turi galėti patikrinti lėšų įšaldymo priemonių teisėtumą ir pagrįstumą, ir negalima remtis tuo, kad Tarybos naudojami įrodymai ir informacija yra slapti ar konfidencialūs.

99.

Ji pabrėžia, kad Taryba nepateikė jai jokių duomenų. Kala Naft primena, kad lėšų įšaldymas yra motyvuotas aplinkybe, kad ji bandė įsigyti medžiagos (itin atsparaus lydinio vartų), naudojamos tik branduolinėje pramonėje, ir palaikė ryšius su branduolinėje programoje dalyvaujančiomis bendrovėmis. Kala Naft nesupranta, kaip informacijos pateikimas šiuo klausimu galėtų kelti pavojų Tarybos ar valstybių narių informatorių saugumui. Ji veikiau mano, kad šis tariamas konfidencialumas nuslepia akivaizdžių elementų trūkumą, ir pažymi, kad Taryba nesiūlo jokios praktinės priemonės, kuri leistų išspręsti problemą, kaip antai duomenų pateikimo per uždarą posėdį.

100.

Iš karto norėčiau pasakyti, kad nepritariu Bendrojo Teismo išdėstytiems argumentams ir išvadai, prie kurios jis priėjo. Šis nepritarimas daugiausia aiškinamas aplinkybe, kad Bendrasis Teismas, mano nuomone, nepakankamai atsižvelgė į kontekstą, kuriuo remiantis buvo priimtos Irano Islamo Respublikai taikomos ribojamosios priemonės, ir į šių priemonių prevencinį pobūdį.

101.

Šiam kontekstui būdingas konstatavimas, išreikštas Saugumo Tarybos rezoliucijos 1929 (2010) 4 konstatuojamojoje dalyje, t. y. kad, „kaip patvirtinta [TATENA] Generalinio direktoriaus ataskaitose <...>, Iranas nei visiškai nuolatiniam laikui nutraukė bet kokią veiklą, susijusią su sodrinimu ir perdirbimu bei su sunkiuoju vandeniu <...>, nei bendradarbiavo su TATENA dėl neišspręstų klausimų, kurie kelia susirūpinimą ir turi būti išaiškinti, siekiant atmesti galimą karinį jo branduolinės programos aspektą, nei ėmėsi kitų TATENA Valdytojų tarybos reikalaujamų priemonių, nei įvykdė Saugumo Tarybos rezoliucijų 1696 (2006), 1737 (2006), 1747 (2007) ir 1803 (2008) nuostatas“. Atsižvelgdama į šį konstatavimą, Saugumo Taryba, be kita ko, Rezoliucijos 1929 (2010) 5 punkte nusprendė, kad „Iranas turi nedelsdamas visiškai ir besąlygiškai įvykdyti įsipareigojimus, tenkančius jam pagal garantijų susitarimą [TNP ( 37 )], kurį jis sudarė su TATENA“.

102.

Susidūrusi su nuolatiniu Irano Islamo Respublikos atsisakymu įgyvendinti jos rezoliucijas ir bendradarbiauti su TATENA, Saugumo Taryba buvo paskatinta daryti spaudimą šiai valstybei, kad įtikintų ją laikytis tarptautinių įsipareigojimų. Šiuo tikslu nustatytos priemonės galios tol, kol Saugumo Taryba dėl Irano Islamo Respublikos išreikšto atsisakymo bendradarbiauti neturės garantijų, kad šios valstybės branduolinė programa vykdoma vien taikiais tikslais.

103.

Be to, kad Saugumo Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės skirtos Irano Islamo Respublikai daryti spaudimą siekiant skatinti paisyti tarptautinių įsipareigojimų, jomis, kaip matyti iš Rezoliucijos 1929 (2010) 21 konstatuojamosios dalies, siekiama užkirsti kelią šiai valstybei plėtoti jautrias technologijas savo branduolinei ir raketų programoms.

104.

Taigi, kaip ir ankstesnėse rezoliucijose, šioje akcentuojama branduolinių ginklų platinimo rizika, kurią kelia Irano branduolinė programa ( 38 ), ir būtinybė užkirsti kelią šiai rizikai.

105.

Tarp Rezoliucijoje 1929 (2010) numatytų prevencinių priemonių jos 21 punkte, tęsiant tai, kas buvo nustatyta ankstesnėse rezoliucijose ( 39 ), numatytas įšaldymas lėšų ir ekonominių išteklių, dėl kurių valstybės disponuoja informacija, suteikiančia joms pagrįstų priežasčių manyti, kad jie galėtų būti panaudoti Irano Islamo Respublikos branduolinei veiklai, dėl kurios kyla branduolinių ginklų platinimo rizika, arba branduolinių ginklų tiekimo sistemai kurti.

106.

Teisingumo Teismas yra nedviprasmiškai pripažinęs prevencinį Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių pobūdį. Minėtame Sprendime Bank Melli Iran prieš Tarybą jis pažymėjo, kad „iš [Reglamento Nr. 423/2007] konstatuojamųjų dalių ir visų nuostatų matyti, kad juo siekiama imantis ekonomiką ribojančių priemonių sutrukdyti šios valstybės branduolinei politikai arba ją sustabdyti, atsižvelgiant į ja keliamą riziką“ ( 40 ). Jis nurodė, kad „kovojama su konkrečia rizika, kylančia dėl Irano branduolinių ginklų platinimo programos, o ne su bendra branduolinių ginklų platinimo veikla“ ( 41 ).

107.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Afrasiabi ir kt. ( 42 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tiek iš Rezoliucijos 1737 (2006), ypač 2 ir 12 punktų, tiek iš Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP[ ( 43 )], ypač pirmos ir devintos konstatuojamųjų dalių, teksto nedviprasmiškai matyti, kad Irano Islamo Respublikos atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės yra prevencinio pobūdžio, nes jomis siekiama užkirsti kelią branduolinių ginklų „platinimo rizikai“ šioje valstybėje“ ( 44 ).

108.

Įdomu pažymėti, kad iš šio konstatavimo Teisingumo Teismas padarė tiesioginę išvadą dėl „ekonominių išteklių“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 423/2007 1 straipsnio i punktą, išaiškinimo. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į prevencinį Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių pobūdį, „taikant šią sąvoką <...> svarbus veiksnys yra galimybė, jog šis turtas bus naudojamas siekiant gauti lėšų, prekių ar paslaugų, kurias panaudojus galėtų būti prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo Irane“ ( 45 ). Aiškindamas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 3 dalį dėl draudimo suteikti į sąrašą įtrauktiems asmenims ir subjektams lėšų ar ekonominių išteklių, Teisingumo Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad turtas, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 1 straipsnio i punktą, „savaime kelia apėjimo riziką, nes panaudojant jį prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo Irane“ ( 46 ), ir pabrėžė „galimybę <...> naudoti [šiuo atveju – vitrifikacinę krosnį] gaminant branduolinių raketų komponentus, taip prisidedant prie branduolinių ginklų platinimo Irane“ ( 47 ).

109.

Man atrodo, kad Teisingumo Teismas turėtų toliau laikytis šio požiūrio, kuris atitinka atsargumo principą ir kuris, aiškinant Sąjungos teisės nuostatas lėšų įšaldymo srityje, reiškia tai, kad kaip pagrindinis argumentas pasirenkama prevencinė ribojamųjų priemonių paskirtis.

110.

Taigi, jeigu Teisingumo Teismas ketina nuosekliai laikytis to, ką jis nusprendė minėtame Sprendime Afrasiabi ir kt., ir suteikti reikšmę pasikartojančioms nuorodoms į prevencinį ribojamųjų priemonių pobūdį, jis, kaip turėsiu galimybę paaiškinti toliau, turėtų nuspręsti, kad šis prevencinis ribojamųjų priemonių pobūdis reikalauja pritaikyti jo kontrolę, be kita ko, siekiant įvertinti, ar asmuo arba subjektas turi būti pripažintas teikiančiu paramą branduolinių ginklų platinimui.

111.

Siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimo rizikai, kurią kelia Irano branduolinė programa, ir padidinti spaudimą Irano Islamo Respublikai, Rezoliucijoje 1929 (2010) buvo išplėstas ankstesnių ribojamųjų priemonių taikymas ir numatytos papildomos ribojamosios priemonės šiai valstybei.

112.

Šiuo tikslu joje buvo identifikuoti ekonomikos sektoriai, kurių veikla gali būti susijusi su branduoline veikla, dėl kurios kyla branduolinių ginklų platinimo rizika. Tarp šių sektorių, be kita ko, yra energetikos sektorius ir visų pirma dujų ir naftos pramonė.

113.

Rezoliucijos 1929 (2010) 17 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kodėl šis sektorius numatytas. Šioje konstatuojamojoje dalyje Saugumo Taryba pabrėžia „potencialų ryšį tarp pajamų, kurių [Irano Islamo Respublika] gauna iš savo energetikos sektoriaus, ir jos branduolinės veiklos, kuri kelia branduolinių ginklų platinimo riziką, finansavimo“ ir tai, „kad naftos chemijos pramonėje naudojamos medžiagos labai panašios į tas, kurios naudojamos tam tikroje jautrioje branduolinio kuro ciklo veikloje“.

114.

Taigi Irano Islamo Respublikos energetikos sektorius yra vienas iš sektorių, kuriems ribojamosios priemonės taikomos dėl dviejų priežasčių: nes jis teikia šiai valstybei pajamų, kurios galėtų būti naudojamos branduolinei veiklai, kuri kelia branduolinių ginklų platinimo riziką, finansuoti, ir dėl to, kad naftos chemijos pramonėje naudojami objektai gali būti panaudoti plėtojant Irano branduolinę programą.

115.

Taigi konkrečiai šiam sektoriui ribojamosios priemonės taikomos dėl rizikos, susijusios su branduolinių ginklų platinimu, kurią jis kelia.

116.

Tokiam Irano energetikos sektoriaus keliamos rizikos išskyrimui pritarė Europos Vadovų Taryba 2010 m. birželio 17 d. išvadose, kuriose paragino Tarybą nustatyti ribojamąsias priemones, įgyvendinančias numatytąsias Rezoliucijoje 1929 (2010), ir lydimąsias priemones. Tarp sektorių, kuriems turėtų būti taikomos šios priemonės, yra „svarbiausi dujų ir naftos pramonės sektoriai, uždraudžiant naujas investicijas, techninę pagalbą ir technologijų, įrangos bei su šiomis sritimis susijusių paslaugų <...> perdavimą“ ( 48 ).

117.

Laikantis šių Europos Vadovų Tarybos išvadų, Sprendimo 2010/413 4 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „valstybių narių nacionaliniams subjektams arba iš valstybių narių teritorijos, arba naudojantis valstybių narių jurisdikcijai priklausančiais laivais ar orlaiviais draudžiama parduoti, tiekti arba perduoti svarbiausią įrangą ir technologijas [keliems] svarbiausiems naftos ir gamtinių dujų pramonės sektoriams Irane arba šiuose sektoriuose už Irano ribų veikiančioms Irano įmonėms ar Iranui nuosavybės teise priklausančioms įmonėms, nesvarbu, ar valstybių narių teritorija yra jų kilmės vieta“.

118.

Papildomai, be šios priemonės, Sprendime 2010/413 taip pat buvo numatytos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonės, taikomos papildomiems asmenims ir subjektams, bei papildomi apribojimai dvejopo naudojimo prekių ir technologijų prekybai.

119.

Reglamentu Nr. 961/2010 buvo įgyvendintos papildomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2010/413. Jo VI priede pateiktas pagrindinės įrangos ir technologijų, skirtų pagrindiniams šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje išvardytiems Irano naftos ir gamtinių dujų pramonės sektoriams, sąrašas. Jame taip pat nurodyta papildomų apribojimų dvejopo naudojimo prekių ir technologijų prekybai mastas, nurodant 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 428/2009, nustatantį Bendrijos dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų ir tranzito kontrolės režimą ( 49 ).

120.

Be to, atsižvelgdama į „Irano [Islamo Respublikos] keliamą konkrečią grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui“ ( 50 ), Taryba nusprendė esant reikalinga patikslinti lėšų įšaldymo sąrašus.

121.

Tai yra kontekstas, į kurį atsižvelgiant Kala Naft buvo įtraukta į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede esantį asmenų ir subjektų sąrašą. Šiam kontekstui būdingas dvigubas siekis, t. y., pirma, daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, paralyžiuojant strateginį sektorių, kuris yra svarbus jos pajamų, kurios potencialiai gali būti panaudotos branduolinei programai vykdyti, šaltinis.

122.

Antra, atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos konstatavimą Rezoliucijoje 1929 (2010) dėl naftos chemijos pramonėje cheminiams procesams naudojamų medžiagų panašumo į tas, kurios naudojamos tam tikroje jautrioje branduolinio kuro ciklo veikloje, ir į būtinybę apriboti dvejopo naudojimo prekių ir technologijų prekybą, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią rizikai, kad šios prekės ir technologijos, skirtos naftos ir dujų sektoriui priklausančioms įmonėms, iš tikrųjų bus ne pagal paskirtį naudojamos Irano Islamo Respublikos branduolinei veiklai. Šis siekis buvo įgyvendintas ne tik apribojus prekybą svarbiausia įranga ir technologijomis, kurios gali būti naudojamos Irano naftos ir dujų pramonėje, bet ir įšaldžius tokio subjekto kaip Kala Naft, kurio veiklos tikslą sudaro prekių šiame sektoriuje veikiančioms įmonėms įgijimas, lėšas ir ekonominius išteklius.

123.

Šiuo klausimu noriu priminti, kad Kala Naft tikslas – veikti kaip centrinei perkančiajai bendrovei dėl NIOC grupės veiklos, susijusios su nafta, dujomis ir naftos chemija.

124.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas išdėstė argumentus, kuriais nepaisoma šių konteksto elementų ir neatsižvelgiama į tai, kad jis turėjo įvertinti prevencinio, o ne baudžiamojo pobūdžio priemonę. Neatsižvelgimas į šį bendrą kontekstą lėmė, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas.

125.

Pareiga pranešti į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui jo įtraukimo priežastis aiškiai numatyta Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 dalyje, Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 36 straipsnio 3 dalyje.

126.

Kalbant apie į sąrašą įtrauktam asmeniui ar subjektui pateiktų motyvų pakankamumo patikrinimą, reikia remtis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti Sąjungos aktus ( 51 ). Iš esmės motyvai turi suteikti suinteresuotajam asmeniui galimybę sužinoti priežastis, dėl kurių buvo nustatytos priemonės, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę. Motyvuose turi būti nurodytos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių kompetentinga institucija nusprendė, jog suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma ribojančioji priemonė, o tai reiškia, kad šie motyvai turi leisti suinteresuotajam asmeniui suprasti, kuo jis kaltinamas, kad galėtų veiksmingai gintis ginčydamas nurodytus motyvus. Pareigos motyvuoti paisymas turi leisti suinteresuotajam asmeniui veiksmingai pasinaudoti turimomis teisių gynimo priemonėmis, siekiant ginčyti sprendimo dėl įtraukimo į sąrašą teisėtumą.

127.

Motyvavimo reikalavimas skiriasi atsižvelgiant į nagrinėjamo akto pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas. Šis reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, visų pirma akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, bei kitų asmenų, su kuriais aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, galimą interesą gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes, taip pat nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą ( 52 ). Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis jam suprasti dėl jo priimtos priemonės reikšmę ( 53 ).

128.

Priminęs šią teismų praktiką, Bendrasis Teismas, laikydamasis nuomonės, kad Taryba remiasi trimis savarankiškais motyvais, atskirai įvertino kiekvieną iš jų. Atlikęs šį nagrinėjimą, jis priėjo prie išvados, kad pirmieji du motyvai yra pakankami, tačiau nusprendė, kad trečiojo motyvo pobūdis nepakankamas.

129.

Todėl skundžiamo sprendimo 80 punkte jis nusprendė „pritarti [pagrindui dėl pareigos motyvuoti pažeidimo] ir todėl panaikinti ginčijamus aktus, kiek tai susiję su trečiuoju motyvu“. Toliau skundžiamo sprendimo 81 punkte jis nurodė, jog „kadangi trys atitinkami motyvai yra savarankiški, ši išvada nereiškia, kad ginčijami aktai panaikinami, kiek jais nustatytos ieškovei taikomos ribojamosios priemonės“, prieš pažymėdamas, kad „tačiau į trečiąjį motyvą nebus galima atsižvelgti nagrinėjant kitus ieškinio pagrindus, visų pirma aštuntąjį pagrindą dėl faktinių aplinkybių vertinimo klaidos“.

130.

Norėčiau pabrėžti prieštaravimą tarp skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktų, nes Bendrasis Teismas pirmajame iš šių punktų nusprendė panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su trečiuoju motyvu, ir iš karto sugrįžo prie šios išvados antrajame punkte.

131.

Net ir kiek pakoreguotas skundžiamo sprendimo 81 punktu 80 punktas lieka kritikuotinas, nes jame nurodyta, kad konstatavimas, pagal kurį vienas iš trijų motyvų nėra pakankamai tikslus ir konkretus, sudaro pareigos motyvuoti pažeidimą. Mano nuomone, ši išvada neteisinga. Priešingai, motyvus reikia suprasti kaip visumą ir nuspręsti, kad, kai bent vienas motyvavimo elementas gali būti laikomas pakankamai tiksliu ir konkrečiu, pareigos motyvuoti buvo paisoma.

132.

Motyvavimas laikytinas pakankamu, jeigu jis suteikia suinteresuotajam asmeniui ar subjektui galimybę suprasti priežastis, dėl kurių jis buvo įtrauktas į sąrašą, ir jas ginčyti. Atsižvelgiant į prevencinį nagrinėjamų priemonių pobūdį, šios priežastys turi atspindėti, kaip tam tikra į sąrašą įtraukto asmens ar subjekto veikla, veiksmai ar ryšiai gali prisidėti prie Irano branduolinės programos plėtojimo. Be to, motyvai turi būti vertinami atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ribojamosios priemonės nustatytos. Šiuo klausimu, vertinant motyvavimo pakankamumą, svarbu atsižvelgti į aplinkybę, kad tam tikrais atvejais į sąrašą įtrauktas asmuo ar subjektas šias aplinkybes žino.

133.

Nuo to momento, kai ribojamosios priemonės, vertinamos atsižvelgiant į jos nustatymo kontekstą, motyvuose pakankamai tiksliai ir konkrečiai nurodoma rizika, kurią kelia į sąrašą įtraukto asmens ar subjekto veikla, veiksmai ar ryšiai, kiek tai susiję su branduolinių ginklų platinimu, reikalavimas motyvuoti turi būti laikomas įvykdytu.

134.

Be to, aš abejoju dėl metodo, kai atskirai vertinami ribojamųjų priemonių motyvai nesiejami. Taikant šį metodą galima gauti iškraipytą ir dirbtinį rezultatą. Nors ir pripažįstu, kad trečiasis motyvas nėra tikslumo pavyzdys, man atrodo, kad jo izoliuotas arba siejamas su kitais motyvais vertinimas gali pakeisti analizės rezultatus. Taip pat pasakytina, kad ir šiuo atveju Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į Kala Naft lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo kontekstą.

135.

Šiuo klausimu, kaip paaiškinau pirmiau išdėstytuose samprotavimuose, neginčijama, kad Kala Naft turi struktūrinių ir funkcinių ryšių su valstybės įmone NIOC, kurią kontroliuoja Irano valstybė, ir kad Kala Naft paskirtis – veikti kaip centrinei perkančiajai bendrovei dėl NIOC grupės veiklos, susijusios su nafta, dujomis ir naftos chemija. Be to, Saugumo Taryba pažymėjo potencialų ryšį tarp pajamų, kurių Irano Islamo Respublika gauna iš savo energetikos sektoriaus, ir jos branduolinės veiklos, kuri kelia branduolinių ginklų platinimo riziką, finansavimo ir įspėjo valstybes dėl aplinkybės, kad naftos chemijos pramonėje naudojamos medžiagos labai panašios į tas, kurios naudojamos tam tikroje jautrioje branduolinio kuro ciklo veikloje.

136.

Mano nuomone, būtent atsižvelgiant į šį kontekstą ir kitus motyvavimo elementus reikėjo vertinti teiginio, kad Kala Naft turi ryšių su Irano branduolinėje programoje dalyvaujančiomis bendrovėmis, pakankamumą.

137.

Atsižvelgdamas į šiuos elementus, be išlygų darau išvadą dėl pakankamo ginčijamų aktų motyvavimo, nes jis leido Kala Naft, atsižvelgiant į kontekstą, kurio ji negalėjo teigti nežinanti, suprasti, kaip jos veikla, veiksmai ar tariami ryšiai galėjo prisidėti prie Irano branduolinės programos plėtojimo, taigi ir kelti branduolinių ginklų platinimo riziką.

138.

Taigi skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo pareigos motyvuoti pažeidimą.

139.

Skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba pažeidė Kala Naft teisę į gynybą, nes neatsakė į jos pateiktą prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga. Kadangi ši aplinkybė a priori galėjo būti paveikusi šios bendrovės gynybą Bendrajame Teisme, anot šio teismo, ji lėmė bendrovės teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimą. Taigi dėl šios priežasties Bendrasis Teismas panaikino ginčijamus aktus, kiek jie susiję su Kala Naft.

140.

Nepritariu šiai analizei.

141.

2010 m. rugsėjo 12 d. laiške Kala Naft paprašė Tarybos „pakankamai išsamiai informuoti“ ją apie tris prieš ją nurodytus motyvus. Taigi Kala Naft reikalavo iš Tarybos papildomos informacijos šiems motyvams pagrįsti, ir šios informacijos Taryba savo 2010 m. spalio 28 d. laiške nepateikė.

142.

Tačiau iš skundžiamo sprendimo 110 punkto matyti, kad savo raštuose Bendrajam Teismui Taryba patvirtino, kad jos byloje nėra kitų įrodymų ar informacijos nei nurodyti ginčijamų aktų motyvuose, kurie, be to, laikytini pakankamai tiksliais ir konkrečiais. Šiomis aplinkybėmis jos negalima kaltinti pažeidus Kala Naft teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes papildomai su motyvų santrauka ji nepateikė informacijos, kurios neturėjo ( 54 ).

143.

Dabar pereisiu prie klausimo, ar Taryba galėjo pagrįstai remtis vien jos turimais duomenimis, t. y. motyvų santrauka, aiškinama atsižvelgiant į kontekstą, kuriuo remiantis buvo nustatyta nagrinėjamoji ribojamoji priemonė, ir į Kala Naft pastabas, kad nustatytų, o vėliau nuspręstų palikti galioti šią priemonę. Bendrasis Teismas mano, kad taip nėra. Nesutinku su šiuo vertinimu.

144.

Reikėtų trumpai priminti Bendrojo Teismo argumentus.

145.

Pirmiausia Bendrasis Teismas nusprendė, kad pirmasis motyvas, jog Kala Naft naftos ir dujų sektoriui parduoda įrangą, kuri gali būti naudojama vykdant Irano branduolinę programą, neparodo paramos branduolinių ginklų platinimui, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies a punktą. Anot jo, „teisės aktų leidėjo vartojamoje formuluotėje numatyta, kad ribojamosios priemonės nustatomos subjekto atžvilgiu dėl paramos, kurią jis teikia branduolinių ginklų platinimo veiklai, o tai reiškia, jog prieš tai jis užsiėmė veikla, atitinkančia šį kriterijų. Tačiau nesant tokios faktinės veiklos vien rizikos, kad atitinkamas subjektas teiks paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai ateityje, nepakanka“ ( 55 ).

146.

Taip nuspręsdamas Bendrasis Teismas iš esmės patvirtino argumentus, kuriuos Kala Naft pateikė pirmojoje instancijoje, t. y. kad galima būtų laikyti parama branduolinių ginklų platinimui, asmens ar subjekto prisidėjimas prie branduolinės programos turi būti „faktiškas ir konstatuotas, o ne vien įmanomas ar galimas“ ( 56 ).

147.

Be to, Bendrasis Teismas atsisakė atsižvelgti į tai, kad pagal SESV 215 straipsnio 1 dalį Taryba turi teisę visiškai nutraukti ekonominius ir finansinius santykius su trečiąja valstybe arba nustatyti jai taikomas sektorines ribojamąsias priemones.

148.

Bendrasis Teismas tuo remdamasis padarė išvadą, kad reikia panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su pirmuoju motyvu.

149.

Kadangi Bendrasis Teismas nusprendė, kad teisinio faktinių aplinkybių kvalifikavimo požiūriu pirmasis motyvas nėra pagrįstas, faktinių aplinkybių teisingumą jis nagrinėjo vien antrojo motyvo, susijusio su tuo, kad Kala Naft mėgino nupirkti medžiagos (itin atsparaus lydinio vartų), kuri naudojama tik branduolinėje pramonėje, atžvilgiu.

150.

Tai darydamas jis taikė teisminės kontrolės standartą, priminęs jo pagrindinius bruožus ir intensyvumą. Anot jo, pagal teismų praktiką „akto, kuriuo nustatytos subjektui taikytinos ribojamosios priemonės, teisėtumo teisminė kontrolė apima tiek jį pagrindžiančių faktų ir aplinkybių vertinimą, tiek įrodymų ir informacijos, kuriais pagrįstas toks vertinimas, patikrinimą. Kilus ginčui, Taryba turi pateikti šiuos įrodymus, kad Sąjungos teismas galėtų juos patikrinti.“ ( 57 )

151.

Taikydamas šį kontrolės standartą, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Taryba nepateikė antrajame motyve suformuluotų teiginių įrodymų, reikia panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su šiuo motyvu.

152.

Taip argumentuodamas Bendrasis Teismas, mano nuomone, neteisingai įvertino ginčijamų aktų motyvų pagrįstumą.

153.

Pirmiausia, griežtai vertinant šį metodą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas naudojosi šiuo dvipakopiu vertinimu tokia eilės tvarka, kuri kiek stebina. Iš pradžių jis išnagrinėjo septintąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisės klaida, kalbant apie „dalyvavimo branduolinių ginklų platinimo veikloje“ sąvoką, prieš nagrinėdamas aštuntąjį ieškinio pagrindą, susijusį su faktinių aplinkybių vertinimo klaida, sprendžiant dėl Kala Naft veiklos. Tai darydamas Bendrasis Teismas pradėjo nagrinėti teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą prieš nagrinėdamas faktinių aplinkybių teisingumą, o man neatrodo, kad tai yra logiška ir tradicinė ieškinio pagrindų, nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, nagrinėjimo tvarka.

154.

Toks metodas juo labiau kritikuotinas dėl to, kad jis turėjo tiesioginę įtaką Bendrojo Teismo vertinimui dėl motyvavimo pagrįstumo. Iš tiesų jis lėmė, kad Bendrasis Teismas dirbtinai suskaidė įvairius motyvavimo elementus ir galiausiai pritarė tik antrajam, vertindamas faktinių aplinkybių teisingumą. Taigi Bendrasis Teismas siekė patikrinti teiginio dėl mėginimo nusipirkti itin atsparaus lydinio vartų, naudojamų tik branduolinėje pramonėje, teisingumą, nors faktinių aplinkybių teisingumo nagrinėjimas, sutelktas vien į šį mėginimą nusipirkti, iš tikrųjų nebuvo tinkamas, nes Kala Naft keliama rizika dėl branduolinių ginklų platinimo grindžiama kitais faktiniais elementais, kaip antai pačia Kala Naft veikla. Taigi Bendrojo Teismo taikytas metodas lėmė iškraipytą rezultatą.

155.

Be to, o tai dar svarbiau, Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių teisingumo ir jų teisinio kvalifikavimo vertinimas man atrodo neteisingas, nes jame niekaip neatsižvelgiama į prevencinį Kala Naft taikomos lėšų įšaldymo priemonės pobūdį ir į kontekstą, atsižvelgiant į kurį ši priemonė nustatyta.

156.

Siekdamas patikrinti motyvavimo pagrįstumą, t. y. ar jis gali pateisinti Kala Naft taikomą ribojamąją priemonę, Bendrasis Teismas, laikydamasis pragmatinio ir atsargumo principą atitinkančio požiūrio, turėjo atsižvelgti į toliau nurodomus kriterijus ir konteksto elementus.

157.

Pirmiausia, atsižvelgdamas į prevencinį lėšų įšaldymo priemonių pobūdį, Sąjungos teismas turi pritaikyti savo vykdomos šių priemonių vidinio teisėtumo kontrolės požymius ir intensyvumą, visų pirma kiek tai susiję su faktinių aplinkybių teisingumu ir teisiniu kvalifikavimu.

158.

Prevencinėmis priemonėmis, kaip antai šioje byloje nagrinėjamomis lėšų įšaldymo priemonėmis, siekiama užkirsti kelią nurodytiems asmenims ar subjektams turėti prieigą prie ekonominių ar finansinių išteklių, kuriuos jie galėtų naudoti branduolinių ginklų platinimo riziką keliančiai branduolinei veiklai ir branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklai paremti.

159.

Remiantis tuo, kas numatyta Rezoliucijos 1929 (2010) 21 punkte, šios priemonės gali būti nustatytos, jeigu kompetentingos institucijos turi informacijos, suteikiančios joms pagrįstų priežasčių manyti, kad šie ekonominiai ar finansiniai ištekliai galėtų būti naudojami tokiai branduolinei veiklai.

160.

Taigi remdamosi turimais įrodymais kompetentingos institucijos turi imtis priemonių, kurios joms atrodo būtinos, siekdamos išvengti to, kad rizika taptų tikrove, o nagrinėjamu atveju šią riziką sutaro potencialus ekonominių ar finansinių išteklių naudojimas Irano branduolinei programai.

161.

Šiomis priemonėmis visiškai nesiekiama nubausti už elgesį, dėl kurio, remiantis įrodymais, būtų įrodyta, kad juo iš tikrųjų prisidedama prie šios programos. Kitaip tariant, kai norima nustatyti prevencines priemones, nereikalaujama įrodymo, kad ekonominiai ar finansiniai ištekliai iš tiesų naudojami Irano branduolinei programai. Pakanka to, kad kompetentinga institucija turi pakankamai įrodymų, liudijančių, jog tokia rizika egzistuoja.

162.

Taigi Kala Naft taikoma lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemone siekiama ne nutraukti konkretų prekių pirkimą, dėl kurio įrodyta, kad tos prekės iš tiesų buvo naudojamos siekiant platinti branduolinius ginklus, o užkirsti kelią tokiems pirkimams.

163.

Taigi tam tikros rizikos prevencija negali būti prilyginta bausmei už padarytą pažeidimą. Todėl Sąjungos teismas turi pritaikyti savo kontrolę pagal tai, ar jam pavesta vertinti prie vienos, ar prie kitos kategorijos priskiriamų priemonių teisėtumą.

164.

Šis didžiulis skirtumas tarp prevencinių ir baudžiamųjų priemonių turi būti įtrauktas į Sąjungos teismo naudojamą kontrolės standartą ir asmens ar subjekto prisidėjimo prie Irano branduolinės programos vertinimą.

165.

Konstatavimas, kad ribojamosiomis priemonėmis labai paveikiamos atitinkamų asmenų ar subjektų teisės ir laisvės ( 58 ), mano požiūriu, nepateisina, kad prevencinių priemonių teisminė kontrolė būtų sutapatinta su baudžiamųjų priemonių kontrole, nes tai, kaip parodo naujausia Bendrojo Teismo praktika, paprasčiausiai užkirstų kelią tokios priemonės, kaip nagrinėjama šioje byloje, nustatymui.

166.

Tačiau toks konstatavimas reikalauja, kad kompetentinga institucija pakankamai įrodytų rizikos buvimą. Vis dėlto toks įrodymas nereikalauja, kad būtų pateiktas faktinio ekonominių ar finansinių išteklių panaudojimo Irano branduolinei programai įrodymas. Rizikos buvimas, kaip puikiai parodo ši byla, gali kilti dėl kelių objektyvių elementų, dėl kurių, vertinant bendrai, ši rizika tampa gana akivaizdi.

167.

Antra, siekdamas įvertinti ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, pagrįstumą, Sąjungos teismas turi atsižvelgti į jos nustatymo kontekstą.

168.

Norėčiau priminti, kad nagrinėjamu atveju šis kontekstas pažymėtas Saugumo Tarybos siekiu, prie kurio prisidėjo Europos Vadovų Taryba, o vėliau – Taryba, padidinti spaudimą Irano Islamo Respublikai, paralyžiuojant finansinius išteklius, kuriuos jai suteikia jos energetikos sektorius, ir išvengti to, kad prekės, skirtos naftos chemijos pramonei, iš tikrųjų būtų ne pagal paskirtį naudojamos Irano branduolinei programai.

169.

Šiais konteksto elementais pirmiausia išreiškiamas politinis sprendimas, t. y. tam tikru momentu taikyti priemones būtent Irano energetikos sektoriui, nes politinės institucijos mano, kad šis sektorius kelia ypatingą riziką, atsižvelgiant į kovą su branduolinių ginklų platinimu.

170.

Trečia, Sąjungos teismas turi atsižvelgti į tai, kad asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, kategorijų apibrėžimą lemia šis politinis sprendimas. Taigi reikia pripažinti didelę Tarybos diskreciją, kai ji atlieka vertinimą remdamasi motyvais, kuriuos jai pateikia valstybė narė, pasiūliusi įtraukimą į sąrašą, arba Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ( 59 ), dėl pakankamos rizikos buvimo.

171.

Ši didelė diskrecija, kurią turi turėti Taryba, pagrįsta politiniu ir kartu sudėtingu branduolinių ginklų platinimo rizikos vertinimo, kuris turi būti atliekamas paisant atsargumo principo, pobūdžiu. Mano nuomone, tokią vertinimo diskreciją turi atspindėti pritaikyta Sąjungos teismo atliekama kontrolė, kiek tai susiję su faktinių aplinkybių teisingumu ir jų teisinių kvalifikavimu.

172.

Taigi, vykdydamas kontrolę, Sąjungos teismas būti atidus, kad neperžengtų ribos, dėl ko jis, be kita ko, dėl pernelyg griežtų įrodymų reikalavimų pakeistų kompetentingos institucijos vertinimą savuoju.

173.

Konkrečiai kalbant, Sąjungos teismas turi atlikti lėšų įšaldymo priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, teisėtumo kontrolę remdamasis visais turimais elementais, t. y. įtraukimo į sąrašą motyvų santrauka ir prireikus įtraukto asmens ar subjekto pastabomis bei pastabomis, pateiktomis Tarybos atsakyme. Laikydamasis pragmatinio požiūrio, jis taip pat turi atsižvelgti į informaciją, kuri buvo pateikta per teismo procesą ir kuri gali padėti patikslinti jo supratimą dėl nustatytos rizikos, taigi ir jo vertinimą dėl priemonės tinkamumo.

174.

Siekdamas paisyti didelės vertinimo diskrecijos, kurią turi Taryba, ir laikydamasis atsargumo principo, Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į per administracinę ir vėliau teisminę procedūrą išdėstytus teiginius, turi patikrinti, ar Tarybos atliktas vertinimas dėl rizikos buvimo nėra akivaizdžiai neteisingas. Mano nuomone, tik jeigu Sąjungos teismas, vadovaudamasis turimais elementais, mano, kad rizika akivaizdžiai neįmanoma, galima suabejoti jam vertinti pateikta ribojamąja priemone. Pavyzdžiui, taip galėtų būti, jeigu diskusijos per administracinę ir (arba) teisminę procedūrą rodo, kad faktinis konstatavimas, kuriuo grindžiama ribojamoji priemonė, iš esmės klaidingas.

175.

Taigi būtent atsižvelgdamas į prevencinį Kala Naft taikomos lėšų įšaldymo priemonės pobūdį ir į kontekstą, remiantis kuriuo ši priemonė buvo nustatyta, taip pat į iš to jo teisminės kontrolės požymiams ir intensyvumui kylančias pasekmes, Bendrasis Teismas turėjo vertinti šios priemonės motyvavimo pagrįstumą. Turėdamas omenyje šiuos elementus, jis turėjo užduoti sau du toliau aptariamus klausimus.

176.

Pirma, ar, atsižvelgdamas į Bendrojo Teismo turimus elementus, t. y. į motyvų santrauką, Kala Naft pastabas, išdėstytas jos 2010 m. rugsėjo 12 d. laiške, Komisijos atsakymą 2010 m. spalio 28 d. laiške ir į keitimąsi nuomonėmis per procesą Bendrajame Teisme, šis teismas galėjo konstatuoti, kad Kala Naft keliama rizika, susijusi su branduolinių ginklų platinimu, buvo pakankamai įrodyta?

177.

Antra, teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, ar Kala Naft buvo galima laikyti teikiančia paramą branduolinių ginklų platinimui, kaip tai suprantama pagal svarbias ginčijamų aktų nuostatas?

178.

Dėl pirmojo klausimo Bendrasis Teismas turėjo neginčijamų faktinių duomenų, t. y. struktūrinių ir funkcinių Kala Naft ryšių su NIOC buvimas, pats Kala Naft veiklos tikslas, kurį, norėčiau priminti, sudarė veikimas kaip centrinės perkančiosios bendrovės dėl NIOC grupės veiklos, susijusios su nafta, dujomis ir naftos chemija. Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 77 punkto, aplinkybė, kad Kala Naft įsigytos prekės, patenkančios į dujų, naftos ir naftos chemijos sektorius, gali būti naudojamos branduolinių ginklų platinimo tikslais, šiai bendrovei buvo žinoma, ir ji ją aiškiai pripažino savo raštuose.

179.

Be to, konkrečiai dėl itin atsparaus lydinio vartų Kala Naft tvirtino, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 121 punkto, kad, „priešingai, nei Taryba nurodė ginčijamų aktų motyvuose, jos įsigyjami vartai naudojami ne tik branduolinėje pramonėje, bet taip pat dujų, naftos ir naftos chemijos sektoriuose“. Taigi, nors Kala Naft, prieštaraudama Tarybos teiginiams, ginčija išimtinį šių vartų naudojimą branduolinėje pramonėje, ji vis dėlto neneigia tokio panaudojimo galimybės. Priešingai, kaip patvirtina skundžiamo sprendimo 77 ir 121 punktai, ji tai pripažįsta. Be to, pateikdama užsakymo lapą, ji pripažino reguliariai perkanti šio tipo vartus.

180.

Kadangi, remiantis visais šiais elementais, Kala Naft keliama rizika atsižvelgiant į kovą su branduolinių ginklų platinimu, buvo pakankamai įrodyta, Bendrasis Teismas turėjo kaip nepagrįstą atmesti aštuntąjį ieškinio pagrindą, susijusį su faktinių aplinkybių vertinimo klaida, sprendžiant dėl Kala Naft veiklos, netgi nepaisydamas to, kad Taryba nepateikė įrodymų, kad Kala Naft siekė įsigyti itin atsparaus lydinio vartų, naudojamų tik branduolinėje pramonėje.

181.

Kalbant apie antrąjį klausimą, susijusį su teisiniu faktinių aplinkybių kvalifikavimu, mano nuomone, Bendrasis Teismas pernelyg siaurai išaiškino „paramos branduolinių ginklų platinimo veiklai“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies a punktą.

182.

Bendrasis Teismas nusprendė, jog paramai branduolinių ginklų platinimo veiklai apibrėžti nepakanka, kad kyla konkreti rizika, jog Kala Naft susijusi su ta veikla dėl savo, kaip centrinės perkančiosios NIOC grupės bendrovės, padėties.

183.

Tačiau aiškindamas šią sąvoką Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į svarbių Saugumo Tarybos rezoliucijų ir visų pirmą Rezoliucijos 1929 (2010) tekstą ir tikslus ( 60 ). Kadangi, kaip nurodžiau pirmiau, šia rezoliucija, kaip ir ankstesnėmis, siekiama branduolinių ginklų platinimo rizikos prevencijos, „paramos branduolinių ginklų platinimui“ sąvoka turi būti aiškinama remiantis šiuo tikslu. Ši paramos sąvoka, be to, yra pakankamai plati, kad ją būtų galima išaiškinti, atsižvelgiant į minėtą branduolinių ginklų platinimo rizikos prevencijos tikslą.

184.

Siekiant užkirsti kelią tam, kad tokia rizika taptų tikrove, reikia neutralizuoti asmenų ir subjektų, dėl kurių valstybės turi pagrįstų priežasčių manyti, jog, nesant ribojamųjų priemonių, jie galėtų prisidėti prie Irano branduolinės programos, veiklą, veiksmus ir ryšius.

185.

Šiuo požiūriu, kad asmuo ar subjektas galėtų būti pripažintas teikiančiu paramą branduolinių ginklų platinimui, pakanka, kad savo veikla, veiksmais ir (arba) dėl savo ryšių šis asmuo ar subjektas gali prisidėti prie Irano branduolinės programos.

186.

Kitaip tariant, jeigu Taryba, remdamasi pakankamai tiksliais ir konkrečiais teiginiais, turi pagrįstų priežasčių manyti, kad asmuo ar subjektas kelia riziką, atsižvelgiant į kovą su branduolinių ginklų platinimu, ji gali nuspręsti, kad šis asmuo ar šis subjektas teikia paramą branduolinių ginklų platinimui, kaip tai suprantama pagal svarbias ginčijamų aktų nuostatas.

187.

Nagrinėjamu atveju iš objektyvių elementų kylančios ir Kala Naft pripažintos galimybės, kad jos įgyjamos prekės, būtent itin atsparaus lydinio vartai, gali būti naudojamos branduolinių ginklų platinimo tikslais, pakanka, kad būtų konstatuota parama šiai veiklai.

188.

Kaip centrinė perkančioji NIOC bendrovė Kala Naft perka naftos, dujų ir naftos chemijos pramonei reikalingas prekes. Tai, kam siekiama užkirsti kelią šiai bendrovei taikoma ribojamąja priemone, kaip tik yra pirkimas prekių, kurios naudojamos šiose pramonės šakose, nes šios prekės gali būti naudojamos Irano branduolinei programai. Be to, Kala Naft nei kontroliuoja galutinės šių prekių paskirties ar naudojimo, nei apie ją žino.

189.

Skundžiamo sprendimo 113 ir 115 punktuose Bendrojo Teismo nustatytas reikalavimas dėl konkrečių Kala Naft veiksmų prieštarauja prevencinei lėšų įšaldymo priemonių paskirčiai. Jeigu pritarčiau Bendrojo Teismo ir šios bendrovės tiek Bendrajame Teisme, tiek Teisingumo Teisme išdėstytiems argumentams, tam, kad ją būtų galima pripažinti teikiančia paramą branduolinių ginklų platinimui, iš esmės reikėtų pateikti įrodymų, jog ji pirko vartus, kurie iš tikrųjų buvo naudojami Irano branduolinėje pramonėje.

190.

Absoliučiai prieštarauju tokiam teiginiui, nes jis lemtų absurdišką rezultatą, t. y. kad prevencinės priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, nustatymas, dėl kurios norėčiau priminti, jog ja siekiama užkirsti kelią tam, kad ekonominiai ar finansiniai ištekliai galėtų būti naudojami Irano Islamo Respublikos branduolinei veiklai paremti, turėtų priklausyti nuo įrodymo, kad tokios paramos iš tiesų jau buvo imtasi.

191.

Be to, atsižvelgiant į Irano Islamo Respublikos vykdomos branduolinės programos slaptumą, būtų nerealu reikalauti iš Tarybos, kad ji pateiktų įrodymą, jog Kala Naft nupirkti vartai buvo iš tikrųjų naudojami Irano branduolinėje pramonėje, nors pati Kala Naft, kaip ji patvirtino Teisingumo Teisme, negali patikrinti galutinio šių vartų naudojimo.

192.

Be to, kad slaptumo sąlygomis pateikti tokį įrodymą labai sunku ar net neįmanoma, net neminint problemų, kurių kelia nepaprastas būtino informacijos konfidencialumo išsaugojimo ir teismo proceso paisant rungimosi principo organizavimo suderinimas, Teisingumo Teismas taip pat turėtų kelti klausimą dėl tokio įrodymo reikalavimo tinkamumo.

193.

Kaip pažymėjau pirmiau išdėstytuose samprotavimuose, ribojamųjų priemonių, apie kurias kalbame, priežastis yra Irano Islamo Respublikos atsisakymas bendradarbiauti su TATENA ir, apskritai kalbant, laikytis tarptautinių įsipareigojimų branduolinių ginklų neplatinimo srityje. Su tuo susijęs slaptumo kontekstas iš esmės kyla dėl šios valstybės išreikšto prieštaravimo, kad TATENA inspektoriai atliktų patikrinimus, kurie leistų patvirtinti išimtinai taikią Irano branduolinės programos paskirtį. Taigi taip saugomą šios programos detalių ir masto paslaptį lėmė būtent Irano Islamo Respublikos pasirinkimas.

194.

Ar vadovaujantis šiuo konstatavimu nebūtų galima savęs paklausti, ar, turint omenyje abipusiškumo principą, visuomet tikslinga reikalauti iš Tarybos dar detalesnės informacijos, nors Irano Islamo Respublika priešinasi pakartotiniams Saugumo Tarybos ir TATENA prašymams dėl informacijos? Be to, ar tikrai pagrįsta, nustatant aukštus įrodinėjimo reikalavimus, reikalauti iš Tarybos, taigi ir iš valstybių narių, atskleisti informacijos šaltinius ir metodus, nors tai yra vienintelė priemonė, kuria disponuoja valstybės, siekdamos išsklaidyti miglą, kurios gaubiama Irano Islamo Respublika plėtoja savo branduolinę programą, ir užkirsti kelią jos keliamai grėsmei?

195.

Būtent turėdamas omenyje šiuos samprotavimus ir remdamasis visais pirmiau išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą.

196.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų pats priimti sprendimą dėl Kala Naft ieškinio dėl panaikinimo, dėl išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui pripažinti nepagrįstais ieškinio pagrindus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu, Kala Naft teisės į gynybą ir jos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, faktinių aplinkybių vertinimo klaida, kalbant apie šios bendrovės veiklą, ir teisės klaida, kalbant apie „paramos branduolinių ginklų platinimui“ sąvoką. Todėl Teisingumo Teismas turėtų atmesti šį ieškinį.

197.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: