1. 

Landgericht Saarbrücken Teisingumo Teismui pateikė įvairių klausimų dėl Direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo ( 2 ) 21 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir galėjimo remtis šia dalimi. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šia teisės nuostata civiliniam teismui suteikiama teisė teisėtai įteikti „atstovui žalos sureguliavimo reikalams“ ieškinį, kai šiam atstovui atstovaujamasis asmuo nėra suteikęs aiškaus įgaliojimo. Taip pat, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių ir dėl to, ar minėtu 21 straipsniu galima remtis esant „trišalei“ situacijai, kaip antai susidariusiai pagrindinėje byloje, kai direktyva taikoma viešosios valdžios institucijai, tačiau daro netiesioginį poveikį privačiam asmeniui.

2.

Direktyva 2009/103 buvo panaikinta Direktyva 2000/26 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ( 3 ). Vis dėlto naujajame tekste teisės nuostatos, kurias reikia išaiškinti šioje byloje, išliko tokios pačios. Šiai bylai svarbios toliau nurodytos konstatuojamosios dalys, ypač 20 ir 21 straipsniai:

<...>

<...>

<...>

20 straipsnis

Specialios nuostatos, susijusios su žalos atlyginimu nukentėjusiosioms šalims, patyrusioms žalą dėl įvykio, įvykusio kitoje valstybėje narėje nei jų gyvenamosios vietos valstybė narė

1.   20–26 straipsnių tikslas – nustatyti specialias nuostatas, taikomas nukentėjusiosioms šalims, turinčioms teisę į žalos, patirtos eismo įvykiuose, įvykusiuose kitoje valstybėje narėje nei jų gyvenamosios vietos valstybė narė, ir kuriuos sukėlė valstybėje narėje apdraustos transporto priemonės, kurioje yra jų įprastinė buvimo vieta, atlyginimą.

Nepažeidžiant trečiųjų valstybių teisės aktų dėl civilinės atsakomybės ir tarptautinės privatinės teisės, šios nuostatos taip pat taikomos nukentėjusiosioms šalims, gyvenančioms kurioje nors valstybėje narėje, ir turinčioms teisę į žalos, patirtos eismo įvykiuose, įvykusiuose trečiosiose valstybėse, kurių nacionaliniai draudikų biurai yra žaliosios kortelės sistemos nariai, kai tuos eismo įvykius sukėlė valstybėje narėje apdraustos transporto priemonės, kurioje yra jų įprastinė buvimo vieta, atlyginimą.

2.   21 ir 24 straipsniai taikomi tik eismo įvykiams, sukeltiems transporto priemone:

21 straipsnis

Atstovai žalos sureguliavimo reikalams

1.   Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad visos draudimo įmonės, apdraudžiančios Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 10 draudimo grupėje nurodytus rizikos atvejus, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę, kiekvienoje valstybėje narėje, išskyrus valstybę, kurioje jos yra gavusios oficialų leidimą, paskirtų atstovą žalos sureguliavimo reikalams.

Atstovas žalos sureguliavimo reikalams atsako už reikalavimų, susijusių su 20 straipsnio 1 dalyje minėtais eismo įvykiais, nagrinėjimą ir sureguliavimą.

Atstovas žalos sureguliavimo reikalams turi nuolat gyventi arba būti įsisteigęs toje valstybėje narėje, kurioje jis yra paskirtas.

2.   Atstovą žalos sureguliavimo reikalams draudimo įmonė skiria savo nuožiūra.

Valstybės narės negali riboti jos pasirinkimo.

3.   Atstovas žalos sureguliavimo reikalams gali dirbti vienai ar kelioms draudimo įmonėms.

4.   Atstovas žalos sureguliavimo reikalams kaupia visą žalos atlyginimui reikalingą informaciją ir imasi būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalos atlyginimo.

Reikalavimas paskirti atstovą žalos sureguliavimo reikalams neatima iš nukentėjusiosios šalies ar jos draudimo įmonės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei.

5.   Atstovas žalos sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su nukentėjusiosiomis šalimis 20 straipsnio 1 dalyje minėtais atvejais ir visiškai patenkinti jų prašymus atlyginti žalą.

Jis privalo nagrinėti atvejį nukentėjusiosios šalies gyvenamosios vietos valstybės narės oficialiąja (‑iosiomis) kalba (‑omis).

6.   Atstovo žalos sureguliavimo reikalams paskyrimas savaime nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalos sureguliavimo reikalams nelaikomas draudimo įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba įstaiga, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 44/2001.“

3.

Direktyva 2009/103 Vokietijoje į vidaus teisę perkelta Versicherungsaufsichtsgesetz (toliau – VAG). Konkrečiai kalbant, direktyvos 21 straipsnio 5 dalis VAG 7b straipsnio 2 dalimi perkelta taip:

„Atstovas žalos sureguliavimo reikalams apsigyvena arba įsisteigia paskirties valstybėje. Jis gali atstovauti vienai ar kelioms draudimo įmonėms. Jis turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei esant santykiams su nukentėjusiosiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus atlyginti žalą. Jis turi tenkinti sąlygas, būtinas nagrinėti reikalavimus paskirties valstybės oficialiąja (‑iosiomis) kalba (‑somis).“

4.

Įteikimo tvarka vykstant civiliniam procesui Vokietijoje nustatyta Zivilprozessordnung (toliau – ZPO) 166 ir paskesniuose straipsniuose. Jo 171 straipsnyje, susijusiame su įteikimu per atstovą, nurodyta:

„Dokumentai gali būti įteikti iš anksto paskirtam atstovui ar atstovaujamajam asmeniui ir tai turi tokį patį teisinį poveikį. Atstovas pateikia raštišką įgaliojimo patvirtinimą.“

5.

Spedition Welter yra Vokietijoje įsteigta įmonė, kuriai priklauso 2011 m. birželio 24 d. Paryžiaus apylinkėse įvykusiame eismo įvykyje dalyvavęs sunkvežimis. Byla pradėta Spedition Welter Vokietijos teismuose pateikus ieškinį, nukreiptą prieš kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotoją, gyvenantį Prancūzijoje ir apdraustą civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovėje Avanssur SA, kurios buveinė taip pat yra Prancūzijoje.

6.

Pirmosios instancijos teismas nusiuntė ieškinį Avanssur SA atstovui žalos sureguliavimo reikalams Vokietijoje, būtent draudimo bendrovei AXA Versicherungs AG.

7.

AXA Versicherungs AG atsisakė priimti ieškinį nurodžiusi, kad atsakovė jos aiškiai neįgaliojo priimti atsakovės vardu įteikiamų dokumentų.

8.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną dėl to, kad nesilaikyta esminio formos reikalavimo: ieškinys atsakovei nebuvo tinkamai įteiktas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pagal galiojančius teismų bendradarbiavimą reglamentuojančius teisės aktus, visų pirma pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( 4 ), ieškinys turėjo būti perduotas tiesiogiai Avanssur SA.

9.

Ieškovė su tokiu aiškinimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą Landgericht Saarbrücken. Ji tiesiogiai rėmėsi Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalimi. Ieškovė mano, kad šiuo straipsniu atstovas ope legis įgaliojamas priimti įteikiamus dokumentus, kai nagrinėjama su motorinių transporto priemonių valdytojų civiline atsakomybe susijusi byla.

10.

Dėl ieškovei išdėsčius savo argumentus kilusių abejonių Landgericht Saarbrüken nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui toliau nurodytus prejudicinius klausimus.

11.

2012 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Landgericht Saarbrücken prejudicinius klausimus, kurie suformuluoti taip:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

12.

Rašytines pastabas pateikė Avanssur SA, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika ir Europos Komisija.

13.

Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą Landgericht Saarbrücken siekia sužinoti, ar Direktyvos 2009/03 21 straipsnio 5 dalimi „atstovui žalos sureguliavimo reikalams“ suteikiamas įgaliojimas priimti draudimo bendrovei skirtus įteikiamus dokumentus, kai nagrinėjama civilinė byla.

14.

Į bylą įstojusios šalys laikėsi skirtingos nuomonės. Austrijos Respublika ir Komisija tvirtina, kad Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalimi užtikrinamas įgaliojimas priimti įteikiamus dokumentus, apimantis ir administracines, ir teisme nagrinėjamas bylas. Tačiau Avanssur SA ir Portugalijos Respublika mano, kad šiame straipsnyje nėra jokios nuorodos į teisme nagrinėjamas bylas ir šiuo tikslu nesuteikiamas joks įgaliojimas; taigi, tokio įgaliojimo nėra ir nagrinėjamu atveju.

15.

Manau, kad prieš pateikiant 21 straipsnio 5 dalies aiškinimą reikia nurodyti kelias preliminarias pastabas.

16.

Pirma, bylą nagrinėjantys Vokietijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją. Nei bylos šalys, nei iki šiol sprendimus priėmę Vokietijos teismai neabejoja šių teismų tarptautine jurisdikcija priimti sprendimus nagrinėjamoje byloje. Kaip bus matyti vėliau, šis klausimas yra svarbus, nes pašalina daug rengiant Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį kilusių nuogąstavimų. Taigi nagrinėjama byla susijusi tik su įgaliojimo priimti įteikiamus dokumentus apimtimi ir šis klausimas neturi jokio poveikio bylą turinčių nagrinėti teismų tarptautinei jurisdikcijai.

17.

Taip pat reikia pabrėžti ne mažiau svarbų aspektą: nagrinėjama teisė susijusi su atstovo įgaliojimu būtent priimti įteikiamą teismo dokumentą, kuris yra pradinis bylos dokumentas. Įgaliojimo atstovauti, kurį Spedition Welter suteikia AXA Versicherungs AG, tikslas nėra gynyba vykstant teismo procesui ar bendro pobūdžio atstovavimas atsakovei Vokietijos teismuose. Atstovavimas, kuris, Spedition Welter teigimu, kyla iš Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalies, apima tik teisę priimti įteikiamus teismo dokumentus, tačiau tai neturi poveikio Avanssur SA, kaip atsakovės, statusui ar juo labiau sąlygoms, kuriomis ji turi užtikrinti savo gynybą. Šio įgaliojimo priimti įteikiamus teismo dokumentus privalumas yra tas, kad ieškovė išvengia tarptautinio įteikimo arba, kaip nagrinėjamu atveju, įteikimo pagal Reglamente Nr. 1393/2007 numatytą procedūrą, kuri, kaip aiškiai matyti iš bylos medžiagos, lemia vertimo išlaidas, o įteikiant dokumentą atstovui šių išlaidų išvengiama.

18.

Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl konkretaus ir labai tikslaus aspekto. Galiausiai reikia išsiaiškinti, ar „atstovas žalos sureguliavimo reikalams“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/103, turi įgaliojimą atstovauti ir priimti įteikiamus teismo dokumentus, konkrečiai kalbant, ieškinį.

19.

Toliau nagrinėsiu Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalies priėmimo aplinkybes, o vėliau šią teisės nuostatą aiškinsiu atsižvelgdamas į jos tikslą ir sistemą.

20.

Kaip minėta, Direktyva 2009/103 buvo panaikinta Direktyva 2000/26, o šia savo ruožtu iš esmės buvo pakeistos direktyvos 73/239/EEB ir 88/357/EEB ( 5 ). Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalis suformuluota remiantis Direktyvos 2000/26 4 straipsniu. Taigi šiuo 2000 m. įtrauktu straipsniu padarytas vienas iš kelių kitų suderintos automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos patobulinimų.

21.

Komisija visuomet siekė suteikti atstovui žalos sureguliavimo reikalams galimybę turėti teisę priimti teismo, nagrinėjančio draudiko civilinės atsakomybės klausimą, siunčiamus įteiktinus dokumentus. Komisija tai įtraukė į 1997 m. spalio 10 d. paskelbtą direktyvos pasiūlymą ( 6 ), kuriame ankstesnis, 4 straipsniu tapęs straipsnis, suformuluotas taip:

„Atstovas žalos sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti įmonei esant santykiams su žalą patyrusiais asmenimis, galinčiais pateikti reikalavimą atlyginti žalą, įskaitant visišką žalos atlyginimą, ir atstovauti jai arba prireikus užtikrinti jos atstovavimą teismuose, kai nagrinėjami tokie reikalavimai atlyginti žalą, jei tai suderinama su 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ir kitomis tarptautinės privatinės teisės normomis dėl jurisdikcijos suteikimo, ir valstybės narės, kurios teritorijoje jis atstovauja draudikui, institucijose“ [neoficialus vertimas] ( 7 ).

22.

Pasiūlymo motyvų santraukoje Komisija pridūrė, kad šiuo straipsniu siekiama nustatyti pasekmes, kurias nukentėjusiam asmeniui sukelia atstovo veiksmai ( 8 ). Kadangi atstovui teisės aktu suteikiamas įgaliojimas atstovauti draudikui nagrinėjant žalos atlyginimo reikalavimus, jo veiksmai įpareigoja draudiką nukentėjusio asmens atžvilgiu. Toliau Komisija nurodė:

„Šia teisės nuostata kompetencija nesuteikiama nukentėjusio asmens gyvenamosios vietos valstybei. Iš tiesų tai nebūtų tinkama tiems atvejams, kurie paprastai nagrinėjami remiantis ne lex fori, o kita teise, t. y. teismo, į kurį kreiptasi, taikomomis tarptautinės privatinės teisės normomis. Taigi atstovo įgaliojimas atstovauti draudikui „teismuose“ praktiškai pagal šią direktyvą turės ribotą reikšmę“ [neoficialus vertimas] ( 9 ).

23.

Taip pat reikia nurodyti, kad Komisija pabrėžia, jog procesinis atstovavimo pagal įstatymą aspektas neturi kaip nors sąlygoti tarptautinės jurisdikcijos taisyklių. Todėl Komisija pabrėžė (ir tai svarbu nagrinėjamoje byloje), kad atstovavimo poveikis procesui nedidelis, arba, kaip nurodyta tekste, kad atstovavimas „praktiškai <...> turės ribotą reikšmę“. Taip Komisija nurodo, kad procesinis atstovavimas apsiribos tik tam tikrais procesiniais formalumais ir atliks funkciją, kurios pagrindinė teikiama nauda: palengvinti su dokumentų įteikimu susijusius formalumus, o ne pakeisti tarptautinės jurisdikcijos suteikimą reglamentuojančias normas.

24.

Šis straipsnis buvo iš dalies pakeistas per antrąjį svarstymą Europos Parlamente. 3 straipsnio 5 dalyje pateikta nuoroda į „valstybių narių valdžios institucijas“ perkelta į motyvų santrauką. Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento pasiektas susitarimas atsispindi vienoje iš Komisijos nuomonių, kur ši institucija, siekdama išvengti galimo tarptautinės privatinės teisės normų pakeitimo, sutinka panaikinti tekste nuorodą į teismus. Vis dėlto institucijos pasiekė konsensusą motyvų santraukoje palikti nuorodą į teismus būtent tam, kad užtikrintų bent jau „ribotą“ atstovavimą, kurio Komisija siekė teisėkūros procedūros pradžioje ( 10 ). Šis konsensusas galiausiai išlaikytas galutiniame Direktyvos 2000/26 tekste, o vėliau perkeltas į Direktyvą 2009/103.

25.

Galiausiai iš Direktyvos 2009/103 priėmimo aplinkybių matyti, kad suteikdamas draudikui atstovavimo nukentėjusio asmens valstybėje teisę teisės aktų leidėjas siekė suteikti, nors ir ribotą, įgaliojimą, leidžiantį priimti įteikiamus teismo dokumentus. Be to, suprasdami dėl šios atstovo funkcijos galinčias kilti pasekmes garantijai, kurią atsakovui teikia taisyklė, jog jurisdikcija priklauso atsakovo gyvenamosios vietos teismams, ir Komisija, ir Europos Parlamentas nuo procedūros pradžios išreiškė susirūpinimą dėl to, kad įgaliojimas priimti įteikiamus dokumentus jokiu būdu nepadarytų poveikio bendrosioms arba specialiosioms tarptautinės privatinės teisės normoms, taikomoms tarptautinio pobūdžio kelių eismo bylose dėl civilinės atsakomybės.

26.

Vis dėlto įgaliojimo priimti įteikiamus dokumentus poveikis bet kuriuo atveju, kaip tai matyti iš Parlamento darbų, turi būti „ribotas“. Atrodo, pagrįsta manyti, kad šis „ribotas“ poveikis reiškia bent teisę, atstovaujant atsakovui, priimti įteikiamus teismo dokumentus, kai ieškovas pateikia ieškinį savo gyvenamosios vietos valstybės teismui. Tokiomis aplinkybėmis įteikiant ieškinį atstovui tik formaliai sukuriami teisiniai procesiniai santykiai. Jeigu byla bus nagrinėjama ieškovo gyvenamosios vietos teisme, atsakovas turės pasinaudoti kolegialia teisine gynyba ieškovo valstybėje. Vėlesni teismo dokumentai bus įteikti ieškovo pasirinkta kalba, kuri bus ir atsakovo advokato kalba. Galiausiai, turint omenyje Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalyje numatyto įgaliojimo priimti dokumentus poveikį teismuose, pažymėtina, kad jis, kaip ir pridera pagal šios nuostatos pagrindimą, bus ribotas.

27.

Kaip ką tik nurodžiau, Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalyje numačius, kad atstovas turi „pakankamus įgaliojimus“, siekta pabrėžti tiek įgaliojimus atstovauti nukentėjusių asmenų atžvilgiu, tiek įgaliojimus atstovauti viešosios valdžios institucijose, įskaitant teismus, net jeigu turint tokius įgaliojimus atliekamos „ribotos“ funkcijos. Šį teisės aktų leidėjo siekį patvirtina direktyvos 37 konstatuojamoji dalis, kurioje kategoriškai teigiama, kad pakankami įgaliojimai apima atstovavimą „nacionalinės valdžios institucijose, o prireikus teismuose“ ( 11 ).

28.

Be to, 21 straipsnio 5 dalyje yra antra pastraipa, kurioje numatyta, kad atstovai „privalo nagrinėti atvejį nukentėjusiosios šalies gyvenamosios vietos valstybės narės oficialiąja (‑iosiomis) kalba (‑omis)“. Anksčiau nurodytomis teisės nuostatomis patvirtinama, kad atstovavimas teismuose visiškai veiksmingas, o iš šio straipsnio matyti, kad toks atstovavimas apima procesus, kuriems vykstant nukentėjęs asmuo gali kreiptis į atstovą savo kalba. Kaip nurodyta šios išvados 17 punkte, Spedition Welter Vokietijoje prašo teismo įteikti ieškinį atstovei Avanssur SA būtent siekdama išvengti vertimo išlaidų, kurių tektų patirti pagal Reglamentą Nr. 1393/2007. Šis aspektas pabrėžiamas Direktyvos 2009/103 34 konstatuojamojoje dalyje nurodant svarbą, kurią nukentėjusiam asmeniui turi suteikta galimybė, kad jo reikalavimas būtų išnagrinėtas „[jam] įprasta tvarka“.

29.

Taip pat pabrėžtina, kad įgaliojimo priimti įteikiamus teismo dokumentus pripažinimas neturi poveikio šioje srityje taikomoms tarptautinės privatinės teisės normoms. Toks apdairumas svarbus, nes primintina, kad, nepaisant aplinkybės, jog įgaliojimas nagrinėti žalos atlyginimo reikalavimus apima teisę atstovauti teismuose, vis dėlto institucijos apdairiai neįtraukė jokios taisyklės, kuri pakeistų teisės nuostatų dėl tarptautinės jurisdikcijos ir teisės, taikomos tais atvejais, kai pareiškiami ieškiniai dėl žalos, patirtos įvykus tarptautinio pobūdžio eismo įvykiui, atlyginimo, trapią pusiausvyrą. Šis susirūpinimas pakartotinai išreikštas Direktyvos 2009/103 35 konstatuojamojoje dalyje, 36 konstatuojamojoje dalyje in fine ir 38 konstatuojamojoje dalyje.

30.

Neatrodo, kad ankstesnius argumentus paneigtų Avanssur SA ir Portugalijos Respublikos teiginys, kad aiškus nuorodos, jog įgaliojimas suteikiamas teisiniams dokumentams priimti, nebuvimas patvirtina, jog teisės aktų leidėjas tokią atstovavimo formą siekė atmesti. Kaip nurodyta šios išvados 20–24 punktuose, teisės aktų leidėjas tokią atstovavimo formą, nors ir ribotą, kaip tik siekė įtraukti, o Direktyvos 2009/103 sistema taip pat palanki tokiam aiškinimui. Vis dėlto egzistuoja papildomas argumentas, kurį pateikė Komisija ir kuris susilpnina Avanssur bei Portugalijos Respublikos teiginį.

31.

Kaip minėta, 22 straipsnyje numatyta žalos atlyginimo tvarka, pagal kurią nukentėjęs asmuo gali tiesiogiai kreiptis į draudiko atstovą valstybėje, kurioje gyvena, o tai jam, be kita ko, suteikia galimybę pateikti reikalavimą savo kalba. Be to, Direktyvos 2009/103 18 straipsniu valstybės narės įpareigojamos numatyti priemones, užtikrinančias, kad eismo įvykyje, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, nukentėję asmenys „turėtų teisę tiesiogiai pareikšti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei“. Vokietija, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodęs, kad šioje byloje Vokietijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją ( 12 ), tai užtikrino.

32.

Vis dėlto mažų mažiausiai stebintų tai, kad atlikęs pirminius veiksmus bendraudamas su atstovu ir turėdamas teisę pareikšti ieškinį tiesiogiai draudikui, nukentėjęs asmuo negalėtų įteikti teismo dokumentų atstovui, kurio funkcija, kaip matyti iš Direktyvos 2009/103 tikslų – palengvinti nukentėjusio asmens reikalavimo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą, o prireikus ir ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimą.

33.

Taigi, atsižvelgęs į nurodytus argumentus manau, kad Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalyje daromą nuorodą į atstovo žalos sureguliavimo reikalams turimus „pakankamus įgaliojimus“, atsižvelgiant į reikšmingas šios dalies rengimo aplinkybes ir į jos teksto sisteminį kontekstą, reikia aiškinti taip, kad ji apima atstovo teisę priimti įteikiamus teismo dokumentus, kaip antai įteikiamą ieškinį, kurį nukentėjęs asmuo pareiškia pasinaudodamas teise pateikti civilinį ieškinį tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą turinčiame teisme.

34.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalis yra tiesioginio veikimo nuostata ir dėl to nukentėjęs asmuo gali ja remtis nacionaliniame teisme, o pastarasis turi laikyti, jog dokumentas, nusiųstas atstovui žalos sureguliavimo reikalams, veikiančiam kaip draudimo įmonės „atstovui“, įteiktas tinkamai.

35.

Gerai žinoma, kad nustatymas, jog Sąjungos teisės normos, įskaitant direktyvas, yra tiesioginio veikimo nuostatos, nėra išankstinė jų taikymo sąlyga. Sąjungos teisės norma nebūtinai privalo būti tiesioginio veikimo nuostata tam, kad būtų taikoma ( 13 ). Taigi tiesioginis veikimas reiškia, kad konkrečiu atveju sprendimas gali būti priimtas remiantis vien Sąjungos teisės norma ir nėra būtinybės taikyti kitų tarpinių Sąjungos ar nacionalinės teisės normų ( 14 ). Vis dėlto, kai Sąjungos teisės norma nėra tiesioginio veikimo nuostata, ji ir toliau gali būti svarbi norint išnagrinėti bylą ir būti naudinga tokią bylą turinčiam išnagrinėti teismui. Tokiu atveju Sąjungos teisės norma nebus tiesioginio veikimo, tačiau bus „taikoma“ minėta prasme.

36.

Aiškiausias pavyzdys, kad Sąjungos teisės normos taikymas nėra jos tiesioginio veikimo sinonimas, yra vadinamoji Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga. Sąjungos teisės norma, kuri nėra tiesioginio veikimo nuostata, kaip antai į vidaus teisę neperkelta direktyva, daranti poveikį privačių asmenų santykiams, gali būti taikoma nagrinėjant bylą, nes nacionalinis teismas nacionalinę teisę bet kuriuo atveju privalo aiškinti atsižvelgdamas į Sąjungos teisės normą. Direktyva taikytina ir teismas privalo ją taikyti, kai nagrinėja bylą. Kitas klausimas yra tai, kad dėl tiesioginio veikimo nebuvimo direktyvą teismas gali taikyti tik aiškinimo tikslu ir tik tiek, kiek to konkrečiai nedraudžia nacionalinė teisė. Būtent toks atvejis susidarė šioje byloje, todėl atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia pradėti nuo analizės, ar Vokietijos teisę galima aiškinti laikantis Direktyvos 2009/103. Atsakius teigiamai, nebūtų reikalo nagrinėti, ar šios direktyvos 21 straipsnio 5 dalis yra tiesioginio veikimo.

37.

Komisija tvirtina, kad Vokietijos teisę galima aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį. Ji mano, kad Vokietijos teisėje, būtent VAG 7b straipsnio 2 dalyje, pažodžiui perkelta Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalis. Todėl jeigu šis Direktyvos 2009/103 straipsnis, kaip siūliau, turi būti aiškinamas taip, kad juo atstovui suteikiama teisė priimti įteikiamus teismo dokumentus, VAG 7b straipsnio 2 dalies negalima aiškinti kitaip.

38.

Pritariu Komisijos nuomonei. Teisingumo Teismui išaiškinus Sąjungos teisės nuostatą, tiesiogiai ją į vidaus teisę perkeliančios nacionalinės teisės normos, kuriose pažodžiui pakartojamas Sąjungos teisės nuostatos tekstas, turi būti aiškinamos taip pat, kaip ir ši nuostata. Tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, nacionalinės teisės normos, kuria į vidaus teisę perkeliama Sąjungos teisės nuostata, formuluotė sutampa su Sąjungos teisės nuostatos tekstu, akivaizdu, kad galimas tik vienodas Sąjungos teisės normos ir nacionalinės teisės normos aiškinimas. Nagrinėjamu atveju, neatmesdamas to, kad sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad VAG 7b straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip pat, kaip ją lėmusią Sąjungos teisės normą, su kuria ji glaudžiai susieta, šiuo atveju – Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį.

39.

Taip pat negalima manyti, kad ZPO kategoriškai atmetama galimybė pripažinti teisę priimti įteikiamus dokumentus. 170 ir 171 straipsniuose aiškiai nurodyta galimybė įteikti dokumentus per atstovą. Net jeigu 170 straipsnyje ši galimybė numatyta tik konkrečiais atvejais, 171 straipsnyje ji nurodoma bendrai ir taikytina tais atvejais, kuriems, remdamasis išankstiniu susitarimu, atstovaujamasis asmuo paskyrė atstovą. Primintina, kad Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad visose valstybėse narėse draudimo bendrovės paskirtų atstovą. Akivaizdu, kad tokį atstovavimą draudimo bendrovės įformina susitarimais. Todėl Direktyva 2009/103 užtikrina teisę atstovauti, kuri apima įgaliojimą priimti įteikiamus dokumentus, o atstovaujamojo asmens ir atstovo susitarimai galėtų būti naudojami kaip valios pareiškimo aktas, kuriuo konkrečiai įtvirtinamas atstovavimas, preliminariai užtikrinamas pagal direktyvą.

40.

Akivaizdu, kad aiškinti savo teisės aktus laikydamasis Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalies privalo būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šią užduotį, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvykdyti „[taikydamas] nacionalinės teisės pripažintus aiškinimo būdus <...>, kad būtų pasiekti direktyvoje numatyti rezultatai“ ( 15 ). Jeigu tokia galimybė egzistuoja, o atrodo, nagrinėjamu atveju taip yra, nėra būtinybės priimti sprendimo, ar šis straipsnis yra tiesioginio veikimo nuostata.

41.

Tačiau prieš baigiant nagrinėti antrąjį prejudicinį klausimą reikia patikslinti, ar taikytina viena iš dviejų pareigos pateikti Sąjungos teisę atitinkantį aiškinimą išimčių, numatytų Teisingumo Teismo praktikoje.

42.

Pirma, nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem ( 16 ) . Vis dėlto šis apribojimas taikomas tik tuo atveju, kai atskiros teisės normos viena kitai akivaizdžiai prieštarauja, o nagrinėjamu atveju taip nėra. ZPO 171 straipsnyje (jeigu tai patvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) numatytas bendras įgaliojimas priimti įteikiamus dokumentus ir aiškiai neatmetamas atvejis, nagrinėjamas šioje byloje. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kas nurodyta minėto VAG 7b straipsnio 2 dalyje, kurios aiškinimas kartu su ZPO 171 straipsniu neturėtų lemti negalimos panaikinti priešpriešos tarp nacionalinės teisės ir Sąjungos teisės normų.

43.

Antra, nacionalinio teismo pareigą aiškinant svarbias savo nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį vis dėlto riboja bendrieji teisės principai, konkrečiai kalbant, teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai ( 17 ).

44.

Tačiau nagrinėjamas ne toks atvejis. Byloje tarp Spedition Welter ir Avanssur, nepaisant to, kad joje dvi bendrovės nesutaria dėl teisės atstovauti, kuri apima įgaliojimą priimti teismo dokumentus, susidariusi labiau „trišalė situacija“, kurioje akivaizdžiai dalyvauja du privatūs asmenys, tačiau į ją įtrauktos ir viešosios valdžios institucijos. Iš tiesų tuo atveju, kai privatus asmuo Vokietijos teismo prašo įteikti teismo dokumentą kitam privačiam asmeniui, jis adresuoja savo prašymą valstybei narei. Bendrovei atsakovei šis prašymas skirtas netiesiogiai; jis aiškiai adresuotas teismui.

45.

Dėl šių atvejų Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad „vien remiantis neigiamu poveikiu trečiojo asmens teisėms, net jeigu jis realus, negalima pateisinti asmens teisės remtis direktyvos nuostatomis prieš atitinkamą valstybę narę atėmimo“ ( 18 ). Būtent šiuo neigiamu poveikiu galėtų remtis Avanssur SA, kai prieštarauja Vokietijos teisės aiškinimui, kuris atitinka Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį. Vis dėlto, kaip nurodžiau, tokio pobūdžio poveikis nekliudo taikyti direktyvos ir a fortiori nepanaikina galimybės ja remtis aiškinant nacionalinę teisę.

46.

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manau, kad jeigu Vokietijos nacionalinėje teisėje įtvirtinta Sąjungos teisės nuostatą į vidaus teisę perkelianti teisės norma, kurios formuluotė atitinka Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalies tekstą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nacionalinę teisę turi aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį. Atrodo, kad šios bylos aplinkybėms netaikomas joks Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo apribojimas, nes Sąjungos teise negrindžiamas nacionalinės teisės aiškinimas contra legem; taip pat nepažeidžiami bendrieji teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai. Šį vertinimą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

47.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Landgericht Saarbrücken pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: