1. 

Europos Sąjungos Bendrasis Teismas neseniai priėmė tam tikrą skaičių nutarčių dėl nereikalingumo priimti sprendimą dėl ieškovų pavardžių pašalinimo iš sąrašų, kuriais taikomos ribojamosios priemonės ( 2 ).

2. 

Šiuo apeliaciniu skundu skundžiama 2012 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo nutartis Abdulrahim prieš Tarybą ir Komisiją (T-127/09, toliau – skundžiama nutartis), kuria, konkrečiai kalbant, nutarta, kad nebuvo reikalinga priimti sprendimo dėl ieškinio, kuriuo A. Abdulrahim prašė panaikinti 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, kuriuo nustatomos tam tikros ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems su Osama bin Ladenu, „Al Kaida“ tinklu ir Talibanu susijusiems asmenims ir subjektams, ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 467/2001, kuriuo uždraudžiamas tam tikrų prekių ir tam tikrų paslaugų eksportas į Afganistaną, sustiprinamas skrydžių draudimas ir išplečiamas lėšų ir ekonominių išteklių, skirtų Talibanui Afganistane, įšaldymas ( 3 ), iš dalies pakeistą 2008 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1330/2008 ( 4 ), arba pastarąjį reglamentą.

3. 

Šiame apeliaciniame skunde keliama problema – ar išlieka ieškovų suinteresuotumas pareikšti ieškinį, jei jiems skirta ribojamoji priemonė yra paskelbta netekusia galios vykstant procesui ( 5 ).

4. 

Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą kai nusprendė nebeturįs priimti sprendimo dėl A. Abdulrahim ieškinio dėl panaikinimo, nes šis tariamai neteko suinteresuotumo pareikšti ieškinį.

5.

2008 m. spalio 21 d. A. Abdulrahim buvo įtrauktas į sąrašą, kurį sudarė Sankcijų komitetas, įsteigtas 1999 m. spalio 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1267 (1999) dėl padėties Afganistane.

6.

Reglamentu Nr. 1330/2008 A. Abdulrahim nuo tada buvo įtrauktas į asmenų ir subjektų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai privalo būti įšaldyti pagal Reglamentą Nr. 881/2002, sąrašą (toliau – ginčijamas sąrašas).

7.

A. Abdulrahim pareiškė ieškinį Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Komisijai, kurio pasirašytas originalas Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas 2009 m. balandžio 15 d. ir kuriuo jis iš esmės prašė, pirma, panaikinti Reglamentą Nr. 881/2002, arba Reglamentą Nr. 1330/2008, kiek šie aktai su juo susiję, ir, antra, atlyginti šiais aktais tariamai padarytą žalą. Šis ieškinys įregistruotas numeriu T-127/09.

8.

2010 m. gruodžio 22 d. Sankcijų komitetas nusprendė išbraukti A. Abdulrahim pavardę iš savo sąrašo.

9.

2011 m. sausio 6 d. A. Abdulrahim advokatai raštu kreipėsi į Komisiją ir prašė išbraukti jo pavardę iš ginčijamo sąrašo.

10.

2011 m. sausio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 36/2011, kuriuo šimtas keturiasdešimt trečiąjį kartą iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 881/2002 ( 6 ), iš ginčijamo sąrašo pašalinta A. Abdulrahim pavardė.

11.

Komisija raštu, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas 2011 m. liepos 27 d., pateikė šiam teismui Reglamento Nr. 36/2011 kopiją.

12.

2011 m. lapkričio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštu šalys paragintos raštu pareikšti nuomonę dėl Reglamento Nr. 36/2011 poveikio, visų pirma ieškinio dalykui.

13.

Taryba ir Komisija rašytinėse pastabose, pateiktose Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. gruodžio 6 d., prašė šio teismo pripažinti, kad prašymas dėl panaikinimo nebeturi dalyko ir kad nebereikia šiuo klausimu priimti sprendimo. Dėl prašymo atlyginti žalą ir bylinėjimosi išlaidų šios šalys pakartojo savo ankstesnius reikalavimus.

14.

A. Abdulrahim nesutiko su prašymu pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti. Jis rėmėsi pirmiausia 2008 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu PKK prieš Tarybą ( 7 ) ir nurodė argumentus, apibendrintus skundžiamos nutarties 19 punkte, į kuriuos Bendrasis Teismas šioje nutartyje atsakė.

15.

Skundžiama nutartis priimta pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnį, pagal kurį šis teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali išklausęs šalis nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą, arba paskelbti, kad nėra ieškinio dalyko ir kad nereikia priimti sprendimą ( 8 ). Bendrasis Teismas manė, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos sprendimui priimti nepradėjus žodinės proceso dalies.

16.

Šios nutarties 22 punkte jis pirmiausia priminė teismų praktiką, pagal kurią ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, egzistuoti jį pareiškiant, nes priešingu atveju ieškinys nebūtų priimtinas. Šis bylos dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, kad dėl savo rezultato ieškinys turi galėti suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą ( 9 ).

17.

Skundžiamos nutarties 24 punkte Bendrasis Teismas taip pat priminė teismo praktiką, pagal kurią institucijai atsakovei atšaukus arba tam tikromis aplinkybėmis paskelbus skundžiamą aktą netekusiu galios nebelieka ieškinio dėl panaikinimo dalyko, nes ieškovas pasiekia norimą rezultatą ir tai visiškai jį tenkina ( 10 ).

18.

Šios nutarties 27 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija Reglamentu Nr. 36/2011 iš ginčijamo sąrašo pašalino A. Abdulrahim pavardę, įtrauktą Reglamentu Nr. 1330/2008. Šis pašalinimas sukelia šio reglamento pripažinimą netekusiu galios, kiek šis aktas buvo susijęs su A. Abdulrahim. Kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 28 punkte, dėl šio pripažinimo netekusiu galios A. Abdulrahim pasiekia norimą rezultatą ir tai jį visiškai tenkina, nes priėmus Reglamentą Nr. 36/2011 jam nebetaikomos nepalankios ribojamosios priemonės.

19.

Šios nutarties 29 ir 30 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad pareiškęs ieškinį dėl panaikinimo ieškovas, žinoma, gali išlaikyti suinteresuotumą panaikinti aktą, paskelbtą netekusiu galios vykstant procesui, jei šio akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių ( 11 ). Faktiškai panaikinus aktą jį priėmusi institucija pagal SESV 266 straipsnį turi imtis priemonių teismo sprendimui įvykdyti. Šios priemonės nėra susijusios su akto išnykimu iš Bendrijos teisės sistemos, nes išnykimas kyla iš paties panaikinimo teisme. Jos veikiau susijusios su teismo sprendime dėl akto panaikinimo nustatyto neteisėtumo pašalinimu. Todėl atitinkama institucija gali būti priversta tinkamai atkurti ieškovo padėtį arba užkirsti kelią tapataus akto priėmimui ( 12 ).

20.

Vis dėlto skundžiamos nutarties 31 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nei iš bylos medžiagos, nei iš ieškovo argumentų nematyti, kad priėmus Reglamentą Nr. 36/2011 ieškinys dėl panaikinimo galėtų suteikti ieškovui naudos, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką, nurodytą tos pačios nutarties 22 punkte, todėl jis išlaikytų suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

21.

Pirmiausia, konkrečiai kalbėdamas apie tai, kad Sąjungos institucijos akto paskelbimas netekusiu galios nereiškia jo neteisėtumo pripažinimo ir sukelia poveikį ex nunc, skirtingai nuo teismo sprendimo dėl panaikinimo, pagal kurį panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikomas niekada nepriimtu ( 13 ), Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 32 punkte nurodė, kad ši aplinkybė negali pagrįsti ieškovo suinteresuotumo siekti skundžiamo reglamento panaikinimo.

22.

Nutarties 33 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, viena vertus, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, iš tiesų nėra pagrindo teigti, kad šio akto pašalinimas ex tunc suteiktų ieškovui kokios nors naudos. Kalbant konkrečiai, nėra pagrindo teigti, kad teismui priėmus sprendimą panaikinti aktą Komisija pagal SESV 266 straipsnį privalėtų imtis priemonių panaikinti nustatytą neteisėtumą.

23.

Skundžiamos nutarties 34 punkte nurodyta, kad, kita vertus, pats nurodyto neteisėtumo pripažinimas tikrai gali būti viena iš žalos atlyginimo, kurio siekiama pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 ir 340 straipsnius, formų. Priešingai, tokio pripažinimo nepakanka nustatyti išliekantį suinteresuotumą pareikšti ieškinį pagal SESV 263 ir 264 straipsnius dėl institucijų aktų panaikinimo. Priešingu atveju ieškovas išlaikytų nuolatinį suinteresuotumą prašyti panaikinti aktą, nepaisydamas jo atšaukimo ar paskelbimo netekusiu galios, o tai būtų nesuderinama su šios nutarties 24 ir 29 punktuose nurodyta teismo praktika.

24.

Dėl teismo praktikos, pagal kurią ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą paskelbto negaliojančiu ir pakeisto sprendimo, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, panaikinimu ( 14 ), Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 35 punkte konstatavo, kad ji susiklostė ypatingomis aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Skirtingai nuo Reglamento Nr. 1330/2008, šiose bylose aptariami aktai buvo ne tik paskelbti netekusiais galios, bet ir pakeisti naujais aktais, o ribojamosios priemonės, susijusios su atitinkamais subjektais paliktos galioti. Taigi pradinės paskelbtų netekusiais galios aktų pasekmės atitinkamiems subjektams išliko jas pakeitusių aktų pagrindu. Tačiau šioje byloje Reglamentu Nr. 36/2011 ieškovo pavardė tiesiog pašalinta iš ginčijamo sąrašo, taip pripažįstant Reglamentą Nr. 1330/2008 netekusiu galios, kiek jis susijęs su ieškovu, ir jo nepakeičiant. Taigi šio reglamento sukeltų pasekmių nelieka. Be to, ši teismo praktika pagrįsta akto pripažinimo netekusiu galios ir panaikinimo pasekmių skirtumu, o ši aplinkybė nėra reikšminga nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 32 punkto.

25.

Skundžiamos nutarties 36 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad šis skirtumas patvirtintas 2009 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimu Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją ( 15 ). Viena vertus, Teisingumo Teismas, užuot savaime padaręs išvadą, kad atitinkami ieškovai išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį nagrinėjamose bylose, savo iniciatyva šio sprendimo 57 punkte iškėlė klausimą, ar, atšaukus ginčijamą reglamentą ir jį atgaline data pakeitus kitu aktu, dar buvo reikalinga priimti sprendimą šios bylose. Kita vertus, Teisingumo Teismas šio sprendimo 59–63 punktuose nurodė tam tikrus jo nagrinėjamo atvejo ypatumus, kurių pagrindu jis to paties sprendimo 64 ir 65 punkte padarė išvadą, kad „esant ypatingoms aplinkybėms“ ir kitaip, nei nuspręsta 1993 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo nutartyje Lezzi Pietro prieš Komisiją ( 16 ), naujo akto priėmimas (ir kartu ginčijamo reglamento paskelbimas netekusiu galios) negali būti laikomas tiesiog paprastu ginčijamo reglamento panaikinimu. Tačiau šių ypatingų aplinkybių nėra šioje byloje. Konkrečiau kalbant, nagrinėjamu atveju Reglamentas Nr. 36/2011 yra galutinis, nes negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas. Todėl neįsivaizduojama, kad Reglamentas Nr. 1330/2008 pakartotinai įsigaliotų ieškovo atžvilgiu, priešingai, nei Teisingumo Teismas konstatavo minėto Sprendimo Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją 63 punkte.

26.

Antra, dėl to, kad ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą prašyti panaikinti Sąjungos institucijos aktą, kad išvengtų šio akto tariamo neteisėtumo pasikartojimo ateityje ( 17 ), Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 37 punkte priminė, kad toks suinteresuotumas pareikšti ieškinį, pagrįstas SESV 266 straipsnio pirma pastraipa, gali egzistuoti tik tada, jei nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į bylos aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys ( 18 ). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad taip gali atsitikti. Priešingai, kadangi Reglamentas Nr. 36/2011 buvo priimtas atsižvelgiant į ypatingą ieškovo padėtį ir, matyt, į padėties Libijoje pokyčius, Bendrojo Teismo nuomone, nurodytas neteisėtumas neturėtų pasikartoti ateityje neatsižvelgiant į aplinkybes, kurių pagrindu pareikštas šis ieškinys.

27.

Trečia, dėl argumento, kad esama viršesnio viešojo intereso bausti už nurodytą privalomos tarptautinės teisės normos pažeidimą, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 38 punkte nurodė, kad, nepripažįstant šiuo klausimu jokio Komisijos nebaudžiamumo, šio argumento nepakanka asmeniniam ieškovo suinteresuotumui pareikšti ieškinį pagrįsti. Net jei, kaip pastebi ieškovas, Komisija privalo laikytis privalomų tarptautinės teisės normų ir neturi teisės priimti sprendimo remdamasi kankinimais gauta informacija, ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio įstatymų ar institucijų interesais ir turi teisę remtis tik asmeniniu suinteresuotumu ir paties patirta žala ( 19 ).

28.

Ketvirta, kalbėdamas apie galimas neigiamas pasekmes, atitinkamais atvejais galinčias kilti dėl nurodyto Reglamento Nr. 1330/2008 neteisėtumo, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 39 punkte nurodė, kad institucijų atsakovių prašymas pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, buvo susijęs tik su prašymu dėl panaikinimo. Todėl, pasak Bendrojo Teismo, A. Abdulrahim ir toliau gali reikalauti atlyginti žalą, kuri, jo teigimu, jam padaryta, ir teikti prašymą dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį ir SESV 340 straipsnio antrą ir trečią pastraipas ( 20 ).

29.

Penkta ir galiausiai, Bendrasis Teismas, kalbėdamas apie argumentą, kildinimas iš tariamos būtinybės užsitikrinti sprendimą dėl šio ieškinio pagrįstumo, norint susigrąžinti ieškovo patirtas išlaidas, nurodė skundžiamos nutarties 69–71 punktus.

30.

Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į šiuos samprotavimus, skundžiamos nutarties 41 punkte padarė išvadą, kad nebebuvo reikalinga priimti sprendimą dėl prašymo panaikinti.

31.

Dėl prašymo atlyginti žalą Bendrasis Teismas nusprendė, kad jis akivaizdžiai buvo visiškai teisiškai nepagrįstas ar net akivaizdžiai nepriimtinas, atsižvelgiant į procesinius dokumentus, byloje esančią informaciją ir šalių rašytiniuose pareiškimuose pateiktus paaiškinimus.

32.

Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 45 punkte priminė sąlygas, kurioms esant kyla Europos Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų veiksmus, ir šios nutarties 48 punkte nusprendė, kad žala nebuvo nei įvertinta, nei įrodyta.

33.

Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 52 punkte taip pat nusprendė, kad priežastinis ryšis nenustatytas, nes turtinė žala, kurią tariamai patyrė A. Abdulrahim dėl negalėjimo naudotis savo lėšomis, finansiniu turtu ir kitais ekonominiais ištekliais ir kurią sudaro teisės disponuoti jais praradimas, tiesiogiai ir nedelsiant kilo ne dėl konkrečių šioje byloje ginčijamų Bendrijos aktų priėmimo, bet dėl ankstesnių sprendimų, t. y. 2008 m. spalio 21 d. Sankcijų komiteto sprendimo įtraukti jo pavardę į šio komiteto sąrašą ir Jungtinės Karalystės institucijų sprendimo dėl ribojamųjų priemonių jam taikymo, priėmimo.

34.

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

35.

Grįsdamas savo reikalavimus apeliantas nurodo du pagrindus.

36.

Pirmajame pagrinde, kurį sudaro trys dalys, apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neprašė generalinio advokato išvados, ir (arba) nepaprašė ieškovo pateikti pastabų dėl galimo žodinės proceso dalies taikymo, ir (arba) nepradėjo žodinės proceso dalies dėl klausimo, ar ieškinys dėl panaikinimo neteko dalyko.

37.

Antrajame pagrinde apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ieškinys neteko dalyko.

38.

Apeliantas teigia, kad dėl to Bendrasis Teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį, į kurią nukreipia šio reglamento 113 straipsnis, kurio pagrindu priimta skundžiama nutartis.

39.

Šiuo klausimu pakanka priminti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Bendrojo Teismo pareiga išklausyti generalinį advokatą prieš priimant sprendimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bendrojo Teismo procedūros reglamento 2 straipsnio 2 dalį, 18 ir 19 straipsnius, iš kurių matyti, viena vertus, kad Bendrojo Teismo teisėjas gali būti skiriamas generaliniu advokatu, kai posėdžiauja Bendrojo Teismo kolegija, ir, kita vertus, kad šio reglamento nuorodos į generalinį advokatą taikomos tik tais atvejais, kai teisėjas faktiškai paskiriamas generaliniu advokatu ( 21 ). Kadangi generalinis advokatas nebuvo paskirtas padėti Bendrojo Teismo antrajai kolegijai byloje T-127/09, nebuvo pareigos išklausyti generalinį advokatą prieš pripažįstant, kad nereikėjo priimti sprendimo. Todėl šiuo klausimu Bendrasis Teismas jokios teisės klaidos nepadarė.

40.

Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

41.

Apeliantas remiasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento, galiojusio šio apeliacinio skundo pateikimo metu, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento palyginimu, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir tvirtina, kad Bendrasis Teismas negalėjo praleisti žodinės proceso dalies, iš anksto nepaprašęs jo pateikti savo pastabų šiuo klausimu.

42.

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio ir 114 straipsnio 3 ir 4 dalių tekste nereikalaujama tokių konsultacijų su šalimis. Kaip teisingai nurodo Taryba, Bendrasis Teismas, paprašęs šalių išreikšti savo nuomonę raštu dėl Reglamento Nr. 36/2011 priėmimo įtakos, pirmiausia atsižvelgiant į ieškinio dalyką, laikėsi savo Procedūros reglamento 113 straipsnio. Bendrasis Teismas, išklausęs šalis, laikėsi šio reglamento 114 straipsnio 3 dalies ir nusprendė, kad nebuvo būtina pradėti žodinės proceso dalies prieš priimant sprendimą. Šiuo klausimu negalima teigti, kad Bendrasis Teismas padarė kokią nors teisės klaidą.

43.

Taigi pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

44.

Apeliantas mano, kad Bendrasis Teismas tik išimtiniais atvejais turi teisę praleisti žodinę proceso dalį, ir pabrėžia jos esminę svarbą. Kaip teigia apeliantas, žodinę proceso dalį galima praleisti tik tais atvejais, kai nekyla jokių lemiamų teisės ir (arba) fakto klausimų. Jis pastebi, kad, Bendrasis Teismas, gavęs jam skirtą ieškovo atsakymą dėl išlikusio suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir trumpas Komisijos ir Tarybos pastabas, tiesiogiai priėmė sprendimą.

45.

Apeliantas tvirtina, kad beveik visi Bendrojo Teismo argumentai susiję su klausimais ir teismo praktika, kurie nebuvo aptarti ir dėl kurių jam nebuvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę nei raštu, nei žodžiu. Nekalbant apie minėtą teismo praktiką, apelianto teigimu, Bendrasis Teismas pirmiausia nurodė faktines padėties Libijoje aplinkybes ir tai, kad nurodytas pažeidimas neva nepasikartos ateityje.

46.

Kaip teigia Komisija, pakanka nurodyti, kad, vadovaudamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu ir 114 straipsnio 3 dalimi, Bendrasis Teismas galėjo priimti skundžiamą nutartį nepradėjęs žodinės proceso dalies, jei manė esąs pakankamai informuotas, ir jei ieškovui buvo suteikta galimybė pateikti rašytines pastabas šiuo klausimu ( 22 ). Be to, kaip pažymi Taryba, apeliantas konkrečiai nenurodo, kokius naujus duomenis ir įrodymus, be jau nurodytų jo rašytinėse pastabose, būtų galėjęs pateikti Bendrojo Teismo posėdyje.

47.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad trečią šio pirmojo pagrindo dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

48.

Nepatenkinus nė vienos iš trijų pirmojo pagrindo dalių, pirmasis pagrindas visiškai atmestinas kaip nepagrįstas.

49.

Kaip teigia apeliantas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pripažino, kad jo ieškinys nebeturi dalyko ir kad nereikėjo priimti sprendimo dėl jo prašymo panaikinti. Apskritai apeliantas kritikuoja griežtą Bendrojo Teismo vertinimą, pagal kurį tolesnio proceso rezultatas negalėjo atnešti naudos apeliantui.

50.

Kalbant konkrečiai, iš apelianto Teisingumo Teismui pateiktų argumentų matyti, kad apeliantas ginčija tai, kad jo pavardės pašalinimas iš ginčijamo sąrašo, reiškiantis Reglamento Nr. 1330/2008 paskelbimą netekusiu galios, jį „visiškai tenkina“, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 28 punkte. Kartu apeliantas iš tiesų kelia klausimą dėl Bendrojo Teismo pasirinkto neigiamo jo suinteresuotumo pareikšti ieškinį vertinimo.

51.

Tam, kad ieškovas turėtų suinteresuotumą pareikšti ieškinį, jis turi galėti įrodyti naudą, kurią jam atneštų ginčijamo akto panaikinimas ( 23 ). Suinteresuotumo pareikšti ieškinį reikalavimas taikomas tiek ieškiniui dėl panaikinimo, tiek apeliaciniam skundui ( 24 ). Šis suinteresuotumas turi būti ne tik asmenimis, bet ir realus.

52.

Suinteresuotumo pareikšti ieškinį asmeniniam aspektui būdinga tai, kad skundžiamas aktas turi pažeisti ieškovo interesus, t. y. toks aktas turi daryti jam žalos ( 25 ). Kitaip tariant, šis aktas turi „turėti neigiamą įtaką“ ieškovo padėčiai ( 26 ), ir ši įtaka turi pasireikšti žalos padarymu ( 27 ). Todėl net jei ši taisyklė turi nedidelių išimčių ( 28 ), niekas iš esmės neturi suinteresuotumo ginčyti jam palankaus sprendimo teisėtumo ( 29 ).

53.

Skundžiamo akto panaikinimas turi būti naudingas, atnešti naudos ieškovui. Anot generalinio advokato C. O. Lenz, „teisinė [ieškovo] padėtis turi pagerėti“ ( 30 ) panaikinus skundžiamą aktą; tik tada egzistuoja suinteresuotumo pareikšti ieškinį asmeninis aspektas. Ieškovas turi turėti naudos iš panaikinimo, nes dėl to būtų panaikintos nepalankios ginčijamo akto pasekmės jo teisinei padėčiai ( 31 ). Taip suformuluotas asmeninio suinteresuotumo reikalavimas atspindi idėją, kad ieškovas negalėtų veikti įstatymų interesais ( 32 ).

54.

Be to, suinteresuotumas pareikšti ieškinį suponuoja, kad ieškovas privalo įrodyti, jog ginčijamas aktas turi pakankamai tiesioginę ir neabejotiną įtaką jo teisiniai ar turtinei padėčiai, todėl teismo sprendimas jam atneštų veiksmingą pasitenkinimą, nors ir visiškai moralinį ( 33 ). Lemiamą reikšmę nagrinėjant asmeninio suinteresuotumo sąlygą turi tai, kad aktu ieškovui iš tiesų daroma žala. Todėl nepakanka, kad skundžiamas aktas galėtų daryti žalą vien dėl savo pobūdžio. Kitaip tariant, suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti vertinamas ne in abstracto, o atsižvelgiant į asmeninę ieškovo padėtį ( 34 ).

55.

Ieškovui tenka pareiga įrodyti įtaką jo turtinei ar teisinei padėčiai, net jei realiai šis įrodymas gali išplaukti iš paties ieškinio dalyko. Be to, tai, kad ieškovui yra skirtas jam nepalankus sprendimas, kartais būdavo pripažįstama pakankama aplinkybe, suteikiančia jam suinteresuotumą pareikšti ieškinį ( 35 ).

56.

Suinteresuotumo pareikšti ieškinį laiko aspektas reiškia, kad šis suinteresuotumas privalo egzistuoti ieškinio pareiškimo metu ir išlikti per procesą. Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamos nutarties 22 punkte, ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju sprendimo priėmimas nebebus reikalingas, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimas turi suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai. Kalbant konkrečiai, kaip priminė Bendrasis Teismas šios nutarties 29 punkte, pareiškus ieškinį dėl panaikinimo, ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą akto, paskelbto netekusiu galios vykstant procesui, panaikinimu, jei šio akto panaikinimas savaime gali sukelti teisinių pasekmių.

57.

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo kitoje byloje, tam, kad būtų užtikrintas tinkamas teisingumo vykdymas, svarbu, kad teismui nebereikėtų priimti sprendimo dėl ieškinio tuo atveju, kai ieškovas, iš pradžių turėjęs suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nebėra asmeniškai suinteresuotas skundžiamo sprendimo panaikinimu dėl įvykio, kuris atsitiko jau pareiškus minėtą ieškinį ( 36 ).

58.

Vis dėlto manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje pernelyg griežtai vertino tęstinį ieškovo suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Todėl, kaip ir apeliantas, manau, kad Bendrojo Teismo argumentai kritikuotini daugeliu klausimų.

59.

Pavyzdžiui, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 32 punkte, manau, kad tai, jog Sąjungos institucijos akto paskelbimas netekusiu galios nėra jo neteisėtumo pripažinimas ir sukelia pasekmes tik ex nunc, skirtingai nuo teismo sprendimo dėl panaikinimo, kuriuo panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikomas niekada nepriimtu ( 37 ), atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pagrindžia A. Abdulrahim suinteresuotumą Reglamento Nr. 1330/2008 panaikinimu. Šiuo klausimu, mano manymu, klaidinga teigti, kaip tai padarė Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 33 punkte, kad „esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo teigti, kad šio akto pašalinimas ex tunc suteiktų A. Abdulrahim kokios nors naudos“.

60.

Iš tiesų apeliantas turi asmeninį suinteresuotumą, kuris išlieka, nepaisant skundžiamo akto paskelbimo netekusiu galios vykstant procesui, siekti atgaline data pašalinti jo įtraukimą į ginčijamą sąrašą iš Sąjungos teisės sistemos; tai yra pati Sąjungos akto panaikinimo teisme esmė. Priešingai tam, ką Bendrasis Teismas laikė lemiamu dalyku skundžiamos nutarties 33 punkte, šiuo požiūriu nesvarbu tai, kad, teismui priėmus sprendimą dėl panaikinimo, Komisija ir (arba) Taryba neturėtų pagal SESV 266 straipsnį imtis papildomų priemonių panaikinti teismo sprendime dėl panaikinimo nustatytus pažeidimus.

61.

Kalbant apie šioje byloje aptariamas lėšų įšaldymo priemones, kurios neginčijamai daro žalos atitinkamiems asmenims, nes jomis ne tik apribojamas naudojimasis jų nuosavybės teise, bet jie viešai paskelbiami susijusiais su teroristine organizacija ( 38 ), mano nuomone, akivaizdu, kad apeliantas tebeturi suinteresuotumą, nepaisant ginčijamo Sąjungos akto paskelbimo netekusiu galios, kad Sąjungos teisėjas pripažintų, jog jis niekada neturėjo būti įrašytas į ginčijamą sąrašą arba niekada neturėjo būti įrašytas laikantis Sąjungos institucijų taikytos procedūros. Apelianto ir pasitenkinimo, kurio jis siekė pareikšdamas ieškinį dėl jo įtraukimo į sąrašą panaikinimo, požiūriu toks skundžiamo akto formos ir (arba) turinio neteisėtumo pripažinimas neprilygsta jo įtraukimo į sąrašą pašalinimui ateityje. Šiuo klausimu reikėtų turėti omenyje, kad toks pašalinimas, taikomas ateityje, nepanaikina abejonės dėl įrašymo pagrįstumo ir (arba) procedūros, kurios pagrindu Sąjungoje atliktas šis įrašymas, pagrįstumo.

62.

Kalbant tiksliau, išliekantis suinteresuotumas pareikšti ieškinį, kuriuo gali remtis apeliantas šios bylos aplinkybėmis, grindžiamas toliau nurodytais dalykais.

63.

Pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą reikalauti panaikinti Sąjungos institucijos aktą siekdamas išvengti, kad nurodytas šio akto neteisėtumas pasikartotų ateityje ( 39 ). Kitaip tariant, suinteresuotumas pareikti ieškinį išlieka, jei pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių, pirmiausia neleidžiant pasikartoti Sąjungos institucijų neteisėtiems veiksmams ( 40 ). Toks suinteresuotumas pareikšti ieškinį matyti iš SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos, pagal kurią panaikintą aktą priėmusios institucijos privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti ( 41 ).

64.

Tiesa, Teisingumo Teismas patikslino, kad šis suinteresuotumas pareikšti ieškinį egzistuotų, tik jeigu nurodytas neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, nesvarbu, kokios būtų bylos aplinkybės, kuriomis pareikštas ieškinys. Priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 37 punkte, ši sąlyga vis dėlto įvykdyta apelianto pareikšto ieškinio dėl panaikinimo atveju. Iš tiesų šiuo ieškiniu siekiama pirmiausia ginčyti skundžiamo reglamento atitiktį Sąjungos teisei procedūros požiūriu, pirmiausia dėl teisės būti išklausytam ir teisės į veiksmingą teisminę kontrolę. Todėl apeliantas išlaiko suinteresuotumą sprendimu dėl procedūros, pagal kurią jis Sąjungoje įtrauktas į ginčijamą sąrašą, teisėtumo, tam, kad nurodytas neteisėtumas nepasikartotų ateityje, vykdant analogišką procedūrą jo atžvilgiu ( 42 ). Sąjungos teismo sprendimas galėtų priversti Sąjungos institucijas ateityje padaryti atitinkamus įtraukimo į sąrašus tvarkos pakeitimus ( 43 ).

65.

Antra, apeliantas gali teisėtai remtis tuo, kad nurodyto neteisėtumo pripažinimas jį reabilituotų, nes būtų atkurta jo reputacija. Todėl manau, kad apeliantas turi bent jau moralinį suinteresuotumą, kad Sąjungos teismas konstatuotų, jog jis niekada neturėjo būti įtrauktas į ginčijamą sąrašą arba niekada neturėjo būti įrašytas laikantis Sąjungos institucijų taikytos procedūros ( 44 ). Taip pat pažymiu, kad apeliantas savo ieškinyje dėl panaikinimo nurodo pasikėsinimą į jo teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, pirmiausia dėl jo reputacijai padarytos žalos ( 45 ). Taigi, neatsižvelgiant į ieškinį dėl žalos atlyginimo, teismo sprendimas dėl panaikinimo gali būti apelianto patirtos neturtinės žalos atlyginimo forma.

66.

Taigi nesutinku su Komisija ir Taryba, kurios teigia, kad teismo sprendimas dėl panaikinimo dėl procedūros pažeidimu negalėtų prisidėti prie apelianto reputacijos atkūrimo. Iš tiesų man atrodo, kad tokie argumentai paneigia glaudų formos ir turinio ryšį, nes procedūros pažeidimas gali turėti įtakos skundžiamo akto turiniui ( 46 ). Tai dar labiau pasitvirtina tuomet, kai, kaip šioje byloje, apeliantas remiasi savo teisės būti išklausytam pažeidimu, nes šis pažeidimas galėjo neleisti įrodyti, kad jis neturėjo jokių ryšių su teroristine organizacija, todėl neturėjo būti įrašytas į ginčijamą sąrašą.

67.

Trečia, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į teismo praktiką, pagal kurią ieškovas taip pat gali išlaikyti suinteresuotumą prašyti panaikinti jam neigiamą įtaką turintį aktą, nes Sąjungos teismui konstatavus akto neteisėtumą jam atsirastų pagrindas galimam ieškiniui dėl žalos atlyginimo, siekiant tinkamai atlyginti skundžiamu aktu padarytą žalą ( 47 ).

68.

Šios aplinkybės, mano nuomone, įrodo, kad apeliantas nebuvo „visiškai“ patenkintas paskelbus ginčijamą aktą netekusiu galios vykstant procesui. Jis iš tiesų pasiekė dalį savo tikslo, t. y. savo pavardės pašalinimo iš ginčijamo sąrašo ir su tuo susijusių pasekmių. Vis dėlto galimi su jo įtraukimu į šį sąrašą susiję trūkumai nėra pašalinti. Taigi apelianto asmeninis suinteresuotumas pareikšti ieškinį visiškai neišnyko.

69.

Taip pat patikslinu, kad nors sutinku, kad, kaip aiškina Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 35 ir 36 punkte, bylos, kuriose ginčijamos ribojamosios priemonės buvo paskelbtos netekusiomis galios ir pakeistos, o suinteresuoti asmenys išliko ginčijamame sąraše ( 48 ), ir ši byla, kurioje ieškovo pavardė tiesiog pašalinta iš ginčijamo sąrašo, skiriasi, dėl anksčiau pateiktų priežasčių šis skirtumas visiškai nereiškia, kad antruoju atveju ieškovų suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebeliko.

70.

Dėl visų šių priežasčių manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad nereikėjo priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti, nes ieškovas neteko suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Todėl antrasis pagrindas yra pagrįstas, o skundžiama nutartis naikintina. Taip pat siūlau Teisingumo Teismui šią bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Bendrajam Teismui, kad šis nuspręstų dėl A. Abdulrahim prašymo panaikinti, ir atidėti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priėmimą.

71.

Remiantis tuo, kas pasakyta, Teisingumo Teismui siūloma: