1. 

Ar vienos valstybės narės teismas privalo atsisakyti vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, jei jis prieštarauja kitam toje valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui? Šis iki šiol nenagrinėtas klausimas iš esmės yra pagrindinė dilema, kuri iškilo Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Vokietija).

2.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ) (toliau – reglamentas) 45 straipsnio 1 dalį skundą dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu nagrinėjantis teismas „atmeta arba panaikina“ to sprendimo paskelbimą vykdytinu tik remdamasis vienu iš 34 ir 35 straipsniuose nurodytų pagrindų. Pagal 45 straipsnio 2 dalį užsienio teismo priimtas sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

3.

Reglamento 34 straipsnyje, kiek tai svarbu nagrinėjamoje byloje, nustatyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

<…>

4.

Nuo 2015 m. sausio 10 d. reglamento 34 straipsnio 3 ir 4 dalys bus pakeistos Reglamento Nr. 1215/2012 ( 3 ) 45 straipsnio 1 dalies c ir d punktais. Naujųjų nuostatų formuluotė iš esmės nesiskiria nuo šiuo metu galiojančių nuostatų.

5.

Rumunijoje buveinę turinti įmonė SC Laminorul SA (toliau – Laminorul) Tribunalul Brăila (Breilos pirmosios instancijos teismas, Rumunija) pareiškė ieškinį Salzgitter Mannesmann Handel GmbH (toliau – Salzgitter) siekdama, kad jai būtų sumokėta už pristatytus plieno gaminius.

6.

2008 m. sausio 31 d. sprendimu (toliau – pirmasis teismo sprendimas) Tribunalul Brăila atmetė ieškinį motyvuodamas tuo, kad jis buvo pareikštas ne kitai susijusios sutarties šaliai, t. y. Salzgitter Mannesmann Stahlhandel GmbH (anksčiau – Salzgitter Stahlhandel GmbH). Šis teismo sprendimas įsiteisėjo.

7.

Laminorul tame pačiame teisme dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu pareiškė Salzgitter naują ieškinį. Ieškinys buvo įteiktas ankstesniam Salzgitter teisiniam atstovui Rumunijoje, kuriam, pasak Salzgitter, įgaliojimai atstovauti šiai įmonei buvo suteikti tik pirmojoje byloje. Dėl šios priežasties į Rumunijos teismo surengtą posėdį neatvyko nė vienas Salzgitter atstovas, tačiau teismas toliau nagrinėjo bylą ir 2008 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą už akių (toliau – antrasis teismo sprendimas), kuriuo Salzgitter įpareigojo sumokėti Laminorul188330 EUR.

8.

Salzgitter prašė panaikinti antrąjį teismo sprendimą motyvuodama tuo, kad, vykstant antrajam procesui, ji nebuvo pakviesta pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Tribunalul Brăila atmetė šį prašymą 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu, nes Salzgitter nesumokėjo žyminio mokesčio.

9.

Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) 2008 m. lapkričio 21 d. nutartimi paskelbė antrąjį teismo sprendimą vykdytinu. Salzgitter apskundė šią nutartį.

10.

2008 m. pabaigoje Salzgitter Rumunijoje taip pat pateikė skundą, kuriuo siekė panaikinti antrąjį teismo sprendimą, ir vėl tvirtino, kad nebuvo pakviesta į posėdį. Šis skundas kaip nepriimtinas buvo atmestas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu.

11.

Tuomet Salzgitter pateikė kitą apeliacinį skundą, kuriame, remdamasi pirmojo teismo sprendimo privalomumu, prašė panaikinti antrąjį teismo sprendimą. Curtea de Apel Galați (Galacio apeliacinis teismas, Rumunija) 2009 m. gegužės 8 d. sprendimu atmetė šį apeliacinį skundą motyvuodamas tuo, kad buvo suėjęs terminas jam pateikti. Vėliau šį sprendimą 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu patvirtino Înalta Curte de Casație și Justiție(Aukščiausiasis kasacinis teismas, Rumunija).

12.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Rumunijoje yra išnaudotos visos įmanomos teisių gynimo priemonės, Vokietijoje pradėtas, o vėliau sustabdytas teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu procesas buvo atnaujintas. Salzgitter skundą dėl teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu kaip nepagrįstą 2010 m. birželio 28 d. nutartimi atmetė Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apeliacinis apygardos teismas, Vokietija).

13.

Netrukus Salzgitter pateikė Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) skundą dėl teisės klausimo, kuriame ginčijamas antrojo teismo sprendimo vykdytinumas.

14.

Bundesgerichtshof kilo abejonių dėl Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 4 dalies aiškinimo, todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu:

„Ar [reglamento] 34 straipsnio 4 dalis apima ir atvejus, kai toje pačioje valstybėje narėje (sprendimo valstybėje) priimti nesuderinami sprendimai?“

15.

Rašytines pastabas pateikė Salzgitter, Vokietijos, Italijos, Rumunijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2013 m. kovo 14 d. vykusiame teismo posėdyje žodinius argumentus pateikė Salzgitter ir Komisija.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reglamento 34 straipsnio 2 dalyje nustatytas atsisakymo pagrindas šioje byloje netaikytinas, nes Salzgitter turėjo galimybę pasirūpinti savo gynyba. Be to, jis atmeta 34 straipsnio 1, 3 dalyse ir 35 straipsnyje nustatytus atsisakymo pagrindus. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, bylos baigtis priklausys nuo reglamento 34 straipsnio 4 dalyje nustatyto atsisakymo pagrindo išaiškinimo. Vadovaujantis 45 straipsnio 1 dalimi, ši nuostata taikoma procesui, kuriame nagrinėjamas skundas dėl teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu.

17.

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pirmasis teismo sprendimas, kuriuo atmestas Laminorul ieškinys dėl mokėtinų sumų priteisimo, ir antrasis teismo sprendimas, kuriuo šis ieškinys patenkintas, yra nesuderinami. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmąjį teismo sprendimą galima pripažinti vykdytinu Vokietijoje.

18.

Dėl šių priežasčių Bundesgerichtshof teikia Teisingumo Teismui svarstyti du skirtingus reglamento 34 straipsnio 4 dalies taikymo srities aiškinimo būdus. Pagal pirmos grupės argumentus, grindžiamus nuostatos formuluote, teigiama, kad reglamento 34 straipsnio 4 dalyje suponuojami trijų valstybių santykiai. Išimtis taikoma tik tais atvejais, kai valstybė narė, į kurią kreipiamasi, susiduria su dviem nesuderinamais teismo sprendimais, priimtais dviejose skirtingose valstybėse narėse arba valstybėje narėje ir trečiojoje valstybėje. Šiam aiškinimui pritaria Italijos, Rumunijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisija.

19.

Pagal antros grupės argumentus atsisakymo pagrindai taip pat taikomi tuo atveju, kai du nesuderinami teismo sprendimai priimti toje pačioje valstybėje narėje (vidaus kolizija). Šis aiškinimas visų pirma grindžiamas reglamento 34 straipsnio 3 ir 4 dalių sistemos samprata ir tikslu. Šiuo atžvilgiu teigiama, kad 34 straipsnio 3 dalis apima valstybės narės, į kurią kreipiamasi, ir kitos valstybės narės teismo sprendimų dvišalės kolizijos atvejus, o 34 straipsnio 4 dalis apima visus kitus atvejus, kai kolizija kyla tarp užsienio teismo sprendimų. Šios grupės argumentams pritaria Salzgitter.

20.

Vokietijos vyriausybės teigimu, reglamentas nėra tinkamas teisės aktas sprendžiant tas sprendimų kolizijas, kurias galima išspręsti pagal nacionalinę teisę. Vis dėlto ši vyriausybė pripažįsta, kad išimtiniais atvejais (su kuriuo, pvz., susidūrė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kai tokios kolizijos negalima išspręsti remiantis kilmės valstybės narės teise, siekiant užpildyti teisės spragą turi būti taikoma reglamento 34 straipsnio 4 dalis. Apie šią galimybę, kuriai, kaip alternatyviam sprendimo būdui, pritaria Salzgitter, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat užsimena.

21.

Lygiai taip pat, kaip ir prieš tai galiojusioje Briuselio konvencijoje ( 4 ), reglamente siekiama „reguliuoti teismų jurisdikcijos sprendžiant civilines ir komercines bylas klausimą šioms valstybėms bendraujant ir palengvinti teismų sprendimų vykdymą“ ( 5 ).

22.

Viena vertus, jurisdikcijos taisyklės ir, kita vertus, teismo sprendimų pripažinimą ir vėlesnį jų vykdymą reguliuojančios taisyklės yra du svarbūs ir būtini ramsčiai siekiant užtikrinti laisvą teismo sprendimų judėjimą, kurį stengiamasi skatinti reglamentu ( 6 ).

23.

Pirma, tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, įskaitant specialiąją jurisdikciją ir išimtinę jurisdikciją, yra nustatytos reglamento II skyriuje. Šiomis taisyklėmis siekiama palengvinti bylinėjimąsi užsienyje.

24.

Tačiau vien jurisdikcijos taisyklių nepakaktų siekiant užtikrinti, kad darnus teisingumo vykdymas Europos Sąjungoje nebūtų sutrikdytas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu iškeliant daugybę bylų įvairiuose teismuose. Tai prieštarautų kitam reglamento tikslui, t. y. „užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai“ ( 7 ).

25.

Vadinasi, siekiant užkirsti kelią vienu metu vykstantiems procesams skirtingų valstybių narių teismuose ir išvengti teismo sprendimų kolizijos, reglamento II skyriuje nustatytas jurisdikcijos taisykles papildo 9 skirsnio nuostatos, susijusios su lis pendens. Šios taisyklės savo ruožtu nustatytos siekiant iš pat pradžių pašalinti galimybę priimti vieną kitam prieštaraujančius teismo sprendimus ( 8 ).

26.

Antra, dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūrų teismo sprendimas turi tokią pačią galią valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, kokią jis turėtų kilmės valstybėje narėje ( 9 ). Teismo sprendimų vykdymo procedūra išsamiau aprašyta reglamento III skyriaus 2 skirsnyje.

27.

Remiantis Europos Sąjungoje galiojančiu abipusio pasitikėjimo teisingumo vykdymu principu, „vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje procesas turi būti veiksmingas ir greitas“ ( 10 ). Taigi, valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas iš karto gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, „kai suinteresuotosios šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje“ ( 11 ). Pagal 41 straipsnį teismo „sprendimas paskelbiamas vykdytinu iš karto, kai užbaigiami 53 straipsnyje nurodyti formalumai“, kitaip tariant, pateikus teismo sprendimo kopiją, „atitinkančią sąlygas, būtinas jos autentiškumui patvirtinti“, ir kilmės teismo užpildytą reglamento V priede nurodytą standartinę formą. 45 straipsnio 2 dalyje teismui, į kurį kreipiamasi, draudžiama per šią procedūrą iš esmės peržiūrėti užsienio teismo sprendimą.

28.

Nepaisant pirmiau minėtų lis pendens taisyklių, nesuderinami teismo sprendimai yra neišvengiami, pavyzdžiui, jei teismas, į kurį kreipiamasi, nežino apie vykstantį procesą, anksčiau pradėtą kitame teisme. Todėl reglamento 34 straipsnyje taip pat nustatytos taisyklės, reguliuojančios tokių kolizijų sprendimą, kai jau yra priimtas teismo sprendimas.

29.

Pirmas atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą pagrindas susijęs su viešosios tvarkos aspektais ( 12 ). Antras 34 straipsnio 2 dalyje nustatytas atsisakymo pagrindas iš esmės susijęs su procesiniais trūkumais, dėl kurių gali būti pažeistos teisės į gynybą. Galiausiai abi 34 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos išimtys susijusios su nesuderinamais sprendimais. Nors pagal 34 straipsnio 4 dalį anksčiau užsienio teismo priimtas sprendimas, atsižvelgiant į prior tempore, potior jure principą, yra viršesnis, reglamento 34 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtiems teismo sprendimams suteikti viršenybę prieš kitos valstybės narės teismo sprendimus, nesvarbu, kada šie teismo sprendimai buvo priimti ( 13 ).

30.

Dėl šių išimčių Teisingumo Teismas konstatavo, pirma, kad, siekiant užtikrinti laisvą teismo sprendimų judėjimą, šios išimtys turi būti aiškinamos siaurai, nes jos trukdo siekti vieno iš pagrindinių reglamento tikslų ( 14 ). Antra, išimčių sąrašas yra baigtinis ( 15 ). Trečia, reglamento 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, palyginti su bendro pobūdžio 34 straipsnio 1 dalimi, yra lex specialis. Todėl 34 straipsnio 1 dalis netaikoma tiek, kiek kitos išimtys apima atitinkamus viešosios tvarkos aspektus ( 16 ).

31.

Minėtomis taisyklėmis nėra suderinamos valstybių narių procesinės taisyklės, jos taip pat nedaro įtakos tokioms procesinėms taisyklėms ( 17 ). Tiksliau tariant, jomis nesukuriama papildomų teisių gynimo priemonių, kuriomis galima pasinaudoti įsiteisėjus nacionalinių teismų sprendimams. Šiomis taisyklėmis tiesiog reguliuojami skirtinguose teismuose priimtų vieno kitam prieštaraujančių teismo sprendimų padariniai.

32.

Iš tiesų, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinėje procesinėje teisėje galioja taisyklės, panašios į nustatytąsias reglamente. Remiantis šios rūšies taisyklėmis galima ne tik užkirsti kelią vidaus kolizijoms, kylančioms, kai skirtinguose tos pačios valstybės narės teismuose pareiškiami keli ieškiniai (t. y. nacionalinės lis pendens taisyklės), bet ir suteikti įvairių teisių gynimo priemonių, taikytinas nacionalinių teismų sprendimų atveju ( 18 ).

33.

Dėl akivaizdžių priežasčių valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas gali būti skundžiamas tik toje valstybėje narėje taikomo mechanizmo priemonėmis, o ne remiantis kitų valstybių narių teisės tvarka. Todėl reglamentu siekiama tik numatyti priemonę teisės normų veikimo trikdžiams, kurių negalima pašalinti nacionalinės procesinės teisės lygmeniu, ištaisyti. Tiesą sakant, dėl toje pačioje teisės sistemoje nesuderinamų teismo sprendimų atsirandančią koliziją gali išspręsti privačios šalys. Kadangi vidaus teisių gynimo priemonių jau yra, reglamentu nesiekiama kitos valstybės narės, t. y. valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismui suteikti įgaliojimus nepaisyti kilmės valstybės narės teismo sprendimo, vadinasi, jį faktiškai panaikinti. Tais atvejais, kai abu teismo sprendimai įsiteisėja, tokių įgaliojimų kilmės valstybės narės teisės sistemoje net negali būti.

34.

Sprendžiant užsienio teismo sprendimų vykdymo klausimą taip pat būtina atskirti egzekvatūros procedūrą, t. y. užsienio teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą, ir faktinį vėlesnį užsienio teismo sprendimo vykdymą. Pirmosios procedūros tikslas – įtraukti užsienio teismo sprendimą į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės sistemą. Ši procedūra visiškai reguliuojama reglamentu. Kita vertus, pats faktinis vykdymas kitos valstybės narės nacionalinėje teisėje reguliuojamas tiek, kiek ES teisės aktuose šis klausimas nėra suderintas. Todėl šalis gali ginčyti faktinį vykdymą tokiu pat būdu, koks yra numatytas nacionalinėse taisyklėse, taikomose valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimto teismo sprendimo atveju ( 19 ).

35.

Apibendrinant galima teigti, kad užsienio elementą turintiems ginčams civilinėse ir komercinėse bylose spręsti reglamente nustatyta išsami sistema, reguliuojanti tarptautinę jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką. Pirma, jame nurodomas kompetentingas teismas. Antra, reglamentu užkertamas kelias tam, kad teismai, kurie yra vienodai kompetentingi, nenagrinėtų tos pačios bylos, kurią nagrinėja teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiau. Trečia, jame sudarytos sąlygos pripažinti ir vykdyti užsienio teismo sprendimus taip pat, kaip ir valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtus teismo sprendimus. Ketvirta, jame numatytos teisių gynimo priemonės, taikomos tuo atveju, kai teismo sprendimai yra nesuderinami ir kai tokios kolizijos negalima išspręsti privačios šalies iniciatyva.

36.

Į prejudicinį klausimą reikia atsakyti remiantis būtent šiomis bendrosiomis pastabomis.

37.

Ispanijos bei Rumunijos vyriausybės ir Komisija kategoriškai neginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, tačiau abejoja dėl to, ar pirmasis ir antrasis teismo sprendimai yra nesuderinami.

38.

Šiuo klausimu norėčiau pabrėžti, jog prašyme priimti prejudicinį sprendimą Bundesgerichtshof nurodo, kad, jo nuomone, nagrinėjami sprendimai yra nesuderinami ir kad pirmąjį teismo sprendimą Vokietijoje galima pripažinti. Nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas netikrina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytų ir įvertintų faktinių aplinkybių. Tai yra nacionalinių teismų kompetencija ( 20 ). Todėl Teisingumo Teismas privalo atsakyti į prejudicinį klausimą remdamasis nacionalinio teismo pateikta informacija, nepaisydamas išreikštų abejonių. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas sutiktų su minėtų vyriausybių ir Komisijos išreikšta nuomone, atrodytų rizikinga nagrinėti prejudicinį klausimą, nes toks nagrinėjimas gali būti visiškai hipotetinis.

39.

Tačiau, atsižvelgdamas į teismo posėdyje išsakytus argumentus, privalau pabrėžti: negalima teigti, kad sprendimai yra suderinami vien dėl to, kad pirmasis sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys, nėra vykdytinas. Remiantis reglamento 34 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindais, į kuriuos pateikiama nuoroda 45 straipsnio 1 dalyje, nereikalaujama, kad abu teismo sprendimai būtų vykdytini, jei jie sukelia tarpusavyje nesuderimų teisinių pasekmių ( 21 ).

40.

Kalbant apie pateikto prejudicinio klausimo turinį, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės aiškinti reglamento 34 straipsnio 4 dalies, jis taip pat neaiškino atitinkamos Briuselio konvencijos 27 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nepaisant to, akivaizdu, kad teismas negali atsisakyti vykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimo motyvuodamas tuo, kad teismo sprendimas nesuderinamas su toje valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu.

41.

Manau, kad tokia išvada išplaukia iš tinkamo reglamento 34 straipsnio 4 dalies terminų aiškinimo.

42.

Pagal reglamento 32 straipsnyje pateiktą bendro pobūdžio apibrėžtį terminas „teismo sprendimas“ turi būti suprantama kaip „valstybės narės“, kuri nėra suinteresuotoji valstybė narė, „teismo sprendimas“. Atsižvelgiant į šią apibrėžtį, reglamento 34 straipsnio 4 dalies formuluotę galima praplėsti taip, kad „[valstybės narės teismo priimtas] teismo sprendimas nėra pripažįstamas, <...> jei jis nesuderinamas su ankstesniu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje priimtu teismo sprendimu“. Todėl sutinku su Ispanijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, kad nuostata turi būti suprantama kaip apimanti trijų valstybių santykius. Dėl šios priežasties Salzgitter ir Vokietijos vyriausybės siūlomas alternatyvus aiškinimas, pagal kurį 34 straipsnio 4 dalyje, skaitomoje kartu su 34 straipsnio 3 dalimi, nurodyta „kita valstybė narė“ gali būti aiškinama kaip reiškianti valstybę narę, išskyrus tą „valstybę narę, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą“, nėra tinkamas.

43.

Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, jau iš pačios reglamente nustatytos sistemos išplaukia, kad 34 straipsnio 4 dalis negali būti taikoma „vidaus kolizijai“.

44.

Reglamentu nesikišama į valstybių narių autonomiją procesinės teisės srityje, įskaitant res judicata principą. Jo nereikėtų aiškinti taip, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas gali neleisti vykdyti užsienio teismo sprendimo, kurį bet kuriuo atveju galima ginčyti pagal vidaus taisykles motyvuojant tuo, kad jis nesuderinamas su ankstesniu tos pačios valstybės narės teismo sprendimu. Taigi, tik jei šalys negali – todėl, kad įtraukti keli skirtingų valstybių narių teismai, – ginčyti teismo sprendimo motyvuodamos tuo, kad jis nesuderinamas su kitu teismo sprendimu, turi būti taikoma reglamento 34 straipsnio 4 dalis. Salzgitter advokatas, per teismo posėdį atsakydamas į mano klausimą, pripažino, kad Salzgitter turėjo pakankamai galimybių Rumunijoje ginčyti antrąjį teismo sprendimą. Jei 34 straipsnio 4 dalį aiškintume taip, kad ji apima „vidaus kolizijas“, Salzgitter būtų suteikta dar viena galimybė, netaikant nacionalinės procesinės teisės, siekti antrojo teismo sprendimo panaikinimo. Be to, tai turėtų tokį pat poveikį, kaip ir pripažįstant, kad buvo pažeista Salzgitter teisė gintis pagal 34 straipsnio 2 dalį, o šią mintį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai atmetė.

45.

Be to, negaliu sutikti su Salzgitter, teigiančia, kad, „vidaus kolizijų“ neįtraukus į reglamento 34 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, kiltų problemų, nes vienam teismo sprendimui reikėtų suteikti viršenybę prieš kitą teismo sprendimą. Tiesą sakant, laikantis mano siūlomo požiūrio, Bundesgerichtshof privalo teikti viršenybę antrajam teismo sprendimui paprasčiausiai dėl to, kad būtent šį teismo sprendimą šioje byloje buvo prašoma įvykdyti. Jei Teisingumo Teismas sutiktų su mano aiškinimu, Bundesgerichtshof šiuo klausimu priimtas sprendimas, kuriuo atmetamas Salzgitter skundas, reikštų „teismo sprendimą“, kaip jis suprantamas pagal reglamento 32 straipsnį. Šis teismo sprendimas tuomet būtų viršesnis už pirmąjį teismo sprendimą pagal reglamento 34 straipsnio 3 dalį, nes apimtų ginčą tarp tų pačių šalių, nesvarbu, kokia jo priėmimo data. Vadinasi, atsižvelgiant į reglamente nustatytos sistemos esmę, šioje byloje viršenybę reikėtų teikti antrajam teismo sprendimui.

46.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad panašūs teismų bendradarbiavimą civilinėse bylose reguliuojantys antrinės teisės aktai, atrodo, tik patvirtina mano nuomonę, kad reglamento 34 straipsnio 4 dalyje nurodytas atsisakymo pagrindas suponuoja trijų valstybių santykius.

47.

Reglamento Nr. 805/2004 ( 22 ) 21 straipsnio 1 dalyje, Reglamento Nr. 1896/2006 ( 23 ) 22 straipsnio 1 dalyje, taip pat Reglamento Nr. 861/2007 ( 24 ) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galima atsisakyti vykdyti ankstesnį bet kurioje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą. Tačiau šiems atsisakymo pagrindams taikoma išlyga, kad dėl nesuderinamumo nebuvo ir negalėjo būti prieštaraujama kilmės valstybėje narėje vykusiame teismo procese. Todėl atrodo aišku, kad šiose nuostatose numatyti atsisakymo pagrindai netaikomi tais atvejais, kai nesuderinamumo klausimą buvo galima išspręsti kilmės valstybėje narėje, kaip yra pagrindinėje byloje.

48.

Be to, kitų susijusių teisės aktų ( 25 ) nuostatose, kaip ir reglamente, pateikiama nuoroda į „kitą valstybę narę“ arba vartojama atitinkama formuluotė. Todėl šiose nuostatose įtvirtintas ne koks kitas, o pirmiau išdėstytas požiūris.

49.

Galiausiai negaliu sutikti su Vokietijos vyriausybės ir Salzgitter išdėstytu požiūriu, kad reglamento 34 straipsnio 4 dalį bet kuriuo atveju būtų galima taikyti pagal analogiją (šią situaciją Vokietijos vyriausybė apibūdina kaip „išimtines aplinkybes“). Teisės normos taikymas pagal analogiją reikštų, kad yra susidariusi reguliavimo spraga ( 26 ). Dėl pradinėje mano vertinimo dalyje išvardytų priežasčių atrodytų, kad šis klausimas visiškai sureguliuotas reglamente, o „vidaus kolizijų“ atvejai turi būti sprendžiami pagal kiekvienos valstybės narės teisės sistemą. Todėl šiuo atžvilgiu negaliu įžvelgti reguliavimo spragos.

50.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, manau, kad reglamento 34 straipsnio 4 dalis netaikoma tais atvejais, kai toje pačioje valstybėje narėje priimti du vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai.

51.

Remdamasis šiais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 4 dalis netaikoma atsisakant paskelbti teismo sprendimą vykdytinu arba panaikinant kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu, kai šis teismo sprendimas nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių toje pačioje valstybėje narėje, kaip ir teismo sprendimas, kurį siekiama paskelbti vykdytinu.

i)

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 22 straipsnio d punktu ir 23 straipsnio f punktu;

ii)

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 8, 2013 1 12, p. 19) 24 straipsnio d punktu;

iii)

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, p. 107 ir klaidų ištaisymas OL L 60, 2013 3 2, p. 140) 40 straipsnio d punktu;

iv)

Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies c ir d punktais;

v)

2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 339, p. 3) 34 straipsnio 4 dalimi (konvencijoje vartojamas terminas „kita šios konvencijos privalanti laikytis valstybė“) ir

vi)

2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl teismo pasirinkimo susitarimų 9 straipsnio g punktu (konvencijoje vartojama sąvoka „kita valstybė“; konvenciją galima rasti svetainėje http://www.hcch.net/).