1. 

Vykstant teismo procesui, kur keliamas klausimas dėl kiaulių augintojui nustatytų sąlygų, kurias jis turi tenkinti, kai nori gauti leidimą prekiauti savo ūkyje susidariusiomis srutomis kaip trąšomis, Supreme Court Teisingumo Teismui pateikė klausimus, susijusius su „atliekų“ sąvoka pagal Direktyvą 75/442 ( 2 ). Be šio klausimo, konkrečiai kalbant, leisiančio Teisingumo Teismui papildyti savo teismo praktiką, susijusią su sąlygomis, kurias tenkinant „atliekos“ gali būti laikomos „šalutiniu produktu“, šioje byloje taip pat keliamas klausimas, kuris yra platesnis už Direktyva 75/442 reguliuojamą sritį ir kuris, kaip matysime, susijęs su bendraisiais Sąjungos teisės principais, būtent pagrindinių teisių užtikrinimu.

2. 

Esminė pagrindinėje byloje galiausiai kilusi problema susijusi su srutų pardavėjui tenkančia atsakomybe tuo atveju, jei srutų įsigijęs asmuo jas netinkamai naudotų. Taip pat kilo klausimas, kokią diskreciją, reglamentuodamos prekybą atliekomis, turi valstybės narės, kai nustato sąlygas, kurios gali prilygti tokios prekybos draudimui arba dėl kurių prekybai būtų keliamos neproporcingos ar nepagrįstos sąlygos. Šių problemų kilo, kai neperkėlus į vidaus teisę Direktyvos 91/676 ( 3 ) nebuvo galimybės taikyti teisės aktų, pagal kuriuos srutas būtų galima laikyti trąšomis.

3.

Pagrindinėje byloje faktinėms aplinkybėms taikomos Direktyvos 75/442 redakcijos ( 4 ) 1 straipsnio a punkte numatyta:

„Šioje direktyvoje:

4.

Pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą ši direktyva netaikoma „tam, ką reguliuoja kiti teisės aktai“:

<...>

5.

Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad bet kuris atliekų turėtojas:

6.

Direktyvos 9 ir 10 straipsniuose nustatyta, kad atliekų šalinimo ir utilizavimo operacijas, atitinkamai išvardytas šios direktyvos II A ir II B prieduose, vykdantys ūkio subjektai ir įmonės privalo gauti leidimą.

7.

Direktyvos 75/442 15 straipsnyje numatyta:

„Pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti:

8.

Pagal Direktyvos 91/676 1 straipsnį ja siekiama „mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai, bei stabdyti tolesnį tokį teršimą“.

9.

Remiantis Direktyvos 91/676 3 straipsnio dviem pirmosiomis dalimis:

„1.   Pagal I priede išdėstytus kriterijus valstybės narės turi nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų.

2.   Per dvejus metus nuo šios direktyvos paskelbimo valstybės narės privalo savo teritorijoje nustatyti visas pažeidžiamas zonas, iš kurių vanduo patenka į 1 dalyje nurodytus vandenis ir kurios didina taršą. Apie tokį pradinį zonų nustatymą valstybės narės privalo pranešti Komisijai per 6 mėnesius.“

10.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės, siekdamos užtikrinti bendrą visų vandenų apsaugos [nuo taršos] lygį, per dvejus metus nuo šios direktyvos paskelbimo turi:

2.   Valstybės narės smulkiai apibūdina Komisijai savo geros žemės ūkio praktikos kodeksus, o Komisija informaciją apie šiuos kodeksus įtraukia į 11 straipsnyje nurodytą ataskaitą. Remdamasi gauta informacija Komisija gali, jei mano esant reikalinga, pateikti Tarybai atitinkamus pasiūlymus.“

11.

Tos pačios direktyvos 5 straipsniu valstybės narės įpareigojamos sukurti veiksmų programas pažeidžiamoms zonoms. Šiose programose privalo būti numatytos priemonės, nustatytos geros žemės ūkio praktikos kodekse (-uose), ir tos pačios direktyvos III priede numatytos priemonės, susijusios su laikotarpiais, kada dirvą draudžiama tręšti tam tikrų rūšių trąšomis, su gyvulių mėšlo saugojimo talpyklų dydžiu, tręšimo būdais ir maksimaliu gyvulių mėšlo kiekiu, kuriuo galima tręšti dirvą, atsižvelgiant į tai, kiek jame azoto.

12.

Direktyva 96/61 buvo kodifikuota ir panaikinta Direktyva 2008/1 ( 7 ), kuri savo ruožtu panaikinta ir pakeista Direktyva 2010/75 ( 8 ). Jos 1 straipsnyje numatyta, kad ja norima „pasiekti integruotą taršos, kurią sukelia I priede išvardytos veiklos rūšys, prevenciją ir kontrolę. Ji nustato priemones, įskaitant ir atliekų tvarkymo priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl aukščiau nurodytos veiklos, arba, jei tai neįgyvendinama, jam mažinti siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio ir nepažeidžiant Direktyvos 85/337/EEB ir kitų atitinkamų Bendrijos nuostatų“.

13.

Šios direktyvos I priedo 6.6 punkte konkrečiai minimi intensyvaus kiaulių auginimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 750 vietų paršavedėms.

14.

Šios direktyvos 3 straipsnio c punkte numatyta: „valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad kompetentingos institucijos garantuotų tokį įrenginių eksploatavimą, kad <...> c) būtų vengiama atliekų susidarymo pagal <...> Direktyvą 75/442/EEB <...>; jei atliekos susidaro, kad jos būtų panaudojamos [utilizuojamos], o jei tai techniškai ir ekonomiškai neįmanoma, – šalinamos stengiantis išvengti bet kokio poveikio aplinkai arba jį mažinant“.

15.

Šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „jeigu būtina, į leidimą įtraukiami atitinkami reikalavimai dirvožemio ir požeminių vandenų apsaugai užtikrinti ir įrenginyje susidarančių atliekų tvarkymo priemonės“.

16.

Juo siekiama užtikrinti, kad valstybės narės nustatytų sistemas, kurios garantuotų, kad konkrečios gyvulinės kilmės šalutinių produktų rūšys iki jų pašalinimo ar panaudojimo galėtų būti platinamos tik nurodytomis leidžiamomis grandinėmis ir, konkrečiai kalbant, į pašarų grandinę leistų patekti tik tiems gyvulinės kilmės šalutiniams produktams, kurie nebūtų pavojingi gyvūnų ir visuomenės sveikatai. Šis Reglamentas panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1069/2009 ( 10 ).

17.

Environmental Protection Act 1992 (Aplinkos apsaugos įstatymas, toliau – 1992 m. įstatymas) įsteigta Environmental Protection Agency (Aplinkos apsaugos agentūra, toliau – AAA), kurios kompetencija apima „veiklos licencijavimą, reglamentavimą ir kontrolę siekiant apsaugoti aplinką“ (52 straipsnio 1 dalies a punktas).

18.

Waste Management Act 1996 (Atliekų tvarkymo įstatymas, toliau – 1996 m. įstatymas) priimtas, be kita ko, siekiant perkelti į vidaus teisę Direktyvą 75/442 su pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156. Jo 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiame įstatyme atliekos reiškia bet kokią medžiagą arba daiktą, priskiriamus prie atliekų, nurodytų I priede, arba tuo metu įtrauktus į Europos atliekų katalogą, kurias turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti, ir visa, kas šalinama kaip atliekos arba su kuo elgiamasi kaip su atliekomis, laikoma atliekomis tol, kol neįrodoma priešingai.

<...>.

3.   Šiame įstatyme šalinimas, kalbant apie atliekas, apima visą III priede nurodytą veiklą, ir sąvoka „atliekų šalinimo veikla“ turi būti aiškinama atitinkamai.

4.   Šiame įstatyme „utilizavimas“, kalbant apie atliekas, reiškia bet kokią veiklą, kuri vykdoma siekiant apdoroti, perdirbti arba dar kartą panaudoti visas arba dalį atliekų, ir bet kokią veiklą, susijusią su tokiu apdorojimu, perdirbimu arba pakartotiniu panaudojimu, įskaitant bet kurią IV priede nurodytą veiklą, ir sąvoka „atliekų utilizavimo veikla“ turi būti aiškinama atitinkamai.“

19.

Pagal 1996 m. įstatymo 51 straipsnio 2 dalies a punktą:

„Nepažeidžiant b punkto, leidimas tvarkyti atliekas <...> nereikalingas tais atvejais, kai utilizuojamos <...> gyvulių arba paukščių išmatos – mėšlas arba srutos <...>“.

20.

1992 m. įstatymu įtvirtinta leidimų, susijusių su integruota taršos kontrole, išdavimo sistema, kuri labai panaši į Direktyvoje 96/61 numatytą sistemą. Direktyvą 96/61 į nacionalinę teisę Airija perkėlė Protection of the Environment Act 2003 (2003 m. Aplinkos apsaugos įstatymas, toliau – 2003 m. įstatymas). Todėl pagrindinėje byloje leidimas išduotas nesiremiant nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis perkelta Direktyva 96/61.

21.

Apeliantas pagrindinėje byloje yra kiaulių auginimo ūkio Airijoje savininkas. Pagrindinė jo vykdoma veikla yra kiaulių auginimas, tačiau jis eksploatuoja ir srutas, t. y. šalutinį šios veiklos produktą, kurį parduoda kitiems ūkininkams, naudojantiems tokias srutas kaip trąšas.

22.

Kadangi dirbamų žemės plotų tręšimas šia medžiaga yra sezoninis, srutos turi būti saugomos apelianto ūkyje, kol bus pristatytos kitiems ūkininkams. 1999 m. AAA suteikė apeliantui leidimą statyti papildomus įrenginius ir prekiauti srutomis. Šiame leidime konkrečiai nurodyta, kad apeliantas privalo užtikrinti, jog srutas ūkininkai naudos griežtai laikydamiesi nustatytų sąlygų.

23.

Tarp šių sąlygų yra ir „Atliekų tvarkymas“. Svarbu pabrėžti, kad šia sąlyga apeliantui nustatytos tokios pareigos:

<...>

<...>

24.

Dėl AAA leidimo buvo paduotas skundas High court, kuris priėmė sprendimą apelianto nenaudai. Vėliau apeliantas kreipėsi į Supreme Court, kuris pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

25.

Kaip nurodo Supreme Court, pagrindinės bylos šalys nesutaria šiais klausimais:

26.

Prejudiciniai klausimai suformuluoti taip:

„Ar atsižvelgiant į tai, kad nėra galutinio sąvokos „atliekos“ aiškinimo pagal Sąjungos teisę, valstybėms narėms leidžiama pagal nacionalinę teisę kiaulių srutų gamintojui nustatyti pareigą įrodyti, kad jos nėra atliekos, ar tai, kad jos yra atliekos, turi būti nustatoma taikant tokio pobūdžio objektyvius kriterijus, kokie numatyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje:

27.

Supreme Court mano, kad Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti su atliekų sąvoka susiję kriterijai kiaulių srutoms turi būti taikomi, kai srutos kaupiamos ir saugomos, o ne vėliau, kai jas, kaip nagrinėjamu atveju, gali toliau naudoti kiti ūkininkai.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui neatrodo, kad požiūris, pagal kurį srutos visais atvejais turi būti laikomos atliekomis, tikrai atitinka Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintus principus. Vis dėlto Supreme Court nėra tikras ir dėl to, kad sprendimuose Komisija prieš Ispaniją ( 11 ) išdėstyta Teisingumo Teismo pozicija turi būti aiškinama taip plačiai, kaip siūlo apeliantas.

29.

Supreme Court teigimu, jeigu kiaulių srutos visais atvejais yra atliekos arba turi būti tvarkomos kaip tokios, jomis atsikratoma arba jos kitaip šalinamos kaip atliekos, kyla klausimas, ar pagal visą teršalų kontrolės sistemą atliekas, skirtas neperdirbus panaudoti trečiųjų asmenų žemėje, turi kontroliuoti naudotojas, t. y. tokios žemės savininkas, ar jas naudotojo žemėje turi kontroliuoti pirminis gamintojas.

30.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2012 m. kovo 1 d.

31.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

32.

2013 m. vasario 27 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo pagrindinės bylos šalys ir Komisija. Jos pateikė žodines pastabas.

33.

Dėl prejudicinių klausimų Komisija mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Airijos teisėje nėra jokios teisės nuostatos, kuri būtų taikoma srutoms, kai jos pagal 1996 m. įstatymą nelaikomos „atliekomis“, kurių sąvoka sutampa su Direktyvoje 75/442 pateikta sąvoka, reikia nustatyti: a) ar srutos yra „atliekos“; b) ar pagal šios direktyvos 2 straipsnį minėta direktyva joms turi būti taikoma; ir c) ar joms gali būti taikomos ginčijamos sąlygos.

34.

Kita vertus, D. Brady, Prancūzijos vyriausybė ir pati Komisija teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog direktyvoje nedaroma nuoroda į nacionalinę teisę, „atliekų“ sąvoka turi būti savarankiška ir vienoda, taip pat ji turi atitikti Direktyvos 2008/98 5 straipsnyje jau numatytus kriterijus, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos privalo taikyti. Galiausiai AAA tvirtina, kad prejudiciniai klausimai susiję, pirma, su kriterijų, pagal kuriuos medžiaga gali būti laikoma „atliekomis“, pobūdžiu (jos manymu, tai aspektas, dėl kurio antrinėje teisėje vartojami terminai nenuoseklūs) ir, antra, su įrodinėjimo pareiga (kurią valstybės narės galėtų teisėtai nustatyti srutų gamintojams).

35.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo D. Brady tvirtina, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir, kaip numatyta teismo praktikoje, tikrumo sąlyga yra įvykdyta, o aplinkybė, kad srutas naudoja kiti asmenys ar kad jie jomis tręšia netinkamai, neturi reikšmės. Savo ruožtu Prancūzijos vyriausybė mano, kad srutos neturi būti laikomos „atliekomis“, jeigu jos naudojamos kaip trąšos teisėtai ir jeigu saugomos tik siekiant jas taip panaudoti, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

36.

Komisija abejoja, ar teisinga teismo praktika, pagal kurią srutų naudojimas ne žemės ūkyje nėra kliūtis laikyti šias srutas šalutiniu produktu; toks teiginys nesuderinamas su būtinybe „atliekų“ sąvoką aiškinti laikantis SESV 191 straipsnio. Tikrumo sąvoka tenkinama tik tuo atveju, jeigu galima įrodyti, kad saugojimo laikotarpiu srutų gamintojas gali jomis tręšti jam priklausančią žemę panaudodamas tokį kiekį, kuris jo ūkyje neviršytų faktinio su žemės ūkiu susijusio poreikio, ir (arba) jeigu srutos turi teigiamą ekonominę vertę, kurią patvirtina gamintojas, ir yra skirtos naudoti kitų gamintojų žemėje pagal sutartį arba ofertą tiek, kiek jų kiekis neviršija šioje žemėje tokiomis pačiomis sąlygomis galimo naudoti kiekio. AAA teigia, jog būtų netinkama remtis aplinkybe, kad jos kompetencija apibrėžta remiantis „atliekų“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/8442, sąvoka, taip visiškai paneigiant 1992 m. įstatymu siekiamus tikslus integruotai sumažinti taršą. Jos nuomone, reikalaujama tokio tikrumo laipsnio, kuriam esant kompetentingai valdžios institucijai nelieka jokių pagrįstų abejonių, kad gamintojas neatsikratys srutų ir kad jos faktiškai bus panaudotos kaip trąšos laikantis nustatytų sąlygų, o tai gali užtikrinti tik pats gamintojas, kuris privalo tai įrodyti. Kitu atveju preziumuojama, kad srutos yra „atliekos“, kuriomis pagal nacionalinę teisę gamintojas gali privalėti atsikratyti laikydamasis tvarkos, Airijos atveju numatytos 1992 m. įstatymu, nors pagal jį „atliekomis“ laikomos ir medžiagos, kurios pagal Direktyvą 75/442 tokiomis nelaikomos.

37.

Dėl antrojo prejudicinio klausimo pabrėžtina, jog D. Brady mano, kad į jį reikia atsakyti neigiamai, nes net jeigu srutos būtų laikomos „atliekomis“, pagal Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį ši direktyva joms nebūtų taikoma, nes srutos laikomos medžiaga, kuriai taikoma Direktyva 91/676. Be to, ginčijamos sąlygos pažeidžia teisinio saugumo ir proporcingumo principus.

38.

Komisijos nuomone, jeigu srutos yra „atliekos“ ir joms taikoma Direktyva 75/442, jų naudojimas turi būti laikomas „utilizavimu“ arba „šalinimu“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 8 ir 15 straipsnius, ir, atsižvelgiant į pagal SESV 288 straipsnį valstybėms narėms paliktą diskreciją, valstybės narės kiaulių augintojui gali nustatyti sąlygas, kad užtikrintų, jog srutų naudojimas nekels grėsmės aplinkai. Jeigu srutos nepatenka į Direktyvos 75/442 taikymo sritį, atsižvelgiant į SESV 4 straipsnio 2 dalį ir 193 straipsnį, niekas nedraudžia valstybėms narėms nustatyti taisyklių, kurios užtikrintų, kad jos bus naudojamos nekeliant grėsmės aplinkai. Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms nedraudžiama numatyti, kad tuo atveju, kai srutos laikomos „atliekomis“, gamintojui gali būti numatyta atsakomybė už tai, kaip jas naudoja kiti gamintojai. Šiai pozicijai iš esmės pritaria ir AAA, kuri nurodo, kad niekada netvirtino, jog gamintojas privalo tiesiogiai atsakyti už ūkininkų, naudojančių srutas kaip trąšas, veiksmus. Jos nuomone, daugiausia tuo siekiama paraginti leidimo savininką prižiūrėti, kad trečiasis asmuo veiktų tinkamai, ir, jeigu taip nėra, nutraukti srutų tiekimą šiam trečiajam asmeniui.

39.

Galiausiai D. Brady tvirtina, kad į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai, nes siekdama, kad nebūtų taikomos galiojančios Sąjungos teisės nuostatos, Airija negali remtis tuo, kad neįvykdė įsipareigojimų, ir taip suteikti privačiam asmeniui teisę nesutikti su AAA dėl Direktyvos 75/442 netaikymo srutoms. AAA nuomone, Direktyva 91/676 negali sukelti teisinių pasekmių, nes nebuvo perkelta į vidaus teisę. Net jeigu būtų perkelta į vidaus teisę, ji apimtų tik atvejį, kai srutos naudojamos kaip trąšos, tačiau neapimtų veiksmų, kuriuos su jomis atlieka gamintojas, nes prevencijos ir atliekų utilizavimo tikslai numatyti Direktyvoje 96/61. Savo ruožtu Komisija mano, kad negalima manyti, jog medžiagai taikomi kiti teisės aktai, kai valstybė narė tokių teisės aktų nepriėmė, todėl neužtikrino apsaugos lygio, kuris atitiktų nurodytąjį Direktyvoje 75/442. Komisijos teigimu, net jeigu Direktyva 91/676 būtų perkelta į vidaus teisę, neaišku, ar būtų galima laikyti, kad užtikrinamas toks atitinkamos apsaugos lygis, nes pažeidžiamos zonos, kurioms taikomos direktyvos taisyklės, gali apimti ne visą valstybės narės teritoriją.

40.

Supreme Court pateikia tris klausimus, o prieš juos dar vieną klausimą, tam tikra prasme įžanginį, nes jame išdėstytos bendros problemos, kurios šiuose klausimuose aptariamos detaliai.

41.

Manau, kad dėl minėto įžanginio klausimo reikia pateikti tam tikrą patikslinimą. Jį formuluodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad nėra „galutinio sąvokos „atliekos“ aiškinimo pagal Sąjungos teisę“, todėl galima kelti tokį alternatyvų klausimą: (A) ar valstybė narė gali nustatyti gamintojui pareigą įrodyti, kad srutos nėra atliekos?; (B) Ar tai, kad srutos yra atliekos, turi būti nustatoma taikant tokius objektyvius kriterijus, kaip numatytieji Teisingumo Teismo praktikoje?

42.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prielaida, kuria remiasi Supreme Court, negali reikšti, kad abejojama tuo, jog sąvoka „atliekos“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Kaip nurodo AAA, labiau panašu, kad daroma užuomina į tai, jog tariamai sunku kartu remtis kai kuriais šioje srityje priimtais Teisingumo Teismo sprendimais ( 12 ).

43.

Taigi pirmoji šioje išvadoje keliama užduotis yra patikslinti Bendrijos sąvoką „atliekos“. Kaip matysime, norint tai padaryti, reikalaujamo tikrumo kriterijų reikės sujungti su ketinimu ekonomiškai naudoti medžiagas, kurios iš principo gali būti laikomos „atliekomis“, nes tokia galimybė naudoti yra lemiama norint galutinai nustatyti aptariamos medžiagos pobūdį. Todėl pateikiant atsakymą dėl problemų, nurodytų preliminaraus klausimo formuluotėje, pateiktinas atsakymas ir į pirmąjį Supreme Court užduotą klausimą, kuris susiję su „[reikalaujamu] tikrumo laipsniu dėl kiaulių srutų, kurias leidimo turėtojas surenka ir iki perleidimo naudotojams saugo arba gali saugoti daugiau kaip 12 mėnesių, tolesnio panaudojimo“.

44.

Išanalizavus šią pirmąją klausimo dalį reikia išnagrinėti Supreme Court pateiktą alternatyvų klausimą, kuriame, kaip manau jau dabar, pateikta klaidinga alternatyva. Iš tiesų tai, kad valstybė narė gali (ar ne) numatyti gamintojui pareigą įrodyti, jog srutos nėra „atliekos“, nereiškia, kad norint nustatyti, jog srutos yra „atliekos“, reikia vadovautis objektyviais Teisingumo Teismo praktikoje nustatytais kriterijais. Kitu atveju, kaip tvirtina AAA, klausimas turi prasmę tik tuomet, jeigu jis suprantamas taip: reikia nustatyti, kas turi įrodyti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus srutos yra „atliekos“.

45.

Komisijos ir AAA nuomone, atsakius į „preliminarų“ ir „pirmąjį“ klausimus, reikės atsakyti į „trečiąjį“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą. Jų manymu, atsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu norima išsiaiškinti, ar egzistuoja „kiti teisės aktai“, dėl kurių negalima būtų taikyti Direktyvos 75/442, į tokį klausimą reikia atsakyti prieš pradedant nagrinėti „antrąjį“ klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar teisėta atsakomybės sistema, kaip antai nustatyta Airijoje, susijusi su Sąjungos teisės aktų atliekų ir (arba) trąšų srityje laikymusi.

46.

Pritariu Komisijos ir AAA pozicijai, nes prieš nagrinėjant atsakomybės sistemą, dėl kurios kilo ginčas, reikia nustatyti, kokie konkretūs Sąjungos teisės aktai reglamentavo srutų tvarkymą, kurių nesilaikymo atveju prireikus galima buvo taikyti gamintojo atsakomybę Airijos teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

47.

Byloje, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamos sąlygos, nustatytos 1999 m. spalio 22 d. AAA išduotame leidime prekiauti srutomis kaip trąšomis.

48.

Tuo momentu Airija jau buvo 1996 m. įstatymu perkėlusi į vidaus teisę Direktyvą 75/442. Šio įstatymo 4 straipsnyje pateiktas „atliekų“ apibrėžimas atitinka nurodytąjį minėtoje direktyvoje. Tai reiškia, kad Teisingumo Teismo atsakymas Supreme Court bus naudingas, tik jeigu bus remiamasi šiuo įstatymu ir jeigu į Supreme Court klausimus bus atsakyta atsižvelgiant į Direktyvą 75/442, t. y. jos redakciją priėmus Direktyvą 91/156.

49.

Taigi šioje byloje nereikia remtis po referencinės datos priimtais teisės aktais. Tai ypač pasakytina apie tokius teisės aktus, kokia yra Direktyva 2008/98 ( 13 ), kuriais iš esmės pakeičiama ar papildoma Direktyva 75/442. Vis dėlto tai nereiškia, kad visiškai nereikia remtis šiais vėlesniais teisės aktais, nes juose dažniausiai atsispindi teisės aktų leidėjo siekis patikslinti kai kuriuos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus su Direktyva 75/442 susijusius kriterijus. Pavyzdžiui, taip yra Direktyvos 2008/98 5 straipsnio atveju, kur nustatant sąlygas, kurias medžiaga ar objektas turi tenkinti tam, kad būti laikomi ne atliekomis, o „šalutiniu produktu“, remiamasi Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintais kriterijais, susijusiais su „atliekų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 75/442. Taigi bet kuriuo atveju kalbama apie sąlygas, kurios taikomos nustatant, ar pagal 1999 m. Airijoje taikytą Sąjungos teisę D. Brady ūkyje susidariusios srutos turi būti laikomos „atliekomis“, jei D. Brady ketintų jomis prekiauti ir taip paversti jas „šalutiniu produktu“.

50.

Norėdamas nustatyti, ar srutos yra „atliekos“ pagal Direktyvą 75/442, pirmiausia turiu nurodyti, jog nepritariu Supreme Court vertinimui, kad „nėra galutinio sąvokos „atliekos“ aiškinimo pagal Sąjungos teisę“. Taip pat nemanau, kad Teisingumo Teismo praktika šioje srityje yra prieštaringa ar tam tikra prasme nenuosekli. Problemą veikiau kelia tai, kad Direktyvoje 75/442 numatyta „atliekų“ sąvoka savaime yra atvira, arba, galima sakyti, „funkcinė“ ar „sąlyginė“, nes iš esmės paremta kriterijumi, susijusiu su paskirtimi, priskirtina objektams, medžiagoms ar produktams, kurie iš principo dėl to, kad yra nenaudingi, žalingi ar draudžiami, privalo būti pašalinti. Be to, tai turi būti padaryta grėsmės aplinkai nekeliančiomis sąlygomis.

51.

Todėl „atliekų“ sąvokoje įtvirtintas problemos nekeliantis objektyvus aspektas, susijęs su produktais, objektais ir medžiagomis, kurie Direktyvos 75/442 I priede nurodyti kaip „atliekų kategorijos“, ir kitas aspektas, kurį preliminariai vertinant galima įvardyti kaip „išreiškiantį ketinimą“, paremtą noru tokius produktus, objektus ir medžiagas laikantis tam tikrų sąlygų naudoti prekyboje; taigi nekyla pareiga jų pašalinti, kuri neišvengiamai kiltų kitu atveju.

52.

Vien objektyvaus sąvokos aspekto užtenka, kad bet kuris (‑i) iš minėtame Direktyvos 75/442 I priede nurodytų objektų, medžiagų ir produktų būtų laikomas (‑a) „atliekomis“. Tačiau „ketinimas“, kurį patvirtina faktinės ir teisinės aplinkybės, naudoti juos prekyboje reiškia, kad jie negali būti laikomi „atliekomis“. Apskritai šis „ketinimą išreiškiantis“ aspektas nėra lemiamas, kad juos galima būtų laikyti „šalutiniu produktu“. Kitaip tariant, dėl srutų, kurios objektyviai vertinant yra „atliekos“, paskirties, įvykdžius tam tikras sąlygas, funkciniu ir teisiniu požiūriu jas galima laikyti „šalutiniais produktais“ ir netaikyti joms direktyvos.

53.

Šioje srityje priimtuose Teisingumo Teismo sprendimuose atliktas nagrinėjimas pagal konkretų atvejį paaiškina skirtumus, kuriuos galima matyti tarp minėtų sprendimų Komisija prieš Ispaniją ir Komisija prieš Italiją. Visuose šiuose sprendimuose teigiama, kad „atliekų“ sąvoka priklauso nuo termino „šalinti“ reikšmės ( 14 ) ir turimo ketinimo prekiauti ar naudoti produktą, medžiagą arba žaliavą, kurie iš principo gali būti laikomi „atliekomis“ ( 15 ). Juose taip pat daroma išvada, kad toks ketinimas turi būti neabejotinas ( 16 ). Skirtumas pasireiškė tuo, kad, pritaikęs šiuos kriterijus kiekvienu atveju nagrinėtoms aplinkybėms, Teisingumo Teismas dėl tikrumo įrodymo nusprendė skirtingai.

54.

Akivaizdu, kad šis skirtumas atsirado dėl to, jog šiuose dviejuose sprendimuose nagrinėti skirtingi klausimai. Iš tiesų byloje Komisija prieš Ispaniją reikėjo nuspręsti dėl konkrečiame žemės ūkyje pagamintų srutų, o byloje Komisija prieš Italiją nagrinėti aplinkos sritį reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus.

55.

Dėl to pirmajame iš minėtų sprendimų galima buvo konstatuoti, kad, kaip „[matyti] iš bylos dokumentų, <...> šios srutos naudojamos kaip žemės ūkio organinės trąšos, <...> išpilamos konkrečiai identifikuotuose sklypuose [ir] <...> laikomos srutų duobėje, kol panaudojamos tręšimui“ ( 17 ), taigi „ūkio valdytojas nesiekia jų pašalinti, todėl šios srutos nėra atliekos Direktyvos 75/442 prasme“ ( 18 ). Akivaizdu, kad spręsta dėl konkrečių byloje konstatuotų faktinių aplinkybių, kurias vertindamas Teisingumo Teismas galėjo tiesiogiai taikyti savo praktikoje nustatytus kriterijus, susijusius su sąlygomis, būtinomis tenkinti tam, kad srutos būtų laikomos ne atliekomis, o šalutiniu produktu.

56.

Atvirkščiai, Sprendimas Komisija prieš Italiją yra abstraktus ir priimtas dėl bendro pobūdžio teisės normų, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė: jose remiamasi prielaida, kuriai negalima pritarti, t. y. kad esant tam tikroms situacijoms, iškasti žemė ir akmenys yra ne atliekos, o šalutinis produktas, nes gali atnešti ekonominės naudos.

57.

Mano nuomone, šie sprendimai vienas kitam nė kiek neprieštarauja. Abiejuose Teisingumo Teismas rėmėsi savo doktrina dėl tikro ketinimo ekonominiu tikslu ir, laikantis tam tikrų sąlygų, naudoti medžiagą, kurią kitu atveju jos turėtojas galėtų ar privalėtų pašalinti; kai toks ketinimas įrodomas, minėta medžiaga turi būti laikoma šalutiniu produktu. Minėti sprendimai skiriasi dėl to, kad byloje Komisija prieš Ispaniją buvo galima įrodyti, jog konkrečiu atveju ketinta ne „pašalinti“ srutas, o naudoti jas kaip trąšas, o išnagrinėjus bylą Komisija prieš Italiją padaryta išvada, kad aptariamuose teisės aktuose įtvirtinta bendra prielaida, dėl kurios, konkrečiai kalbant, nebuvo galima įrodyti, kad iš tiesų medžiaga, kuri iš principo laikytina atliekomis, ketinta prekiauti kaip šalutiniu produktu.

58.

Taigi, atmetus galimas abejones dėl Teisingumo Teismo praktikos vieningumo ir nuoseklumo, nagrinėjamu atveju šią praktiką reikia taikyti.

59.

Šioje byloje galima atmesti bet kokį klausimą ar, vertinant objektyviai, srutos yra atliekos, nes akivaizdu, kad jos tokios yra. Direktyvos 75/442 1 straipsnio a punkte „atliekos“ apibrėžiamos kaip „medžiaga ar daiktas, patenkantis į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti“. Vis dėlto, konkrečiai kalbant apie srutas, pažymėtina, kad nereikia tikrinti, ar jos nurodytos minėtame priede, nes pačia Direktyva 75/442 joms aiškiai suteiktas „atliekų“ statusas, kadangi jos 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad ši direktyva netaikoma „tam, ką reguliuoja kiti teisės aktai“: „iii) <...> šioms žemės ūkio atliekoms: srutoms <...>“. Akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas manė, jog reikia aiškiai nurodyti, kad srutoms Direktyva 75/442 netaikoma dėl to, kad to nenurodžius, turint omenyje direktyvos turinį ir struktūrą, ji būtų neišvengiamai joms taikoma kaip medžiagai, kuri laikytina „atliekomis“.

60.

Šiuo atžvilgiu kai kurie preliminaraus klausimo, kurį pateikė Supreme Court, aspektai netenka prasmės, nes nėra poreikio nagrinėti, ar srutos „yra atliekos [pagal] tokio pobūdžio objektyvius kriterijus, kokie numatyti Teisingumo Teismo praktikoje“ (preliminarus klausimas). Objektyviai vertinant, srutos yra atliekos, nes tai numatyta pačioje Direktyvoje 75/442.

61.

Atitinkamai klausimas kyla ne dėl to, ar srutos yra atliekos, bet dėl to, ar, atsižvelgiant į srutų paskirtį, jų galima nebelaikyti atliekomis, ir kokiu būdu ir esant kokioms sąlygoms tai įmanoma. Kitaip tariant, keliamas klausimas, ar srutos, vertinamos pagal paskirtį, gali tapti šalutiniu produktu.

62.

Tokia galimybė egzistuoja, jeigu, kaip numatyta Teisingumo Teismo praktikoje, įrodoma, kad „[srutų turėtojas] ketina [jas] naudoti arba realizuoti – prireikus įskaitant kitų nei jį pagaminusių ūkio subjektų poreikius – jam naudingomis sąlygomis vėlesniame procese, su sąlyga, kad šis pakartotinis panaudojimas yra tikras, nereikalauja išankstinio apdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys“ ( 19 ).

63.

Kaip nurodžiau, lemiamas kriterijus nustatant, ar medžiaga laikytina „atliekomis“, yra ketinimas ar poreikis ją „šalinti“, o pagrindinis kriterijus tam, kad „atliekos“ taptų „šalutiniu produktu“, yra ketinimas jas „toliau naudoti“ eksploatuojant arba prekiaujant.

64.

Aišku, kad pastarasis ketinimas, kuris yra svarbus nagrinėjamoje byloje, turi būti susijęs su tinkamu ir adekvačiu naudojimu, t. y. atitikti sąlygas, numatytas teisės aktuose, kiekvienu atveju taikomuose eksploatuojant produktus, kuriais gali būti prekiaujama. Pirmiausia tai turi būti tikras naudojimas, kaip nurodyta cituotame Sprendimo Komisija prieš Italiją punkte.

65.

Taip priartėjome prie pirmojo klausimo esmės: kas ir kokiu tikrumo laipsniu turi įrodyti, kad atliekas ketinama toliau naudoti, tam, kad jos galėtų būti laikomos šalutiniu produktu?

66.

Manau, kad ketinimą, pirma, turi įrodyti atliekų turėtojas, ir, antra, šis įrodymas turi būti toks, kad jo pakaktų atmesti bet kokią pagrįstą abejonę dėl galimybės, kad atliekos bus netinkamai ar neteisėtai tvarkomos.

67.

Dėl pirmojo aspekto manau, kad aišku, jog tik atliekų turėtojas gali įrodyti savo ketinimą jas toliau naudoti. Priežastis akivaizdi: reikia įrodyti ketinimą, kurį gali turėti tik jis pats. Tačiau įrodant tokį norą negalima remtis paprastu ketinimų vertinimu. Srutų turėtojas įrodo savo ketinimą ne šalinti atliekas, bet prekiauti šalutiniu produktu, jeigu įvykdo sąlygas, kurias valstybė nustato tam, kad srutas būtų galima naudoti kaip trąšas.68.

68.

Todėl būtent valstybė narė turi nustatyti atliekų, kaip šalutinio produkto, tinkamo naudojimo sąlygas. Taip pat ji turi pasirinkti įrodymo būdus, būtinus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų patvirtinti savo ketinimą. Šiuo klausimu taikytina Teisingumo Teismo praktika, susijusi su ketinimo pašalinti atliekas įrodinėjimu. Taip yra dėl to, kad „[Direktyvoje 75/442] nenurodyti jokie kriterijai, kaip nustatyti turėtojo ketinimą šalinti medžiagą arba daiktą“ ( 20 ), tačiau jie nenurodyti ir tam atvejui, kai atliekas ketinama naudoti toliau; šiuo klausimu taip pat pripažintina, kad, „nesant Bendrijos [teisės] nuostatų, valstybės narės turi teisę pasirinkti direktyvose, kurias jos perkelia į savo teisę, nurodomų aplinkybių įrodymo būdus, tačiau nepažeisdamos Bendrijos teisės veiksmingumo“ ( 21 ). Beje, tai išeitis, įtvirtinta Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalyje, taikoma tuo atveju, kai Bendrijos lygmeniu neapibrėžtas kriterijus, pagal kurį galima būtų nustatyti, ar atliekos nustojo tokios būti ( 22 ).

69.

Kalbant apie reikalaujamą tikro ketinimo laipsnį, kaip nurodžiau, manau, kad jo tikslas – paneigti bet kokią pagrįstą abejonę dėl galimybės, kad, netinkamai apdorojus, su medžiaga, kurią norima panaudoti kaip šalutinį produktą, galiausiai bus elgiamasi kaip su atliekomis, kurias jų turėtojas šalina netinkamu būdu.

70.

Pateiktas tikro ketinimo įrodymas būtinai turi užtikrinti, kad atliekų turėtojas griežtai laikosi sąlygų, keliamų norint jas naudoti kaip šalutinį produktą. Kitaip tariant, savo ketinimą naudoti atliekas komerciniais tikslais jų savininkas tinkamai įrodys patvirtinęs, kad gali tai padaryti laikydamasis šiuo tikslu nustatytų teisės aktų.

71.

Šios sąlygos turi būti tokios, kad užtikrinus jų laikymąsi galima būtų atmesti bet kokią pagrįstą abejonę, susijusią su savininko gebėjimu elgtis su atliekomis saugiai, kai jos nenaudojamos numatytiems komerciniams tikslams (kitaip tariant, kol jos išlieka atliekos), ir su įsipareigojimų, keliamų norint taip naudoti, įvykdymu.

72.

Konkrečiai kalbant, nagrinėjamos sąlygos neturi būti kitokios, nei, kaip nurodžiau, sukonkretinant Teisingumo Teismo praktiką vėliau nustatytos Direktyvos 2008/98 5 straipsnyje, t. y.: kad „tolesnis medžiagos ar objekto naudojimas yra aiškus; [kad jie] <...> gali būti panaudoti tiesiogiai be jokio tolesnio apdirbimo, išskyrus įprastą pramoninę praktiką; kad [jų] <...> gamyba yra sudėtinė gamybos proceso dalis; ir [kad] tolesnis naudojimas yra teisėtas, t. y. <...> atitinka visus atitinkamus produkto, aplinkos ir sveikatos apsaugos reikalavimus konkretaus naudojimo atveju, ir nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai“.

73.

Darau pirmąją tarpinę išvadą, kad būtent srutų gamintojas, teigiantis, kad jos nustojo būti atliekos, kaip tai suprantama pagal direktyvą, turi įrodyti savo „ketinimą“ prekiauti jomis kaip trąšomis; jis turi tai padaryti taip užtikrintai, kad neliktų jokios pagrįstos abejonės dėl pavojaus, kad srutos bus netinkamai panaudotos. Konkrečiai kalbant, toks „ketinimas“ bus tinkamai, kaip to reikalaujama, įrodytas įvykdžius sąlygas, nustatytas srutų, kaip trąšų, naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Būtent nacionalinis teismas turi nustatyti, ar šių sąlygų pakanka atmetus bet kokią pagrįstą abejonę užtikrinti, kad trąšos naudojamos būtent taip. Kitaip tariant, kad toks naudojimas nėra atliekų šalinimas.

74.

Tai nurodžius reikia išnagrinėti antrąjį Supreme Court pateiktą klausimą, kuris susijęs su nustatytomis konkrečiomis sąlygomis, ypač su sąlyga dėl atsakomybės, kylančios už teisės aktų, reglamentuojančių atliekų apdorojimą ir kontrolę, nesilaikymą; kitaip tariant, už teisės aktų, nuo kurių laikymosi galiausiai priklauso tai, ar srutos nustoja būti atliekos ir tampa šalutiniu produktu.

75.

Vis dėlto, kaip nurodžiau 46 punkte, pirmiausia reikia tiksliai nustatyti teisės aktus, kurių nesilaikant kyla atsakomybė, dėl kurios kelia klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76.

Manau, kad dėl trečiojo klausimo nekyla rimtų sunkumų.

77.

Pagal Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punktą, direktyva netaikoma tam tikroms medžiagoms, įskaitant srutas, „[kai jas reguliuoja] kiti teisės aktai“.

78.

Todėl reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja tokie „kiti teisės aktai“. 1999 m. į Airijos teisę nebuvo perkelti Bendrijos teisės aktai, kurie galbūt būtų galėję atlikti šią funkciją; tai Direktyva 91/676 dėl nitratų, kurioje nustatyta savarankiška atliekų apdorojimo sistema. Tuo metu dar nebuvo priimtas ir Reglamentas Nr. 1774/2002, nustatantis sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams. Be to, kaip teigia Supreme Court, nėra jokių nacionalinės teisės aktų, kuriuos galima būtų laikyti tokiais „kitais teisės aktais“.

79.

Todėl pagrindinė byla turi būti nagrinėjama remiantis Direktyva 75/442.

80.

Iš tiesų, kaip tvirtino D. Brady, tai, kad Airija į vidaus teisę neperkėlė Direktyvos 91/676, šiai valstybei narei negali suteikti galimybės remtis savo pareigos šią direktyvą perkelti į vidaus teisę neįvykdymu tam, kad pateisintų jos netaikymą privatiems asmenims. Svarbu ir tai, kad Direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkte daroma nuoroda į medžiagas, kurias „reguliuoja kiti teisės aktai“. Reikia suprasti, kad toks „reguliavimas“ turi atitikti direktyva numatytą reguliavimą tiek, kiek tai susiję su jos apimtimi, taikymo sritimi ir su užtikrinamos apsaugos lygiu. Mano manymu, Direktyva 91/676 neatitinka Direktyvos 75/442, kiek tai susiję su taikymo sritimi, nes, kaip pabrėžė Komisija, Direktyva 75/442 taikoma visoje valstybių narių teritorijoje, o Direktyva 91/676 – tik konkrečiose „pažeidžiamose zonose“, kuriose yra arba per kurias teka tam tikras vanduo. Tai nepaneigia išvadų, kurias padarysiu atsakydamas į antrąjį Supreme Court pateiktą klausimą.

81.

Todėl darau tarpinę išvadą: byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis manau, kad negalima teigti, jog srutos ab initio nepatenka į Direktyvos 75/442 taikymo sritį, kaip nurodo apeliantas pagrindinėje byloje, nes nėra kitų teisės aktų, kurie būtų joms taikomi.

82.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar valstybės narės gali srutų gamintojui nustatyti atsakomybę už tai, kaip jas naudoja tretieji asmenys, kuriems šios srutos suteiktos naudoti kaip trąšos. Iš tiesų tai yra pagrindinis klausimas šioje ir, konkrečiai kalbant, pagrindinėje byloje.

83.

Bylos šalys sutaria, kad valstybės narės gali nustatyti sistemas, kurios užtikrintų aplinkai grėsmės nekeliantį trąšų apdirbimą, tačiau klausimas keliamas dėl to, ar jos gali tai daryti Airijos teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. AAA stengiasi sumažinti šių sąlygų svarbą teigdama, kad jomis siekiama ne tiek nustatyti gamintojo atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus, kiek priversti jį užtikrinti tinkamą srutų naudojimą ir nutraukti jų tiekimą tiems, kas jas naudoja netinkamai.

84.

Suprantant tai kaip pareigą netiekti srutų kaip trąšų tam, kas nevykdo objektyvių sąlygų, kurių laikymąsi privalo užtikrinti gamintojas, jo atsakomybė susijusi su jo paties veiksmais, todėl išnyksta suvaržymai, galintys atsirasti dėl reikalavimo objektyviai atsakyti už kitų asmenų elgesį.

85.

Siekiant aiškumo reikia dar kartą nurodyti AAA reikalavimus, ginčijamus pagrindinėje byloje:

<...>

<...>

86.

Mano nuomone, šiomis sąlygomis įtvirtinta daugiau, nei pareiga neparduoti trąšų asmeniui, kuris negali jų naudoti kaip trąšų. Kai kuriomis iš šių sąlygų (nustatytomis c ir f punktuose) trąšų gamintojui nustatoma pareiga kontroliuoti trečiojo asmens elgesį, o pagal kitas sąlygas (numatytas g ir h punktuose) gamintojo reikalaujama patikrinti materialinę teritorijos, kuri tręšiama, bazę, o tai toli gražu nėra pagrįstas reikalavimas.

87.

Manau, kad iš srutų gamintojo tikrai galima reikalauti parduoti jas tik tiems asmenims, kurie tenkina objektyvias sąlygas, būtinas užtikrinti, kad srutos bus naudojamos tinkamai, tačiau tik tuo atveju, jeigu tokių, kad ir labai griežtų, sąlygų laikymąsi remdamasis šiuo tikslu kompetentingos valdžios institucijos tinkamai išduotu leidimu gali įrodyti eventualus pirkėjas. Kitokiu atveju aplinkybė, kad gamintojo reikalaujama kontroliuoti informaciją ir elgesį, kurie nuo jo nepriklauso, prilygsta galimybės prekiauti srutomis, kaip trąšomis, atėmimui arba atitinkamai galimybės vykdyti tokią prekybą suteikimui tik nustačius pardavėjo atsakomybę (nesvarbu, ar tai civilinė, administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė) už trečiojo asmens elgesį ateityje.

88.

Pirmoji alternatyva nevisiškai atitinka pačios Direktyvos 75/442 esmę. Iš šios direktyvos aiškinimo, kurį pateikė Teisingumo Teismas, matyti, kad ja siekiama ne visiškai uždrausti prekybą srutomis, bet nustatyti, kad ši prekybą būtų vykdoma (protingai ir proporcingai) užtikrinant aplinkos apsaugą. Dėl antrosios alternatyvos aiškiau – ji lemia pagrindinių Sąjungos teisės principų nesilaikymą ir tam tikrų ja užtikrinimų teisių pažeidimą.

89.

Tarp šių principų: teisinio saugumo ir viešosios valdžios institucijų šališkumo draudimo principai, neatskiriami nuo teisinės valstybės, kuria grindžiama Sąjunga (ESS 2 straipsnis). Iš tiesų galiausiai leidimas, kurio reikia norint prekiauti tam tikru produktu, išduodamas, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, kurios dėl savo itin didelio masto prilysta draudimui. Taip jomis atsiribojama nuo minimalaus aiškumo, kurio reikalaujama norint nustatyti draudimo apimtį atsižvelgiant į reguliavimo apimtį.90.

90.

Tarp šių teisių pirmiausia visos tos teisės, iš kurių kyla teisėtumo ir nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo principai, pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje, nes visų šių teisių pagrindas yra teisė atsakyti tik už savo paties arba asmenų, už kuriuos atsakoma pagal teisės aktus, veiksmus, o tai reiškia, kad, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, negalima nustatyti sąlygų, kurios įvykdytinos tik su rizika, kad kils atsakomybė už trečiojo asmens, su kuriuo palaikomi tik komerciniai ryšiai, elgesį. Iš tiesų pagal teismo praktiką galima darbdavio atsakomybė už trečiojo asmens veiksmus, kai pažeidimus padaro jo darbuotojai ( 23 ), tačiau nagrinėjamu atveju trūksta būtent priklausomybės ryšio, nes tarp srutų gamintojo ir jų įgijėjo, kuris numato jas naudoti kaip trąšas, yra tik pirkimo ir pardavimo santykiai.91.

91.

Be to, tarp šių teisių yra ir pati nuosavybės teisė, nes Airijos teisės aktuose numatytos sąlygos, kuriomis turi vykti prekyba srutomis. Pagal šias sąlygas gamintojui tenka nepriimtina alternatyva: jis turi pašalinti srutas ir padengti su tuo susijusias ekonomines išlaidas arba jas parduoti ir prisiimti nemažą riziką, kad jam kils atsakomybė už trečiojo asmens elgesį, nuo kurios galbūt galima apsidrausti; taigi vėl susidaro išlaidos, kurios, kaip galima įsivaizduoti, nėra mažos. Abiem atvejais akivaizdu, kad pažeidžiama gamintojo nuosavybės teisė, nes jis turi padengti ekonomines išlaidas, kai padaroma žala jo nuosavybei. Taip atsiranda „neproporcingas ir neleistinas kišimasis“, kuris pažeidžia pagrindinę teisę ( 24 ), o nustačius ne tokias griežtas sąlygas gamintojas rastų, kaip ekonomiškai realizuoti srutas ir tvarkyti jas nebūtinai taip, kad patirtų išlaidų, bet taip, kad tam tikromis sąlygomis gautų naudos.

92.

Galiausiai Airijos teisės aktais srutų gamintojui nustatomos griežtos jų tolesnio naudojimo kaip trąšų sąlygos. Iš tiesų neproporcinga reikalauti tikrinti tam tikrą informaciją, susijusią su trečiojo asmens elgesiu, kuria faktiškai gali disponuoti tik viešosios valdžios institucijos, o to nepadarius galima alternatyva: prisiimti už šį elgesį atsakomybę.

93.

Šiuo klausimu turiu pasiremti AAA teiginiu, kad aptariamais nacionalinės teisės aktais siekiama ne tiek priskirti gamintojui tiesioginę atsakomybę už trečiojo asmens veiksmus, kiek įpareigoti jį parduoti srutas tik asmenims, kurie jas tinkamai naudoja kaip trąšas. Be to, kad, kaip matyti iš High Court teiginių, nurodytų apeliacine tvarka apskųsto sprendimo 38–43 punktuose, klausimas galbūt keliamas dėl konteksto, į kurį atsižvelgiant šie teisės aktai praktiškai taikomi, akivaizdu, kad, kaip matyti iš šių teisės aktų turinio, juos tikrai galima taikyti kitaip, labiau laikantis idėjos, kad numatyta tikra asmeninė atsakomybė už trečiojo asmens elgesį. Jeigu Teisingumo Teismas labiau remtųsi nacionalinės teisės aktų turiniu, o ne galimais jų taikymo būdais, manau, jis turėtų atsižvelgti į aiškinimą, kuris savaime atitinka jų tekstą, juo labiau kad nagrinėjamu atveju atsižvelgus į nagrinėjamų teisės aktų prasmę iš karto kyla mintis apie griežtą asmeninę atsakomybę už trečiojo asmens elgesį.

94.

Žinoma, todėl nepaneigiama, kad, apskritai kalbant, aplinkos apsauga objektyviai užtikrinama. Tačiau šio galutinio rezultato negali lemti teisės aktai, kuriais prekyba srutomis formaliai nedraudžiama; jais ši prekyba tik reguliuojama.

95.

Tam nedaro įtakos aplinkybė, kad Sąjungos teisėje nenumatytas draudimas naudoti srutas kaip trąšas. Atvirkščiai, kaip matyti iš Direktyvos 91/676, toks naudojimas numatytas kaip reglamentuojama veikla. Kaip nurodyta šios išvados 80 punkte, Direktyva 91/676, priešingai nei Direktyva 75/442, taikoma ne visai valstybių narių teritorijai, o tik tam tikroms „pažeidžiamoms zonoms“. Bet kuriuo atveju negalima atmesti galimybės, kad D. Brady ūkis yra vienoje iš šių „pažeidžiamų zonų“, todėl jam turi būti taikoma Direktyva 91/676 ir joje nurodytos su trąšų naudojimu susijusios sąlygos. Taigi Airijoje su teisės aktais susijusi situacija klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms susidarė dėl to, kad į vidaus teisę nebuvo perkelta direktyva, į kurios taikymo sritį, jeigu ši direktyva būtų tinkamai perkelta į vidaus teisę, patektų D. Brady vykdoma veikla ir jai būtų taikomos, palyginti su nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis, proporcingesnės ir pagrįstesnės sąlygos.

96.

Bet kuriuo atveju, net jeigu Direktyva 91/676 D. Brady atveju netaikoma tiesiogiai, ją perkėlus į Airijos teisę nacionaliniai teismai galėtų remtis trąšas reglamentuojančias teisės aktais, kuriuos, aiškindami plačiai, galėtų taikyti aplinkybėms, faktiškai panašiomis į numatytąsias minėtoje direktyvoje.

97.

Todėl darau paskutinę tarpinę išvadą: Sąjungos teisė pažeidžiama tuo atveju, kai valstybė narė reikalauja, kad trečiajam asmeniui srutas kaip trąšas parduodantis gamintojas asmeniškai atsakytų už tai, kaip toks trečiasis asmuo laikosi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir (arba) trąšų naudojimo kontrole.

98.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus klausimus atsakyti taip: