1.

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje ( 2 ) (toliau – Romos konvencija), 6 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuojamas darbo sutarčiai taikytinos teisės nustatymas nesant šalių pasirinkimo. Šioje byloje Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateikti prejudiciniai klausimai susiję su ginču, kilusiu po to, kai buvo vienašališkai pakeista darbo vieta, tarp Vokietijos pilietės M. J. Boedeker, gyvenančios Vokietijoje, ilgiau nei 11 metų profesinę veiklą nepertraukiamai vykdžiusios tik Nyderlanduose, ir jos darbdavės, t. y. Vokietijoje įsteigtos Firma Anton Schlecker (toliau – Schlecker) ( 3 ).

2.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti šios nuostatos pabaigoje esančios sąlygos, pagal kurią leidžiama netaikyti remiantis a ir b punktuose aiškiai nurodytais kriterijais nustatomos taikytinos teisės, „kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe“, taikymo sritį ir papildyti sprendimuose Koelzsch ( 4 ) ir Voogsgeerd ( 5 ) suformuotą Teisingumo Teismo praktiką. Nors iš tikrųjų Teisingumo Teismas Sprendime ICF ( 6 ) jau nusprendė dėl sąlygų, kuriomis gali būti taikoma Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje numatyta nuostata, vadinama bendro pobūdžio „išimtimi“, taip pat minėtuose sprendimuose Koelzsch irVoogsgeerd jau turėjo galimybę pateikti svarbių paaiškinimų ir dėl 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytų ryšio kriterijų hierarchijos, pirmą kartą jo klausiama dėl individualioms darbo sutartims būdingos vadinamos „netaikymo“ sąlygos (escape clause) ( 7 ), nustatytos minėto straipsnio pabaigoje, taikymo srities.

3.

Klausimas tikrai svarbus ( 8 ), nes atsižvelgiant į darbuotojų tarptautinį judėjimą jis susijęs su problemomis, kurių kyla nagrinėjant nemažai ginčų, susijusių su individualiais darbo santykiais. Be to, šiuo klausimu nacionalinių teismų priimtų sprendimų įvairovė įrodo, kad kalbama apie sudėtingą klausimą. Matyti, kad šioje byloje reikia taikyti tokį požiūrį, kuris atitiktų sprendimų numatomumo ir teisinio saugumo reikalavimus ( 9 ), kuriais vadovautasi priimant taisykles šioje srityje, ir kartu artumo bei darbuotojų apsaugos imperatyvus, kuriems, remiantis Romos konvencijos rengėjų pageidavimais ( 10 ), ypač – Teisingumo Teismo bendrai pateiktais išaiškinimais ( 11 ), turi būti skiriamas tinkamas dėmesys.

4.

Romos konvencijos 3 straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ nustatyta:

„1.   Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.

<…>“

5.

Kai tokio pasirinkimo nėra, Romos konvencijos 4 straipsnyje nurodomas visoms sutartims taikomas bendras kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma taikytina teisė, t. y. valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, kriterijus, ir tam tikri ypatingi kriterijai, leidžiantys preziumuoti, su kuria valstybe sutartis taip susijusi. 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. <…>

<…>

5.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, jeigu negalima nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos ir remtis 2, 3, 4 dalyse nustatytomis prielaidomis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.“

6.

Romos konvencijos 6 straipsnyje nustatytos su individualiomis darbo sutartimis susijusios specialiosios kolizijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo 3 ir 4 straipsniuose nustatytų bendrųjų taisyklių, susijusių su taikytinos teisės pasirinkimo laisve ir taikytinos teisės nustatymo kriterijais, kai tokio pasirinkimo nėra. Jis suformuluotas taip:

„1.   Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, sutarties šalių teisė pasirinkti individualiai darbo sutarčiai taikytiną teisę neatima darbuotojo teisės į apsaugą, kurią jam suteikia privalomos teisės normos, jeigu, nesant pasirinkimo, būtų taikytina teisė pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Nepaisant 4 straipsnio nuostatų, nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, darbo sutarčiai taikoma:

išskyrus atvejus, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė.“

7.

Pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė Schlecker prekiauja chemijos, buities ir kitomis prekėmis. Nors įsteigta Vokietijoje, ji turi daug filialų keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

8.

Vokietijos pilietė M. J. Boedeker, gyvenanti Vokietijoje, pagal pirmą darbo sutartį buvo įdarbinta bendrovėje Schlecker ir dirbo Vokietijoje nuo 1979 m. gruodžio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d.

9.

Pagal naują sutartį, sudarytą 1994 m. lapkričio 30 d., nuo 1995 m. kovo 1 d. iki 2006 m. vasaros M. J. Boedeker bendrovės Schlecker įdarbinta kaip pardavimo direktorė („Geschäftsführerin/Vertrieb“) visai Nyderlandų teritorijai, todėl iš tikrųjų ji dirbo Nyderlanduose.

10.

2006 m. birželio 19 d. laiške Schlecker M. J. Boedeker visų pirma pranešė, kad jos, kaip pardavimo direktorės, darbo vieta Nyderlanduose panaikinama nuo 2006 m. birželio 30 d., ir jai pasiūlė tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis nuo 2006 m. liepos 30 d. užimti Audito skyriaus vadovės pareigas („Bereichsleiterin Revision“) Dortmunde (Vokietija).

11.

2006 m. liepos 4 d. pateikusi prieštaravimą dėl šio jos darbo vietos vienašališko pakeitimo („Änderungskündigung“), M. J. Boedeker atvyko į Dortmunde esančią regioninio vadovo darbo vietą.

12.

2006 m. liepos 5 d. ji pranešė, kad neatvyks į darbą dėl ligos.

13.

Nuo 2006 m. rugpjūčio 16 d. ji gavo išmokas iš Vokietijos ligonių kasų.

14.

Paskui šalių iniciatyva vyko keli teismo procesai.

15.

Viename iš šių teismo procesų bylą iš esmės nagrinėjęs Kantonrechter te Tiel patenkino M. J. Boedeker prašymą pripažinti, kad jos ir Schlecker sudarytai darbo sutarčiai taikytina Nyderlandų teisė, 2007 m. gruodžio 15 d. tą sutartį panaikino ir priteisė M. J. Boedeker 557651,52 euro bruto kompensaciją.

16.

Schlecker pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof te Arnhem, o šis teismas 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu paliko galioti Kantonrechter te Tiel sprendimą dėl sutarčiai taikytinos teisės. Visų pirma Gerechtshof te Arnhem pažymėjo, kad sudarydamos sutartį šalys nesuprato ar bent nepakankamai aiškiai suprato, kad darbo sutartis gali turėti tarptautinį elementą ir kad vėliau negalima automatiškai rinktis Vokietijos teisės. Be to, Gerechtshof te Arnhem nusprendė, kad pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą Schlecker ir M. J. Boedeker sudarytai darbo sutarčiai iš esmės taikytina Nyderlandų teisė ir kad Schlecker nurodytos skirtingos aplinkybės neįrodo, kad darbo sutartis labiau susijusi su Vokietija nei su Nyderlandais.

17.

Hoge Raad der Nederlanden, nagrinėjęs kasacinį skundą, pateiktą dėl įsiteisėjusio Gerechtshof te Arnhem sprendimo, spręsdamas darbo sutarčiai taikytinos teisės klausimą pažymėjo, kad turi abejonių dėl Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pabaigoje numatytos sąlygos, pagal kurią leidžiama netaikyti, remiantis šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose aiškiai numatytais ryšio kriterijais, nustatytos teisės, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo sutartis labiau susijusi su kita valstybe, taikymo srities aiškinimo.

18.

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Pastabas raštu pateikė atsakovė pagrindinėje byloje, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika ir Europos Komisija. Dėl teismo posėdžio prašymų nepateikta.

20.

Man atrodo, tam, kad būtų galima atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, iš esmės susijusius su Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sritimi, būtina pateikti tam tikrus paaiškinimus, mano nuomone, apie tai, kokia yra šioje konvencijoje, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, numatyto mechanizmo, skirto individualioms darbo sutartims taikytinai teisei nustatyti, struktūra.

21.

Primenu, kad pagal Romos konvencijos 3 straipsnį nustatant sutartinėms prievolėms taikytiną teisę pirmenybė teikiama šalių valios autonomijos principui. Nesant šalių pasirinkimo, šios konvencijos 4 straipsnyje numatytas taikytinos teisės nustatymo kriterijus ir bendrasis principas ( 12 ), t. y. valstybės, su kuria sutartis „labiausiai susijusi“, kriterijus, kuris siejamas su tam tikromis 2–4 punktuose numatytomis prielaidomis. Šio 4 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtis, pagal kurią leidžiama netaikyti minėtų prielaidų. Šios kolizijos taisyklės turi būti vertinamos kaip abstrakčios ir neutralios, nes jomis nesiekiama, kad viena sutarties šalis atsidurtų palankesnėje padėtyje nei kita. Todėl nustatant taikytiną teisę neatsižvelgiama į teisės turinį.

22.

Vis dėlto, kaip numatyta dėl taikytinos teisės nustatymo vartojimo sutarčių atveju (5 straipsnis), Romos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos individualioms darbo sutartims taikomos specialiosios teisės normų kolizijos taisyklės. .Atsižvelgiant į Romos konvencijos rengėjų siekiamą tikslą ( 13 ), bendrai sutariama, kad, skirtingai nei šios konvencijos 3 ir 4 straipsniuose numatytos bendrosios taisyklės, šioje srityje taikomos normų kolizijos taisyklės nėra visiškai neutralios ir jomis orientuojamasi į darbuotojų apsaugą. Teisingumo Teismas, remdamasis aiškinant Briuselio konvenciją suformuluotais principais, nusprendė, kad Romos konvencijos 6 straipsnio tikslas – užtikrinti adekvačią darbuotojo apsaugą ( 14 ).

23.

Šis ypatumas minėtos konvencijos 6 straipsnyje išreiškiamas dviem esminiais elementais.

24.

Pirma, Romos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje akcentuojamas valios autonomijos principas. Iš tikrųjų pagal šią nuostatą numatyta, kad nukrypdamos nuo 3 straipsnio sutarties šalys negali susitarti, kad darbuotojas netenka apsaugos, kuri teikiama imperatyviomis nuostatomis, įtvirtintomis teisėje, kuri, nesant pasirinkimo, būtų taikytina darbo sutarčiai. Nagrinėdamas sutartį, kuriai taikytiną teisę šalys pasirinko, teismas pirmiausia turi nustatyti, kokia darbo sutarčiai taikytina teisė būtų pagal šio 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus nesant pasirinkimo, paskui išnagrinėti, ar šioje teisėje yra imperatyvių darbuotojų apsaugos nuostatų, ir, galiausiai, taikyti tas nuostatas, kurios darbuotojams palankesnės nei atitinkamos pasirinktos teisės nuostatos, o likusios pasirinktos teisės nuostatos išlieka taikytinos.

25.

Mano nuomone, būtent ši nuostata ypač atspindi Romos konvencijos rengėjų siekiamą tikslą apsaugoti darbuotojus ( 15 ), kurie tradiciškai laikomi silpnesne šalimi socialiniu ir ekonominiu aspektu. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į darbo santykiams būdingą pavaldumo ryšį, darbuotojui kyla grėsmė, kad darbdavys nustatys, jog taikytina tos šalies teisė, kuri neturi objektyvaus ryšio su juos siejančių sutartinių santykių realybe.

26.

Kaip pabrėžta, darbo sutarčiai taikomas ryšio kriterijus yra artumo kriterijus, nes Romos konvencijoje mėginama nustatyti valstybę, su kuria darbo sutartis labiausiai susijusi ( 16 ). Siekiama ne sistemingai darbuotoją statyti į palankesnę padėtį, o veikiau jį apsaugoti, kad jam būtų taikomos imperatyvios nuostatos tos teisės, kuri atitinka svarbiausią ryšio kriterijų, t. y. socialinės aplinkos, su kuria susiję jo darbo santykiai ( 17 ).

27.

Todėl tuo atveju, jei šalys pasirinko darbo sutarčiai taikytiną teisę, teismas turės įsitikinti, kad dėl šios teisės darbuotojas nepraras teisinės apsaugos, kurią jam užtikrina imperatyvios nuostatos pagal tą teisę, su kuria darbo sutartis labiausiai susijusi, t. y. teisę, kurią galima vertinti kaip „objektyviai taikytiną“.

28.

Antra, Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti specifiniai ryšio kriterijai, kurie leidžia nustatyti sutarčiai taikytiną teisę nesant šalių pasirinkimo.

29.

Tai yra arba valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijus (6 straipsnio 2 dalies a punktas), arba, jei tokios vietos nėra, valstybės, kurioje yra „darbdavio verslo vieta“, kriterijus (6 straipsnio 2 dalies b punktas), ir dar reikia pažymėti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, į pirmąjį kriterijų turi būti atsižvelgiama pirmiausia ( 18 ). Be to, šioje 2 dalyje numatyta, kad šie du ryšio kriterijai netaikomi, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė ( 19 ).

30.

Iš Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad nacionalinis teismas, turintis nustatyti sutarčiai taikytiną teisę nesant šalių pasirinkimo, remdamasis artumo principu, turi išsiaiškinti, kuri teisė objektyviai labiausiai susijusi su sutartimi.

31.

Kad tai padarytų, teismas turi nustatyti vietą, kuri, jo nuomone, yra sutartinių santykių centras, taikydamas 6 straipsnio 2 dalies a punkte (vieta, kur paprastai dirbama) ir b punkte (darbdavio buveinės vieta) apibrėžtus kriterijus, bet ne tik juos, nes iš šio straipsnio formuluotės aiškiai matyti, kad teismas gali netaikyti šiose nuostatose nurodytų ryšio kriterijų, jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

32.

Priešingai, nei buvo pažymėta dėl Romos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, pagal silpnesnės šalies apsaugos principą teismas, kai jis taiko šio straipsnio 2 dalyje nurodytus taikytinos teisės nustatymo kriterijus, neįpareigojamas palyginti kolizinių teisės normų imperatyvių nuostatų turinio ir taikyti tos teisės, kuri atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes jam atrodo palankiausia. Principo favor laboratoris laikymasis užtikrinamas taikant imperatyvias nuostatas tos teisės, kuri – iš galimų taikyti – labiausiai susijusi su sutartimi ir nebūtinai yra pati palankiausia darbuotojui ( 20 ). Iš tikrųjų, manau, kad Romos konvencijos 6 straipsniu vienu metu turi būti siekiama dviejų tikslų, t. y., pirma, adekvačiai apsaugoti darbuotoją, o tai, remiantis artumo principu, skatina nustatyti valstybę, su kuria darbo sutartis labiausiai susijusi, ir, antra, teisinio saugumo tikslo, kuris susijęs su kriterijų, leidžiančių nustatyti sutarčiai taikytiną teisę nesant pasirinkimo, nustatymu.

33.

Romos konvencijos 6 straipsnio atitinkamai 1 ir 2 dalyse pateiktoms prielaidoms pailiustruoti remsiuosi pavyzdžiu, kai Švedijoje įsteigta bendrovė ir Liuksemburge gyvenantis asmuo Liuksemburge sudaro darbo sutartį, kuri paprastai ir nepertraukiamai vykdoma Liuksemburge.

34.

Visų pirma įsivaizduokime, kad šalys, remdamosi Romos konvencijos 3 straipsnyje nustatytais reikalavimais, aiškiai ir neabejotinai pasirenka darbo sutarčiai taikyti Švedijos teisę. Nepaisant šio pasirinkimo, galima laikyti, kad, remiantis 2 dalyje nurodytais kriterijais, objektyviai taikytina Liuksemburgo teisė. Todėl, kilus ginčui, pavyzdžiui, dėl darbuotojo atleidimo, teismas, į kurį kreiptasi, atlikęs su ginču tiesiogiai susijusių norminių aktų tam tikrą lyginamąjį tyrimą, turės nustatyti, ar Liuksemburgo teisėje yra imperatyvių darbuotojo apsaugos nuostatų, kurios palankesnės nei nustatytos Švedijos teisėje, kaip antai, be kita ko, susijusių su išankstinio įspėjimo terminu ar kompensacijų skyrimu, kai priimamas sprendimas atleisti iš darbo. Jei taip, teismas turės taikyti ne Švedijos, o atitinkamas Liuksemburgo teisės nuostatas. Priešingu atveju lieka taikytina Švedijos teisė, nes darbo sutarties šalys visada gali sutarti, kad darbuotojui gali būti taikomos jam palankesnės teisės nuostatos.

35.

Tačiau tuo atveju, kai šalys konkrečiai ir aiškiai nepasirinko, kad bus taikoma atitinkama teisė, bet kuriuo atveju taikytina objektyviai, remiantis 6 straipsnio 2 dalyje apibrėžtais kriterijais, nustatyta teisė, t. y. Liuksemburgo teisė. Tokiu atveju darbuotojas negali reikalauti taikyti Švedijos teisės nuostatas, kurios jam gal būtų palankesnės.

36.

Galiausiai, pabrėžiu, kad nors sutarčiai taikytinos teisės nustatymo taisyklėmis atsižvelgiama į darbo santykių specifiką, mano nuomone, dėl šių taisyklių negali atsitikti taip, kad darbuotojui visais atvejais, neatsižvelgiant į ginčo pobūdį, suteikiama galimybė pasinaudoti nacionaline teise, kuri iš visų kolizinių normų ir atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes yra pati palankiausia. Priešingai išvadai, kurią iš pirmo žvilgsnio būtų galima daryti iš faktinių aplinkybių bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Koelzsch ir Voogsgeerd, aiškiai siekdamas darbuotojo būtent „adekvačios“, bet nebūtinai geriausios ar „palankesnės“ apsaugos ir remdamasis argumentais, kuriuos jau pateikė aiškindamas Briuselio konvencijoje nustatytas teismo jurisdikcijos taisykles, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „būtina, kiek įmanoma, užtikrinti pagal šios valstybės teisę nustatytų darbo saugos taisyklių laikymąsi“ ( 21 ).

37.

Mano nuomone, kitoks aiškinimas labai pakenktų teisiniam saugumui ir galimybei numatyti sprendimus, o šių reikalavimų paisoma remiantis individualiai darbo sutarčiai taikytinos teisės nustatymo mechanizmu, todėl atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir momentą, kai teismas turi priimti sprendimą, teisė, kuri vertinama kaip palankiausia, nebūtinai bus ta, kuri taikoma. Iš tikrųjų šiuo klausimu nereikia pamiršti, kad darbo sutartis, atsižvelgiant į sudarymo vietą, ją sudariusių šalių pilietybę ar gyvenamąją vietą arba skirtingas jos vykdymo vietas, gali būti susijusi su keliomis valstybėmis ( 22 ). Be to, gali paaiškėti, kad teismui nustatyta užduotis palyginti darbuotojo apsaugos nuostatas yra ne tik ypač sudėtinga, bet ir labai abejotina. Atsižvelgiant į tai, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyti ryšio kriterijai abstraktūs, matyti, kad a priori sunku apibrėžti, kuris įstatymas galiausiai yra palankiausias.

38.

Be to, man atrodo, kad jei Romos konvencijoje nustatytomis taisyklėmis pirmiausia siekiama išvengti, kad darbuotojų nenaudai būtų sukurtos „law shopping“ prilyginamos situacijos, tai šiomis taisyklėmis darbuotojui negali būti suteikiamas ir neribotas materialinių nuostatų, kurios, jo manymu, taikytinos, pasirinkimas ir taip taikytinos teisės nustatymas susiejamas su dideliu atsitiktinumu.

39.

Prejudicinius klausimus nagrinėsiu atsižvelgdamas būtent į šiuos argumentus.

40.

Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti, kokią reikšmę reikia teikti Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte apibrėžtam ryšio kriterijui, atsižvelgiant į šio straipsnio pabaigoje teismui suteiktą galimybę nustatyti, kad darbo sutarčiai taikytina tos valstybės teisė, su kuria ši sutartis labiausiai susijusi. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokia šios nuostatos taikymo sritis ir kokios jos taikymo sąlygos būtent tuo atveju, jei vykdydamas darbo sutartį darbuotojas paprastai, ilgą laiką ir nepertraukiamai dirbo vienoje ir toje pačioje šalyje.

41.

Šiuo atveju Teisingumo Teismui tenka įsitraukti į diskusiją ( 23 ), kuri jau seniai vyksta tiek doktrinoje, tiek tam tikruose nacionaliniuose teismuose, dėl Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje apibrėžtų ryšio kriterijų ir šios nuostatos pabaigoje pakartotos netaikymo sąlygos naudojimo.

42.

Iš esmės susiduria dvi koncepcijos. Pirmuoju atveju teigiama, kad tarp šių dviejų nuostatų egzistuoja principo ir išimties ryšys, o tai reiškia, kad galimų glaudesnių ryšių su kita valstybe gali būti ieškoma tik išimtiniais atvejais, t. y. jei pagal prielaidas nustatyta teisė akivaizdžiai netinkama sutarčiai. Remiantis antruoju aiškinimu, tarp nagrinėjamų nuostatų nėra hierarchinio ryšio ir teismas turi tam tikrą laisvę nustatyti teisę, kuri glaudžiausiai susijusi su atitinkama sutartimi.

43.

Kad gerai būtų suprasta diskusijos problematika ir kad paaiškinčiau savo nuomonę, pateiksiu konkretų pavyzdį, panašų į šiuo atveju pateiktą nagrinėti bylą. Remsiuosi situacija, kai Prancūzijos bendrovė ir Prancūzijos pilietė Prancūzijoje sudarė sutartį, kuri, visiškai tikėtina, buvo skirta vykdyti Prancūzijoje, tačiau ilgai (daugiau nei 10 m.) iš esmės nepertraukiamai buvo vykdoma Saudo Arabijoje. Jei pritarsime nuomonei, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pabaigoje numatyta išimtis gali būti taikoma tik subsidiariai ir ypatingomis aplinkybėmis, t. y. kai sąsaja su darbo sutarties vykdymo vieta yra visiškai netinkama, o akivaizdu, kad taip nėra, kai sutartis ilgą laiką vykdoma vienoje ir toje pačioje vietoje, tada nėra jokios abejonės, kad reikia taikyti Saudo Arabijos teisę. Tačiau jei pritarsime nuomonei, kad net tuo atveju, kai labai lengva nustatyti sutarties vykdymo vietą, teismas turi teisę patikrinti, ar minėta sutartis gali būti labiau susijusi su kita valstybe, atsakymas bus daug sudėtingesnis, nes nors paprastai sutartis vykdoma Saudo Arabijoje, yra daug su ja susijusių aplinkybių, dėl kurių reikia nustatyti, kad taikytina Prancūzijos teisė.

44.

Mano nuomone, pirmumą reikia teikti antrajam aiškinimui dėl tokių priežasčių.

45.

Visų pirma, tai, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta taisyklė, pagal kurią nesant šalių pasirinkimo taikoma vietos, kurioje darbuotojas paprastai dirba, teisė, remiantis minėtais sprendimais Koelzsch ir Voogsgeerd, turi būti aiškinama plačiai, nereiškia, kad dėl to minėto 6 straipsnio 2 dalies pabaigoje numatyta apsaugos nuostata gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais arba net tada, kai nėra jokių abejonių dėl įprastos darbo atlikimo vietos, visai negali būti taikoma.

46.

Šiuo klausimu primenu, kad minėtame Sprendime Koelzsch Teisingumo Teismas tik nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Romos konvencijos 6 straipsnio tikslas yra užtikrinti adekvačią darbuotojo apsaugą, ši nuostata turi būti suprantama taip, kad ja užtikrinama, jog bus taikoma tos valstybės, kurioje darbuotojas dirba, o ne tos, kurioje yra darbdavio buveinė, teisė ( 24 ). Iš to Teismas padarė išvadą, kad šio straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbuotoją įdarbinusios įmonės“ verslo vietos kriterijų reikėtų taikyti tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama ( 25 ).

47.

Man atrodo, kad panašiai nuspręsta ir minėtame Sprendime Voogsgeerd, nes Teisingumo Teismas priminė, jog pirmiausia reikia taikyti vietos, kurioje darbuotojas paprastai dirba, kriterijų ( 26 ).

48.

Be to, pažymiu, kad bylose, kuriose priimti minėti sprendimai, buvo nagrinėjami atvejai, kai šalys pasirinko, jog bus taikoma atitinkamos valstybės teisė (Liuksemburgo teisė), tačiau paaiškėjo, kad, remiantis Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi, objektyviai taikytinoje teisėje buvo darbuotojus labiau saugančių imperatyvių nuostatų nei iš pradžių pasirinktoje teisėje. Pirmojoje byloje buvo teigiama, kad pagal nuostatas, taikomas atleidžiant darbo tarybos narius, o toks narys buvo ir H. Koelzsch, teikiama didesnė apsauga Vokietijoje. Antrojoje byloje J. Voogsgeerd pareikštam ieškiniui dėl žalos, atsiradusios dėl tariamai neteisėtai nutrauktos jūrininko sutarties, kuri jį siejo su buvusiu darbdaviu, atlyginimo pagal Liuksemburgo teisę taikytas trijų mėnesių senaties terminas, o pagal Belgijos teisę toks terminas nenumatytas ir net prieštarautų Belgijoje taikomai teisei.

49.

Mano nuomone, iš minėtuose sprendimuose Koelzsch ir Voogsgeerd suformuotos teismo praktikos aiškiai matyti, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatytam ryšio kriterijui, t. y. vietos, kur paprastai dirbama, kriterijui, kiek įmanoma turi būti teikiamas pirmumas, palyginti su 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimu verslo vietos kriterijumi ( 27 ), tačiau tai nereiškia, kad ir 6 straipsnio 2 dalies pabaigoje esanti nuostata turi būti nukelta į antrą planą, t. y. kad teismas ją gali taikyti tik išimtiniais atvejais.

50.

Manau, kad Teisingumo Teismo patvirtinta kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant taikytiną teisę, hierarchija susijusi tik su Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytais ryšio kriterijais, t. y. darbo atlikimo vietos ir verslo vietos, kurioje įdarbinama, kriterijais, o ne teismui teikiama galimybe taikyti valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisę, remiantis 6 straipsnio 2 dalies antra pastraipa.

51.

Todėl manau, jog nors, kad būtų užtikrintas tam tikras numatomumo lygis, teismas turi nustatyti sutarčiai taikytiną teisę remdamasis Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje apibrėžtais ryšio kriterijais, visų pirma šios 2 dalies a punkte nustatytu vietos, kur dirbama, kriterijumi, remdamasis tos pačios dalies antros pastraipos aiškia formuluote, jis visada gali nuspręsti netaikyti tam tikros teisės, kai yra glaudesnių ryšių su kita valstybe. Mano nuomone, pastaroji nuostata turi būti suprantama kaip atvira kolizinė norma, kuria remiantis gali būti netaikoma tiek vietos, kur paprastai dirbama, teisė, tiek ir darbdavio verslo vietos, kurioje įdarbinama, teisė ( 28 ). Be to, noriu pabrėžti, kad minėto Sprendimo Voogsgeerd 51 punkte Teisingumo Teismas priminė būtent tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į kitas darbo santykių aplinkybes, jei paaiškėja, kad aplinkybės, susijusios su dviem šiame straipsnyje minimais ryšio kriterijais, t. y. įprastinio darbo vieta ir verslo vieta, kur darbuotojas įdarbinamas, leidžia manyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe, o ne su nurodytomis šiuose kriterijuose.

52.

Antra, man atrodo, kad šis aiškinimas atitinka tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas ICF, t. y. byloje, kuri, žinoma, susijusi su bendro pobūdžio išimtimi (suformuluota taip pat kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje), numatyta Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalyje, tačiau ta bendro pobūdžio išimtis dėl priežasčių, kurias priminsiu vėliau, nepaisant individualioms darbo sutartims taikytinos teisės nustatymo specialiųjų taisyklių, turi tam tikrą svarbą.

53.

Primenu, kad, be kitų klausimų, kuriuos Hoge Raad der Nederlanden pateikė toje byloje, penktuoju klausimu siekta gauti paaiškinimų būtent dėl to, kokią vietą užima Romos konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse nurodyti ryšio kriterijai, ir dėl galimybės netaikyti minėtų prielaidų, remiantis to paties straipsnio 5 dalies antru sakiniu, „kai iš visų aplinkybių matyti, jog sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe“ ( 29 ).

54.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausė, ar Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje įtvirtintą išimtį reikia aiškinti taip, jog šio 4 straipsnio 2–4 dalyse nustatytos prielaidos netaikomos tik tuomet, kai iš visų aplinkybių matyti, kad jose nurodyti kriterijai neturi jokios realios reikšmės nustatant ryšį, arba ar teismas taip pat gali jų netaikyti, jei iš šių aplinkybių matyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe. Šiomis aplinkybėmis, kaip ir pagrindinėje byloje, buvo dvi galimybės. Pirmoji galimybė, pagal kurią Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalies taikymas ribojamas ir siejamas su išimtinėmis prielaidomis, t. y. bendrų prielaidų leidžiama netaikyti tik jei jos neturi realios vertės nustatant ryšį su atitinkama sutartimi. Antroji galimybė suteikia teismui daug daugiau lankstumo, t. y. teismas gali netaikyti 4 straipsnio 2–4 dalyse apibrėžtų prielaidų paprasčiausiai konstatavęs, kad nagrinėjama sutartis labiau susijusi su kita valstybe ( 30 ).

55.

Remdamasis Giuliano ir Lagarde pranešimu ir manydamas, kad galiausiai reikėjo suderinti sutartiniams santykiams taikytinos teisės numatomumo, o todėl ir teisinio saugumo, reikalavimus ir būtinybę numatyti tam tikrą lankstumą nustatant teisę, baigdamas nagrinėti Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, jog jei iš visų aplinkybių aiškiai matyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kuri nustatyta remiantis vienu iš 4 straipsnio 2–4 dalyse numatytų kriterijų, teismas neturi taikyti šių kriterijų, o turi taikyti valstybės, su kuria ta sutartis labiausiai susijusi, teisę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši teismo teisė išlieka, nepaisant jo pareigos visuomet nustatyti taikytiną teisę remiantis Romos konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse numatytomis prielaidomis, atitinkančiomis bendrą sutartinių santykių teisės numatomumo, taigi ir teisinio saugumo, reikalavimą ( 31 ).

56.

Nors norėdami apsaugoti darbuotojus Romos konvencijos rengėjai numatė individualioms darbo sutartims taikomas kolizinių normų taisykles, kuriomis nukrypstama nuo šios konvencijos 3 ir 4 straipsniuose numatytų bendrųjų taisyklių, visų pirma, kaip minėjau, šis noras apsaugoti matyti ne iš ryšio nustatymo pagal 6 straipsnio 2 dalį, o iš to, kad taikoma ta teisė, kuri labiausiai susijusi su darbo sutartimi. Taigi, kaip pažymėta kalbant apie Romos konvencijos 4 straipsnį, 6 straipsnyje nustatytos taisyklės taip pat grindžiamos glaudaus ryšio idėja.

57.

Išlieka pirmasis klausimas dėl sąlygų, kuriomis teismas gali netaikyti pagal vietos, kur dirbama, kriterijų nustatytos teisės. Šis klausimas kyla dėl to, kad pasirinkdamas lankstesnį požiūrį Teisingumo Teismas minėtame Sprendime ICF nurodė, kad iš visų aplinkybių turi būti „aiškiai“ matyti, jog sutartis labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kuri nustatyta remiantis vienu iš Romos konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse numatytų kriterijų ( 32 ). Ar šį reikalavimą reikia taikyti ir Romos konvencijos 6 straipsnyje esančiai sąlygai? Aš taip nemanau dėl dviejų priežasčių.

58.

Pirma, pažymiu, kad nors dabar reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 3 dalyje esančioje bendros išimties formuluotėje aiškiai pakartotas prieveiksmis „akivaizdžiai“ ( 33 ), tačiau to nėra konkrečiai su darbo sutartimis susijusioje nuostatoje, esančioje to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalyje ( 34 ). Man atrodo, kad šį norą nustatyti reikalavimus, kurie keliami Romos konvencijos 4 straipsnyje nustatytos bendros išimties taikymui, dar labiau patvirtina tai, kad, kaip matyti iš parengiamųjų darbų, buvo netgi ketinimų ją panaikinti ( 35 ). Nors iš tikrųjų reglamentas „Roma I“ pagrindinėje byloje netaikomas ratione temporis, vis dėlto, toliau kalbėdamas apie minėtame Sprendime Koelzsch ( 36 ) Teisingumo Teismo pateiktus argumentus, manau, kad šis reglamentas yra aplinkybė, kuri patvirtina Romos konvencijai taikytiną aiškinimą.

59.

Antra, sąlyga, pagal kurią iš visų aplinkybių turi būti „aiškiai“ matyti glaudesnis ryšys, mano nuomone, paaiškinama tuo, kad, priešingai nei Romos konvencijos 6 straipsnyje nustatytos taisyklės, kurios grindžiamos artumo ryšiu ir kartu darbuotojo apsauga, 4 straipsnyje įtvirtinta visiškai neutrali teisės normų kolizijos taisyklė, kuria visų pirma siekiama teisės numatomumo ir teisinio saugumo tikslo ( 37 ).

60.

Mano nuomone, iš to matyti, jog net jei nustatyta, kad darbo sutartis paprastai ilgą laiką ir nepertraukiamai vykdyta vienoje ir toje pačioje valstybėje, o tai iš esmės reiškia, kad taikytina šios valstybės teisė, konvencijos 6 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje esanti nuostata nepraranda savo esmės. Iš tikrųjų, kai akivaizdu, kad sutartis susijusi su kita valstybe nei ta, kurioje paprastai dirbama, išlieka galimybė taikyti šią nuostatą.

61.

Čia kalbama ne apie tokio svarbaus ryšio kriterijaus, t. y. yra vietos, kur paprastai dirbama ( 38 ), nukėlimą į antrą planą, o apie galimybę leisti nacionaliniam teismui prireikus šio kriterijaus netaikyti, jei atsižvelgiant į bylos aplinkybes paaiškėja, kad darbo santykių centras yra ne toje valstybėje, kur dirbama. Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti suvokiama kaip apsaugos mechanizmas. Juo neturi būti užgožiami šiame straipsnyje numatyti ryšio kriterijai, o ypač toks svarbus ryšys, koks sieja su vietos, kurioje dirbama, teise, ir taip kartu visiškai paneigiama galimybė numatyti galiausiai priimamus sprendimus.

62.

Šiuo atveju man atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria teiginiui, pagal kurį, išskyrus vietą, kurioje M. J. Boedeker ilgiau nei 11 metų nepertraukiamai dirbo pagal sutartį, sudarytą su Schlecker, visos kitos aplinkybės verčia manyti, kad būta glaudesnių ryšių su Vokietija. Šis teismas pabrėžia būtent tai, kad darbdavys buvo Vokietijoje įsteigtas juridinis asmuo; kad darbuotojas tuo metu, kai dirbo pagal sutartį, gyveno Vokietijoje; kad darbdavys padengdavo darbuotojo kelionės iš gyvenamosios vietos į darbo vietą išlaidas; kad iki euro įvedimo darbo užmokestis mokėtas Vokietijos markėmis; kad pensijų sistemą, pagal kurią darbuotojas buvo draudžiamas, valdė Vokietijos institucija; kad socialinio draudimo įmokos mokėtos Vokietijoje ir vokiečių kalba sudarytoje darbo sutartyje nurodytos privalomos Vokietijos teisės nuostatos.

63.

Taigi, kaip aiškiai matyti iš pirmojo klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesiekė gauti paaiškinimų, susijusių su aplinkybėmis, dėl kurių prireikus galima netaikyti Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos prielaidos.

64.

Be to, visai suprantama, kad tik nacionalinis teismas gali vertinti su darbo sutartimi susijusių aplinkybių visumą ir nuspręsti, kuri ar kurios, jo nuomone, yra svarbiausios.

65.

Vis dėlto atrodo, kad, norint pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, tikslinga pateikti kelis patarimus, susijusius su kriterijais, į kuriuos prireikus nacionalinis teismas gali atsižvelgti, kad nustatytų valstybę, su kuria sutartis labiausiai susijusi.

66.

Šiuo klausimu manau, kad teismas, į kurį kreiptasi dėl konkrečios bylos, neturi savaime daryti išvados, kad valstybės, kurioje vykdoma sutartis, teisė, nustatyta remiantis Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktu, neturi būti taikoma vien dėl to, kad daug kitų teismui nurodytų svarbių aplinkybių rodo sąsają su kita šalimi, bet, siekdamas nustatyti darbo santykių centrą, turi atsižvelgti į kiekvienos iš minėtų aplinkybių svarbą.

67.

Iš tikrųjų, siekiant padaryti išvadą, kad yra glaudesnių ryšių, tam tikroms iš visų teismui vertinti pateiktų objektyvių aplinkybių turi būti teikiama mažesnė svarba nei kitoms.

68.

Nesiekdamas išsamumo, manau, kad svarbios su ryšiu susijusios aplinkybės visų pirma yra valstybė, kurioje darbuotojas moka iš savo veiklos gaunamų pajamų mokesčius, taip pat valstybė, kurioje jis draudžiamas socialiniu draudimu ir taikomos atitinkamos pensijų sistemos, sveikatos ir invalidumo draudimas. Kaip minėjo Nyderlandų vyriausybė, neatsižvelgiant į tam tikroms darbuotojų kategorijoms taikomas specialias taisykles socialinės apsaugos srityje, išskyrus ypatingus atvejus, kai darbuotojas išsiunčiamas į kitą vietą, taikomas lex loci laboris principas ( 39 ), pagal kurį nustatyta, kad pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui taikoma valstybės, kurioje jis paprastai dirba, socialinės apsaugos sistema. Netaikydamos šios taisyklės, kaip tai leidžiama pagal tam tikrus pagrindinius teisės aktus ( 40 ), atitinkamos šalys, man atrodo, perkėlė jų darbo santykių centrą į kitą valstybę. Vis dėlto, siekiant užtikrinti adekvačią ekonominiu ir socialiniu požiūriu laikomos silpnesne šalies apsaugą, reikia išnagrinėti, ar šalys kartu sutarė dėl priskyrimo socialinės apsaugos sistemai, ar darbuotojui ji buvo priskirta.

69.

Aš taip pat linkęs manyti, kad tam tikra svarba turi būti teikiama duomenims, į kuriuos atsižvelgta nustatant darbo užmokestį ir darbo sąlygas. Konkrečiau kalbant, teismas galės nagrinėti, pagal kokią sutartį ar kokią nacionalinę tvarką buvo nustatytas darbo užmokestis ir kitos darbo sąlygos. Mano nuomone, tai bus galima nagrinėti remiantis darbo sutartyje ir dokumentuose, kurie prie jos gali būti pridėti, arba joje aiškiai nurodytuose dokumentuose esančia informacija.

70.

Tačiau ne tokie svarbūs duomenys yra aplinkybės, kad šalys sudarė sutartį atitinkamoje valstybėje, kad jos turi tam tikrą pilietybę ar kad jos nusprendė gyventi tam tikroje valstybėje. Be to, kalbai, kuria parašyta darbo sutartis, ar aplinkybei, kad joje nurodyta tam tikra valiuta, nors tai ir gali būti svarbios aplinkybės, vis dėlto neturėtų būti teikiama lemiama reikšmė.

71.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti taip: Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad net jei darbuotojas, dirbdamas darbo sutartyje nurodytą darbą, ne tik paprastai, bet ir ilgą laiką bei nepertraukiamai dirba vienoje valstybėje, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos antra pastraipa, gali netaikyti šioje valstybėje taikytinos teisės, kai iš visų aplinkybių matyti, kad minėta sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

72.

Pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tam, kad į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, būtina, kad darbo sutarties šalys sudarydamos sutartį arba bent jos vykdymo pradžioje numatytų ar suprastų, kad bus dirbama ilgą laiką ir nepertraukiamai toje pačioje valstybėje.

73.

Kadangi į pirmąjį klausimą atsakyta neigiamai, galima nuspręsti, kad į antrąjį klausimą atsakyti nebereikia. Iš tikrųjų aiškiai matyti, kad antruoju klausimu siekta išsiaiškinti, ar tam, kad pagrindinėje byloje nebūtų taikoma Romos konvencijos 6 straipsnio pabaigoje nustatyta išimtis tuo atveju, kai nėra jokių abejonių dėl sutarties vykdymo vietos, būtina, kad šalys pagrindinėje byloje žinotų, kur yra reali darbo sutarties vykdymo vieta ir kad bus dirbama ilgą laiką.

74.

Vis dėlto, kadangi šis klausimas apskritai neišvengiamai susijęs su svarbumu, nustatant darbo sutarčiai taikytiną teisę pagal Romos konvenciją, atsižvelgti į šalių numatymą ar supratimą sudarant darbo sutartį arba bent darbo pradžioje, man atrodo, kad šis klausimas tam tikru atžvilgiu gali būti naudingas.

75.

Šiuo aspektu trumpai paminėsiu tokias kelias aplinkybes.

76.

Man atrodo pakankamai akivaizdu, kad į šį šalių supratimą ar numatymą sunku atsižvelgti, kai sprendžiamas klausimas, ar jos vienaip ar kitaip įtvirtino savo pasirinkimą taikyti atitinkamą teisę. Iš tikrųjų pagal Romos konvencijos 3 straipsnį, į kurį daroma aiški nuoroda šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, reikalaujama, kad „pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes“. Paprastas numatymas arba bendras šalių noras akivaizdžiai neatitinka šių reikalavimų, nes numatymas ar noras daugiausia gali būti nagrinėjamas kaip netiesioginio pasirinkimo išraiška, o tai netenkina atitinkamose nuostatose keliamų reikalavimų.

77.

Tačiau aš linkęs daryti išvadą, kad konkretūs duomenys, kuriuos šalys žinojo apie sutarties vykdymo vietą, tam tikru atžvilgiu gali būti naudingi. Todėl šalių numatymas ar supratimas sudarant sutartį ar galbūt pradedant dirbti, jeigu tai grindžiama konkrečiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, gali būti svarbus požymis valstybei, su kuria darbo sutartis labiausiai susijusi, nustatyti.

78.

Taigi teismas, nagrinėdamas visas aplinkybes, kuriomis remdamasis nustatys, su kuria valstybe sutartis labiausiai susijusi, galės atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, kurias šalys iš tikrųjų žinojo.

79.

Todėl į antrąjį klausimą siūlau atsakyti taip, kad, siekiant taikyti valstybės, kurioje paprastai dirbama, teisę, galima atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, įrodančias, kad darbdavys ir darbuotojas sudarydami darbo sutartį arba bent darbo pradžioje numatė, kad bus dirbama ilgą laiką ir nepertraukiamai toje pačioje valstybėje, arba bent tai aiškiai suprato.

80.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: