1.

2011 m. lapkričio 16 d. Bendrasis Teismas paskelbė tris atskirus sprendimus ( 2 ), atmesdamas atskirus skundus, kuriais buvo reikalaujama panaikinti Komisijos sprendimą byloje COMP/38354–Industrial Bags ( 3 ). Tame sprendime Komisija konstatavo, kad buvo padarytas sunkus, ilgalaikis EB 81 straipsnio (dabar – SESV 101 straipsnis) pažeidimas, ir kelioms dukterinėms bendrovėms ir jų atitinkamoms patronuojančioms bendrovėms skyrė baudas. Čia nagrinėjamas vienas iš trijų dėl Bendrojo Teismo sprendimų pateiktų apeliacinių skundų ( 4 ).

2.

Šiuose skunduose ne tik keliami nauji su konkurencijos teise susiję klausimai, bet ir kaltinamas Bendrasis Teismas, kad pažeidė Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ( 5 ) 47 straipsnį, nes neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas tikrai turėtų pasistengti išnagrinėti apeliacinius skundus operatyviai. Atsižvelgdama į šį reikalavimą, bet tuo pačiu metu suvokdama poreikį palikti pakankamai laiko vertimui, nagrinėjamus klausimus išskirsčiau per tris išvadas toliau nurodytu būdu.

3.

Pagrindinės teisės aktų nuostatos, taip pat kartelio, Komisijos sprendimo priėmimo procedūros ir nustatytų baudų aprašymai pateikti mano išvados byloje Gascogne Sack Deutschland (toliau – GSD) 6–34 punktuose ( 6 ). Kadangi kiekviename iš apeliacinių skundų pateikiami šiek tiek skirtingi požiūriai dėl aplinkybių, kurioms susiklosčius patronuojančios bendrovės atsako arba neatsako už savo dukterinių bendrovių, kurios joms visiškai priklauso, veiksmus, šis klausimas nagrinėjamas visose trijose išvadose. Klausimai, susiję su teiginiu, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką (ypač dėl kriterijų, kuriais remiantis nustatoma, ar buvo per daug uždelsta, ir, jei taip įvyko, kokie galimi teisių gynimo būdai), išnagrinėti šios išvados 70–150 punktuose. Išsamūs kiekvienos apeliantės argumentai, pavyzdžiui, dėl Bendrojo Teismo sprendime pateiktų motyvų tinkamumo, išnagrinėti atitinkamose išvadose dėl kiekvieno apeliacinio skundo ( 7 ).

4.

Groupe Gascogne savo apeliaciniame skunde prieštarauja Bendrojo Teismo pateiktam dviejų konkurencijos teisės sąvokų išaiškinimui: įmonės sąvokos išaiškinimui, taip pat principo, kad patronuojančiai bendrovei priskirtina atsakomybė už pažeidimą, įvykdytą jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės, išaiškinimui. Groupe Gascogne teigia, kad tais atvejais, kai bet kokia bauda už tokį pažeidimą taikoma remiantis solidariąja atsakomybe, viršutinė baudos riba (toliau – 10 proc. riba) turėtų būti apskaičiuojama pagal Reglamento Nr. 1/2003 ( 8 ) 23 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į bendrą dukterinės ir patronuojančios bendrovių apyvartą, o ne į pasaulinę visų grupę sudarančių bendrovių apyvartą ( 9 ).

5.

Direktyvos dėl konsoliduotos atskaitomybės tikslas ( 10 ) – derinti nacionalinius teisės aktus dėl tam tikrų tipų bendrovių, ypač įmones sudarančių bendrovių grupių, metinių ataskaitų ( 11 ). Dar vienas minėtos priemones tikslas yra užtikrinti, kad finansinė informacija apie tokias įmones būtų prieinama akcininkams ir tretiesiems asmenims ( 12 ). Bendrovės, kurios privalo parengti konsoliduotas ataskaitas, apibrėžtos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tai – bet kokia patronuojanti bendrovė, kuri:

6.

Direktyvos dėl konsoliduotos atskaitomybės 16 straipsnyje, be kita ko, nurodyta:

„1.   Konsoliduotą atskaitomybę sudaro konsoliduotas balansas, konsoliduota pelno (nuostolių) ataskaita ir aiškinamasis raštas.

<…>

3.   Konsoliduota atskaitomybė pateikia tikrą ir teisingą konsoliduotų bendrovių turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolių vaizdą.“

7.

Pirmojoje instancijoje Groupe Gascogne ( 13 ) Bendrojo Teismo prašė:

8.

Savo prašymui panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįsti Groupe Gascogne pateikė tris apeliacinio skundo pagrindus. Visų pirma Groupe Gascogne tvirtina, kad Komisija pažeidė SESV 101 straipsnį, nes neteisingai pripažino ją solidariai atsakinga už GSD padarytą pažeidimą. Antra, Groupe Gascogne tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė teisinę klaidą, nes neteisingai suprato EB 81 straipsnyje vartojamą sąvoką „įmonė“; todėl ji pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, kai skyrė Groupe Gascogne baudą, apskaičiuotą pagal pasaulinę Groupe Gascogne apyvartą, o ne pagal bendrą Groupe Gascogne (tikriausiai atsižvelgiant į patronuojančios bendrovės Groupe Gascogne, bet ne į jos dukterinių bendrovių, apyvartą) ir GSD apyvartą. Trečia, Groupe Gascogne tvirtina, kad jai ir GSD solidariai skirta bauda pažeidžia proporcingumo principą, nes Komisija neužtikrino, kad skiriama bauda ir faktinė plastikinių maišų sektoriaus apyvarta būtų pagrįstai susietos.

9.

Per posėdį pirmojoje instancijoje Groupe Gascogne pateikė tris argumentus dėl Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių pažeidimo. Pirma, ji nurodė, kad buvo pažeista teisė į gynybą bei nekaltumo prezumpcija, užtikrintos Chartijos 48 straipsnyje. Antra, ji tvirtino, kad ginčijamo sprendimo motyvai buvo nepakankami, ir tai apsunkino bet kokią jo teisėtumo kontrolę. Trečia, ji rėmėsi Chartijos 47 ir 49 straipsniais, tvirtindama, kad Bendrasis Teismas turėtų įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją ir skirti proporcingą baudą.

10.

Skundžiamo sprendimo 31 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad pirmasis argumentas, susijęs su Groupe Gascogne teisės į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, apėmė ir naujus aspektus, todėl buvo pripažintas nepriimtinu.

11.

Bendrasis Teismas atmetė visus tris ieškinio pagrindus, taigi ir visą ieškinį.

12.

Groupe Gascogne pateikia keturis apeliacinio skundo pagrindus.

13.

Visų pirma Groupe Gascogne teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai atsisakė išnagrinėti ES teisinės sistemos pokyčius, atsiradusius 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus ESS 6 straipsnio 1 daliai, ypač kiek tai susiję su Chartijos 48 straipsniu.

14.

Antra, Groupe Gascogne teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 101 straipsnį ir Chartijos 48 straipsnį, nes: i) solidariąją atsakomybę už pažeidimą, kurį GSD darė nuo 1994 m. birželio sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 26 d., neteisingai priskyrė Groupe Gascogne, remdamasis vien tuo, kad GSD buvo Groupe Gascogne visiškai priklausanti dukterinė bendrovė; ir ii) paliko galioti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo Groupe Gascogne buvo laikoma solidariai atsakinga už 9,9 mln. EUR iš GSD skirtos baudos sumokėjimą.

15.

Trečia, pateikdama tai, kaip alternatyvų pagrindą, Groupe Gascogne teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, kai aiškino sąvoką „įmonė“ ir nustatė 10 proc. mokėtinos baudos ribą pagal pasaulinę Groupe Gascogne apyvartą, o ne pagal bendrą GSD ir jos patronuojančios bendrovės apyvartą.

16.

Ketvirtas, taip pat alternatyvus, Groupe Gascogne pateikiamas pagrindas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį, nes neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką.

17.

Nurodydama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą Groupe Gascogne teigia, jog konstatavęs, kad per posėdį pateiktas pagrindas dėl Chartijos statuso pasikeitimo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai yra nepriimtinas, Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą. Nurodydama antrąjį apeliacinio skundo pagrindą Groupe Gascogne teigia, kad lemiamos įtakos prezumpcija ( 14 ), kurios pagrindu GSD įvykdytas pažeidimas buvo priskirtas jai, yra nesuderinama su pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą, nes tokia prezumpcija prilygsta kaltumo prezumpcijai.

18.

Pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus nagrinėsiu kartu, nes juose abiejuose keliami pagrindinių teisių klausimai.

19.

Pateikdama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, Groupe Gascogne skundžiasi, kad Bendrasis Teismas, neatsižvelgęs į Sutarties statuso Chartijai suteikimo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pasekmes, padarė klaidą. Be to, net jei Bendrasis Teismas būtų buvęs teisus, kai konstatavo, kad teisė į gynybą bei nekaltumo prezumpcija iki 2009 m. gruodžio 1 d. ES teisėje buvo užtikrintos remiantis bendraisiais teisės principais, šie principai neturi tokios pačios teisinės galios kaip Sutartys. Todėl Chartijos statuso pasikeitimas reiškia, kad suteiktos teisės ES teismuose dabar turi būti taikomos griežčiau.

20.

Dėl savo skundo antrojo pagrindo Groupe Gascogne teigia, kad Chartijos 48 straipsnis turi būti aiškinamas remiantis Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsniu. Aiškindamas Chartijos 48 straipsnį Teismas taip pat turėtų atsižvelgti į valstybių narių konstitucijas ir teisines tradicijas. Lemiamos įtakos prezumpcijos taikymas faktiškai prilygsta kaltės prezumpcijai, taigi yra draudžiamas.

21.

Be to, Bendrasis Teismas nepateikė pakankamai argumentų, patvirtinančių, kad Groupe Gascogne išties darė lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei GSD. Groupe Gascogne visai nekontroliavo GSD veiklos plastikinių maišų sektoriuje. Todėl Bendrasis Teismas suklydo, kai GSD veiksmus inkriminavo Groupe Gascogne.

22.

Komisija mano, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

23.

Per rašytinę proceso dalį nebuvo pateikta jokių aiškių kalinimų dėl nekaltumo prezumpcijos ar teisės į gynybą pažeidimo. Be to, Bendrasis Teismas neatsisakė nagrinėti Chartijos statuso pasikeitimo poveikio. Jis tik padarė išvadą, kad minėtas pokytis neturėjo poveikio teisinei padėčiai, nes nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą jau buvo numatytos ES teisinėje sistemoje. Argumentas, kad bendrieji teisės principai neturi tokios pačios teisinės galios kaip Sutartis yra netinkamas.

24.

Komisija mano, kad antrasis Groupe Gascogne apeliacinio skundo pagrindas yra iš esmės nepriimtinas ar bent netinkamas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

25.

Tiek, kiek antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su klausimais, kurie nebuvo iškelti Bendrajame Teisme, jis yra nepriimtinas. Groupe Gascogne rašytinėse pastabose, pateiktose bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, nebuvo nuorodų nei į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, susijusią su EŽTK 6 straipsniu, nei į Prancūzijos Conseil Constitutionnel (Konstitucinė Taryba) praktiką. Groupe Gascogne pozicija kyla iš teismo praktikos, susijusios su atsakomybės už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą priskyrimu patronuojančiai bendrovei, nesupratimo. Komisija remiasi generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje Alliance One ( 15 ).

26.

Komisija tvirtina, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra netinkamas, nes konstatuodama, kad Groupe Gascogne buvo solidariai atsakinga kartu su GSD, Komisija nesirėmė vien lemiamos įtakos prezumpcija. Bendrasis Teismas iš esmės išnagrinėjo papildomus Komisijos nurodytus veiksnius, rodančius, kad Groupe Gascogne faktiškai darė lemiamą įtaką GSD elgesiui.

27.

Iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje Elf Aquitaine ( 16 ) galima daryti išvadą, kad lemiamos įtakos prezumpcija yra suderinama su Chartijos 48 straipsnyje užtikrinama nekaltumo prezumpcija. Taigi antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

28.

Iš 44 straipsnio 1 dalies c punkto, skaitomo kartu su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi, galima spręsti, kad Groupe Gascogne pagrindas dėl Chartijos 48 straipsnio, aiškinamo remiantis EŽTK 6 straipsniu, būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu jis būtų pagrįstas faktinėmis arba teisinėmis aplinkybėmis, išaiškėjusiomis proceso metu.

29.

Iš Groupe Gascogne prašymo atnaujinti rašytinę proceso dalį (pateikto 2010 m. spalio 20 d. raštu), pagrįsto tuo, kad vykstant procesui atsirado naujų teisinių aplinkybių, matyti, kad jos advokatai manė, kad su pagrindinėmis teisėmis susijusiu pagrindu buvo iškelti nauji klausimai, neįtraukti į pradinį ieškinį.

30.

Bendrojo Teismo išvadoje, pateiktoje skundžiamo sprendimo 27 straipsnyje, aiškiai nurodyta, kad Groupe Gascogne pagrindo, susijusio su Chartijos 48 straipsniu, nebuvo jos pradiniame ieškinyje dėl panaikinimo. Bendrasis Teismas nurodo:

„Dėl ieškovės skundo dėl Chartijos 48 straipsnyje užtikrinamų nekaltumo prezumpcijos principo bei teisės į gynybą pažeidimo reikia pasakyti, kad tai – papildomi argumentai šalia tų, kurie buvo pateikti ieškinyje, ir jie neturi pakankamai artimo ryšio su iš pradžių pateiktais argumentais, kad juos būtų galima laikyti įprastos per Teismo procesą išsiplėtojusios diskusijos dalimi. Todėl šiuos kaltinimus reikia nagrinėti kaip naujus.“ ( 17 )

31.

Be to, savo turiniu minėtas pagrindas skyrėsi nuo su Chartijos 49 straipsniu susijusio pagrindo dėl skiriamos nuobaudos proporcingumo. Taigi Groupe Gascogne teiginiai buvo nepakankamai susiję su tuo klausimu, kad galėtų sustiprinti jau pateiktus argumentus.

32.

Todėl laikausi nuomonės, kad Bendrojo Teismo vertinimas buvo teisingas.

33.

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisinės klaidos, kai konstatavo, kad per posėdį Groupe Gascogne pateiktas pagrindas dėl Chartijos 48 straipsnio pažeidimo yra nepriimtinas.

34.

Groupe Gascogne kaltinimą sudaro trys dalys: i) aiškindamas Chartijos 48 straipsnį, Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į EŽTK 6 straipsnį, taip pat į valstybių narių teisines tradicijas; ii) lemiamos įtakos prezumpcija buvo pritaikyta kaip kaltės prezumpcija; ir iii) Bendrasis Teismas nepateikė pakankamai motyvų, rodančių, kad Groupe Gascogne darė tokią įtaką GSD.

35.

Jeigu Groupe Gascogne būtų leista Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti teisinius pagrindus, kurių ji laiku nepateikė Bendrajame Teisme, tai suteiktų jai galimybę apeliaciniame procese išplėsti bylos apimtį, palyginti su tuo, kas buvo nagrinėjama pirmojoje instancijoje. Tačiau apeliaciniame procese Teisingumo Teismas paprastai įgaliotas tik įvertinti, kaip Bendrasis Teismas išnagrinėjo jam pateiktus pagrindus ( 18 ).

36.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo jau minėjau, kad Groupe Gascogne pirmojoje instancijoje nepateikė pagrindų, susijusių su Chartijos 48 straipsnio išaiškinimu remiantis EŽTK 6 straipsniu arba valstybių narių teisinėmis tradicijomis ( 19 ). Darytina išvada, kad tiek, kiek Groupe Gascogne pateiktas pagrindas apima klausimus, kurie pirmą kartą iškelti Teisingumo Teisme, skundas nepriimtinas ( 20 ).

37.

Šie klausimai galėjo būti iškelti per rašytinę proceso dalį Bendrajame Teisme. Visų pirma minėtos teisės yra bendrųjų ES teisės principų dalis. Antra, nors Chartija dar nebuvo teisiškai privaloma, Teisingumo Teismas dažnai vadovavosi jos nuostatomis priimdamas sprendimus iki ES sutarties 6 straipsnio įsigaliojimo ( 21 ). Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Lisabonos Sutartimi Chartija tebuvo kodifikuota ( 22 ).

38.

Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad lemiamos įtakos prezumpcija nėra nesuderinama su Chartijos 48 straipsniu ( 23 ). Be to, priešingai, nei teigia Groupe Gascogne, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad ši prezumpcija nėra faktiškai tapati kaltės prezumpcijai ( 24 ).

39.

Kaip Bendrasis Teismas pažymi skundžiamo sprendimo 73 punkte, Groupe Gascogne tvirtinimas, kad Komisijos motyvai buvo nepakankami, pateiktas „iš esmės siekiant pagrįsti poziciją, kad ieškovė nedalyvavo [GSD] veikloje po to, kai ji šią bendrovę įsigijo 1994 metais. Komercinis šio įsigijimo tikslas iš esmės buvo nauja galimybė realizuoti ieškovės grupės gaminamą popierių. Nebuvo jokių ketinimų kištis į [GSD] veiklą, ypač pramoninių plastikinių maišų sektoriuje, kuriame ieškovė nedalyvavo ir kuris bet kuriuo atveju ekonominiu požiūriu buvo mažai reikšmingas“ ( 25 ).

40.

Bendrojo Teismo pareiga (pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmąją dalį) motyvuoti savo sprendimus neįpareigoja jo pateikti išsamaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jeigu jis leidžia suinteresuotiems asmenims suprasti, kuo pagrįstas skundžiamas sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą ( 26 ).

41.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas padarė toliau pateikiamas išvadas dėl Groupe Gascogne lemiamos įtakos GSD:

<…>

42.

Nurodytuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs įrodymus, nustatė, kad Groupe Gascogne taip aktyviai dalyvavo GSD veikloje, kad galima sakyti, jog patronuojanti bendrovė faktiškai kontroliavo dukterinę.

43.

Todėl antrąjį Groupe Gascogne apeliacinio skundo pagrindą laikau nepagrįstu. Bendrojo Teismo motyvai yra pakankami, kad suinteresuoti asmenys galėtų suprasti, kuo jis pagrįstas, o Teisingumo Teismas turėtų pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą. Todėl, priešingai, nei teigia Groupe Gascogne, minėto sprendimo negalima laikyti negaliojančiu dėl motyvų nepateikimo.

44.

Reikia daryti išvadą, kad pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai turi būti atmesti.

45.

Groupe Gascogne teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „įmonė“. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad nebūtų taikomos per didelės baudos. Ją aiškindamas, Bendrasis Teismas padarė dvi klaidas. Pirma, jis supainiojo „įmonės“ ir „asmeninės atsakomybės“ sampratas. Konkurencijos teisėje sąvoka „įmonė“ turi labai konkrečią reikšmę; ji aiškinama skirtingai nei ta, kuri vartojama „asmeninės atsakomybės“ sampratoje. Įmonę būtina apibrėžti, remiantis subjektu, kuriam galima priskirti antikonkurencinius veiksmus.

46.

Antra, Groupe Gascogne teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes supainiojo įmonės ir įmonių grupės sampratas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, pasauline visos grupės apyvarta, siekiant apskaičiuoti 10 proc. dydžio viršutinę baudos ribą pagal Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalį, turi būti remiamasi tik tais atvejais, kai visa bendrovių grupė sudaro vieną įmonę. Skundžiamame sprendime (ar ginčijamame sprendime) nepateikta jokių motyvų, dėl tokios grupės egzistavimo.

47.

Ginčijamame sprendime GSD skirta 13,2 mln. EUR bauda, iš kurios 9,9 mln. EUR ji turi sumokėti solidariai su Groupe Gascogne. Groupe Gascogne tvirtina, kad viršutinė baudos suma turėtų būti ne didesnė nei 2070400 EUR, t. y. 10 proc. GSD apyvartos. Šis skaičius pateikiamas darant prielaidą, kad antrajam Groupe Gascogne skundo pagrindui bus pritarta, t. y. kad jai negalima inkriminuoti GSD padaryto pažeidimo.

48.

Komisija teigia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką įmonės apyvarta apskritai yra jos ekonominės svarbos ir įtakos rinkoje požymis. Groupe Gascogne laikoma atsakinga už GSD įvykdytą pažeidimą. Todėl Komisija turėjo teisę viršutinę baudos ribą nustatyti imdama 10 proc. grupės pasaulinės apyvartos.

49.

Kaip apskaičiuoti viršutinę 10 proc. dydžio baudos ribą tais atvejais, kai nustatoma, kad patronuojanti bendrovė yra atsakinga už pažeidimą, padarytą jos visiškai valdomos dukterinės bendrovės? Groupe Gascogne ginčija nusistovėjusioje teismo praktikoje nustatytą principą, kad tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė 10 proc. riba skaičiuotina remiantis grupę sudarančių bendrovių pasauline apyvarta. Groupe Gascogne teigia, kad nagrinėjamu atveju viršutinė 10 proc. riba turėtų būti nustatyta pagal bendrą GSD ir jos pačios apyvartą. Darytina išvada, kad viršutinė baudos riba būtų mažesnė, nes 10 proc. bendros Groupe Gascogne (t. y. patronuojančios bendrovės, neįskaičiuojant dukterinių bendrovių) apyvartos sudarytų mažesnę sumą, palyginti su 10 proc. visos grupės pasaulinės apyvartos.

50.

Nesutinku su Groupe Gascogne.

51.

Žodžiui „įmonė“ Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalyje suteikiama plati prasmė. Įmonė gali apimti ne tik vieną ūkine veikla užsiimantį subjektą. Kas tas subjektas, kuris laikomas įmone pagal šią nuostatą?

52.

Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „įmonę ar įmonių asociaciją – pažeidimo dalyvę“.

53.

Įmonės sąvoka apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, kad ir koks būtų jo teisinis statusas ir finansavimo būdas. Šią sąvoką būtina suvokti, kaip žyminčią ūkio vienetą, net jei teisiškai vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys. Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, pagal asmeninės atsakomybės principą jis turi atsakyti už šį pažeidimą ( 28 ).

54.

Kai atsakomybė priskiriama patronuojančiai bendrovei, ji laikoma dalyvavusia padarant pažeidimą. Todėl Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta įmonė – tai ir patronuojanti, ir dukterinė bendrovės.

55.

Viršutinės 10 proc. ribos paskirtis – neleisti nustatyti tokių baudų, kurių bendrovės, atsižvelgiant į jų dydį, nustatomą pagal jų pasaulinę apyvartą, tikriausiai negalėtų sumokėti ( 29 ). Be to, nagrinėdamas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ( 30 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad atgrasymas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikėtų atsižvelgti apskaičiuojant baudos dydį.

56.

Todėl man atrodo, kad tais atvejais, kai patronuojanti bendrovė kartu su dukterine bendrove laikoma solidariai atsakinga už konkurencijos taisyklių pažeidimą, viršutinė 10 proc. riba, remiantis Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalies formuluote ir tikslu, turėtų būti nustatoma pagal pasaulinę įmonės, įskaitant visų grupei priklausančių bendrovių, apyvartą. ES teisėje nėra reikalavimo, kad kitos grupę sudarančios dukterinės bendrovės veiktų toje pačioje rinkoje ar kad būtų susijusios su pažeidimu, norint atsižvelgti į jų apyvartą skaičiuojant skirtiną baudą.

57.

Komisija ragina Teisingumo Teismą atsižvelgti į tam tikras antrinės teisės aktų nuostatas dėl bendrovių atskaitomybės, ypač į Direktyvą dėl konsoliduotos atskaitomybės. Šį argumentą Komisija pateikia siekdama pagrįsti savo argumentą, kad viršutinė 10 proc. riba turėtų būti nustatoma pagal atitinkamos įmonės pasaulinę apyvartą. Į minėtus teisės aktus savo vertinime neatsižvelgiau.

58.

Manau, kad Direktyva dėl konsoliduotos atskaitomybės neturi aiškios analogijos. Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktos įmonės apibrėžtys nėra tokios pačios kaip konkurencijos teisėje taikomos apibrėžtys, kai atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą priskiriama patronuojančiai bendrovei. Svarbu pažymėti, kad sąvoka „konsoliduota atskaitomybė“ nėra apibrėžta taip pačiai, kaip Teisingumo Teismo praktikoje dėl Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalies pateikiamas „pasaulinės apyvartos“ išaiškinimas.

59.

Galiausiai, kalbėdama apie kaltinimą, kad skundžiamame sprendime nepateikta pakankamai motyvų ( 31 ), norėčiau pažymėti, kad Bendrasis Teismas Groupe Gascogne argumentus nurodo skundžiamo sprendimo 96–104 punktuose. Iš Bendrojo Teismo išvadų, pateiktų 107–110 punktuose, aiškėja, kad jis atmetė tuos argumentus. Taip yra dėl to, kad jis nustatė, jog Groupe Gascogne ir GSD sudaro tą pačią įmonę ir kad pagal konkurencijos teisės taisykles viršutinė 10 proc. riba turi būti apskaičiuojama pagal visų grupę Groupe Gascogne sudarančių bendrovių pasaulinę apyvartą.

60.

Skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas nurodo: „<…> viršutinė 10 proc. riba turi būti apskaičiuota pagal bendrą visų grupę, kuriai vadovauja patronuojanti bendrovė, sudarančių bendrovių apyvartą, nes tik grupę sudarančių bendrovių apyvarta gali parodyti atitinkamos įmonės dydį ir ekonominę įtaką (Sprendimo Akzo Nobel ir kiti prieš Komisiją 90 punktas ( 32 ))“ ( 33 ).

61.

111 punkte Bendrasis Teismas paaiškino: „<…> norint atsižvelgti į patronuojančios bendrovės konsoliduotos apyvartos rodiklį taikant viršutinę 10 proc. atitinkamos įmonės apyvartos ribą, nereikia įrodyti, kad nė viena grupės dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje.“ ( 34 )

62.

Be to, skundžiamo sprendimo 112 punkte Bendrasis Teismas nurodo, kad patvirtindamas tai, jog viršutinė 10 proc. riba nustatoma remiantis pasauline apyvarta, jis nepriskyrė atsakomybės kitoms Groupe Gascogne sudarančioms dukterinėms bendrovėms, o tik GSD.

63.

113 punkte Bendrasis Teismas paaiškino, jog tai, kad skaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą atsižvelgiama į holdingo bendrovės (Groupe Gascogne) pasaulinę apyvartą, nereiškia kad grupę sudarančios dukterinės bendrovės turi veikti toje pačioje rinkoje ar kad dukterinės bendrovės turi būti susijusios su pažeidimu.

64.

Minėtuose punktuose Bendrasis Teismas aiškiai nurodo, kad Groupe Gascogne ir GSD buvo ta pati įmonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2006 23 straipsnio 2 dalį, ir kad apskaičiuojant viršutinę 10 proc. ribą reikia atsižvelgti į šios įmonės sudėtinių dalių pasaulinę apyvartą. Jis nemano, kad kitų grupę sudarančių dukterinių bendrovių elgesys svarbus nustatant baudą. Jis taip pat nemano, kad minėtos dukterinės bendrovės susijusios su pažeidimu ( 35 ).

65.

Kadangi minėti skundžiamo sprendimo punktai suteikia galimybę suinteresuotiems asmenims sužinoti, kokiu pagrindu sprendimas buvo priimtas, o Teisingumo Teismui suteikia pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę pagal pateiktą apeliacinį skundą, šio sprendimo negalima laikyti negaliojančiu dėl motyvų nepateikimo.

66.

Todėl manau, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

67.

Reikia pridurti, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas prieitų prie kitokios išvados (būtent, kad viršutinė 10 proc. riba turi būti nustatyta pagal bendrą, o ne pasaulinę apyvarta), bet manytų, kad Groupe Gascogne ir GSD yra solidariai atsakingos už 9,9 mln. EUR iš GSD paskirtos baudos, jis susidurtų su problema, nes neturėtų informacijos apie tai, kokia buvo tų dviejų bendrovių bendra apyvarta atitinkamu laikotarpiu. Todėl neįmanoma apskaičiuoti 10 proc. minėtos sumos ir nustatyti, ar dėl to sumažėtų Groupe Gascogne mokėtina suma, ir, jei sumažėtų, tai kiek. Todėl klausimas turėtų būti grąžintas Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo.

68.

Kaip ir jos dukterinė bendrovė GSD, per posėdį Teisingumo Teisme Groupe Gascogne pateikė argumentus dėl savo dabartinės finansinės padėties; ji tvirtino, kad negali sumokėti ginčijamu sprendimu skirtos baudos. Pirmojoje instancijoje tokių argumentų nebuvo pateikta, ir šiuo klausimu nebuvo remtasi jokia Sutarties, Teisingumo Teismo statuto ar Teisingumo Teismo procedūros reglamento nuostata.

69.

Manau, kad Groupe Gascogne argumentai dėl negalėjimo sumokėti baudą nepriimtini dėl tų pačių priežasčių, kurias išdėsčiau savo išvados byloje Gascogne Sack Deutschland 121–124 punktuose.

70.

Vėluojantis teisingumas visais laikais suteikė daug galimybių grožinės literatūros autoriams pademonstruoti savo sąmojį. Geriausias su čia nagrinėjamais apeliaciniais skundais susijęs pavyzdys būtų įžanga į pirmąjį Čarlzo Dikenso romano Bleak House („Niūrūs namai“) leidimą:

„Prieš keletą mėnesių per viešą renginį Lordo kanclerio teismo teisėjas, kaip vienas iš maždaug šimto penkiasdešimties vyrų ir moterų, besidarbuojančių be jokio įtarimų beprotyste šešėlio, malonėjo mane informuoti, kad Lordo Kanclerio teismas, nepaisant daugelio paplitusių prietarų jo adresu (teisėjui tariant šiuos žodžius, man pasirodė, kad jis dėbtelėjo į mane), dirbo praktiškai be priekaištų. Jis pripažino, kad teismo kelyje į pažangą pasitaikydavo vienas kitas nereikšmingas nesklandumas, bet jis būdavo pernelyg sureikšminamas ir, be abejo, tai tebuvo „visuomenės šykštumo“ rezultatas; pasirodo, ši prasikaltusi visuomenė iki pastarojo meto buvo užsispyrusi jokiais būdais nedidinti Lordo Kanclerio teismo teisėjų, paskirtų, kiek pamenu, dar Ričardo II, bet gal ir kažkurio kito karaliaus, skaičiaus.“

71.

Nurodydama ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą Groupe Gascogne tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį, nes neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Tai nėra pirmas kartas, kai Teisingumo Teisme keliamas klausimas, ką reiškia „kuo trumpesnis laikotarpis“ nagrinėjant konkurencijos bylas Bendrajame Teisme ( 36 ). Tačiau ši byla Teisingumo Teismui sudaro galimybę ir įpareigoja jį išaiškinti kelis principinius dalykus ( 37 ). Kada ir kuriame teisme (Bendrajame Teisme ar apeliacine tvarka Teisingumo Teisme) turi būti keliamas nepagrįsto vėlavimo klausimas? Kokius kriterijus reikia taikyti nustatant, ar vėlavimas yra „nepagrįstas“ arba „per didelis“? Ir jei nustatoma, kad vėlavimas buvo per didelis, kokia būtų tinkama teisių gynimo priemonė?

72.

Veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybių narių konstitucinių tradicijų. Jis įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje ( 38 ). 47 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką. Remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, kadangi 47 straipsniu suteikiamos teisės atitinka EŽTK 47 straipsnyje užtikrinamas teises, jų reikšmė ir taikymo sritis turi būti aiškinamos pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį ( 39 ). Taigi kriterijai, kuriuos EŽTT nustatė aiškindamas minėtas nuostatas, turi būti naudojami nustatant, ar byla išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir kaip galima būtų ištaisyti šio principo pažeidimą ( 40 ). Sprendime Sürmeli ( 41 ) EŽTT konstatavo, kad susitariančiųjų valstybių pareiga yra taip organizuoti savo teisines sistemas, kad jų teismai galėtų įvykdyti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat pareigą išnagrinėti bylas per kuo trumpesnį laiką.

73.

Europos Sąjunga, žinoma, dar nėra EŽTK susitariančioji šalis. Tačiau prilygindamos Chartijos statusą Sutarčių statusui valstybės narės įsipareigojo užtikrinti, kad ES teisės veikimo srityje Chartijos suteiktos teisės bus veiksmingai saugomos. Be to, Europos Sąjunga jau įsipareigojo derėtis dėl prisijungimo prie EŽTK. Todėl manau, kad valstybės narės iš esmės jau įsipareigojo užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisminės institucijos sugebėtų įvykdyti Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir savo jurisdikcijoje užtikrinti teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką.

74.

Savaime suprantama, geriausias būdas išvengti teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimo yra užtikrinti, kad būtų imtasi ištaisomųjų priemonių, kol bylos nagrinėjimas nėra pernelyg uždelstas. Žinoma, veiksmingas proceso organizavimas pačiame teisme yra tinkamiausia priemonė. Tačiau man atrodo, kad visiškai tinkama ir teisėta ginčo šaliai būtų pareikšti susirūpinimą, jei procesas pernelyg užsitęsia, nelaukiant, kol bus paskelbtas sprendimas. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, kreipimasis į teismo kanceliariją, kai numanomo neveikimo laikotarpis pernelyg užsitęsia, siekiant pasiteirauti apie bylos eigą. Nemanau, kad ginčo šalį saisto kokia nors pareiga šitaip raginti teismą, tačiau jos aktyvumas naudingas tuo, kad problemą galbūt įmanoma išspręsti pačioje užuomazgoje. Teismas gali imtis priemonių paspartinti likusią proceso dalį, kad teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką, bendrai imant, būtų užtikrinta.

75.

Tai, ar bylos šalis iškėlė klausimą Bendrajame Teisme, mano galva, neturi jokios įtakos jos teisei vėliau jį iškelti per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme.

76.

Apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo gali būti susijęs tik su teisiniais klausimais. Apeliacinio skundo pagrindai gali būti susiję ir su procesiniais pažeidimais, turinčiais neigiamą poveikį atitinkamam ieškovui ( 42 ). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bylos neišnagrinėjimas per kuo trumpesnį laiką yra toks procesinis pažeidimas, kurį Teisingumo Teismas jau yra paskelbęs priimtinu ( 43 ).

77.

EŽTT bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumą vertina pagal konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, tada atsižvelgia į šiuos jo praktikoje nustatytus keturis kriterijus: bylos svarba pareiškėjui, bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys ir kompetentingų institucijų elgesys ( 44 ).

78.

Sprendime Baustahlgewebe Teisingumo Teismas apskaičiavo proceso Pirmosios instancijos teisme (dabar – Bendrasis Teismas) trukmę (kurią jis įvertino kaip „gana ilgą“) nuo prašymo dėl sprendimo panaikinimo pateikimo dienos iki dienos, kai Pirmosios instancijos teismas paskelbė sprendimą (nagrinėjamu atveju – maždaug penkeri metai ir šeši mėnesiai) ( 45 ). Nuo rašytinės procedūros pabaigos iki sprendimo pradėti žodinę procedūrą buvo praėję 32 mėnesiai. Per tą laikotarpį buvo priimtas procesinis sprendimas per žodinę proceso dalį sujungti 11 bylų. Teisingumo Teismas pareiškė, kad trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, ir pritaikė keturis EŽTT nustatytus kriterijus, kuriuos ką tik išvardijau (toliau – Sprendimo Baustahlgewebe kriterijai). Teisingumo Teismas taip pat nurodė kelis procesams ES teismuose būdingus suvaržymus. Visų pirma jis pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į taisykles, reglamentuojančias proceso kalbą ( 46 ).

79.

Byloje Der Grüne Punkt ( 47 ) procesas tęsėsi 5 metus ir 10 mėnesių, įskaitant 3 metų ir 9 mėnesių laikotarpį nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios. Tuo metu Pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių procedūrinių veiksmų. Nagrinėdamas apeliacinį skundą, Teisingumo Teismas įvertino laikotarpį tarp ieškinio pateikimo ir sprendimo paskelbimo, vadovaudamasis Sprendimo Baustahlgewebe kriterijais.

80.

Ir Sprendime Baustahlgewebe, ir Sprendime Der Grüne Punkt Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Tačiau iki šiol požiūris, kurio laikomasi nustatant, ar procesas neužsitęsė per ilgai, turbūt buvo labiau pragmatiškas nei mokslinis.

81.

Manau, jog svarbu atsispirti pagundai apibendrinti tai, ką reiškia „per ilgai“, sutelkiant dėmesį tik į bendrą proceso trukmę. Priešingai, man atrodo, kad tinkamas atskaitos taškas yra trumpai pažvelgti Bendrojo Teismo funkcijas ir suvaržymus, su kuriais jis susiduria jas vykdydamas, įvertinti šių aspektų poveikį bylos nagrinėjimo trukmei ir pagal tai aiškiau išskirti tuos bylos nagrinėjimo laikotarpius, kuriuos reikėtų išsamiau išnagrinėti.

82.

Bendrojo Teismo jurisdikcija nuo jo įsteigimo 1989 m. labai išsiplėtė ( 48 ). Nekalbant apie tas teisės sritis, kurios nėra šio apeliacinio skundo objektas, Bendrojo Teismo jurisdikcija Komisijos sprendimų konkurencijos bylose atžvilgiu negali būti tiesiog prilyginta nacionalinio konkurencijos bylas nagrinėjančio teismo darbui. ES teismuose nagrinėjamos bylos dėl kartelių dažnai susijusios su įmonėmis keliose skirtingose valstybėse narėse, pateikiančiomis ieškinius dėl panaikinimo jų pageidaujama proceso kalba, kurią jos gali pasirinkti iš 23 (netrukus bus 24) kalbų sąrašo. Užbaigus rašytinę procedūrą viską reikia išversti į bendrą darbinę kalbą, kad teisėjai ir jų padėjėjai galėtų pradėti darbą su byla. Bendrasis Teismas naudojasi to paties vertimų direktorato paslaugomis kaip ir Teisingumo Teismas. Dėl vertimo išteklių atsiranda konkurencija; ir būtų nerealu tikėtis, kad visiems kiekvienos į Bendrąjį Teismą pakliuvusios konkurencijos bylos vertimams gali (ar turėtų) būti teikiama tokia pati pirmenybė kaip, pavyzdžiui, skubiam procesui dėl prejudicinio sprendimo Teisingumo Teisme, kur pareiškėjas yra sulaikytas. Jeigu pateikti išsamūs rašytiniai pareiškimai (ieškinys, atsiliepimas į ieškinį, dublikas ir triplikas), kurių visų, išskyrus pradinį ieškinį, terminai gali būti pratęsti, ir kiekvienas iš šių dokumentų taip pat turi būti išverstas, visai tikėtina, kad praeis maždaug 20–22 mėnesiai, kol byla bus iš esmės pradėta nagrinėti ( 49 ). Noriu pasakyti, kad dėl ES konkurencijos teisės tarptautinio ir daugiakalbio pobūdžio laikotarpis iki bylos nagrinėjimo pradžios dažniausiai užsitęsia ( 50 ).

83.

Tačiau toks dalykas kaip „vidutinė“ byla tikriausiai neegzistuoja. Kai kurios bylos gali būti sąlyginai aiškios, kai pateikti argumentai jau išnagrinėti. Kitose gali kilti sudėtingų, painių ir naujų klausimų. Kai kuriuose bylose vien dokumentų ir techninių įrodymų išnagrinėjimas dėl jų apimties yra sunkiai įveikiama užduotis. Kai kelios įmonės skundžia Komisijos sprendimą nubausti jas už dalyvavimą kartelyje, jų bylas logiška nagrinėti kartu. Tačiau tai reiškia, kad atskiros bylos negali būti nagrinėjamos greičiau, nei vyksta lėčiausias procesas toje konkrečioje bylų grupėje.

84.

Jei siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą Bendrasis Teismas nusprendžia aktyviai dalyvauti organizuojant procesą (pavyzdžiui, surengti posėdį dėl bylos organizavimo arba pareikalauti iš šalių papildomos rašytinės informacijos), akivaizdu, kad atitinkamas laikotarpis neturi būti įskaičiuotas į bylos nagrinėjimo trukmę. Laikas, kurio prireikė siekiant užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, yra pagrįstai sugaištas laikas.

85.

Ką galima pasakyti apie visų žinomą tiesą, kad Bendrojo Teismo darbo krūvis yra per didelis, laukia daug dar nepradėtų nagrinėti bylų, ir tai neišvengiamai reiškia, kad Bendrajame Teisme procesas užsitęs kur kas ilgiau, nei tuo atveju, jei krūvis būtų mažesnis?

86.

Nors ir užjaučiu Bendrąjį Teismą dėl sudėtingos padėties, manau, jog per didelis darbo krūvis pats savaime negali pateisinti per didelio vėlavimo nagrinėjant bylas, taip pažeidžiant teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką.

87.

Tiek, kiek vidaus tvarkos pokyčiai ir aktyvus proceso organizavimas gali padėti geriau išnaudoti esamus išteklius, akivaizdu, kad šio tikslo reikia aktyviai siekti. Būtent to siekdamas Bendrasis Teismas šiuo metu ir keičia savo Procedūros reglamentą. Tačiau spartesnio bylų nagrinėjimo siekis negali į šalį nustumti kitų tikslų. Teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką susideda iš dviejų esminių komponentų, ne iš vieno. Karštligiškas skubėjimas siekiant kuo labiau sutrumpinti bylų nagrinėjimą būtų nesuderinamas su bendro proceso teisingumo siekiu. Apskritai tai nebūtų ir geriausias būdas vykdyti teismo procesą. Šių susijusių apeliacinių skundų aplinkybės išsiskiria tuo, kad atitinkamos įmonės nubaustos nemažomis baudomis už tai, ką Komisija laiko sunkiais konkurencijos taisyklių pažeidimais. Minėtos įmonės turi teisę pateikti argumentus dėl minėto sprendimo, kuriuos reikia atidžiai išnagrinėti, ir žinoti, net pralaimėjimo atveju, kad Bendrajame Teisme peržiūrint bylą joms buvo užtikrintas tinkamas teisminis procesas. Kaip pabrėžė šis teismas, visapusiška peržiūra Bendrajame Teisme būtina norint užtikrinti proceso teisingumą tais atvejais, kai Komisija veikia kaip tyrimą atliekanti institucija, kaltinimus pateikianti institucija ir baudą skirianti institucija ( 51 ). Kaip jau pažymėjau, laikas, kurio pareikalauja tokia peržiūra, negali būti vertinamas nei kaip „per ilgas“, nei kaip „iššvaistytas“. Tuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimų teisėtumas.

88.

Jei Bendrojo Teismo išteklių nepakanka, kad jis galėtų tinkamai susitvarkyti su esamu ir tikėtinu būsimu bylų krūviu, atsakomybė už tai turi tekti valstybėms narėms.

89.

Jau užsiminiau ( 52 ) apie EŽTK susitariančiųjų šalių pareigą užtikrinti, kad jų teismų darbas būtų organizuojamas taip, kad būtų garantuota teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką. Nematau jokios įtikinamos priežasties, kodėl ES teismų institucijoms reikėtų taikyti kitokią logiką. Bendrojo Teismo jurisdikcija (taigi ir jo darbo krūvis) bėgant laikui labai išaugo. Visi žino apie didelį skaičių dar nepradėtų nagrinėti bylų. Pareikalauta skirti daugiau teisėjų ( 53 ) – kol kas be rezultato. Net neperžengiant esamos sistemos ribų kartais susiduriama su sunkumais. Dabartinis Bendrojo Teismo pirmininkas neseniai viešai atkreipė dėmesį į Bendrojo Teismo darbo našumo sumažėjimą tais atvejais, kai paskyrimas kitai kadencijai nevyksta sklandžiai (sudarant galimybę 255 straipsnyje numatytam komitetui atlikti patikrinimą) ilgą netikrumo laikotarpį iki paskyrimo datos ( 54 ). Tai pagrįstas susirūpinimas ( 55 ). Į atskiros valstybės narės jurisdikciją patenkantis asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ta valstybė organizuos savo nacionalinių teismų sistemą tinkamai ir veiksmingai, į pareigas paskirs pakankamai kvalifikuotų teisėjų ir pratęs (jeigu jie kompetentingi) jų kadenciją, kad būtų išsaugota stabili ir veiksminga teismų sistema, taip pat aprūpins juos pakankamu skaičiumi pagalbinių darbuotojų. Asmenys, kurių bylos pasiekia ES teismus, žinoma, taip pat turi teisę pasinaudoti sistema, kuri gina jų teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką.

90.

Darytina išvada, kad į sunkumus, atsirandančius dėl per didelio bylų skaičiaus, kad ir kokie tikri jie būtų, negalima atsižvelgti, kai vertinama, ar nagrinėjant konkrečią bylą vėlavimas buvo per didelis.

91.

Apibendrinant tai, kas jau pasakyta, man atrodo, jog galima, pirma, neatsižvelgti į laikotarpį nuo ieškinio pateikimo iki rašytinės proceso dalies pabaigos; antra, numatyti papildomo laiko (pagal bendrą taisyklę manykim, kad prireiks 4 mėnesių, bet labai sudėtingoje byloje arba jei tuo metų laikotarpiu vertėjai labai užimti, šis laikotarpis gali būti ilgesnis), kurio gali prireikti norint gauti paskutinio pareiškimo vertimą po rašytinės procedūros; trečia, neatsižvelgti į laiką, skirtą procesui aktyviai organizuoti. Todėl reikėtų susitelkti į numanomo neveikimo laikotarpius, bet numatant pakankamai laiko, kurio išties gali prireikti nuo tada, kai rašytiniai pareiškimai pateikiami darbine institucijos kalba, iki to momento, kai tikrai bus galima išsiųsti šaukimus į posėdį ( 56 ).

92.

Ir vėl pabrėžiu, kad nėra jokio magiško skaičiaus, kurį būtų galima paimti iš oro ir laikyti „teisingu“ laikotarpiu, kuris turėtų praeiti nuo bylos dokumentų vertimo pateikimo iki posėdžio sušaukimo, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką ( 57 ). Pakankamai nesudėtingoje byloje šiam proceso etapui gali prireikti šešių mėnesių. Kur kas sudėtingesnėje byloje (arba, pavyzdžiui, byloje dėl kartelio, kurioje pateikti keli tarpusavyje susiję apeliaciniai skundai), reikalingas laikotarpis gali būti du ar net daugiau kartų ilgesnis. Apskritai kalbant apie orientacines laiko ribas, manau, kad jei byloje, kurioje procesas aktyviai nėra organizuojamas, nuo rašytinės proceso dalies (proceso kalba) pabaigos jau praėjo daugiau nei 18 mėnesių ir šalys dar nėra informuotos apie posėdžio datą, laikas susirūpinti. Toks laikotarpis, man regis, viršija įprastą bylos išnagrinėjimo laiką.

93.

Ar tai reiškia, kad pasibaigus šiam, reikia pripažinti, tik orientaciniam, laikotarpiui vėlavimas laikytinas per dideliu?

94.

Aš taip nemanau. Mano nuomone, yra pereinamasis laikotarpis, per kurį vėlavimas, be abejonės, jau akivaizdus, bet jis dar nėra „per didelis“. Ir vėl tai yra subjektyvus vertinimas, o ne rimta analizė. Savo ruožtu aš bučiau pasirengusi sutikti, kad galbūt dar šeši mėnesiai turėtų praeiti, kol vėlavimas taptų per ilgas (arba, paprastais žodžiais tariant, „vėlai“ taptų „per vėlai“). Kiti gali atskiriems etapams taikyti kitokius skaičius. Tačiau jei nuo rašytinės procedūros pabaigos praėjo daugiau nei dveji metai, o procesas aktyviai nėra organizuojamas ir šalys į posėdį nesušauktos, būčiau linkusi tokį vėlavimą laikyti per dideliu ir mane reikėtų įtikinti, kad yra priešingai.

95.

Atsižvelgdama į tai, toliau nagrinėsiu, ar šiuo atveju vėlavimas buvo per didelis.

96.

Groupe Gascogne teigia, kad Bendrajame Teisme padavusi skundą dėl ginčijamo sprendimo ir skirtos baudos ji pasirūpino banko garantija už baudą ir palūkanas, kurių gali susikaupti, kol byla nagrinėjama pirmojoje instancijoje. Groupe Gascogne tvirtina, kad šis procesas pernelyg užsitęsė (beveik šešerius metus) ( 58 ). Taip pat ji teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 47 straipsnį, nes neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką. Taigi Groupe Gascogne prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti skirtos baudos dydį, atsižvelgiant į finansinę naštą, kurią ji patiria dėl pagrindinės teisės pažeidimo.

97.

Komisija visų pirma teigia, kad Groupe Gascogne pagrindas yra nepriimtinas, nes ji klausimo dėl bylos neišnagrinėjimo per kuo trumpesnį laiką neiškėlė per posėdį Bendrajame Teisme. Antra, skundžiamas sprendimas neturėtų būti panaikintas visas, nes Groupe Gascogne nesiskundžia, kad jos teisė į gynybą buvo pažeista tuo, jog Bendrasis Teismas neišnagrinėjo Groupe Gascogne bylos per kuo trumpesnį laiką. Trečia, net jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad procesas Bendrajame Teisme vyko per ilgai, Groupe Gascogne nepatyrė jokių materialinių nuostolių dėl to, kad procesas pernelyg užsitęsė. Ketvirta, tinkama teisių gynimo priemonė tokiomis aplinkybėmis būtų Groupe Gascogne atskiras ieškinys dėl nuostolių. Penkta, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas per apeliacinį procesą nuspręstų priteisti kompensaciją, ji turėtų būti tik simbolinė.

98.

Dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos mano išvados byloje Gascogne Sack Deutschland 128–130 punktuose, manau, kad Groupe Gascogne turi teisę klausimą dėl bylos neišnagrinėjimo Bendrajame Teisme per kuo trumpesnį laiką ( 59 ) pirmą kartą iškelti Teisingumo Teisme.

99.

Groupe Gascogne tvirtina, kad tarp rašytinės proceso dalies pabaigos ir dienos, kai ji gavo pranešimą apie posėdį, praėjo per daug laiko ( 60 ). Tačiau Groupe Gascogne pripažįsta, kad po to, kai byla buvo paskirta kitam teisėjui pranešėjui 2010 m. rugsėjo mėn., procesas vyko sparčiai ( 61 ).

100.

Groupe Gascogne savo ieškinį dėl panaikinimo padavė 2006 m. vasario 23 dieną. Rašytinė proceso dalis buvo užbaigta 2007 m. liepos 23 dieną. 2010 m. rugsėjo 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija Groupe Gascogne informavo, kad klausimas perduotas ketvirtajai kolegijai (tuo momentu neveikimo laikotarpis buvo apytiksliai treji metai ir du mėnesiai). 2010 m. spalio 20 d.Groupe Gascogne pareikalavo atnaujinti rašytinę proceso dalį ( 62 ). 2010 m. gruodžio 14 d. bendrovė buvo informuota, kad paskirtas jos bylos nagrinėjimo laikas. Byla Bendrajame Teisme buvo išnagrinėta 2011 m. vasario 2 d., o sprendimas priimtas tų pačių metų lapkričio 16 dieną.

101.

Kokios žinomos aplinkybės galėtų pateisinti (ilgą) laiko tarpą nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki įvairių posėdžių sušaukimo?

102.

Kalbant apie bylas, susijusias su šiuo karteliu, pažymėtina, kad bent 16 asmenų, kuriems buvo skirtas ginčijamas sprendimas, Bendrajam Teismui pateikė ieškinius dėl panaikinimo ( 63 ). Vienas iš jų buvo atsiimtas ( 64 ). Dviejose bylose sprendimas buvo paskelbtas 2010 m. rugsėjo 13 dieną ( 65 ). Devyniose bylose (taip pat ir šitoje) sprendimas paskelbtas 2011 m. lapkričio 16 dieną. Trys bylos dar nagrinėjamos Bendrajame Teisme. Be šio apeliacinio skundo, dar du Gascogne Sack Deutschland ir Kendrion apeliaciniai skundai nagrinėjami Teisingumo Teisme ( 66 ).

103.

Groupe Gascogne byla yra glaudžiai susijusi su jos dukterinės bendrovės GSD byla. Tačiau ta byla nagrinėjama maždaug tokiu pačiu greičiu kaip ir patronuojančios bendrovės byla, taigi ji nestabdo šio proceso.

104.

Pritaikius keturis Baustahlgewebe kriterijus, akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, jog Groupe Gascogne yra solidariai atsakinga už 9,9 mln. EUR baudą, ši byla įmonei yra svarbi ( 67 ). Be to, byloje akivaizdžiai keliami sudėtingi klausimai.

105.

Nemanau, kad proceso trukmę galima susieti su Groupe Gascogne elgesiu. Iš tikrųjų 2010 m. spalio 20 d.Groupe Gascogne paprašė Bendrojo Teismo atnaujinti rašytinę proceso dalį, kad galėtų pateikti argumentus dėl pasikeitusio Chartijos statuso po Lisabonos sutarties įsigaliojimo (žr. šios išvados 19–21 punktus). Tačiau iš to, kad Groupe Gascogne2010 m. gruodžio 14 d. buvo informuota apie paskirtą bylos nagrinėjimo laiką, galima spręsti, kad minėtas procesinis nesklandumas neturėjo jokio arba teturėjo mažą poveikį visai proceso trukmei.

106.

Kiek suprantu, per numanomą neveikimo laikotarpį (trejus metus ir du mėnesius) nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki Groupe Gascogne prašymo atnaujinti rašytinę procedūrą aktyvaus proceso organizavimo nebuvo imtasi.

107.

Atmetu, kaip gryną retoriką, Groupe Gascogne teiginį, jog tai, kad bylos nagrinėjimo laikas buvo paskirtas praėjus maždaug trims mėnesiams po naujojo teisėjo pranešėjo paskyrimo, reiškia, kad ji akivaizdžiai galėjo būti tokiu tempu tvarkoma nuo pat pradžių. Viena vertus, neteisinga teigti ir neįtikėtina, kad naujasis teisėjas pranešėjas perėmė bylos dokumentus, su kuriais jo pirmtakas nebuvo atlikęs visiškai jokio darbo, ir, kita vertus, visiškai akivaizdu, kad teisėjas M. van der Woude ir jo komanda dėjo didžiules pastangas, kad pramoninių plastikinių maišų sektoriaus bylos būtų kuo greičiau pradėtos nagrinėti posėdyje. Būtų visiškai neteisinga ir nerealu jų sugaištą laiką laikyti kriterijumi, parodančiu, koks turėjo būti pagrįstas „normalus“ bylos parengimo laikotarpis.

108.

Be to, kaip jau minėjau, būtina atsižvelgti į laiką, kurio pareikalauja vertimas ir atidus daugelio tarpusavyje susijusių bylos dokumentų, t. y. pareiškimų ir išsamių (paprastai neišverstų) priedų, susijusių su tuo pačiu karteliu, ginčijančių Komisijos sprendimą ir keliančių sudėtingus fakto ir teisės klausimus, išstudijavimas. Kiek galima spręsti iš bylos medžiagos, nebuvo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių su šiuo konkrečiu karteliu susiję apeliaciniai skundai turėjo būti tvarkomi ypatingos skubos tvarka (arba priežasčių, dėl kurių 3 iš 15 Komisijos sprendimą ginčijančių ieškinių, konkrečiai kalbant, šiame apeliaciniame procese nagrinėjamiems Groupe Gascogne, GSD ir Kendrion ieškiniams, turėjo nuo pat pradžių būti skiriamas ypatingas dėmesys – nebuvo, pavyzdžiui, jokių gerai argumentuotų, bet galiausiai nepatenkintų ieškinių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo). Kitaip tariant, apeliantės turėjo teisę į bylų nagrinėjimą normalia sparta – nei daugiau, nei mažiau.

109.

Remiantis šiuo standartu ir taikant bendruosius parametrus, kurios išdėsčiau šios išvados 72–95 punktuose, neišvengiamai reikia daryti išvadą, kad šios bylos negarinėjimas pernelyg užtruko.

110.

Mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų atsispirti pagundai savo sprendime nurodyti konkretų laiką mėnesiais, kuris turėtų praeiti nuo rašytinės proceso dalies (proceso kalba) pabaigos momento iki įprastos su karteliais susijusios bylos nagrinėjimo laiko paskyrimo momento. Nors teismai gali ir turėtų nusistatyti siektinus rodiklius, tai tėra rekomendacinio pobūdžio ribos. Gali būti labai rimtų priežasčių, dėl kurių nagrinėjant konkretų apeliacinį skundą ar kelis skundus jos turi būti viršytos. Darytina išvada, kaip jau minėjau ( 68 ), kad apie vėlavimą galima spręsti tik nagrinėjant konkretų atvejį.

111.

Vis dėlto sutinku, kad neužtenka pasakyti, jog „šioje byloje vėlavimas buvo per didelis“. Viena vertus, svarbu nurodyti, kokia buvo teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimo apimtis. Kita vertus, jei bent viena iš ieškovių bus linkusi pateikti atskirą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ( 69 ), ji pažeidimą turės išreikšti skaičiais, kad tokį reikalavimą būtų galima nagrinėti.

112.

Būtina kuo labiau pabrėžti, kad vėlavimo išreiškimas skaičiais nėra tikslusis mokslas. Bet koks vertinimas yra apytikslis. Manau, jog žvelgiant į šios bylos ypatybes, turint omenyje visus skundus dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo skiriamos baudos pramoninių plastikinių maišų karteliui, ir susikoncentruojant į laiką, prabėgusį nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki sušaukimo į posėdį, galima sakyti, kad šis proceso etapas šioje byloje galėjo užtrukti iki dvejų metų, ir tai nebūtinai būtų vėlavimas, kurį galima būtų pagrįstai laikyti per dideliu. Taigi ši byla pirmosios instancijos Bendrajame Teisme užtruko apytiksliai pusantrų metų ilgiau, nei galėjo užtrukti.

113.

Ką Teisingumo Teismas turėtų daryti tokiu atveju, kai apeliaciniame skunde keliamas bylos neišnagrinėjimo per kuo trumpesnį laiką klausimas?

114.

Jeigu byla neišnagrinėjama per kuo trumpesnį laiką, bet koks dėl tokio pažeidimo taikomas teisių gynimo būdas turi būti veiksmingas ( 70 ). Remdamasis EŽTK, EŽTT pažymėjo, kad susitariančiųjų šalių teisinėse sistemose turi būti speciali tokiems reikalavimams skirta procedūra ( 71 ).

115.

Sprendimuose Baustahlgewebe ir Der Grüne Punkt Teisingumo Teismas pasirinko du skirtingus metodus – atitinkamai baudos sumažinimą ir atskirą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Nė vienas iš jų nėra tobulas.

116.

Groupe Gascogne Teisingumo Teismo prašo taikyti Baustahlgewebe metodą ( 72 ). Šio metodo pranašumas yra proceso ekonomija, taigi ir veiksmingumas. Tačiau, kaip paaiškinsiu vėliau, turiu abejonių dėl minėto metodo teisinio pagrindo tinkamumo ir dėl to, kiek šis metodas realiai užtikrina veiksmingą ir tinkamą teisių gynimo būdą ( 73 ).

117.

Sprendimo Der Grüne Punkt metodas reikalauja atskiro ieškinio dėl nuostolių atlyginimo pateikimo Bendrajam Teismui. Šis Teismas turi išnagrinėti, ar ieškovas patyrė žalos arba nuostolių, ar yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir sprendimo per protingą terminą nepriėmimo, ir apskaičiuoti šią žalą. Priteisiami nuostoliai visada atspindėtų ieškovo faktiškai patirtą žalą. Tai nenagrinėjama laikantis Sprendimo Baustahlgewebe metodo. Teismas nevertina reikalavimų dėl žalos, kai ieškovas remiasi nepagristai ilgu procesu, kai nagrinėjamas apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, patvirtinančio Komisijos sprendimą, kuriuo skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Jis tik atlieka bendrą vertinimą, kiek būtų pagrįsta sumažinti pirminę baudą. Vis dėlto Der Grüne Punkt metodas procesiniu požiūriu yra mažiau patogus, nes reikia pateikti atskirą ieškinį. Be to, ieškinį reikėtų pateikti Bendrajam Teismui, o būtent tai, kaip jis nagrinėjo apeliacinį skundą, iš esmės ir yra skundžiama ieškinyje dėl žalos atlyginimo. Ar toks ieškinys atitiktų EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus?

118.

Atrodo, kad Europos Sąjungoje nėra vieno bendro teisių gynimo būdo, skirto atvejui, kai byla nėra išnagrinėjama per kuo trumpesnį laiką. Kai kuriose valstybėse narėse per didelio vėlavimo atveju skirta bauda sumažinama arba palengvinamas jos vykdymas ( 74 ). Kitose valstybėse narėse bauda nėra mažinama, bet galima gauti piniginę kompensaciją ( 75 ). Kai kurios valstybės narės yra patvirtinusios specialias nuostatas dėl kompensacijos už teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimą ( 76 ). Dar kitose, manoma, kad pakankama kompensacija bus teismo sprendimas, konstatuojantis, kad byla išties nebuvo išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ( 77 ). Bent vienoje valstybėje narėje ( 78 ) yra specialios taisyklės, kuriomis nustatoma, kokia procentine dalimi turi būti sumažinta bauda, jei konkurencijos srityje byla nėra išnagrinėjama per kuo trumpesnį laiką.

119.

Teisingumo Teismas paragino 27 valstybes nares, Europos Parlamentą ir Tarybą raštu pareikšti savo nuomonę dėl sprendimuose Baustahlgewebe ir Der Grüne Punkt taikytų metodų. Septynios valstybės narės pareiškė pritarimą pirmajam iš jų, trys – antrajam, o šešios valstybės narės nepasirinko nė vieno. Taryba pritarė Sprendime Baustahlgewebe nurodytam metodui, nors ir pripažino, kad naudotini abu teisių gynimo būdai ir nė vienas iš jų nėra tobulas. Europos Parlamentas laikėsi požiūrio, kad tinkamesnis yra Sprendime Der Grüne Punkt nurodytas metodas.

120.

EŽTT pareiškė, kad tam tikrais atvejais, kai nustatomas procedūros pažeidimas, tinkama kompensacija gali būti teismo sprendimas ( 79 ). EŽTK 41 straipsnyje taip pat numatyta, kad teisingą kompensaciją prireikus gali skirti ir EŽTT. Tačiau ES teisėje nėra jokios lygiavertės nuostatos, kuria Teisingumo Teismui būtų suteikti atitinkami įgaliojimai nustatyti „teisingą kompensaciją“.

121.

Remdamasi Teisingumo Teismo praktika, EŽTT išaiškinta EŽTK ir valstybių narių teisinėmis tradicijomis, daryčiau tokias išvadas. Pirma, nėra jokio bendro metodo. Antra joks metodas nebus tobulas, nes turės ir trūkumų, ir pranašumų. Trečia, bet koks teisių gynimo būdas privalo būti veiksmingas, kad atitiktų EŽTK 13 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio reikalavimus.

122.

Trumpai grįžkime prie pagrindinių principų.

123.

Įmonė Bendrajame Teisme pateikia prašymą siekdama, kad sprendimas dėl konkurencijos būtų panaikintas. Vienas po kito pateikiami įprasti rašytiniai pareiškimai, ir rašytinė proceso dalis užbaigiama. Iš pradžių įmonės atstovams bėgantis laikas rūpesčio nekelia: be abejonės, teismas nagrinėja bylos medžiagą. Prabėgus šiek tiek laiko, Bendrojo Teismo kanceliarijoje pasiteiraujama apie bylos eigą. Jei nėra aktyvaus bylos organizavimo ženklų, galbūt Bendrajam Teismui bus nusiųstas mandagus oficialus raštas, pareiškiant susirūpinimą dėl jau prabėgusio laiko, nurodant galimus nuostolius (nenumatytos papildomos išlaidos banko garantijai, akcijų kainai neigiamą poveikį turintis ir ateities planuoti neleidžiantis netikrumas ir kt.), primenant kliento teisę skųstis dėl nepagrįsto vėlavimo nagrinėjant skundą ir reikalaujant arba sumažinti skirtą baudą, arba atlyginti nuostolius. Jei Bendrasis Teismas sureaguoja paspartindamas procesą, tai labai gerai – problema išsprendžiama pačioje užuomazgoje ir kitų teisių gynybos būdų nebereikia. Tačiau jei tai neįvyksta, argumentas dėl nepagrįsto vėlavimo gali vėl būti pateiktas per Bendrojo Teismo posėdį.

124.

Kaip toks argumentas bus vertinamas Bendrajame Teisme? Čia norėčiau griežtai atskirti tuos atvejus, kai apeliantas vis dar gali pasinaudoti gynybos teisėmis, ir, kaip reikia tikėtis, retus atvejus, kai dėl prabėgusio laiko jis nebegali tikėtis teisingo bylos nagrinėjimo ( 80 ). Tokiomis aplinkybėmis vienintelė teisių gynimo priemonė siekiant ištaisyti teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimą yra ginčijamo sprendimo panaikinimas. Tačiau šiuose trijuose apeliaciniuose skunduose nėra jokių požymių, kad Gascogne, GSD ar Kendrion galimybės veiksmingai argumentuoti savo skundus būtų sumažėjusios.

125.

Bendrajame Teisme skundžiama bauda buvo skirta už konkretų konkurencijos taisyklių pažeidimą. Darant prielaidą, kad nė vienam materialiniam apeliacinio skundo pagrindui nebus pritarta, ar būtų logiška sumažinti baudą? Aš taip nemanau. Jei įmonės gali nurodyti konkrečius nuostolius, kurių patyrė dėl tos viso jų skundo nagrinėjimo laikotarpio dalies, galimos būti laikoma sugaišta „nepagrįstai“ arba trukusia „per ilgai“, jos turėtų pateikti (atskirą) ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pagal SESV 340 straipsnį. Uždelsimas Bendrajame Teisme gali konceptualiai skirtis nuo to antikonkurencinio elgesio, dėl kurio Komisija ir skyrė baudą. Dėl šios priežasties Bendrajame Teisme pateiktą argumentą dėl nepagrįsto vėlavimo galima laikyti netinkamu. Net jeigu būtų gerai teisiškai pagrįstas ir patvirtintas faktinėmis bylos aplinkybėmis, jis negalėtų turėti jokio poveikio skundo nagrinėjimo baigčiai ( 81 ).

126.

Vis dėlto, jei toks argumentas netinkamas Bendrajame Teisme, tikriausiai jis taip pat netinkamas ir nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teisme?

127.

Būtent dėl šios priežasties negaliu pritarti Sprendime Baustahlgewebe siūlomam metodui. Baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą skyrimas įmonei negali būti prilyginamas laisvės atėmimo bausmei fiziniam asmeniui, kur teismo proceso vėlavimas išties gali būti tinkamai ištaisytas (jei asmuo vis tiek pripažįstamas kaltu ir nusipelniusiu laisvės atėmimo) sutrumpinant bausmės laiką. Jei vėlavimas pakenkė įmonei, ši žala gali būti išreikšta kaip nuostoliai, priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjant skundą uždelstu laiku. Įrodymai gali būti pateikti ir, įrodžius žalą, gali būti priteista atitinkama kompensacija. ES teisinėje sistemoje išsamus faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas patenka būtent į Bendrojo Teismo, o ne Teisingumo Teismo jurisdikciją. Tai turbūt galima laikyti papildomu argumentu pagrindžiančiu išvadą, kad atskiras ieškinys dėl nuostolių Bendrajame Teisme yra tinkamesnis būdas nei bandymas užtikrinti veiksmingą teisių gynimo priemonę sumažinant baudą per apeliacinį procesą.

128.

XVIII a. Anglijos Lordas Kancleris kartą retoriškai paklausė: „ar jūs kada nors manėt, kad bendrovė turi sąžinę, jei ji neturi nei sielos, kuri galėtų pražūti, nei kūno, kuriam būtų galima įspirti?“ ( 82 ) Dėl tokių savybių įmonė, skirtingai nei fizinis asmuo, negali skųstis psichologine trauma, patiriama dėl virš galvos pakibusio teismo ( 83 ). Jeigu ji rinkoje nukentėjo dėl per didelio vėlavimo, iš jos galima pagrįstai reikalauti patirtą žalą kiekybiškai išreikšta pinigine forma ir pateikti šiuos skaičius patvirtinančių įrodymų ( 84 ).

129.

Pridursiu, kad mano nusiteikimą prieš Sprendime Baustahlgewebe pateiktą metodą sustiprina netikrumas dėl teisinio baudos sumažinimo pagrindo tokiomis aplinkybėmis. Galbūt čia dar kartą būtų naudinga pažvelgti į pagrindinius principus.

130.

Skirdama baudą Komisija gali nustatyti jos dydį. Reglamente Nr. 1/2003 nėra jokios konkrečios nuostatos, dėl administracinio proceso uždelsimo galinčios suteikti teisinį pagrindą sumažinti baudą, kurią Komisija priešingu atveju būtų paskyrusi. Tačiau būtent taip Komisija pasielgė byloje Dutch Beer ( 85 ). Nagrinėdamas skundą Bendrasis Teismas dar 5 proc. sumažino baudą, nors materialiniams skundo pagrindams nebuvo pritarta.

131.

Man nesuprantama, kaip SESV 261 straipsnis (kuriuo rėmėsi Bendrasis Teismas) gali būti tinkamas pagrindas sumažinti baudą, jei nėra jokio esminio pagrindo keisti Komisijos nustatytos padarytą pažeidimą atitinkančios baudos. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnis ir SESV 261 straipsnis Bendrajam Teismui (ir apeliacinį skundą nagrinėjančiam Teisingumo Teismui) suteikia „neribotą jurisdikciją“; tačiau ši neribota jurisdikcija yra glaudžiai susijusi su skirtos nuobaudos už padarytą pažeidimą tinkamumu (netinkamumu). Proceso vėlavimas – ar tai būtų Komisijos vėlavimas per administracinį etapą ar Bendrojo Teismo vėlavimas nagrinėjant bylą – neturi nieko bendra su įmonės elgesiu ar pažeidimo sunkumu.

132.

Žinau, jog šio požiūrio griežtumas prieštarauja pozicijai, kurios Bendrasis Teismas laikosi vertindamas ieškinius dėl per didelio vėlavimo ( 86 ). Tokio požiūrio nesilaikė ir Teisingumo Teismas Sprendime Baustahlgewebe. Tačiau man atrodo, kad Teisingumo Teismas dabar gali ir turi nuspręsti, kuris iš šių esamų teisių gynimo būdų yra tinkamesnis. Suprantu, kad kyla pagunda, siekiant proceso ekonomijos, sumažinti baudą (kokia nors neapibrėžta procentine dalimi, apskaičiuota nežinia kokiu pagrindu) ( 87 ) nagrinėjant apeliacinį skundą. Manęs netenkina tokio metodas intelektinis pagrindas (baudos ir elgesio santykis, jurisdikcija, skaidrumas), o blogiausia yra tai, kad jo taikymas gali virsti beveik visiška savivale. (Reikia pridurti, kad tuo atveju, jei teisės aktų leidėjai nuspręstų nustatyti specialias taisykles, reglamentuojančias baudų lygius nepagrįsto vėlavimo administraciniame ar teisminiame konkurencijos bylų etape atvejais, padėtis iš esmės pasikeistų; tačiau kol kas tokia galimybė, kiek man žinoma, neišbandyta.)

133.

Groupe Gascogne tvirtina, kad nukentėjo dėl pernelyg užsitęsusio proceso Bendrajame Teisme. Tačiau reikalaudama žalos atlyginimo nenurodė, kokius nuostolius sieja su jos teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką pažeidimu ( 88 ). Čia dar kartą būtų naudinga grįžti prie pagrindinių principų.

134.

Kai Komisija skiria baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą ir įmonė, kuriai skirtas Komisijos sprendimas, nusprendžia jį apskųsti Bendrajam Teismui, įmonė gali rinktis. Ji gali arba sumokėti baudą, arba gauti banko garantiją už pačią baudą ir už bet kokią atsakomybę mokėti susikaupusias palūkanas ( 89 ). Kaip suprantu, pagal nusistovėjusią praktiką įmonės dėl komercinių priežasčių renkasi pastarąjį variantą, nes paprastai mano, kad tai joms bus naudingiau finansiškai. Šiaip ar taip, Groupe Gascogne padarė būtent taip ( 90 ).

135.

Ieškinio pateikimas Bendrajam Teismui sprendimo vykdymo nesustabdo. Neskiriamos ir laikinos apsaugos priemonės ieškovui apsaugoti nuo visiškai finansinės žalos, kol byla neišspręsta ( 91 ). Todėl net jei įmonė sėkmingai užginčija Komisijos sprendimą skirti jai baudą ir priimama nutartis panaikinti visą sprendimą ar bent sumažinti baudą, ji vis tiek turi padengti visų pateiktų banko garantijų išlaidas ir sumokėti visas nesumokėtas baudas bei dėl jų susikaupusias palūkanas. Šios finansinės išlaidos nekompensuojamos.

136.

Tačiau jei įmonė nusprendžia susimokėti baudą, paskui sėkmingai užginčija sprendimą, kuriuo ši buvo skirta, ji turi teisę susigrąžinti ir sumokėtas sumas, ir palūkanas. Palūkanos yra kompensacija už tai, kad ieškovas negalėjo naudotis pinigais, kol teisinis procesas nebuvo baigtas.

137.

Todėl jei Bendrajame Teisme ieškinys išnagrinėjamas per kuo trumpesnį laiką, daroma prielaida, kad įmonė, nusprendusi užtikrinti baudos sumokėjimą banko garantija, atsako už finansines išlaidas, atsiradusias dėl jos sprendimo nesumokėti baudos iš karto. Jei procesas Bendrajame Teisme nepagrįstai užsitęsia, įmonė gali patirti, pirma, netikrumą ir, antra, papildomų išlaidų, nes ji turi dengti banko garantijos finansavimo išlaidas ilgiau, nei buvo numatyta. Tačiau jei yra materialinių nuostolių, susijusiu su laikotarpiu, viršijančiu tai, ką galima laikyti „kuo trumpesniu laiku“, per kurį turėjo būti išnagrinėtas atitinkamas skundas, tai laikytina atskiru klausimu, nesusijusiu su įmonės įvykdytu konkurencijos taisyklių pažeidimu ir už tai skirta bauda. Be to, kaip jau buvo minėta, tai nebūtinai reiškia, kad šios išlaidos turi visada sutapti su materialiniais nuostoliais, nes įmonė pasirinko tą konkretų metodą savo įsipareigojimui sumokėti baudą įvykdyti ( 92 ).

138.

Todėl, kai įmonei skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą, jos bylos nagrinėjimo trukmė neturi jokios įtakos pačiai baudai.

139.

Prieš visiškai apsisprendžiant pasirinkti atskiro ieškinio dėl žalos atlyginimo metodą, reikia aptarti du galimus akivaizdžius trūkumus. Visų pirma tokiomis aplinkybėmis, kai jau ir taip prarasta per daug laiko, atskiram ieškiniui dėl žalos atlyginimo nagrinėti jo prireiks dar daugiau. Antra, ar nekils problemų dėl to, kad ieškinys dėl nuostolių atlyginimo turės būti pateiktas tame pačiame teisme, kuris kaltinamas padaręs žalą ieškovui, nes neišnagrinėjo skundo dėl Komisijos sprendimo iš esmės per kuo trumpesnį laiką?

140.

Kalbant apie pirmąją grėsmę, akivaizdu, kad Bendrasis Teismas turėtų užtikrinti, kad visi atskiri ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų išnagrinėti operatyviai. Jei tai pavyktų, manau, kad pirmąjį potencialų prieštaravimą galima atmesti.

141.

Antrasis potencialus prieštaravimas yra rimtesnis. Ieškiniai dėl žalos atlyginimo, pareikšti ES institucijai, priskirtini išimtinei Bendrojo Teismo kompetencijai. Bendrasis Teismas privalės išnagrinėti faktinius klausimus, kylančius nagrinėjant tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo, pavyzdžiui, ar buvo turtinės ir (arba) neturtinės žalos ir ar ją lėmė Chartijos 47 straipsnio pažeidimas. (Jeigu per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme nebūtų konstatuota, kad Bendrajame Teisme bylos nagrinėjimas nepagrįstai užtruko, tuomet reikėtų nustatyti faktinę aplinkybę, ar išties buvo per didelis vėlavimas.)

142.

Nors, Teisingumo Teismas, žinoma, galėtų atlikti tokio proceso priežiūrą pagal apeliacinį skundą, ar pats faktas, kad Bendrasis Teismas būtų ir šalis, kaltinama pagrindinių teisių pažeidimu, ir teismas, kuriam toks ieškinys pateiktas nagrinėti, reikštų, kad jis negali būti laikomas „nepriklausomu ir nešališku teismu“ pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį? ( 93 )

143.

EŽTT yra konstatavęs, kad nepriklausomumo ir nešališkumo sąvokos yra glaudžiai susijusios. Vertinant nepriklausomumą visada svarbūs šie veiksniai: atitinkamo teismo narių skyrimo būdas, jų kadencija, ar numatyti saugikliai nuo išorės įtakos ir ar nagrinėjama institucija atrodo nepriklausoma. Dėl nešališkumo EŽTT visų pirma pažymėjo, kad pats teismas turi būti be išankstinio nusistatymo ir nešališkas subjektyviu požiūriu; antra, jis turi būti nešališkas objektyviu požiūriu, t. y. turi suteikti pakankamų garantijų, kad šiuo atžvilgiu neliktų jokių pagrįstų abejonių ( 94 ).

144.

Remiantis SESV 252 straipsniu ir Teisingumo Teismo statuto 2 ir 3 straipsniais, Bendrojo Teismo nariai saistomi įsipareigojimų, kuriais siekiama užtikrinti jų nepriklausomumą ir nešališkumą. Be to, akivaizdu, kad jų nepriklausomumas tikriausiai nekels abejonių jiems svarstant ieškinius dėl žalos atlyginimo, nes jų neprižiūri jokia institucija ar įstaiga, kuri galėtų būti suinteresuota tokių bylų baigtimi.

145.

Man regis, kad tikrasis klausimas yra toks: ar Bendrasis Teismas būtų laikomas nešališku nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai tariama žala kyla iš to, kad Bendrasis Teismas pats pažeidė ieškovo pagrindines teises.

146.

Mano požiūriu, svarbūs veiksniai leidžia manyti, kad Bendrasis Teismas gali būti pagrįstai laikomas pakankamai nešališku.

147.

Visų pirma bet kokia kompensacija, kurią tektų sumokėti, nebūtų mokama iš Bendrojo Teismo kišenės. Ji būtų mokama iš ES biudžeto, taigi Teisingumo Teismas nebūtų tiesiogiai suinteresuotas finansinėmis bylos pasekmėmis ( 95 ). Antra, kad patenkintų subjektyvųjį asmeninio nešališkumo reikalavimą ( 96 ), Bendrasis Teismas turėtų užtikrinti, kad toks ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų nagrinėjamas kitos teisėjų kolegijos nei ta, kuri nagrinėjo klausimą iš esmės. Trečia, kadangi galima tikėtis, kad argumentas dėl Chartijos 47 straipsnio pažeidimo bus iškeltas apeliaciniame skunde, o ne Bendrajame Teisme, būtent Teisingumo Teismas konstatuotų per didelį vėlavimą. Bendrojo Teismo vaidmuo būtų tik įvertinti nuostolių įrodymus ir apskaičiuotą sumą. Ketvirta, nors padėtis, kuriai susidarius iškelta byla dėl Chartijos 47 straipsnio pažeidimo, patenka į Bendrojo Teismo veiklos sritį, apginti procesą Bendrajame Teisme, vadovaujantis Europos Sąjungos bendraisiais interesais pagal ES sutarties 17 straipsnio 1 dalį, turėtų Komisija ( 97 ). Penkta, bet koks Bendrojo Teismo sprendimas, žinoma, galėtų būti persvarstytas teisės klausimais Teisingumo Teisme.

148.

Todėl darau išvadą, kad tuo atveju, jei apeliantas mano, jog patyrė nuostolių dėl to, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo bylos per kuo trumpesnį laiką, ieškinys dėl žalos atlyginimo Bendrajame Teisme yra tinkamesnis ir veiksmingesnis teisių gynimo būdas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį, negu koks nors baudos dydžio sumažinimas ( 98 ). Jeigu būtina nepriklausomai nuo bet kokios galimos žalos pripažinti Bendrojo Teismo padarytą pažeidimą, manau, kad tai galima būtų padaryti atitinkamu Teisingumo Teismo pareiškimu.

149.

Galiausiai reikia išnagrinėti dar vieną dalyką: koks įvykis galėtų lemti deliktinę Sąjungos atsakomybę pagal Statuto 46 straipsnį? Manau, kad toks įvykis būtų Teisingumo Teismo išvada, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai vėlavo ( 99 ). Todėl penkerių metų senaties laikotarpis tokiam ieškiniui dėl žalos pateikti prasidėtų nuo Teisingumo Teismo sprendimo šiame apeliaciniame procese.

150.

Todėl Teisingumo Teismui siūlau paskelbti, kad Groupe Gascogne skundo nagrinėjimas Bendrajame Teisme užtruko per ilgai, taip pat aiškiai nurodyti, kad Groupe Gascogne turi teisę, jei pageidauja, paduoti atskirą ieškinį dėl žalos atlyginimo.

151.

Jei Teisingumo Teismas pritars mano pateiktam apeliacinio skundo vertinimui, remiantis Procedūros reglamento 137, 138, 140 ir 184 straipsniais, Groupe Gascogne, pralaimėjusiai bylą dėl visų materialinių apeliacinio skundo pagrindų, turėtų būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas.

152.

Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų: