17.11.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 409/3

2014 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje (Rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą) Essent Belgium NV/Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits- en Gasmarkt

(Sujungtos bylos C-204/12–C-208/12) (1)

((Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Regioninė rėmimo schema, pagal kurią išduodami perleidžiamieji žalieji sertifikatai, suteikiantys teisę eksploatuoti atitinkamame regione esančius elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminančius įrenginius - Elektros energijos tiekėjams nustatyta pareiga kiekvienais metais pateikti kompetentingai valdžios institucijai tam tikrą kvotą atitinkantį sertifikatų skaičių - Atsisakymas atsižvelgti į kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir valstybėse, EEE susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas - Administracinė bauda, taikoma nepateikus sertifikatų - Direktyva 2001/77/EB - 5 straipsnis - Laisvas prekių judėjimas - EB 28 straipsnis - EEE susitarimo 11 ir 13 straipsniai - Direktyva 2003/54/EB - 3 straipsnis))

2014/C 409/03

Proceso kalba: nyderlandų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Rechtbank van eerste aanleg te Brussel

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: Essent Belgium NV

Atsakovė: Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits- en Gasmarkt

dalyvaujant: Vlaams Gewest, Vlaamse Gemeenschap (C-204/12, C-206/12 ir C-208/12)

Rezoliucinė dalis

1.

2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią kompetentinga regioninė reguliavimo institucija išduoda perleidžiamuosius sertifikatus, atsižvelgdama į atitinkamo regiono teritorijoje pagamintą žaliąją elektros energiją, ir pagal kurią elektros energijos tiekėjai kiekvienais metais privalo pateikti minėtai institucijai tam tikrą tokių sertifikatų skaičių, atitinkantį dalį visos jų tiekiamos elektros energijos šiame regione, o neįvykdžius šios prievolės jiems skiriama administracinė bauda ir neleidžiama šios prievolės įvykdyti naudojant kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse arba trečiosiose valstybėse, Europos ekonominės erdvės susitarimo šalyse, išduotas kilmės garantijas.

2.

EB 28 ir 30 straipsnius ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 11 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia apibūdinta šios rezoliucinės dalies 1 punkte, jeigu:

—

įtvirtinti mechanizmai, užtikrinantys tikrosios sertifikatų rinkos sukūrimą, kurioje pasiūla ir paklausa galėtų atitikti viena kitą ir būtų pasiekta tam tikra pusiausvyra taip, kad suinteresuotieji tiekėjai galėtų joje sąžiningomis sąlygomis veiksmingai apsirūpinti sertifikatais;

—

administracinės baudos, kurią turi sumokėti tiekėjai, neįvykdę šios prievolės, dydis ir jo apskaičiavimo būdas nustatyti taip, kad neviršytų to, kas būtina, kad paskatintų gamintojus iš tikrųjų padidinti žaliosios elektros energijos gamybą ir tiekėjus, kuriems taikoma ši prievolė, iš tikrųjų įsigyti reikalaujamus sertifikatus, be kita ko, išvengiant pernelyg griežtų sankcijų taikymo atitinkamiems tiekėjams.

3.

Nediskriminavimo taisyklės, įtvirtintos atitinkamai SESV 18 straipsnyje, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 4 straipsnyje ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama tokia nacionalinė rėmimo schema, kokia apibūdinta šios rezoliucinės dalies 1 punkte.

(1)  OL C 227, 2012 7 28.