1

2011 m. balandžio 5 d. Europos Komisija priėmė Sprendimą 2011/823/ES dėl priemonių C 11/09 (ex NN 53b/08, NN 2/10 ir N 19/10), kurias Nyderlandų valstybė įgyvendino dėl ABN Amro Group NV (sukurtos susijungus Fortis Bank Nederland ir ABN Amro N) (OL L 333, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Per finansų krizę, kai 2008 m. rugsėjo mėn. tarpbankinės paskolos baigėsi, Komisija parengė gaires, kurias išdėstė keliuose komunikatuose dėl bankams skirtos valstybės pagalbos struktūros ir įgyvendinimo. Šiuose komunikatuose Komisija pripažino, kad pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą krizės sunkumas pateisina pagalbos skyrimą, nes ši nuostata leidžia suteikti valstybės pagalbą, kai ji yra būtina dideliam valstybės narės ekonomikos sutrikimui atitaisyti.

3

2008 m. spalio 25 d. buvo paskelbtas Komisijos komunikatas „Valstybės pagalbos taisyklių taikymas finansų įstaigoms skirtoms priemonėms dėl dabartinės pasaulinės finansų krizės“ (OL C 270, p. 8).

4

Kadangi 2008 m. rudenį rinkos spaudžiamos vis daugiau Europos Sąjungos valstybių narių buvo priverstos „prevenciškai“ atkurti bankų kapitalą, kad leistų jiems sudaryti didesnį kapitalą ir užtikrintų kreditų suteikimą realiomis ekonomikos sąlygomis, buvo paskelbtas Komisijos komunikatas – Finansų įstaigų kapitalo atkūrimas esant dabartinei finansų krizei: pagalbos apribojimas iki mažiausios būtinos sumos ir apsaugos priemonės nuo netinkamo konkurencijos iškraipymo (OL C 10, 2009, p. 2; toliau – Komunikatas dėl kapitalo atkūrimo).

5

Paskui laikotarpiu iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo priimtas Komisijos komunikatas dėl sumažėjusios vertės turto tvarkymo Bendrijos bankų sektoriuje (OL C 72, 2009, p. 1) ir Komisijos komunikatas dėl finansų sektoriaus gyvybingumo atkūrimo ir restruktūrizavimo priemonių vertinimo pagal valstybės pagalbos taisykles dabartinės krizės sąlygomis (OL C 195, 2009, p. 9; toliau – Restruktūrizavimo komunikatas). Pastarajame komunikate yra išdėstyti kriterijai, kuriuos Komisija ketina taikyti bankams per krizę teikiamai restruktūrizavimo pagalbai. Jo 5 punkte ji pažymi, kad tokių bankų restruktūrizavimo planai turi būti grindžiami trimis kituose komunikatuose minimais ramsčiais: gavėjo ilgalaikio gyvybingumo užtikrinimu be valstybės pagalbos, tinkamu naštos padalijimu ir galiausiai tinkamų priemonių, kad būtų sumažinta žala konkurencijai, priėmimu.

6

Šiame sprendime 3–5 punktuose minėti komunikatai toliau bendrai vadinami komunikatais.

7

ABN Amro Group NV (toliau – ieškovė arba ABN Amro) yra finansų institucija su buveine Amsterdame (Nyderlandai); ji teikia banko paslaugas fiziniams asmenims, įmonėms ir instituciniams klientams 28 šalyse. Ieškovė turi 100 % ABN Amro Bank NV akcijų; pastarosios veikla susijusi su dviem klientų grupėmis – mažmeninės bankininkystės bei turto valdymo ir komercinės bei verslo bankininkystės.

8

Dabartinė ABN Amro struktūra yra nustatyta 2007 m. bendrovių Fortis SA/NV, Royal Bank of Scotland ir Banco de Santander susitarime, kuriuo siekta įsigyti ankstesniąją patronuojančiąją bendrovę ABN Amro Holding ir ją suskaidyti į kelias dalis. Prasidėjus finansų krizei ir kilus abejonių dėl ilgalaikio Fortis gyvybingumo, 2008 m. rudenį Nyderlandų valstybė įsigijo Fortis Nyderlandų bankinę dukterinę bendrovę Fortis Bank Nederland (FBN) ir kai kuriuos ABN Amro Holding komercinius padalinius (tarp jų ABN Amro N). Nyderlandų valstybė nusprendė sujungti FBN ir ABN Amro N ir, laikantis Fortis 2007 m. numatyto plano, sukurti naują juridinį vienetą ABN Amro. Prieš įgyvendindama šią koncentraciją Nyderlandų valstybė turėjo užtikrinti, kad laikantis 2007 m. spalio 3 d. Komisijos sprendimo, kuriuo pagal Tarybos reglamentą Nr. 139/2004 (OL C 265, p. 2) koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka (byla COMP/M.4844 – Fortis/ABN Amro Assets) (ginčijamo sprendimo 44 ir 45 konstatuojamosios dalys), bus perduota dalis įmonių Hollandsche Bank-Unie ir IFN Finance BV kapitalo.

9

Pirmesniame punkte minėti įsigijimai ir Nyderlandų valstybės dėl ABN Amro atliktos kapitalo atkūrimo operacijos buvo išnagrinėtos per tyrimo procedūrą C 11/2009. Kadangi įvairūs prie šios procedūros vedę etapai, jos eiga ir pagalbos gavėjai nėra reikšmingi sprendžiant šį ginčą, čia tik pateikiama nuoroda į ginčijamo sprendimo 1–157 konstatuojamąsias dalis, kuriose jie detaliai aprašyti. Be tarpinių ir laikinųjų sprendimų, Komisijos priimtų dėl minėtų įsigijimų ir operacijų, juose yra aprašyta 2009 m. gruodžio 4 d. Nyderlandų valstybės Komisijai pateikto ABN Amro restruktūrizavimo plano pirmoji versija (toliau – 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo planas) ir 2010 m. lapkričio 8 d. pateikta atnaujinta šio plano versija (toliau – 2010 m. lapkričio mėn. restruktūrizavimo planas)

10

Vykstant tyrimo procedūrai 2010 ir 2011 m. vyko įvairūs Nyderlandų valstybės, ABN Amro ir Komisijos pasikeitimai nuomonėmis ir susitikimai dėl draudimo įsigyti akcijų, kuris, Komisijos nuomone, yra būtina elgsenos priemonė, kad ABN Amro suteiktą pagalbą būtų galima laikyti suderinama su vidaus rinka, apimties ir laikotarpio.

11

Nepasiekusi susitarimo, be kita ko, dėl tokio draudimo taisyklių, pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 7 straipsnio 4 dalį Komisija priėmė ginčijamą sprendimą kaip sąlyginį sprendimą. Jame ji nusprendė, kad ABN Amro gavo nuo 4,2 iki 5,45 milijardų eurų vertės valstybės pagalbą kapitalo atkūrimo pagalbos forma (tai atitinka 2,75–3,5 % jos turto, įvertinto atsižvelgiant į riziką), ir 71,7 milijardo eurų likvidumo pagalbą (ginčijamo sprendimo 279 bei 280 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis). Ji mano, kad 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo plane, atnaujintame 2010 m. lapkričio mėn. restruktūrizavimo planu, pateikiama pakankamai įrodymų, kad ilgalaikis ABN Amro gyvybingumas atkurtas, numatomas pakankamas pasidalijimas našta ir pateikiamos tinkamos priemonės netinkamam konkurencijos iškraipymui mažinti. Todėl Komisija pripažino, kad 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo planas, atnaujintas 2010 m. lapkričio mėn. planu, atitinka Restruktūrizavimo komunikatą, jei laikomasi tam tikrų sąlygų (ginčijamo sprendimo 331 konstatuojamoji dalis).

12

Sąlygos, kurių laikantis pagalba ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje pripažįstama suderinama su vidaus rinka, yra nurodytos to sprendimo 3–9 punktuose.

13

Ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyto draudimo įsigyti akcijas, vienintelės nuostatos, kuri yra ginčijama šiame ieškinyje, tekstas yra toks:

„1.   [ABN Amro] neįgyja didesnės nei [5] % bet kokios įmonės kontrolės.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, [ABN Amro] gali vykdyti įsigijimus, jeigu visa bendroji pirkimo kaina (neįskaitant su tokiais įsigijimais susijusio skolos prisiėmimo ar perdavimo), kurią [ABN Amro] per trejus metus nuo [ginčijamo sprendimo] datos sumoka už visus tokius įsigijimus, yra mažesnė nei [konfidencialu] ( 1 ) mln. EUR.

1 dalyje nustatytas draudimas netaikomas [ABN Amro] privataus kapitalo įsigijimams, jeigu jie atitinka jos verslo planą ir planuojamą jos Private Equity (Privataus kapitalo) padalinio biudžetą, pateiktą Komisijai 2010 m. spalio 5 d.

<…>

3.   1 dalyje nustatytas draudimas taikomas bent trejus metus nuo šio sprendimo datos arba iki dienos, kurią Nyderlandų valdomas [ABN Amro] akcijų paketas sumažėja iki mažiau nei 50 %, atsižvelgiant į tai, kuri data yra vėlesnė. Tas draudimas taikomas ne ilgiau kaip penkerius metus nuo [ginčijamo sprendimo] datos.

Jeigu 1 dalyje nustatytas draudimas taikomas ilgiau nei trejus metus nuo šio sprendimo datos, visa bendroji pirkimo kaina, taikoma pagal 2 dalies 1 pastraipą, padidinama [konfidencialu] mln. EUR per metus.“

14

2011 m. birželio 14 d. pareiškimu ABN Amro pareiškė šį ieškinį.

15

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnį, šalims raštu pateikė klausimus; į juos jos atsakė per nustatytą terminą.

16

2013 m. birželio 4 d. posėdyje buvo išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

17

Per posėdį Bendrasis Teismas paprašė ABN Amro patikslinti savo prašymą dėl procedūros dokumentuose esančios tam tikros informacijos konfidencialumo užtikrinimo visuomenės atžvilgiu, ir tai ji padarė per nustatytą terminą. Komisija buvo paprašyta pateikti savo pastabas dėl šio prašymo; ji tai irgi padarė per nustatytą terminą.

18

Žodinė proceso dalis buvo baigta 2013 m. liepos 16 d.

19

ABN Amro Bendrojo Teismo prašo:

20

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

21

Savo ieškiniui pagrįsti ABN Amro nurodo du pagrindus. Pirmajame ieškinio pagrinde ji ginčija jai nustatyto draudimo įsigyti akcijų apimtį. Antrajame ieškinio pagrinde ji ginčija šio draudimo galiojimo laikotarpį.

22

ABN Amro tvirtina, kad jai suteikta pagalba neiškraipo konkurencijos, nes dėl per didelės rizikos prisiėmimo ji netapo būtina. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, jai nustatyto draudimo įsigyti akcijų apimtis, kai draudimas taikomas didesnei nei 5 % bet kokios įmonės kontrolei, o išimtys yra suformuluotos labai siaurai, yra per plati ir prieštarauja tam, kas yra reikalaujama, pavyzdžiui, Restruktūrizavimo komunikate. Beje, toks draudimas yra platesnis, nei taikytas finansų sektoriuje kituose dabartiniuose sprendimuose valstybės pagalbos srityje. Be to, Komisija nepakankamai atsižvelgė į per tyrimo procedūrą Nyderlandų valstybės ir ABN Amro pasiūlytas alternatyvias šio draudimo formuluotes, pateisinamas ypatingomis šios bylos aplinkybėmis.

23

Šie kaltinimai yra suskaidyti į keturias dalis, šios atitinkamai susijusios su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu ir klaidingu komunikatų taikymu, proporcingumo principo, vienodo požiūrio principo, gero administravimo principo pažeidimu ir motyvų nepateikimu, kaip suprantama pagal SESV 296 straipsnį.

24

Šią dalį sudaro du kaltinimai, susiję, pirma, su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu pažeidimu ir, antra, su klaidingu komunikatų taikymu. Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį kaltinimą.

25

Pirmiausia reikia pažymėti kelis dalykus dėl šio kaltinimo nagrinėjimo ribų.

26

Pirma, draudimas įsigyti akcijų yra viena iš sąlygų, Komisijos nustatytų ginčijamo sprendimo 3–9 straipsniuose, kad Nyderlandų valstybės ABN Amro suteiktą valstybės pagalbą būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį, kuri leidžia Komisijai formalią tyrimo procedūrą užbaigti teigiamu sprendimu nustatant sąlygas, leidžiančias pripažinti, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka. Taigi, ginčijama sąlyga yra susijusi su Komisijos atliekamu pagalbos priemonės suderinamumo nagrinėjimu pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį.

27

Komisija teisingai primena, kad taikydama SESV 107 straipsnio 3 dalį ji naudojasi didele diskrecija ir jos įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami Sąjungos kontekste (2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schmitz-Gotha Fahrzeugwerke prieš Komisiją, T-17/03, Rink. p. II-1139, 41 punktas ir 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis prieš Komisiją, T-267/08 ir T-279/08, Rink. p. II-1999, 129 ir 132 punktai).

28

Įgyvendindama šią diskreciją ji gali nustatyti orientacinio pobūdžio taisykles, priimdama aktus, kaip antai komunikatus, su sąlyga, kad šios taisyklės neprieštarauja Sutarties nuostatoms (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis prieš Komisiją 130 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

29

Kaip primena ABN Amro, priimdama elgesio taisykles ir pranešdama jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą (žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance, C-75/05 P ir C-80/05 P, Rink. p. I-6619, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Specifinėje valstybės pagalbos srityje Komisija privalo laikytis savo pačios nustatytų rekomendacijų ir priimtų komunikatų tiek, kiek jie atitinka Sutarties normas ir kiek valstybės narės su jais sutiko (žr. minėto Sprendimo Vokietija ir kt. prieš Kronofrance 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi, teismas turi patikrinti, ar Komisija laikėsi savo pačios nustatytų taisyklių (žr. 27 punkte minėto Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis prieš Komisiją 131 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

30

Antra, nagrinėjant šį kaltinimą, klausimą reikia kelti ne dėl pagalbos suderinamumo nagrinėjimo kontrolės, bet dėl to, ar sprendimui dėl suderinamumo taikydama ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nurodyto draudimo įsigyti akcijų sąlygą Komisija laikėsi komunikatų, kurie, kaip priminta šio sprendimo 29 punkte, yra jai privalomi.

31

Komunikatuose, kurių teisėtumo ar taikytinumo ABN Amro neginčija, primenama, kad Komisija turi diskreciją nustatyti sąlygas, kurios turi būti tenkinamos, kad pagalbos priemonę, kuri pašalina didelį valstybės narės ekonomikos veikimo sutrikimą, būtų galima pripažinti suderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu, kai, pavyzdžiui, reikia nustatyti struktūrines ar elgsenos priemones. Į tokios diskrecijos, kuri yra Komisijos turimos veiksmų laisvės sprendžiant dėl pagalbos priemonės suderinamumo išraiška, buvimą reikia atsižvelgti analizuojant kaltinimus, siejamus su komunikatų pažeidimu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T-301/01, Rink. p. II-1753, 527 punktą).

32

Trečia, turint omenyje komunikatuose nustatytus bankų restruktūrizavimo tikslus ir banko naudos gavėjo rizikos profilio svarbą, sprendžiant klausimą dėl pagalbos suderinamumo draudimo įsigyti akcijų teisėtumo negalima vertinti ištraukiant šią priemonę iš konteksto. Be to, kadangi struktūrinės ir elgsenos priemonės papildo valstybės narės Komisijai pasiūlytą restruktūrizavimo planą, kad ši galėtų pripažinti pagalbą suderinama su vidaus rinka, nagrinėdama pagalbos suderinamumą Komisija vertino visas nustatytas priemones. Beje, ABN Amro neginčija Komisijos pozicijos, kad draudimas įsigyti akcijų negali būti vertinamas izoliuotai.

33

Ketvirta, šalys sutinka, kad komunikatais, be kita ko, Restruktūrizavimo komunikatu, kuris yra konkrečiai įvardytas ginčijamame sprendime siekiant pateisinti draudimo įsigyti akcijų nustatymą, bankams naudos gavėjams nustatytomis restruktūrizavimo priemonėmis siekiama trijų tikslų: užtikrinti ilgalaikį naudos gavėjo gyvybingumą, apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos ir apriboti konkurencijos iškraipymus.

34

Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti dvi ABN Amro argumentavimo linijas, iš kurių viena yra nukreipta prieš draudimo įsigyti akcijų pateisinimą, o kita – prieš nuostatos, leidžiančios pateikti patvirtinimui specifinius sandorius, ginčijamame sprendime nebuvimą.

35

Pirmiausia, dėl draudimo įsigyti akcijų pateisinimo ABN Amro teigia, kad šis draudimas yra per griežtas atsižvelgiant į komunikatuose išdėstytus principus, nes iš esmės, pirma, jis taikomas visoms įmonėms, o ne tik konkuruojančioms įmonėms ar finansų įstaigoms ir, antra, jis taikomas nuo 5 % mažumos akcijų dalies įsigijimo ribos.

36

Komisija draudimo įsigyti akcijų motyvus pateikia, be kita ko, ginčijamo sprendimo 309–313 konstatuojamosiose dalyse, jose teigiama:

37

Pirma, pasak ABN Amro, iš esmės vietoj plataus ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje jai nustatyto draudimo turi būti uždrausti tik įsigijimai, kurie daro poveikį konkurencijai. Šiuo klausimu ji remiasi, be kita ko, Restruktūrizavimo komunikato 39 ir 40 punktais bei 23 punkto antru sakiniu. Tokia išvada darytina ir remiantis Komunikatu dėl sumažėjusios vertės turto tvarkymo Bendrijos bankų sektoriuje, kuriuo siekiama nustatyti apsaugos priemones, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų finansuojama bankų naudos gavėjų augimo strategija pakenkiant konkurentams.

38

ABN Amro priduria, kad ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje, kurioje primenamas bendras jai nustatyto draudimo pobūdis, yra klaidingai aiškinamas Restruktūrizavimo komunikato 40 punktas, nes šiame punkte kalbama tik apie įmonių konkurenčių įsigijimus.

39

Reikia konstatuoti, kad ABN Amro argumentai paremti klaidingu ginčijamo sprendimo ir Restruktūrizavimo komunikato, kuriuo remiantis buvo nustatytas draudimas įsigyti akcijų, kaip matyti iš šios sprendimo 36 punkte pateiktų ginčijamo sprendimo 309–312 konstatuojamųjų dalių teksto, aiškinimu.

40

Kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 309 ir 310 konstatuojamųjų dalių, kurios yra 6.3.2 dalyje „Pasidalijimas našta“, Restruktūrizavimo komunikato 23 punktas yra šioje byloje nustatyto draudimo įsigyti akcijų pagrindas.

41

Šiame 23 punkte, kuris yra Restruktūrizavimo komunikato 3 dalyje „Paties pagalbos gavėjo įnašas (pasidalijimas našta) ir kurio antraštė yra „Restruktūrizavimo išlaidų ribojimas“, teigiama:

„Restruktūrizavimo pagalba turėtų būti ribojama išlaidų, reikalingų gyvybingumui atkurti, padengimu. Tai reiškia, kad įmonei neturėtų būti suteiktos viešosios lėšos, kurios galėtų būti panaudotos su restruktūrizavimo procesu nesusijusiai rinką iškreipiančiai veiklai finansuoti. Pavyzdžiui, valstybės pagalba negali būti finansuojamas akcijų kitose įmonėse įsigijimas arba naujos investicijos, išskyrus atvejus, kai tai būtina įmonės gyvybingumui atkurti <...>“

42

Šiame 23 punkte esančioje išnašoje daroma nuoroda į teismo praktiką, susijusią su Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 368, 1994, p. 12), pagal kurią restruktūrizavimo pagalba turi būti tikrai būtina gavėjo gyvybingumui atkurti, t. y. ji turi ne tik atitikti siekiamą tikslą restruktūrizuoti atitinkamą įmonę, bet turi būti proporcinga šiam tikslui, t. y. bet kokia pagalbos suma, viršijanti būtinąją gavėjo gyvybingumui atstatyti, iš esmės negali atitikti gairėse nustatytų reikalavimų (27 punkte minėto Sprendimo Schmitz-Gotha Fahrzeugwerke prieš Komisiją 47 punktas).

43

Pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principas yra glaudžiai susijęs su principu, kad pagalbos gavėjas turi tinkamai prisidėti prie restruktūrizavimo išlaidų. Restruktūrizavimo komunikato 22 punkte šiuo klausimu pažymima, kad įmonė ir jos akcininkai turi kiek galėdami prisidėti savo lėšomis, nes tai būtina „siekiant užtikrinti, kad sanuoti bankai prisiimtų reikiamą atsakomybę už savo elgesio praeityje pasekmes ir sukurti tinkamas paskatas jų elgsenai ateityje“.

44

Atsižvelgiant į šiuos principus, ABN Amro remiasi klaidinga prielaida, kai teigia, kad Restruktūrizavimo komunikate minimas draudimas įsigyti akcijų gali būti taikomas tik įmonėms konkurentėms. Iš tikrųjų šio komunikato 23 punkto paskutiniame sakinyje nėra daromas skirtumas pagal įmonių, kurių akcijos įsigyjamos, veiklos sektorių. Be to, šio punkto pradžioje teigiama, kad įsigijimais turi būti siekiama užtikrinti subjekto, kuriam teikiama pagalba, gyvybingumą, o tai reiškia, kad bet koks valstybės pagalba finansuojamas įsigijimas, kuris nėra neišvengiamai būtinas siekiant užtikrinti bendrovės naudos gavėjos gyvybingumo atkūrimą, pažeidžia griežto pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principą.

45

Kaip teigia Komisija, Restruktūrizavimo komunikato 23 punkto antrajame sakinyje, kuriame kalbama apie draudimą finansuoti „rinką iškreipiančią veiklą“, primenama, kad bet koks su restruktūrizavimo procedūra nesusijęs įsigijimas savaime gali iškreipti rinką. Konkurencijos iškraipymas ar jos iškraipymo galimybė yra vienas iš valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, elementų (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Deutsche Post, C-399/08 P, Rink. p. I-7831, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau ABN Amro neginčija, kad šiuo atveju ji yra valstybės pagalbos gavėja.

46

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas įsigyti akcijų nebūtinai turėjo būti taikomas tik įmonių, veikiančių finansų sektoriuje arba Nyderlanduose, akcijų įsigijimui, bet potencialiai galėjo būti taikomas bet kokiam įsigijimui, nes tikslas yra užtikrinti, kad pagalbą gavusio banko pinigai visų pirma būtų naudojami jai grąžinti, o ne akcijoms įsigyti.

47

Šiuo klausimu, kaip primena Komisija, svarbi yra ir ginčijamo sprendimo 304–308 ir 313 konstatuojamosiose dalyse nurodyta aplinkybė, kad ABN Amro buvo gyvybinga įmonė; tai pažymėta 2009 m. gruodžio mėn. ir 2010 m. lapkričio mėn. restruktūrizavimo planuose, iš kurių matyti, kad 2012 ir 2013 m. tikimasi apie [konfidencialu] % nuosavo kapitalo grąžos, kaip patvirtinta ir ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje. Beje, pati ABN Amro teigia, kad yra finansiškai gyvybinga. Kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 313 konstatuojamojoje dalyje, ABN Amro atveju gyvybingumo atkūrimas nepriklausė nuo įsigijimų.

48

Todėl draudimas įsigyti bet kokio sektoriaus įmonės akcijų atitinka komunikatuose, būtent Restruktūrizavimo komunikate, įtvirtintus principus.

49

Šiai išvadai įtakos nedaro tai, kad ginčijamo sprendimo 311 ir 312 punktuose remiamasi Restruktūrizavimo komunikato 39 ir 40 punktais, kurie yra šio komunikato 4 dalyje „Konkurencijos iškraipymų ribojimas ir konkurencingo bankų sektoriaus užtikrinimas“, siekiant priminti, kad Restruktūrizavimo komunikate numatyta uždrausti įsigijimus, kad valstybės pagalba nebūtų naudojama pakenkti konkurentams, ir siekiant apibrėžti draudimo laikotarpį. Beje, ginčijamo sprendimo 321 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra šio sprendimo 6.3.3 dalyje „Konkurencijos iškraipymą ribojančios priemonės“, taip pat trumpai užsimenama apie tai, jog būtina užtikrinti, kad ABN Amro nenaudotų valstybės pagalbos siekdama augti konkurentų sąskaita, pavyzdžiui, įsigyjant kitas finansų įstaigas.

50

Šio šalutinio tikslo egzistavimas aiškiai netrukdo siekiui, kad pagalba būtų apribota iki mažiausios būtinos sumos, būti pagrindiniu šioje byloje nustatyto draudimo įsigyti akcijų motyvu. Be to, bet kuriuo atveju Restruktūrizavimo komunikato 39 punkto, kuriame teigiama, kad valstybės pagalba neturi būti naudojama pakenkti konkurentams, kurie negauna panašios valdžios institucijų paramos, ir šio komunikato 40 punkto, kuriame nustatyta sąlyga, jog bankai neturėtų naudoti valstybės pagalbos konkuruojančioms įmonėms įsigyti, negalima vertinti abstrakčiai – jie turi būti aiškinami atsižvelgiant į pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principą. Restruktūrizavimo komunikato 40 punkte yra išnaša, kurioje priminta, kad restruktūrizavimo išlaidos turi būti apribotos iki mažiausios būtinos sumos gyvybingumui atkurti, ir daroma nuoroda į pirma nagrinėtą šio komunikato 23 punktą.

51

Antra, ABN Amro teigia, kad tai, jog draudimas įsigyti akcijų taikomas, kai įsigyjama daugiau nei 5 % kapitalo, o ne akcijų įsigijimui, suteikiančiam kontrolę pagal Sąjungos koncentracijos teisės normas, neleidžia jai įsigyti bendrų įmonių, kurios dažnai yra naudingos finansų sektoriuje kuriant naujas normas, užtikrinant finansinių paslaugų veikimą ir mokėjimo paslaugas, akcijų.

52

Šiuo aspektu ABN Amro taip pat kritikuoja tai, kad draudimas apima ne tik akcijų įsigijimą ir kad ginčijamame sprendime neapibrėžiama, ką reiškia „didesnė nei 5 % bet kokios įmonės kontrolė“, todėl draudimas taip pat galėtų apimti, pavyzdžiui, sutartines teises.

53

Šie argumentai taip pat neįrodo Restruktūrizavimo komunikato pažeidimo.

54

Kaip pažymi Komisija, Restruktūrizavimo komunikato 23 punkte bendrai kalbama apie draudimą įsigyti „akcijų kitose įmonėse arba [imtis] naujų investicijų“ ir neapsiribojama kontrolės įgijimu. Beje, kitoks aiškinimas pažeistų šio sprendimo 44 punkte primintą pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principo tikslą. Taigi, įsigijimo taisyklių ar ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje minimo žodžio „įmonė“ nereikėjo labiau tikslinti ir nereikėjo pateikti sąvokos „didesnė nei 5 % kontrolė“ apibrėžimo.

55

Trečia, nė vienas iš ABN Amro argumentų neleidžia įrodyti, kad buvo pažeistas Restruktūrizavimo komunikatas.

56

ABN Amro argumentą, kad ji turėtų turėti teisę įsigyti akcijų, nes jos restruktūrizavimas yra baigtas, ir kad atsižvelgiant į gerą jos finansų būklę papildomi jos planuojami įsigijimai nebus finansuojami valstybės pagalba, todėl Restruktūrizavimo komunikato 23 punktas jai netaikomas, reikia atmesti. Kaip tvirtina Komisija, kadangi ABN Amro restruktūrizavimas galėjo būti užbaigtas pasinaudojus valstybės lėšomis, vėliau gautas pelnas turėtų būti skirtas grąžinti pagalbą Nyderlandų valstybei, laikantis Komisijai, be kita ko, 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo plane, pagal kurį Nyderlandų valstybė įsipareigojo, kad bet kokia kapitalo grąža bus išmokama dividendais, pristatytos pasitraukimo strategijos.

57

Dėl argumento, kad ABN Amro atveju dėl įsigijimų negali vėluoti pagalbos grąžinimas, nes Nyderlandų valstybė yra banko savininkė ir kad kapitalo formos pagalba negali būti grąžinta, pažymėtina, jog Komisijos vertinimas, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsniu siekiama užtikrinti, kad kapitalo grąža nebūtų naudojama išorės augimui, kuris būtų didesnis, nei numatytas restruktūrizavimo plane, nėra akivaizdžiai klaidingas, nes kapitalo grąža gali būti naudojama, pavyzdžiui, išmokėti valstybei papildomus dividendus.

58

Dėl ABN Amro argumento, kad jos dividendų politika, pagal kurią ji privalo išmokėti Nyderlandų valstybei 40 % kasmetinio deklaruoto pelno, neleidžia jai sukaupti lėšų, kurios galėtų būti naudojamos įsigijimams, pažymėtina, kad pati ABN Amro pripažįsta, kad tokia politika atitinka įprastą atsiskaitymo su akcininkais praktiką. Maža to, kad, kaip pažymi Komisija, kuriai šiuo klausimu neprieštarauja ABN Amro, tai yra neprivalomas tikslas, akivaizdu, kad tai, jog dalis kasmetinio pelno yra paskirstoma akcininkams, nepanaikina rizikos, kad bankas turės pakankamai lėšų įsigyti akcijoms.

59

Dėl ABN Amro argumento, kad nors apsaugos priemonės buvo reikalingos peržengus tam tikrą paskirstymo santykį, Komisija turėjo pritarti jos pasiūlytam kompensavimo mechanizmui, pagal kurį akcijos bus įsigyjamos naudojant tik pajamas iš turto perleidimo, pažymėtina, kad Komisija teisingai mano, kad toks mechanizmas prieštarauja pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principui, kuriuo, kaip priminta šio sprendimo 44 ir 46 punktuose, siekiama, kad banko pagalbos gavėjo pinigai būtų pirmiausia naudojami jai grąžinti, išskyrus įsigijimus, kurie yra būtini siekiant užtikrinti banko gyvybingumą. Iš tikrųjų, tai, kad ABN Amro gali turėti lėšų įsigijimams kitais metais po valstybės atlikto kapitalo atkūrimo, įrodo, kad pagalba nebuvo apribota suma, kuri būtina gyvybingumui atkurti.

60

Dėl argumento, jog tai, kad ABN Amro nustatytas draudimas pertvarkyti savo portfelį ribotai perleidžiant ir įgyjant akcijų sumažina jos efektyvumą atsižvelgiant, be kita ko, į išsklaidytų perimtų aktyvų problemą, su kuria ji turi susidoroti, reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas nedraudžia perleisti aktyvus ir jame yra de minimis išlyga ir taikoma išimtis tam tikros rūšies įsigijimams (taip pat žr. toliau šio ieškinio pagrindo antros dalies nagrinėjimą), tačiau tai nereiškia, kad iš tokių perleidimų gautoms pajamoms gali būti netaikoma pareiga apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos. Be to, reikia konstatuoti, kad šis ABN Amro argumentas yra tik jokiais konkrečiais įrodymais nepagrįstas bendro pobūdžio teiginys. Maža to, dėl taip pat per posėdį pateikto ABN Amro argumento, jog Komisija negali jai uždrausti atlikti, pavyzdžiui, operacijų, susijusių su ne Nyderlanduose išsklaidytais Fortis aktyvais ir būtinų siekiant užtikrinti minimalų jos veiklos privačių bankų sektoriuje Nyderlanduose efektyvumą, pakanka pažymėti, kad ne banko naudos gavėjo veiklos efektyvumas, o jo gyvybingumas Restruktūrizavimo komunikate yra laikomas korekcinių priemonių priėmimo kriterijumi. Tai, kad per administracinę procedūrą ABN Amro galėjo susidurti su praktiniais specifinių sandorių identifikavimo sunkumais dėl to, kad FBN ir ABN Amro N sujungimo procesas nebuvo baigtas, neturi įtakos šiai išvadai.

61

Dėl ABN Amro argumento, susijusio su klausimu, ar draudimas įsigyti akcijų yra logiškas, kai neribojamas banko naudos gavėjo vidaus augimas, pavyzdžiui, apribojant balanso augimą, nes apribojimas, kuris taikomas tik įsigijimams, rodo savavališką poziciją, nukreiptą prieš išorės augimą, Komisija tvirtina, jog principas, kad pagalba turi būti apribota iki mažiausios būtinos sumos, jai leidžia nustatyti banko naudos gavėjo vidaus augimo apribojimą, jei iš restruktūrizavimo plano matyti, kad tikėtinas augimas yra akivaizdžiai neproporcingas augimui, kuris būtinas užtikrinti ilgalaikį banko gyvybingumą, tačiau taip nebuvo šioje byloje. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad ABN Amro neprieštarauja Komisijos teiginiui, kad Nyderlandų valstybė per tyrimo procedūrą garantavo, kad ABN Amro vidaus augimas nebus nenormalus. Atsižvelgiant į tokią situaciją, Komisijos sprendimas sutelkti dėmesį į įsigijimus negali būti laikomas akivaizdžiai klaidingu.

62

Galiausiai dėl ABN Amro priekaišto, kad Komisijos analizė susiveda į teiginį, kad jei naudos gavėjas atlieka įsigijimus, tai savaime rodo, kad pagalba nėra apribota iki mažiausios būtinos sumos ir kad todėl ji neatsižvelgia į Restruktūrizavimo komunikate reikalaujamą priežastinį ryšį tarp valstybės pagalbos ir būdo, kaip įsigijimas yra finansuojamas, pažymėtina, kad tokiam ABN Amro argumentui negalima pritarti. Kaip teisingai teigia Komisija, kadangi pinigai yra rūšies požymiais apibūdinamas daiktas, tarp įsigijimo finansavimo šaltinio ir specifinių banko aktyvų nėra tiesioginio ir būtino ryšio. Lėšų, kurios nėra kilusios iš valstybės, naudojimas atliekant įsigijimus gali būti laikomas požymiu, kad pagalbos poreikis buvo pervertintas.

63

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ABN Amro neįrodė, jog nusprendusi, kad pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principas jai leidžia nustatyti tokį plačios apimties draudimą įsigyti akcijų, Komisija pažeidė Restruktūrizavimo komunikatą. Ši išvada yra teisinga, juo labiau kad pagal šį komunikatą Komisija turi diskreciją nustatyti naudos gavėjui struktūrines ir elgsenos priemones ir kad net esant didelei finansinei pagalbai ABN Amro šiuo atveju nebuvo nustatyta jokia struktūrinė priemonė, apie ką bus plačiau kalbama nagrinėjant kitas pirmojo ieškinio pagrindo dalis.

64

Antra, dėl nuostatos, leidžiančios pateikti tvirtinti specifinius sandorius, ginčijamame sprendime nebuvimo ABN Amro teigia, kad Komisija pažeidė Restruktūrizavimo komunikatą, kai nepaisydama per tyrimo procedūrą pateikto atitinkamo prašymo atsisakė į ginčijamą sprendimą įtraukti nuostatą, leidžiančią pranešti jai apie specifinius įsigijimus ir gauti leidimą jiems atlikti.

65

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad apie išimtinį įsigijimų leidimą kalbama Restruktūrizavimo komunikato 41 punkte, kuris yra šio komunikato 4 dalyje „Konkurencijos iškraipymų ribojimas ir konkurencingo bankų sektoriaus užtikrinimas“ ir prieš kurį eina 40 punktas dėl draudimo įsigyti konkuruojančias įmones. 41 punkte teigiama:

„Išskirtinėmis aplinkybėmis ir pranešus Komisija gali leisti įsigijimus, kai tai yra konsolidavimo proceso, reikalingo finansiniam stabilumui atkurti arba veiksmingai konkurencijai užtikrinti, dalis. Įsigijimo procesas turėtų būti vykdomas laikantis vienodų galimybių visiems galimiems įgijėjams principo ir turėtų užtikrinti veiksmingos konkurencijos atitinkamose rinkose sąlygas.“

66

Iš šios nuostatos matyti, kad, kaip tvirtina Komisija, jos teisė leisti įsigyti akcijų po to, kai yra priimtas sprendimas leisti suteikti pagalbą, kuriame draudžiama įsigyti akcijų, kyla ne iš specialios ginčijamo sprendimo nuostatos, bet išplaukia iš jos bendrų administracinės institucijos, kuri, kaip ginčijamo sprendimo autorė, turi teisę jį panaikinti ar pakeisti, įgaliojimų. Todėl konkretus tokios galimybės nenurodymas ginčijamame sprendime negali būti laikomas Restruktūrizavimo komunikato pažeidimu. Taigi, šį kaltinimą reikia atmesti.

67

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad kaltinimą dėl komunikatų pažeidimo reikia atmesti.

68

Komisija tvirtina, kad šis kaltinimas yra nepriimtinas, nes ieškinyje nenurodyti argumentai, pagrindžiantys tariamą SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimą.

69

Akivaizdu, kad ABN Amro teigia, jog komunikatuose yra pateikiamos SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto taikymo gairės, todėl ji įrodinėja, kad buvo pažeista ši nuostata, nes Komisija jų nesilaikė. Priešingai, nei teigia Komisija, šis kaltinimas atitinka Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus ieškinyje nurodyti ginčo dalyką ir pateikti pagrindų, kuriais remiamasi, santrauką.

70

Tačiau iš esmės šiam kaltinimui negalima pritarti. Kadangi kaltinimas dėl komunikatų pažeidimo buvo atmestas ir ABN Amro nepateikė jokių kitų argumentų be tų, kurie buvo pateikti dėl jų nesilaikymo, kaltinimui dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimo pagrįsti, šis kaltinimas turi būti atmestas dėl tų pačių motyvų.

71

Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia atmesti visą pirmą ieškinio pagrindo dalį.

72

ABN Amro teigia, kad neišnagrinėjusi, ar jai galėjo būti nustatyta mažiau varžanti priemonė nei toks platus, kaip numatytasis ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje, draudimas įsigyti akcijų, Komisija pažeidė proporcingumo principą. Ji primena, kad per administracinę procedūrą ji pasiūlė įvairių alternatyvių variantų, kurie būtų leidę išspręsti pagrindines jai rūpestį keliančias problemas, kartu atsižvelgiant į Komisijos interesus. Be to, dėl principo, jog valstybės pagalba negali būti naudojama įsigijimams, ABN Amro teigia pateikusi garantijas, kad taip nebus. ABN Amro taip pat teigia, kad ginčijamame sprendime numatyta de minimis išlyga neišsprendžia jos problemų. Galiausiai ABN Amro pažymi, jog pati Komisija pripažįsta, kad jos situacija yra unikali, ir teigia, kad valstybės priemonių poreikio nenulemia FBN ir ABN Amro N veikla. Kadangi šioje byloje suteikta pagalba sukuria mažiau iškraipymų nei kitoms finansų įstaigoms suteikta ir patvirtinta pagalba, Komisija turėjo ieškoti mažiau varžančių korekcinių elgsenos priemonių, kad ištaisytų nustatytus iškraipymus.

73

Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime apibrėžta draudimo įsigyti akcijų apimtis atitinka proporcingumo principą. Ji pažymi, kad išnagrinėjo visus Nyderlandų valstybės ir ABN Amro pateiktus variantus, tačiau dėl pastarosios užsispyrimo dėl šio draudimo apimties ji nustatė sąlygą, leidžiančią pasiekti Restruktūrizavimo komunikato tikslus, tačiau ją apribojo iki mažiausiai ribojančios.

74

Proporcingumo principas reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. 2013 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

75

Proporcingumo principas, kaip Sąjungos teisės bendrasis principas, yra bet kokio Sąjungos institucijų priimto akto, įskaitant sprendimus, kuriuos Komisija priima atlikdama konkurencijos institucijos funkcijas, teisėtumo kriterijus (2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Alrosa, C-441/07 P, Rink. p. I-5949, 36 punktas).

76

Komunikatuose taip pat užsimenama apie Komisijos pareigą paisyti proporcingumo principo. Pavyzdžiui, Restruktūrizavimo komunikato 4 dalyje „Konkurencijos iškraipymų ribojimas ir konkurencingo bankų sektoriaus užtikrinimas“ yra skyrius „Veiksmingų ir proporcingų konkurencijos iškraipymus ribojančių priemonių taikymas“, jame pažymima, kad konkurencijos iškraipymą ribojančios priemonės turėtų būti specialiai pritaikytos nustatytiems konkurencijos iškraipymams rinkose, kuriose veikia po restruktūrizavimo gyvybingumą atkūręs bankas, spręsti, kartu laikantis bendros politikos ir principų. Ten pat pažymima, kad tokių priemonių pobūdis ir pavidalas priklauso nuo dviejų kriterijų: pirma, nuo pagalbos sumos, sąlygų ir aplinkybių, kuriomis suteikta pagalba, ir, antra, nuo rinkos ar rinkų, kuriose veiks pagalbą gaunantis bankas, ypatybių.

77

Tačiau kyla klausimas dėl tikslios Komisijos pareigų, nulemtų šio principo, apimties ir ribų ir dėl tokioje byloje kaip ši vykdomos teisminės kontrolės ribų.

78

Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į specifinį ginčijamo sprendimo kontekstą ir ypač į draudimą įsigyti akcijų, kuris ginčijamas šioje byloje. Kaip priminta šio sprendimo 10 punkte, vykstant tyrimo procedūrai Nyderlandų valstybė, ABN Amro ir Komisija ne kartą keitėsi nuomonėmis ir dėl draudimo įsigyti akcijų ir jo trukmės Nyderlandų valstybė, padedama ABN Amro, pateikė įvairių alternatyvių sprendimų. Kadangi nė vieno iš šių pasiūlymų Komisija nepripažino tinkamu, Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalies pagrindu ji nustatė tokį draudimą, kaip nurodytasis ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje. Taigi, šiam draudimui niekada nepritarė Nyderlandų valstybė, todėl negalima teigti, kad jis yra sudedamoji restruktūrizavimo plano ar jos pateiktų įsipareigojimų dalis.

79

Tokiu atveju kaip šis negalima teigti, kad Komisijos pareigą išnagrinėti, ar nagrinėjama sąlyga yra proporcinga, susilpnina valstybės narės vaidmuo, nes pastaroji nesiūlė šio įpareigojimo ar nesutiko su juo.

80

Vis dėlto, kaip priminta nagrinėjant šio ieškinio pagrindo pirmą dalį (žr. 32 punktą), draudimas įsigyti akcijų nėra visiškai atskira priemonė ir būtinai turi būti vertinamas atsižvelgiant į Nyderlandų valstybės pateiktus restruktūrizavimo planus. Net jei formaliai šis draudimas nėra plano dalis, visos šios priemonės leido Komisijai nuspręsti, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka.

81

Be to, nagrinėjant šio ieškinio pagrindo pirmą dalį buvo priminta (žr. 31 punktą), kad, atsižvelgiant į suderinamumo nagrinėjimo pobūdį, vertindama, be kita ko, ar priemonių kombinacija jai leidžia manyti, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka, Komisija naudojasi didele diskrecija, todėl Bendrojo Teismo atliekama kontrolė šiuo atžvilgiu yra tikrai ribota.

82

Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis nėra būtina nuspręsti, ar, atsižvelgiant į tai, kad teisminė kontrolė yra ribota, Bendrasis Teismas gali nagrinėti klausimą, ar Komisija įvertino individualių priemonių proporcingumą, nes bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustatydama draudimą įsigyti akcijų šioje byloje Komisija nepažeidė proporcingumo principo.

83

Visų pirma reikia priminti draudimu įsigyti akcijų siekiamus tikslus. Kaip priminta šio sprendimo 33 punkte, pagal Restruktūrizavimo komunikatą nustatytomis restruktūrizavimo priemonėmis siekiama trijų tikslų: užtikrinti ilgalaikį naudos gavėjo gyvybingumą, apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos ir apriboti konkurencijos iškraipymus. Iš ginčijamo sprendimo 309–313 punktų, cituotų šio sprendimo 36 punkte matyti, kad Komisija nustatė šį draudimą siekdama užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams, bet visų pirma siekdama apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos, kaip reikalaujama šiame komunikate.

84

Iš pirma pateiktos šio ieškinio pagrindo pirmos dalies antrojo kaltinimo analizės matyti, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytas draudimas įsigyti akcijų tikrai gali tenkinti šiuos tikslus. Kadangi draudimas yra apibrėžtas plačiai ir apima didesnį nei 5 % dydžio bet kokios įmonės kapitalo įsigijimą (1 dalis), numatant išimtis de minimis įsigijimams ir tam tikros rūšies specifiniams įsigijimams (2 dalis), jis leidžia užtikrinti, kad ABN Amro, pasinaudojusi dideliais valstybės finansų ištekliais, dalis kurių suteikta negrąžintinai, nenaudos šių išteklių su restruktūrizavimo procesu nesusijusiai rinką iškreipiančiai veiklai finansuoti.

85

Kalbant apie ABN Amro argumentą, jog šis draudimas pažeidžia proporcingumo principą, nes Komisija atmetė Nyderlandų valstybės ir jos pačios pasiūlytus mažiau ribojančio draudimo variantus, kuriais būtų pasiekti tie patys tikslai, pažymėtina, jog atsižvelgiant į Komisijos principui, kad pagalba turi būti apribota iki mažiausios būtinos sumos, teisėtai teikiamą svarbą, šiam teiginiui negalima pritarti.

86

Nagrinėjant pirmą šio ieškinio pagrindo dalį buvo pažymėta, kad ABN Amro dividendų politika nesuteikia garantijų dėl perviršinio kapitalo naudojimo (šio sprendimo 58 punktas). Variantas apriboti draudimą tais atvejais, kai įsigyjama daugiau nei 5 % kitos įmonės kapitalo, arba sprendimas galimus įsigijimus kompensuoti perleidimais neatitinka kriterijaus, kuriuo siekiama apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos ir kuris neleidžia atlikti valstybės pagalba finansuojamų įsigijimų, nesančių neišvengiamai būtinų siekiant užtikrinti bendrovės naudos gavėjos gyvybingumo atkūrimą (be kita ko, žr. šio sprendimo 47, 54 ir 59 punktus). Be to, akivaizdu, kad ABN Amro pasiūlytą kompensavimo mechanizmą, pagal kurį Komisija iš esmės sutiktų su naujais įsigijimais, jeigu jų vertė atitiktų banko aktyvų perleidimą, būtų sunkiau įgyvendinti ir lengviau apeiti. Taigi, neįrodyta, kad tai yra tinkami alternatyvūs sprendimai, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 74 punkte nurodytą teismo praktiką.

87

Dėl Nyderlandų valstybės ir ABN Amro pasiūlyto alternatyvaus draudimo įsigyti akcijų išimties varianto, pagal kurį draudimas būtų netaikomas įsigijimams, „susijusiems su valdymo, paslaugų ar informacinių technologijų bendrovėmis, siekiant padidinti dabartinės veiklos efektyvumą“, reikia priminti, kad ABN Amro prašymu ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje, be de minimis įsigijimų išimties, numatyta privataus kapitalo įsigijimų, kurie atitinka jos verslo planą ir „Privataus kapitalo“ padalinio biudžetą, ir tam tikrų ABN Amro„Energetikos, prekių ir transporto“ padalinio įsigijimų, kad paremtų jos įprastą finansavimo verslą, jeigu jie atitinka ABN Amro verslo planą ir planuojamą to padalinio biudžetą, išimtis.

88

Tiesa, tam tikru administracinės procedūros momentu Nyderlandų valstybė ir ABN Amro pasiūlė šio sprendimo 87 punkte pateiktą išimties formuluotę. Atsakydama į šį pasiūlymą Komisija pažymėjo, kad ji yra linkusi nagrinėti papildomas draudimo įsigyti akcijų išimtis, jei bus įrodyta, kad šie įsigijimai yra būtini siekiant užtikrinti įmonės gyvybingumą. ABN Amro atsakė negalinti nurodyti konkrečių sandorių, nes tai priklauso nuo patrauklių ir su jos portfeliu privačios bankininkystės sektoriuje suderinamų objektų buvimo ir kad ji ketina atlikti strateginę savo portfelio analizę. Kaip buvo pripažinta nagrinėjant šio ieškinio pagrindo pirmą dalį, pareikalavusi, kad tarp galimybės įsigyti akcijų ir banko gyvybingumo garantijos būtų ryšys, Komisija nepažeidė komunikatų ir nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos; toks Komisijos požiūris nepažeidžia proporcingumo principo, nes pasiūlyta išimtis akivaizdžiai neleidžia Komisijai įsitikinti, kad pagalba yra apribota iki mažiausios būtinos sumos.

89

Bendrai kalbant apie tai, kad ginčijamame sprendime numatytos draudimo išimtys, ABN Amro nuomone, neleidžia atlikti būtino jos aktyvų portfelio subalansavimo ir trukdo įmonei, kaip jai atrodo, tinkamai veikti, nors kelios jos pasiūlytos formuluotės būtų leidusios atlikti tokį subalansavimą, pažymėtina, jog, kaip priminta šio sprendimo 60 punkte, Restruktūrizavimo komunikate nėra nustatytas įmonės naudos gavėjos efektyvumo kriterijus, todėl ši aplinkybė taip pat neįrodo, kad buvo pažeistas proporcingumo principas.

90

Be to, kalbant apie tai, ar Komisija galėjo vietoj ginčijamame sprendime nustatyto draudimo įsigyti akcijų numatyti ABN Amro balanso dydžio augimo apribojimą, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ABN Amro pažymėjo, kad per tyrimo procedūrą tokia priemonė nebuvo pasiūlyta kaip alternatyvus sprendimas.

91

Galiausiai dėl ABN Amro argumento, jog Komisija nepakankamai atsižvelgė į mažiausią riziką konkurencijai, kurią kelia jai suteikta valstybės pagalba, palyginti su pagalba kitiems bankams, nes akivaizdu, kad jos atveju pagalbos poreikio nelėmė FBN ir ABN Amro N ankstesnė veikla, pažymėtina, jog, nepaisant to, ar toks argumentas yra susijęs su Komisijos pareiga pagal proporcingumo principą, kuriuo galima pagrįstai remtis siekiant užginčyti draudimo įsigyti akcijų tinkamumą, jam negalima pritarti.

92

Nors Komisija pripažįsta, pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamojoje dalyje, kad FBN ir ABN Amro N nereikia valstybės pagalbos dėl to, kad jos priėmė netinkamus valdymo sprendimus ir kad šiuo atveju suteikta pagalba konkurenciją iškreipia gerokai mažiau negu patvirtinta pagalba finansų įstaigoms, kurios sukaupė pernelyg didelę riziką, ji pagrįstai teigia, kad tai, jog pagalba nedaro moralinės žalos, nereiškia, kad ji neiškraipo ar negali iškraipyti konkurencijos, kaip pažymėta šio sprendimo 45 punkte.

93

Be to, iš komunikatų matyti, kad nors banko naudos gavėjo rizikos profilis yra svarbus veiksnys vertinant elgsenos priemonių būtinumą, reikia taip pat atsižvelgti į kitus veiksnius, kaip antai struktūrinių priemonių buvimą, o to ABN Amro neginčija.

94

Komunikato dėl kapitalo atkūrimo 38 punkte, kurį cituoja pati ABN Amro, dėl to aiškiai sakoma:

„Elgesio užtikrinimo priemonių mastas bus grindžiamas proporcingumo vertinimu, atsižvelgiant į visus susijusius veiksnius ir visų pirma į banko gavėjo rizikos pobūdį.“

95

Remiantis tuo, darytina išvada, kad vertinant elgsenos priemonių reikalingumą reikia atsižvelgti ne tik į banko rizikos pobūdį, bet ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, struktūrinių priemonių buvimą.

96

Be to, Komunikato dėl kapitalo atkūrimo priede yra pateikiamas banko rizikos pobūdžio vertinimo rodiklių sąrašas. Kaip teigia Komisija, reikalaujamos kapitalo atkūrimo apimties, atsižvelgiant į tai, ar ji viršija 2 % pagal riziką įvertinto turto, kriterijus yra svarbus rodiklis.

97

Kalbant apie ABN Amro suteiktą pagalbą, iš ginčijamo sprendimo 279 ir 280 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ABN Amro gavo kapitalo atkūrimo pagalbą, smarkiai viršijančią 2 % pagal riziką įvertinto turto ribą, ir 71,7 milijardo likvidumo pagalbą.

98

Be to, kaip vis dėlto priminė Komisija, iš ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji manė, jog šiuo atveju poreikio gauti valstybės pagalbą nenulėmė „daugiausiai“ praeityje priimti blogi valdymo sprendimai. Taigi, ji nusprendė, kad pagalba gali mažiau paveikti rinką, palyginti su bankams, kurie sukaupė pernelyg didelę riziką, suteikta pagalba. Būtent dėl šios priežasties veiklos perleidimai, neskaitant Hollandsche Bank-Unie ir IFN Finance veiklos, kurie buvo atlikti leidus koncentracijos tarp ABN Amro N ir FBN sandorį (žr. šio sprendimo 8 punktą), nebuvo laikomi būtinais.

99

Dėl išsamumo dėl kitų ABN Amro iki ginčijamo sprendimo priėmimo atliktų veiklos perleidimų galima pažymėti, kad to sprendimo 316 konstatuojamojoje dalyje užsimenama apie bendrovių Prime Fund Solutions (PFS) ir Intertrust pardavimą. Jos taip pat minimos ginčijamo sprendimo 330 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra 6.3.3 dalyje, susijusioje su konkurencijos iškraipymą ribojančiomis priemonėmis. Komisija pagrįstai teigia, kad PFS perleidimas gali būti laikomas priemone, kurios ABN Amro ėmėsi siekdama užtikrinti gyvybingumą. Tai matyti iš ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamosios dalies, kur sakoma, kad šis subjektas kėlė grėsmę gyvybingumui dėl to, kad 2008 m. patyrė didelių nuostolių „dėl Madoff sukčiavimo“, o to ABN Amro neginčija. Dėl Intertrust pažymėtina, kad tai buvo ABN Amro iniciatyva, ir nors Komisija nusprendė, kad jos poveikis konkurencijai bus teigiamas, ji yra maža įmonė (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis). Be to, atsakydama į ieškinyje suformuluotą ABN Amro argumentą dėl Intertrust perleidimo svarbos atsižvelgiant į jos veiklos apimtį patikos ir bendrovių valdymo srityje Komisija pridūrė, kad Intertrust turi reputacijos problemų ir kad kiti bankai atsiskyrė nuo jos veiklos šioje srityje, o to ABN Amro neginčija. Taigi, tikrai nėra įrodyta, kad šie veiklos perleidimai turi būti laikomi korekcinėmis struktūrinėmis priemonėmis, kurios turėtų leisti užginčyti Komisijos nustatyto draudimo įsigyti akcijų griežtumą ar net būtinumą.

100

Todėl ABN Amro argumentą, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jos rizikos profilį ir tariamai žalos nedarantį pagalbos pobūdį, jai turėjo būti nustatyta ne tokia griežta nei draudimas įsigyti akcijų elgsenos priemonė, ir kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į šiuo ypatumus, reikia atmesti.

101

Taigi, ieškovė neįrodė, kad apibrėždama ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustatyto draudimo įsigyti akcijų apimtį Komisija pažeidė proporcingumo principą. Todėl pirmojo ieškinio antrą dalį taip pat reikia atmesti.

102

ABN Amro teigia, kad šiuo atveju nustačiusi griežtesnį nei kituose sprendimuose draudimą įsigyti akcijų Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

103

Pirma, ji teigia, kad daugumoje dabartinių sprendimų apsiribojama draudimu įsigyti finansų institucijas ar įmones konkurentes arba ribojami įsigijimai, kurie neatitinka tam tikro banko verslo modelio. Ji turi omenyje šiuos Komisijos sprendimus: 2009 m. gegužės 5 d. Sprendimą C (2009) 3708 galutinis dėl valstybės pagalbos Commerzbank Nr. 244/09 (toliau – Sprendimas Commerzbank); 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendimą C (2009) 9087 galutinis dėl Jungtinės Karalystės Lloyds Banking Group suteiktos valstybės pagalbos Nr. 428/09 (toliau – Sprendimas Lloyds); 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendimą C (2009) 8980 galutinis dėl Belgijos KBC suteiktos valstybės pagalbos C 18/09 (ex Nr. 360/09) (toliau – Sprendimas KBC); 2009 m. kovo 31 d. Sprendimą C (2009) 2585 galutinis, klaidų ištaisymas dėl Nyderlandų ING suteiktos valstybės pagalbos C 10/09 (ex Nr. 138/09) (toliau – Sprendimas ING); 2009 m. gruodžio 14 d. Sprendimą C (2009) 1012 galutinis dėl Jungtinės Karalystės Royal Bank of Scotland suteiktos valstybės pagalbos Nr. 422/09 ir Nr. 621/09 (toliau – Sprendimas RBS); 2009 m. birželio 30 d. Sprendimą C (2009) 5260 galutinis dėl Vokietijos LBBW suteiktos valstybės pagalbos C 17/09 (ex Nr. 265/09) (toliau – Sprendimas LBBW); 2008 m. lapkričio 19 d. Sprendimą C (2008) 7388 galutinis dėl Dexia suteiktos valstybės pagalbos C 9/09 (ex Nr. 49/08, Nr. 50/08 ir Nr. 45/08) (toliau – Sprendimas Dexia) ir 2009 m. lapkričio 4 d. Sprendimą C (2009) 8558 galutinis dėl Vokietijos Sparkasse Köln / Bonn suteiktos valstybės pagalbos C 32/09 (ex Nr. 50/09) (toliau – Sprendimas Sparkasse Köln / Bonn).

104

Antra, dauguma reikšmingų sprendimų ir ypač sprendimai Lloyds, ING, RBS ir LBBW tik draudžia įsigyti visą bendrovę arba jos kontrolę. Kiti sprendimai, pavyzdžiui, 2010 m. rugpjūčio 17 d. Komisijos sprendimas C (2010) 5740 galutinis dėl Nyderlandų Aegon suteiktos restruktūrizavimo pagalbos Nr. 372/09 (toliau – Sprendimas Aegon) ir Sprendimas Sparkasse Köln / Bonn, draudžia įsigyti daug daugiau nei 5 % akcijų. Nė vienas reikšmingas sprendimas nedraudžia įsigyti daugiau nei 5 % bet kokios įmonės akcijų, nors beveik visos kitos minimos finansų institucijos gavo kur kas didesnę pagalbą.

105

Beje, ABN Amro teigia, kad nagrinėjamu draudimu nustatytos išimtys nekeičia išvados dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes sprendimuose, kuriuose nustatytas mažesnės apimties draudimas, yra numatytos panašios išimtys, nors kituose sprendimuose yra papildomos išimtys, kurias Komisija atsisakė jai suteikti, nors ji padavė prašymus dėl kai kurių iš jų.

106

Be to, ABN Amro pažymi, kad jai nustatyto draudimo griežtumas yra tikrai stebinantis, nes beveik visos kitos finansų institucijos, kurioms nustatytas analogiškas, bet ne toks griežtas draudimas, gavo daug didesnę pagalbą, vertinant ją absoliučiais ar santykiniais dydžiais.

107

Maža to, ABN Amro atmeta Komisijos argumentą, kad jos situacijos negalima lyginti su kitų bankų, kuriems taip pat nustatytos struktūrinės priemonės, situacija. Pasak jos, šios struktūrinės priemonės tiems kitiems bankams buvo nustatytos ilgalaikio gyvybingumo sumetimais. Ji, beje, primena, kad ji taip pat perleido tam tikrus aktyvus.

108

Galiausiai ABN Amro pažymi, kad galimybė pateikti motyvuotą prašymą siekiant gauti specifinio sandorio patvirtinimą yra numatyta daugelyje kitų sprendimų, tačiau šiuo atveju Komisija atsisakė tokią galimybę numatyti ginčijamame sprendime, nors ji pateikė tokį prašymą.

109

Komisija teigia, kad ši ieškinio dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes kiekvienas valstybės pagalbos atvejis turi būti vertinamas atskirai ir tokia pagalba, kaip nagrinėjamoji, gali būti patvirtinta, tik jei tenkinamos trys pagrindinės Restruktūrizavimo komunikate numatytos sąlygos ir dėl to vertinimą reikia atlikti atsižvelgiant į restruktūrizavimo planą, nustatytus įpareigojimus ir sąlygas, todėl viena priemonė negali būti nagrinėjama izoliuotai.

110

Pagal bendrąjį Sąjungos teisės vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink. p. I-9895, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

111

Be to, Restruktūrizavimo komunikato 38 punkte pažymima, kad vertindama reikiamą „struktūrinių priemonių“ konkurencijos iškraipymui ištaisyti apimtį ir laikydamasi vienodo požiūrio principo Komisija atsižvelgs į priemones, tuo pačiu metu numatytas bylose, susijusiose su tomis pačiomis rinkomis arba rinkos segmentais. Žinoma, „struktūrinių priemonių“ pasekmės konkurencijai sektoriuje paprastai yra didesnės nei kitų rūšių priemonių. Tačiau nėra pagrindo Restruktūrizavimo komunikato 38 punkte reikalaujamos analizės neišplėsti Komisijos dėl potencialiai svarbių ekonominių pasekmių nustatomoms elgsenos priemonėms, kaip antai draudimams įsigyti akcijų. Atsižvelgiant į šiuos Restruktūrizavimo komunikate esančius svarstymus, kaltinimo dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo negalima iš karto atmesti kaip netinkamo.

112

Vis dėlto sunkumas kyla dėl to, ar sprendimus, kuriais bankų sektoriuje restruktūrizavimo plano pagrindu leidžiama valstybės pagalba, kuriai taikomos įvairios sąlygos, galima laikyti panašiais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 110 punkte nurodytą teismo praktiką.

113

Kaip teisingai primena Komisija, tokia pagalba, kaip nagrinėjama šioje byloje, gali būti patvirtinta tik tada, kai tenkinamos esminės Restruktūrizavimo komunikate numatytos sąlygos, o tai reikalauja visapusiškos Komisijos sprendimų analizės, grindžiamos restruktūrizavimo planu ir atitinkamais įsipareigojimais ir sąlygomis, todėl įvairiuose sprendimuose nustatytų individualių priemonių palyginimas yra labai rizikingas. Nors negalima atmesti galimybės in abstracto palyginti specifines restruktūrizavimo priemones ir įvairiuose sprendimuose numatytas sąlygas, vis dėlto restruktūrizuojant įmonę dėmesys turi būti skiriamas jai pačiai būdingoms problemoms, o kitų įmonių patirtis kitomis aplinkybėmis gali būti nesvarbi (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Alitalia prieš Komisiją 478 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

114

Bet kuriuo atveju, jei Bendrajam Teismui reikėtų nagrinėti, ar kituose Komisijos sprendimuose, kuriais remiasi ABN Amro, tirtos situacijos yra panašios į ieškovės situaciją, pareiga įrodyti, ar jos yra panašios ar nepanašios, tenka pastarajai.

115

Kalbant apie ABN Amro nurodytus sprendimus pirmiausia reikia paminėti tuos, kuriuose buvo draudžiama įsigyti tik to paties sektoriaus įmonių akcijų, pavyzdžiui, sprendimus Commerzbank, Lloyds, KBC, ING, RBS, LBBW, Dexia ir Sparkasse Köln / Bonn.

116

Šiuo atžvilgiu iš karto reikia pažymėti, kad nors šie bankai veikia tame pačiame veiklos sektoriuje kaip ir ABN Amro, jie pasižymi ypatingomis savybėmis ir veikia specifinėje aplinkoje. Dėl visų šių bankų Komisijai buvo pateiktas restruktūrizavimo planas ir nustatyti specifiniai įpareigojimai, tačiau neįrodyta, kad tokio plano charakteristikos būtų tokios pačios kaip ABN Amro plano, o tai paneigia nagrinėjamų situacijų panašumą.

117

Be to, kaip tvirtina Komisija, visi šie bankai buvo priversti sumažinti balansus ir daugumoje atvejų perleisti tam tikrą veiklą; ši aplinkybė akivaizdžiai gali turėti įtakos elgsenos priemonių, dėl kurių išreikštas sutikimas, griežtumui, o tai irgi paneigia jų panašumą į šioje byloje nustatytas priemones.

118

Žinoma, kaip teigia ABN Amro, kai kurios šios struktūrinės priemonės šiems kitiems bankams buvo nustatytos siekiant užtikrinti jų gyvybingumą. Vis dėlto atrodo, kad kai kuriais atvejais perleidimai buvo nustatyti siekiant kompensuoti ar sumažinti konkurencijos iškraipymus. Kaip pažymi Komisija, sprendimai Commerzbank, Lloyds, KBC, ING, RBS, LBBW, Dexia, Sparkasse Köln / Bonn ir Aegon yra sprendimų, kuriuose, kitaip nei ABN Amro atveju, struktūrinės priemonės buvo nustatytos, be kita ko, siekiant sumažinti konkurencijos iškraipymo riziką, pavyzdžiai.

119

Be to, reikia pažymėti, kad draudimų, kuriems pritarta šių kitų bankų atveju, apimtis nėra tokia siaura, kaip teigia ABN Amro. Kai kurių bankų atveju draudimas taikomas tik siekiant įsigyti tame pačiame sektoriuje veikiančių bendrovių akcijų. Tačiau ABN Amro nurodomuose sprendimuose Lloyds ir RBS bankai naudos gavėjai negali nei įsigyti finansų institucijų akcijų, nei atlikti įsigijimų, neatitinkančių jų komercinio modelio. Be to, Sprendime Aegon draudimas apima „business entities“ (verslo subjektus), o ši sąvoka apima ir finansų sektoriuje neveikiančias bendroves.

120

Be to, atsakydama į ABN Amro argumentus Komisija nurodo savo 2010 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą C (2010) 6202 galutinis, klaidų ištaisymas dėl Latvijos AS Parex banka suteiktos valstybės pagalbos C 26/09 (ex Nr. 289/09) ir 2011 m. kovo 31 d. Sprendimą C (2011) 2262 galutinis dėl Austrijos Kommunalkredit Austria AG suteiktos valstybės pagalbos SA.32745 (2011/NN), kurie yra kiti sprendimų, kuriuose draudžiama įsigyti ne finansų sektoriuje veikiančių įmonių akcijų, pavyzdžiai.

121

Dėl to, kad sprendimai Lloyds, KBC, ING, RBS ir LBBW apima tik visos įmonės įsigijimą arba daug didesnio nei 5 % kapitalo įsigijimą, pažymėtina, kad šiuose sprendimuose esantys draudimai tikrai taikomi bendrovių, o ne tik dalies jų kapitalo įsigijimui. Tai pasakytina ir Sprendimo Commerzbank atveju. Be to, Sprendime Aegon kalbama apie 20 ar daugiau procentų kitų komercinių įmonių akcijų įsigijimą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad sprendimuose C (2010) 6202 galutinis, klaidų ištaisymas ir C (2011) 2262 galutinis draudimas apima bet kokį kapitalo įsigijimą. Taigi, tarp ieškovės nurodytų sprendimų yra bent du sprendimai, kurie šiuo atveju leidžia paneigti ABN Amro argumentą, kad jokiam kitam bankui nebuvo nustatytas toks griežtas draudimas.

122

Antra, dėl sprendimų, kuriuose yra numatytos papildomos išimtys, palyginti su nustatytomis ABN Amro, ši nurodo Sprendimą Aegon. Šiame sprendime yra įtvirtinta draudimo atlikti „[įsigijimus], susijusius su valdymo, paslaugų ar informacinių technologijų bendrovėmis, siekiant padidinti dabartinės veiklos efektyvumą“, išimtis, kurios ABN Amro prašė, bet negavo, nes Komisija priminė, jog yra būtina įrodyti, kad įsigijimai būtini siekiant užtikrinti įmonės gyvybingumą. Dėl Aegon atveju taikytos draudimo išimties Komisija teigia, kad šios įmonės balansas sumažėjo maždaug 6 % ir ji turėjo atsisakyti tam tikros veiklos. Paklausta Bendrojo Teismo, ar išimtis atlikti „[įsigijimus], susijusius su valdymo, paslaugų ar informacinių technologijų bendrovėmis, siekiant padidinti dabartinės veiklos efektyvumą“Aegon buvo suteikta įrodžius, kad jie yra būtini siekiant užtikrinti šios įmonės gyvybingumą, Komisija paaiškino, kad šios įmonės restruktūrizavimo plane kalbama apie esamos veiklos efektyvumo pagerinimą, todėl jos tarnybos numatė šią išimtį, kaip matyti iš nagrinėjamo sprendimo 119 punkto. Ji taip pat pažymėjo, kad Aegon nepasinaudojo bendra de minimis išlyga, kuri numatyta ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 2 dalyje. Šios aplinkybės pakanka nuspręsti, kad Aegon atvejis nepanašus į ABN Amro atvejį.

123

Galiausiai, kalbant apie aiškios nuostatos dėl galimybės pranešti Komisijai apie specifinius įsigijimus ir gauti jos leidimą neįtraukimą į ginčijamą sprendimą, reikia duoti nuorodą į 64–67 punktuose atliktos šio ieškinio pagrindo pirmos dalies analizę, iš kurios matyti, kad šis kaltinimas bet kuriuo atveju turi būti atmestas.

124

Todėl pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

125

ABN Amro iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą ir pareigą teisiškai motyvuoti ginčijamą sprendimą, nes ginčijamame sprendime nagrinėdama, ar būtina uždrausti įsigyti akcijų, ji viso labo tik pateikė nuorodą į Restruktūrizavimo komunikate įtvirtintus principus.

126

Pasak jos, pirma, nuoroda į Restruktūrizavimo komunikatą, kur kalbama tik apie draudimą atlikti įsigijimus, kurie gali iškraipyti konkurenciją, negali pateisinti tokio griežto jai nustatyto draudimo; antra, Komisija esą turėjo išnagrinėti ir paaiškinti, kodėl buvo būtina nustatyti tokį griežtą draudimą ir kodėl nebuvo numatyti alternatyvūs mažiau griežti problemos sprendimo būdai; trečia, kadangi priėmus komunikatus ir ypač Restruktūrizavimo komunikatą pradėta vykdyti nauja politika, Komisijai juos įgyvendinat taikoma didesnė motyvavimo pareiga; ketvirta, Komisija neatsižvelgė į ypatingą jos situaciją; penkta, draudimo įsigyti akcijų būtinumo motyvavimas nėra tinkamas ir iš jo aiškiai ir vienareikšmiškai nematyti šios priemonės motyvų ir būtinumo; šešta, Komisija turėjo atlikti rinkos ir konkurencijos problemų analizę, kad galėtų pateisinti draudimą įsigyti akcijų.

127

Komisija tvirtina, kad buvo laikomasi gero administravimo principo ir kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai teisiškai motyvuotas.

128

Pirma, dėl tariamo gero administravimo principo pažeidimo reikia priminti, kad viena iš Sąjungos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktą).

129

Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad Komisija, Nyderlandų valstybė ir ABN Amro ne kartą keitėsi nuomonėmis dėl draudimo įsigyti akcijų, ir tai užfiksuota byloje, akivaizdu, kad Komisija rūpestingai ir nešališkai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes.

130

Tiesa, nors Komisija sutiko su kai kuriomis draudimo įsigyti akcijų išimtimis, kurių prašė Nyderlandų valstybė ir ABN Amro, ji griežtai laikėsi pozicijos, kad šis draudimas turi apimti visų rūšių įmones ir 5 ar daugiau procentų bendrovių akcijų įsigijimą. Tačiau, be kita ko, iš šiame sprendime atlikto šio ieškinio pagrindo pirmos dalies nagrinėjimo matyti, kad tokia pozicija yra grindžiama jos išvada, kad valstybės pagalbos griežto apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principas neleido jai laikytis lankstesnės pozicijos ir sutikti, pavyzdžiui, su ABN Amro pasiūlytomis išimčių formuluotėmis. Reikia priminti, kad Komisija pasiūlė ABN Amro tiksliau suformuluoti, kokios rūšies įsigijimai, jos nuomone, yra būtini siekiant užtikrinti jos gyvybingumą, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ji nesugebėjo to padaryti.

131

Antra, dėl tariamo pareigos motyvuoti pažeidimo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje numatyta pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos samprotavimus, kad Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo priežiūrą, o suinteresuotieji asmenys – sužinoti apie priimtos priemonės pagrindą tam, kad apgintų savo teises ir patikrintų, ar sprendimas yra pagrįstas. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas ir 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T‑238/09, neskelbiamo Rinkinyje, 37 punktas).

132

Konkrečiai kalbant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų. Pakanka, kad ji išdėstytų esminę reikšmę sprendimo struktūroje turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink. p. I-4777, 96 punktas ir 2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, T-102/07 ir T-120/07, Rink. p. II-585, 180 punktas).

133

Dėl nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas, nagrinėjant šio ieškinio pagrindo pirmą–trečią dalis buvo pasakyta, kad elgsenos priemonė negali būti nagrinėjama izoliuotai, nes visos bankui nustatytos sąlygos ir restruktūrizavimo planas leidžia Komisijai manyti, kad pagalba nepažeidžia komunikatuose nustatytų sąlygų, atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, todėl yra suderinama su vidaus rinka.

134

Nesant reikalo kelti klausimo, kokios yra konkrečios šių aplinkybių pasekmės Komisijos pareigai individualiai motyvuoti specialių priemonių ar sąlygų nustatymą, reikia pažymėti, kad, be kita ko, ginčijamo sprendimo 309–314 punktuose, kurių tekstas yra pateiktas šio sprendimo 36 punkte, Komisija teisiškai įrodė, kad yra būtina uždrausti įsigyti akcijų.

135

Tiesa, kaip tvirtina ABN Amro, motyvavimas yra santykinai glaustas ir jį daugiausia sudaro Restruktūrizavimo komunikato principų priminimas. Vis dėlto, priešingai, nei teigia ABN Amro, motyvai aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžia Komisijos samprotavimus, kaip reikalaujama šio sprendimo 131 punkte nurodytoje teismo praktikoje, nes ji, be kita ko, taikė šiame komunikate įtvirtintą principą.

136

Nors ginčijamame sprendime nenagrinėjamos ABN Amro pasiūlytos alternatyvios priemonės, iš pateiktų motyvų matyti, kad buvo būtina griežtai taikyti nurodytus principus, todėl nebuvo galima taikyti švelnesnių alternatyvių problemos sprendimo būdų. Kaip matyti iš šio sprendimo 132 punkte nurodytos teismo praktikos, Komisija bet kuriuo atveju neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų argumentų, be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad Komisija keitėsi nuomonėmis su Nyderlandų valstybe ir ABN Amro ir tada aiškiai nurodė, kodėl kai kurie pasiūlyti sprendimai nepriimtini.

137

Galima nurodyti, pavyzdžiui, Komisijos darbo grupės, atsakingos už šią bylą, atsakymą į ABN Amro2010 m. rugsėjo 6 d. pasiūlytų priemonių formuluotę. Jame paaiškinama, pirma, kad draudimo apribojimas kitų įmonių kontrolinio akcijų paketo įsigijimu leistų atlikti norimus įsigijimus, o ji gali leisti tik tuos įsigijimus, kurie yra būtini siekiant užtikrinti įmonės gyvybingumą, ir, antra, kad įsigijimų kompensavimas pajamomis iš aktyvų pardavimo yra nepriimtinas, nes iš pardavimų gautos lėšos turi būti naudojamos siekiant kuo labiau sumažinti pagalbos sumą. Be to, iš kai kurių byloje esančių elektroninių laiškų matyti, kad Komisija atmetė ABN Amro pasiūlymus, kuriais iš esmės siekiama taikant tam tikras sąlygas draudimą apriboti įsigijimais, viršijančiais 20 %, kiek jie susiję su ne Nyderlanduose įsteigtomis kredito įmonėmis, ir jo netaikyti įsigijimams, susijusiems su valdymo, paslaugų ar informacinių technologijų bendrovėmis, siekiant padidinti dabartinės veiklos efektyvumą, ir pakartojo savo argumentą, jog ji gali pritarti tik tiems įsigijimams, dėl kurių įrodyta, kad jie būtini siekiant užtikrinti įmonės gyvybingumą, kad ji laukė tokių įrodymų, tačiau jų negavo.

138

Todėl pagal analogiją remiantis teismo praktika, jog asmeniui nenaudingas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Bamba, C‑417/11 P, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), šiuo atveju negalima teigti, kad ginčijamas sprendimas nėra teisiškai motyvuotas, nes jame nekalbama apie ABN Amro per tyrimo procedūrą pateiktas ir Komisijos atmestas alternatyvias priemones.

139

Dėl klausimo, ar Komisijai taikoma didesnė motyvavimo pareiga, nes priėmus komunikatus pradėta vykdyti nauja politika, ABN Amro, atrodo, nurodo teismo praktiką, pagal kurią, nors Komisijos sprendimas, priimamas vadovaujantis nusistovėjusia sprendimų praktika, gali būti motyvuojamas glaustai, t. y. darant nuorodą į tokią praktiką, tuo atveju, kai sprendimas pastebimai peržengia ankstesniais sprendimais nubrėžtas ribas, Komisija privalo aiškiai išplėtoti savo argumentus (1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupement des fabricants de papiers peints de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 31 punktas; 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Département du Loiret, C-295/07 P, Rink. p. I-9363, 44 punktas ir 2011 m. rugsėjo 29 d. ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C-521/09 P, Rink. p. I-8947, 155 punktas). Tačiau ši teismo praktika negali būti taikoma tokiu atveju kaip šis, kai Komisija, užuot nutolusi nuo nusistovėjusios sprendimų praktikos, nurodo griežtai taikanti komunikatų principus.

140

Be to, dėl ABN Amro nurodomos aplinkybės, kad Restruktūrizavimo komunikatu grindžiami motyvai negali pateisinti nustatyto draudimo, nes jame kalbama tik apie įsigijimus, kurie gali daryti poveikį konkurencijai, pažymėtina, kad tai yra motyvų galiojimo ginčijimas iš esmės, o šis klausimas buvo išnagrinėtas prie šio ieškinio pagrindo pirmos dalies.

141

Maža to, tai, kad Komisija draudimą įsigyti akcijų pateisina visų pirma kaip priemonę, kurią lemia pagalbos apribojimo iki mažiausios būtinos sumos principas, paaiškina, kodėl nebuvo atliktas detalus restruktūrizavimo poveikio bankininkystės rinkai tyrimas. Dėl ginčijamo sprendimo palyginimo su Sprendimu Lloyds, kuriuo remiasi ABN Amro ir teigia, kad tas sprendimas yra daug detaliau motyvuotas ir atitinka komunikatus, pažymėtina, kad Sprendime Lloyds atlikta Komisijos analizė iš esmės nėra išsamesnė, nei ginčijame sprendime atlikta analizė, be to, bet kuriuo atveju kito sprendimo motyvavimo apimtis nėra tokia reikšminga, kad leistų Bendrajam Teismui įvertinti, ar ginčijamas sprendimas yra teisiškai motyvuotas.

142

Taigi, pirmojo ieškinio pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta, o kartu – ir visas pirmasis ieškinio pagrindas.

143

Šis ieškinio pagrindas susijęs su ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 3 dalimi (šio sprendimo 13 punktas), pagal kurį draudimas įsigyti akcijų taikomas bent trejus metus nuo ginčijamo sprendimo datos arba iki dienos, kurią Nyderlandų valdomas akcijų paketas sumažėja iki mažiau nei 50 %, bet ne ilgiau kaip penkerius metus nuo ginčijamo sprendimo priėmimo datos.

144

Šį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys. Pirma dalis siejama su SESV 345 straipsnio pažeidimu numačius, kad draudimo įsigyti akcijų taikymo trukmė priklauso nuo valstybei priklausančių nuosavybės teisių. Antra dalis siejama su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu ir klaidingu komunikatų taikymu. Trečia dalis siejama su vienodo požiūrio principo pažeidimu. Ketvirta dalis siejama su proporcingumo principo pažeidimu, o penkta – su gero administravimo principo pažeidimu ir motyvų nepateikimu, kaip suprantama pagal SESV 296 straipsnį.

145

ABN Amro teigia, kad buvo pažeistas SESV 345 straipsnis, nes ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje yra įtvirtintas ryšys tarp valstybės turimų mažiausiai 50 % akcijų ir draudimo įsigyti akcijų taikymo maksimalų dvejų metų laikotarpį praėjus pradiniam trejų metų laikotarpiui. Ji, be kita ko, teigia, kad SESV 345 straipsnis draudžia Komisijai priimti sprendimą darant skirtumą pagal tai, ar įmonės kapitalas yra viešas, ar privatus. Ji pabrėžia, kad valstybės nuosavybė pati savaime nėra valstybės pagalba, ir tvirtina, kad pagal SESV 345 straipsnį neteisėta yra manyti, kad valstybės nuosavybė savaime yra pranašumas, lygiavertis valstybės pagalbai.

146

Komisija nesutinka su šiais argumentais. Pasak jos, SESV 345 straipsnyje nustatoma pareiga būti neutraliam įmonės viešos ar privačios nuosavybės atžvilgiu, bet jis nedraudžia nevienodo vertinimo.

147

Pagal SESV 345 straipsnį Sutartys jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą.

148

Iš teismo praktikos matyti, kad SESV 345 straipsniu nesiekiama valstybėse narėse egzistuojančioms nuosavybės sistemoms netaikyti pagrindinių Sutarties nuostatų (2007 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-503/04, Rink. p. I-6153, 37 punktas). Sutarties konkurencijos normos, kurios yra pagrindinės normos, vienodai taikomos viešosioms ir privačioms įmonėms, todėl negali būti manoma, kad šia nuostata yra ribojama valstybės pagalbos sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą (žr. 2003 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen prieš Komisiją, T-228/99 ir T-233/99, Rink. p. II-435, 193 ir 194 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

149

Pasak ABN Amro, draudimo įsigyti akcijų pabaigos susiejimas su numanomu jos (dalinio) privatizavimo momentu pažeidžia šią nuostatą, nes taip Komisija pasekmes kildina iš paprasto fakto, kad dauguma ABN Amro akcijų priklauso valstybei. Ji neteigia, kad valstybės pagalbos taisyklės turi būti taikomos skirtingai dėl to, kad ją valdo valstybė, bet mano, kad dėl šios aplinkybės ji neturi nukentėti.

150

Šiems argumentams negalima pritarti.

151

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamosios dalies (žr. šio sprendimo 36 punktą), Komisija nemano, kad įmonės buvimas valstybės nuosavybe yra valstybės pagalba. Iš tikrųjų toje konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad valstybės nuosavybės pasibaigimas yra alternatyvus būdas nustatant, kada baigiasi pagalba suteiktas pranašumas. Iš to išplaukia, kad Komisija mano, jog ji turi sušvelninti Nyderlandų valstybės nacionalizuojant FBN ir vėlesnėmis kapitalo atkūrimo priemonėmis suteiktos pagalbos pasekmes, kurios, pasak jos, jaučiamos tol, kol valstybė turi daugumą ABN Amro akcijų.

152

Be to, draudimas įsigyti akcijų bus nebetaikomas po penkerių metų, net jei, pavyzdžiui, Nyderlandų valstybė tuo metu nebūtų sumažinusi savo turimų akcijų iki mažiau nei 50 %.

153

Kaip teisingai teigia Komisija, iš SESV 345 straipsnio nematyti, kad ji negali valstybės atliekamam daugumos įmonės akcijų valdymui priskirti jokių pasekmių, jei mano, kad yra tam objektyvus pagrindas. Būtent tokio požiūrio buvo laikomasi šiuo atveju. Jo teisingumą reikia plačiau išnagrinėti svarstant kitas antrojo ieškinio pagrindo dalis.

154

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad ginčijamame sprendime valstybės nuosavybė nėra prilyginama valstybės pagalbai ir jame įvardyta objektyvi priežastis, kurios pagrindu valstybės valdoma dauguma banko nuosavybės šiomis aplinkybėmis yra naudojama kaip atskaitos taškas, todėl tai negali būti laikoma valstybės nuosavybės diskriminavimu.

155

Taigi antrojo ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

156

Šią dalį sudaro du kaltinimai: dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimo ir klaidingo komunikatų taikymo. Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį kaltinimą.

157

Pasak ABN Amro, kadangi šiuo atveju pagalbos poreikio nelemia pernelyg didelė susikaupusi rizika, atsižvelgiant į labai silpną jos rizikos profilį, šiuo atveju buvo pateisinamos tik ribotos elgsenos priemonės. Pasak jos, kadangi Restruktūrizavimo komunikato 40 punkte numatomas draudimo įsigyti akcijų pratęsimas iki restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos, bet koks ilgesnis nei trejų metų draudimas jos atveju yra nepriimtinas, nes ji visada buvo pelninga ir ginčijamame sprendime yra pripažinta gyvybingu subjektu. Be to, pasibaigus šiam laikotarpiui ji nėra restruktūrizuojama, nes jos restruktūrizavimas buvo baigtas tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, o 2009 m. restruktūrizavimo planas taikomas tik iki 2013 m. Komisijos argumentas, kad draudimą reikia taikyti tol, kol daugumą akcijų turintis valstybės akcininkas įsitikins kreditorių ir indėlininkų saugumu, nėra Restruktūrizavimo komunikatą atitinkantis pateisinimas.

158

ABN Amro priduria, jog Restruktūrizavimo komunikato 40 punkte numatyta, kad elgsenos priemonė gali būti išlaikyta atsižvelgiant į pagalbos apimtį, dydį ir trukmę, bet kadangi jos gauta pagalbos suma yra daug mažesnė už kitose atitinkamose bylose suteiktą pagalbą, nė vienoje iš šių kitų bylų draudimas įsigyti akcijų nesiekė penkerių metų.

159

ABN Amro taip pat primena, kad paties Restruktūrizavimo komunikato 14 punkte pripažįstama, jog ESV Sutartis yra neutrali viešos ar privačios nuosavybės klausimu, todėl teisinių pasekmių siejimas su tuo, kad banko kapitalas išlieka viešas, pažeidžia tą sutartį.

160

Galiausiai, ji tvirtina, kad Komisijos nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas yra nepagrįstas.

161

Kaip ir pirmojo ieškinio pagrindo atveju, Komisija teigia, kad ieškinio pagrindo dalis, susijusi su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu, nėra pagrįsta jokiais argumentais, todėl turi būti pripažinta nepriimtina. Be to, ABN Amro argumentai iš esmės nepagrįsti, nes elgsenos sąlygų laikotarpis taip pat turi būti vertinamas atsižvelgiant į principą, kad pagalba turi būti apribota iki mažiausios būtinos sumos.

162

Visų pirma reikia pažymėti, kad kai kurie ABN Amro argumentai yra jau išnagrinėti ir turi būti atmesti. Tai pasakytina apie argumentą, kad pagal jos rizikos profilį jai turėtų būti nustatytos lengvos elgsenos priemonės tiek pagal jų apimtį, tiek pagal trukmę. Šis argumentas išnagrinėtas šio sprendimo 91–100 punktuose, juose padaryta išvada, kad ABN Amro analizė turi būti niuansuota. Neįrodyta, pavyzdžiui, kad Komisija neatsižvelgė į šios bylos ypatybes, nes ABN Amro gavo labai didelę pagalbą ir jos atveju nebuvo nustatyta jokia struktūrinė priemonė. Be to, argumentas dėl kitose naujose bylose nustatytų draudimų įsigyti akcijų palyginimo bus svarstomas nagrinėjat šio ieškinio pagrindo trečią dalį.

163

Dėl ABN Amro argumento, susijusio su Restruktūrizavimo komunikato 14 punkto, kuriame teigiama, kad valstybės pagalbos taisyklės taikomos vienodai, neatsižvelgiant į tai, ar bankas yra privatus, ar priklauso valstybės nuosavybei, laikymusi, pažymėtina, kad šioje nuostatoje tik primenamas SESV 345 straipsnyje įtvirtintas principas, todėl šį argumentą reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių atmesta antrojo ieškinio pagrindo pirma dalis.

164

Dėl pagrindinio ABN Amro kaltinimo, susijusio konkrečiai su komunikatų nesilaikymu, reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 31 punkte, komunikatuose kalbama apie Komisijos diskreciją nustatyti sąlygas, kurios turi būti tenkinamos, kad pagalbos priemonę, kuri pašalina didelį valstybės narės ekonomikos veikimo sutrikimą, būtų galima pripažinti suderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu, kai, pavyzdžiui, reikia nustatyti struktūrines ar elgsenos priemones. Į tokios diskrecijos buvimą reikia atsižvelgti analizuojant kaltinimus, siejamus su komunikatų pažeidimu, nes Komisija turi priimti sprendimą dėl pagalbos suderinamumo remdamasi visomis priemonėmis ir sąlygomis ir atsižvelgdama į kiekvieno atvejo ypatybes.

165

Dėl draudimo įsigyti akcijų laikotarpio ginčijamo sprendimo 311 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 36 punktą) daroma nuoroda į Restruktūrizavimo komunikato 40 punktą.

166

Pagal šią nuostatą siekiant sumažinti konkurencijos iškraipymus nustatytas draudimas įsigyti akcijų turėtų būti taikomas trejus metus ir gali būti taikomas iki restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos, atsižvelgiant į pagalbos apimtį, dydį ir trukmę.

167

Toliau ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 36 punktą) Komisija vis dėlto priduria, kad draudimo įsigyti termino pratęsimas ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui gali būti pateisinamas tuo, kad nors dalis pagalbos jau buvo grąžinta, pagal tam tikras priemones suteiktos pagalbos ABN Amro negali grąžinti dėl formos, kuria ta pagalba buvo suteikta. Be to, kaip pažymėta nagrinėjant ieškinio pagrindo pirmą dalį, Komisija taip pat pabrėžia, kad valstybės nuosavybės pasibaigimas yra alternatyvus būdas nustatant, kada baigiasi pagalba suteiktas pranašumas, tačiau draudimas jokiu būdu negali galioti ilgiau kaip penkerius metus.

168

Savo argumentais ABN Amro iš esmės neginčija, kad pagal minėtą nuostatą draudimas įsigyti akcijų gali būti nustatytas trejų metų laikotarpiui, tačiau pažymi, kad toks turėjo būti maksimalus draudimo terminas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pasibaigus šiam laikotarpiui ji nebuvo restruktūrizuojama.

169

Kaip per posėdį pastebėjo Komisija, reikia pažymėti, kad Restruktūrizavimo komunikate konkrečiai neapibrėžiamas draudimų įsigyti akcijų, nustatytų siekiant užtikrinti, kad pagalba būtų apribota iki mažiausios būtinos sumos, laikotarpis. Tačiau, kadangi Restruktūrizavimo komunikato 23 punkte kalbama apie naudos gavėjo restruktūrizavimą, remiantis tuo galima daryti išvadą, kad tokia priemonė gali būti laikoma pagrįsta tol, kol egzistuoja tokios aplinkybės. Taigi, Restruktūrizavimo komunikato 23 punkte įtvirtinta taisyklė yra analogiška įtvirtintajai šio komunikato 40 punkte (šio sprendimo 166 punktas), į kurį daroma nuoroda ginčijamo sprendimo 311 ir 312 konstatuojamosiose dalyse ir kuriame pažymima, kad kai kurie draudimai įsigyti akcijų gali būti taikomi „iki restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos, priklausomai nuo pagalbos apimties, dydžio ir trukmės“. Taigi, reikia išsiaiškinti, ar šiuo atveju ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustatyto draudimo laikotarpis atitinka taip aiškinamą Restruktūrizavimo komunikato 23 punkte apibrėžtą taisyklę.

170

Ginčijamo sprendimo 76–92 konstatuojamosiose dalyse Komisija aprašo 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo plano turinį ir aktualią 2010 m. lapkričio mėn. plano versiją. ABN Amro teisingai teigia, kad finansinės šio restruktūrizavimo plano projekcijos nesiekia toliau nei 2013 m.

171

Vis dėlto iš ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio matyti, kad šiuo atveju ne pats banko restruktūrizavimo laikotarpis, kaip jis apibrėžtas įvairiose restruktūrizavimo plano versijose, lemia ginčijamos priemonės taikymo pabaigą, bet Nyderlandų valstybės turimų akcijų sumažėjimas iki žemesnės nei 50 % ribos.

172

Ginčijamame sprendime šio draudimo taikymo pabaiga taip pat tiesiogiai nesiejama su pagalbos pabaiga. Kaip paaiškinta ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje, suteiktos pagalbos, t. y. kapitalo atkūrimo pagalbos, pobūdis yra toks, kad ji iš dalies gali būti negrąžinta, ir to ABN Amro neginčija. Taigi, šiuo atveju neįmanoma nustatyti tiesioginio ryšio tarp draudimo įsigyti akcijų laikotarpio ir galimos pagalbos grąžinimo datos, kurią būtų galima laikyti žyminčia pagalbos laikotarpio pabaigą.

173

Tokiomis aplinkybėmis atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bendrajame Teisme Komisija taip pat remiasi 2010 m. vasario 5 d. Sprendimo C (2010) 726 galutinis, kuris minimas ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamojoje dalyje, 139 konstatuojamąja dalimi. Šiuo sprendimu Komisija išplėtė 2009 m. balandžio 8 d. pradėtą formalią tyrimo procedūrą ir padidino jos taikymo sritį taip, kad ji apimtų kai kurias naujas priemones. Šioje konstatuojamojoje dalyje, einančioje po 138 konstatuojamosios dalies, kurioje kalbama apie būtinybę nustatyti draudimą įsigyti akcijų siekiant riboti konkurencijos iškraipymus, pažymima, kad atsižvelgiant į nuolatinius ir plataus masto Nyderlandų valstybės įsikišimus siekiant padėti FBN ir ABN Amro N, visuomenė ir ypač indėlininkai galėtų manyti, kad valstybė vėl įsikiš, jei kils sunkumų. Komisija šioje konstatuojamojoje dalyje priduria, kad vartotojai galėtų manyti, kad naujas darinys ABN Amro yra labai patikimas bankas, o tai galėtų palengvinti grupei pritraukti indėlius.

174

Panaši minčių seka yra ginčijamo sprendimo 89 išnašoje, kuri yra diskusijos dėl valstybės pagalbos egzistavimo dalis. Joje daroma nuoroda į 2009 m. FBN užsienio investuotojų atžvilgiu naudotas rinkodaros priemones, kuriomis atkreipiamas dėmesys į tai, kad valstybės nuosavybė yra indėlininkams ir kreditoriams pasitikėjimą keliantis palankus veiksnys.

175

Todėl, priešingai, nei tvirtina ABN Amro, ypatingomis šios bylos aplinkybėmis Komisija galėjo manyti, kad momentas, kada Nyderlandų valstybė nebeturės daugumos ABN Amro akcijų, turi būti laikomas numanoma data, kada baigiasi pagalba suteiktas pranašumas, kurį pateisino restruktūrizavimo kontekstas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 169 punkte, Komisija galėjo ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje remtis tuo, kad Nyderlandų valstybė valdo daugumą ABN Amro akcijų. Dėl išsamumo galima pridurti, kad iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, kad per tyrimo procedūrą pati ABN Amro ne kartą valstybės kapitalo daugumos turėjimo pabaigą naudojo kaip esminį momentą apibrėždama kitų elgsenos priemonių, kaip antai reklamos draudimo ar dividendų politikos, pabaigą.

176

Dėl nustatyto penkerių metų draudimo įsigyti akcijų laikotarpio pažymėtina, kad, turint omenyje valstybės dalyvavimo pasekmių svarbą, atsižvelgimas į Nyderlandų valstybės pasitraukimo iš ABN Amro kapitalo strategiją yra akivaizdžiai pagrįstas. Komisija ją aprašė ginčijamo sprendimo 87 ir 88 konstatuojamosiose dalyse. Jose pažymima, kad Nyderlandų valstybė įvairiuose laiškuose paaiškino svarstanti galimybę surengti akcijų platinimą paskelbiant pirminį viešą akcijų siūlymą (initial public offering) kaip pagrindinę pasitraukimo iš ABN Amro strategiją; pirmasis [konfidencialu] – [konfidencialu] % jos akcijų paketas gali būti pasiūlytas rinkai anksčiausiai [konfidencialu], o antrasis [konfidencialu] – [konfidencialu] % jos akcijų paketas galėtų būti pasiūlytas 2015 m. Taip pat pažymima, kad Nyderlandų valstybė nori sumažinti savo kapitalo dalį iki daugiausia [konfidencialu] % ribos iki [konfidencialu] pabaigos ir kad galiausiai ji numato visiškai pasitraukti iš ABN Amro kapitalo, tačiau viskas vis dėlto priklausys nuo rinkos sąlygų ir ABN Amro pasirengimo skelbti viešą akcijų siūlymą. Taigi, numatomoje pasitraukimo strategijoje aiškiai kalbama apie mažiausiai ketverių metų laikotarpį nuo ginčijamo sprendimo priėmimo – 2011 m. balandžio mėn.

177

Be to, kaip teisingai pastebėjo Komisija, penkerių metų laikotarpis yra numatytas Restruktūrizavimo komunikate, kuris yra bazinis dokumentas ginčijamame sprendime nustatant draudimo įsigyti akcijų kontūrus, kaip matyti, pavyzdžiui, iš jo 6.3 dalies „Pagalbos ir 2009 m. gruodžio mėn. restruktūrizavimo plano bei atnaujinto 2010 m. lapkričio mėn. restruktūrizavimo plano vertinimas pagal Restruktūrizavimo komunikatą“. Pavyzdžiui, šio komunikato 37 punkte yra nurodytas maksimalus penkerių metų terminas, kuris tam tikrais atvejais gali būti nustatytas bankams siekiant įgyvendinti tam tikras struktūrines veiklos perleidimo ir sumažinimo priemones.

178

Be to, nors ABN Amro griežtai ginčija išreiškusi savo pritarimą maksimaliam penkerių metų draudimo įsigyti akcijų laikotarpiui, tą patį maksimalų draudimo taikymo laikotarpį ginčijamame sprendime galima rasti nurodytą ir kitur. Pavyzdžiui, jo 6 straipsnyje kalbama apie draudimą bendraujant su esamais ar galimais klientais ar investuotojais skelbtis, kad ji yra valdoma valstybės, ar tai nurodyti. Jo taikymo laikotarpis apibrėžiamas kaip trunkantis „bent trejus metus nuo šio sprendimo datos arba iki datos, kurią Nyderlandų akcijų paketas sumažėja iki mažiau nei 50 % ABN Amro akcijų, atsižvelgiant į tai, kuri data yra vėlesnė“. Toliau sakoma, kad šis draudimas „taikomas ne ilgiau kaip penkerius metus nuo šio sprendimo datos“.

179

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad negalima teigti, jog ginčijamam draudimui taikydama maksimalų penkerių metų laikotarpį Komisija pažeidė komunikatus ir ypač Restruktūrizavimo komunikatą.

180

Dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 68–70 punktuose nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, šis kaltinimas yra priimtinas, bet nepagrįstas.

181

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

182

ABN Amro teigia, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustačiusi tokį draudimą Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Ji, be kita ko, teigia, kad nors kituose Komisijos sprendimuose nustatyti draudimų įsigyti akcijų laikotarpiai yra trumpesni, dauguma jų trunka trejus metus ir yra nepratęsiami. Be to, ypač ilgas jai nustatyto draudimo laikotarpis yra nesuderinamas su daug mažesne gautos pagalbos suma, palyginti su ta, kurią gavo dauguma bankų pagalbos gavėjų. Be to, pasak ABN Amro, sprendimuose Lloyds ir RBS, kuriuos Bendrajame Teisme citavo Komisija, nustatyto apribojimo apimtis buvo ne tik siauresnė, bet ir buvo susijusi su priemonių, nustatytų atliekant restruktūrizavimą, įgyvendinimu.

183

Komisija ginčija ABN Amro argumentus ir primena, be kita ko, kad jos situacijos negalima aklai lyginti su kitų bankų, kurie turi taikyti struktūrines priemones arba mokėti didesnį atlygį ar daryti abu dalykus, situacija.

184

Kaip nagrinėta prie pirmojo ieškinio pagrindo, sunku rasti dvi situacijas, kurios būtų tikrai panašios, kai priimami sprendimai, leidžiantys per finansų krizę suteikti bankams valstybės pagalbą, todėl, kaip dėl draudimo įsigyti akcijų teigia ABN Amro, palyginimas yra nelabai tinkamas, nes Komisija atlieka visapusišką kiekvieno atskiro atvejo analizę (žr., be kita ko, šio sprendimo 113 punktą).

185

Beje, šio sprendimo 114 punkte priminta, kad bet kuriuo atveju, jei Bendrasis Teismas gali palyginti įvairiuose sprendimuose nustatytas sąlygas, pareiga įrodyti, kad nagrinėjamos situacijos yra panašios arba kad faktinės aplinkybės, kurioms taikytas toks pat problemos sprendimo būdas, skiriasi, tenka ABN Amro.

186

Dėl kitų dabartinių sprendimų reikia pažymėti, kad, kaip tvirtina Komisija, sprendimuose Lloyds ir RBS taip pat yra įtvirtinti draudimai įsigyti akcijų, kurių taikymo trukmė ilgesnė nei „normalus“ trejų metų laikotarpis, nurodytas Restruktūrizavimo komunikato 40 punkte, o tai paneigia ABN Amro teiginį, kad kitiems bankams buvo nustatytas maksimalus trejų metų draudimo laikotarpis.

187

Sprendimo RBS 108 konstatuojamojoje dalyje minima ilgesnė nei trejų metų pasibaigimo data arba data, kai bus perleista paskutinė veikla, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra vėlesnė. Sprendime Lloyds yra analogiška formuluotė, tačiau tiksli alternatyvaus minimaliam trejų metų laikotarpiui įvykio formuluotė yra neatskleista konfidencialumo sumetimais. Vis dėlto iš Komisijos argumentacijos galima suprasti, kad šiuo atveju kalba taip pat eina apie tam tikrų struktūrinių priemonių įgyvendinimą.

188

ABN Amro, be kita ko, tvirtina, kad tai, jog šiuose dviejuose sprendimuose terminas yra susijęs su struktūrinių priemonių įgyvendinimu, diskriminaciją jos atžvilgiu padaro dar didesnę, nes jai yra nustatytos tik elgsenos priemonės.

189

Kaip aiškina Komisija, šie du bankai privalėjo perleisti savo aktyvus laikydamiesi įpareigojimo sumažinti pagalbos poveikį konkurencijai, o ne įgyvendindami priemones, turinčias atkurti jų gyvybingumą. Negalima pritarti argumentams, jog, kaip teigia ABN Amro, dėl to, kad jai nustatyta priemonė yra elgsenos priemonė, ji turėtų būti palankiau vertinama. Be to, priešingai, nei ji teigia, nesant struktūrinių priemonių, lygiai taip pat svarbu užtikrinti elgsenos priemonių veiksmingumą.

190

Taigi, neįrodyta, jog palyginimas su kitais dabartiniais valstybės pagalbos sprendimais gali leisti užginčyti ginčijamo sprendimo 5 straipsnio teisėtumą jame nustatyto draudimo laikotarpio atžvilgiu.

191

Taigi, antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį taip pat reikia atmesti.

192

ABN Amro teigia, kad draudimo įsigyti akcijų trukmė yra neproporcinga. Pasak jos, Komisija nepateikė jokio įtikinamo argumento, leidžiančio pateisinti draudimo įsigyti akcijų pratęsimą ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui, ir ji tikrai neįrodė, kad toks pratęsimas yra būtinas.

193

Ji pažymi: kadangi Nyderlandų valstybė ketina perleisti savo akcijas dalimis, taip suformuluotas draudimas akcijų pardavimo nepadaro patrauklesnio investuotojų požiūriu, nes jie tada mažiau linkę investuoti arba nori investuoti tik už mažesnę kainą. Pasak jos, visuomenės interesą atitinka tai, kad Nyderlandų valstybė gautų didelę grąžą ir kad Komisija pirmenybę teiktų greitai privatizacijai. Ji tvirtina, kad dėl šios priežasties Nyderlandų valstybė ir ji pati pasiūlė draudimo įsigyti akcijų laikotarpį susieti su Nyderlandų valstybės valdomo daugiau nei 80 % kapitalo, tačiau Komisija nesutiko su šiuo pasiūlymu.

194

Be to, ABN Amro nori sužinoti, kodėl trumpesnis nei penkerių metų draudimo laikotarpis negalėtų įgyvendinti juo siekiamo tikslo.

195

ABN Amro priduria, kad Komisijos argumentas, jog valstybės nuosavybės sumažinimas iki 50 % kreditorių ir indėlininkų pasitikėjimą grąžintų į iki 2008 m. spalio mėn. buvusį lygį, būtų teisingas tik tada, jeigu ji manytų, kad valstybės nuosavybė prilygsta valstybės pagalbai, tačiau tai prieštarauja SESV 345 straipsniui. ABN Amro mano, kad Komisijos logika iš esmės klaidinga, nes valstybės nuosavybės sukeltas pasitikėjimas galėtų išlikti ir peržengus šią ribą, kadangi ją saisto jos, kaip sisteminio banko, statusas ir šio statuso nulemta tikimybė, kad Nyderlandų valstybė įsikiš kilus krizei.

196

Galiausiai ABN Amro nurodo, kad nesupranta, kuo Komisija remiasi teigdama, kad valstybei pardavus 50 % savo akcijų mažėja visuomenės pasitikėjimas. Tai, kad Komisija negali nustatyti adekvačių draudimo nutraukimo sąlygų, negali pateisinti savavališkų sąlygų nustatymo.

197

Komisija mano, kad buvo laikytasi proporcingumo principo.

198

Visų pirma reikia priminti tokios priemonės kaip ši proporcingumo nagrinėjimo ypatybes ypatingomis aplinkybėmis, kai priimamas sprendimas dėl valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, nustatant sąlygas, su kuriomis anksčiau nesutiko atitinkama valstybė narė. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti šio sprendimo 74–82 punktus. Bet kuriuo atveju ir šį kartą nereikia priimti galutinės pozicijos dėl tuose punktuose nurodytų Bendrojo Teismo nagrinėjimo ribų, nes ABN Amro neįrodė, kad toks ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytas draudimo pratęsimas ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui pažeidžia proporcingumo principą.

199

Dėl šiuo draudimu siekiamo tikslo reikia pažymėti, kad jis yra visų pirma nustatytas remiantis principu, jog pagalba turi būti apribota iki mažiausios būtinos sumos, dėl ko manoma, kad lėšos, skirtos akcijoms įsigyti, vis dėlto turėtų būti pervestos valstybei, pavyzdžiui, išmokant papildomus dividendus.

200

Išnagrinėjus šio ieškinio pagrindo antros dalies antrąjį kaltinimą matyti, kad draudimas įsigyti akcijų tikrai gali atitiktį šį tikslą, nes jis taikomas maksimaliam penkerių metų laikotarpiui, be kita ko, dėl to, kad šio laikotarpio pabaiga yra alternatyvus pagalbos pabaigos momentas, po kurio naudos gavėjo prisidėjimo prie tikslo apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos logika nebetenka prasmės. Tas pats pasakytina apie subsidiarų motyvą dėl konkurencijos iškraipymų ribojimo (be kita ko, žr. šio sprendimo 173–175 punktus).

201

Konkretiems ABN Amro argumentams, pirma, argumentui dėl būtinybės atsižvelgti į banko vertės sumažėjimą dėl draudimo potencialių investuotojų požiūriu, dėl ko, jos nuomone, Nyderlandų valstybei yra sunku pasitraukti iš ABN Amro kapitalo, negalima pritarti, atsižvelgiant į tikslą apriboti pagalbą iki mažiausios būtinos sumos. Tokio griežto draudimo įsigyti akcijų nenustatymas, kad valstybė per viešą akcijų siūlymą gautų geresnę kainą, yra akivaizdžiai labiau netiesioginė, todėl mažiau veiksminga priemonė siekiant šio tikslo.

202

Antra, ABN Amro nepateikia jokio konkretaus įrodymo, pagrindžiančio jos argumentą, kad draudimo įsigyti akcijų laikotarpis neigiamai veikia privatiems investuotojams parduodamų akcijų kainą. Žinoma, jie atsižvelgtų į bankui nustatytus suvaržymus, tačiau neįrodyta, kad jie negalėtų suprasti, jog draudimas taikomas dalinio privatizavimo atveju. Taigi, šis argumentas yra neįtikinamas.

203

Trečia, iš bylos matyti, kad pagal pirminį Komisijos pasiūlymą draudimo įsigyti akcijų pabaiga turėjo būti susieta su visiško ABN Amro privatizavimo momentu. Taigi, pastaroji negali tvirtinti, kad Komisijos argumentai yra nenuoseklūs, kai teigia, kad trečiųjų asmenų pasitikėjimas bus paveiktas pasiekus kitą nei visiškas privatizavimas ribą, nes vykstant deryboms dėl draudimo apribojimo ši pozicija buvo pakeista mažiau ABN Amro varžančiu sprendimu.

204

Be to, Nyderlandų valstybė ir ABN Amro sutiko su kontrolės netekimu, kaip ji suprantama pagal Sąjungos koncentracijos teisę, ir net jį pačios siūlė vykstant deryboms kaip elgsenos priemonių atskaitos tašką, kaip, be kita ko, matyti iš 2010 m. liepos 30 ir rugsėjo 6 d. priemonių pasiūlymo. Tik vėlesnėje diskusijų stadijoje atsirado 80 % akcijų riba ir paaiškinimas, susijęs su būtinybe, kad Nyderlandų valstybė galėtų gauti gerą kainą per viešą akcijų siūlymą. Atsižvelgiant į nagrinėjant šio ieškinio pagrindo antrą dalį atliktą analizę konstatuotina, kad neįrodyta, jog 20 % valstybei priklausančių banko akcijų perleidimas yra tinkamas atskaitos taškas apibrėžiant pagalbos nulemto pranašumo pabaigą.

205

Ketvirta, dėl klausimo, ar Komisija galėjo manyti, kad kreditorių ir indėlininkų pasitikėjimas yra valstybės nuosavybės dėl pagalbos nulemtas pranašumas, be to, kas pasakyta nagrinėjant antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, jos argumentus pagrindžia dar ir vertinimų agentūros dokumentai, kuriais ji remiasi šiame procese. Iš to matyti, kad pasitikėjimą kelia ne tik ABN Amro, kaip banko, kuris yra sistemiškai svarbus arba „per daug svarbus, kad būtų galima leisti jam bankrutuoti“ padėtis, bet taip pat tai, kad Nyderlandų valstybė faktiškai yra jo akcininkė. Tai iliustruoja 2011 m. sausio 6 d. vertinimų agentūros pranešimo ištrauka, kurią cituoja Komisija; joje sakoma, kad ši agentūra „dabartinę, bet laikiną Nyderlandų valstybės nuosavybę ir jos savininkų paramą laiko esminiu privalumu, kuris palankiai veikia ABN Amro vertinimus“.

206

Galiausiai dėl aplinkybės, kad iki tos datos Nyderlandų valstybei nepraradus kontrolės draudimas įsigyti akcijų nustos galioti automatiškai po penkerių metų, reikia priminti ne tik nagrinėjant antrą dalį nurodytą analogiją, pagal kurią struktūrinėms priemonėms skirtame Restruktūrizavimo komunikato 37 punkte taip pat kalbama apie maksimalų penkerių metų tokių priemonių įgyvendinimo laikotarpį, bet ir tai, kad draudimo laikotarpis yra susijęs ne tik su pradiniu trejų metų laikotarpiu, kurio neginčija ABN Amro, bet daugiausia su Nyderlandų valstybės kontrolės praradimo momentu. Tokio požiūrio teisėtumo nesugebėta užginčyti nagrinėjant šio ieškinio pagrindo antrą dalį.

207

Be to, iš Nyderlandų valstybės pasiūlytos pasitraukimo strategijos matyti (taip pat žr. diskusiją dėl šio ieškinio pagrindo antros dalies), kad antrojo [konfidencialu] –[konfidencialu] % dydžio akcijų paketo pardavimas joje numatytas tik 2015 m., t. y. praėjus ketveriems metams nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, ir tai tik atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

208

Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti prielaidos, kad maksimalus penkerių metų terminas netgi gali būti palankus Nyderlandų valstybei, t. y. draudimas baigiasi prieš jai parduodant didžiąją akcijų dalį.

209

Taigi, neįrodyta, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje apibrėždama draudimą įsigyti akcijų Komisija pažeidė proporcingumo principą. Todėl reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo ketvirtą dalį.

210

ABN Amro teigia, kad Komisija neatsižvelgė į visas su draudimu įsigyti akcijų susijusias reikšmingas faktines aplinkybes ir ypač į priemonės būtinumą, galimybę priimti mažiau varžančias priemones ir vykstant tyrimo procedūrai pateiktus prieštaravimus, todėl priėmusi ginčijamo sprendimo 5 straipsnį ji pažeidė gero administravimo principą.

211

Be to, ABN Amro tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas. Ji mano, kad paaiškinimas, jog valstybės nuosavybės pabaiga leidžia nustatyti, kada baigiasi pagalba suteiktas pranašumas, nėra nei aiškus, nei teisingas. Ginčijamo sprendimo motyvavimas taip pat netinkamas, nes Komisija nepaaiškina, kodėl 50 % banko akcijų turėjimas (o ne, pavyzdžiui, 20 %) yra reikšmingas kriterijus ir kodėl reikėjo nustatyti ilgesnį draudimo laikotarpį, palyginti su kitiems bankams nustatytu draudimo laikotarpiu.

212

Komisija mano, kad, atsižvelgiant į vykstant tyrimo procedūrai jos su Nyderlandų valstybe ir ABN Amro ne kartą pasikeistą informaciją dėl draudimo įsigyti akcijų ir jos pozicijos keitimąsi per šią procedūrą, ji nepažeidė gero administravimo principo. Be to, ginčijamame sprendime aiškiai atskleidžiami draudimą įsigyti akcijų pagrindžiantys motyvai.

213

Šiuo atžvilgiu reikia priminti reikšmingą teismo praktiką ir daryti nuorodą į šio sprendimo 128 ir 131–133 punktus, kuriuose ji nurodoma nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo ketvirtą dalį.

214

Pirma, dėl tariamo gero administravimo pareigos pažeidimo reikia konstatuoti, kad Komisija kruopščiai išnagrinėjo reikšmingas faktines aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisijos pozicija keitėsi nuo atsižvelgimo į ryšį tarp nagrinėjamo draudimo pabaigos ir visiško ABN Amro privatizavimo iki ryšio tarp draudimo pabaigos ir momento, kada Nyderlandų valstybė praras ABN Amro akcijų daugumą, pripažinimo. Tiesa, ji nesutiko su Nyderlandų valstybės ir ABN Amro pasiūlymais, kuriuose kalbama apie mažesnės kapitalo dalies perleidimą, bet iš nesutarimo dėl esmės negalima kildinti gero administravimo principo pažeidimo.

215

Antra, nesant reikalo nagrinėti klausimo, kokia yra iš tikrųjų Komisijai tenkančios pareigos motyvuoti apimtis, dėl konkrečios priemonės, priklausančios priemonių visumai, kurių pagrindu ir atsižvelgusi į jai pateiktą restruktūrizavimo planą ji galėjo manyti, kad pagalba bankui yra suderinama su vidaus rinka, reikia konstatuoti, kad Komisija teisiškai motyvavo draudimo įsigyti akcijų laikotarpį.

216

Tiesa, ginčijamame sprendime nedaug kas pasakyta apie draudimą įsigyti akcijų ir jame, pavyzdžiui, nieko nepasakyta apie per tyrimo procedūrą paminėtus alternatyvius problemos sprendimo būdus ar kituose sprendimuose taikytus problemos sprendimo būdus.

217

Tačiau dėl to sprendimas nėra nemotyvuotas.

218

Ginčijamo sprendimo 311 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į Restruktūrizavimo komunikato 40 punktą dėl minimalaus trejų metų laikotarpio. Ginčijamo sprendimo 312 konstatuojamojoje dalyje, kurioje kalbama apie 50 % ribą, pagalbos negrąžintinumą ir apie tai, kad ši riba yra alternatyvus būdas nustatant, kada pagalba suteiktas pranašumas nustos daryti poveikį, paaiškinama, koks yra ryšys tarp valstybės nuosavybės ir draudimo įsigyti akcijų.

219

Alternatyvus vėlesnis penkerių metų terminas, kada baigiasi draudimo įsigyti akcijų laikotarpis, suprantamas implicitiškai, atsižvelgiant į Nyderlandų valstybės pasiūlytą pasitraukimo strategiją. Be to, atsižvelgimas į minimalų draudimo taikymo laikotarpį reiškia, kad turi būti apibrėžtas ir maksimalus laikotarpis. Taigi, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, penkerių metų draudimo laikotarpis yra logiškas.

220

Galiausiai dėl argumento, kad Komisija turėjo paaiškinti, kodėl ABN Amro nustatytas draudimo laikotarpis yra ilgesnis, nei numatytas kituose sprendimuose, Komisija teisingai tvirtina, kad savo pagalbos suderinamumo analizę ji turi pateisinti remdamasi komunikatuose tam sektoriui nustatytomis gairėmis, o ne kokiais nors kitais sprendimais.

221

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrojo ieškinio pagrindo penkta dalis turi būti atmesta.

222

Todėl bet kuriuo atveju reikia atmesti visą ieškinį, nesant reikalo Bendrajam Teismui nuspręsti dėl Komisijos per posėdį pateikto argumento, kad jis negali patenkinti ABN Amro reikalavimų, kuriais siekiama panaikinti tik ginčijamo sprendimo 5 straipsnį, nes ši nuostata yra neatsiejama nuo jo 1 straipsnio ir Bendrasis Teismas negali Komisijos atliktos pagalbos suderinamumo analizės pakeisti savo analize.

223

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ABN Amro pralaimėjo bylą, ji turi pagal Komisijos reikalavimus padengti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

Procesas ir reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, siejamo su draudimo įsigyti akcijų apimtimi

Dėl pirmos dalies, siejamos su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu ir klaidingu komunikatų taikymu

– Dėl antrojo kaltinimo, siejamo su klaidingu komunikatų taikymu

– Dėl pirmojo kaltinimo, siejamo su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu

Dėl antros dalies, siejamos su proporcingumo principo pažeidimu

Dėl trečiosios dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu

Dėl ketvirtos dalies, siejamos su gero administravimo principo pažeidimu ir motyvų nepateikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 296 straipsnį

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, siejamo su draudimo įsigyti akcijų laikotarpiu

Dėl pirmos dalies, siejamos su SESV 345 straipsnio pažeidimu numačius, kad draudimo įsigyti akcijų taikymo laikotarpis priklauso nuo valstybės turimų nuosavybės teisių

Dėl antros dalies, siejamos su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu ir klaidingu komunikatų taikymu

– Dėl antrojo kaltinimo, siejamo su klaidingu komunikatų taikymu

– Dėl pirmojo kaltinimo, siejamo su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu

Dėl trečios dalies, siejamos su vienodo požiūrio principo pažeidimu

Dėl ketvirtos dalies, siejamos su proporcingumo principo pažeidimu

Dėl penktos dalies, siejamos su gero administravimo principo pažeidimu ir motyvų nepateikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 296 straipsnį

Dėl bylinėjimosi išlaidų