2011 m. birželio 20 d.Deichmann SE pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-202/09, Deichmann SE prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

(Byla C-307/11 P)

2011/C 269/49

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Deichmann SE, atstovaujama advokato O. Rauscher

Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Nagrinėjamas apeliacinis skundas pateiktas dėl Bendrojo Teismo sprendimo, kuriuo šis teismas atmetė apeliantės ieškinį panaikinti 2009 m. balandžio 3 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą atmesti vaizdinio prekių ženklo, kurį sudaro sulenktos juostos su brūkšninėmis linijomis vaizdas, registracijos paraišką. Prekių ženklo apsauga apima prie Nicos sutarties 10 („Ortopediniai batai“) ir 25 („Batai“) klasių priskirtas prekes.

Skundžiamas sprendimas pažeidžia 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (toliau — Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo) 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir 74 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.

Skundžiamas sprendimas paremtas klaidinga prielaida, jog vien tik galimybės ar tikimybės, jog ginčijamas ženklas yra naudojamas tokiu būdu, kuris neturi skiriamųjų požymių, pakanka nustatyti, kad visas ženklas neturi skiriamųjų požymių. Tačiau iš tiesų jau pakanka akivaizdžios galimybės, kad ženklo naudojimas turi skiriamųjų požymių, siekiant panaikinti atmetimo pagrindus dėl nepakankamų skiriamųjų požymių. Tai matyti palyginus Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies b punktą su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkto formuluote ir tai yra jau Vokietijos Bundesgerichtshof ir Bundespatentgericht nustatytas teisės principas

(Ortopedinės) avalynės atveju žymuo suprantamas, be kita ko, kaip kilmės nuoroda tuomet, kai žymuo yra nurodomas ant apatinės įdedamojo pado dalies, ant etiketės ar batų dėžės — kaip yra įprasta ženklinant avalynę. Atsižvelgiant į šias akivaizdžias naudojimo galimybes, negalima pritarti Bendrojo Teismo nuomonei, jog prekių ženklas, kurį norima apsaugoti, buvo pačios prekės vaizdo komponentas.

Be to, šioje byloje Bendrasis Teismas nenagrinėjo gerai žinomos, apeliantės pateiktos ženklinimo praktikos sporto ir laisvalaikio avalynės srityje, nors tą daryti jis buvo įpareigotas pagal Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 74 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje kodifikuotą principą nagrinėti faktus savo iniciatyva.

Galiausiai Bendrasis Teismas negalėjo nustatyti, jog ginčijamas prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių, motyvuodamas tuo, kad apeliantė, remdamasi konkrečia ir pagrįsta informacija, privalėjo paaiškinti, jog prekių ženklas, dėl kurio buvo pateikta paraiška, turi skiriamuosius požymius.