—

Niederösterreichische Landes‑Landwirtschaftskammer, atstovaujamų advokato B. Hainz,

—

A. Kuso, atstovaujamos advokatų C. Henseler, H. Pflaum, P. Karlberger, W. Opetnik ir advokatės P. Rindler,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir C. Gheorghiu,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187), iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB (OL L 269, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 255, toliau – Direktyva 76/207), 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktų aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Niederösterreichische Landes‑Landwirtschaftskammer (Žemutinės Austrijos federalinės žemės žemės ūkio rūmai, toliau ‐NÖ‑LLWK) ir A. Kuso ginčą dėl pastarosios darbo santykių nutraukimo.

3

Direktyvos 76/207/EB 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Remiantis toliau išdėstytomis nuostatomis, vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeiminės padėties.

2.   Šioje direktyvoje:

<...>“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybės įstaigas, dėl:

<...>

<...>“

5

Direktyva 76/207 panaikinta 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, p. 23), kuri, kaip nurodyta jos 34 straipsnyje, įsigaliojo 2009 m. rugpjūčio 15 d. Direktyva 2006/54 netaikoma pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms.

6

Vienodo požiūrio įstatymo (Gleichbehandlungsgesetz, BGBl. I, 66/2004), kuriuo būtent perkeliama Direktyva 76/207, 3 straipsnyje „Vienodo požiūrio taikymas darbo santykiams“ įtvirtinta:

„Niekas negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojamas dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeiminės padėties, kiek tai susiję su darbo santykiais, ir konkrečiai

<...>

<...>

7

A. Kuso darbo santykiai reglamentuojami 1921 m. Įstatymo dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų (Angestelltengesetz 1921). Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutarties galiojimas baigiasi suėjus laikui, kuriam ji buvo sudaryta.

8

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad A. Kuso terminuotai darbo sutarčiai buvo taikoma Dienst- und Besoldungsordnung der Niederösterreichischen Landes-Landwirtschaftskammer (Žemutinės Austrijos federalinės žemės žemės ūkio rūmų darbo ir apmokėjimo tvarka, toliau ‐ DO). Nacionalinis teismas mano, kad šias teisės nuostatas reikia laikyti nacionalinės teisės akto, dėl kurio Teisingumo Teismo prašoma pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, dalimi.

9

Pagal šią tvarką nustatant specialų režimą, kuriuo vadovaujantis pagal darbo sutartį dirbančius darbuotojus atleisti iš darbo galima tik jei yra tam tikrų konkrečiai apibrėžtų pagrindų, išskyrus šiurkščių pažeidimų atvejus, ribojama darbdavio teisė atleisti darbuotojus.

10

DO įtvirtintos šios nuostatos:

„25 straipsnis. Darbo santykių nutraukimas

1)   Darbuotojų, turinčių teisę gauti pensiją, darbo santykiai nutrūksta:

<…>

2)   Darbuotojų, turinčių darbuotojo, su kuriuo negalima nutraukti sutarties, statusą, darbo santykiai nutrūksta:

<…>

3)   Vis dėlto darbdavys gali nutraukti darbuotojo, turinčio darbuotojo, su kuriuo negalima nutraukti sutarties, statusą, darbo santykius prieš jo valią

<…>

26 straipsnis. Išleidimas į pensiją

1.   Pagal Pensijų mokėjimo tvarkos (Pensionsbesoldungsordnung) nuostatas laikinai ar visam laikui į pensiją darbuotoją prieš jo valią išleidžia [NÖ‑LLWK] Pagrindinis komitetas.

<…>

65 straipsnis. Išėjimas į pensiją visam laikui

„Vyrai galutinai į pensiją išeina pasibaigus tiems kalendoriniams metams, kuriais jiems sukanka 65 metai, o moterys – pasibaigus tiems kalendoriniams metams, kuriais joms sukanka 60 metų.“

11

A. Kuso nuo 1967 m. kovo 1 d. dirbo NÖ‑LLWK pagal neterminuotą darbo sutartį. 1980 m. sausio 1 d. remiantis tipine sutartimi, į kurią įtrauktos DO nuostatos, ji įgijo darbuotojos, su kuria negali būti nutraukta sutartis, statusą, dėl ko jos darbo sutarties galiojimo terminas turėjo pasibaigti suėjus DO 25 straipsnio 2 dalyje numatytam terminui.

12

A. Kuso 60 metų sukako 2008 m. 2008 m. liepos 18 d. Personalo skyriaus vadovas jai telefonu pranešė, kad jos prašymas toliau dirbti sulaukus pensinio amžiaus 2008 m. liepos 14 d. NÖ‑LLWK prezidiumo posėdyje buvo atmestas ir NÖ‑LLWK daro prielaidą, jog darbo santykiai baigsis 2008 m. pabaigoje. 2008 m. liepos 25 d. rašte A. Kuso pranešta, kad nepritarta jos darbo sutarties pratęsimui po 2008 m. gruodžio 31 d., todėl pasibaigus 2008 metams darbo santykiai bus laikomi nutrūkusiais.

13

A. Kuso užginčijo darbo santykių nutraukimo teisėtumą Landesgericht Korneuburg (Korneuburgo apylinkės teismas). Šio teismo 2009 m. sausio 21 d. priimtas ieškovei nepalankus sprendimas panaikintas 2010 m. kovo 18 d.Oberlandesgericht Wien (Aukštesnysis Vienos apygardos teismas), kuris yra apeliacinė instancija darbo ir socialinių reikalų bylose, sprendimu; dėl pastarojo sprendimo NÖ‑LLWK pateikė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis teismas).

14

Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog DO, kuri yra sudedamoji A. Kuso darbo sutarties dalis, be kita ko, numatyta, kad darbo santykiai nutrūksta paskutinę metų, kai pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui sukanka pensinis amžius, dieną. Šis amžius skiriasi atsižvelgiant į pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų lytį: 60 metų moterims ir 65 metai vyrams. Be to, nagrinėjama darbo sutartis sudaryta prieš Austrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą, o darbo sutarties terminas pasibaigė po įstojimo. Atsižvelgdamas į teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, taip pat į vienodo požiūrio į moteris ir vyrus vietą teisės sistemoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Direktyvos 76/207 taikymo laiko atžvilgiu ir jos materialinės taikymo srities.

15

Kita vertus, Oberster Gerichtshof pažymi, jog, nors pagrindinė byla turi tam tikrų panašumų su byla, kurioje 2010 m. lapkričio 18 d. priimtas Sprendimas Kleist (C-356/09, Rink. p. I-11939), nuo pastarosios ji skiriasi bent dviem aspektais.

16

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Kleist, Ch. Kleist darbo santykiai buvo nutraukti remiantis kolektyvine sutartimi, turinčią visuotinai taikomo akto galią, o A. Kuso darbo santykius reglamentavo individuali terminuota darbo sutartis.

17

Antra, minėtoje byloje darbo santykiai pasibaigė atleidus iš darbo, o A. Kuso nebuvo atleista iš darbo. Pagrindinėje byloje darbo santykiai buvo grindžiami terminuota darbo sutartimi ir pasibaigė pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui. Kadangi tokie darbo santykiai paprastai pasibaigia suėjus terminui ir nereikalingas pranešimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindines bylos aplinkybes reikia skirti nuo aplinkybių, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas priėmė minėtą Sprendimą Kleist, ar, atvirkščiai, įmanoma toje byloje Teisingumo Teismo pateiktą sprendimą taikyti pagrindinėje byloje.

18

Manydamas, kad sprendimas byloje priklauso nuo Sąjungos teisės išaiškinimo, Oberster Gerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 76/207 [...] 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktams prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią diskriminacija dėl lyties baigiantis darbo santykiams, atsiradusi tik suėjus terminui, remiantis prieš įsigaliojant minėtai direktyvai (šiuo atveju – prieš Austrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą) sudaryta terminuota individualia darbo sutartimi, turi būti vertinama ne pagal prieš įstojant įtvirtintą sutarties nuostatą dėl sutarties galiojimo termino kaip „atleidimo iš darbo sąlygos“, o tik atsižvelgiant į prašymo pratęsti sutartį kaip „priėmimo į darbą sąlygos“ atmetimą?“

19

Pateikdamas šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktai aiškintini taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuris įtvirtina darbo tvarką, kuri yra iki atitinkamos valstybės įstojimo į Sąjungą sudarytos sutarties sudedamoji dalis, ir pagal kurią darbo santykiai nutrūksta suėjus pensiniam amžiui, kuris skiriasi atsižvelgiant į darbuotojo lytį, sukelia šia direktyva draudžiamą tiesioginę diskriminaciją, kai atitinkamam darbuotojui šis amžius sueina po nurodyto įstojimo.

20

NÖ‑LLWK mano, kad pagrindinėje byloje vien darbo sutarties galiojimo termino pasibaigimo pakanka, kad darbo santykiai nutrūktų. A. Kuso darbo santykiai pasibaigė ne ją atleidus iš darbo, o suėjus terminuotos darbo sutarties galiojimo terminui. Kadangi Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas tik atleidimo iš darbo atvejams, juo negalima remtis. Be to, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai taikoma darbo tvarka galiojo iki Austrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, teisės akto, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, negalima laikyti sukeliančiu diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą. Taigi NÖ‑LLWK mano, kad pateiktas klausimas turi būti nagrinėjamas tik dėl „įsidarbinimo sąlygos“, t. y. kad jį nagrinėti reikia atsižvelgiant į Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

21

Tačiau A. Kuso ir Europos Komisija teigia, kad pateiktas klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į darbo santykių pabaigos aspektą. Kadangi darbo sutartis yra sutartis, reguliuojanti tęstinį prievolių vykdymą, reikia manyti, jog Austrijos Respublikai įstojus į Sąjungą tokios sutarties pasekmėms taikoma Direktyva 76/207. Todėl reikėtų atmesti argumentą, grindžiamą pagrindinėje byloje nagrinėjamos darbo sutarties sudarymu iki minėto įstojimo, ir išnagrinėti šį klausimą atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktą.

22

Reikia nustatyti, ar, kaip teigia A. Kuso ir Komisija, darbo santykių nutraukimo atveju pagal DO 25 straipsnio 2 dalies a punktą taikomas Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktas.

23

Pirma, kyla klausimas dėl šios nuostatos taikymo laiko atžvilgiu pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai.

24

Siekiant užtikrinti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų paisymą, materialinės Sąjungos teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms, tik jeigu iš jų teksto, tikslų ar bendros struktūros akivaizdžiai matyti, kad joms turi būti pripažintas toks poveikis (žr., be kita ko, 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz‑Meyer, C-162/00, Rink. p. I-1049, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25

Vis dėlto reikia priminti, kad nauja norma nedelsiant taikoma būsimoms galiojant ankstesnei normai susiklosčiusios situacijos pasekmėms (1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Licata prieš EESRK, 270/84, Rink. p. 2305, 31 punktas ir minėto Sprendimo Pokrzeptowicz‑Meyer 50 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad valstybei įstojus į Sąjungą Steigimo sutarčių nuostatos saisto valstybes nares ir taikomos joms laikantis šiose sutartyse ir atitinkamame stojimo akte nustatytų sąlygų (žr. 1997 m. spalio 2 d. Sprendimo Saldanha ir MTS, C-122/96, Rink. p. I-5325, 13 punktą).

26

Kiek tai susiję su Direktyva 76/207 ir pagrindine byla, Aktas dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 207, 1995, p. 1) įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šio akto 2 straipsnyje įtvirtinta, kad „[n]uo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“ Šio akto XV priede, į kurį daroma nuoroda jo 151 straipsnyje, aiškiai paminėta Direktyva 76/207.

27

Kadangi šio akto nuostatose nenumatytos specialiosios Direktyvos 76/207 taikymo sąlygos, išskyrus pirmesniame punkte minėto Stojimo akto XV priedo V punkte esančią laikinąją nukrypti leidžiančią nuostatą dėl moterų naktinio darbo, t. y. situaciją, kuri nėra pagrindinės bylos dalykas, ši direktyva privaloma Austrijos Respublikai nuo jos įstojimo į Sąjungą datos ir taikoma būsimoms iki šios valstybės įstojimo į Sąjungą susiklosčiusios situacijos pasekmėms (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Saldanha ir MTS 14 punktą).

28

Toliau reikia atmesti NÖ‑LLKW argumentą, kad, remdamasi Direktyvos 76/207 nuostatų taikymu nuo Austrijos Respublikos įstojimo į Sąjungą tam, kad užginčytų darbo santykių nutraukimą, A. Kuso siekė sukelti abejonių dėl iki šio įstojimo įgytų teisių ir dėl to, ar darbdavys paisė teisėtų lūkesčių principo.

29

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iki 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 93/743/Euratomas, EAPB, EB patvirtintos Europos sutarties, steigiančios Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Lenkijos Respublikos asociaciją (OL L 348, p. 1), įsigaliojimo sudarytos terminuotos darbo sutarties teisinės pasekmės nebuvo nustojusios kilti ją pasirašant, ji ir toliau reguliariai kėlė šias pasekmes viso jos galiojimo laikotarpiu (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Pokrzeptowicz‑Meyer 52 punktą).

30

Be to, teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sritis negali būti tiek išplėsta, kad iš esmės negalima būtų taikyti naujos normos būsimoms situacijų, susiklosčiusių galiojant ankstesnei normai, pasekmėms (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Pokrzeptowicz‑Meyer 55 punktą).

31

Tokiomis aplinkybėmis, remdamasi teisės nuostatomis, NÖ‑LLKW negalėjo tikėtis, kad Direktyva 76/207 neturi jokio poveikio 1980 m. sudarytą darbo sutartį reguliuojančioms normoms, kurios tapo svarbios tik tai sutarčiai pasibaigus. Todėl šios direktyvos taikymas nuo Austrijos Respublikos įstojimo į Sąjungą ginčijant pagrindinėje byloje nagrinėjamą darbo santykių nutraukimą nelaikytinas turinčiu poveikį ankstesnei situacijai.

32

Antra, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą buvo nusprendęs, jog, pirma, Direktyvos 76/207 3 straipsnis (5 straipsnis pagal pirminę šios direktyvos redakciją) yra besąlyginis ir pakankamai tikslus, kad fizinis asmuo juo galėtų remtis prieš valstybę (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Marshall, 152/84, Rink. p. 723, 52 punktą ir 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C-188/89, Rink. p. I-3313, 21 punktą), ir, antra, kad tarp subjektų, kurių atžvilgiu galima remtis tiesioginį poveikį galinčiomis turėti direktyvos nuostatomis, yra ir įstaigos, kurioms, kad ir koks būtų jų teisinis statusas, valdžios institucijos kontroliuojamoms, valdžios institucijos aktu buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kurios dėl to turi nepaprastai didelius įgaliojimus, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Foster ir kt. 22 punktą). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir ko neginčijo nei šalys pagrindinėje byloje, nei Komisija, NÖ‑LLWK yra viena iš įstaigų, kuriai suteikti nepaprastai dideli įgaliojimai, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis.

33

Trečia, reikia nustatyti, ar Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatyta, kad darbo santykiai nutrūksta, kai suėjus skirtingam moterims ir vyrams nustatytam amžiui pasibaigia darbo sutarties galiojimo terminas, sukelia diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

34

Primintina, pirma, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos terminuotos darbo sutarties galiojimo termino pabaiga nustatoma remiantis DO darbo tvarka, kuri yra sudedamoji šios darbo sutarties dalis, ir, antra, kad joje įtvirtintas skirtingas amžius, kuris yra teisės į senatvės pensiją įgijimo pagrindas, moteriškosios ir vyriškosios lyčių darbuotojams.

35

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad terminuotos darbo sutarties nepratęsimas pasibaigus joje nustatytam įprastam terminui iš esmės negali būti prilyginamas darbo sutarties nutraukimui (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo Jiménez Melgar, C-438/99, Rink. p. I-6915, 45 punktą).

36

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio principo taikymo srityje atleidimo iš darbo sąvoka suprantama plačiai (žr. 1982 m. vasario 16 d. Sprendimo Burton, 19/81, Rink. p. 555, 9 punktą; minėto Sprendimo Marshall 34 punktą; 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Beets‑Proper, 262/84, Rink. p. 773, 36 punktą; 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Vergani, C-207/04, Rink. p. I-7453, 27 punktą ir minėto Sprendimo Kleist 26 punktą).

37

Teisingumo Teismas būtent nusprendė, kad, pirma, kalbant apie Direktyvą 76/207, sąvoka „atleidimas iš darbo“ turi būti suprantama taip, kad ji apima darbuotojo ir darbdavio darbo santykių nutraukimą ir savanoriško išėjimo iš darbo atvejį (minėto Sprendimo Burton 9 punktas), antra, bendroji atleidimo iš darbo politika, pagal kurią darbuotoja atleidžiama iš darbo vien dėl to, kad ji sulaukė amžiaus, nuo kurio ji turi teisę į valstybės mokamą senatvės pensiją ir kuris pagal nacionalinės teisės aktus yra skirtingas vyrams ir moterims, ar jį viršijo, yra šia direktyva draudžiama diskriminacija dėl lyties (žr. minėtų Sprendimo Marshall 38 punktą ir Sprendimo Kleist 28 punktą).

38

Kaip rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, dėl privalomojo pobūdžio ir dėl skirtingo išėjimo į senatvės pensiją amžiaus nustatymo moteriškosios ir vyriškosios lyčių darbuotojams pagrindinėje byloje nagrinėjama darbo tvarka panaši į Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Kleist nagrinėtą darbo tvarką.

39

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamas A. Kuso darbo santykių nutraukimas pagal DO 25 straipsnio 2 dalies a punktą prilyginamas atleidimui iš darbo pagal Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktą.

40

Toliau reikia nustatyti, ar šis darbo santykių nutraukimas yra pagal Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktą draudžiamas atleidimas iš darbo. Tam reikia išnagrinėti, ar šio atleidimo iš darbo pagrindas sukelia tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnį.

41

Remiantis Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka „tiesioginė diskriminacija“ yra situacija, kai vienam asmeniui dėl lyties yra sudaromos mažiau palankios sąlygos, palyginti su kitu asmeniu, kuriam panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos sąlygos.

42

Nagrinėjamu atveju iš DO 25 straipsnio matyti, kad darbuotojų darbo santykiai baigiasi, kai jiems sueina pensinis amžius. Pagal DO 26 ir 65 straipsnius pensinis darbuotojų vyrų amžius yra 65 metai, o darbuotojų moterų – 60 metų.

43

Kadangi šiose nuostatose nurodomas kriterijus aiškiai susijęs su darbuotojų lytimi, darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, įtvirtina tiesiogiai lytimi grindžiamą nevienodą požiūrį.

44

Tam, kad būtų nustatyta, ar šis nevienodas požiūris sukelia pagal Direktyvą 76/207 draudžiamą diskriminaciją, būtina išnagrinėti, ar tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis moteriškosios ir vyriškosios lyčių darbuotojai yra panašioje situacijoje.

45

Pagal nustovėjusią teismo praktiką situacijų panašumas visų pirma gali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į nevienodą požiūrį įtvirtinančio nacionalinės teisė akto dalyką (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Hlozek, C-19/02, Rink. p. I-11491, 46 punktą ir minėto Sprendimo Kleist 34 punktą).

46

Pagrindinėje byloje DO 25, 26 ir 65 straipsnių, įtvirtinančių nevienodą požiūrį į moteris ir vyrus, dalykas yra sąlygos, kuriomis gali nutrūkti pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų darbo santykiai.

47

Darbuotojoms suteiktas pranašumas pretenduoti į senatvės pensiją penkeriais metais anksčiau, palyginti su darbuotojais vyrais, tiesiogiai nesusijęs su nevienodą požiūrį įtvirtinančio teisės akto dalyku.

48

Dėl minėto pranašumo darbuotojų moterų padėtis negali tapti specifinė, palyginti su darbuotojų vyrų, nes vyrų ir moterų padėtis yra tokia pati, kiek tai susiję su darbo santykių nutraukimo sąlygomis (žr. minėto Sprendimo Kleist 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

49

Taigi reikia manyti, kad moteriškosios ir vyriškosios lyčių darbuotojų situacija yra panaši.

50

Pagal Direktyvos 76/207 2 straipsnio 2 dalį, kuriame įtvirtintas skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos, tik pastaroji gali būti nepripažinta diskriminacija, jeigu ją „objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Tačiau ši galimybė nenumatyta tiesioginės diskriminacijos atvejais.

51

Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, sukelia tiesiogiai lytimi grindžiamą nevienodą požiūrį, jame įtvirtintos diskriminacijos negalima objektyviai pateisinti.

52

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Teisingumo Teismas nustatė, kad, pirma, nevienodas požiūris, įtvirtintas teisės aktu, kaip antai nagrinėjamuoju pagrindinėje byloje, tiesiogiai grindžiamas lytimi ir darbuotojų vyrų ir moterų situacija yra panaši ir, antra, Direktyvoje 76/207 nenumatyta tiesioginės diskriminacijos atvejams taikomų nukrypti leidžiančių nuostatų, darytina išvada, kad toks nevienodas požiūris sukelia šia direktyva draudžiamą tiesioginę diskriminaciją dėl lyties.

53

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktas aiškintinas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuris įtvirtina darbo tvarką, kuri yra iki atitinkamos valstybės įstojimo į Sąjungą sudarytos sutarties sudedamoji dalis ir pagal kurią darbo santykiai nutrūksta suėjus pensiniam amžiui, kuris skiriasi atsižvelgiant į darbuotojo lytį, sukelia šia direktyva draudžiamą tiesioginę diskriminaciją, kai atitinkamas darbuotojas šio amžiaus sulaukia po nurodyto įstojimo.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB, 3 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuris įtvirtina darbo tvarką, kuri yra iki atitinkamos valstybės įstojimo į Europos Sąjungą sudarytos sutarties sudedamoji dalis ir pagal kurią darbo santykiai nutrūksta suėjus pensiniam amžiui, kuris skiriasi atsižvelgiant į darbuotojo lytį, sukelia šia direktyva draudžiamą tiesioginę diskriminaciją, kai atitinkamas darbuotojas šio amžiaus sulaukia po nurodyto įstojimo.