TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. lapkričio 14 d. ( *1 )

„Apeliacinis skundas — Galimybė susipažinti su institucijų dokumentais — Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 — 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka — Išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga — Informacija apie aplinką — Reglamentas (EB) Nr. 1367/2006 — 6 straipsnio 1 dalis — Dokumentai, susiję su įsipareigojimų nevykdymo procedūros ikiteisminiu etapu — Atsisakymas sudaryti galimybę susipažinti — Pareiga konkrečiai ir individualiai išnagrinėti dokumentų, su kuriais susijęs prašymas leisti susipažinti, turinį — Svarbesnis visuomenės interesas“

Sujungtose bylose C‑514/11 P ir C‑605/11 P

dėl 2011 m. lapkričio 25 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateiktų dviejų apeliacinių skundų

Liga para a Protecção da Natureza (LPN), įsteigta Lisabonoje (Portugalija), atstovaujama advogadas P. Vinagre e Silva ir L. Rossi,

Suomijos Respublika, atstovaujama J. Heliskoski, M. Pere ir J. Leppo,

apeliantės,

palaikomos

Estijos Respublikos, atstovaujamos M. Linntam,

įstojusios į apeliacinį procesą šalies,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Komisijai, atstovaujamai P. Costa de Oliveira ir D. Recchia,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

palaikomai

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,

įstojusios į apeliacinį procesą šalies,

Danijos Karalystės, atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir C. Thorning,

Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Falk ir C. Meyer-Seitz,

įstojusių į bylą šalių pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, E. Juhász, D. Šváby ir C. Vajda,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. gegužės 29 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2013 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Savo apeliaciniais skundais Liga para a Protecção da Natureza (toliau – LPN) (C‑514/11 P) ir Suomijos Respublika (C‑605/11 P) prašo panaikinti 2011 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą LPN prieš Komisiją (T-29/08, Rink. p. II-6021, toliau – skundžiamas sprendimas), kiek juo atmestas LPN ieškinys dėl 2007 m. lapkričio 22 d. Komisijos sprendimo patvirtinti atsisakymą sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais, sudarančiais procedūros dėl Portugalijos Respublikos įsipareigojimų neįvykdymo bylą (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

Teisinis pagrindas

2

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) nustatomi EB 255 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su šių institucijų dokumentais principai, sąlygos ir ribos.

3

Šio reglamento 4 straipsnyje „Išimtys“ nustatyta:

„1.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

a)

visuomenės intereso, susijusio su:

visuomenės saugumu;

gynybos ir kariniais reikalais,

tarptautiniais santykiais,

Bendrijos arba valstybės narės finansine, pinigų ar ekonomine politika;

b)

individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus.

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektinės nuosavybės,

teismo proceso ir teisinės pagalbos,

inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų,

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

3.   Galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais vidaus naudojimui arba su institucijoje gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<...>

5.   Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.

6.   Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.

7.   Šio straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. <...>“

4

2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13) 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Tais atvejais, kai [Reglamentas Nr. 1049/2001] numato išimtis, šios turėtų būti taikomos laikantis bet kurių konkretesnių nuostatų dėl prašymų gauti informaciją apie aplinką pagal šį reglamentą. Atsisakymo suteikti informaciją pagrindai teisės gauti informaciją apie aplinką atveju turėtų būti aiškinami ribojančiai, atsižvelgiant į visuomenės interesą, patenkintą atskleidus informaciją, ir į tai, ar prašoma informacija yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką <...>“

5

Reglamento Nr. 1367/2006 3 straipsnio, esančio šio reglamento II antraštinėje dalyje „Teisė gauti informaciją apie aplinką“, pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Reglamentas [Nr. 1049/2001] taikomas bet kokiam pareiškėjo prašymui susipažinti su Bendrijos institucijų ir organų turima informacija apie aplinką, nediskriminuojant dėl jo pilietybės, tautybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos, o juridinio asmens atveju – nediskriminuojant dėl jo registruotos buveinės ar pagrindinės veiklos vietos.“

6

Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio „Išimčių taikymas prašymams susipažinti su informacija apie aplinką“ 1 dalyje numatyta:

„Kiek tai susiję su [Reglamento Nr. 1049/2001] 4 straipsnio 2 dalies pirma ir trečia įtraukomis, išskyrus tyrimus, ypač tuos, kurie vykdomi dėl galimų Bendrijos teisės pažeidimų, laikoma, kad svarbesnis visuomenės interesas atskleisti informaciją yra tuomet, kai informacija, kurios prašoma, yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Dėl [Reglamento Nr. 1049/2001] 4 straipsnyje nustatytų kitų išimčių – atsisakymo pagrindai aiškinami ribotai, atsižvelgiant į visuomenės interesą atskleisti informaciją, ir į tai, ar informacija, kurios prašoma, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.“

Ginčo aplinkybės ir ginčijami aktai

7

LPN yra aplinkos apsaugos siekianti nevyriausybinė organizacija. 2003 m. balandžio mėn. ji pateikė Europos Komisijai skundą, kuriame tvirtino, kad Saboro upės (Portugalija) užtvankos projektas pažeidžia 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102). Gavusi šį skundą Komisija pradėjo procedūrą dėl Portugalijos Respublikos įsipareigojimų neįvykdymo ir kreipėsi į Portugalijos valdžios institucijas siekdama nustatyti, ar šiuo projektu galėjo būti pažeista 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyva 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 98) ir Direktyva 92/43.

8

2007 m. kovo mėn. LPN paprašė Komisijos sudaryti galimybę susipažinti su informacija, susijusia su jos skundo nagrinėjimu, „Komisijos darbo grupės“ parengtais dokumentais ir dokumentais, kuriuos Komisija išsiuntė Portugalijos valdžios institucijoms ir kuriuos iš jų gavo. Remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka Komisija 2007 m. gegužės 22 d. raštu šį prašymą atmetė.

9

Po 2007 m. birželio 14 d. LPN raštu pateikto kartotinio prašymo Komisija ginčijamu sprendimu patvirtino atsisakymą sudaryti galimybę susipažinti su nagrinėjamais dokumentais ir teigė, kad visiems prašomiems dokumentams taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito apsauga. To sprendimo turinys skundžiamame sprendime apibendrintas taip:

„20.

Komisija konkrečiai nurodė, kad per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija ir atitinkama valstybė narė turi viena kita pasitikėti, kad galėtų pradėti derybų bei kompromiso procesą ir taikiai, nesikreipdamos į Teisingumo Teismą, išspręsti nesutarimą. Ji taip pat pastebėjo, kad, pirma, Komisijos ir Portugalijos valdžios institucijų derybų procesas nuolat vyko ir, antra, kelis kartus buvo pasikeista nuomonėmis ir įvyko arba dar turėjo įvykti susitikimai, siekiant įvertinti užtvankos projekto poveikį. Todėl ji mano, kad atskleidus prašomus dokumentus nukentėtų Komisijos galimybė išnagrinėti tariamą pažeidimą, turint mintyje, kad ji tikisi šiuo atveju nesutarimą su Portugalijos valdžios institucijomis išspręsti taikiai, nesikreipdama į Teisingumo Teismą. Be to, ji mano, kad negalima, kaip numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalyje, sudaryti galimybės „susipažinti su dalimi“ minėtų dokumentų, nes išimtis, kuria remiamasi, taikoma šių dokumentų visumai.

21.

Komisija mano, kad nėra ir galimo „svarbesnio visuomenės intereso“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį. Anot jos, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią laikoma, kad svarbesnis visuomenės interesas atskleisti informaciją yra tuomet, kai prašoma informacija yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, netaikoma galimo įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo tyrimui, o būtent toks atliekamas šiuo atveju. Ji patikslino, jog pavojaus, kad rimtai pažeista [Direktyva 92/46], atveju taip pat nėra tokio intereso, nes tik Teisingumo Teismas turi kompetenciją pripažinti, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį. Anot jos, atskleidus prašomus dokumentus tai nepaaiškėtų, kol Teisingumo Teismas galutinai neišspręstų šio klausimo.“

10

2008 m. sausio 18 d., t. y. ieškinio dėl ginčijamo sprendimo pareiškimo dieną, Komisijos „Aplinkos apsaugos“ generalinis direktoratas pranešė LPN ketinantis pasiūlyti Komisijai nebenagrinėti jos skundo vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų nevykdymo, susijusiai su nagrinėjamu užtvankos projektu.

11

2008 m. vasario mėn. LPN pakartojo prašymą sudaryti galimybę susipažinti su minėtos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo byloje esančiais dokumentais.

12

2008 m. balandžio 3 d. raštu Komisija pranešė LPN, kad per 2008 m. vasario 28 d. posėdį ji nusprendė nutraukti skundo dėl minėto užtvankos projekto nagrinėjimą. Kiek tai susiję su prašymu susipažinti su dokumentais, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis nebetaikoma, todėl nuo šiol jai galima pateikti prašomus dokumentus, jeigu jiems netaikoma kita išimtis pagal šį reglamentą.

13

Tada LPM galėjo susipažinti su Komisijos bylos medžiaga ir tam tikrų dokumentų turiniu. Be to, 2008 m. spalio 24 d. raštu (toliau – 2008 m. spalio 24 d. sprendimas) Komisija suteikė galimybę susipažinti su kitų atitinkamų dokumentų visu turiniu arba jo dalimis ir kartu dar kartą atsisakė leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, susijusioje su sprendimo priėmimo proceso apsauga, ir šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, susijusioje su teismo proceso apsauga, numatytomis išimtimis.

Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

14

2008 m. sausio 18 d. pateiktu ieškiniu LPN paprašė Bendrojo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą. Danijos Karalystei, Suomijos Respublikai ir Švedijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti LPN reikalavimus.

15

Komisija paprašė Bendrojo Teismo pripažinti, kad išnyko ieškinio dalykas, nes buvo suteikta galimybė susipažinti su dalimi atitinkamų dokumentų, o atsisakymas atskleisti kitus dokumentus nebebuvo grindžiamas tuo pačiu pagrindu.

16

Pirma, skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog per procesą LPN buvo leista susipažinti su atitinkamais dokumentais, išnyko ginčo dalykas, todėl nebereikia priimti sprendimo. Antra, kiek tai susiję su dar neatskleistais ar tik iš dalies atskleistais dokumentais, Bendrasis Teismas atmetė ieškinį motyvuodamas tuo, kad du LPN nurodyti ieškinio pagrindai, susiję su atitinkamai Reglamento Nr. 1367/2006, būtent jo 6 straipsnio, ir Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos pažeidimu, nepagrįsti.

17

Kartu nagrinėdamas šiuos pagrindus Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 110–112 punktuose rėmėsi principu, pagal kurį, pirma, Komisija privalo konkrečiai ir individualiai išnagrinėti kiekvieną prašomą dokumentą tam, kad nustatytų, ar jį atskleidus iš tiesų gali būti pakenkta saugomam interesui, ir, antra, iš šio nagrinėjimo turi išryškėti atitinkamos institucijos sprendimo motyvai.

18

Skundžiamo sprendimo 126 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą Švedija ir Turco prieš Tarybą (C-39/05 P ir C-52/05 P, Rink. p. I-4723, 50 punktas) ir taikydamas analogiją su valstybės pagalbos kontrolės procedūra (2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau, C-139/07 P, Rink. p. I-5885, 54–62 punktai), pripažino, jog esama bendrosios prezumpcijos, kad atskleidus administracinės bylos, susijusios su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, dokumentus iš principo nukentėtų tyrimo tikslų apsauga. Bendrojo Teismo manymu, kadangi priimant ginčijamą sprendimą vyko nagrinėjamos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo ikiteisminis etapas, Komisija galėjo remtis principu, kad ši bendroji prezumpcija taikoma visiems atitinkamiems dokumentams.

19

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas rėmėsi tuo, kad kontrolė, kurią Komisija turi atlikti pagal procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra administracinė funkcija, kurią vykdydama ji naudojasi didele diskrecija ir dalyvauja dvišaliame dialoge su atitinkama valstybe nare. Jis konstatavo, kad skundą Komisijai pareikęs asmuo negali Sąjungos teisme pareikšti ieškinio dėl galimo sprendimo nutraukti šio skundo nagrinėjimą ir neturi procesinių teisių reikalauti, kad Komisija jį informuotų ir išklausytų.

20

Anot Bendrojo Teismo, minėta prezumpcija nereiškia, kad suinteresuotieji asmenys neturi teisės įrodyti, jog konkrečiam dokumentui minėta prezumpcija netaikoma arba kad esama svarbesnio visuomenės intereso atskleisti dokumentą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą. Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nei LPN, nei į bylą įstojusios valstybės narės nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų galima suabejoti vertinimo, kad visiems atitinkamiems dokumentams taikoma šio 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, pagrįstumu.

21

Skundžiamo sprendimo 116, 117 ir 122 punktuose Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad Reglamentas Nr. 1367/2006 neturi įtakos Komisijos galimybei atsisakyti konkretaus ir individualaus prašomų dokumentų nagrinėjimo.

22

Skundžiamo sprendimo 132–139 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė teisės ar faktų klaidos, kai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nesama svarbesnio visuomenės intereso atskleisti prašomus dokumentus, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą.

23

Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nereikia spręsti, ar šiuose dokumentuose buvo informacijos, realiai susijusios su „dujų ar teršalų išmetimu“ į aplinką, nes nagrinėjamu atveju netaikoma prezumpcija, numatyta Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje. Dėl tos pačios priežasties jis konstatavo, kad remiantis šia nuostata negalima daryti išvados, jog esama svarbesnio visuomenės intereso, kaip tai suprantama pagal minėto 4 straipsnio 2 dalies pabaigą.

24

Anot Bendrojo Teismo, LPN taip pat negali remtis minėto 6 straipsnio 1 dalies antru sakiniu. Jis manė, kad šiame sakinyje numatyta tik pareiga siaurai aiškinti kitas išimtis nei numatytosios Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose. Jis priduria, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nekalbama apie „svarbesnį“ visuomenės interesą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą.

25

Galiausiai Bendrasis Teismas konstatavo, kad per posėdį atsakydamos į jo klausimus LPN ir į bylą įstojusios valstybės narės negalėjo nurodyti jokio kito svarbesnio visuomenės intereso nei tariamas didesnio skaidrumo aplinkosaugos srityje interesas ir negalėjo paaiškinti, ar ir kokiu mastu prašoma informacija buvo susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalį.

Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

26

2012 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi abu apeliaciniai skundai buvo sujungti, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

27

2012 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. 2012 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Estijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Suomijos Respublikos reikalavimus ir pateikti pastabas per žodinę proceso dalį.

28

Apeliaciniame skunde LPN Teisingumo Teismo prašo:

iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas atmetė jos reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą ir nurodė padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su dokumentais ir jų ištraukomis, dėl kurių 2008 m. spalio 24 d. sprendime Komisija dar kartą patvirtino atsisakymą sudaryti galimybę susipažinti, ir

nurodyti Komisijai padengti savo ir LPN pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29

Apeliaciniame skunde Suomijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo Bendrasis Teismas atmetė LPN ieškinį,

panaikinti ginčijamą sprendimą ir

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šio apeliacinio skundo nagrinėjimu.

30

Danijos Karalystė, Estijos Respublika ir Švedijos Karalystė palaiko apeliančių reikalavimus. Švedijos Karalystė taip pat prašo priteisti iš Komisijos jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

32

Vokietijos Federacinė Respublika palaiko Komisijos reikalavimus.

Dėl apeliacinių skundų

33

Savo apeliacinius skundus LPN ir Suomijos Respublika grindžia iš esmės trimis pagrindais. Šie pagrindai susiję atitinkamai su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antro sakinio ir Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigos pažeidimu.

34

Be to, LPN nurodo ketvirtąjį pagrindą, kuriame teigia, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, kai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. LPN taip pat prašo Teisingumo Teismo ištaisyti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje neteisingai nurodytas ginčijamas sprendimas.

Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos pažeidimu

Šalių argumentai

35

Pirmasis LPN ir Suomijos Respublikos pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas esą padarė, kai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką aiškino taip, kad Komisija turi teisę atsisakyti atskleisti visus dokumentus, susijusius su pagal EB 226 straipsnį pradėta procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, konkrečiai ir individualiai neišnagrinėjusi šių dokumentų. Nėra pagrindo preziumuoti, kad jokio su tokia procedūra susijusio dokumento ar jo dalies negalima atskleisti, nekeliant pavojaus šia procedūra siekiamam tikslui priversti atitinkamą valstybę narę laikytis Sąjungos teisės.

36

Bendrosios prezumpcijos dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, pripažinimo motyvų, kuriais remiamasi minėtame Sprendime Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau (56–59 punktai), esą negalima taikyti dokumentams, susijusiems su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo. Kiek tai susiję konkrečiai su šia procedūra, nėra specialių teisės aktų, reglamentuojančių konfidencialumą ir galimybę susipažinti su informacija. LPN priduria, kad ji gina ne asmeninį, o visuomenės interesą. Be to, dokumentai, susiję su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, nesudaro homogeninės dokumentų kategorijos.

37

Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė palaiko šiuos argumentus ir, be kita ko, pabrėžia, kad motyvai, dėl kurių Teisingumo Teismas ankstesnėse bylose (minėtas Sprendimas Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau ir 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją, C-514/07 P, C-528/07 P ir C-532/07 P, Rink. p. I-8533) pripažino, kad esama bendrosios prezumpcijos, nagrinėjamu atveju negali būti taikomi pagal analogiją, atsižvelgiant visų pirma į įvairų procedūrų dėl įsipareigojimų nevykdymo pobūdį, kiek tai susiję tiek su bylos turiniu, mastu ir svarba, tiek su teisėtu interesu, į kurį reikia atsižvelgti. Subsidiariai Švedijos Karalystė nurodo, kad Komisija bet kuriuo atveju turėjo patikrinti, ar minėta prezumpcija iš tikrųjų taikoma nagrinėjamu atveju.

38

Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika savo ruožtu mano, kad pirmasis pagrindas nepagrįstas. Konkrečiai kalbant, jos teigia, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra yra tik viena iš procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo rūšių, o ši yra Komisijos ir atitinkamos valstybės narės dialogas, kuriame privatūs asmenys neturi procedūrinių teisių. Be to, procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo tikslas yra greitai ir veiksmingai nutraukti galimus Sąjungos teisės pažeidimus, visų pirma draugiškai išsprendžiant ginčą per administracinę procedūrą. Jei būtų atskleisti dokumentai, kuriais pasikeičia Komisija ir atitinkama valstybė narė, būtų pakenkta visų pirma valstybių narių norui bendradarbiauti rodant pasitikėjimą.

Teisingumo Teismo vertinimas

39

Pateikdamos pirmąjį pagrindą apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis pripažino Komisijos teisę atmesti prašymą sudaryti galimybę susipažinti su visais bendrai apibūdintais administracinės bylos, susijusios su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo pagal EB 226 straipsnį, dokumentais ikiteisminiu šios procedūros etapu, konkrečiai ir individualiai neišnagrinėjus kiekvieno dokumento ir remiantis bendrąja prezumpcija, kad atskleidus atitinkamus dokumentus būtų pakenkta tyrimų tikslų apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

40

Iš pradžių svarbu priminti, kad pagal EB 255 straipsnio 1 ir 2 dalis visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal EB 251 straipsnį nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais. Reglamentu Nr. 1049/2001, kaip nurodoma jo 4 konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, visuomenės teisę susipažinti su institucijų dokumentais siekiama padaryti kuo platesnę. Iš šio reglamento, būtent iš jo 11 konstatuojamosios dalies ir 4 straipsnio, kuriame numatyta šiuo atžvilgiu taikomų išimčių sistema, taip pat matyti, kad šiai teisei susipažinti taikomi tam tikri visuomenės ar privačiu interesu grindžiami apribojimai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 51 punktą; minėto Sprendimo Švedija ir kiti prieš API ir Komisiją 69 ir 70 punktus; 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, 111 punktą ir 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Agrofert Holding, C‑477/10 P, 53 punktą).

41

Pagal išimtį, kuria remiasi Komisija, t. y. tą, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent tokį dokumento atskleidimą pateisintų viršesnis visuomenės interesas.

42

Tuo remiantis darytina išvada, kad šiame 4 straipsnyje, būtent jo 2 dalyje, numatyta išimčių sistema pagrįsta esant konkrečiai situacijai tarpusavyje prieštaraujančių interesų pusiausvyra, t. y. viena vertus, interesų, kuriuos atitiktų atitinkamų dokumentų atskleidimas ir, kita vertus, interesų, kuriems šis atskleidimas pakenktų. Sprendimas dėl prašymo sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais priklauso nuo to, kokie interesai yra svarbesni konkrečiu atveju.

43

Šioje byloje neginčytina, kad dokumentai, apie kuriuos kalbama LPN prašyme, iš tiesų susiję su „tyrimais“, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

44

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, atsisakymui leisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu pagrįsti iš principo nepakanka to, kad dokumentas yra susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje minima veikla. Atitinkama institucija taip pat privalo pateikti paaiškinimus, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti šiame straipsnyje numatyta išimtimi saugomiems interesams (žr. minėtų sprendimų Švedija ir Turco prieš Tarybą 49 punktą; Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 53 punktą; Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 72 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 116 punktą ir Komisija prieš Agrofert Holding 57 punktą).

45

Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad šiuo klausimu atitinkamai institucijai iš principo leidžiama remtis kai kurių kategorijų dokumentams taikomomis bendrosiomis prezumpcijomis, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi prašymams atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus (žr. minėtų sprendimų Švedija ir Turco prieš Tarybą 50 punktą; Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 54 punktą; Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 74 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 116 punktą ir Komisija prieš Agrofert Holding 57 punktą).

46

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 57–62 punktuose, Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad tokios bendrosios prezumpcijos egzistuoja trim atvejais, t. y. kai kalbama apie administracinės bylos, susijusios su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, dokumentus (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 61 punktą), dokumentus, kuriais Komisija ir pranešusios šalys ar tretieji asmenys pasikeitė per įmonių koncentracijos kontrolės procedūrą (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Éditions Odile Jacob 123 punktą ir Komisija prieš Agrofert Holding 64 punktą), ir per teismo procesą institucijos pateiktus pareiškimus (žr. minėto Sprendimo Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 94 punktą).

47

Visoms šioms byloms būdinga tai, kad atitinkamame prašyme sudaryti galimybę susipažinti buvo kalbama ne apie vieną dokumentą, bet apie jų visumą (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 50 punktą; Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 9 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 10 punktą, kuriame pakartojami toje byloje skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 1 ir 2 punktai, ir minėto Sprendimo Komisija prieš Agrofert Holding 7 punktą, kuriame pakartojamas toje byloje skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 2 punktas).

48

Esant tokiai situacijai bendrosios prezumpcijos, kad tam tikro pobūdžio dokumentų atskleidimas iš principo pakenktų kurio nors iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje išvardytų interesų apsaugai, pripažinimas leidžia atitinkamai institucijai nagrinėti bendro pobūdžio prašymą ir atitinkamai į jį atsakyti.

49

Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju. Kaip ir suinteresuotojo asmens minėtoje byloje Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau pateikto prašymo, susijusio su visa administracine byla dėl jam suteiktos valstybės pagalbos kontrolės procedūrų, atveju, LPN paprašė leisti susipažinti su visais bendrai apibūdintais dokumentais, esančiais byloje, susijusioje su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, pradėta prieš Portugalijos Respubliką dėl užtvankos statybų projekto.

50

Be to, svarbu priminti, kad šis prašymas buvo pateiktas, kai dar buvo vykdomas minėtos procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo ikiteisminis etapas, ir kad priimant ginčijamą sprendimą tos procedūros Komisija nebuvo užbaigusi ir byla dar nebuvo perduota Teisingumo Teismui.

51

Taigi reikia išnagrinėti klausimą, ar pripažintina bendroji prezumpcija, jog tokiomis aplinkybėmis atskleidus dokumentus, susijusius su procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo ikiteisminiu etapu, būtų pakenkta tyrimų tikslų apsaugai.

52

Šiuo atžvilgiu iš pradžių svarbu atsižvelgti į Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.

53

Nors pagal šio reglamento 3 straipsnį Reglamentas Nr. 1049/2001, visų pirma jo 4 straipsnis, iš principo taikomas bet kokiam prašymui sudaryti galimybę susipažinti su Bendrijos institucijų ir organų turima informacija apie aplinką, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnyje pridedamos konkretesnės taisyklės dėl tokių prašymų leisti susipažinti, kuriomis galimybė susipažinti su dokumentais iš dalies palengvinama ir iš dalies apribojama.

54

Šio 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta taisyklė, kuria siekiama sudaryti galimybę lengviau susipažinti su dokumentais, turinčiais informacijos apie aplinką; jame nustatyta, kad ši taisyklė netaikoma „tyrimams, ypač tiems, kurie vykdomi dėl galimų Bendrijos teisės pažeidimų“.

55

Darytina išvada, kad procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo šiuo Sąjungos teisės aktu laikoma tokia procedūra, kuriai savaime būdingos savybės neleidžia šioje srityje užtikrinti visiško skaidrumo, taigi ši procedūra užima ypatingą padėtį galimybės susipažinti su dokumentais sistemoje.

56

Be to, procedūrai dėl įsipareigojimų nevykdymo yra būdingos savybės, panašios į tas, kuriomis pasižymi valstybės pagalbos kontrolės procedūra, ir dėl jų minėtame Sprendime Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau Teisingumo Teismas pripažino, kad esama bendrosios prezumpcijos šiuo klausimu.

57

Abiem atvejais tai yra procedūra, pradėta prieš valstybę narę, atsakingą arba už suteiktą ginčijamą pagalbą (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 57 punktą), arba už nurodytą Sąjungos teisės pažeidimą.

58

Teisingumo Teismas taip pat rėmėsi tuo, kad suinteresuotieji asmenys, išskyrus už suteiktą atitinkamą pagalbą atsakingą valstybę narę, per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą neturi teisės susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais, ir jei šie asmenys galėtų susipažinti su tokiais dokumentais remdamiesi Reglamentu Nr. 1049/2001, kiltų pavojus valstybės pagalbos kontrolės sistemai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 58 ir 61 punktus).

59

Kalbant apie procedūras dėl įsipareigojimų nevykdymo, pažymėtina, kad Sąjungos teisėje, visų pirma EB 226 straipsnyje, taip pat nenumatyta privataus asmens teisė susipažinti su bylos medžiaga, net jeigu procedūra buvo pradėta dėl šio asmens skundo. Savo procedūrinėse vidaus taisyklėse dėl administracinių priemonių skundo pateikėjo naudai Komisija tik sutiko jį informuoti apie priimtus sprendimus ir pasiūlymą nutraukti bylos nagrinėjimą (žr. 2002 m. kovo 20 d. Komisijos pranešimo Europos Parlamentui ir Europos Ombudsmenui dėl santykių su skundo pateikėju Bendrijos teisės pažeidimų klausimu (COM(2002) 141 galutinis, OL C 244, p. 5, 7, 9 ir 10 punktus).

60

Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką skundo pateikėjas vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų nevykdymo neturi teisės reikalauti, kad Komisija laikytųsi konkrečios pozicijos, ar ginčyti Komisijos atsisakymą pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, Rink. p. 291, 11 punktą; 1990 m. gegužės 17 d. Sprendimo Sonito ir kt. prieš Komisiją, C-87/89, Rink. p. I-1981, 6 punktą ir 2011 m. liepos 14 d. Nutarties Ruipérez Aguirre ir ATC Petition prieš Komisiją, C‑111/11 P, 11 ir 12 punktus). Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, ar skundo pateikėjas gina asmeninį, ar visuomenės interesą.

61

Manydama, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, Komisija turi įvertinti galimybę imtis veiksmų prieš šią valstybę, nustatyti, kokias nuostatas ši pažeidė, ir pasirinkti laiką, kada ji prieš šią valstybę pradės procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo (žr., be kita ko, 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-33/04, Rink. p. I-10629, 66 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑154/09, 51 punktą). Beje, ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo dalykas nustatomas motyvuotoje Komisijos nuomonėje (žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-171/08, Rink. p. I-6817, 25 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

62

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad ikiteismine procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus, antra, tinkamai pateikti savo gynybos argumentus atsakant į Komisijos pateiktus kaltinimus (žr. be kita ko, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-147/03, Rink. p. I-5969, 22 punktą ir 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Rumuniją, C-522/09, Rink. p. I-2963, 15 punktą).

63

Dokumentų, susijusių su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, atskleidimas ikiteisminiu šios procedūros etapu taip pat gali pakeisti tokios procedūros pobūdį ir eigą, nes tokiomis aplinkybėmis gali būti dar sudėtingiau pradėti derybų procesą ir sudaryti Komisijos ir atitinkamos valstybės narės sutarimą, kuriuo nutraukiamas pažeidimas, dėl kurio kaltinama, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės ir išvengta ieškinio.

64

Galiausiai, priešingai, nei teigia apeliantės, dokumentai, susiję su procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo ikiteisminiu etapu, taikant minėtą bendrąją prezumpciją sudaro vieną dokumentų kategoriją. Pirma, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintoje išimtyje dėl tyrimų, susijusių su galimais Bendrijos teisės pažeidimais, nedaromas skirtumas pagal bylos dėl tokių tyrimų dokumento rūšį ar atitinkamų dokumentų autorių. Antra, dėl dokumentų, susijusių su valstybės pagalbos kontrolės procedūromis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi su tokia procedūra susijusios administracinės bylos dokumentai sudaro vieną kategoriją, kuriai taikoma bendroji prezumpcija, ir kad šių dokumentų atskleidimas iš principo kenkia tyrimų tikslų apsaugai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 61 punktą).

65

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad galima preziumuoti, jog dokumentų, susijusių su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, atskleidimas ikiteisminiu jos etapu gali pakeisti šios procedūros pobūdį ir eigą, todėl šis atskleidimas iš principo pakenktų tyrimų tikslų apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

66

Ši bendroji prezumpcija neužkerta kelio galimybei įrodyti, kad prašomam atskleisti konkrečiam dokumentui ši prezumpcija netaikoma arba kad egzistuoja atitinkamo dokumento atskleidimą pateisinantis svarbesnis visuomenės interesas, numatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigoje (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 62 punktą; Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 103 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 126 punktą ir Komisija prieš Agrofert Holding 68 punktą).

67

Be to, Komisija neturi pareigos savo sprendimo pagrįsti minėta bendrąja prezumpcija. Ji visuomet gali konkrečiai išnagrinėti dokumentus, apie kuriuos kalbama prašyme sudaryti galimybę susipažinti, ir nurodyti tokius motyvus. Be to, konstatavusi, kad procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, su kuria susijęs konkretus prašymas leisti susipažinti, pasižymi tokiomis savybėmis, kurios leidžia visiškai ar iš dalies atskleisti bylos dokumentus, Komisija privalo tai padaryti.

68

Tačiau reikalavimas patikrinti, ar ši bendroji prezumpcija iš tikrųjų taikoma, negali būti aiškinamas taip, kad Komisija turi individualiai išnagrinėti visus konkrečiu atveju prašomus dokumentus. Dėl tokio reikalavimo ši bendroji prezumpcija būtų neveiksminga, t. y. neleistų Komisijai į bendrą prašymą sudaryti galimybę susipažinti atsakyti bendrai.

69

Be to, skundžiamo sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog nesuvokiama, kad Komisija būtų galėjusi sudaryti galimybę susipažinti su vienu iš atitinkamų dokumentų ar jų turinio dalimi ir nesukelti grėsmės vykstančioms deryboms su Portugalijos valdžios institucijomis. Šios išvados nepaneigė apeliantės, kurios, beje, nesirėmė tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes.

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pripažino Komisijos teisę remtis bendrąja prezumpcija, jog visuomenės galimybė susipažinti, net iš dalies, su dokumentais, susijusiais su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, ikiteisminiu jos etapu keltų grėsmę šios procedūros tikslų įgyvendinimui, atsisakant sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

71

Šiomis aplinkybėmis pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antro sakinio pažeidimu

Šalių argumentai

72

LPN ir Suomijos Respublika, palaikomos Švedijos Karalystės, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, be kita ko, skundžiamo sprendimo 136 punkte konstatavo, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antras sakinys netaikytinas išimčiai, susijusiai su tyrimų apsauga. Ši nuostata susijusi su visomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis, kurioms netaikoma minėto 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta teisinė prezumpcija, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1367/2006, jo 15 konstatuojamosios dalies ir 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašytos ir 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1) Europos bendrijos vardu patvirtintos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 4 straipsnio 4 dalies, kurioje taip pat numatyta pareiga siaurai aiškinti prašymų suteikti informacijos apie aplinką atmetimo motyvus, tikslo.

73

Anot LPN, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antras sakinys yra nesuderinamas su bendrosios prezumpcijos, kad atskleidus dokumentus bus padaryta žalos, pripažinimu dėl minėtoje nuostatoje įtvirtinto reikalavimo aiškinti siaurai, nes pagal ją reikalaujama in concreto patikrinti, ar prašomuose atskleisti dokumentuose esanti informacija susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.

74

Galiausiai LPN tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 138 punkte esantis teiginys, kad ji negalėjo paaiškinti, ar ir kokiu mastu prašoma informacija buvo susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, kaip tai suprantama pagal minėto 6 straipsnio 1 dalį, yra klaidingas. Ji neturėjo galimybės pateikti tokio paaiškinimo, nes nežinojo dar neatskleistų dokumentų turinio.

75

Komisija teigia, kad akivaizdu, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas, numatęs, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta teisinė prezumpcija netaikoma tyrimams, susijusiems su galimais įsipareigojimų dėl Sąjungos teisės neįvykdymo atvejais, siekė atsižvelgti į tai, kad tie tyrimai ypatingi. Todėl dokumentų atskleidimą pateisinančio svarbesnio visuomenės intereso galimas egzistavimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1049/2001, o iš Reglamento Nr. 1367/2006 negalima daryti išvados, kad procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo aplinkos srityje turi būti vertinamos kitaip nei tokios pačios procedūros kitose srityse, kiek tai susiję su prezumpcija, kad dokumentų atskleidimas pakenktų tyrimų tikslui.

76

Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antras sakinys neturi įtakos vertinant, ar atsisakyti sudaryti galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su aplinka ir procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo ikiteisminiu etapu, nes toks vertinimas esą reglamentuojamas Reglamentu Nr. 1049/2001. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje tik pakartojamas Teisingumo Teismo nustatytas reikalavimas siaurai aiškinti atsisakymo motyvus ir paprasčiausiai nustatomas reikalavimas derinant priešingus interesus atsižvelgti į su aplinkosauga susijusius interesus.

Teisingumo Teismo vertinimas

77

Pateikdamos antrąjį pagrindą apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalyje Komisijai nedraudžiama remtis bendrąja prezumpcija, kad dokumentų, susijusių su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, atskleidimas ikiteisminiu jos etapu pakenktų tyrimų tikslų apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką.

78

Norint nuspręsti, ar šis pagrindas pagrįstas, reikia išnagrinėti, ar minėto 6 straipsnio 1 dalimi pakeičiamas, kiek tai susiję su procedūromis dėl aplinkos apsaugos, nagrinėjimas, kurį Komisija turi atlikti pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnį, ir, jei taip, tai kiek.

79

Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsniu prie Reglamento Nr. 1049/2001 pridedamos specialios taisyklės dėl prašymų sudaryti galimybę susipažinti su informacija apie aplinką.

80

Šio 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą ir trečią įtraukas ir numatyta, kad svarbesnis visuomenės interesas atskleisti informaciją yra tuomet, kai prašoma informacija yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką. Ši teisinė prezumpcija susijusi su šio 4 straipsnio 2 dalies pabaiga, pagal kurią draudžiama atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu, jei už saugomus interesus svarbesnis visuomenės interesas pateisina atitinkamo dokumento atskleidimą. Tačiau minėta prezumpcija netaikoma „tyrimams, ypač tiems, kurie vykdomi dėl galimų Bendrijos teisės pažeidimų“.

81

Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad „dėl [Reglamento Nr. 1049/2001] 4 straipsnyje nustatytų kitų išimčių – atsisakymo pagrindai aiškinami ribotai, atsižvelgiant į visuomenės interesą atskleisti informaciją, ir į tai, ar informacija, kurios prašoma, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“.

82

Iš šio 6 straipsnio 1 dalies formuluotės ir struktūros matyti, kad tarp „kitų išimčių“, kaip jos suprantamos pagal šios dalies antrą sakinį, nėra procedūrų dėl įsipareigojimų nevykdymo apsaugos.

83

Minėtos 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta taisyklė dėl išimčių, įtvirtintų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukose. Tos pačios 1 dalies antrame sakinyje minimos ne paprasčiausiai „kitos išimtys“, bet „[Reglamento Nr. 1049/2001] 4 straipsnyje nustatytos kitos išimtys“. Taigi šioje nuostatoje kalbama apie išimtis, įtvirtintas šio 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies antroje įtraukoje, 3 ir 5 dalyse. Kadangi procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo susijusios su tyrimais, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką, ir apie juos kalbama Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, tokios veiklos neapima šio 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje vartojama sąvoka „kitos išimtys“.

84

Tokia dviejų Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies sakinių formuluotė ir jų struktūra įrodo, kad teisės aktų leidėjas norėjo, jog procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo nepatektų į visos šios dalies taikymo sritį.

85

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai manė, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalis neturi įtakos nagrinėjimui, kurį Komisija turi atlikti pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, jei prašyme sudaryti galimybę susipažinti kalbama apie dokumentus, susijusius su ikiteisminiu procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo etapu.

86

Tai reiškia, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigos pažeidimu

Šalių argumentai

87

Suomijos Respublika, kurios argumentus palaiko Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė, teigia, kad neatsižvelgiant į tai, ar taikytina Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalis, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą, nes neįvertino to, ar Komisija išnagrinėjo, ar svarbesnis visuomenės interesas pateisino nagrinėjamų dokumentų atskleidimą. Remiantis minėtu Sprendimu Švedija ir Turco prieš Tarybą (44, 45 ir 49 punktai), Bendrasis Teismas turėjo reikalauti, kad Komisija palygintų interesą saugoti tyrimus su visuomenės interesu susipažinti su nagrinėjamais dokumentais, turint mintyje suinteresuotumą didesniu skaidrumu. Kai prašymas sudaryti galimybę susipažinti susijęs su dokumentu, patenkančiu į Reglamento Nr. 1367/2006 taikymo sritį, informacijos apie aplinką gavimas ir reikšmė, kurią galimybė susipažinti su tokia informacija turi aplinkos apsaugai ir žmonių sveikatai, gali būti svarbesnis visuomenės interesas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą.

88

Švedijos Karalystė priduria, kad skundžiamo sprendimo 138 ir 139 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog galimybės susipažinti su dokumentais prašantis asmuo turi remtis svarbesniu visuomenės interesu ir įrodyti jo buvimą, visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad tik atitinkama institucija žino dokumentų, kuriuos prašoma atskleisti, turinį.

89

Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 139 punkte Bendrasis Teismas teisėtai atmetė argumentą, jog nėra tinkamos įvairių interesų pusiausvyros, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą.

Teisingumo Teismo vertinimas

90

Pateikdama trečiąjį pagrindą Suomijos Respublika iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis neįvertino, ar Komisija pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą išnagrinėjo, ar svarbesnis visuomenės interesas pateisino nagrinėjamų dokumentų atskleidimą.

91

Skundžiamo sprendimo 132 ir 133 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą, nagrinėjamu atveju nebuvo svarbesnio visuomenės intereso, kaip jis suprantamas pagal tą nuostatą, ir kad darant išvadą dėl svarbesnio visuomenės intereso nebuvimo nepadaryta teisės ar faktų klaidų. LPN ir Suomijos Respublika remiasi ne konkrečiu interesu, šioje byloje pateisinančiu nagrinėjamų dokumentų atskleidimą, bet tik bendra reikšme, kurią galimybė susipažinti su informacija apie aplinką turi aplinkos apsaugai ir žmonių sveikatai.

92

Žinoma, svarbesnis visuomenės interesas, galintis pateisinti dokumento atskleidimą, nebūtinai turi skirtis nuo principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001 (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą 74 ir 75 punktus).

93

Vis dėlto tokiais bendrais svarstymais, kokiais remiamasi šioje byloje, neturėtų būti galima įrodyti, kad skaidrumo principas šioje byloje gali būti svarbesnis už priežastis, pateisinančias atsisakymą atskleisti nagrinėjamus dokumentus (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 158 punktą).

94

Reikalavimas, kad prašymo pateikėjas konkrečiai nurodytų aplinkybes, parodančias svarbesnį visuomenės interesą, pateisinantį atitinkamų dokumentų atskleidimą, atitinka Teisingumo Teismo praktiką (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 62 punktą; Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 103 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 126 punktą ir Komisija prieš Agrofert Holding 68 punktą).

95

LPN prašė leisti susipažinti su minėtais dokumentais tam, kad galėtų papildyti informaciją, Komisijos turimą apie užtvankos statybų projektą, kuris yra nagrinėjamos procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo dalykas, ir taip aktyviai dalyvauti vykstant šiai procedūrai, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad egzistuoja „svarbesnis visuomenės interesas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 70 punktą; Komisija prieš Éditions Odile Jacob 145 ir 146 punktus bei Komisija prieš Agrofert Holding 85 ir 86 punktus), net jeigu LPN, kaip nevyriausybinė organizacija, veikia siekdama savo įstatuose numatyto tikslo – saugoti aplinką.

96

Nors pagal Reglamento Nr. 1367/2006 2 konstatuojamąją dalį šis reglamentas patenka į Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą, kurioje pabrėžiama, kaip svarbu teikti tinkamą informaciją apie aplinką ir sudaryti veiksmingas galimybes visuomenei dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, vis dėlto šiuo dalyvavimu negalima remtis siekiant pateisinti galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo. Šio reglamento 9 straipsnyje numatyta, kad visuomenė dalyvauja tik tada, kai Bendrijos institucijos ar organai rengia, keičia arba peržiūri su aplinka susijusius planus ar programas. Tame straipsnyje nekalbama apie procedūras dėl įsipareigojimų nevykdymo.

97

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrodo, kad Bendrasis Teismas įvertino, ar Komisija pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaigą išnagrinėjo, ar svarbesnis visuomenės interesas pateisino nagrinėjamų dokumentų atskleidimą.

98

Todėl trečiąjį pagrindą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš LPN

99

LPN teigia, kad Bendrajam Teismui priimant sprendimą priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, kurio motyvai nurodyti skundžiamo sprendimo 141–143 punktuose, buvo padarytos kelios teisės klaidos.

100

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei visi kiti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikalavimai dėl tariamai neteisingo Bendrojo Teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti atmesti kaip nepriimtini, taikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio antrą pastraipą, pagal kurią apeliacinis skundas negali būti paduotas vien dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ar šalies, kuriai buvo priteista jas atlyginti (žr., be kita ko, 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, C-57/00 P ir C-61/00 P, Rink. p. I-9975, 124 punktą; 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Tralli prieš ECB, C-301/02 P, Rink. p. I-4071, 88 punktą ir 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin prieš VRDT, C-263/09 P, Rink. p. I-5853, 78 punktą).

101

Kadangi visi kiti LPN apeliacinio skundo pagrindai atmesti, paskutinį pagrindą, susijusį su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, reikia pripažinti nepriimtinu.

Dėl papildomo LPN prašymo ištaisyti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą

102

Savo apeliaciniame skundė LPN prašo Teisingumo Teismo ištaisyti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą. Jos manymu, Bendrasis Teismas neteisingai nurodė ginčijamą sprendimą, kuris buvo ne 2008 m. spalio 24 d., o 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimas. LPN siūlo minėtame 1 punkte aiškiai nurodyti, kad ieškinys buvo pateiktas „dėl 2007 m. lapkričio 22 d. Komisijos sprendimo“ ir kad 2008 m. spalio 24 d. sprendimu „buvo dar kartą atsisakyta“ sudaryti galimybę susipažinti su nagrinėjamais dokumentais.

103

Komisija mano, kad šis prašymas nepriimtinas.

104

Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusia šio apeliacinio skundo pateikimo dieną, apeliacinio skundo reikalavimuose turi būti prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą.

105

Papildomame LPN prašyme reikalaujama ne panaikinti, netgi iš dalies, skundžiamą sprendimą, t. y. jo rezoliucinę dalį (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, 44 punktą ir nurodytą teismo praktiką), o tik atlikti šios rezoliucinės dalies redakcijos pakeitimą, kuris neturėtų įtakos jos turiniui ir pirmojoje instancijoje priimtam sprendimui dėl ginčo. Iš skundžiamo sprendimo, būtent iš jo 18, 38 ir 59 punktų, aiškiai matyti, kad ieškinys, kuris buvo atmestas to sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte, susijęs su 2007 m. lapkričio 22 d. sprendimu.

106

Be to, jeigu Bendrojo Teismo sprendime yra rašybos klaidų ar akivaizdžių netikslumų, pagal Procedūros reglamento 84 straipsnį jas ištaisyti turi tik šis teismas.

107

Tai reiškia, kad papildomas LPN prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

108

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad LPN ir Suomijos Respublikos apeliaciniai skundai turi būti visiškai atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

110

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Remiantis minėto reglamento 138 straipsnio 2 dalimi, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. To paties reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.

111

Kadangi LPN ir Suomijos Respublika pralaimėjo bylą, o Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, iš jų lygiomis dalimis turi būti priteistos šios išlaidos.

112

Įstojusios į bylą Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

 

1.

Atmesti apeliacinius skundus.

 

2.

Priteisti lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas iš La Liga para a Protecção da Natureza ir Suomijos Respublikos.

 

3.

Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: portugalų.