Byla C-410/11

Pedro Espada Sánchez ir kt.

prieš

Iberia Líneas Aéreas de España SA

(Audiencia Provincial de Barcelona prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Oro transportas — Monrealio konvencija — 22 straipsnio 2 dalis — Vežėjų atsakomybė už bagažą — Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais — Kelių keleivių bendras bagažas — Tik vieno iš jų atliktas įregistravimas“

Santrauka – 2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Tarptautiniai susitarimai – Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo – Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti šios konvencijos nuostatas

   (1999 m. Monrealio konvencija)

2. Transportas – Oro transportas – Reglamentas Nr. 2027/97 – Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo – Vežėjų atsakomybė už įregistruotą bagažą – Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo arba vėlavimo atvejais – Apimtis – Kelių keleivių bendras bagažas, įregistruotas vieno jų vardu – Kiekvieno keleivio asmeninė teisė į žalos atlyginimą

   (Tarybos reglamentas Nr. 2027/97; 1999 m. Monrealio konvencijos 3 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 2 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 20–22 punktus)

2.  1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo 22 straipsnio 2 dalį, ją siejant su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomi ir keleiviui, kuris reikalauja atlyginti žalą dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo, jei šiame prarastame bagaže faktiškai buvo pirmojo keleivio daiktų.

   Todėl vadovaujantis Monrealio konvencija ne tik keleivis, asmeniškai įregistravęs savo bagažą, bet ir keleivis, kurio daiktai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruotame bagaže, šių daiktų praradimo atveju pagal šios konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatytą tvarką turi asmeninę teisę į jos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų neviršijančios žalos atlyginimą.

   Tačiau siekdami, kad būtų atlyginta šio 22 straipsnio 2 dalyje numatyta žala, atitinkami keleiviai turi pakankamai teisiškai įrodyti – o tai kontroliuoja nacionalinis teismas – pamesto bagažo turinį ir tai, kad kito keleivio vardu įregistruotame bagaže faktiškai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, daiktų. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas gali atsižvelgti į tai, kad šie keleiviai yra tos pačios šeimos nariai, pirko bilietus kartu ar įsiregistravo tuo pačiu laiku.

   (žr. 27, 35, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)

Byla C-410/11

Pedro Espada Sánchez ir kt.

prieš

Iberia Líneas Aéreas de España SA

(Audiencia Provincial de Barcelona prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Oro transportas — Monrealio konvencija — 22 straipsnio 2 dalis — Vežėjų atsakomybė už bagažą — Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais — Kelių keleivių bendras bagažas — Tik vieno iš jų atliktas įregistravimas“

Santrauka – 2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Tarptautiniai susitarimai — Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo — Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti šios konvencijos nuostatas

   (1999 m. Monrealio konvencija)

2. Transportas — Oro transportas — Reglamentas Nr. 2027/97 — Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo — Vežėjų atsakomybė už įregistruotą bagažą — Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo arba vėlavimo atvejais — Apimtis — Kelių keleivių bendras bagažas, įregistruotas vieno jų vardu — Kiekvieno keleivio asmeninė teisė į žalos atlyginimą

   (Tarybos reglamentas Nr. 2027/97; 1999 m. Monrealio konvencijos 3 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 2 dalis ir 22 straipsnio 2 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 20–22 punktus)

2.  1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo 22 straipsnio 2 dalį, ją siejant su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomi ir keleiviui, kuris reikalauja atlyginti žalą dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo, jei šiame prarastame bagaže faktiškai buvo pirmojo keleivio daiktų.

   Todėl vadovaujantis Monrealio konvencija ne tik keleivis, asmeniškai įregistravęs savo bagažą, bet ir keleivis, kurio daiktai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruotame bagaže, šių daiktų praradimo atveju pagal šios konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatytą tvarką turi asmeninę teisę į jos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų neviršijančios žalos atlyginimą.

   Tačiau siekdami, kad būtų atlyginta šio 22 straipsnio 2 dalyje numatyta žala, atitinkami keleiviai turi pakankamai teisiškai įrodyti – o tai kontroliuoja nacionalinis teismas – pamesto bagažo turinį ir tai, kad kito keleivio vardu įregistruotame bagaže faktiškai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, daiktų. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas gali atsižvelgti į tai, kad šie keleiviai yra tos pačios šeimos nariai, pirko bilietus kartu ar įsiregistravo tuo pačiu laiku.

   (žr. 27, 35, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)