Byla C-173/11

Football Dataco Ltd ir kt.

prieš

Sportradar GmbH

ir

Sportradar AG

(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 96/9/EB — Duomenų bazių teisinė apsauga — 7 straipsnis — Sui generis teisė — Duomenų apie vykstančias futbolo čempionato rungtynes bazė — „Panaudojimo“ sąvoka — Panaudojimo fakto nustatymas“

Santrauka – 2012 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Panaudojimo sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalies b punktas)

2. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Tikslas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/9)

3. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Taikymo sritis – Paprasčiausias interneto svetainės prieinamumas – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

4. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės turinio panaudojimo sąvoka – Taikymo sritis – Duomenys, kurie buvo parsisiųsti iš „sui generis“ teisėmis saugomos duomenų bazės ir, panaudojant vienoje valstybėje narėje esančią interneto tarnybinę stotį, nusiųsti į kitoje valstybėje narėje esančio asmens kompiuterį – Įtraukimas – Sąlygos – Ketinimas priskirti pastarojoje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos – Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo vertinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

5. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Interneto tarnybinės stoties, iš kurios įvykdytas panaudojimas, vietos nustatymas valstybės narės teritorijoje – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 20–22 punktus)

2.  Direktyva 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos nesiekiama nustatyti tokios sui generis teisinės apsaugos, kuri visoje Sąjungoje būtų sureglamentuota vienodai. Šia direktyva derinant nacionalinės teisės aktus siekiama pašalinti tuos nacionalinės teisės aktų duomenų bazių teisinės apsaugos srityje skirtumus, kurie kelia pavojų vidaus rinkos veikimui, laisvam prekių ir paslaugų judėjimui Sąjungoje ir informacijos rinkos joje raidai. Šiuo tikslu minėta direktyva visos valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje numatyti duomenų bazių sui generis teisinę apsaugą. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės teisės aktuose numatyta sui generis apsauga iš esmės taikoma tik šios valstybės narės teritorijoje, todėl paprastai asmuo, kuriam suteikiama ši apsauga, gali ja remtis, tik kiek tai susiję su šioje teritorijoje įvykusiais panaudojimo, kuriam nebuvo duotas leidimas, veiksmais.

   (žr. 24–27 punktus)

3.  Vien to, kad interneto svetainė su Direktyva 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos nustatytos sui generis teisės saugoma duomenų baze yra prieinama iš atitinkamos nacionalinės teritorijos, nepakanka padaryti išvadą, jog šios svetainės valdytojas atlieka panaudojimo veiksmus, kurie patenka į šioje teritorijoje taikytinos nacionalinės teisės taikymo sritį. Iš tiesų, jei panaudojimo veiksmui pripažinti pakaktų vien galimybės prieiti prie informacijos, interneto svetainėms ir duomenims, kurie akivaizdžiai skirti ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje esantiems asmenims, tačiau techniškai pasiekiamiems joje, šios valstybės atitinkami teisės aktai būtų taikomi nepagrįstai.

   (žr. 36, 37 punktus)

4.  Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmens, veikiančio kaip bendrovė, vykdomas duomenų, kuriuos prieš tai jis parsisiuntė iš sui generis teisinės apsaugos objektu pagal tą direktyvą esančios duomenų bazės, persiuntimas naudojant valstybėje narėje A esančią interneto tarnybinę stotį, į kito asmens, esančio valstybėje narėje B, kompiuterį šiam paprašius, tam, kad juos būtų galima saugoti šio kompiuterio atmintyje ir atvaizduoti ekrane, yra minėtų duomenų „panaudojimas“, kurį įvykdė duomenis persiuntęs asmuo. Šis veiksmas laikytinas įvykusiu valstybėje narėje B, jei yra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis atspindi jo vykdytojo ketinimą priskirti šioje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

   Tokius įrodymus gali sudaryti aplinkybė, kad tarp duomenų, esančių minėtoje interneto tarnybinėje stotyje, yra duomenys apie antrojoje valstybėje narėje vykstančias sporto rungtynes, o tai gali įrodyti, jog siuntimo veiksmai kyla iš ketinimo sukelti šios valstybės narės visuomenės susidomėjimą, ir tai, kad ši bendrovė sutartimi suteikė teisę prieiti prie jos tarnybinės stoties bendrovėms, siūlančioms visuomenei lažybų paslaugas. Pagaliau tai, kad šios bendrovės internete patalpinti duomenys antrojoje valstybėje narėje esantiems interneto vartotojams, kurie yra šių bendrovių klientai, prieinami jų kalba, kuri paprastai skiriasi nuo valstybių narių, iš kurių ši bendrovė vykdo savo veiklą, vartojamų kalbų, gali atitinkamai patvirtinti įrodymus, kad pirmiausia ketinta taikytis į antrosios valstybės narės visuomenę.

   (žr. 40–42, 47 punktus ir rezoliucinę dalį)

5.  Negalima teigti, kad „panaudojimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnį, visais atvejais turi vykti išimtinai valstybės narės, kur yra interneto tarnybinė stotis, iš kurios siunčiami atitinkami duomenys, teritorijoje. Be to, kad kartais sunku tiksliai nustatyti tokios interneto tarnybinės stoties buvimo vietą, pagal tokį aiškinimą ūkio subjektas, kuris, neturėdamas pagal atitinkamos valstybės narės teisę numatytos sui generis teisinės apsaugos objektu esančios duomenų bazės kūrėjo sutikimo, internete panaudoja šios duomenų bazės turinį taikydamasis į šios valstybės narės visuomenę, išvengtų šios nacionalinės teisės taikymo vien dėl to, kad jo interneto tarnybinė stotis yra už šios valstybės narės teritorijos ribų.

   (žr. 44, 45 punktus)

Byla C-173/11

Football Dataco Ltd ir kt.

prieš

Sportradar GmbH

ir

Sportradar AG

(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 96/9/EB — Duomenų bazių teisinė apsauga — 7 straipsnis — Sui generis teisė — Duomenų apie vykstančias futbolo čempionato rungtynes bazė — „Panaudojimo“ sąvoka — Panaudojimo fakto nustatymas“

Santrauka – 2012 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Panaudojimo sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalies b punktas)

2. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Tikslas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/9)

3. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Taikymo sritis – Paprasčiausias interneto svetainės prieinamumas – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

4. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės turinio panaudojimo sąvoka – Taikymo sritis – Duomenys, kurie buvo parsisiųsti iš „sui generis“ teisėmis saugomos duomenų bazės ir, panaudojant vienoje valstybėje narėje esančią interneto tarnybinę stotį, nusiųsti į kitoje valstybėje narėje esančio asmens kompiuterį – Įtraukimas – Sąlygos – Ketinimas priskirti pastarojoje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos – Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo vertinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

5. Teisės aktų derinimas – Duomenų bazių teisinė apsauga – Direktyva 96/9 – Duomenų bazės kūrėjo teisė uždrausti perkelti ir (arba) panaudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį („sui generis“ teisė) – Interneto tarnybinės stoties, iš kurios įvykdytas panaudojimas, vietos nustatymas valstybės narės teritorijoje – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9 7 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 20–22 punktus)

2.  Direktyva 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos nesiekiama nustatyti tokios sui generis teisinės apsaugos, kuri visoje Sąjungoje būtų sureglamentuota vienodai. Šia direktyva derinant nacionalinės teisės aktus siekiama pašalinti tuos nacionalinės teisės aktų duomenų bazių teisinės apsaugos srityje skirtumus, kurie kelia pavojų vidaus rinkos veikimui, laisvam prekių ir paslaugų judėjimui Sąjungoje ir informacijos rinkos joje raidai. Šiuo tikslu minėta direktyva visos valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje numatyti duomenų bazių sui generis teisinę apsaugą. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės teisės aktuose numatyta sui generis apsauga iš esmės taikoma tik šios valstybės narės teritorijoje, todėl paprastai asmuo, kuriam suteikiama ši apsauga, gali ja remtis, tik kiek tai susiję su šioje teritorijoje įvykusiais panaudojimo, kuriam nebuvo duotas leidimas, veiksmais.

   (žr. 24–27 punktus)

3.  Vien to, kad interneto svetainė su Direktyva 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos nustatytos sui generis teisės saugoma duomenų baze yra prieinama iš atitinkamos nacionalinės teritorijos, nepakanka padaryti išvadą, jog šios svetainės valdytojas atlieka panaudojimo veiksmus, kurie patenka į šioje teritorijoje taikytinos nacionalinės teisės taikymo sritį. Iš tiesų, jei panaudojimo veiksmui pripažinti pakaktų vien galimybės prieiti prie informacijos, interneto svetainėms ir duomenims, kurie akivaizdžiai skirti ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje esantiems asmenims, tačiau techniškai pasiekiamiems joje, šios valstybės atitinkami teisės aktai būtų taikomi nepagrįstai.

   (žr. 36, 37 punktus)

4.  Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmens, veikiančio kaip bendrovė, vykdomas duomenų, kuriuos prieš tai jis parsisiuntė iš sui generis teisinės apsaugos objektu pagal tą direktyvą esančios duomenų bazės, persiuntimas naudojant valstybėje narėje A esančią interneto tarnybinę stotį, į kito asmens, esančio valstybėje narėje B, kompiuterį šiam paprašius, tam, kad juos būtų galima saugoti šio kompiuterio atmintyje ir atvaizduoti ekrane, yra minėtų duomenų „panaudojimas“, kurį įvykdė duomenis persiuntęs asmuo. Šis veiksmas laikytinas įvykusiu valstybėje narėje B, jei yra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis atspindi jo vykdytojo ketinimą priskirti šioje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

   Tokius įrodymus gali sudaryti aplinkybė, kad tarp duomenų, esančių minėtoje interneto tarnybinėje stotyje, yra duomenys apie antrojoje valstybėje narėje vykstančias sporto rungtynes, o tai gali įrodyti, jog siuntimo veiksmai kyla iš ketinimo sukelti šios valstybės narės visuomenės susidomėjimą, ir tai, kad ši bendrovė sutartimi suteikė teisę prieiti prie jos tarnybinės stoties bendrovėms, siūlančioms visuomenei lažybų paslaugas. Pagaliau tai, kad šios bendrovės internete patalpinti duomenys antrojoje valstybėje narėje esantiems interneto vartotojams, kurie yra šių bendrovių klientai, prieinami jų kalba, kuri paprastai skiriasi nuo valstybių narių, iš kurių ši bendrovė vykdo savo veiklą, vartojamų kalbų, gali atitinkamai patvirtinti įrodymus, kad pirmiausia ketinta taikytis į antrosios valstybės narės visuomenę.

   (žr. 40–42, 47 punktus ir rezoliucinę dalį)

5.  Negalima teigti, kad „panaudojimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 96/9 dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnį, visais atvejais turi vykti išimtinai valstybės narės, kur yra interneto tarnybinė stotis, iš kurios siunčiami atitinkami duomenys, teritorijoje. Be to, kad kartais sunku tiksliai nustatyti tokios interneto tarnybinės stoties buvimo vietą, pagal tokį aiškinimą ūkio subjektas, kuris, neturėdamas pagal atitinkamos valstybės narės teisę numatytos sui generis teisinės apsaugos objektu esančios duomenų bazės kūrėjo sutikimo, internete panaudoja šios duomenų bazės turinį taikydamasis į šios valstybės narės visuomenę, išvengtų šios nacionalinės teisės taikymo vien dėl to, kad jo interneto tarnybinė stotis yra už šios valstybės narės teritorijos ribų.

   (žr. 44, 45 punktus)