—

Football Dataco Ltd, Scottish Premier League Ltd, Scottish Football League ir PA Sport UK Ltd, atstovaujamų baristerių J. Mellor ir L. Lane, įgaliotųjų solisitorių S. Levine ir R. Hoy,

—

Sportradar GmbH ir Sportradar AG, atstovaujamo QC H. Carr, įgaliotojo solisitoriaus P. Brownlow,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne, padedamo advocaat R. Verbeke,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, A. Barros ir A. Silva Coelho,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (OL 1996 L 77, p. 20, toliau – direktyva) 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Football Datavo Ltd, Scottish Premier League Ltd, Scottish Football League ir PA Sport UK Ltd (toliau kartu – Football Dataco ir kt.), viena šalis, ir Sportradar GmbH bei Sportradar AG (toliau kartu – Sportradar), kita šalis, visų pirma dėl šių tariamai padaryto sui generis teisės, kurią Football Dataco ir kt. teigia turintys į duomenų apie vykstančias futbolo čempionato rungtynes bazę (Football Live), pažeidimo.

3

Direktyvos 96/9 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma:

„Šioje direktyvoje terminas duomenų bazė reiškia pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkinius.“

4

Minėtos direktyvos III skyriaus „Sui generis teisė“ 7 straipsnyje, susijusiame su apsaugos dalyku, nustatoma:

„1.   Valstybės narės numato duomenų bazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis, sudarytojui teisę neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visos tokių duomenų bazės arba pakankamai didelės jos dalies, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai ją įvertinus.“

2.   Šiame skyriuje:

<…>

5.   Pasikartojantis ir sistemingas duomenų bazės nedidelių dalių perkėlimas ir (arba) panaudojimas, reikalaujantis veiksmų, kurie nebūdingi normaliam duomenų bazių naudojimui arba kurie nepagrįstai pažeidžia teisėtus duomenų bazės sudarytojo interesus, nėra leidžiamas.“

5

Direktyva 96/9 į Jungtinės Karalystės teisę perkelta 1997 m. Autorių teisių ir teisių į duomenų bazes taisyklėmis (Copyright and Rights in Database Regulations 1997), kuriomis iš dalies pakeistas 1988 m. Autorių teisių, dizaino ir patentų įstatymas (Copyright Design and Patents Act 1988). Pagrindinei bylai svarbių šių taisyklių nuostatų tekstas visiškai tapatus atitinkamų šios direktyvos nuostatų tekstui.

6

Pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialus leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 5 straipsnio 3 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, teisme.

7

2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, p. 40) 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, taikoma šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, teisė.

2.   Nesutartinių prievolių, atsirandančių dėl vieningo pobūdžio Bendrijos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, atveju klausimams, kurie nereglamentuojami atitinkamu Bendrijos aktu, taikoma šalies, kurioje buvo įvykdyti teises pažeidžiantys veiksmai, teisė.“

8

Football Dataco Ltd ir kt. yra atsakingos už futbolo lygų ir rungtynių organizavimą Anglijoje ir Škotijoje. Football Dataco Ltd atsako už duomenų ir intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su šiomis rungtynėmis, sukūrimą ir naudojimą ir tvirtina, kad pagal Jungtinės Karalystės teisę jai priklauso sui generis teisė į Football Live duomenų bazę.

9

Football Live – tai duomenų apie vykstančias futbolo rungtynes rinkinys (duomenys apie įvarčius ir juos pelniusius žaidėjus, žaidėjų vardai ir pavardės, žaidėjams skirtos geltonosios ir raudonosios kortelės, baudos smūgiai ir žaidėjų keitimai). Duomenis daugiausia renka savarankišką veiklą vykdantys buvę profesionalūs futbolininkai, kuriuos samdo Football Dataco ir kt. ir kurie šiuo tikslu lankosi futbolo rungtynėse. Football Dataco ir kt. teigia, kad šiems duomenims gauti ir (arba) patikrinti reikalingos ne tik didelės investicijos; norint sudaryti tokią duomenų bazę reikia gerai išmanyti sritį, įdėti daug darbo ir (arba) nemažai intelektinių pastangų, gebėti tinkamai vertinti.

10

Sportradar GmbH yra Vokietijos įmonė, tiesiogiai per internetą pateikianti rezultatus ir kitus statistikos duomenis, visų pirma apie Anglijos lygos futbolo rungtynes. Ši paslauga vadinasi „Sport Live Data“. Ši įmonė turi interneto svetainę betradar.com. Lažybų įmonės, kurios yra Sportradar GmbH klientės, sudaro sutartis su Šveicarijos įmone Sportradar AG, kuri yra Sportradar GmbH patronuojanti įmonė. Tokios klientės yra pagal Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisę įsteigta įmonė bet365 ir Gibraltare įsteigta įmonė Stan James. Abi įmonės teikia lažybų paslaugas, skirtas Jungtinės Karalystės rinkai. Kiekvienos jų interneto svetainėse pateikiamos nuorodos į betradar.com. Spustelėjus ant Live Score parinkties, šalia prašomų duomenų parodomi ir pavadinimai bet365 arba Stan James. Remdamasis šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad Jungtinės Karalystės visuomenė yra svarbi tikslinė Sportradar auditorija.

11

2010 m. balandžio 23 d.Football Dataco ir kt. kreipėsi su ieškiniu į High Court of Justice (England and Wales), Chancery Division ir paprašė priteisti iš Sportradar žalos, patirtos šiai bendrovei pažeidus jos sui generis teisę, atlyginimą. 2010 m. liepos 9 d.Sportradar užginčijo šio teismo jurisdikciją nagrinėti ginčą.

12

2010 m. liepos 14 d.Sportradar GmbH kreipėsi į Landgericht Gera (Gėros apygardos teismas, Vokietija) ir paprašė oficialiai patvirtinti, kad jos veikla nepažeidžia jokių Football Dataco ir kt. turimų intelektinės nuosavybės teisių.

13

2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu High Court of Justice pripažino turįs jurisdikciją nagrinėti Football Dataco ir kt. pareikštą ieškinį tiek, kiek juo siekiama nustatyti Sportradar ir klientų, naudojančių jos interneto svetainę Jungtinėje Karalystėje, solidariąją atsakomybę už sui generis teisės pažeidimą, padarytą perkeliant ir (arba) panaudojant šią svetainę. Tačiau šis teismas pripažino neturįs jurisdikcijos nagrinėti tos Football Dataco ir kt. ieškinio dalies, kuria prašyta pripažinti Sportradar pagrindinę atsakomybę.

14

Tiek Football Dataco ir kt., tiek Sportradar apskundė šį Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) sprendimą apeliacine tvarka.

15

Football Dataco ir kt. teigia, kad Sportradar šiuos duomenis nukopijuoja iš Football Live į savo tarnybinę stotį, o vėliau taip nukopijuotus duomenis pateikia Jungtinės Karalystės visuomenei, kurios nariai juos pasiekia spragtelėję ant Live Score. Jų manymu, pažymėtina, kad „perdavimo“ arba „komunikacijos“ teorijos požiūriu pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai laikytini atliktais ne tik valstybėje narėje, iš kurios Sportradar išsiuntė duomenis, bet taip pat valstybėje narėje, kurioje yra šių duomenų siuntų gavėjai, t. y. šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje.

16

Sportradar teigia, kad interneto svetainėje betradar.com pateikiami duomenys generuojami autonomiškai. Ji priduria, kad „paskelbimo“ teorijos požiūriu perdavimas laikomas įvykdytu tik duomenų išsiuntimo vietoje, todėl veiksmai, dėl kurių ji kaltinama, neteismingi Jungtinės Karalystės teismams.

17

Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

18

Savo klausimo a dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 96/9 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmens vykdomas duomenų, kuriuos prieš tai jis parsisiuntė iš sui generis teisinės apsaugos objektu pagal tą pačią direktyvą esančios duomenų bazės, persiuntimas naudojant valstybėje narėje A esančią interneto tarnybinę stotį į kito asmens, esančio valstybėje narėje B, kompiuterį šiam paprašius, kad juos būtų galima saugoti šio kompiuterio atmintyje ir atvaizduoti ekrane, yra minėtų duomenų „perkėlimas“ arba „panaudojimas“, kurį įvykdė duomenis persiuntęs asmuo. Jei atsakymas į a dalį būtų teigiamas, šio klausimo b dalyje jis klausia, ar šie veiksmai turi būti laikomi kaip įvykę valstybėje narėje A, valstybėje narėje B, ar abiejuose šiose valstybėse narėse.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimą grindžia keliomis prielaidomis, kurių teisingumą jis vienintelis turi teisę nustatyti, t. y.:

20

Kiek tai susiję su minėto klausimo a dalimi, Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, jog atsižvelgiant į Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnio 2 dalies b punkte vartojamus terminus, kuriais siekiama apibrėžti „panaudojimo“ sąvoką, taip pat į Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtintos sui generis teisės tikslą, šią sąvoką, atsižvelgiant į bendrą 7 straipsnio kontekstą, reikia aiškinti plačiai, kaip apimančią bet kokį dalies ar visos duomenų bazės turinio viešo platinimo veiksmą, kuriam sui generis teise saugomos duomenų bazės gamintojas nėra davęs leidimo (žr. 2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo The British Horseracing Board ir kt., C-203/02, Rink. p. I-10415, 45, 46, 51 ir 67 punktus). Šiuo klausimu nėra svarbus šio veiksmo pobūdis ir forma.

21

Ši sąvoka apima tokį veiksmą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriais asmuo, naudodamasis savo interneto tarnybine stotimi į kito asmens kompiuterį jo prašymu siunčia duomenis, kurie prieš tai buvo perkelti iš sui generis teise saugomos duomenų bazės turinio. Taip siunčiant šie duomenys padaromi prieinami visuomenės nariui.

22

Tai, kad prieš atliekant pagrindinėje byloje nagrinėjamus siuntimo veiksmus tam tikrus veiksmus atlieka lažybų paslaugas teikiančios įmonės, pagal sutartį turinčios leidimą prieiti prie Sportradar interneto tarnybinės stoties ir kurių veikla savo ruožtu neatsiejama nuo prieigos prie šios tarnybinės stoties suteikimo savo klientams, negali pakeisti Sportradar veiksmų, kuriais ji saugomus duomenų bazės duomenis siunčia iš minėtos tarnybinės stoties į savo klientų kompiuterius, teisinio kvalifikavimo kaip „panaudojimo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnį.

23

Dėl klausimo b dalies Europos Komisija savo rašytinėse pastabose suabejojo, ar naudinga atsakyti į jį šioje ginčo pagrindinėje byloje nagrinėjimo stadijoje.

24

Reikia pažymėti, kad nors iš tiesų, kaip teigia Komisija, nagrinėjamų veiksmų pagrindinėje byloje sąsaja su „panaudojimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 96/9, nepriklauso nuo jų įvykdymo vietos Europos Sąjungoje, vis dėlto, pirma, šia direktyva nesiekiama nustatyti tokios sui generis teisinės apsaugos, kuri visoje Sąjungoje būtų sureglamentuota vienodai.

25

Direktyva 96/9 derinant nacionalinės teisės aktus siekiama pašalinti tuos nacionalinės teisės aktų duomenų bazių teisinės apsaugos srityje skirtumus, kurie kelia pavojų vidaus rinkos veikimui, laisvam prekių ir paslaugų judėjimui Sąjungoje ir informacijos rinkos joje raidai (žr. 2012 m. kovo 1 d. Sprendimo Football Dataco ir kt., C-604/10, 48 punktą).

26

Šiuo tikslu minėta direktyva visos valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje numatyti duomenų bazių sui generis teisinę apsaugą.

27

Šiomis aplinkybėmis valstybės narės numatyta sui generis apsauga iš esmės taikoma tik šios valstybės narės teritorijoje, todėl paprastai asmuo, kuriam suteikiama ši apsauga, gali ja remtis, tik kiek tai susiję su šioje teritorijoje įvykusiais panaudojimo, kuriam nebuvo duotas leidimas, veiksmais (pagal analogiją žr. 2012 . balandžio 19 d. Sprendimo Wintersteiger, C-523/10, 25 punktą).

28

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šį prašymą pateikęs teismas pagrindinėje byloje turi įvertinti Football Dataco ir kt. kaltinimų, susijusių su sui generis teisės į duomenų bazę Football Live, kurią ji tariasi turinti pagal Jungtinės Karalystės teisę, pažeidimu. Siekiant atlikti tokį vertinimą, reikia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami duomenų siuntimo veiksmai, kaip Jungtinėje Karalystėje įvykdyti aktai, patenka į sui generis teisinės apsaugos, numatytos pagal šios valstybės narės teisę, teritorinę taikymo sritį.

29

Antra, pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį tokiais atvejais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kurie priskiriami kvazideliktams, nustatoma speciali „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismų“ jurisdikcija.

30

Darytina išvada, kad klausimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų siuntimo veiksmų, kurie, Football Dataco ir kt. teigimu, padarė žalos didelėms investicijoms į duomenų bazės Football Live sukūrimą, vietos nustatymo gali turėti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai, visų pirma dėl šiam teismui pareikšto ieškinio, kuriuo prašoma pripažinti pagrindinę Sportradar atsakomybę.

31

Trečia, iš Reglamento Nr. 864/2007 8 straipsnio matyti, kad pažeidus intelektinės nuosavybės teisę, kuri, kaip antai Direktyva 96/9 nustatyta sui generis teisė, Bendrijoje nėra „vieningo pobūdžio [unifikuota]“, kaip tai suprantama pagal minėto 8 straipsnio 2 dalį (žr. šio sprendimo 24–26 punktus), dėl šio pažeidimo atsirandančiai nesutartinei prievolei, vadovaujantis šio 8 straipsnio 1 dalimi, taikoma „šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, teisė“.

32

Ši įstatymų kolizijos taisyklė patvirtina, kad svarbu išsiaiškinti, ar neatsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami siuntimo veiksmai atlikti valstybėje narėje, kurioje yra šių veiksmų vykdytojo interneto tarnybinė stotis, jie įvyko Jungtinėje Karalystėje, t. y. valstybėje narėje, kurioje Football Dataco ir kt. iš tiesų reikalauja taikyti Football Live duomenų bazės sui generis apsaugą.

33

Šiuo klausimu „panaudojimo“, kaip ši sąvoka suprantama pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnį, vietos nustatymas, kaip ir šios sąvokos apibrėžtis, turi atitikti autonomiškus Europos Sąjungos teisės kriterijus (pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo Donner, C-5/11, 25 punktą).

34

Kalbant apie panaudojimą, kaip ir pagrindinėje byloje įvykdytą per interneto svetainės tarnybinę stotį, pažymėtina, kad, kaip savo išvados 58 ir 59 punktuose nurodė generalinis advokatas, jis apima daug vienas paskui kitą einančių veiksmų, apimančių bent jau atitinkamų duomenų patalpinimą minėtoje interneto svetainėje, kad su jais galėtų susipažinti visuomenė, ir šių duomenų perdavimą suinteresuotiems visuomenės nariams, galinčių vykti skirtingų valstybių narių teritorijose (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Donner 26 punktą).

35

Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad tokį duomenų padarymo prieinamų visuomenei būdą iš principo reikia skirti nuo tradicinių informacijos sklaidos būdų dėl interneto svetainės turinio skvarbos, nes šį turinį iš tiesų nedelsiant gali peržiūrėti neribotas skaičius interneto vartotojų iš bet kurio pasaulio taško, nesvarbu, ar šios svetainės valdytojas ketino padaryti ją pasiekiamą už įsisteigimo valstybės narės ribų, ir jis to negali kontroliuoti (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Pammer ir Hotel Alpenhof, C-585/08 ir C-144/09, Rink. p. I-12527, 68 punktą ir 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising, C-509/09 ir C-161/10, Rink. p. I-10269, 45 punktą).

36

Todėl vien to, kad interneto svetainė su atitinkamais duomenimis yra prieinama iš atitinkamos nacionalinės teritorijos, nepakanka padaryti išvadą, jog šios svetainės valdytojas atlieka panaudojimo veiksmus, kurie patenka į pagal šioje teritorijoje taikytiną nacionalinę teisę numatytos sui generis teisinės apsaugos taikymo sritį (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Pammer ir Hotel Alpenhof 69 punktą ir 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C-324/09, Rink. p. I-6011, 64 punktą).

37

Iš tiesų, nors panaudojimo veiksmui pripažinti pakanka vien galimybės prieiti prie informacijos, interneto svetainėms ir duomenims, kurie akivaizdžiai skirti ne atitinkamos valstybės narės teritorijoje esantiems asmenims, tačiau techniškai pasiekiamiems ir esantiems joje, šios valstybės atitinkami teisės aktai būtų taikomi nepagrįstai (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo L’Oréal ir kt. 64 punktą).

38

Taigi vien to, kad pagrindinėje byloje pagal Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio interneto naudotojo prašymą Sportradar interneto tarnybinėje stotyje esantys duomenys siunčiami į šio interneto naudotojo kompiuterį techninio saugojimo ir atvaizdavimo ekrane tikslais, nepakanka padaryti išvadą, kad Sportradar panaudojama šios valstybės narės teritorijoje.

39

Nustatant panaudojimo vietą valstybės narės, į kurią atitinkami duomenys buvo išsiųsti, teritorijoje, reikia atsižvelgti į įrodymus, kurie leistų daryti išvadą, kad šie veiksmai kyla iš jų vykdytojo ketinimo priskirti šioje teritorijoje esančius asmenis prie tikslinės auditorijos (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Pammer ir Hotel Alpendorf 75, 76, 80 ir 92 punktus; L’Oréal ir kt. 65 punktą ir Donner 27–29 punktus).

40

Pagrindinėje byloje nagrinėjamame ginče tokį įrodymą gali sudaryti aplinkybė, kad tarp duomenų, esančių interneto tarnybinėje stotyje Sportradar, yra duomenys apie Anglijos futbolo čempionato rungtynes, o tai gali įrodyti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami siuntimo veiksmai kyla iš Sportradar ketinimo sukelti šios valstybės narės visuomenės susidomėjimą.

41

Tai, kad sutartimi Sportradar suteikė teisę prieiti prie jos tarnybinės stoties bendrovėms, siūlančioms visuomenei lažybų paslaugas, taip pat gali būti įrodymas, kad ji ketino orientuotis į ją, jei – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Sportradar žinojo arba turėjo žinoti apie šią specifinę paskirtį (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Pammer ir Hotel Alpenhof 89 punktą ir Donner 27 bei 28 punktus). Šiuo atžvilgiu, jei pasitvirtintų, gali būti svarbi aplinkybė, kad nustatydama atlyginimą už šios prieigos teisės suteikimą Sportradar atsižvelgė į šių bendrovių veiklos mastą Jungtinės Karalystės rinkoje ir į perspektyvą, kad dėl tokios veiklos toje valstybėje narėje įsikūrę interneto vartotojai lankysis šių bendrovių interneto svetainėje betradar.com.

42

Pagaliau tai, kad Sportradar į internetą patalpinti duomenys Jungtinės Karalystės interneto vartotojams, kurie yra šių bendrovių klientai, prieinami jų kalba, kuri paprastai skiriasi nuo valstybių narių, iš kurių ši įmonė vykdo savo veiklą, vartojamų kalbų, gali atitinkamai patvirtinti įrodymus, kad pirmiausia ketinta taikytis į Jungtinės Karalystės visuomenę (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Pammer ir Hotel Alpenhof 84 punktą ir Donner 29 punktą).

43

Pasitvirtinus tokiems veiksniams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės daryti pagrįstą išvadą, kad toks panaudojimas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, įvyko valstybės narės teritorijoje, kur įsikūręs interneto naudotojas, į kurio kompiuterį jo prašymu siunčiami atitinkami duomenys saugojimo ir atvaizdavimo ekrane tikslais (valstybė narė B).

44

Sportradar teiginys, kad „panaudojimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 96/9/EB 7 straipsnį, visais atvejais turi vykti išimtinai valstybės narės, kur yra interneto tarnybinė stotis, iš kurios siunčiami atitinkami duomenys, teritorijoje, negali būti pripažintas pagrįstu.

45

Be to, kad, kaip pažymėjo Football Dataco ir kt., kartais sunku tiksliai nustatyti tokios interneto tarnybinės stoties buvimo vietą (žr. minėto Sprendimo Wintersteiger 36 punktą), pagal tokį aiškinimą ūkio subjektas, kuris neturėdamas pagal atitinkamos valstybės narės teisę numatytos sui generis teisinės apsaugos objektu esančios duomenų bazės kūrėjo sutikimo internete panaudoja šios duomenų bazės turinį taikydamasis į šios valstybės narės visuomenę, išvengtų šios nacionalinės teisės taikymo vien dėl to, kad jo interneto tarnybinė stotis yra už šios valstybės narės teritorijos ribų. Tai neigiamai paveiktų pagal atitinkamą nacionalinę teisę duomenų bazėms numatytos apsaugos veiksmingumą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo L’Oréal ir kt. 62 punktą).

46

Be to, kaip nurodo Football Dataco ir kt., Direktyva 96/9 siekiamo duomenų bazių sui generis teisinės apsaugos tikslo įgyvendinimui, bendrai kalbant, būtų pakenkta, jei panaudojimo veiksmai, nukreipti į visuomenę, kuri visa ar iš dalies yra Europos Sąjungos teritorijoje, nepatektų į šios ši direktyvos ir ją perkeliančių nacionalinių įstatymų taikymo sritį vien dėl to, kad interneto tarnybinė stotis, kurioje patalpinta šių veiksmų vykdytojo interneto svetainė, yra trečiojoje valstybėje (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo L’Oréal ir kt. 63 punktą).

47

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 96/9 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmens vykdomas duomenų, kuriuos prieš tai jis parsisiuntė iš sui generis teisinės apsaugos objektu pagal tą pačią direktyvą esančios duomenų bazės, persiuntimas naudojant valstybėje narėje A esančią interneto tarnybinę stotį, į kito asmens, esančio valstybėje narėje B, kompiuterį šiam paprašius, tam, kad juos būtų galima saugoti šio kompiuterio atmintyje ir atvaizduoti ekrane, yra minėtų duomenų „perkėlimas“ arba „panaudojimas“, kurį įvykdė duomenis persiuntęs asmuo. Šis veiksmas laikytinas įvykusiu valstybėje narėje B, jei yra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis atspindi jo vykdytojo ketinimą priskirti šioje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad asmens vykdomas duomenų, kuriuos prieš tai jis parsisiuntė iš sui generis teisinės apsaugos objektu pagal tą pačią direktyvą esančios duomenų bazės, persiuntimas naudojant valstybėje narėje A esančią interneto tarnybinę stotį, į kito asmens, esančio valstybėje narėje B, kompiuterį šiam paprašius, tam, kad juos būtų galima saugoti šio kompiuterio atmintyje ir atvaizduoti ekrane, yra minėtų duomenų „perkėlimas“ arba „panaudojimas“, kurį įvykdė duomenis persiuntęs asmuo. Šis veiksmas laikytinas įvykusiu valstybėje narėje B, jei yra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis atspindi jo vykdytojo ketinimą priskirti šioje valstybėje narėje esančius visuomenės narius prie savo tikslinės auditorijos, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.