Byla C-18/11
The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs
prieš
Philips Electronics UK Ltd
(Upper Tribunal (Tax and Chancery Chamber) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Įsisteigimo laisvė — Mokesčių teisės aktai — Pelno mokestis — Mokesčių lengvata — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės padalinio nerezidento nacionalinėje teritorijoje patirtus nuostolius perkelti tai pačiai grupei priklausančiai nacionalinėje teritorijoje įsteigtai bendrovei“
Santrauka – 2012 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis
(EB 43 ir 48 straipsniai)
Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Pelno mokestis – Nuostolių atskaita – Grupės mokesčių lengvata – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio, esančio nacionalinėje teritorijoje, patirtus nuostolius perkelti tai pačiai grupei priklausančiai bendrovei rezidentei – Neleistinumas – Pateisinimas – Privalomieji bendrojo intereso pagrindai, susiję su tikslu neleisti du kartus atsižvelgti į nuostolius arba su tikslu apsaugoti tolygų apmokestinimo kompetencijos paskirstymą valstybėms narėms – Nebuvimas
(EB 43 straipsnis)
Europos Sąjungos teisė – Tiesioginis veikimas – Viršenybė – Sąjungos teisės ir nacionalinio įstatymo kolizija – Nacionalinio teismo, į kurį kreiptasi, pareigos ir kompetencija – Nacionalinio įstatymo netaikymas
(EB 10 ir 43 straipsniai)
Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 12–14 punktus)
EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad bendrovės nerezidentės laisvę įsisteigti kitoje valstybėje narėje riboja tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus galimybei, taikant grupės mokesčių lengvatą, perkelti bendrovei rezidentei bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio šioje valstybėje narėje patirtus nuostolius taikoma sąlyga, kad jie negali būti panaudoti užsienio mokesčių tikslais, kai bendrovės rezidentės šioje valstybėje narėje patirtiems nuostoliams perkelti netaikoma jokia panaši sąlyga.
Dėl tokio nevienodo vertinimo bendrovėms, turinčioms savo buveines kitose valstybėse narėse, tampa ne taip patrauklu pasinaudoti įsisteigimo laisve įsteigiant nuolatinį padalinį. Be to, bendrovės nerezidentės, turinčios tik nuolatinį padalinį nacionalinėje teritorijoje, ir bendrovės rezidentės situacijos, atsižvelgiant į nuostolių perkėlimo mokesčių sistemos tikslą, objektyviai panašios tiek, kiek tai susiję su galimybe taikant grupės mokesčių lengvatą perkelti šioje valstybėje narėje patirtus nuostolius kitai šios grupės bendrovei.
Toks apribojimas negali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su tikslu išvengti atsižvelgti į nuostolius du kartus, su tolygaus apmokestinimo kompetencijos paskirstymo valstybėms narėms apsauga arba su šiais abiem motyvais.
Šiuo aspektu, dėl, pirma, apmokestinimo kompetencijos paskirstymo valstybėms narėms apsaugos, priimančiosios valstybės narės, kurios teritorijoje vykdoma ūkinė veikla, dėl kurios nuolatiniam padaliniui atsirado nuostolių, apmokestinimo kompetencijos niekaip nepaveikia galimybė taikant grupės mokesčių lengvatą jos teritorijoje esančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius perkelti bendrovei rezidentei, nes nedaroma įtaka šios valstybės narės kompetencijai apmokestinti galimą pelną iš jos teritorijoje nuolatinio padalinio vykdomos veiklos.
Antra, dėl atsižvelgimo į nuostolius du kartus rizikos, pažymėtina, kad ji neturi jokios įtakos valstybės narės, kurioje yra nuolatinis padalinys, apmokestinimo kompetencijai. Šioje valstybėje narėje esančios bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio nuostolių perkėlimas bendrovei rezidentei bet kuriuo atveju priskirtinas šios valstybės apmokestinimo kompetencijai. Šios apmokestinimo kompetencijos niekaip nepaneigia aplinkybė, kad į perkeltus nuostolius atitinkamais atvejais taip pat galima atsižvelgti kitoje valstybėje narėje.
(žr. 16, 19, 20, 25, 26, 30, 31, 35 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)
Nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi atsižvelgiant į jo jurisdikciją, kaip valstybės narės institucija, pagal EB 10 straipsnyje skelbiamą bendradarbiavimo principą privalo visapusiškai taikyti tiesiogiai taikytiną Sąjungos teisę ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės nuostatai.
(žr. 38, 40 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
Byla C-18/11
The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs
prieš
Philips Electronics UK Ltd
(Upper Tribunal (Tax and Chancery Chamber) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Įsisteigimo laisvė — Mokesčių teisės aktai — Pelno mokestis — Mokesčių lengvata — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės padalinio nerezidento nacionalinėje teritorijoje patirtus nuostolius perkelti tai pačiai grupei priklausančiai nacionalinėje teritorijoje įsteigtai bendrovei“
Santrauka – 2012 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Sutarties nuostatos — Taikymo sritis
(EB 43 ir 48 straipsniai)
Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Mokesčių teisės aktai — Pelno mokestis — Nuostolių atskaita — Grupės mokesčių lengvata — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio, esančio nacionalinėje teritorijoje, patirtus nuostolius perkelti tai pačiai grupei priklausančiai bendrovei rezidentei — Neleistinumas — Pateisinimas — Privalomieji bendrojo intereso pagrindai, susiję su tikslu neleisti du kartus atsižvelgti į nuostolius arba su tikslu apsaugoti tolygų apmokestinimo kompetencijos paskirstymą valstybėms narėms — Nebuvimas
(EB 43 straipsnis)
Europos Sąjungos teisė — Tiesioginis veikimas — Viršenybė — Sąjungos teisės ir nacionalinio įstatymo kolizija — Nacionalinio teismo, į kurį kreiptasi, pareigos ir kompetencija — Nacionalinio įstatymo netaikymas
(EB 10 ir 43 straipsniai)
Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 12–14 punktus)
EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad bendrovės nerezidentės laisvę įsisteigti kitoje valstybėje narėje riboja tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus galimybei, taikant grupės mokesčių lengvatą, perkelti bendrovei rezidentei bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio šioje valstybėje narėje patirtus nuostolius taikoma sąlyga, kad jie negali būti panaudoti užsienio mokesčių tikslais, kai bendrovės rezidentės šioje valstybėje narėje patirtiems nuostoliams perkelti netaikoma jokia panaši sąlyga.
Dėl tokio nevienodo vertinimo bendrovėms, turinčioms savo buveines kitose valstybėse narėse, tampa ne taip patrauklu pasinaudoti įsisteigimo laisve įsteigiant nuolatinį padalinį. Be to, bendrovės nerezidentės, turinčios tik nuolatinį padalinį nacionalinėje teritorijoje, ir bendrovės rezidentės situacijos, atsižvelgiant į nuostolių perkėlimo mokesčių sistemos tikslą, objektyviai panašios tiek, kiek tai susiję su galimybe taikant grupės mokesčių lengvatą perkelti šioje valstybėje narėje patirtus nuostolius kitai šios grupės bendrovei.
Toks apribojimas negali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su tikslu išvengti atsižvelgti į nuostolius du kartus, su tolygaus apmokestinimo kompetencijos paskirstymo valstybėms narėms apsauga arba su šiais abiem motyvais.
Šiuo aspektu, dėl, pirma, apmokestinimo kompetencijos paskirstymo valstybėms narėms apsaugos, priimančiosios valstybės narės, kurios teritorijoje vykdoma ūkinė veikla, dėl kurios nuolatiniam padaliniui atsirado nuostolių, apmokestinimo kompetencijos niekaip nepaveikia galimybė taikant grupės mokesčių lengvatą jos teritorijoje esančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius perkelti bendrovei rezidentei, nes nedaroma įtaka šios valstybės narės kompetencijai apmokestinti galimą pelną iš jos teritorijoje nuolatinio padalinio vykdomos veiklos.
Antra, dėl atsižvelgimo į nuostolius du kartus rizikos, pažymėtina, kad ji neturi jokios įtakos valstybės narės, kurioje yra nuolatinis padalinys, apmokestinimo kompetencijai. Šioje valstybėje narėje esančios bendrovės nerezidentės nuolatinio padalinio nuostolių perkėlimas bendrovei rezidentei bet kuriuo atveju priskirtinas šios valstybės apmokestinimo kompetencijai. Šios apmokestinimo kompetencijos niekaip nepaneigia aplinkybė, kad į perkeltus nuostolius atitinkamais atvejais taip pat galima atsižvelgti kitoje valstybėje narėje.
(žr. 16, 19, 20, 25, 26, 30, 31, 35 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)
Nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi atsižvelgiant į jo jurisdikciją, kaip valstybės narės institucija, pagal EB 10 straipsnyje skelbiamą bendradarbiavimo principą privalo visapusiškai taikyti tiesiogiai taikytiną Sąjungos teisę ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės nuostatai.
(žr. 38, 40 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)