1. 

Šiame Juzgado de lo Mercantil n. 1 de Alicante prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas klausimas dėl 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo ( 2 ) (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2. 

Klausimas, į kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti, susijęs su „trečiosios šalies“, kuriai, remiantis galiojančiais teisės aktais, Bendrijos prekių ženklo savininkas gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo, sąvoka. Reikia patikslinti, ar ši sąvoka, numatyta Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje, apima ir vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininką, ir, jei taip, ar ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas tam, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui, prieš tai turi pateikti prašymą Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pripažinti vėlesnio Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia.

3. 

Reikia nurodyti, kad šioje byloje iškeltame klausime nagrinėjama problema, kuri, kaip matysime vėliau, plačiai aptariama Ispanijos doktrinoje ir teismų praktikoje ir nėra visiškai nauja. Iš tikrųjų neseniai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl to paties kaip ir šioje byloje teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susijusio su labai panašiu klausimu dėl 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino ( 3 ) išaiškinimo. Toje byloje ( 4 ) pateiktoje išvadoje jau nurodžiau, kad, atsižvelgiant į didelius Bendrijos dizainų registravimo procedūros ir Bendrijos prekių ženklų registravimo procedūros skirtumus, paaiškinimai, galiojantys vienai sričiai, negali būti automatiškai taikomi kitai sričiai. Manau, kad analizuojant šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo vertinimą Sprendime Celaya, nepamirštant, kad procedūros prekių ženklų ir dizainų srityse labai skiriasi.

4.

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 konstatuojamąją dalį turi būti atsisakoma registruoti Bendrijos prekių ženklą, jeigu prekių ženklas prieštarauja jau esamoms teisėms. Remiantis 8 konstatuojamąja dalimi, Bendrijos prekių ženklo, kurio svarbiausia paskirtis – garantuoti, kad prekių ženklas taps kilmės nuoroda, suteikiama apsauga ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų tapatumo atvejais turi būti absoliuti. Ši apsauga taip pat turėtų galioti ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų panašumo atvejais. Be to, šioje konstatuojamoje dalyje numatyta, kad panašumo koncepcija turėtų būti aiškinama susieta su galimybe suklaidinti.

5.

Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje nurodytos Bendrijos prekių ženklų savininkams suteikiamos teisės:

„Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

6.

Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnyje „Apribojimai dėl neprieštaravimo pasekmės“ numatyta, kad jeigu Bendrijos prekių ženklo savininkas, nors apie tai ir žinodamas, penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo Sąjungoje, jis netenka teisės, remdamasis ankstesniu ženklu, prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia arba paduoti protestą dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo.

7.

Ieškovė pagrindinėje byloje Fédération Cynologique Internationale (toliau – FCI) yra 1911 m. įsteigta tarptautinė kinologų asociacija; jai priklauso mišrus Bendrijos prekių ženklas Nr. 4438751, kurio paraiška buvo pateikta 2005 m. birželio 28 d. ir kuris 2006 m. liepos 5 d. įregistruotas tam tikroms peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 35, 41, 42 ir 44 klasių paslaugoms. Informaciniais tikslais nurodysiu, kaip atrodo šis prekių ženklas:

8.

Atsakovė pagrindinėje byloje Federación Canina Internacional de Perros de Pura Raza (toliau – FCIPPR) yra 2004 m. įsteigta privati asociacija, kuriai priklauso trys nacionaliniai ispaniški prekių ženklai, įregistruoti tam tikroms 16 klasės prekėms ir paslaugoms:

9.

2009 m. vasario 12 d. FCIPPR pateikė VRDT prašymą įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą tam tikroms 16 klasės prekėms šį žymenį:

10.

2010 m. vasario 5 d. FCI pateikė protestą dėl šio žymens registracijos kaip Bendrijos prekių ženklo. Tačiau dėl formos pažeidimo, susijusio su nesumokėtu protesto padavimo mokesčiu, protestas buvo atmestas, o pirmesniame punkte nurodytas žymuo 2010 m. rugsėjo 3 d. įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas Nr. 7597529.

11.

2010 m. birželio 18 d. FCI pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškinį dėl šios išvados 8 punkte minėtų nacionalinių prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia ir nurodė, kad yra galimybė supainioti su šios išvados 7 punkte nurodytu jos prekių ženklu Nr. 4438751, taip pat ieškinį dėl teisių į šį prekių ženklą pažeidimo. Vykstant šiam procesui FCIPPR neigė galimybę supainioti jos nacionalinius prekių ženklus su Bendrijos prekių ženklu Nr. 4438751 ir pateikė priešpriešinį ieškinį su prašymu panaikinti šio Bendrijos prekių ženklo registraciją dėl to, kad jis buvo įregistruotas nesąžiningai ir kad gali būti supainiotas su jos ankstesniu nacionaliniu prekių ženklu Nr. 2614806.

12.

Vėliau, 2010 m. lapkričio 18 d., FCI pateikė prašymą VRDT panaikinti FCIPPR Bendrijos prekių ženklo Nr. 7597529 registraciją. Tačiau 2011 m. rugsėjo 20 d., remdamasi FCIPPR prašymu ir tuo, kad nagrinėjama byla, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, VRDT nusprendė sustabdyti joje vykstančią procedūrą.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje reikia nuspręsti, ar išimtine teise, kuri Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalimi suteikiama Bendrijos prekių ženklo savininkui, šiuo atveju FCI, gali būti remiamasi trečiosios šalies, įskaitant vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininką, šiuo atveju FCIPPR, atžvilgiu tol, kol pastarojo Bendrijos prekių ženklo registracija dar nepanaikinta.

14.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar kilus ginčui dėl Bendrijos prekių ženklu suteiktos išimtinės teisės pažeidimo [Reglamento (EB) Nr. 207/2009] 9 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė uždrausti trečiajai šaliai naudoti prekių ženklą komercinėje veikloje apima bet kurią trečiąją šalį, naudojančią žymenį, dėl kurio kyla galimybė supainioti (nes žymuo panašus į Bendrijos prekių ženklą ir paslaugos arba prekės yra panašios), ar, atvirkščiai, neapima trečiosios šalies, kuri naudoja tokį galimą supainioti žymenį, jos vardu įregistruotą kaip Bendrijos prekių ženklą, tol, kol ši vėlesnė registracija nebus panaikinta?“

15.

Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą kanceliarija gavo 2011 m. lapkričio 8 d. Rašytines pastabas pateikė FCI, FCIPPR, Graikijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija. 2012 m. spalio 3 d. teismo posėdyje dalyvavo FCI, Graikijos vyriausybė ir Komisija.

16.

Pirmiausia reikia išnagrinėti argumentus, kuriuos FCI pateikė savo rašytinėse pastabose, dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo. Visų pirma FCI tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas nėra būtinas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti. Šioje byloje FCI ieškiniai dėl teisių pažeidimo ir registracijos pripažinimo negaliojančia pateikti tik dėl FCIPPR priklausančių nacionalinių prekių ženklų, o ne dėl vėlesnio Bendrijos prekių ženklo Nr. 7597529, kuris buvo įregistruotas po to, kai buvo pateiktas ieškinys pagrindinėje byloje. Be to, šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė ex officio, o šalys neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės šiuo atžvilgiu, nors tokia galimybė joms turėjo būti suteikta.

17.

Visų pirma, nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagrindinėje byloje pateikusio teismo klausimo svarbą, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 5 ).

18.

Šioje byloje jokios aplinkybės neleidžia manyti, kad nacionalinis teismas pateikė hipotetinį arba su pagrindinės bylos faktais ar dalyku visiškai nesusijusį klausimą. Atvirkščiai, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje FCI, pirma, apskundė neteisėtą vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimą ir pateikė rašytinius dokumentus po to, kai šis prekių ženklas buvo įregistruotas, ir, antra, prašė nebenaudoti žymenų, įskaitant ir vėlesnį Bendrijos prekių ženklą, kurie gali būti supainioti su ankstesniu Bendrijos prekių ženklu.

19.

Antra, dėl aplinkybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė prejudicinį klausimą ex officio, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tai, kad šalys pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nenurodė Sąjungos teisės problemos, nedraudžia šiam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą. SESV 267 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatant kreipimąsi su prejudiciniu klausimu į Teisingumo Teismą, „klausimui iškilus valstybės narės teisme“, šiomis nuostatomis nesiekiama apriboti šio kreipimosi tik tais atvejais, kai Sąjungos teisės aiškinimo arba galiojimo klausimas buvo iškeltas vienos iš pagrindinės bylos šalių iniciatyva, – minėtos nuostatos apima ir tuos atvejus, kai nacionalinis teismas pats iškelia šį klausimą, manydamas, kad „sprendimui priimti reikia“ Teisingumo Teismo sprendimo šiuo klausimu“ ( 6 ).

20.

Remiantis šiais paaiškinimais prejudicinis klausimas, mano nuomone, laikytinas priimtinu.

21.

Kaip jau minėjau pirmesniuose punktuose ir kaip pažymėjau savo išvadoje byloje Celaya ( 7 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas dėl asmens („trečiosios šalies“), kurio atžvilgiu prekių ženklo savininkas gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo, sąvokos ir susijęs klausimas dėl tariamo „prejudicinio“ ryšio tarp ieškinio dėl registracijos pripažinimo negaliojančia ir ieškinio dėl teisių pažeidimo, kilus registruotų prekių ženklų savininkų ginčui, šiuo metu plačiai aptariami Ispanijos doktrinoje ir teismų praktikoje, nors pažymėtina, kad Europos teisėje šie klausimai nėra visiškai nauji ( 8 ).

22.

Kaip Juzgado de lo Mercantil n. 1 de Alicante nurodo savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš tikrųjų šiuo metu Ispanijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktikoje, susijusioje su prekių ženklais, vyrauja nuomonė, kad, taikant vadinamąją „inmunidad registral“ („imuniteto dėl registracijos“) doktriną, prekių ženklo registracija laikoma apsaugos nuo ieškinio dėl teisių pažeidimo sudėtine dalimi, o pareikšti tokį ieškinį galima tik tada, kai tokio prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, net jeigu šis ženklas buvo įregistruotas vėliau nei tas, kuriuo remiamasi ieškinyje dėl teisių pažeidimo. Iš esmės, remiantis šia nuomone, veiksmas nėra neteisėtas, kol tariamas teisių pažeidėjas naudoja įregistruotą prekių ženklą, ir pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo galima tik po to, kai vėliau įregistruoto prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia.

23.

Minėtame Sprendime Celaya ( 9 ) Teisingumo Teismas, turėjęs atsakyti į klausimą, panašų į pateiktąjį šioje byloje, dėl Bendrijos dizaino, šioje srityje pasirinko vertinimą, kuris skiriasi nuo „inmunidad registral“ doktriną atitinkančio vertinimo, ir pripažino, kad Reglamentu Nr. 6/2002 ( 10 ) suteikta teisė uždrausti trečiosioms šalims naudoti Bendrijos dizainą apima bet kurią ne kitokį dizainą naudojančią trečiąją šalį, įskaitant ir trečiąsias šalis, kurios yra vėliau įregistruotų Bendrijos dizainų savininkės. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog dizainas yra įregistruotas, nesuteikia jo savininkui „imuniteto“ ieškinio dėl teisių pažeidimo atžvilgiu, kol jo dizaino registracija nebuvo panaikinta, todėl iš esmės atmetė galimybę, kad egzistuoja prejudicinis ryšys tarp ieškinio dėl registracijos pripažinimo negaliojančia ir ieškinio dėl teisių pažeidimo, kilus ginčui dėl registruotų dizainų.

24.

Jau nurodžiau, kad dizainų ir prekių ženklų sritys labai skiriasi, ypač kiek tai susiję su atitinkamų intelektinės nuosavybės objektų įregistravimo būdais ir procedūromis, ir kad šie skirtumai trukdo vienoje srityje galiojančius paaiškinimus ir teismų praktiką automatiškai taikyti kitai sričiai ( 11 ). Taigi, mano nuomone, pirmiausia reikia išanalizuoti abiejų sričių procedūrų skirtumus, kad vėliau būtų galima išsiaiškinti, ar, remiantis šiai skirtumais, būtų pagrįsta prekių ženklų srityje taikyti kitokį vertinimą nei tas, kurį Teisingumo Teismas taikė dizainų srityje.

25.

Minėtoje išvadoje, kuri buvo pateikta byloje Celaya, nurodžiau, kad esminis dizainų ir prekių ženklų registracijos tvarkos skirtumas yra tai, kad prekių ženklų, bet ne dizainų atveju, taikytini teisės aktai numato daug sudėtingesnę registracijos procedūrą, apimančią ir VRDT atliekamą preliminarų nagrinėjimą, kurį galima laikyti nagrinėjimu iš esmės ir kuriam vykstant trečiosios šalys gali pateikti pastabų arba protestą dėl prekių ženklo registracijos.

26.

Konkrečiau kalbant, dizainai registruojami beveik automatiškai, vykstant supaprastintai procedūrai, per kurią VRDT paprasčiausia formaliai patikrina registracijos paraišką ( 12 ). Reglamente Nr. 6/2002 nenumatyta, kad iki registracijos atliekamas išsamus apsaugos reikalavimų atitikties nagrinėjimas ( 13 ), kad vykstant registracijos procedūrai galima įstoti į bylą arba kad trečiosios šalys gali pateikti protestą. Tokio pobūdžio supaprastinta Bendrijos dizainų registracijos procedūra buvo numatyta siekiant, kad Bendrijos dizaino registracijos tvarka būtų susijusi su kuo mažesnėmis išlaidomis ir kuo paprastesnė, kad būtų prieinama mažoms ir vidutinėms įmonėms bei pavieniams dizaineriams ( 14 ).

27.

Prekių ženklų srityje, priešingai, Reglamente Nr. 207/2009 numatytas ex ante patikrinimas iki Bendrijos prekių ženklo įregistravimo, per kurį VRDT atlieka registracijos paraiškos analizę, kai ne paprasčiausiai formaliai patikrinama, bet ir iš esmės išnagrinėjama ši paraiška siekiant nustatyti, ar nėra absoliučių arba santykinių atsisakymo registruoti pagrindų ( 15 ). Per šią procedūrą, pirma, trečiosios šalys turi galimybę, paskelbus Bendrijos prekių ženklų paraišką, pateikti VRDT savo rašytines pastabas su motyvais, dėl kurių prekių ženklas ex officio neturėtų būti registruojamas, ypač dėl to, kad yra absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų ( 16 ). Kita vertus, ankstesnių teisių turėtojai turi galimybę pateikti protestą dėl aptariamo prekių ženklo registracijos, nurodę, kad yra santykinių atsisakymo registruoti pagrindų ( 17 ).

28.

Prekių ženklų srityje trečiųjų šalių ir ypač ankstesnių teisių turėtojų situacija yra geriau apsaugota nuo pat pradinio procedūros etapo. Iš tikrųjų šiems asmenims suteikiamos procesinės galimybės, kurių jie neturi dizainų srityje. Konkrečiau kalbant, Reglamentu Nr. 207/2009 ankstesnio prekių ženklo savininkui suteikiama galimybė prevenciškai prieštarauti dėl vėlesnio prekių ženklo registracijos, kurią jis laiko nesuderinama su jo paties įregistruotu prekių ženklu, t. y. galimybė, kurios dėl šios išvados 26 punkte minėtų spartumo reikalavimų neturi dizaino savininkas.

29.

Nurodyti registracijos procedūros skirtumai reiškia, kad prekių ženklo registracijai, kurios procedūra yra sudėtinga, skiriama daugiau dėmesio ir „pagarbos“ nei dizaino registracijai ( 18 ). Taigi aplinkybė, kad yra numatyta ex ante apsaugos sistema, kaip antai apibrėžta Reglamente Nr. 207/2009, rodo, kad neteisėtų prekių ženklų registracijų arba bet kuriuo atveju registracijų, kuriomis pažeidžiamos ankstesnės teisės, rizika yra daug mažesnė nei dizainų atveju ( 19 ). Žymens, kaip Bendrijos prekių ženklo, registracija vykstant tokio pobūdžio procedūrai savininkui suteikiama daugiau teisinio saugumo, kad jo Bendrijos prekių ženklu nepažeidžiamos ankstesnės teisės.

30.

Tačiau šie paaiškinimai nereiškia, kad prekių ženklų srityje visiškai nėra registracijų, kuriomis pažeidžiamos ankstesnės teisės, rizikos ir kad šioje srityje nepasitaiko atvejų, kai įregistruojamas Bendrijos prekių ženklas, kuriuo gali būti pažeidžiamos anksčiau įregistruoto kito prekių ženklų savininko išimtinės teisės. Tokio pobūdžio situacijos įmanomos, pavyzdžiui, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas nepateikia protesto dėl vėlesnio prekių ženklo registracijos, arba, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai protestas nebuvo sąžiningai paduotas dėl priežasčių, nesusijusių su nagrinėjimu iš esmės, pavyzdžiui, procesinio pobūdžio priežasčių ( 20 ).

31.

Todėl prekių ženklų srityje daug mažiau tikėtini, tačiau galimi atvejai kai, kaip ir dizainų srityje, gali būti įregistruojamas Bendrijos prekių ženklas, galintis pakenkti anksčiau įregistruoto kito prekių ženklo kilmės nuorodos funkcijai. Taigi ir dėl šios priežasties prekių ženklų srityje, kaip ir dizainų srityje, Reglamentu Nr. 207/2009 numatytos apsaugos formos, kurias galima laikyti „ex post“ apsauga, t. y. būtent ieškinys dėl registracijos pripažinimo negaliojančia ir ieškinys dėl teisių pažeidimo, atitinkamai skirti tam, kad iš sistemos būtų pašalinti prekių ženklai, kurie negalėjo būti įregistruoti, ir kad būtų sustabdytos žymenų, kuriais kenkiama ankstesniems prekių ženklams, sukeliamos pasekmės. Šios apsaugos formos yra „ex post“, nes kilus ginčui dėl įregistruotų prekių ženklų ankstesnio prekių ženklo savininkas, siekdamas apsaugoti savo prekių ženklą, jas gali įgyvendinti tik po to, kai įregistruojamas teises į jo prekių ženklą pažeidžiantis ir jo prekių ženklui kenkiantis vėlesnis prekių ženklas, ir tai nepriklauso nei nuo to, ar buvo paduotas protestas dėl vėlesnio prekių ženklo, kurio atžvilgiu pareikštas ieškinys, registracijos, nei nuo protesto procedūros baigties.

32.

Manau, kad esminis klausimas šioje byloje yra toks: ar aplinkybė, kad prekių ženklų srityje egzistuoja „ex post“ apsaugos forma, kurią sudaro ankstesnio prekių ženklo savininko galimybė paduoti protestą dėl kito prekių ženklo registracijos ir kuri papildo „ex post“ apsaugos formas, egzistuojančias dizainų ir prekių ženklų srityje, gali pagrįsti vertinimą, skirtingą nuo vertinimo, Teisingumo Teismo pateikto minėtame Sprendime Celaya, pagal kurį Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje vartojama trečiosios šalies sąvoka neapima vėliau teisėtai įregistruoto prekių ženklo savininko tol, kol šio prekių ženklo registracija nepanaikinama? Kaip matysime iš toliau pateiktų išsamesnių paaiškinimų, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

33.

Pateiktu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti „trečiosios šalies“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalį; jis klausia, ar pagal šią nuostatą įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkas gali tiesiogiai pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkui arba ar, priešingai, jis tai gali padaryti tik po to, kai vėlesnio Bendrijos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia.

34.

Nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis pažodinio, sisteminio, loginio ir funkcionalaus aiškinimo pagrindais, nagrinėjamos nuostatos aiškinimas turėtų atitikti aiškinimą, kurį dizainų atžvilgiu Teisingumo Teismo pateikė minėtame Sprendime Celaya ir pagal kurį įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkas gali uždrausti visoms trečiosioms šalims naudoti žymenį, patenkantį į Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a, b, ir c punktuose nurodytas kategorijas, neatsižvelgiant į tai, ar vėliau trečioji šalis įregistravo šį žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, ar jo neįregistravo. Tokiam vertinimui pritaria FCI, Komisija ir Graikijos bei Italijos vyriausybės.

35.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama ir pagal Ispanijos teismų praktikoje vyraujančią nuomonę, t. y. taikant „inmunidad registral“ doktriną ( 21 ), kaip neleidžianti ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui uždrausti naudoti vėliau įregistruotą prekių ženklą tol, kol nepripažinta, kad šio prekių ženklo registracija negalioja. Antrasis galimas aiškinimas grindžiamas principu qui iure suo utitur, neminem laedit, pagal kurį asmuo, pasinaudojęs jam priklausančiomis teisėmis, šiuo atveju naudojimosi teise, kylančia iš vėlesnio Bendrijos prekių ženklo registracijos, niekam nedaro žalos. Šią poziciją palaikė FCIPPR, visų pirma nurodžiusi būtinybę apsaugoti prekių ženklo registracija suteikiamą išimtinę teisę, remiantis teisinio saugumo principu.

36.

Taigi, kaip ir byloje Celaya, susiduriame su situacija, kai nesvarbu, kuris variantas būtų pasirinktas kaip intelektinės nuosavybės objektas, šiuo atveju tai registruotas prekių ženklas, jo savininkui nesuteikiama visiška ir absoliuti apsauga ( 22 ).

37.

Iš tikrųjų, žiūrint iš ankstesnio prekių ženklo perspektyvos, esant situacijai, kai turėtų būti nuspręsta, kad jo savininkas gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėliau registruoto prekių ženklo savininkui, toks sprendimas susilpnintų vėlesnio prekių ženklo savininkui suteikiamos apsaugos lygį, nes jam būtų uždrausta naudoti prekių ženklą, net jeigu jis būtų įregistruotas teisėtai. Ir atvirkščiai, žiūrint iš vėlesnio prekių ženklo perspektyvos ir manant, kad išankstinis šio prekių ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia lemtų ieškinio dėl teisių pažeidimo pareiškimą siekiant apsaugoti ankstesnį prekių ženklą, šiuo prekių ženklu užtikrinama apsauga būtų susilpninta, nes šio prekių ženklo registracija neužtikrintų jo savininkui išimtinės teisės jį naudoti, suteikiamos Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalimi, bent jau tol, kol nebūtų panaikinta vėlesnio tapataus arba panašaus prekių ženklo registracija.

38.

Pirmuoju atveju ankstesnio prekių ženklo savininko ius excludendi, t. y. teisė uždrausti trečiosioms šalims naudoti be jo sutikimo prekių ženklą sudarantį žymenį, nusveria vėlesnio prekių ženklo savininko ius utendi, t. y. teisę naudoti šį prekių ženklą sudarantį žymenį ( 23 ). Antruoju atveju šių dviejų teisių santykis būtų atvirkštinis. Kaip ir dizainų atveju, vienoks arba kitoks aiškinimas būtų susijęs su vienos iš dviejų, iš principo lygiaverčių, teisių pasirinkimu.

39.

Taigi sprendžiant, kuri iš dviem prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, suteikiamų teisių, t. y. ankstesnė ar vėlesnė teisė, yra svarbesnė, mano nuomone, negalima neatsižvelgti į esminį principą, kuris apibūdina prekių ženklų srityje įtvirtintą apsaugos sistemą ir kuris yra esminis visuotinai pripažintas intelektinės nuosavybės teisių apskritai principas, t. y. prioriteto principas, pagal kurį ankstesnė išimtinė teisė, šiuo atveju anksčiau įregistruotas Bendrijos prekių ženklas, nusveria vėliau atsiradusias teises, šiuo atveju vėliau įregistruotus Bendrijos prekių ženklus ( 24 ). Iš tikrųjų, kaip savo pastabose teisingai nurodė Komisija, ir pagal analogiją atsižvelgiant į tai, ką Teisingumo Teismas nusprendė dėl dizainų Sprendime Celaya ( 25 ), Reglamento Nr. 207/2009 nuostatos gali būti aiškinamos tik atsižvelgiant į šį esminį principą prekių ženklų srityje, kuris įtvirtintas konkrečiose paties Reglamento Nr. 207/2009 nuostatose ( 26 ) ir kitų Sąjungos ( 27 ) ir tarptautinių ( 28 ) teisės aktų nuostatose prekių ženklų srityje.

40.

Iš Reglamento Nr. 207/2009 matyti, kad, pirma, tik grafiškai pavaizduoti žymenys, galintys atlikti esminę prekių ženklo funkciją, t. y. leisti atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų, gali sudaryti Bendrijos prekių ženklus ir jiems gali būti suteikta atitinkama apsauga, kuri įgyjama juos įregistruojant, ir, antra, kad Bendrijos prekių ženklo suteikiama apsauga turi būti absoliuti tapačių arba panašių žymenų, lemiančių galimybę supainioti, atžvilgiu ( 29 ). Ši prekių ženklui suteikiama absoliuti apsauga nepriklauso nuo to, ar žymenys, lemiantys galimybę supainioti, yra arba nėra įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklai.

41.

Taigi, kilus ginčui dėl dviejų įregistruotų Bendrijos prekių ženklų, prioriteto principas, mano nuomone, leidžia, pirma, daryti prielaidą, kad įregistruotas prekių ženklas reikalavimus Bendrijos apsaugai gauti atitiko anksčiau nei tas, kuris įregistruotas vėliau, ir, antra, susieti vėlesniam Bendrijos prekių ženklui užtikrinamos apsaugos apimtį su tuo, kad nėra su juo nesuderinamų ankstesnių teisių. Todėl, kilus ginčui dėl įregistruotų Bendrijos prekių ženklų, apsauga, kuri Reglamentu Nr. 207/2009 suteikiama vėlesniam Bendrijos prekių ženklui, pateisinama tik jeigu jo savininkas gali įrodyti, kad ankstesnis Bendrijos prekių ženklas neatitinka vieno iš reikalavimų tam, kad būtų taikoma apsauga ( 30 ), arba jeigu nekyla ginčų dėl prekių ženklų ( 31 ).

42.

Tokie paaiškinimai nepriklauso nuo to, kad, vykstant Bendrijos prekių ženklų registracijos procedūrai, priešingai, nei vykstant Bendrijos dizainų registracijos procedūrai, trečiosios šalys turi galimybę paduoti protestą dėl vėlesnio prekių ženklo registracijos. Iš tikrųjų, kaip jau minėta 30 ir 31 punktuose, nors įtvirtinta tokio pobūdžio „ex ante“ kontrole suteikiamas vėliau įregistruoto prekių ženklo savininkui didesnis teisinis saugumas ir sumažinama, palyginti su dizainų sritimi, galimybė įregistruoti prekių ženklus, kuriais pažeidžiamos ankstesnės teisės, aplinkybė, kad žymuo įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, nesuteikia absoliučios garantijos, kad šiuo žymeniu nepažeidžiama anksčiau įregistruotu prekių ženklu suteikta išimtinė teisė. Net jeigu procedūriniai skirtumai dizainų ir prekių ženklų srityse yra dideli, jie, mano nuomone, negali pagrįsti tokio aptariamos normos aiškinimo, kuris nesuderinamas su prioriteto principu ( 32 ).

43.

Be to, tuo atveju, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas imasi veiksmų, kad apaugotų savo paties ženklą nuo jo teises pažeidžiančio žymens, kuris yra teisėtai vėliau įregistruotas prekių ženklas, būtina, kad Reglamentu Nr. 207/2009 įtvirtinta apsaugos sistema jam užtikrintų galimybę kuo greičiau uždrausti naudoti jam kenkiantį prekių ženklą, jeigu dėl tokio pobūdžio prekių ženklo buvimo rinkoje gali būti pakenkta esminei ankstesnio prekių ženklo funkcijai ( 33 ). Taigi, atrodo akivaizdu, kad kuo ilgiau rinkoje koegzistuoja abu ženklai, dėl kurių kilo ginčas, tuo didesnė potenciali arba reali žala ankstesniam prekių ženklui.

44.

Šiuo atžvilgiu svarbu nurodyti, kad Teisingumo Teismas jau ne kartą yra patikslinęs, kad absoliuti apsauga, kuri prekių ženklui suteikiama taikytinais teisės aktais jo savininkui suteikta išimtine teise, konkrečiai siekiama leisti jam, kaip prekių ženklo savininkui, apsaugoti savo specifinius interesus, t. y. užtikrinti, kad prekių ženklas galės vykdyti savo funkcijas ( 34 ). Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalis, mano nuomone, gali būti aiškinama tik atsižvelgiant į šią nusistovėjusią teismų praktiką.

45.

Be kita, ko, kaip teisingai pažymi Komisija, dėl reikalavimo pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo tik po to, kai pripažįstama, kad vėlesnio prekių ženklo registracija negalioja, procesas dėl teisių pažeidimo susidurtų su neproporcingo vėlavimo rizika, nes, be to, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas turėtų laukti VRDT sprendimo šiuo klausimu, kuris būtų priimtas pasibaigus dviejų pakopų vidiniam administraciniam patikrinimui, jis turėtų laukti, kol bus priimti sprendimai dėl galimų ieškinių Bendrajame Teisme ir, prireikus, – Teisingumo Teisme ( 35 ). Taigi ankstesnis prekių ženklas ir jam kenkiantis prekių ženklas rinkoje galėtų koegzistuoti kelerius metus, o tai lemtų potencialią didelę žalą ankstesnio prekių ženklo savininkui.

46.

Be to, man atrodo, kad vėlesnio prekių ženklo savininko situacija bet kuriuo atveju yra apsaugota nuo galimų neteisėtų ankstesnio prekių ženklo savininko ieškinių dėl teisių pažeidimų pareiškimų, nes jis turi galimybę ginti savo teises Bendrijų prekių ženklų bylas nagrinėjančiame teisme, kur gali remtis tariamu protesto atmetimu VRDT ( 36 ), ir galimybę pateikti priešpriešinį ieškinį dėl ankstesnio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas ieškinys dėl teisių pažeidimo, registracijos panaikinimo arba pripažinimo negaliojančia ( 37 ). Kaip jau nurodžiau 40 ir 41 punktuose, jo teisių apsaugos apimtis nuo pat pradžių yra susijusi su tuo, ar yra su jo teisėmis nesuderinamų ankstesnių teisių.

47.

Manau, kad iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad tik toks Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje pateiktos „trečiosios šalies“ sąvokos aiškinimas, kuris atitinka prioriteto principą ir apima visas trečiąsias šalis, įskaitant ir trečiąją šalį, kuri yra vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkė, gali užtikrinti absoliučios įregistruotų Bendrijos prekių ženklų apsaugos tikslą, kurio siekiama Reglamentu Nr. 207/2009.

48.

Be pateiktų paaiškinimų, yra kitų pažodinio ir sisteminio pobūdžio elementų, kuriais, mano nuomone, paremtas pateiktas Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas.

49.

Iš tikrųjų, kalbant apie pažodinį aiškinimą, reikia nurodyti, kad nors Reglamente Nr. 207/2009 nėra aiškių nuostatų dėl anksčiau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininko galimybės pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkui, Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies tekstu įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkui suteikiama išimtinė teisė naudoti šį prekių ženklą ir uždrausti „trečiosioms šalims“, neskirstant pagal tai, ar trečioji šalis yra, ar ne vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkė, naudoti be jo sutikimo jo prekių ženklui kenkiantį žymenį ( 38 ). Manau, tikėtina, kad jeigu teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įtvirtinti vėliau įregistruotų prekių ženklų savininkų apsaugos principą, būtų tai padaręs aiškiai.

50.

Dėl sisteminio aiškinimo reikia pažymėti, kad nė vienoje Reglamento Nr. 207/2009 nuostatoje nenumatytas trečiosios šalies, kuri yra vėlesnio prekių ženklo savininkė, galimas imunitetas minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo atžvilgiu ( 39 ), nors reglamente nenumatytas joks įregistruoto prekių ženklo savininkui suteiktos išimtinės teisės apribojimas ( 40 ). Šiuo atžvilgiu labai svarbus Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnis. Iš šios nuostatos matyti, kad tik tuo atveju, kai tenkinamos joje numatytos sąlygos (naudojimo toleravimas pastaruosius penkerius metus), ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas negali pareikšti ieškinio dėl registracijos pripažinimo negaliojančia arba dėl teisių pažeidimo kito vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui. Taigi galima daryti išvadą a contrario, kad jeigu sąlygos netenkinamos, ankstesnio prekių ženklo savininkas gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkui.

51.

Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnis yra svarbus, be kita ko, aiškinant šį reglamentą sistemiškai. Iš tikrųjų, remiantis tuo, kad šiame straipsnyje prašymas pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia ir protestas dėl tokio prekių ženklo naudojimo yra atskirti, galima daryti išvadą, jog pagal Reglamentą Nr. 207/2009 ieškinys dėl registracijos pripažinimo negaliojančia ir ieškinys dėl teisių pažeidimo yra du skirtingi ieškiniai ir jų nesieja joks prejudicinis ryšys ( 41 ).

52.

Iš tikrųjų, kaip ir Bendrijos dizainų srityje, prekių ženklų srityje Reglamentu Nr. 207/2009 aiškiai išskiriamos dvi ieškinių rūšys, kurių dalykai, pasekmės ir tikslai skiriasi. Iš tikrųjų, pirma, Reglamento N. 207/2009 96 straipsniu nacionaliniams Bendrijos prekių ženklų teismams suteikiama išimtinė jurisdikcija nagrinėti teisių pažeidimo bylas. Antra, dėl prašymų pripažinti prekių ženklų registraciją negaliojančia Reglamente Nr. 207/2009 vis dėlto pasirenkamas centralizuotas jų nagrinėjimas VRDT, net jeigu šio principo taikymas, kaip ir dizainų srityje, sušvelninamas prekių ženklų teismų galimybe nagrinėti priešpriešinius prašymus dėl įregistruotų Bendrijos prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia, kurie pateikiami ieškinių dėl teisių pažeidimo atveju. Niekas neleidžia manyti, jog teisės aktų leidėjas neketino numatyti reikalavimo, kad vienas ieškinys gali būti pareikštas iš anksto arba kartu su kitu ieškiniu ( 42 ).

53.

Be to, manau, kad siūlomas Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje esančios „trečiosios šalies“ sąvokos aiškinimas nekelia konkrečių problemų paskirstant Bendrijos prekių ženklų teismų ir VRDT kompetencijas. Iš tikrųjų, nors tiesa, kad, kaip jau nurodžiau dizainų srityje ( 43 ), prekių ženklų srityje taip pat yra galimybė, kad vėlesnio prekių ženklo teisinė situacija liks neapibrėžta tuo atveju, jeigu ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas, laimėjęs bylą, susijusią su ieškiniu dėl teisių pažeidimo, pareikštu vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui, nesiims veiksmų, kad šio prekių ženklo registracija būtų pripažinta negaliojančia, vis dėlto man atrodo, kad priežastys, dėl kurių maniau, kad toks teisinis netikrumas neturi lemiamos reikšmės sąvokos „trečioji šalis“, kurios atžvilgiu dizaino savininkas ( 44 ) gali pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo, aiškinimui, mutatis mutandis taikytinos prekių ženklų srityje ( 45 ). Tačiau manau, kad alternatyviu aiškinimu, dėl kurio, kaip nurodžiau 43 ir 45 punktuose, kiltų pavojus ieškinių dėl teisių pažeidimo veiksmingumui, galėtų būti padaryta žala Reglamentu Nr. 207/2009 numatytai apsaugos sistemai.

54.

Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą turi būti atsakyta, mano nuomone, taip, kad Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad, kilus ginčui dėl Bendrijos prekių ženklu suteiktos išimtinės teisės pažeidimo, teisė uždrausti trečiosioms šalims naudoti šį ženklą apima visas trečiąsias šalis, įskaitant trečiąją šalį, kuri yra vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkė.

55.

Manau, kad siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kuo išsamesnį išaiškinimą reikėtų patikslinti, kad jeigu Teisingumo Teismas pritartų ankstesniame punkte pateiktam mano siūlomam „trečiosios šalies“ sąvokos, esančios Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje, aiškinimui, toks aiškinimas būtinai turėtų apimti trečiąją šalį, kuri yra vėliau valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo savininkė, neatsižvelgiant į atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų turinį.

56.

Kitoks aiškinimas būtų ne tik nelogiškas ir nesuderinamas su pateiktuoju, bet ir keltų grėsmę Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies veiksmingumui, nes juo būtų leidžiama įregistruojant naują nacionalinį žymenį apriboti apsaugą, kuri ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkui suteikiama Reglamento Nr. 207/2009 nuostatomis. Be to, kitoks aiškinimas, mano nuomone, prieštarautų prekių ženklo vieningumo principui ( 46 ), nes ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas skirtingose valstybėse narėse saugomas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę jam suteikiama, ar ne galimybė pareikšti ieškinį teisių pažeidėjui nelaukiant, kol bus panaikinta vėlesnio nacionalinio prekių ženklo, kuriuo pažeidžiamos jo teisės, registracija.

57.

Taip pat, manau, svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ne kartą patvirtintą būtinybę vienodai aiškinti Sąjungos teisę ( 47 ), Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „trečioji šalis“ aiškinimas negali neapimti susijusios sąvokos, atitinkamai suformuluotos Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse ( 48 ).

58.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de lo Mercantil n. 1 de Alicante prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, kilus ginčui dėl Bendrijos prekių ženklu suteiktos išimtinės teisės pažeidimo, teisė uždrausti trečiosioms šalims naudoti šį ženklą apima visas trečiąsias šalis, įskaitant trečiąją šalį, kuri yra vėliau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo savininkė.