1. 

Autorių teisių apsauga yra ypač sudėtingas teisės sektorius, kuriame susiduria įvairūs interesai, o dėl sparčios technologijų plėtros iš esmės pakito ir toliau kinta pats saugomų kūrinių pobūdis, jų naudojimo taisyklės bei jų pardavimo būdai, dėl kurių nuolat kyla naujų iššūkių, susijusių su šių kūrinių autorių teisių apsauga ir tinkamu nagrinėjamų interesų suderinimu.

2. 

Laikydamasis strategijos, skirtos informacinės visuomenės Europoje kūrimui skatinti, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pamėgino suderinti kai kuriuos autorių teisių aspektus, priimdamas, be kita ko, Direktyvą 2001/29/EB (toliau – Direktyva 2001/29) ( 2 ), dėl kurios Oberster Gerichtshof (Austrija) pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Direktyva 2001/29 buvo priimta siekiant deklaruojamų tikslų: suteikti suderintą teisinį pagrindą vidaus rinkoje, užtikrinant, kad nebūtų iškraipymų dėl skirtingų valstybių narių teisės aktų ( 3 ), ir leisti prisitaikyti prie naujų teisių įgyvendinimo formų, naudojimo būdų ir technologijų plėtros ( 4 ).

3. 

Vis dėlto, ieškant kompromiso tarp Sąjungos valstybėse narėse egzistuojančių įvairių tradicijų ir teisinių koncepcijų ( 5 ), galiausiai Direktyva 2001/29 nebuvo suderinti įvairūs autorių teises reglamentuojančių nuostatų aspektai ir buvo numatyta daug išimčių, o valstybėms narėms jai įgyvendinti palikta tokia didelė veiksmų laisvė, kad net kyla klausimas, ar, nepaisydamas deklaruojamų tikslų, Sąjungos teisės aktų leidėjas praktikoje iš tiesų neatsisakė derinti autorių teisių [instituto] ( 6 ).

4. 

Tokiomis aplinkybėmis dėl direktyvos įgyvendinimo kyla įvairių problemų, kurių klasikinis pavyzdys yra nacionaliniame teisme nagrinėjama byla, kurią sprendžiant kilo keturi klausimai ir jie kaip prejudiciniai klausimai pateikiami Teisingumo Teismui. Iš tiesų ši byla susijusi su ginču tarp tarptautinės grupės, kuri internetu prekiauja įrašymo laikmenomis, ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijos dėl Direktyvoje 2001/29 numatytos „teisingos kompensacijos“ mokėjimo kaip atlyginimo už naudojimąsi autorių teisių saugomais kūriniais. Tai, kaip valstybės narės konkrečiai taiko teisingos kompensacijos sąvoką, yra vienas iš sudėtingiausių dėl Direktyvos 2001/29 kylančių klausimų, kuris vis dar kelia jos ir įvairių ją perkeliančių nacionalinės teisės aktų santykio problemų. Teisingumo Teismas jau turėjo progą svarstyti šį klausimą ir šioje srityje suformuluoti tam tikras principines gaires ( 7 ), o netolimoje ateityje jis turės kelis kartus ir vėl jį nagrinėti ( 8 ).

5. 

Tačiau prieš analizuodamas klausimus, kurie kilo šioje byloje, kurioje Teisingumo Teismo prašoma, pirma, papildyti savo praktiką, susijusią su teisingos kompensacijos sąvoka, ir, antra, atsakyti į tam tikrus naujus specifinius šiuo atžvilgiu kilusius klausimus, negaliu neaptarti, kaip atsakymai į įvairius nacionalinių teismų klausimus, kuriuos pateikė ar pateiks Teisingumo Teismas, neišvengiamai įsiterpia į galiojančių Sąjungos teisės normų apibrėžtą teisinį kontekstą. Taigi, nors apibrėžtame teisiniame kontekste Teisingumo Teismo atsakymuose pateikiamos svarbios nuorodos, kuriomis remiantis galima konkrečiai identifikuoti autorių teisių apsaugos formas, apimtį ir taisykles bei suderinti įvairius nagrinėjamus interesus, vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas turi pateikti tinkamą norminį pagrindą, kuris taikant ir politinio pobūdžio pasirinkimus leistų vienareikšmiškai nustatyti šias formas, apimtį ir taisykles bei vykdyti minėtą [interesų] derinimą. Todėl sveikintina iniciatyva, kurios neseniai ėmėsi Europos Komisija, kai patvirtino veiksmų planą, skirtą atnaujinti autorių teisių [institutui] ( 9 ).

6. 

Šiuo klausimu, mano nuomone, dar reikia pabrėžti, jog išanalizavus kai kuriuos šioje byloje kilusius klausimus taps akivaizdu, jog daugelis Direktyvos 2001/29 taikymo problemų kyla dėl nepakankamo autorių teises reglamentuojančių nuostatų suderinimo Sąjungoje. Manau, jog tai parodo, kad nors svarbu paisyti minėtų įvairių valstybėse narėse šioje srityje esančių tradicijų ir teisinių koncepcijų, vis dėlto norint parengti modernų autorių teisių teisinį pagrindą Europoje, kuris atsižvelgiant į įvairius nagrinėjamus interesus leistų šiame sektoriuje užtikrinti realios bendros rinkos buvimą ir sudaryti palankias sąlygas kūrybai ir naujovėms bei parengti naujus ekonominės veiklos modelius, būtina siekti daug didesnio nacionalinės teisės aktų suderinimo lygio nei pasiektas Direktyva 2001/29.

7.

Pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį iš principo valstybės narės autoriams nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą savo kūrinį arba jo dalį.

8.

Tačiau Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta valstybių narių galimybė nustatyti tam tikras šios teisės išimtis ir apribojimus. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nustatyti autoriaus išimtinės teisės į savo kūrinio atgaminimą išimtį, kai „atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją“ (vadinamoji „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtis) ( 10 ).

9.

Urheberrechtsgesetz ( 11 ) (Austrijos autorių teisių įstatymas, toliau – UrhG) 42 straipsnyje numatyta:

„1.   Bet kuris asmuo popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje gali daryti atskiras kūrinio kopijas asmeniniam naudojimui.

2.   Bet kuris asmuo kitose nei nurodytos 1 dalyje laikmenose gali daryti atskiras kūrinio kopijas asmeniniam naudojimui siekdamas mokslinių tyrimų tikslų, jeigu tai pateisinama siekiamu nekomerciniu tikslu.

3.   Bet kuris asmuo gali daryti atskiras kūrinių, kurie buvo paviešinti pranešant apie dienos įvykius, kopijas asmeniniam naudojimui su sąlyga, kad jos bus naudojamos siekiant tų pačių tikslų.

4.   Bet kuris fizinis asmuo kitose nei nurodytos 1 dalyje laikmenose gali daryti atskiras kūrinio kopijas asmeniniam naudojimui nesiekdamas nei tiesioginių, nei netiesioginių komercinių tikslų.

5.   Nepaisant to, kas nurodyta šio straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatose, atgaminimas nelaikomas atgaminimu privačiam ar asmeniniam naudojimui, jeigu jis daromas siekiant suteikti visuomenei kūrinį naudojant kopiją. Privačiam ar asmeniniam naudojimui padarytos kopijos negali būti naudojamos siekiant suteikti kūrinį visuomenei.

<…>“

10.

Pagal UrhG 42 straipsnio 6 dalį nustatytomis sąlygomis mokykloms ir universitetams gali būti taikoma vadinamoji asmeninio naudojimo mokymui išimtis. Pagal to paties straipsnio 7 dalį nustatytomis sąlygomis išimtis gali būti taikoma viešųjų įstaigų, kurios kolekcionuoja kūrinius nesiekdamos tiesioginių ar netiesioginių ekonominių ar komercinių tikslų, kopijoms (vadinamasis kopijavimas asmeniniam kolekcijų naudojimui).

11.

UrhG 42b straipsnyje numatyta:

„1.   Jei atsižvelgiant į kūrinio pobūdį turi būti laikoma, kad kūrinys, kuris transliuojant per radiją ar televiziją pateikiamas visuomenei ar kuris siekiant komercinių tikslų įrašytas į vaizdo ar garso įrašymo laikmeną, atgaminamas užfiksuojant vaizdo ar garso įrašymo laikmenoje, kaip tai suprantama pagal 42 straipsnio 2–7 dalis, asmeniniam ar privačiam naudojimui, autorius turi teisę gauti teisingą atlyginimą (tuščios laikmenos mokestis), kai įrašymo laikmenos komerciniais pagrindais ir už atlygį pateikiamos į nacionalinę rinką; įrašymo laikmenomis laikomos tuščios vaizdo ar garso įrašymo laikmenos, pritaikytos taip atgaminti, arba kitos šiam tikslui skirtos vaizdo ar garso įrašymo laikmenos.

<…>

3.   Teisingą atlyginimą turi mokėti šie asmenys:

<…>

5.   Reikalavimą dėl teisės į 1 ir 2 dalyse numatytą atlyginimą gali pateikti tik autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija.

6.   Autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija turi grąžinti teisingą atlyginimą:

12.

Verwertungsgesellschaftengesetz (Austrijos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų įstatymas, toliau – VerwGesG ( 12 )) 13 straipsnyje nurodyta:

„1.   Autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos gali steigti jų atstovaujamiems teisių turėtojams ir jų šeimos nariams skirtas socialinių ar kultūrinių tikslų siekiančias įstaigas.

2.   Autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, kurios remiasi teise į atlyginimą už tuščias laikmenas, privalo steigti socialinių ar kultūrinių tikslų siekiančias įstaigas ir joms pervesti 50 % visų iš šio atlyginimo surinktų lėšų išskaičius atitinkamas administravimo išlaidas.“

13.

Bendrovė Austro-Mechana Gesellschaft zur Wahrnehmung mechanisch-musikalischer Urheberrechte Gesellschaft m.b.H. (toliau – Austro-Mechana), ieškovė pagrindinėje byloje, – tai autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, kuri viena pati ir pagal sutartis su kitomis užsienio ir Austrijos kolektyvinio administravimo asociacijomis Austrijoje gina autorių ir gretutinių teisių turėtojų teises. Konkrečiai kalbant, ji Austrijoje teisėtai renka atlyginimą už tuščias laikmenas pagal UrhG 42b straipsnio 1 dalį.

14.

Visos bendrovės atsakovės, t. y. Amazon.com International Sales Inc., Amazon EU Sàrl, Amazon.de GmbH, likviduojama bendrovė Amazon.com GmbH ir Amazon Logistik GmbH (toliau kartu – Amazon grupės bendrovės), priklauso tarptautinei grupei Amazon, kuri vykdo, be kita ko, prekybą internetu produktais, įskaitant vaizdo ir garso įrašymo laikmenas, pagal Austrijos teisės aktus.

15.

Vėliausiai nuo 2003 m. Amazon grupės bendrovės bendradarbiaudamos tarpusavyje ir pagal internetu pateiktus užsakymus Austrijoje teikė į apyvartą vaizdo ir garso įrašymo laikmenas, kaip antai tuščius CD ir DVD diskus, atminties korteles ir MP3 grotuvus.

16.

Austro-Mechana pateikė Amazon grupės bendrovėms ieškinį ir pareikalavo, kad jos solidariai sumokėtų UrhG 42b straipsnio 1 dalyje numatytą teisingą atlyginimą už nuo 2002 m. iki 2004 m. Austrijoje į apyvartą išleistas laikmenas. Dėl 2004 m. pirmojo pusmečio Austro-Mechana pateikė konkretų reikalavimą, atitinkantį 1856275 EUR. Dėl 2002 ir 2003 metų bei laikotarpio nuo 2004 m. birželio mėnesio Austro-Mechana prašė įpareigoti Amazon grupės bendroves pateikti finansinę atskaitomybę apie Austrijoje į apyvartą išleistas laikmenas ir tuo metu nenurodė konkretaus su šiuo laikotarpiu susijusio reikalavimo apskaičiavimo.

17.

Bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjęs teismas tarpine nutartimi patenkino reikalavimą dėl finansinės atskaitomybės pateikimo ir atidėjo sprendimo dėl reikalavimo sumokėti priėmimą. Apeliacinis teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18.

Gavęs skundą dėl apeliacinio teismo sprendimo Oberster Gerichtshof, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sustabdė pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus ( 13 ):

19.

Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. spalio 12 d. Savo pastabas pateikė grupės Amazon bendrovės, Austro-Mechana, Austrijos, Suomijos, Prancūzijos, Lenkijos vyriausybės bei Komisija. Per 2012 m. gruodžio 6 d. teismo posėdį savo argumentus išdėstė grupės Amazon bendrovės, Austro-Mechana, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija.

20.

Visi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Direktyvoje 2001/29 nurodyta „teisingos kompensacijos“ sąvoka ( 14 ).

21.

Kaip matyti iš UrhG 42 straipsnio 4 dalies, Austrijos Respublika nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtino Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį“. Su ja susijusi autoriams skirta „teisinga kompensacija“UrhG 42b straipsnio 1 dalyje numatyta kaip „teisingas atlyginimas“.

22.

Tačiau iš UrhG 42b straipsnio 1 dalies matyti, kad Austrijoje teisingas atlyginimas autoriui turi būti mokamas ne tik tada, kai fizinis asmuo asmeniniam naudojimui atgamina jo kūrinį, kaip tai suprantama pagal UrhG 42 straipsnio 4 dalį, bet ir visais kitais šio kūrinio atgaminimo atvejais, apie kuriuos kalbama UrhG 42 straipsnio 2–7 dalyse. Todėl Austrijos teisėje teisingas atlyginimas atitinka ne tik teisingą kompensaciją, kurią turi sumokėti fizinis asmuo padaręs kopiją asmeniniam naudojimui, bet jis mokėtinas ir kitais atvejais, kurie pagal UrhG laikomi „asmeniniu naudojimu“, priskirtinu prie kitų UrhG 42 straipsnyje numatytų išimčių ( 15 ).

23.

Iš šių pirminių argumentų, kurie, kaip bus matyti vėliau, turės reikšmės atliekant analizę, darytina išvada, kad, išskyrus antrąjį prejudicinį klausimą, susijusį tik su direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta išimtimi, kiti prejudiciniai klausimai apima ne tik kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, bet jie turi būti vertinami apskritai atsižvelgiant į teisingos kompensacijos sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2001/29.

24.

Šiuo klausimu tik tarp kitko nurodysiu, kad tik tuo atveju, jeigu nacionalinės teisės aktuose numatytos išimtys suderinamos su direktyvos nuostatomis, tokio pobūdžio sistema, pagal kurią teisinga kompensacija mokama ir taikant kitas nei „kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis“ išimtis, pati savaime neprieštarauja Direktyvai 2001/29 ( 16 ). Bet kuriuo atveju, jei reikės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sąjungos teisėje ( 17 ) nustatytais kriterijais, turės patikrinti, ar šios išimtys suderinamos su direktyvos nuostatomis ( 18 ).

25.

Tai nurodęs, manau, kad, siekiant tinkamai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus, reikia apibendrinti kai kuriuos Teisingumo Teismo nustatytus principus, susijusius su Direktyvoje 2001/29 įtvirtinta teisingos kompensacijos sąvoka.

26.

Kaip jau nurodžiau 4 punkte, Teisingumo Teismas yra kelis kartus pateikęs savo nuomonę dėl Direktyvoje 2001/29 įtvirtintos teisingos kompensacijos sąvokos. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, jog iš teismo praktikos išplaukia, kad ši sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti vienodai aiškinama visose valstybėse narėse, įvedusiose kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį. Toks aiškinimas nepriklauso nuo šioms valstybėms narėms pripažįstamos galimybės, laikantis Sąjungos teisės, visų pirma tos pačios direktyvos, apibrėžtų ribų, nustatyti šios teisingos kompensacijos formą, finansavimo ir surinkimo sąlygas bei dydį ( 19 ).

27.

Teisingos kompensacijos koncepcija ir dydis susiję su žala, kylančia autoriui dėl saugomo jo kūrinio atgaminimo asmeniniam naudojimui be jo leidimo. Šiuo požiūriu teisinga kompensacija laikytina atlygiu už autoriaus patiriamą žalą. Taigi ji būtinai turi būti apskaičiuojama remiantis saugomų kūrinių autoriams sukeltos žalos, įvedus kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kriterijumi ( 20 ). Tačiau Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje numatyta išlaikyti „deramą pusiausvyrą“ tarp teisingą kompensaciją gaunančių autorių bei saugomų objektų naudotojų teisių ir interesų ( 21 ).

28.

Privačiai veikiančio fizinio asmens kopijavimo veiksmas turi būti laikomas galinčiu sukelti žalos atitinkamo kūrinio autoriui. Vadinasi, iš principo žalą išimtinės atgaminimo teisės turėtojui, t. y. autoriui, sukėlęs asmuo turi atlyginti su šiuo atgaminimu susijusią žalą, prisidėdamas prie kompensacijos, kuri bus sumokėta šiam teisių turėtojui, finansavimo ( 22 ).

29.

Vis dėlto atsižvelgdamas į praktinius sunkumus, kylančius siekiant nustatyti privačius naudotojus ir įpareigoti juos kompensuoti teisių turėtojams sukeliamą žalą, taip pat turėdamas omenyje aplinkybę, kad atskirai vertinant dėl kiekvieno asmeninio naudojimo galinti kilti žala gali pasirodyti esanti minimali ir dėl to nesukelti mokėjimo pareigos ( 23 ), Teisingumo Teismas nusprendė: tam, kad būtų finansuota teisinga kompensacija, valstybės narės gali įtvirtinti „mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui“, kurį mokėtų ne suinteresuotieji privatūs asmenys, o subjektai, kurie disponuoja skaitmeninio atgaminimo įranga, aparatais ar laikmenomis ir teisiškai ar faktiškai suteikia juos šiuo tikslu privatiems asmenims arba teikia jiems atgaminimo paslaugą. Tokioje sistemoje mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui turi mokėti šie subjektai ( 24 ).

30.

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal šią sistemą skolininkai gali atsiimti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui per aptariamos atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų suteikimo kainą arba suteiktos atgaminimo paslaugos kainą, galiausiai mokesčio našta teks šią kainą mokančiam privačiam naudotojui, kuris šiomis sąlygomis laikytinas teisingos kompensacijos „netiesioginiu skolininku“. Tokia sistema atitinka „deramą pusiausvyrą“, kuri turi būti užtikrinta tarp saugomų objektų autorių ir naudotojų interesų ( 25 ).

31.

Teisingumo Teismas paaiškino, kad mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas šiai skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ir laikmenoms neišvengiamai susijęs su jų naudojimu kopijuoti asmeniniais tikslais. Todėl mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas nedarant skirtumo visų rūšių skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ir laikmenoms, įskaitant atvejį, kai juos įgijo ne fiziniai asmenys akivaizdžiai kitiems tikslams, nei kopijuoti asmeniniam naudojimui, nesuderinamas su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalimi ( 26 ).

32.

Tačiau jeigu nagrinėjama įranga perduodama fiziniams asmenims asmeniniam naudojimui, nebūtina įrodyti, kad jie šia įranga iš tiesų darė kopijas asmeniniam naudojimui ir taip faktiškai sukėlė žalą saugomo kūrinio autoriui. Iš tiesų, Teisingumo Teismo nuomone, teisinga prielaida, kad šie fiziniai asmenys visiškai pasinaudos tokiu įrangos suteikimu, t. y. galima preziumuoti, kad jie panaudos visas šios įrangos funkcijas, įskaitant galimybę atgaminti. Taigi, siekiant pateisinti mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymą, paprasčiausiai pakanka, kad tokia įranga ar tokiais aparatais galėtų būti daromos kopijos, jei ši įranga ar šie aparatai suteikiami fiziniams asmenims kaip privatiems naudotojams ( 27 ).

33.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar kalbama apie teisingą kompensaciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, jei nacionalinės teisės aktuose mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui numatytas kaip teisingas atlyginimas, kurio pareikalauti gali tik autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija iš visų asmenų, kurie pirmieji komerciniais pagrindais ir už atlygį išleidžia į nacionalinę rinką laikmenas, skirtas kūriniams atgaminti, tačiau jei šiuose nacionalinės teisės aktuose taip pat numatyta nustatytomis sąlygomis įgyvendinama teisė į tokio teisingo atlyginimo grąžinimą tais atvejais, kai nebuvo pareigos jo mokėti.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kadangi Austrijos teisės aktuose numatyta, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui mokestis taikomas visiems asmenims, jie „akivaizdžiai“ neatitinka Sprendimo Padawan ( 28 ). Tačiau šis teismas taip pat pabrėžia, kad nagrinėjami teisės aktai iš esmės skiriasi nuo nagrinėtų byloje Padawan, nes juose numatyta galimybė grąžinti minėtą mokestį.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tokia galimybė aiškiai numatyta UrhG 42b straipsnio 6 dalyje tik dviem atvejais: vėlesnio laikmenų eksporto atveju ir kūrinio atgaminimo su autoriaus sutikimu atveju. Pagal Austrijos teisę pareiga mokėti teisingą atlyginimą taikoma ir tais atvejais, kai laikmenos naudojamos visiškai nepažeidžiant autorių teisių ( 29 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo dvi situacijas: pirma, kūrinio atkūrimo atvejus, numatytus UrhG 42 straipsnyje, kurie priskirtini prie kitos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimties, kai nacionalinės teisės aktuose pagal direktyvą vis dėlto numatytas „teisingos kompensacijos“ mokėjimas autoriui ( 30 ), ir, antra, atvejį, kai laikmena naudojama savo paties „sukurtiems“ duomenims išsaugoti, kurį, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, reikia prilyginti atvejui, kai su autoriaus sutikimu atgaminami jo kūriniai ir atsiranda pareiga mokestį grąžinti ( 31 ).

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, lieka vienintelė abejonė dėl nagrinėjamuose teisės aktuose įtvirtinto grąžinimo suderinamumo su Sąjungos teise. Sistema, pagrįsta galimybe grąžinti a posteriori, reiškia, kad teisinga kompensacija turi būti mokama ir tada, kai laikmenos teikiamos komerciniams naudotojams, kurie jas akivaizdžiai naudoja tikslams, dėl kurių, remiantis direktyvoje ir nacionalinės teisės aktuose numatyta sistema, neturi būti mokama teisinga kompensacija, ir taip išlaidas ir riziką, susijusią su šiuo sugrąžinimu, perkelia asmenims, kurie neturi pareigos mokėti teisingos kompensacijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta galimybės, kad tokio pobūdžio nacionalinės teisės aktai, vertinami bendrai, gali būti nesuderinami su Sąjungos teise.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą sudaro trys dalys. Detaliai išanalizuosiu visas tris dalis, tada galėsiu pateikti bendrą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą.

38.

Pirmojo prejudicinio klausimo pirmoje dalyje, t. y. a punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini tris nacionalinės teisės aktų požymius, dėl kurių šis teismas kelia suderinamumo su Direktyvoje 2001/29 nurodyta teisingos kompensacijos sąvoka klausimą.

39.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamuose teisės aktuose numatyta teisinga kompensacija, mokama teisingo atlyginimo forma. Teisingo atlyginimo sąvoka vartojama 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ( 32 ). Iš teismo praktikos matyti, kad ir ši sąvoka yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka ( 33 ). Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, atsižvelgiant į valstybių narių savarankiškumą laikantis Sąjungos teisės, visų pirma tos pačios direktyvos, apibrėžtų ribų nustatyti „teisingos kompensacijos“formą ( 34 ), niekas netrukdo valstybei narei teisingai kompensacijai suteikti „teisingo atlyginimo“ formą su sąlyga, kad jos nustatyta sistema atitiktų Direktyvoje 2001/29 keliamus reikalavimus ir jai būtų būdingi teisingos kompensacijos požymiai, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą ir Teisingumo Teismo praktiką ( 35 ).

40.

Antra, pirmojo prejudicinio klausimo pirma dalis rodo, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta, jog teisingo atlyginimo galima reikalauti tik per autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją. Reikia nurodyti, jog tokio pobūdžio nuostata, mano nuomone, pati savaime neprieštarauja Direktyvai 2001/29. Iš tiesų iš šios išvados 26 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad valstybės narės gali, laikydamosi Sąjungos teisės, visų pirma tos pačios direktyvos, apibrėžtų ribų, savarankiškai nustatyti šios „teisingos kompensacijos“ surinkimo sąlygas ( 36 ). Kolektyvinio administravimo asociacijų tarpininkavimas renkant su autorių teisėmis susijusias pajamas labai paplitęs valstybėse narėse ir atsirado daugiausia dėl praktinių priežasčių ( 37 ). Todėl tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos turi išimtines teises surinkti teisingą kompensaciją, per se nelemia šių teisės aktų nesuderinamumo su Sąjungos teise, jeigu šios asociacijos iš tiesų atstovauja įvairių teisių turėtojų interesams.

41.

Trečia, pirmojo prejudicinio klausimo pirma dalis rodo, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta, jog teisingą atlyginimą turi mokėti tas asmuo, kuris pirmasis komerciniais pagrindais ir už atlygį išleidžia į nacionalinę rinką laikmenas, skirtas kūriniams atgaminti. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad iš šios išvados 26–32 punktuose minėtos teismų praktikos matyti, kad nors Teisingumo Teismas nurodė, jog teisingos kompensacijos skolininkas yra asmuo, autoriui padaręs žalos dėl to, kad be leidimo atgamino jo kūrinį, ir jog iš principo tai yra asmuo, kuris turi jam mokėti teisingą kompensaciją, susijusią su padaryta žala, vis dėlto jis valstybėms narėms leido numatyti sistemą, pagal kurią pareiga mokėti teisingą kompensaciją tektų kitiems subjektams, būtent subjektams, kurie laikmenas suteikia naudotojams ir kurie gali šią sumą atsiimti per tokio suteikimo kainą. Taigi pagal šią teismų praktiką aplinkybė, kad mokėti teisingą kompensaciją turi aukštesniam nei privatūs asmenys platinimo grandinės lygmeniui priklausantys subjektai, pati savaime neprieštarauja Sąjungos teisei.

42.

Kalbant apie pirmojo klausimo antrą dalį, t. y. b punktą, reikia pabrėžti, jog šalys neginčija kad, kaip, beje, nurodė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nedarant įtakos galimam pateisinimui, apie kurį bus kalbama analizuojant pirmojo prejudicinio klausimo trečią dalį, kadangi pagal nagrinėjamus teisės aktus mokestis, atitinkantis teisingą kompensaciją už bet kokį laikmenos naudojimą, įskaitant laikmenos naudojimo akivaizdžiai kitiems tikslams nei atgaminti, už kurį reikia mokėti teisingą kompensaciją, atvejus, taikomas visiems asmenims, jie neatitinka direktyvos, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas ( 38 ).

43.

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas išskiria trijų skirtingų kategorijų potencialius laikmenos pirkėjus, įsigyjančius iš subjekto, kuris turi iš pradžių sumokėti teisingą atlyginimą, t. y. asmens, kuris pirmasis komerciniais pagrindais ir už atlygį išleidžia jį į rinką. Taigi, nors nebūtina detaliai analizuoti visų skirtingų subjektų, kurie gali iš šio subjekto įsigyti laikmeną, situacijos, vis dėlto manau, kad svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus.

44.

Pirma, kaip nurodyta šios išvados 22 punkte, nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje numatyta pareiga mokėti teisingą atlyginimą ne tik išimtiniais atvejais, kai asmeniniam naudojimui kopijuoja fizinis asmuo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, bet ir kitais vadinamojo „asmeninio“ naudojimo atvejais, priskirtinais prie kitų šiuose Austrijos teisės aktuose numatytų išimčių. Taigi tokiomis aplinkybėmis nereiškia, kad kitos išimtys netaikomos kitiems subjektams, kurie nėra fiziniai asmenys, kaip antai bibliotekoms ar tyrimų institutams. Todėl gali būti, kad subjektai, kurie nėra fiziniai asmenys, privalės sumokėti teisingą atlyginimą (kuris atitinka teisingą kompensaciją), nes naudoja laikmeną siekdami tikslų, dėl kurių jį privaloma mokėti. Kalbant apie tokius teisės aktus, kaip nagrinėjamieji šioje byloje, dėl aplinkybės, kad laikmeną perkantis subjektas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo, jis nebus automatiškai atleistas nuo pareigos mokėti teisingą atlyginimą, ir tai nebūtinai prieštarauja Sąjungos teisei.

45.

Antra, atvirkščiai, aplinkybė, kad laikmeną perka fizinis asmuo, mano nuomone, nebūtinai reiškia, jog jis naudoja laikmeną asmeniniams tikslams, todėl neišvengiamai turi būti taikoma šios išvados 32 punkte minėtoje teismo praktikoje numatyta prezumpcija, pagal kurią atleidžiama nuo pareigos dėl to mokėti teisingą kompensaciją. Išsamiau šis klausimas bus analizuojamas nagrinėjant antrąjį prejudicinį klausimą, tačiau manau, jog šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad visiškai įmanoma, jog fizinis asmuo įsigis laikmeną ne kaip privatus asmuo, bet, pavyzdžiui, kaip verslininkas ar nepriklausomas specialistas. Taigi, jeigu fizinis asmuo gali įrodyti, jog laikmeną įsigijo siekdamas akivaizdžiai kitų tikslų, nei kopijuoti asmeniniam naudojimui (arba naudoti laikmeną taip, kad dėl to reikėtų mokėti teisingą kompensaciją), manau, kad iš jo neturi būti reikalaujama ją sumokėti.

46.

Pereinant prie pirmojo prejudicinio klausimo trečios dalies, t. y. c punkto, reikia nurodyti, kad būtent čia yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto klausimo esmė. Iš esmės šis teismas uždavė tokį klausimą: ar numačius teisingos kompensacijos grąžinimo tiems asmenims, kurie neturi jos mokėti, sistemą kompensuojamas neteisėtumas, atsirandantis dėl teisingą kompensaciją atitinkančio mokesčio taikymo visiems asmenims?

47.

Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, jog, kaip matyti iš šios išvados 35 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškino, jog UrhG 42b straipsnio 6 dalyje numatytos teisės į grąžinimą taikymo sritis apima ne tik du įstatyme aiškiai numatytus atvejus, bet ir tam tikras kitas aplinkybes. Taigi nuostatos, kurioje numatyta teisė į grąžinimą, taikymo srities išplėtimas įtraukiant kitus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minėtus atvejus turi būti laikomas patvirtintu faktu ( 39 ).

48.

Be to, reikia nurodyti, jog, neatsižvelgiant į toliau pateikiamus argumentus dėl galimybės a priori atleisti nuo teisingos kompensacijos mokėjimo, tam, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta teisingos kompensacijos sistema, galėtų būti laikomi suderinamais su Sąjungos teise, reikia, kad ši sistema būtų taikoma ne specifiniais, bet apskritai visais atvejais, kai neprivaloma mokėti teisingos kompensacijos dėl to, kad laikmenos naudojimas nėra veiksmas, dėl kurio sukeliama žalos kūrinio autoriui ( 40 ).

49.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilusios abejonės, dėl kurių pateikiami klausimai Teisingumo Teismui, nesusijusios su grąžinimo sistemos taikymo sritimi. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog pagal sistemą, pagrįstą visiems taikoma teisingos kompensacijos mokėjimo pareiga ir vėlesne galimybe ją susigrąžinti, nepaisant to, kad ji taikoma bendrai, išlaidos ir rizika, susijusios su sugrąžinimu, perkeliamos asmenims, kurie neturi pareigos mokėti teisingos kompensacijos pagal Direktyvą 2001/29. Nors šie subjektai laikmenas naudoja tokiais tikslais, dėl kurių nereikia mokėti teisingos kompensacijos, iš pradžių turėtų ją sumokėti ir tik vėliau galėtų ją susigrąžinti, todėl turėtų su tuo susijusių išlaidų ir patirtų riziką.

50.

Atsakydama į šias abejones Komisija, kaip, beje, ir Amazon grupės bendrovės, iš esmės teigia, kad valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti teisingos kompensacijos surinkimo formą ir taisykles negali apimti jų galimybės pasirinkti grąžinimo sistemos, pagal kurią asmeniui, kuris nepatenka į „teisingos kompensacijos“ sąvokos, kuri apibrėžta Direktyvoje 2001/29 ir nebepriklauso valstybių narių kompetencijai, taikymo sritį, tektų kokia nors našta. Tokiomis aplinkybėmis susigrąžinimo galimybė nereiškia, kad pašalinamas nacionalinės teisės aktų, kuriuose numatytas teisingos kompensacijos rinkimas net tada, kai nėra pagal teismų praktiką būtino ryšio tarp jos bei laikmenų naudojimo, ir minėtos direktyvos neatitikimas.

51.

Šiuo atžvilgiu vis dėlto reikia nurodyti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Austrijoje tuo atveju, kai asmuo, kuris pirmą kartą komerciniais pagrindais ir už atlygį išleidžia laikmeną į nacionalinę rinką, patikimu būdu užtikrina, kad nei jis, nei laikmeną įsigiję asmenys jos nenaudos siekdami tokių tikslų, dėl kurių turėtų mokėti teisingą atlyginimą dėl asmeninio ar privataus naudojimo, jis turi galimybę pasinaudoti „a priori atleidimu“ nuo pareigos mokėti tokį teisingą atlyginimą.

52.

Prašymą dėl šio „a priori atleidimo“ galima teikti Austro-Mechana, užpildant tam tikslui numatytą formą ir jis taikomas įmonėms, kai galima daryti išvadą, jog iš pat pradžių egzistuoja labai didelė tikimybė, kad jos nesiims daryti autorių teisių saugomų kūrinių kopijų tokiam naudojimui, dėl kurio reikia mokėti teisingą atlygimą. Remiantis tuo, ką per teismo posėdį nurodė Austro-Mechana, šio „a priori atleidimo“ pagrindas įtvirtintas pačiame UrhG 42b straipsnio 1 dalies tekste, kur numatyta, jog autorius turi teisę į teisingą atlygimą tik tuo atveju, kai „turi būti laikoma“, kad kūrinys atgaminamas laikmenoje. Vadinasi, kai pagrįstai galima manyti atvirkščiai, kad laikmena bus naudojama siekiant kitų, o ne kūrinio atgaminimo tikslų, ši teisė neatsiranda ab initio.

53.

Taigi pagal teismų praktiką Teisingumo Teismas gali pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų įvertinti vidaus teisės normų suderinamumą su Sąjungos teise ( 41 ). Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Direktyvą 2001/29 atitiktų teisės aktas, kuriame būtų numatyta, viena vertus, galimybė a priori atleisti nuo teisingos kompensacijos mokėjimo subjektus, fizinius ir juridinius asmenis, kai, remiantis objektyviomis aplinkybėmis, net jeigu jos paprasčiausiai numanomos, galima manyti, jog jie įsigyja laikmenų akivaizdžiai siekdami tikslų, nesusijusių su tais, dėl kurių reikia mokėti teisingą kompensaciją ( 42 ), ir, kita vertus, bendrai taikoma galimybė a posteriori susigrąžinti šią teisingą kompensaciją visais atvejais, kai įrodoma, jog laikmenos naudojimas nebuvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti padaryta žalos kūrinio autoriui.

54.

Iš tiesų tokia sistema leidžia, viena vertus, a priori sumažinti atvejų, kai asmenims, kurie neprivalo mokėti teisingos kompensacijos, tenka dėl jos mokėjimo galinti kilti rizika ir išlaidos, skaičių ir, antra vertus, net ir tais atvejais, kai buvo sumokėta nemokėtina teisinga kompensacija, ją susigrąžinti. Tokios rūšies sistema, mano nuomone, galima užtikrinti tiek veiksmingą ir griežtą autorių teisių apsaugą, tiek deramą pusiausvyrą tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų ( 43 ).

55.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti a priori atleidimo sistemos realų poveikį ir veiksmingumą atsižvelgdamas į pagrindinės bylos faktines aplinkybes. Mano nuomone, siekdamas šio tikslo šis teismas turi patikrinti kelis konkrečius faktus ir visų pirma išsiaiškinti, ar a priori atleidimo sistema iš tiesų grindžiama Austrijos įstatymu, kaip teigė Austro-Mechana, o tada patikrinti, ar nagrinėjamais teisės aktais Austro-Mechana objektyviai įpareigojama įgyvendinti šiuos „a priori atleidimo įgaliojimus“, ar veikiau jai suteikiama tam tikra šių įgaliojimų taikymo diskrecija. Antruoju atveju iš tikrųjų kyla klausimų dėl Austro-Mechana nešališkumo, kurie susiję su tuo, kad tai yra privati bendrovė, kuriai, nepaisant to, jog jos interesui būdingi tam tikri viešieji aspektai, svarbu, ar sprendimu bus suteiktas atleidimas.

56.

Galiausiai jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog a priori atleidimo sistema neatitinka minėtų reikalavimų, dar abejoju, ar teisės aktai, kuriuose numatyta bendrai taikoma susigrąžinimo galimybė, vis dėlto negali būti laikomi suderinamais su Sąjungos teise, nors pagal juos su išankstiniu teisingos kompensacijos mokėjimu susijusios išlaidos ir rizika tenka asmenims, kurie neturi jos mokėti.

57.

Taigi, mano nuomone, norint nustatyti, ar toks teisės aktas gali būti suderinamas su Sąjungos teise, reikia, remiantis konkretaus atvejo aplinkybėmis, palyginti autorių teisę į visišką su jų kūriniais susijusių teisių apsaugą, teisę, kuri skambiausiai išreikšta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 2 dalyje, ir laikmenomis prekiaujančių įmonių teisę nepatirti nepagrįstų išlaidų, kuri susijusi su Chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta laisve užsiimti verslu.

58.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Direktyvą 2001/29, nurodė, jog, perkeldamos šią direktyvą, valstybės narės turi vadovautis tokiu jos aiškinimu, kuris leistų užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp įvairių Bendrijos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindami priemones, kuriomis perkeliama ši direktyva, valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų Bendrijos teisę, bet ir užtikrinti, kad nebūtų vadovaujamasi tokiu jos aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Bendrijos teisės principus ( 44 ).

59.

Be to, šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, jog faktas, kad mokėti teisingą kompensaciją „laikinai“ turi asmenys, kurie jos mokėti neprivalo, su sąlyga, jog jie vėliau gali sumokėtą sumą susigrąžinti, yra susijęs su Sprendime Padawan nurodyta sistema. Iš tiesų, tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, jog mokėti teisingą kompensaciją galima įpareigoti asmenis, kurie nėra tikrieji skolininkai, bet paskui jie turi galėti ją atsiimti iš kitų įgijėjų ( 45 ).

60.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas. Iš tiesų šis teismas mano, jog tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, taigi tuo atveju, jei šis teismas turėtų pripažinti, jog nagrinėjami nacionalinės teisės aktai nesuderinami su Sąjungos teise, vis dėlto tam, kad išspręstų pagrindinėje byloje kilusį ginčą, jis turi bandyti surasti tokį šių teisės aktų aiškinimą, kuris atitiktų Direktyvą 2001/29. Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonei ( 46 ).

61.

Tačiau, padaręs išvadą, kad, remiantis šios išvados ankstesniame skyriuje pateiktais vertinimais, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai, manau, jog jeigu Teisingumo Teismas patvirtintų tokias nuorodas, į antrąjį klausimą atsakyti nereikėtų. Todėl tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas, pasirinkęs kitokią, nei išdėsčiau, poziciją, į pirmąjį prejudicinį klausimą pateiktų neigiamą atsakymą, pateikiu šiuos argumentus.

62.

Antrąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje (2.1 punktas) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tai yra teisinga kompensacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, jei teisė į aptariamuose nacionalinės teisės aktuose nurodytą teisingą atlyginimą egzistuoja tik laikmenos išleidimo į apyvartą fiziniams asmenims, kurie laikmenas naudoja atgaminant asmeniniais tikslais, atveju. Kaip pabrėžė visos į bylą įstojusios šalys, pateikusios savo pastabas dėl antrojo klausimo, į jį galima atsakyti tik teigiamai. Iš tiesų šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, jog iš paties Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto teksto matyti, kad kai laikmena išleidžiama į apyvartą, atsiranda fizinių asmenų, kurie ją naudoja asmeniniais tikslais, pareiga mokėti teisingą kompensaciją.

63.

Tačiau svarbesnė antrojo prejudicinio klausimo antra dalis (2.2 punktas), į kurią reikia atsakyti tik jeigu į pirmąją dalį būtų atsakyta teigiamai. Užduodamas šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo atsakyti, ar laikmenų išleidimo į apyvartą fiziniams asmenims atveju, kol neįrodyta priešingai, reikia manyti, kad jie laikmenas naudos atgaminti asmeniniais tikslais.

64.

Taigi, kaip matyti iš šio išvados 32 punkto, kelis kartus cituotame Sprendime Padawan Teisingumo Teismas jau nurodė, kad kai laikmenos suteikiamos fiziniams asmenims asmeniniam naudojimui, galima preziumuoti, jog jie jas naudos autorių teisių saugomiems kūriniams atgaminti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar šią prezumpciją gali išplėsti ir manyti, jog kai laikmenos suteikiamos fiziniams asmenims, galima preziumuoti, kad jie jas naudos asmeniniais tikslais (todėl, taikant šios išvados 32 punkte numatytą prezumpciją, galima preziumuoti, kad jie jas naudos saugomiems kūriniams atgaminti).

65.

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad Sprendimo Padawan 54–56 punktuose Teisingumo Teismo pripažintos prezumpcijos priežastis – tai aplinkybė, kad konkrečiai beveik neįmanoma nustatyti, ar fiziniai asmenys įgytą laikmeną naudoja autorių teisėmis saugomam kūriniui atgaminti ir ar dėl to turi mokėti teisingą kompensaciją. Būtent dėl to, kad to negalima padaryti, Teisingumo Teismas nusprendė, jog jeigu fizinis asmuo įsigyja laikmeną asmeniniam naudojimui, galima preziumuoti, kad jis ją naudos saugomiems kūriniams atgaminti. Taigi tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, ši prezumpcija konkrečiu atveju būtų neveiksminga, jei nebūtų galima preziumuoti, nebent būtų priešingų įrodymų, kad fizinis asmuo, įsigijęs laikmeną, ją naudos asmeniniais tikslais. Iš tiesų, jei būtų kitaip, kiekvieną kartą, kai fizinis asmuo įsigyja laikmeną, kiltų abejonių, kokiems tikslams jis ją panaudos, todėl, ar kyla pareiga mokėti teisingą kompensaciją ( 47 ).

66.

Todėl manau, kad, atsižvelgiant į minėtą priežastį, į antrojo prejudicinio klausimo antrą dalį reikia atsakyti teigiamai. Vis dėlto, kaip jau buvo nurodyta šios išvados 45 punkte, bet kuriuo atveju būtina, kad laikmenos naudojimo asmeniniais tikslais prezumpcija, kai ją įsigyja fizinis asmuo, būtų laikoma santykine prezumpcija. Todėl šis fizinis asmuo arba asmuo, turintis mokėti teisingą kompensaciją, siekdami būti a priori atleisti nuo teisingos kompensacijos mokėjimo arba norėdami ją susigrąžinti, turi galėti įrodyti, kad fizinis asmuo įsigijo laikmeną dėl akivaizdžiai kitų tikslų, nei kopijuoti asmeniniais tikslais arba naudoti laikmeną kitais tikslais, dėl kurių reikėtų mokėti teisingą kompensaciją. Tokiu atveju nekyla abejonių dėl to, kad teisingos kompensacijos mokėti nereikės.

67.

Trečiuoju klausimu, į kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo 2.1 punktą būtų teigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio arba kitų Sąjungos teisės nuostatų išplaukia, kad autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos pareikštino reikalavimo sumokėti teisingą kompensaciją teisės nėra, jeigu ši asociacija pagal įstatymus įpareigota pusę surinktų lėšų ne išmokėti teisę jas gauti turintiems asmenims, o skirti socialinėms ir kultūros įstaigoms.

68.

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar VerwGesG 13 straipsnyje numatyta autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos pareiga siekiant socialinių ir kultūrinių tikslų autorių teisių turėtojams įsteigti įstaigas ir joms skirti pusę lėšų, surinktų dėl „atlyginimo už tuščias laikmenas“, gali lemti Austrijos teisingo atlyginimo sistemos nesuderinamumą su Direktyvoje 2001/29 įtvirtinta teisingos kompensacijos sąvoka. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo dvigubas klausimas. Viena vertus, autoriai turi pasitenkinti gavę tik pusę žalos, patirtos dėl jų kūrinio naudojimo, atlyginimo. Antra vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo faktinės diskriminacijos tarp Austrijos ir užsienio autorių tikimybę dėl galimybės naudotis minėtų socialinių ir kultūros įstaigų paslaugomis.

69.

Atsižvelgiant į šį prejudicinį klausimą, iš pradžių reikia nuspręsti dėl kai kurių su jo priimtinumu susijusių klausimų.

70.

Pirmiausia manau, kad Austrijos vyriausybės pateiktas teiginys, kad šis prejudicinis klausimas turi būti nepriimtinas, nes, kaip pripažino pats bylą nagrinėjantis teismas, jis neturi jokios įtakos sprendimui pagrindinėje byloje, turi būti atmestas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikomą reikšmingumo prezumpciją, nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 48 ). Taigi, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad bylą nagrinėjantis teismas neatmeta galimybės, kad jeigu Teisingumo Teismas atsakydamas į trečiąjį prejudicinį klausimą nurodytų, jog nacionalinės teisės aktas nesuderinamas su Direktyva 2001/29, pagrindinėje byloje pateiktas su autoriais susijęs prašymas galėtų būti atmestas. Taigi aišku, kad, šio teismo nuomone, klausimas gali būti lemiamas sprendimui šioje byloje. Todėl, mano nuomone, šis prašymas turi būti laikomas priimtinu.

71.

Antra, vis dėlto manau, kad nepriimtina turi būti pripažinta ta trečiojo prejudicinio klausimo dalis, kurioje labai abstrakčiai minimos bet kurios „kitos Sąjungos teisės nuostatos“. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad jeigu klausimas yra pernelyg bendro pobūdžio, atsakyti į jį nenaudinga ( 49 ). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo būtina, jog nacionalinis teismas, pirma, nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių jis abejojo dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir manė, kad būtinas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas, ir, antra, pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo ir ryšio tarp jų ir ginčui taikomų nacionalinės teisės aktų ( 50 ). Dėl šių reikalavimų bendro pobūdžio nemotyvuota nuoroda į bet kurias „kitas Sąjungos teisės nuostatas“, kaip suformuluota trečiajame prejudiciniame klausime, negali būti laikoma priimtina. Be to, toks aiškinimas patvirtinamas 94 straipsnio c punkte, kuris iš naujo įtrauktas į Teisingumo Teismo procedūros reglamentą ir kuriuo remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstomos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.

72.

Todėl, mano nuomone, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tik dėl prejudicinio klausimo dalių, susijusių su Direktyva 2001/29, kurios nurodytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Manau, kad Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl įvairių šalių pateiktų argumentų, dėl kurių nacionalinis teismas neiškėlė jokio esminio klausimo ( 51 ).

73.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo esmės reikia pabrėžti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar dėl to, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos pusė teisingos kompensacijos turi būti sumokama ne autoriams, bet socialinėms ir kultūros įstaigoms, kurios vykdo veiklą jų naudai, gali prieštarauti Direktyvai 2001/29, skolininkas gali būti atleistas nuo mokėtinos teisingos kompensacijos.

74.

Šiuo atžvilgiu iš pradžių reikia nurodyti, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytus principus, apie kuriuos priminta šios išvados 27 ir 28 punktuose, teisingos kompensacijos sąvoka apibrėžiama kaip autoriaus patirtos žalos dėl saugomo jo kūrinio atgaminimo be jo leidimo atlyginimas. Be to, Teisingumo Teismas pripažino, jog iš pačios Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotės išplaukia, kad Sąjungos teisėje numatyta, jog autoriaus teisės į teisingą kompensaciją negalima atsisakyti. Vadinasi, autoriui ji turi būti būtinai sumokėta ( 52 ). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis turi būti aiškinama siaurai, o tai reiškia, kad ji negali būti išplėsta daugiau, nei aiškiai nustatyta nagrinėjama nuostata, taigi ši nuostata negali būti išplėsta taip, kad apimtų teisę į atlyginimą ( 53 ). Be to, remiantis teismo praktika, valstybėms narėms nustatyta pareiga pasiekti tam tikrą rezultatą, būtent užtikrinti, kad bus realiai gaunama teisinga kompensacija, skirta teisių turėtojų šios valstybės narės teritorijoje patirtai žalai atlyginti ( 54 ).

75.

Taigi, mano nuomone, šių teismo praktikoje įtvirtintų principų logiška išvada yra ta, kad teisė į teisingą kompensaciją, kurios negalima atsisakyti ir kuri yra būtina, turi būti veiksminga. Todėl vidaus teisės nuostata, pagal kurią ribojamas šios teisės įgyvendinimas, kai iš teisių turėtojų atimama teisė gauti net jeigu ir dalį šios kompensacijos, mano nuomone, neatitinka Sąjungos teisės ( 55 ).

76.

Tačiau, tai nurodęs, nei Sąjungos teisės aktuose, nei teismų praktikoje nerandu argumentų, dėl kurių galėčiau daryti išvadą, kad valstybės narės turi būti įpareigotos sumokėti autoriams visą teisingą kompensaciją pinigais arba kad valstybėms narėms būtų draudžiama numatyti, kad dalis šios kompensacija gali būti išmokama kaip netiesioginė kompensacija. Nemanau, kad nacionalinės teisės aktuose netiesioginės kompensacijos autoriams numatymas savaime prieštarautų teisingos kompensacijos sąvokai. Tuo pačiu klausimu manau, kad galimybė numatyti, jog dalis šios kompensacijos suteikiama kaip kolektyvinė kompensacija visiems autoriams, pati savaime neatitiktų teisingos kompensacijos sąvokos ( 56 ).

77.

Žinoma, sistema, pagal kurią visa teisinga kompensacija būtų suteikiama kaip netiesioginė arba kolektyvinė kompensacija, galėtų būti nesuderinama su veiksmingumo reikalavimu, taikomu pačiai teisingos kompensacijos sąvokai. Taigi kyla klausimas, kokia apimtimi netiesioginės kompensacijos formos laikomos leistinomis, kad būtų užtikrintas teisingos kompensacijos veiksmingumas.

78.

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad formos ir taisyklės, pagal kurias įstaigos, surinkusios teisingą kompensaciją, ją išdalija, pagal Sąjungos teisę nėra konkrečiai reglamentuojamos, todėl valstybės narės jas nustatydamos turi tam tikrą diskreciją, laikydamosi Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų. Taigi Teisingumo Teismas neturi atlikti valstybių narių užduoties nustatyti šias formas ir taisykles, o Direktyvoje 2001/29 joms šiuo atžvilgiu nenustatytas joks konkretus kriterijus ( 57 ), nebent tai būtų teisingos kompensacijos veiksmingumo kriterijus.

79.

Dėl būtent pagal nacionalinės teisės aktus įsteigtų ir finansuojamų įstaigų veiklos reikia nurodyti, jog socialinės išmokos autoriams apskritai ir jų šeimos nariams, be jokių abejonių, gali būti netiesioginės ir kolektyvinės kompensacijos rūšis, suderinama su teisingos kompensacijos sąvoka ir pačios Direktyvos 2001/29 ( 58 ) tikslais. Mano nuomone, šis vertinimas gali būti taikomas ir kultūros skatinimo veiklai, kuri gali būti naudinga ne tik kultūros išsaugojimui ir plėtrai apskritai, atsižvelgiant tiek į SESV ( 59 ), tiek į pačios autorių teisių apsaugos ( 60 ) tikslus, bet ir tiesiogiai patiems autoriams, nes daugiau ar mažiau reklamuojami būtent jų kūriniai.

80.

Dėl galimos diskriminacijos tarp Austrijos ir užsienio autorių, susijusios su galimybe pasinaudoti tokių formų netiesiogine kompensacija, manau, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju ji egzistuoja. Tačiau manau, jog tuo atveju, kai teisę gauti šias socialines išmokas turi visi autoriai, nepaisant to, ar jie iš Austrijos, ar iš užsienio, ir tuo atveju, kai su kultūra susijusios paslaugos yra veiksminga netiesioginės kompensacijos forma su sąlyga, kad visi nacionaliniai autoriai ir autoriai iš užsienio galėtų jomis pasinaudoti, kad ir nevienodai, nėra diskriminacijos, kuri lemtų nacionalinės teisės aktų nesuderinamumą su Sąjungos teise.

81.

Galiausiai, norėdamas pateikti konkretų atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą, dar turiu pabrėžti, jog jeigu būtų pritarta, kad dėl klausimo, susijusio su teisingos kompensacijos išdalijimu, skolininkas yra atleidžiamas nuo pareigos ją mokėti, autoriams niekaip nebūtų atlyginta žala, patirta dėl parduotų laikmenų konkrečiu atveju. Toks rezultatas, mano nuomone, pats savaime prieštarautų Sąjungos teisei, todėl būtų nepriimtinas ( 61 ).

82.

Todėl, atsižvelgdamas į visus nurodytus argumentus, darau išvadą, jog tuo atveju, kai pagal nacionalinės teisės aktus visos lėšos, gautos iš sumokėtos teisingos kompensacijos, yra skirtos autoriams, nors pusė jų suteikiama tiesioginės kompensacijos forma, o kita pusė – netiesioginės kompensacijos forma, atsakymas į prejudicinį klausimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar skolininkas atleidžiamas nuo pareigos mokėti teisingą kompensaciją, gali būti tik neigiamas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar ir kokia apimtimi pagrindinėje byloje nagrinėjami taikomi teisės aktai iš tiesų apima netiesioginės kompensacijos autoriams formas ( 62 ).

83.

Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu arba kita Sąjungos teisės nuostata draudžiama teisė į teisingą kompensaciją, jeigu kitoje valstybėje narėje jau buvo sumokėta analogiška kompensacija už laikmenų išleidimą į apyvartą.

84.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas grindžiamas Amazon grupės bendrovių, atsakovių pagrindinėje byloje, pateiktu argumentu, kad jos Vokietijoje sumokėjo sumą, atitinkančią teisingą kompensaciją, už dalį Austrijoje parduodamų laikmenų. Dėl to šios bendrovės teigia, kad neprivalo mokėti šios kompensacijos Austrijoje, nes taip būtų neteisėtai antrą kartą mokama teisinga kompensacija ( 63 ).

85.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, jog taikant šios išvados 71 ir 72 punktuose atliktus vertinimus, mano nuomone, ir ketvirtasis prejudicinis klausimas turi būti pripažintas iš dalies nepriimtinas tiek, kiek jame suformuluota bendra nuoroda į kokią nors „kitą Sąjungos teisės nuostatą“. Taigi Teisingumo Teismas ir dėl šio klausimo priimti sprendimą galės tik tiek, kiek jis susijęs su nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis aplinkybėmis, ir neturės spręsti dėl įvairių šalių pateiktų argumentų, kuriais nacionalinis teismas nesirėmė.

86.

Iš esmės manau, jog iš principo dvigubas teisingos kompensacijos mokėjimas už tas pačias laikmenas yra nepriimtinas. Iš šios išvados 27 ir 28 punktuose nurodytos teismų praktikos, kuri šioje išvadoje buvo minėta kelis kartus, matyti, kad teisinga kompensacija atitinka atlyginimą už autoriaus patirtą žalą dėl kūrinio atgaminimo be leidimo. Taigi, man atrodo, jog loginė tokio teisingos kompensacijos apibrėžimo pasekmė iš principo yra ta, kad žalos atlyginimas turi būti mokamas vieną kartą už kiekvienos laikmenos panaudojimą atgaminimui, už kurį reikia mokėti teisingą kompensaciją. Nėra priežasčių, pateisinančių teisingos kompensacijos mokėjimą du kartus. Todėl manau, kad nepriimtinas Lenkijos vyriausybės teiginys, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuostatos dėl teisingos kompensacijos nėra suderintos, valstybėms narėms palikta diskrecija nesudaro kliūčių reikalauti už tą pačią laikmeną antrą kartą sumokėti teisingą kompensaciją ( 64 ).

87.

Tačiau tai nurodžius, kaip, beje, tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima nenurodyti, kad Teisingumo Teismas pripažino valstybės narės, kurioje padaryta žala, pareigą pasiekti rezultatą, t. y. surinkti teisingą kompensaciją, kad atlygintų autoriams žalą, patirtą dėl kūrinio naudojimo. Iš tiesų Teisingumo Teismas pripažino, kad jeigu valstybė narė nacionalinėje teisėje numatė kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį ir jeigu galutiniai vartotojai, kurie savo asmeniniam naudojimui atgamina saugomą kūrinį, gyvena tos valstybės teritorijoje, ši valstybė pagal savo teritorinę jurisdikciją turi užtikrinti, kad teisinga kompensacija žalai, kurią autoriai patyrė tos valstybės teritorijoje, atlyginti iš tikrųjų bus surinkta ( 65 ).

88.

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad, pirma, galima preziumuoti, jog atlygintina žala kyla tos valstybės narės, kurioje gyvena kūrinį atgaminę ir taip padarę žalos galutiniai vartotojai, teritorijoje ( 66 ), ir, antra, vien tai, kad profesionalus atgaminimo laikmenų pardavėjas įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena pirkėjai, neturi įtakos valstybių narių pareigai pasiekti rezultatą ( 67 ).

89.

Taigi šioje byloje nekyla abejonių dėl to, jog galutiniai vartotojai laikmenų įsigijo Austrijoje, todėl žala, atlygintina sumokant teisingą kompensaciją, atsirado šioje šalyje. Taigi pagal minėtą teismų praktiką išlieka Austrijos valdžios institucijų pareiga užtikrinti veiksmingą teisingos kompensacijos surinkimą siekiant atlyginti autoriams Austrijoje patirtą žalą. Tokiomis aplinkybėmis teisingos kompensacijos skolininkas, mano nuomone, negali teigti galintis nevykdyti jos mokėjimo pareigos Austrijoje, nes jis tą kompensaciją jau sumokėjo kitoje valstybėje narėje, kur buvo padaryta žala autoriui, dėl kurios ši kompensacija turi būti mokama. Tuo atveju, jei ši suma iš tiesų buvo sumokėta kitoje valstybėje narėje, skolininkas turi susigrąžinti šią sumą iš atitinkamos valstybės narės naudodamasis teisinėmis priemonėmis, kurios prieinamos toje teisės sistemoje.

90.

Amazon grupės bendrovės teigia, jog Vokietijoje jos negali pareikšti jokio reikalavimo dėl teisingos kompensacijos, kuri jau sumokėta už tam tikras laikmenas, kuriomis vėliau buvo prekiaujama Austrijoje, susigrąžinimo. Tačiau valstybė narė, kurioje buvo sumokėta neturėta mokėti kompensacija, turi užtikrinti asmenims, kurie neprivalo mokėti teisingos kompensacijos, tinkamą galimybę susigrąžinti sumas, kurios buvo sumokėtos kaip teisinga kompensacija, nors ji ir neturėjo būti mokama, jei reikia, pareiškiant ieškinius nacionalinėse teisminėse institucijose.

91.

Žinoma, jei šioje byloje paaiškėtų, jog iš tikrųjų kalbama apie dvigubą teisingą kompensaciją, man atrodo, tai būtų naujai įrodyta nepakankamo valstybių narių teisės aktų derinimo pasekmė, atsiradusi dėl to, kad nesuderinta teisingai kompensacijai taikoma tvarka. Sąjungos teisės aktų leidėjas turėtų imtis priemonių nacionalinės teisės aktų suderinimo lygiui padidinti, kad išvengtų tokio pobūdžio situacijų ateityje ( 68 ).

92.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: