1.

Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 91/440/EEB ( 2 ) su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/12/EB ( 3 ) (toliau – Direktyva 91/440), 6 straipsnio 3 dalį ir II priedą bei pagal Direktyvos 2001/14/EB ( 4 ) 14 straipsnio 2 dalį. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė prašo atmesti Komisijos pareikštą ieškinį.

2.

Šioje byloje nagrinėjamas vienas iš kelių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 5 ), kuriuos Komisija pareiškė 2010 ir 2011 m. dėl valstybių narių įgyvendinamų direktyvų 91/440 ir 2001/14, kurių pagrindinis tikslas – tinkama ir nediskriminacinė geležinkelio įmonių prieiga prie infrastruktūros, t. y. prie geležinkelių tinklo. Tokie ieškiniai pareikšti pirmą kartą, todėl Teisingumo Teismui suteikiama galimybė pirmą kartą išnagrinėti geležinkelių liberalizacijos Europos Sąjungoje klausimą ir, konkrečiai kalbant, išaiškinti tai, ką įprasta vadinti „pirmuoju geležinkelių paketu“.

3.

2012 m. rugsėjo 6 d. jau pateikiau išvadas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Portugaliją, ir minėtose bylose Komisija prieš Vengriją, Komisija prieš Ispaniją, Komisija prieš Austriją ir Komisija prieš Vokietiją. Be šios išvados, šiandien pateikiu išvadas minėtose bylose Komisija prieš Lenkiją, Komisija prieš Čekijos Respubliką, Komisija prieš Prancūziją ir Komisija prieš Slovėniją. Kadangi šioje byloje pateikti tokie patys kaltinimai, kuriuos jau nagrinėjau minėtose išvadose, čia tik pateiksiu nuorodas į reikšmingus tų išvadų punktus nepateikdamas visų tuose punktuose išdėstytų argumentų.

4.

Direktyvos 91/440 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad II priede išvardytos funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar firmoms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelių transporto paslaugų. Nepriklausomai nuo organizacinių struktūrų, turi būti įrodyta, kad šis tikslas buvo pasiektas.

Tačiau rinkti mokesčius ir pareigą valdyti geležinkelių infrastruktūrą, t. y. tvarkyti reikalus, susijusius su investicijomis, technine priežiūra ir finansavimu, valstybės narės gali pavesti geležinkelio įmonėms ar bet kuriai kitai įstaigai.“

5.

Direktyvos 91/440 II priede išvardytos tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje nurodytos esminės funkcijos:

„<…>

<…>“

6.

Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali taikyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūrą, kartu laikydamosi Direktyvos 91/440/EEB 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo. Nustatomos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės. Pajėgumus paskirsto infrastruktūros valdytojas. Infrastruktūros valdytojas visų pirma užtikrina, kad infrastruktūros pajėgumai būtų paskirstomi tinkamai ir nediskriminuojant bei laikantis Bendrijos teisės.

2.   Jei infrastruktūros valdytojas savo teisine forma, organizacija arba sprendimų priėmimo funkcijomis yra priklausomas nuo kurios nors geležinkelio įmonės, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas ir šiame skyriuje aprašytas funkcijas vykdo savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma pajėgumų paskirstymo įstaiga.“

7.

2009 m. liepos 22 d. Įstatyme dėl geležinkelių saugumo ( 6 ) numatyta, kad naujai įsteigta Administration des Chemins de Fer (Geležinkelių administracija, toliau – ACF) yra atsakinga už esminių funkcijų skirstyti pajėgumus (traukinio linijų paskirstymas) ir rinkti mokesčius vykdymą.

8.

1999 m. birželio 11 d. Įstatyme dėl geležinkelių infrastruktūros su pakeitimais, padarytais 2010 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu ( 7 ), nustatyta:

„Užduotis skirstyti geležinkelių infrastruktūros pajėgumus pavedama skirstymo įstaigai, kurios funkcijas vykdo Administration des Chemins de Fer.“

9.

2008 m. birželio 26 d. Komisija išsiuntė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei oficialų pranešimą, kuriuo ragina įgyvendinti pirmojo geležinkelių paketo direktyvas. Ši valstybė narė atsakė į šį oficialų pranešimą 2008 m. rugpjūčio 27 d. raštu.

10.

2009 m. spalio 9 d. Komisija pateikė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei pagrįstą nuomonę, kurioje teigia, kad priimtų priemonių nepakanka, kad būtų užtikrintas direktyvų 91/440 ir 2001/14 perkėlimas. Dar kartą pasikeitus laiškais, 2010 m. lapkričio 25 d. Komisija pateikė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei papildomą pagrįstą nuomonę, kurioje, atsižvelgdama į nacionalinių teisės aktų raidą, procedūrą susiaurino ir paliko tik vieną kaltinimą, susijusį su esminių funkcijų nepriklausomumu.

11.

2011 m. vasario 3 d. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė atsakė į papildomą pagrįstą nuomonę.

12.

Kadangi Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pateiktas atsakymas ir informacija Komisijos neįtikino, 2011 m. rugpjūčio 8 d. ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

13.

Komisija teigia, kad Direktyvoje 91/440 reikalaujama, jog geležinkelių pajėgumų skirstymo funkcijas, kaip ir kitas funkcijas, vykdytų nepriklausomos įstaigos. Direktyvos 91/440 II priede „esmine funkcija“ laikomas „sprendimų, susijusių su traukinio linijų paskirstymu, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, priėmimas“.

14.

Pasak Komisijos, nors ACF, kuri skirsto traukinių linijas, tikrai yra nuo Chemins de fer luxembourgeois (Liuksemburgo geležinkeliai, toliau – CFL) nepriklausoma įstaiga, pastaroji bendrovė vis tiek vykdo tam tikras esmines funkcijas, susijusias su traukinių linijų paskirstymu.

15.

Komisija, atsižvelgdama į Liuksemburgo vyriausybės pateiktą informaciją, mano, kad eismo sutrikimo atveju traukinių linijas skirsto CFL, t. y. šios bendrovės tinklo valdymo tarnyba, nors šis CFL skyrius nėra nepriklausomas nuo geležinkelių transporto paslaugas valdančių CFL skyrių.

16.

Komisija teigia, kad eismo sutrikimo atveju ACF nustatyto įprastinio tvarkaraščio nebegali būti laikomasi, nes tvarkaraštyje nustatytas laikas jau praėjęs ir savo eilės laukiantiems operatoriams reikia iš naujo sudaryti tvarkaraščius. Komisija mano, kad toks laiko perskirstymas neišvengiamai reiškia traukinių linijų paskirstymą. Tačiau pagal Liuksemburgo teisės aktus tokį perskirstymą gali atlikti tik CFL priklausanti eismo valdymo tarnyba ir taip CFL suteikiamas su Direktyvos 2001/14 reikalavimais nesuderinamas vaidmuo skirstant geležinkelių pajėgumus.

17.

Komisija teigia, kad vykdant esminę traukinių linijų paskirstymo funkciją reikia, kad CFL įvykdytų pirmajame geležinkelių pakete įtvirtintus nepriklausomumo reikalavimus. Tačiau CFL nebuvo imtasi jokių priemonių siekiant užtikrinti šį nepriklausomumą, kad skyriai, kurie vykdo esmines funkcijas, teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu būtų atskirti nuo skyrių, kurie valdo geležinkelių transporto paslaugas.

18.

Dublike Komisija teigia, kad praėjus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui Liuksemburgo valdžios institucijų priimtais Tinklo nuostatais (toliau – DRR) padarytų pakeitimų nepakanka įsipareigojimams įvykdyti.

19.

Atsiliepime į ieškinį Liuksemburgo vyriausybė teigia, kad nors galiojantys nacionalinės teisės aktai neprieštaravo Direktyvos 2001/14 turiniui ir esmei, jau pareiškus šį ieškinį jie vis dėlto buvo pakeisti, kad neliktų nė menkiausios abejonės dėl galimo jų nesuderinamumo su Sąjungos teise. Taigi DRR buvo pakeisti taip, kad traukinių linijų perskirstymo funkcija eismo sutrikimo atveju taip pat būtų perduota ACF ( 8 ). Triplike Liuksemburgo vyriausybė teigia, kad DRR dar kartą buvo pakeisti (įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d.) ir kad nuo tada jie atitinka visus Komisijos reikalavimus, nes juose nustatyta, kad nenumatyto sutrikimo atveju traukinių linijas perskirstys ACF ( 9 ).

20.

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neigia Komisijos kaltinimą remdamasi nuostatomis, priimtomis pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. DRR pakeitimais, padarytais pasibaigus tam terminui.

21.

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį, kai baigiasi pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas, ir kad į vėliau padarytus pakeitimus Teisingumo Teismas negali atsižvelgti ( 10 ). Taigi nagrinėjant šį ieškinį yra reikšmingi būtent tie teisės aktai, kurie galiojo 2010 m. lapkričio 25 d. papildomoje pagrįstoje nuomonėje nurodyto dviejų mėnesių termino pabaigos momentu.

22.

Komisijos ieškinys grindžiamas dviem pagrindais, kuriuos jau nagrinėjau išvadose minėtose bylose Komisija prieš Vengriją (C-473/10), Komisija prieš Prancūziją (C-625/10) ir Komisija prieš Slovėniją (C-627/10).

23.

Kalbant apie priežastis, dėl kurių istoriniam operatoriui, kaip antai geležinkelio bendrovei CFL, nuo šios bendrovės priklausomai tarnybai arba infrastruktūros valdytojui, kuris nėra nepriklausomas nuo tokių įmonių, negalima leisti vykdyti esminių funkcijų, kaip antai traukinių linijų paskirstymo, pakanka padaryti nuorodą į mano išvada minėtose bylose Komisija prieš Prancūziją (C-625/10, 31–47 punktai) ir Komisija prieš Slovėniją (C-627/10, 30–46 punktai).

24.

Be to, nors istorinis operatorius, kaip antai geležinkelio bendrovė CFL, gali panaikinti jau paskirstytas traukinių linijas, jam negali būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl jų perskirstymo eismo sutrikimo atvejais dėl priežasčių, kurias išdėsčiau išvadose minėtose bylose Komisija prieš Vengriją (C-473/10, 49–70 punktai) ir Komisija prieš Slovėniją (C-627/10, 38–46 punktai).

25.

Dėl šių priežasčių Komisijos ieškinį reikia patenkinti.

26.

Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

27.

Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

28.

Atsižvelgdamas į pirma išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: