1. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 ( 2 ) aiškinimu.

2. 

Klausimas susijęs būtent su tuo, ar valstybės narės turi diskreciją nustatyti atvejus, kuriais dokumentas Reglamente Nr. 1393/2007 numatyta tvarka turi būti perduotas į kitą valstybę.

3. 

Kuriant Europos teisminę erdvę labai svarbu visose valstybėse narėse vienodai taikyti teisminių dokumentų įteikimo taisykles, todėl techninis klausimo aspektas ir tai, kad ši sritis, kurioje, viena vertus, susipina nacionalinės, tarptautinės ir Sąjungos teisės normos ir, kita vertus, pačioje Europos Sąjungos teisės sistemoje galioja tiek Reglamento Nr. 1393/2007, tiek kitų priemonių įtvirtintos normos, yra sudėtinga, neturi užgožti didelės šio klausimo, kuriuo Teisingumo Teismui suteikiama proga patikslinti nacionalinės proceso teisės ir Sąjungos teisinės sistemos sąveiką, svarbos.

4. 

Ši byla buvo pradėta ieškiniu dėl mokėjimo, kurį Vokietijoje gyvenantys K. Alder ir E. Alder ( 3 )2008 m. lapkričio 20 d.Sąd Rejonowy w Koszalinie (Lenkija) pareiškė Lenkijoje gyvenantiems S. Orłowska ir Cz. Orłowski.

5. 

Šis teismas sutuoktinius Alder informavo, kad pagal Lenkijos civilinio proceso kodekso (Kodeks postępowania cywilnego) 11355 straipsnį jie turi per vieną mėnesį nurodyti atstovą dokumentams įteikti; tame straipsnyje numatyta, kad jei užsienyje gyvenanti bylos šalis nenurodo atstovo ad litem arba dokumentams įteikti, šiai šaliai skirti teisminiai dokumentai bus paliekami byloje ir laikomi įteiktais.

6. 

Sutuoktiniai Alder nenurodė atstovo ad litem arba atstovo dokumentams įteikti ir jų reikalavimai 2009 m. birželio 5 d. sprendimu, priimtu įvykus teismo posėdžiui, kuriame jie nedalyvavo, buvo atmestas.

7. 

Sutuoktiniai Alder 2009 m. spalio 29 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą ir panaikinti priimtą sprendimą ir nurodė, kad neturėjo galimybės dalyvauti procese, nes kvietimas atvykti į posėdį faktiškai jiems nebuvo įteiktas, ir kad neįteikdamas teisminių dokumentų jų adresu Vokietijoje Sąd Rejonowy w Koszalinie pažeidė nediskriminavimo dėl pilietybės principą. Šis teismas 2010 m. birželio 23 d. atmetė jų prašymą.

8. 

Sutuoktiniams Alder pateikus apeliacinį skundą, Sąd Okręgowy w Koszalinie (Lenkija), manydamas, kad dokumentų įteikimo fikcija prieštarauja Reglamentui Nr. 1393/2007, 2011 m. balandžio 19 d. panaikino šį teismo sprendimą ir grąžino bylą ją nagrinėjusiam teismui, kad būtų priimtas naujas sprendimas.

9. 

Sąd Rejonowy w Koszalinie, nepritardamas tokiam vertinimui, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Reglamento <...> Nr. 1393/2007 <...> 1 straipsnio 1 dalis ir SESV 18 straipsnis aiškintini taip, kad nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje turinčiai bylos šaliai skirtus teisminius dokumentus leidžiama palikti teismo byloje ir laikyti juos įteiktais, jeigu ši šalis nenurodė atstovo dokumentams įteikti, gyvenančio toje valstybėje narėje, kurioje vyksta teismo procesas?“

10.

SESV 18 straipsnyje numatyta:

„Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali priimti tokią diskriminaciją draudžiančias taisykles.“

11.

Reglamente Nr. 1393/2007, kuris panaikina ir pakeičia 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( 4 ), įtvirtinta teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo Sąjungos valstybėse narėse sistema. Reglamente Nr. 1393/2007, skirtame dokumentų perdavimui pagreitinti ir palengvinti, numatytas tiesioginis ir kuo greitesnis perdavimas ( 5 ) tarp perduodančiosios ir gaunančiosios agentūrų, kurias paskiria valstybės narės ( 6 ), tačiau leidžiami ir kiti perdavimo būdai ( 7 ), nenustatant jų hierarchijos ( 8 ), pavyzdžiui, perdavimas konsuliniais arba diplomatiniais kanalais susidarius išimtinėms aplinkybėms ( 9 ), įteikimas per diplomatinius arba konsulinius darbuotojus ( 10 ), įteikimas paštu ( 11 ) arba tiesioginis įteikimas per teismo pareigūnus bet kurio suinteresuotojo asmens prašymu ( 12 ).

12.

Reglamento Nr. 1393/2007 6–9 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

13.

Šio reglamento 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. Jis netaikomas visų pirma mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą įgyvendinant valstybės valdžią (acta iure imperii).

2.   Šis reglamentas netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas.

3.   Šiame reglamente sąvoka „valstybė narė“ reiškia valstybes nares, išskyrus Daniją.“

14.

Pagal minėto reglamento 26 straipsnio paskutinę pastraipą šis reglamentas yra „privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal Europos bendrijos steigimo sutartį“.

15.

Pagal Lenkijos civilinio proceso kodekso 11355 straipsnį:

„1.   Nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją arba buveinės vietą užsienyje turinti bylos šalis, nepaskyrusi Lenkijos Respublikoje gyvenančio atstovo ad litem, privalo nurodyti Lenkijos Respublikoje atstovą dokumentams įteikti.

2.   Nenurodžius atstovo dokumentams įteikti, šiai šaliai skirti teismo raštai paliekami teismo byloje ir laikomi įteiktais. Apie tai bylos šalis informuojama per pirmąjį įteikimą. Bylos šalis taip pat turi būti informuota apie galimybę pateikti atsakymą į dokumentą, kurio pagrindu pradėta byla, ir rašytinius paaiškinimus ir nurodyti asmenis, kuriuos ji gali paskirti atstovais.“

16.

Norint atsakyti į Sąd Rejonowy w Koszalinie klausimą Lenkijos civilinio proceso 11355 straipsnio atitiktį Sąjungos teisei reikia išnagrinėti dviem aspektais. Pirma, reikia išnagrinėti, ar dokumentų įteikimo fikcija, taikoma, kai nenurodomas atstovas, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1393/2007, ypač į jo 1 straipsnį, yra leistina. Antra, reikia patikrinti, ar ginčijama nuostata suderinama su SESV 18 straipsnyje nustatytu nediskriminavimo dėl pilietybės principu.

17.

Kad vertinimas būtų aiškesnis, šiuos du klausimo aspektus nagrinėsiu atskirai.

18.

Pagal Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas tuomet, kai „teisminiai ar neteisminiai dokumentai turi būti perduodami iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteikti“.

19.

Reglamentas Nr. 1393/2007 priimtas vadovaujantis EB 61 straipsnio c punktu, pagal kurį Tarybai suteikiami įgaliojimai patvirtinti teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose priemones tik jei šios bylos yra „tarpvalstybinio pobūdžio“, ir taikomas tik tarpvalstybiniam dokumentų įteikimui, o ne įteikimui vienos valstybės viduje.

20.

Kadangi šio reglamento 1 straipsnyje nepatikslinta, kokiais atvejais dokumentas „turi“ būti perduotas į kitą valstybę, kad būtų joje įteiktas, kyla klausimas, ar juo kiekvienai valstybei narei paliekama apibrėžti, kada dokumentas turi būti perduotas į kitą valstybę, kad būtų joje įteiktas, ar, atvirkščiai, jis taikytinas visais atvejais, kai dokumento, kuris turi būti įteiktas, adresatas yra kitoje valstybėje narėje.

21.

Atsakovai pagrindinėje byloje, taip pat Lenkijos ir Italijos vyriausybės gina pirmąją alternatyvą ir nurodo, kad pagal proceso autonomijos principą Reglamentu Nr. 1393/2007 reglamentuojama tik dokumentų įteikimo, kurio reikalaujama pagal nacionalinę proceso teisę, įgyvendinimo tvarka.

22.

Lenkijos ir Italijos vyriausybės priduria, kad Sąjungos teisėje taip pat numatyti analogiški įpareigojimai nurodyti atstovą dokumentams įteikti ( 13 ).

23.

Be to, Lenkijos vyriausybė mano, kad atstovo dokumentams įteikti institutu, numatytu Lenkijos teisėje, siekiama tų pačių teismo proceso veiksmingumo ir koncentruotumo tikslų, kurių siekiama Reglamentu Nr. 1393/2007.

24.

Sutuoktiniai Alder, Portugalijos vyriausybė ir Europos Komisija, atvirkščiai, gina antrąją alternatyvą ir tvirtina, kad Reglamente Nr. 1393/2007 numatytos įteikimo sąlygos taikytinos, kai bylos šalis, kuriai dokumentas turi būti įteiktas, gyvena kitoje valstybėje narėje ir jos adresas yra žinomas.

25.

Sutuoktinių Alder teigimu, šį reglamentą taikant tik pirmajam įteikimui, Lenkijos nacionaline norma blokuojamas teisinių dokumentų judėjimas Sąjungoje, nors pagal minėto reglamento 14 straipsnį dokumentus leidžiama įteikti paštu.

26.

Remdamasi Reglamento Nr. 1393/2007 26 straipsnio paskutine pastraipa, Portugalijos vyriausybė taip pat mano, kad Lenkijos civilinio proceso kodekso nuostatos gali būti taikomos tik piliečiams, kurie gyvena Sąjungos atžvilgiu trečiojoje valstybėje, nes pagal šį reglamentą įpareigojimas perduoti dokumentus susijęs tik su tuo, kad vienos iš bylos šalių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji arba buveinės vieta nėra valstybėje narėje, kurioje buvo pareikštas ieškinys, todėl byla yra tarpvalstybinio pobūdžio, kad ir kokios nuostatos būtų įtvirtintos nacionalinėje proceso teisėje.

27.

Be to, manydama, kad įpareigojimas nurodyti atstovą Lenkijoje prieštarauja Reglamentui Nr. 1393/2007, Komisija, pažymėjusi, kad Lenkijos civilinio proceso kodekso 11355 straipsnio atitiktis Sąjungos teisei, pateikus peticiją Parlamentui ( 14 ), yra aptariama su Lenkijos valdžios institucijomis, didžiąją savo pastabų dalį skiria šios nuostatos atitikčiai SESV 18 straipsniui išnagrinėti. Ji tvirtina, jog įpareigojimas nurodyti atstovą Lenkijoje nesuderinamas su šiuo straipsniu, nes jis yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, kadangi iš esmės skirtas kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausiai neturi nuolatinės ar įprastinės gyvenamosios arba buveines vietos Lenkijoje.

28.

Pritariu sutuoktinių Alder, Portugalijos vyriausybės ir Komisijos pozicijai ir manau, jog dokumentų įteikimo fikcija prieštarauja Reglamentui Nr. 1393/2007, jei kitoje valstybėje gyvenanti bylos šalis nenurodo Lenkijoje gyvenančio atstovo dokumentams įteikti.

29.

Šiuo reglamentu pakeičiamas ir panaikinamas Reglamentas Nr. 1348/2000, kuris grindžiamas Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsnio pagrindu priimta Konvencija dėl Europos Sąjungos teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse ( 15 ). 1997 m. konvencija, kuria buvo siekiama parengti priemonę, palengvinančią ir pagreitinančią teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimo procedūras, neįsigaliojo, nes nebuvo ratifikuota iki Amsterdamo sutarties įsigaliojimo.

30.

Nors 1997 m. konvencijoje, siekiant, be kita ko, geriau apsaugoti bylos šalių teises, buvo numatytos tam tikros naujovės ( 16 ), ji visiškai atitiko 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvenciją dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose perdavimo į užsienį ( 17 ), kurioje nustatomas administracinio bendradarbiavimo mechanizmas, leidžiantis įteikti dokumentus per centrinę įstaigą, kuri įgaliota gauti prašymus ir imtis tolesnių veiksmų. Be to, 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinės bylose vykdymo ( 18 ) su pakeitimais, padarytais 1996 m. lapkričio 29 d. Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo konvencija ( 19 ), protokolo IV straipsnyje kaip fakultatyvus buvo numatytas toks teisminių dokumentų perdavimo būdas, kai vienas ministerijos pareigūnas juos perduoda kitam ministerijos pareigūnui.

31.

1965 m. Hagos konvencija laikoma neprivalomojo pobūdžio, nes taikoma tik jei teismo vietos valstybė nusprendžia, jog tam tikras dokumentas turi būti perduotas į užsienį, kad būtų įteiktas. Pavyzdžiui, Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nuolatinio biuro ( 20 ) parengtame praktiniame šios konvencijos veikimo vadove nurodyta, kad susitariančiųjų valstybių praktikos „trumpa apžvalga“, „atrodo, patvirtina, išskyrus kelias išimtis, kad [minėta] konvencija nėra privalomojo pobūdžio“ ( 21 ), ir apgailestaujant priduriama, jog norint visiškai pasiekti tikslą užtikrinti, kad adresatas faktiškai susipažintų su įteiktu dokumentu, 1965 m. Hagos konvencija turėtų patekti į nacionalinę teisę ir pati apibrėžti tinkamo įteikimo sąlygas, nes tai yra vienintelis būdas išvengti dokumentų įteikimo fikcijų, kaip antai įteikimo prokuratūrai.

32.

Tačiau manau, kad dėl didelių vėliau šioje srityje įvykusių pokyčių, ypač dėl jos sureguliavimo Sąjungos lygmeniu, būtina kitaip suvokti dabartinio Reglamentu Nr. 1393/2007 įtvirtinto reglamentavimo ir nacionalinės proceso teisės santykį.

33.

Iš esmės reikia atsižvelgti į Sąjungos politikai teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje keliamų tikslų pokyčius ir norą sukurti Europos teisminę erdvę, kurioje būtų, pirma, užtikrintas laisvas teisminių ir neteisminių dokumentų judėjimas ir, antra, puoselėjamos pagrindinės teisės.

34.

Vieną po kito išnagrinėsiu šiuos du neatsiejamus tikslus.

35.

Pirma, Reglamentu Nr. 1393/2007 prisidedama prie Europos teisminės erdvės, kurioje turi būti užtikrintas laisvas teisminių ir neteisminių dokumentų judėjimas, kūrimo.

36.

2005 m. lapkričio 8 d. Sprendime Leffler ( 22 ) ir 2009 m. birželio 25 d. Sprendime Roda Golf & Beach Resort ( 23 ) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Amsterdamo sutarties tikslas sukurti „laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę“, suteikiant Europos bendrijai „naują apimtį“, ir tvarkos, leidžiančios imtis priemonių teisminio bendradarbiavimo užsienio elementą turinčių civilinių bylų srityje, perkėlimas iš ES sutarties į EB sutartį patvirtina valstybių narių valią „įtvirtinti“ tokias priemones Sąjungos teisės sistemoje ( 24 ).

37.

Tai įtvirtinus, tarpvalstybinio dokumentų įteikimo sistemai, kuria užtikrinant laisvą teisminių ir neteisminių dokumentų judėjimą prisidedama prie gero vidaus rinkos veikimo, suteikiamas naujas pobūdis.

38.

Noras sukurti Europos teisminę erdvę paskatino Sąjungos teisės aktų leidėją rinktis daugiau nei paprastą nacionalinių procedūrų derinimą ir sukurti naujas specifines Sąjungos procedūras, skirtas greitesniam ir veiksmingesniam ginčų su užsienio elementu sprendimui, pavyzdžiui, neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą ( 25 ), taip pat Europos mokėjimo įsakymo ( 26 ) ir ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ( 27 ) procedūras.

39.

Šiomis naujomis priemonėmis neatliktas dokumentų įteikimo būdų suvienodinimas Europos lygmeniu – jomis nustatomos minimalios normos, kuriomis remiantis Reglamente Nr. 805/2004 ir Reglamente Nr. 1896/2006 pažymima, kad teisine fikcija grindžiamas įteikimo būdas negali būti laikomas pakankamu ( 28 ).

40.

Nors procesinių veiksmų atlikimas kitos valstybės narės teritorijoje tradiciškai suvokiamas kaip prieštaraujantis valstybių suverenitetui, šiais įvairiais reglamentais nustatant minimalias normas įgyvendinamas laipsniškas, nors ir ribotas, tam tikrų šio suvereniteto elementų atsisakymas, nes pagal jas numatytas tiesioginis dokumentų įteikimas kitoje valstybėje paštu ( 29 ), nesuteikiant valstybėms narėms galimybės prieštarauti šiam perdavimo būdui. Be to, kitaip nei pagal 1965 m. Hagos konvenciją, kurioje numatyta, kad valstybė, į kurią kreipiamasi, gali prieštarauti tiesioginiam teisminių dokumentų perdavimui paštu jos teritorijoje esantiems asmenims ( 30 ), pagal Reglamentą Nr. 1393/2007 valstybei narei, kurios teritorijoje gyvena adresatas, neleidžiama nei atsisakyti šio būdo, nei patikslinti naudojimosi juo sąlygų ( 31 ).

41.

Antra, Europos teisminės erdvės kūrimas neatsiejamas nuo bendro Sąjungos teisės tikslo puoselėti pagrindines teises.

42.

Šia nauja erdve pirmiausia siekiama sustiprinti procesines garantijas, kurios yra sudedamoji teisės į teisingą procesą, kylančios iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antros pastraipos ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, dalis, ir jas suderinti su civilinio proceso koncentruotumo ir veiksmingumo reikalavimais.

43.

Užtikrindama 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo ir 2004 m. patvirtintos Hagos programos tęstinumą, Europos Vadovų Taryba 2010 m. patvirtintoje Stokholmo programoje ( 32 ) paskelbė, kad pagrindinis veiksmų, kurių imamasi civilinio proceso teisės nuostatų srityje, tikslas – pasiekti, kad sienos tarp valstybių narių netaptų kliūtimi nei spręsti civilines bylas, nei pradėti teismo procesus arba vykdyti sprendimus civilinėse bylose. Europos Vadovų Taryba taip pat pareiškė, jog pirmenybė turi būti teikiama priemonių, kurios palengvina galimybę kreiptis į teismą, kūrimui, kad piliečiai galėtų savo teises ginti visoje Sąjungoje. Neapsiribojant tradiciniu teisminiu bendradarbiavimu, „teisės ir teisingumo Europa“ ( 33 ) tiesiogiai siekiama patenkinti teisės subjektų poreikius ( 34 ).

44.

Taigi, veiksmingų dokumentų įteikimo būdų įgyvendinimas yra viena iš teisingo proceso procesinių garantijų. Europos Žmogaus Teisių Teismas iš esmės mano, kad „teisė kreiptis į teismą“ ir procesinių galimybių lygybės principas, neatsiejami nuo teisingo proceso, kurie „taikomi visai susitariančiųjų valstybių proceso teisei <...>, taip pat taikytini konkrečioje teisminių dokumentų įteikimo bylos šalims srityje“ ( 35 ) ir kad susitariančiųjų valstybių pareiga „organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad jų teismai galėtų kiekvienam užtikrinti teisę į tai, kad per protingą laikotarpį būtų priimtas galutinis sprendimas dėl jo ginčijamų civilinių teisių ir pareigų <...>, taip pat reiškia, kad turi būti sukurtos veiksmingos dokumentų įteikimo procedūros, leidžiančios per tinkamą laiką pranešti bylos šalims apie posėdžio dieną“ ( 36 ).

45.

Savo 2008 m. gegužės 8 d. Sprendime Weiss und Partner ( 37 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1348/2000 aiškinimas neturi būti atsietas nuo teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srities, kurios dalis yra šis reglamentas, raidos ir pabrėžė teisės į gynybą apsaugą pažymėdamas, kaip ir dėl Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo, kad Reglamento Nr. 1348/2000 tikslų pagerinti ir paspartinti dokumentų įteikimą „negalima siekti kuriuo nors būdu susilpninus teisę į gynybą“, kuri „išplauk[ia] iš teisės į sąžiningą procesą, užtikrinamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio“, ir „yra pagrindinė teisė, esanti sudedamąja bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalimi“ ( 38 ).

46.

Kelios Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos patvirtina ketinimą sukurti teisminių dokumentų įteikimo sistemą, užtikrinančią teisę į teisingą procesą. Dviejų datų sistema, kuri, kai dokumentas turi būti įteiktas per nustatytą terminą, leidžia atsižvelgti į dokumentą perduodančiosios valstybės narės teisę, jei data nustatoma ieškovui, ir kartu atsižvelgti į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę, jei data nustatoma dokumento adresatui, atitinka reikalavimą užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą. Dokumento adresato apsauga užtikrinama pripažįstant jo galimybę atsisakyti priimti dokumentą, jei jis neišverstas į jam suprantamą kalbą arba į vieną iš valstybės narės, į kurią kreipiamasi, oficialiųjų kalbų, įpareigojant teismą sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, arba pripažįstant atsakovo galimybę būti atleistam nuo apskundimo termino pasibaigimo pasekmių, jei jis per vėlai sužinojo apie procesą ir jei jo argumentai atrodo tinkami, kad byla būtų nagrinėjama iš esmės.

47.

Teisės į gynybą apsaugos tikslas, kuriuo vadovautasi jau Reglamente Nr. 1348/2000, dar labiau sustiprintas šio reglamento pakeitimais, padarytais Reglamentu Nr. 1393/2007, kuriais, pavyzdžiui, pagerintas adresato informavimas, nes nustatoma pareiga tipine forma raštu jam nurodyti, kad jis gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą, jei šis nėra parengtas kalba, kurią jis supranta, arba viena iš valstybės, į kurią kreipiamasi, oficialiųjų kalbų ( 39 ), ir padidinamas dokumento gavimo fakto tikrumas, nes reikalaujama, kad įteikimas pasinaudojant pašto paslaugomis būtų vykdomas siunčiant registruotą laišką su gavimo patvirtinimu ( 40 ).

48.

Reglamentą Nr. 1393/2007 reikia aiškinti atsižvelgiant į šiuos tikslus ir paisant vienodo jo nuostatų taikymo imperatyvo. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors Komisija, siekdama 1997 m. konvenciją pakeisti Bendrijos priemone ( 41 ), iš pradžių siūlė priimti direktyvą, galiausiai ji pritarė kitokiam Parlamento pasiūlymui – pagal teisėkūros procedūrą priimti reglamentą ( 42 ), – nes taip bus užtikrintas naujų nuostatų „greitas, aiškus ir vienodas įgyvendinimas“ ( 43 ). Šis reglamento, o ne direktyvos pasirinkimas kaip tik rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo pritarimą tam, kad Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatos būtų „tiesiogiai taikomos“ ir „vienodai taikomos“ ( 44 ).

49.

Manau, kad jei teisminio dokumento adresatas gyvena kitoje valstybėje narėje, tas dokumentas būtinai turi būti įteikiamas pagal šio reglamento reikalavimus.

50.

Šį aiškinimą pagrindžia tiek minėto reglamento formuluotė, tiek jo tikslai ir bendra struktūra.

51.

Pirma, jį patvirtina pažodinis Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio aiškinimas. Nors šio reglamento 1 straipsnio 1 dalis yra neaiški, nes joje nenurodyta, kokiais atvejais teisminis arba neteisminis dokumentas „turi“ būti perduotas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų įteiktas, ši nuostata turi būti skaitoma kartu su minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalimi, kurioje patikslinama, kad jis „netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas“. Tai, kad nežinomas adresato adresas, yra vienintelis atvejis, kai Reglamentas Nr. 1393/2007 aiškiai netaikomas, todėl darytina išvada, kad šis reglamentas a contrario taikomas visais atvejais, kai adresato adresas kitoje valstybėje narėje žinomas.

52.

Antra, manau, kad leidimas kiekvienai valstybei narei toliau taikyti nacionalines nuostatas, kuriose numatyta dokumentų įteikimo fikcija, jei adresatas gyvena kitoje valstybėje narėje, prieštarauja laisvo dokumentų judėjimo ir pagrindinių teisių puoselėjimo tikslams. Ypač svarbu pažymėti, kad vertinant teisminių dokumentų įteikimo taisykles kaip teisingo proceso elementus, skirtus užtikrinti ieškovui teisę kreiptis į teismą, o atsakovui – teisę per tinkamą laiką būti informuotam apie ieškinio dalyką ir pagrindą, kad jis galėtų gintis, reikia uždrausti bet kokį fiktyvų įteikimo būdą, dėl kurio bylos šalis netektų Reglamente Nr. 1393/2007 įtvirtintų normų apsaugos. Taikant tokią dokumentų įteikimo fikciją, jos pasekmės galėtų būti, pavyzdžiui, tokios, kad kitoje valstybėje narėje gyvenantis atsakovas netektų galimybės atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą, kuris neišverstas į jam suprantamą kalbą arba į valstybės, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą ( 45 ).

53.

Trečia, iš Reglamento Nr. 1393/2007 bendros struktūros matyti, jog juo įtvirtinta dokumentų įteikimo sistema siekiama užtikrinti, kad adresatas iš tikrųjų gautų jam skirtą teisminį dokumentą, nes šis gavimas yra bendras įvairių įteikimo būdų, kuriuos valstybės narės gali rinktis, vardiklis. Šiuo požiūriu visiškai nepriimtina leisti fiktyvų įteikimą taikant teisinę prezumpciją, siejamą su dokumentų pridėjimu prie bylos. Be to, kitaip, nei teigia Lenkijos vyriausybė, nemanau, kad tokią procesinę abstrakciją, kaip dokumentų įteikimo pridedant juos prie bylos fikcija, galima tinkamai lyginti su šiuo reglamentu sukurtomis dokumentų perdavimo priemonėmis.

54.

Galiausiai tai, kad pagal pagrindinėje byloje taikytiną nacionalinę teisę numatyta teisminių dokumentų įteikimo prezumpcija, kuria atleidžiama nuo pareigos įteikti užsienyje gyvenančiai bylos šaliai dokumentus jos faktinės gyvenamosios vietos adresu, man atrodo, prieštarauja tiek Reglamento Nr. 1393/2007 raidei, tiek jo tikslui ir bendrai struktūrai ir gali padaryti jį neveiksmingą, nes taip apeinama juo įtvirtinta teisminių dokumentų įteikimo sistema.

55.

2012 m. kovo 15 d. Sprendimas G ( 46 ) patvirtina tokį aiškinimą.

56.

Šiame sprendime, kilus Vokietijos civilinio proceso (Zivilprozessordnung) nuostatos, pagal kurią bylos iškėlimo dokumentas nežinant atsakovo adreso gali būti įteiktas viešo paskelbimo būdu, suderinamumo su Sąjungos teise klausimui, Teisingumo Teismas apibrėžė sąlygas, kuriomis gali būti priimtas sprendimas už akių dėl atsakovo, kuriam, kai nėra galimybės nustatyti jo gyvenamosios vietos, bylos iškėlimo dokumentas pagal nacionalinę teisę buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu. Nors šis sprendimas buvo priimtas esant tokioms pagrindinės bylos aplinkybėms, kuriomis Reglamentas Nr. 1393/2007 neturėjo būti taikomas, nes dokumento adresato adresas nebuvo žinomas ( 47 ), jo nagrinėjimas leidžia padaryti dvi išvadas, svarbias norint pateikti atsakymą į dabar nagrinėjamą prejudicinį klausimą.

57.

Pirmoji išvada, kad valstybėms narėms pripažįstama diskrecija nustatyti jų teismams reiškiamų ieškinių procesines taisykles, neišvengiamai ribojama įpareigojimu laikytis Sąjungos teisės. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad „nors, nesant vidaus procedūrų sistemą reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės, naudodamosi procesine autonomija, pačios turi nustatyti procesines taisykles, kurios taikomos jų teismuose pareikštiems ieškiniams, minėtos taisyklės neturi pažeisti Sąjungos teisės“ ( 48 ).

58.

Antroji išvada, kylanti iš minėto sprendimo, yra tai, kad toks įteikimo būdas, kuriuo adresatui nesuteikiama galimybė iš tikrųjų gauti dokumentą, pavyzdžiui, įteikimas viešo paskelbimo būdu, gali būti leidžiamas tik jei dokumento adresato adresas nežinomas, o jam sužinoti buvo imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalaujama pagal rūpestingumo ir sąžiningumo principus ( 49 ). Ir atvirkščiai, darytina išvada, kad kai adresato adresas žinomas, dokumentas jam turi būti įteiktas tuo adresu.

59.

Dėl teiginio, jog Reglamentas Nr. 1393/2007 draudžia tokią dokumentų įteikimo fikciją, kokia numatyta pagal ginčijamą nacionalinę nuostatą, nurodyti trys prieštaravimai, kuriuos dabar norėčiau atmesti.

60.

Pirmasis prieštaravimas, pareikštas dėl šios teiginio, yra grindžiamas Lenkijos civilinio proceso kodekso 11355 straipsniu, pagal kurį, įtvirtinant dokumentų įteikimo fikciją, numatyta, kad per pirmą įteikimą bylos šalys informuojamos apie būtinybę nurodyti atstovą ir galimybę prašyti atleisti nuo proceso išlaidų ir nurodyti atstovą ad litem.

61.

Tačiau man atrodo, kad šis įspėjimas negali pagrįsti nukrypimo nuo Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatų ir dėl šio įspėjimo teisingo proceso reikalavimų neatitinkanti dokumentų įteikimo fikcija netampa leistina. Negana to, kad, kaip nurodo Lenkijos vyriausybė, pirmasis dokumentų įteikimas „dažniausiai“ nėra vykdomas pagal šį reglamentą, taigi šis reglamentas taikomas ne visada, manau, kad iš pradžių pateikiama informacija neužtikrina rungimosi principu grindžiamo proceso, taigi negali kompensuoti to, kad vėliau teisminiai dokumentai nebeįteikinėjami.

62.

Be to, dokumentų įteikimo fikcijos pateisinimas tuo, kad adresatas buvo įspėtas apie jo pareigą nurodyti atstovą dokumentams įteikti, neatitiktų geranoriško bendradarbiavimo ir abipusio pasitikėjimo principų, kurie reiškia, kad visi teisminiai dokumentai, kurie turi būti įteikti kitoje valstybėje narėje, bus įteikti Reglamento Nr. 1393/2007 nustatyta tvarka.

63.

Antrasis prieštaravimas grindžiamas Reglamento Nr. 1393/2007 8 konstatuojamąja dalimi, kurioje pažymima, kad šis reglamentas neturėtų būti taikomas įteikiant dokumentą bylos šalies įgaliotajam atstovui valstybėje narėje, kurioje nagrinėjama byla, nesvarbu, kur yra tos bylos šalies gyvenamoji vieta.

64.

Vis dėlto manau, kad ši išimtis, be kita ko, nurodyta tik konstatuojamojoje dalyje ir konkrečiame straipsnyje nei pakartota, nei paaiškinta, turi būti griežtai aiškinama ir gali, išskyrus atvejį, kai paskiriamas atstovas ad litem, būti susijusi tik su savanorišku adreso dokumentams įteikti pateikimu, kai asmuo, kurio adresu nurodyta įteikti dokumentus, išreiškia valią būti asmeniu, kuriam būtų įteikiami teisminiai dokumentai.

65.

Trečiasis prieštaravimas, susijęs su tuo, kad Sąjungos teisėje yra nuostatų, pagal kurias numatoma, jog turi būti nurodytas adresas dokumentams įteikti, man taip pat neatrodo tinkamas.

66.

Tiesa, tiek Reglamentu Nr. 44/2001, tiek Reglamentu Nr. 2201/2003 pareiškėjas įpareigojamas nurodyti adresą dokumentams įteikti, priklausantį teismo, į kurį kreipiamasi, jurisdikcijai, arba, jei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymuose tokio adreso pateikimas nenumatytas, paskirti atstovą ad litem.

67.

Tačiau nesuprantu, kaip dėl to, kad Europos teisėje numatyta tokia tvarka, kuria nukrypstama nuo iš Reglamento Nr. 1393/2007 kylančių bendrųjų normų, valstybėms narėms galėtų būti leista savo nacionalinės teisės sistemoje įtvirtinti ir išlaikyti tarpvalstybinio dokumentų įteikimo taisykles, kurios pakeistų šiame reglamente numatytą dokumentų įteikimo sistemą, nors yra tenkinamos minėto reglamento taikymo sąlygos.

68.

Be to, preziumuojama, kad reikalavimas nurodyti adresą dokumentams įteikti, būdingas egzekvatūros procedūrai ir skirtas tam, kad būtų palengvintas tiek sprendimo dėl ieškovo prašymo įteikimas ieškovui, tiek galimybė šaliai, kurios atžvilgiu prašoma atlikti vykdymo veiksmus, pateikti skundą, nepasirinktinai taikomas vienodai visiems Sąjungos piliečiams, neatsižvelgiant į jų pilietybę.

69.

Galiausiai pažymėtina, kad nors pasekmės, kurių kyla pažeidus reikalavimą nurodyti adresą dokumentams įteikti, yra apibrėžtos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymuose, Teisingumo Teismas vis dėlto apibrėžė valstybių narių diskreciją ir nusprendė, kad „numatyta sankcija negali nei turėti įtakos <...> sprendimo dėl vykdymo galiojimui, nei leisti, kad būtų pažeistos bylos šalies, kurios atžvilgiu reikalaujama vykdymo, teisės“ ( 50 ).

70.

Argumentas, grindžiamas Teisingumo Teismo procedūros reglamentu, man atrodo visiškai netinkamas, nes šis dokumentas negali būti lyginamas su tokia nacionalinių įstatymų derinimo priemone, kaip Reglamentas Nr. 1393/2007. Papildomai pridursiu, kad Procedūros reglamento 38 straipsnio 2 dalyje numatytas adreso dokumentams įteikti nurodymas yra tik fakultatyvus ( 51 ) ir kad, be to, jei bylos šalis nenurodė adreso dokumentams įteikti arba nesutiko gauti dokumentų techninėmis ryšio priemonėmis, dokumentai atitinkamai bylos šaliai įteikiami registruotu laišku tos šalies atstovui arba advokatui.

71.

Dėl šių priežasčių darau išvadą, kad ginčijama priemonė turi būti laikoma nesuderinama su Reglamentu Nr. 1393/2007. Kad ir kokios būtų šio reglamento spragos ir trūkumai, be kita ko, susiję su dokumentų įteikimo paštu taisyklėmis ( 52 ), tai ir didelė pažanga, ir esminė sąlyga kuriant Europos teisminę erdvę, kurioje neturėtų būti „procesinių iškasenų“ ( 53 ), kokia laikytina įteikimo fikcija pridedant dokumentus prie bylos.

72.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnis aiškintinas taip, kad jis draudžia tokias valstybės narės nuostatas, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias teisminiai dokumentai, skirti bylos šaliai, kurios nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra kitoje valstybėje narėje, paliekami byloje ir laikomi įteiktais, jei ši šalis nenurodė atstovo dokumentams įteikti valstybėje narėje, kurioje vyksta teismo procesas.

73.

Pateiktų argumentų pakanka, kad būtų atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą. Vis dėlto tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui dėl Reglamento Nr. 1393/2007, man atrodo naudinga trumpai išnagrinėti šį klausimą SESV 18 straipsnio atžvilgiu.

74.

Kaip ir sutuoktiniai Alder, Portugalijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad įpareigojimu nurodyti adresą dokumentams įteikti pažeidžiamas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas.

75.

Kalbant apie Europos teisminę erdvę, šio principo neišvengiamas tęsinys – pareiga laikytis vienodo požiūrio į visus Sąjungos teisės subjektus, neatsižvelgiant į jų pilietybę ar gyvenamąją vietą. 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje įvykusiame susitikime Europos Vadovų Taryba pažymėjo, kad „pilietis gali naudotis savo laisve tik sukūrus tikrą teisingumo erdvę, kurioje kiekvienas gali kreiptis į visų valstybių narių teismus ir valdžios institucijas taip pat lengvai, kaip ir savo šalyje“.

76.

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad nacionaline civilinio proceso norma, pagal kurią reiškiant ieškinį teisme reikalaujama sumokėti cautio judicatum solvi, nėra diskriminuojami asmenys, kuriems teisė į vienodą požiūrį suteikiama pagal Sąjungos teisę ( 54 ).

77.

1994 m. vasario 10 d. Sprendime Mund & Fester ( 55 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinė proceso norma, pagal kurią sprendimą vykdant užsienyje leidžiama sąskaitą blokuoti vien dėl to, kad teismo sprendimas turės būti vykdomas užsienyje, nors sprendimą vykdant nacionalinėje teritorijoje blokuoti sąskaitą leidžiama tik tuomet, jei to nepadarius vykdymas taps neįmanomas arba iš esmės sudėtingesnis, yra paslėpta diskriminacijos forma, kurios nepagrindžia objektyvios aplinkybės.

78.

Atsižvelgdamas į šiuos sprendimus, manau, kad proceso norma, pagal kurią kitoje valstybėje narėje gyvenančios bylos šalys įpareigojamos nurodyti atstovą dokumentams įteikti valstybėje narėje, kurioje vyksta procesas, prieštarauja diskriminacijos draudimo principui.

79.

Nors, kaip pažymi Lenkijos vyriausybė, Lenkijos civilinio proceso kodekso 11355 straipsnyje neįtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, nes jis taikomas visais atvejais, kai bylos šalis, nesvarbu, kokia jos pilietybė, gyvena kitoje valstybėje narėje, vis dėlto, kaip teisingai pažymi Komisija, ši nuostata taikoma daugiau kitų valstybių narių piliečiams, kurie dažniausiai Lenkijoje neturi nuolatinės ar įprastinės gyvenamosios vietos, o ne Lenkijos piliečiams.

80.

Be to, Lenkijos vyriausybės tvirtinimas, kad dokumentų įteikimo fikcija nėra diskriminacinė, nes tapati sankcija Lenkijos civilinio proceso kodekso 136 straipsnio 2 dalyje numatyta Lenkijoje gyvenančiai bylos šaliai, manau, yra netikslus. Kitaip nei užsienyje gyvenanti bylos šalis, Lenkijoje gyvenanti bylos šalis neįpareigojama nurodyti atstovo dokumentams įteikti. Dokumentų įteikimo fikcija jai gali būti taikoma tik tuo konkrečiu atveju, jei vykstant procesui ji nepranešė teismui apie savo gyvenamosios arba buveinės vietos pasikeitimą.

81.

Argumentai, kuriuos Lenkijos vyriausybė nurodė grįsdama įpareigojimą nurodyti adresą dokumentams įteikti Lenkijoje, t. y. iš esmės būtinybė užtikrinti teisminio proceso veiksmingą eigą, man neatrodo galintys pagrįsti šio įpareigojimo tolesnį galiojimą, nes Reglamento Nr. 1393/2007 tikslas yra būtent palengvinti ir pagreitinti dokumentų perdavimą tarp valstybių numatant įvairius perdavimo būdus.

82.

Todėl manau, kad Lenkijos civilinio proceso kodekso 11355 straipsnis sudaro diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal SESV 18 straipsnį.

83.

Siūlau Teisingumo Teismui į Sąd Rejonowy w Koszalinie pateiktą klausimą atsakyti taip:

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 1 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis valstybės narės reglamentavimą, kaip antai nagrinėjamąjį pagrindinėje byloje, pagal kurį teisminiai dokumentai, skirti bylos šaliai, kurios nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji arba buveinės vieta yra kitoje valstybėje narėje, paliekami byloje ir laikomi įteiktais, jei ši šalis nenurodė atstovo dokumentams įteikti valstybėje narėje, kurioje vyksta teismo procesas.