1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma įvertinti 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) ( 2 ) 15 straipsnio 6 dalies suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis, šiuo atveju – su teise užsiimti verslu ir nuosavybės teise.

2. 

Direktyvos 15 straipsnio tikslas – suteikti visiems transliuotojams teisę rengti trumpus naujienų pranešimus, susijusius su didelės visuomeninės svarbos renginiais, kurie išskirtinėmis teisėmis transliuojami vieno transliuotojo. Dėl to, be kita ko, nurodyta, jog transliuotojai gali turėti prieigą prie išskirtines transliuotojo teises įsigijusio transliuotojo signalo, kad pasirinktų trumpas ištraukas, kurios sudarys jų naujienų pranešimus.

3. 

Direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta taisyklė, pagal kurią, jei įgyvendinant šią transliuotojams suteiktą teisę numatyta kompensacija, ši kompensacija negali būti didesnė už papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą prie trumpų ištraukų.

4. 

Dėl minėtos nuostatos nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas būtinybės suderinti įvairias pagrindines teises, t. y. teisę laisvai užsiimti verslu ir nuosavybės teisę su teise laisvai gauti informaciją ir žiniasklaidos įvairove, klausimas.

5.

Direktyvos 48 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Transliuotojams gali būti suteikiama išskirtinė teisė didelės visuomeninės svarbos renginių televizijos transliacijoms. Tačiau [Europos] Sąjungoje būtina skatinti pliuralizmą, didinant žinių ir programų rengimo įvairovę, ir laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos[ ( 3 )] 11 straipsnyje pripažįstamų principų.“

6.

Direktyvos 55 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Siekiant užtikrinti pagrindinę laisvę gauti informaciją ir visapusišką bei tinkamą Sąjungos žiūrovų interesų apsaugą, transliuotojai, kuriems suteiktos išskirtinės teisės didelės visuomeninės svarbos renginių televizijos transliacijoms, sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis turėtų suteikti kitiems transliuotojams teisę bendro pobūdžio žinių programose naudoti trumpas ištraukas, tinkamai atsižvelgiant į išskirtines teises. Apie tokias sąlygas reikėtų informuoti laiku, prieš didelės visuomeninės svarbos renginį, kad kiti transliuotojai turėtų pakankamai laiko pasinaudoti šia teise. <...> Tokias trumpas ištraukas gali naudoti bet kuris kanalas programų transliacijoms ES mastu, įskaitant sportui skirtus kanalus, ir jos neturėtų būti ilgesnės nei 90 sekundžių. <...>

Bendro pobūdžio žinių programų koncepcija neturėtų apimti trumpų ištraukų, įtraukiamų į pramogines laidas. <...>“

7.

Direktyvos 56 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„<...> Valstybės narės turėtų sudaryti palankesnes sąlygas prieigai prie didelės visuomeninės svarbos renginių suteikdamos prieigą prie transliuotojo signalo, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Tačiau pagal šią direktyvą jos gali pasirinkti kitas lygiavertes priemones. Tokios priemonės apima, inter alia, prieigos prie šių renginių vietos suteikimą prieš suteikiant prieigą prie signalo. Transliuotojams neturėtų būti užkertamas kelias sudaryti išsamesnių sutarčių.“

8.

Direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė gali imtis Sąjungos teisę atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai, pasinaudodami išskirtine teise, renginių, kurie tos valstybės narės laikomi itin reikšmingais visuomenei, netransliuotų taip, kad žymi tos valstybės narės gyventojų dalis negalėtų jų nemokamai matyti tiesiogiai ar žiūrėdami įrašą. Jei atitinkama valstybė narė imasi tokių priemonių, ji sudaro atitinkamų nacionalinių ar nenacionalinių renginių, kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei, sąrašą. Sąrašas sudaromas aiškiai, nedviprasmiškai ir tinkamu laiku. Atlikdama šį darbą, atitinkama valstybė narė taip pat nusprendžia, ar turėtų būti vykdoma viso renginio ar jo dalies tiesioginė transliacija, arba, jei to reikia arba dėl objektyvių priežasčių būtų geriau visuomenei, būtų rodomas viso renginio ar jo dalies įrašas.“

9.

Direktyvos 15 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad visi Sąjungoje įsisteigę transliuotojai, norintys parengti trumpus naujienų pranešimus, sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis turėtų prieigą prie didelės visuomeninės svarbos renginių, kurie išskirtinėmis teisėmis transliuojami jų jurisdikcijai priklausančio transliuotojo.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tokia prieiga būtų garantuojama leidžiant transliuotojams laisvai pasirinkti trumpas ištraukas iš perduodančio transliuotojo signalo ir, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma atlikti dėl praktinių priežasčių, nurodant bent jų šaltinį.

4.   Kaip alternatyvą 3 daliai valstybės narės gali nustatyti lygiavertę sistemą, kuri kitomis priemonėmis leistų užtikrinti prieigą sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis.

5.   Trumpos ištraukos naudojamos tik bendro pobūdžio žinių programose ir gali būti naudojamos teikiant užsakomąsias audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas tik tuo atveju, jei tą pačią programą netiesioginės transliacijos forma siūlo tas pats žiniasklaidos paslaugų teikėjas.

6.   Nedarydamos poveikio 1–5 dalims valstybės narės, laikydamosi savo teisinės sistemos ir teisinės praktikos, užtikrina, kad būtų nustatyti su tokių trumpų ištraukų pateikimu susiję būdai ir sąlygos, visų pirma kompensavimo priemonių, ilgiausios trumpų ištraukų trukmės ir jų perdavimo laiko ribų atžvilgiu. Jei numatyta kompensacija, ji negali būti didesnė už papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą.“

10.

Siekiant perkelti direktyvą, Federalinis įstatymas dėl išskirtinių televizijos transliavimo teisių (Bundesgesetz über die Ausübung exklusiver Fernsehübertragungsrechte (Fernseh-Exklusivrechtegesetz)) ( 4 ) 2010 m. buvo pakeistas ( 5 ). FERG 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Televizijos transliuotojas, įgijęs išskirtinę teisę transliuoti visuomeninės svarbos renginį, privalo visiems Europos ekonominės erdvės [(EEE)] susitarimo valstybėse ar 1989 m. gegužės 5 d. Europos konvencijos dėl televizijos be sienų <...> valstybėse įsteigtiems transliuotojams sąžiningomis, tinkamomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis suteikti teisę parengti trumpus naujienų pranešimus, jei jie to reikalauja. Renginys laikomas visuomeninės svarbos renginiu, jei tikimasi, kad dėl savo svarbos jis bus plačiai aptariamas Austrijos ar kitos šioje nuostatoje minimos sutarties šalies žiniasklaidoje.

2.   Teisė parengti trumpus naujienų pranešimus apima teisę įrašyti pagal 1 dalį įpareigoto televizijos transliuotojo signalą, taip pat parengti ir parodyti ar pateikti trumpą naujienų pranešimą 3–5 dalyse nurodytomis sąlygomis.

3.   Naudotis teise parengti trumpus naujienų pranešimus galima tokiomis sąlygomis:

4.   Įpareigotas televizijos transliuotojas turi tik teisę, numatytą 1 straipsnyje, į papildomų sąnaudų, tiesiogiai patirtų teikiant prieigą, atlyginimą, jei nesusitariama kitaip.

<...>

6.   Pagal 1 dalį įpareigotas televizijos transliuotojas kito televizijos transliuotojo prašymu privalo prieš renginį laiku pranešti, kokiomis sąlygomis jis pasirengęs pagal sutartį suteikti teisę parengti trumpus naujienų pranešimus.

7.   Televizijos transliuotojas, reikalaujantis suteikti teisę pagal 1 dalį, kad įgyvendintų šią teisę, gali kreiptis į reguliavimo instituciją. <...>

8.   Jei dėl ypatingo įvykio aktualumo 6 dalyje numatytos procedūros negalima užbaigti laiku, reguliavimo institucija suinteresuoto televizijos transliuotojo prašymu turi vėliau išreikšti nuomonę dėl to, ar turėjo būti suteikta teisė parengti trumpus naujienų pranešimus ir kokiomis sąlygomis. Jei teisė parengti trumpus naujienų pranešimus turėjo būti suteikta, įpareigotas televizijos transliuotojas gali būti patrauktas atsakomybėn dėl žalos atlyginimo pagal 3 straipsnio 7–9 dalis.

<...>“

11.

Nagrinėjama byla prasidėjo ginču tarp Sky Österreich GmbH (toliau – Sky) ir Österreichischer Rundfunk (toliau – ORF).

12.

ORF yra viešoji įstaiga, kuriai pagal Federalinį Austrijos radijo įstatymą (Bundesgesetz über den Österreichischen Rundfunk ( 6 )) pavesta įgyvendinti viešosios teisės funkcijas. ORF užduotis – ne tik siūlyti radijo ir televizijos programas, bet ir teikti prieigą prie šių programų.

13.

Kommunikationsbehörde Austria (Austrijos ryšių reguliavimo tarnyba, toliau – KommAustria) įgaliojo Sky transliuoti skaitmeninę televizijos programą „Sky Sport Austria“ palydovu. Ši bendrovė 2009 m. rugpjūčio 21 d. sutartimi įgijo išskirtines teises Austrijoje transliuoti Europos lygos 2009–2010 m. ir 2011–2012 m. sezonus. Sky nurodė, kad kiekvienais metais turėjo išleisti „milijonus eurų“ licencijoms ir produkcijos sąnaudoms.

14.

2009 m. rugsėjo 11 d.Sky ir ORF sudarė sutartį, pagal kurią ORF suteikta teisė parengti trumpus naujienų pranešimus ir kurioje numatyta, kad ORF už tuos pranešimus turi sumokėti po 700 EUR už minutę.

15.

2010 m. lapkričio 4 d. laišku ORF prašė KommAustria pripažinti, kad Sky privalėjo jai suteikti teisę parengti trumpus naujienų pranešimus apie Europos lygos rungtynes, kuriose žaidė Austrijos komandos, nuo 2010 m. spalio 1 d., nereikalaudama už tai atlygio, viršijančio papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą.

16.

2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu KommAustria nusprendė, kad Sky, kaip išskirtinių teisių savininkė, privalėjo suteikti ORF teisę parengti trumpus naujienų pranešimus, nesiekdama gauti papildomų sąnaudų, viršijančių tiesiogiai patirtas sąnaudas teikiant prieigą, atlyginimo. Kartu ji nustatė sąlygas, kuriomis ORF turi naudotis šia teise. Be to, ji pažymėjo, kad papildomos sąnaudos, tiesiogiai patirtos teikiant prieigą prie palydovinio signalo, šiuo atveju sudaro 0 eurų.

17.

Abi šalys dėl šio sprendimo pateikė apeliacinius skundus Bundeskommunikationssenat (Aukščiausioji federalinė transliuotojų priežiūros kolegija) (Austrija).

18.

Savo skunde Sky, be kita ko, tvirtina, kad pareiga neatlygintinai suteikti teisę rengti trumpus naujienų pranešimus, numatyta direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje ir FERG 5 straipsnio 4 dalyje, pažeidžia chartiją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ( 7 ) ir Austrijos konstitucinę teisę. Ji ypač pabrėžia aplinkybę, kad pagal direktyvos 15 straipsnio 6 dalį bendrai, t. y. nedarant skirtumų tarp nagrinėjamų išskirtinių teisių, draudžiama numatyti kompensaciją už išskirtinių teisių apribojimą. Anot jos, dėl to daugeliu atvejų atsiranda labai nesąžiningų pasekmių. Tačiau, kai nuosavybės teisė apribojama, pagal chartijos 17 straipsnio 1 dalį ir proporcingumo principą būtina kiekvienu konkrečiu atveju tikrinti, ar turi būti sumokėta kompensacija. Sky tvirtina, kad šiuo atveju suteikiant teisę rengti trumpus naujienų pranešimus labai apribojama jos nuosavybės teisė.

19.

Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinį klausimą Bundeskommunikationssenat prašyme priimti prejudicinį sprendimą daro nuorodą į 2007 m. spalio 18 d. Sprendimą Österreichischer Rundfunk ( 8 ) ir pažymi, kad šioje byloje taikomos tos pačios taisyklės. Tokiomis sąlygomis ji turi būti laikoma „teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį.

20.

Dėl bylos esmės Bundeskommunikationssenat mano, kad svarbiausia nustatyti, ar Sąjungos pirminei teisei neprieštarauja tai, kad Sky privalo suteikti teisę ORF parengti trumpus naujienų pranešimus, tačiau neturi teisės gauti atlygio, viršijančio papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą. Anot Bundeskommunikationssenat, kyla klausimas, ar su tokia pareiga susijusi grėsmė pagrindinei teisei, saugomai chartijos 17 straipsniu, suderinama su proporcingumo principu.

21.

Šiomis aplinkybėmis teismas mini Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) (Austrija) ( 9 ) ir Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) (Vokietija) ( 10 ) sprendimus, kuriuose buvo nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, panašios į šioje byloje nagrinėjamas Sąjungos teisės normas, ir nuspręsta, kad teisės rengti trumpus naujienų pranešimus suteikimas neatlygintinai yra neproporcingas, todėl pažeidžiama nuosavybės teisė, įtvirtinta Pagrindinio įstatymo dėl bendrųjų piliečių teisių (Staatsgrundgesetz über die allgemeinen Rechte der Staatsbürger) 5 straipsnyje ir EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, ir laisvė užsiimti profesine veikla, įtvirtinta Pagrindinio įstatymo (Grundgesetz) 12 straipsnyje.

22.

Bundeskommunikationssenat kelia klausimą, ar, visų pirma atsižvelgiant į proporcingumo principą ir minėtą teismų praktiką, kompensacijai apskaičiuoti reikėtų įtvirtinti taisyklę, kuri leistų atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir visų pirma į aptariamos išimtinės teisės dalyką bei sumą, kurią išimtinės teisės savininkas sumokėjo įsigydamas šią teisę. Anot jos, direktyvos 15 straipsnio 6 dalis atrodo ypač probleminė tais atvejais, kai išimtinė teisė buvo įgyta prieš įsigaliojant šiai nuostatai, o prašymas suteikti teisę rengti trumpus naujienų pranešimus buvo pateiktas jau įsigaliojus nacionalinei nuostatai, kuria perkeliamas direktyvos 15 straipsnis.

23.

Dėl šių priežasčių Bundeskommunikationssenat nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> direktyvos <...> 15 straipsnio 6 dalis suderinama su <…> chartijos 16 bei 17 straipsniais ir su [konvencijos] papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsniu?“

24.

Rašytines pastabas pateikė Sky, ORF, Vokietijos ir Lenkijos vyriausybės, Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Posėdis buvo surengtas 2012 m. balandžio 24 d.

25.

Šioje byloje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma įvertinti direktyvos 15 straipsnio 6 dalies suderinamumą su chartijos 16 ir 17 straipsniuose saugomomis teisėmis, būtent su teise laisvai verstis ūkine veikla ir nuosavybės teise.

26.

Konkrečiau kalbant, turi būti nustatyta, ar aplinkybė, kad pagal direktyvos 15 straipsnio 6 dalį teikiant trumpas ištraukas, susijusias su didelės visuomeninės svarbos renginiais, gali būti kompensuojamos tik papildomos sąnaudos, tiesiogiai patirtos teikiant prieigą prie šių trumpų ištraukų, yra transliuotojų, turinčių išskirtines teises transliuoti šiuos renginius, teisės laisvai užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimas.

27.

Chartijos 16 straipsnyje numatyta, kad „laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką“. Šio straipsnio išaiškinimuose patikslinama, kad jis „grindžiamas Teisingumo Teismo teismine praktika <...>, kurioje pripažįstama laisvė verstis ūkine ar komercine ( 11 ) veikla bei laisvė sudaryti sutartis ( 12 ), ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 119 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kuriose pripažįstama laisva konkurencija ( 13 ).

28.

Kalbant apie chartijos 17 straipsnį, pasakytina, kad jo 1 dalyje numatyta, jog „kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.“ Šio straipsnio išaiškinimuose nurodyta, kad jis grindžiamas EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Taigi, kaip numatyta chartijos 52 straipsnio 3 dalyje, jos 17 straipsnyje saugomos nuosavybės teisės prasmė ir apimtis tokia pati, kaip ir suteikiama EŽTK ( 14 ).

29.

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nuosavybės teisė, kaip ir teisė laisvai verstis ūkine veikla, yra bendrųjų Sąjungos principų dalis. Vis dėlto šie principai nėra absoliutūs, o turi būti vertinami atsižvelgiant į jų funkciją visuomenėje. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise ir teise laisvai verstis ūkine veikla apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis siekiamų tikslų atžvilgiu, pažeidžiantis garantuojamų teisių esmę ( 15 ).

30.

Iš šios teismų praktikos matyti, kad chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta apribojimams, kurie gali būti nustatyti chartijoje pripažįstamoms teisėms ir laisvėms, taikoma tvarka. Pagal šią tvarką gali būti nustatyti naudojimosi teisėmis ir laisvėmis, kaip antai atitinkamai chartijos 17 ir 16 straipsniuose užtikrintomis nuosavybės teise ir teise laisvai verstis ūkine veikla, apribojimai, jeigu jie numatyti įstatyme, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, vadovaujantis proporcingumo principu, yra būtini bei iš tikrųjų atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

31.

Pirmiausia nagrinėsiu, ar direktyvos 15 straipsnio 6 dalimi pažeidžiamos chartijos 16 ir 17 straipsniuose saugomos teisės. Jei taip, paskui reikės patikrinti, ar toks pažeidimas yra pateisinamas.

32.

Direktyvos 15 straipsnio tikslas – suteikti kiekvienam Sąjungoje įsteigtam transliuotojui teisę naudoti trumpas ištraukas rengiant trumpus naujienų pranešimus, susijusius su didelės visuomeninės svarbos renginiais.

33.

Pagal šį straipsnį ir valstybių narių pasirinktas sąlygas perkeliant direktyvą transliuotojai, kurie turi išimtines tokių renginių transliavimo teises, privalo leisti kitiems transliuotojams laisvai pasirinkti trumpas ištraukas, kurios sudarys jų trumpus naujienų pranešimus. Visų pirma, tai gali būti prieiga prie pirminio transliuotojo signalo arba prieiga prie atitinkamo renginio vietos ( 16 ).

34.

Akivaizdu, kad toks transliuotojų, turinčių išimtines transliavimo teises, įpareigojimas riboja jų galimybę naudotis šiomis teisėmis.

35.

Dėl laisvės užsiimti verslu, kuri apima sutarties laisvę, aspekto pažymėtina, jog direktyvos 15 straipsnis tiesiogiai lemia, kad transliuotojai, įgiję išimtines transliavimo teises, nebegali laisvai rinktis, su kuriais transliuotojais pasirašyti sutartį dėl prieigos prie trumpų ištraukų suteikimo. Kitaip tariant, jie negali suteikti licencijų savo pasirinktiems transliuotojams, siekdami platinti teisę į šias ištraukas.

36.

Nuosavybės teisės atžvilgiu šiuo straipsniu ribojamos transliuotojų, kurie įgijo išimtines transliavimo teises, galimybės naudotis savo nuosavybe. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, šis straipsnis gali būti prilygintas EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintam nuosavybės naudojimo reglamentavimui. Iš šio teismo praktikos matyti, kad naudojimosi nuosavybe reglamentavimo sąvoka apima bet kokią priemonę, kuria, nedarant poveikio nuosavybės perdavimui, siekiama „riboti ar kontroliuoti“ naudojimąsi nuosavybe ( 17 ). Įpareigojant transliuotojus, įgijusius išimtines transliavimo teises, leisti naudotis tam tikromis teisėmis, kurios sudaro šios teisės turinį, šiuo atveju – suteikti prieigą prie trumpų ištraukų, siekiant rengti trumpus naujienų pranešimus, mano nuomone, direktyvos 15 straipsnyje naudojimasis nuosavybe reglamentuojamas taip, kad tai savaime gali būti nuosavybės teisės pažeidimas.

37.

Konkrečiai kalbant apie direktyvos 15 straipsnio 6 dalį, laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimas yra tai, kad dėl to, jog atlyginimas už trumpas ištraukas negali būti didesnis už papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą prie trumpų ištraukų, transliuotojai, įgiję išskirtines teises transliuoti didelės visuomeninės svarbos renginius, negali laisvai nustatyti prieigos prie trumpų ištraukų kainos. Konkrečiai kalbant, dėl šioje nuostatoje įtvirtintos piniginės kompensacijos tvarkos šiems transliuotojams užkertamas kelias imtis priemonių, kad kiti transliuotojai, pageidaujantys gauti trumpų ištraukų, padengtų dalį jų išskirtinių teisių įsigijimo išlaidų. Šis reglamentavimas taip pat gali turėti neigiamos įtakos išskirtinių teisių komercinei vertei.

38.

Nustačius laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimą, reikia patikrinti, ar šis pažeidimas yra pateisinamas pagal chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

39.

Atkreiptinas dėmesys, kad chartijos 16 ir 17 straipsniuose įtvirtintų teisių pažeidimas turi būti vertinamas kaip „numatytas įstatymo“, kaip tai suprantama pagal chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Iš direktyvos 15 straipsnio 6 dalies aiškiai matyti, kad jei numatyta kompensacija, ji negali būti didesnė už papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą prie trumpų ištraukų.

40.

Svarstant, ar saugomų teisių pažeidimas atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba poreikį apsaugoti kitų teises ir laisves, pažymėtina, kad direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje numatyta teisė į trumpas ištraukas atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, išreikštą direktyvos 48 konstatuojamojoje dalyje, kad „Sąjungoje būtina skatinti pliuralizmą, didinant žinių ir programų rengimo įvairovę, ir laikytis [chartijos] 11 straipsnyje pripažįstamų principų“.

41.

Be to, direktyvos 55 konstatuojamoje dalyje numatyta transliuotojų teisė naudoti trumpas ištraukas rengiant savo naujienų pranešimus susieta su tikslu „užtikrinti pagrindinę laisvę gauti informaciją ir visapusišką bei tinkamą Sąjungos žiūrovų interesų apsaugą“ ( 18 ).

42.

Reguliuojant vieną iš teisių į trumpas ištraukas naudojimo būdų, būtent kompensaciją pirminiam transliuotojui, direktyvos 15 straipsnio 6 dalimi siekiama įgyvendinti direktyvos 48 ir 55 konstatuojamosiose dalyse numatytus tikslus, t. y. visų pirma laisvę gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmą. Šie tikslai glaudžiai susiję su vienu iš bendresnių direktyvos tikslų, numatytų direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje, – sudaryti bendros informacinės erdvės atsiradimo sąlygas.

43.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad laisvė gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmas yra saviraiškos laisvės sudedamosios dalys ( 19 ). Pastaroji laisvė yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ( 20 ) ir viena iš Sąjungos teisės sistemos garantuojamų pagrindinių teisių ( 21 ).

44.

Saviraiškos ir informacijos laisvė įtvirtinta chartijos 11 straipsnyje. Pirmoje šio straipsnio dalyje numatyta: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.“ Chartijos 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.“ Chartijos 11 straipsnio išaiškinimuose patikslinta, kad jis atitinka EŽTK 10 straipsnį.

45.

Nustačius chartijos 16 ir 17 straipsniuose įtvirtintų teisių pažeidimą reikia patikrinti, ar šiuose straipsniuose numatytų teisių ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Kadangi šis tikslas iš esmės yra siekis apsaugoti kitas pagrindines teises, šiuo atveju – laisvę gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmą, vertinant proporcingumą reikės pasverti kelias pagrindines teises. Taigi kyla klausimas, ar galima pripažinti, jog priimdamas direktyvos 15 straipsnio 6 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas surado pusiausvyrą tarp nuosavybės teisės bei laisvės verstis ūkine veikla ir laisvės gauti informaciją bei žiniasklaidos pliuralizmo.

46.

Taigi atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti į daugelį aplinkybių.

47.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos teisės akte numatytos priemonės būtų tinkamos numatytam tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti ( 22 ).

48.

Taip pat pažymėtina, kad nagrinėdamas naudojimosi nuosavybės teise apribojimų pateisinimus Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra nurodęs, kad turi būti racionalus proporcingumo santykis tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Taigi, jo nuomone, reikia patikrinti, ar buvo išlaikyta pusiausvyra tarp bendrojo intereso reikalavimų ir asmenų, kurie nori apsaugoti savo nuosavybės teisę, interesų. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad tokiu atveju teisės aktų leidėjui reikėtų suteikti didelę diskreciją tiek pasirinkti įgyvendinimo priemones, tiek nuspręsti, ar pasekmės pateisinamos bendruoju interesu, siekiant atitinkamuose teisės aktuose nustatytų tikslų ( 23 ).

49.

Be to, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Vokietija prieš Parlamentą ir Komisiją ( 24 ), srityje, kurioje, kaip ir šiuo atveju, būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama didelė diskrecija. Todėl tokios priemonės neteisėtumą gali lemti tik tokioje srityje priimtos priemonės akivaizdus netinkamumas kompetentingos institucijos siekiamo tikslo atžvilgiu ( 25 ).

50.

Taigi vertinant, ar direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje numatytas nuosavybės teisės ir laisvės verstis ūkine veikla ribojimas yra proporcingas, reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjui suteiktą didelę diskreciją.

51.

Be to, šį vertinimą reikia atlikti atsižvelgiant į direktyvos rūšį: ja ne visiškai suderinamos atitinkamos srities nuostatos, o nustatyti tik minimalūs reikalavimai ( 26 ). Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad direktyvos 15 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė kelias pagrindines teisei į trumpas ištraukas taikomas taisykles, tačiau paliko valstybėms narėms teisę nustatyti priemones ir detalias sąlygas dėl prieigos prie šių trumpų ištraukų suteikimo ( 27 ).

52.

Galiausiai negalima pamiršti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pagrindinių teisių apsauga turi būti užtikrinama remiantis Sąjungos struktūra ir tikslais ( 28 ). Šiuo atžvilgiu keliose direktyvos konstatuojamosiose dalyse nustatyta, kad ja prisidedama prie vidaus rinkos kūrimo atitinkamoje srityje. Pavyzdžiui, direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje minima būtinybė „užtikrinti perėjimą iš nacionalinių rinkų į bendrą programų kūrimo bei paskirstymo rinką“, o 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms būtina taikyti bent pagrindines suderintas taisykles „padėti užbaigti vidaus rinkos kūrimą bei sudaryti sąlygas bendros informacinės erdvės atsiradimui“ ( 29 ). Atsižvelgti į šią aplinkybę svarbu lyginant skirtingas pagrindines teises šioje byloje, nes problema, pagrindinių teisių apsaugos atžvilgiu kylanti dėl atlyginimo už prieigą prie trumpų ištraukų ribojimo, nėra visiškai vienoda ir nebūtinai visuomet spręstina taip pat, nelygu tai, ar ji nagrinėjama tik vienoje valstybėje narėje, ar atsižvelgiant dar ir į reikalavimus, susijusius su vidaus rinkos sukūrimu.

53.

Taikant tokią nagrinėjimo schemą šioje byloje, galima prieiti prie išvados, kad direktyvos 15 straipsnio 6 dalis ne tik tinkama numatytam tikslui, t. y. užtikrinti teisę gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmą, pasiekti, bet ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

54.

Dėl klausimo, ar direktyvos 15 straipsnio 6 dalies paskutiniu sakiniu galima užtikrinti laisvę gauti informaciją ir žiniasklaidos įvairovę, manau, kad šia nuostata, kuria ribojama kompensacija, kurios pirminiai transliuotojai gali reikalauti iš antrinių transliuotojų, skatinamas su didelės visuomeninės svarbos renginiais susijusios informacijos platinimas visų pirma per didelių finansinių išteklių neturinčius transliuotojus. Be to, tokia nuostata palengvina Europos nuomonių ir informacijos erdvės, kurioje užtikrinama teisė gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmas, susikūrimą.

55.

Dėl būtinybės riboti kompensaciją manau, kad dėl to, jog šis ribojimas yra Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtinta direktyvos 15 straipsnio esmė, jo nebuvimas pakenktų teisės į trumpas ištraukas praktiniam veiksmingumui.

56.

Kompensacijos ribojimas kompensuojant tik papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą, turi tokį privalumą, kad visi transliuotojai traktuojami vienodai. Užkertant kelią tam, kad išskirtinių transliavimo teisių turėtojai galėtų perkelti prieigos prie trumpų ištraukų prašantiems subjektams tokių išskirtinių teisių įsigijimo išlaidas, pagal direktyvos 15 straipsnio 6 dalį trukdoma kaip atlyginimo už trumpų ištraukų suteikimą reikalauti itin didelės sumos, ypač tuomet, kai kalbama apie daugelio gyventojų dėmesį galinčius patraukti renginius, už kuriuos išskirtinių teisių turėtojai turės sumokėti dideles pinigų sumas, kad įsigytų tokias išskirtines transliavimo teises. Tai reiškia, kad visi televizijos transliuotojai, neatsižvelgiant į tai, ar jie privatūs, ar visuomeniniai, ar turi didelių finansinių išteklių, ar ne, vienodomis sąlygomis turi teisę rengti trumpus naujienų pranešimus apie didelės visuomeninės svarbos renginius.

57.

Jei būtų palikta galimybė nustatyti kompensacijos sumą vedant laisvas pirminių ir antrinių transliuotojų derybas, tai sukeltų keblumų, nes išskirtinių teisių turėtojų padėtis būtų geresnė, ypač jeigu atitinkamas renginys yra labai svarbus. Be to, atsižvelgiant į išskirtinių transliavimo teisių įsigijimo kainų augimą, kyla pavojus, kad iš antrinių transliuotojų, kurie pageidauja rengti trumpus naujienų pranešimus, reikalaujamos kainos pasieks tokias ribas, kurios atgrasys juos nuo naudojimosi šia teise. Tai galėtų pakenkti tikslui, kad kuo didesnis žmonių skaičius būtų informuotas apie didelės visuomeninės svarbos renginius. Taip pat pasakytina, kad jeigu televizijos transliuotojai negalėtų transliuoti tokių renginių, tai turėtų neigiamą poveikį informacijos pliuralizmui, nes dėl to rinkti ir perduoti informaciją galėtų tik didieji transliuotojai mažesnių konkurentų ir žiūrovų nenaudai.

58.

Būtent dėl to manau, kad alternatyvus sprendimas, t. y. kad Sąjungos teisės aktų leidėjas galėtų numatyti tinkamos kompensacijos mokėjimą ir nenustatyti jokių šios kompensacijos ribojimų direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje, neleistų taip pat veiksmingai pasiekti tikslų, kurių siekiama įtvirtinus teisę į trumpus naujienų pranešimus.

59.

Vien tinkamos kompensacijos paminėjimas nenustatant jokių suderintų apribojimų lemtų sąnaudų skaičiavimą kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaujantis skirtingomis valstybėse narėse taikomomis procedūromis, o tai potencialiai galėtų kliudyti laisvam informacijos judėjimui ir kartu bendros informacinės erdvės atsiradimui, dėl kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas išreiškė norą direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje. Kompensacijos ribojimas sąnaudomis, tiesiogiai patirtomis teikiant prieigą, dažniausiai leidžia išvengti šių sąnaudų apskaičiavimo problemų ir galinčių kilti teisinių ginčų. Tai yra veiksmingiausia priemonė siekiant išvengti informacijos skleidimo tarp valstybių narių kliūčių ir atsižvelgiant į transliuotojų ekonominę galią.

60.

Pasirinkęs jo valią sukurti vidaus rinką ir palengvinti bendros informacinės erdvės atsiradimą atitinkantį sprendimą, Sąjungos teisės aktų leidėjas sugebėjo suderinti skirtingas valstybių narių teisės normas ir kartu užtikrinti naujos suderintos teisės praktinį veiksmingumą.

61.

Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas pagrįstai nusprendė direktyvos 15 straipsnio 6 dalies paskutiniame sakinyje nenumatyti skirstymo pagal tai, ar kompensaciją moka viešasis, ar privatus transliuotojas, arba pagal tai, ar, remiantis valstybės narės, kurioje transliuotojas įsteigtas, teise, šis transliuotojas teikia viešąsias paslaugas. Toks skirstymas prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo norui vienodai traktuoti visus transliuotojus, kurie naudojasi teise į trumpus naujienų pranešimus ( 30 ). Be to, apribojus direktyvos 15 straipsnio 6 dalies paskutinio sakinio taikymo sritį ir jį taikant vien tiems transliuotojams, kurie pagal tos valstybės narės, kurioje jie įsteigti, teisę teikia viešąsias paslaugas, nebūtų galima taip pat veiksmingai įgyvendinti tikslų, kurių siekiama įtvirtinant teisę į trumpus naujienų pranešimus, nes nebūtų atsižvelgta į tuos transliuotojus, kuriems pirmiausia naudingas kompensacijos apribojimas, t. y. į antrinius transliuotojus, kurių finansiniai ištekliai riboti, tačiau kurie, nepriklausomai nuo jų teisinės formos arba jiems pavestų funkcijų, užima svarbią vietą platinant informaciją valstybėse narėse ( 31 ).

62.

Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktas sprendimas sukuria teisingą pusiausvyrą tarp, pirma, išskirtines transliavimo teises turinčių subjektų laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės apsaugos ir, antra, laisvės gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmo. Manau, kad, atsižvelgiant į sistemos, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino siekdamas apsaugoti dvi pastarąsias pagrindines teises, privalumus, išskirtines transliavimo teises turinčių subjektų laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimas neatrodo pernelyg rimtas.

63.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas susiejo teisę į trumpus naujienų pranešimus su tam tikromis sąlygomis ir apribojimais, kurie sušvelnina išskirtines transliavimo teises įsigijusių subjektų laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimą.

64.

Pažymiu, kad šiose sąlygose ir apribojimuose nurodyta, jog teisė į trumpus naujienų pranešimus nėra susijusi su absoliučiai visais renginiais, kuriems buvo suteiktos išskirtinės transliavimo teisės, nes direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad tai turi būti „didelės visuomeninės svarbos renginiai“.

65.

Be to, pagal direktyvos 15 straipsnio 5 dalį suteiktos ištraukos gali būti naudojamos tik „bendro pobūdžio žinių programose“ ir, remiantis direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, tik „trumpiems naujienų pranešimams“ parengti. Pagal šios direktyvos 55 konstatuojamąją dalį „bendro pobūdžio žinių programų koncepcija neturėtų apimti trumpų ištraukų, įtraukiamų į pramogines laidas“. Iš šių nuostatų matyti, kad yra esminis skirtumas tarp televizijos transliacijos siekiant pramoginių tikslų ir esminių tokios transliacijos momentų informaciniais tikslais ( 32 ). Transliuotojas išlaiko visišką savo išskirtinių teisių, susijusių su komerciniu panaudojimu pramoginiais tikslais, kontrolę. Todėl reikėtų manyti, kad jo išskirtinių teisių komercinė vertė iš esmės nesumažėja.

66.

Be to, direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad antriniai transliuotojai turi nurodyti ištraukų, kurias naudoja savo naujienų pranešimuose, šaltinį. Kaip rašytinėse pastabose teisingai pažymi Komisija, tokia išskirtines teises turinčio transliuotojo reklama padeda pasiekti direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje numatytos kompensavimo sistemos proporcingumą, nes tokia reklama turi ekonominę vertę ir yra naudinga tokiam transliuotojui kiekvieną kartą, kai transliuojamas trumpas naujienų pranešimas ( 33 ).

67.

Direktyvos 15 straipsnio 6 dalis taip pat parodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tinkamai suderino skirtingas šiuo atveju nagrinėjamas pagrindines teises. Siekiant apriboti kėsinimąsi į išskirtines transliavimo teises turinčio subjekto laisvę užsiimti verslu ir į nuosavybės teisę, šia nuostata valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų nustatytos sąlygos dėl trumpų ištraukų ilgiausios trukmės ir jų perdavimo laiko. Šiuo klausimu direktyvos 55 konstatuojamojoje dalyje išreikšta valstybių narių valia, nes joje nustatyta, kad trumpos ištraukos neturėtų būti ilgesnės nei 90 sekundžių.

68.

Konstatavus, kad pagal direktyvos 15 straipsnio 6 dalį būtent valstybės narės turi nustatyti detalią tokių trumpų ištraukų pateikimo tvarką ir sąlygas, reikia patikslinti, kad skirtingas šiuo atveju svarbias pagrindines teises turi derinti ne tik Sąjungos teisės aktų leidėjas, bet ir valstybės narės. Kitaip tariant, mechanizmai, leidžiantys rasti deramą pusiausvyrą tarp reikšmingų pagrindinių teisių, ne tik įtvirtinti pačioje direktyvoje, iš esmės numatant joje minėtas priemones ir sąlygas, susijusias su teise į trumpus naujienų pranešimus, bet ir matyti iš valstybių narių nuostatų, skirtų direktyvai perkelti, taip pat iš to, kaip šią direktyvą taiko nacionalinės institucijos. Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką perkeldamos direktyvą valstybės narės turi vadovautis tokiu jos aiškinimu, kuris leistų užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp įvairių Sąjungos teisės sistemoje saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos minėtą direktyvą perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šią direktyvą, bet ir nesivadovauti tokiu jos aiškinimu, kuris prieštarautų minėtoms pagrindinėms teisėms arba kitiems bendriesiems Sąjungos teisės principams, kaip antai proporcingumo principui ( 34 ).

69.

Mano nuomone, iš to matyti, kad priimdamos direktyvą perkeliančias priemones valstybės narės turi stengtis atsižvelgti į pagrindines teises ir įtvirtinti reikiamus instrumentus, kad galėtų būti atlygintos papildomos sąnaudos, tiesiogiai patirtos teikiant prieigą, ir kad trumpų ištraukų suteikimo tvarka ir sąlygos, ypač susijusios su jų ilgiausia trukme ir transliavimo laiku, būtų apibrėžtos taip, kad kiek įmanoma ribotų kėsinimąsi į išskirtines transliavimo teises turinčių transliuotojų laisvę užsiimti verslu ir į nuosavybės teisę. Šiuo klausimu pažymiu, kad direktyvos 15 straipsnį perkeliančios Austrijos teisės normos atskleidžia nacionalinių įstatymų leidėjo siekį rasti deramą pusiausvyrą tarp įvairių aptariamų pagrindinių teisių.

70.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, kurios padeda tiksliai apibrėžti teisę į trumpus naujienų pranešimus ir jos įgyvendinimo sąlygas, manau, kad išskirtines transliavimo teises turinčiam transliuotojui mokėtinos kompensacijos apribojimas yra proporcingas jo laisvės užsiimti verslu ir nuosavybės teisės pažeidimas. Kitaip tariant, remiantis direktyvos 15 straipsnio struktūra, mano nuomone, vien atsižvelgti į papildomas sąnaudas, tiesiogiai patirtas teikiant prieigą ( 35 ), pakanka siekiant užkirsti kelią tam, kad teisė į trumpus naujienų pranešimus nebūtų pernelyg didelė našta pirminiams transliuotojams.

71.

Priešingai, jei iš šio straipsnio struktūros paaiškėtų, kad teisei į trumpus naujienų pranešimus netaikomi jokie apribojimai, pažeidimą būtų galimą vertinti kaip neproporcingą. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktą direktyvos 15 straipsnio 6 dalies paskutinio sakinio formuluotę galima teisingai suprasti tik kai ji glaudžiai siejama su nuostatomis, kuriomis ribojama teisė į trumpus naujienų pranešimus ( 36 ).

72.

Visi šie samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas tinkamai suderino skirtingas svarbias pagrindines teises.

73.

Pažymėtina, kad panašaus požiūrio laikosi ir Europos Taryba. Pavyzdžiui, 1989 m. gegužės 5 d. Strasbūre pasirašytos Europos konvencijos dėl televizijos be sienų 9 straipsnyje numatyta kiekvienos susitariančiosios šalies galimybė įtvirtinti teisę į didelį visuomenės susidomėjimą keliančio įvykio ištraukas ( 37 ). 1991 m. balandžio 11 d. Ministrų komiteto rekomendacijos valstybėms narėms Nr. R (91) 5 ( 38 ) finansinėms sąlygoms skirtos dalies 4.1 punkte numatyta, kad „jei nesusitarta kitaip, pirminiams transliuotojams neturėtų būti leidžiama reikalauti iš antrinių transliuotojų mokesčių už ištraukas. Bet kuriuo atveju iš antrinio transliuotojo neturėtų būti reikalaujama padengti dalį televizijos transliavimo teisių.“ Šios rekomendacijos 4.2 punkte nurodyta, kad „tuo atveju, kai antriniam transliuotojui suteikiama prieiga prie renginio vietos, svarbaus renginio organizatoriui arba šios vietos savininkui turėtų būti suteikta teisė reikalauti padengti atsiradusias būtinas papildomas sąnaudas“. Aiškinant rekomendacijos 4.1 punktą, jos motyvuojamojoje dalyje minima „antriniams transliuotojams, visų pirma turintiems mažesnių išteklių, suteiktina garantija turėti prieigą prie ištraukų vienodomis sąlygomis“ ( 39 ).

74.

Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinktas metodas man taip pat atrodo suderinamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnio antros pastraipos. Šis teismas nuosavybės naudojimo reglamentavimui taiko proporcingumo vertinimą, kuriuo remdamasis, pavyzdžiui, nusavinimo atveju, patikrina, ar nacionalinių įstatymų leidėjo vertinimas nėra akivaizdžiai neturintis protingo pagrindo ( 40 ). Pavyzdžiui, jis yra nusprendęs, kad ribojamoji priemonė turi užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp bendrojo intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Anot Europos Žmogaus Teisių Teismo, turi egzistuoti protingas proporcingumo santykis tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Kontroliuodamas, kaip laikomasi šio reikalavimo, šis teismas pripažįsta didelę valstybės diskreciją tiek renkantis įgyvendinimo priemones, tiek vertinant, ar jų pasekmės, siekiant atitinkamame įstatyme numatyto tikslo, yra pateisinamos atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Ši pusiausvyra pažeidžiama, jeigu suinteresuotajam asmeniui teko ypač didelė našta ( 41 ). Minėtas teismas taip pat yra nusprendęs, kad nagrinėjant naudojimosi nuosavybe reglamentavimo priemonę kompensacijos nebuvimas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti, siekiant nustatyti, ar buvo paisoma teisingos pusiausvyros, tačiau savaime ši aplinkybė negali būti EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas ( 42 ).

75.

Taip pat pažymėtina, kad Sąjungos teisėje yra nuostatų, patvirtinančių idėją, pagal kurią dėl minimalaus nuosavybės teisės ribojimo ne visuomet reikalaujama mokėti kompensaciją. Pavyzdžiui, 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( 43 ) 35 konstatuojamojoje dalyje, kalbant apie galimas šių teisių išimtis ir apribojimus, nustatyta, kad „tam tikrose situacijose, kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo“ ( 44 ). Be to, žemės ūkio politikos srityje, taip pat dėl tariamo nuosavybės teisės ribojimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisėje nėra bendrojo principo, pagal kurį atlyginimas privalėtų būti mokamas kiekvienu atveju ( 45 ).

76.

Mano nuomone, priėmus direktyvos 15 straipsnio 6 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjui pavyko rasti priimtiną kompromisą tarp teisės į trumpas ištraukas suteikimo neatlygintinai ir antrinių transliuotojų dalyvavimo padengiant išskirtinių transliavimo teisių įsigijimo išlaidas. Numačius, kad išskirtines transliavimo teises turintys transliuotojai neturi padengti papildomų sąnaudų, patirtų teikiant prieigą, šia nuostata užtikrinama, jog teisė į trumpas ištraukas nesukelia finansinės naštos šiems subjektams. Aplinkybė, kad jie negali gauti naudos teikdami trumpas ištraukas, mano manymu, yra pateisinama būtinybe išsaugoti laisvę gauti informaciją ir žiniasklaidos pliuralizmą, kartu skatinant bendros informacinės erdvės atsiradimą.

77.

Bundesverfassungsgericht ir Verfassungsgerichtshof sprendimai, į kuriuos daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 46 ), neturi įtakos mano vertinimui.

78.

Nors tarp šių dviejų teismų motyvų yra tam tikrų skirtumų, iš jų iš esmės matyti, kad teisė į trumpus naujienų pranešimus neturėtų būti suteikiama nemokamai ir už ją turi būti mokamas protingas atlyginimas arba ji turi būti tinkamai kompensuota. Šiuo požiūriu svarstoma galimybė atsižvelgti į išskirtinių teisių įsigijimo išlaidas. Šie du teismai taip pat pažymi, kad tokia kompensacija neturėtų būti tokia didelė, kad sudarytų kliūčių teisei rengti trumpus naujienų pranešimus.

79.

Nemanau, kad Bundesverfassungsgericht ir Verfassungsgerichtshof išdėstytas nuomones galima automatiškai pritaikyti vertinant direktyvos 15 straipsnio 6 dalies galiojimą chartijos 16 ir 17 straipsnių atžvilgiu. Pirma, jau paaiškinau priežastis, dėl kurių mano vertinimas glaudžiai susijęs su direktyvos 15 straipsnio struktūra ir ypač su sąlygomis ir apribojimais, padedančiais apibrėžti teisę į trumpus naujienų pranešimus ir nustatyti jos apimtį.

80.

Antra, norėčiau priminti, kad pagrindinių teisių apsauga Sąjungoje turi būti užtikrinta laikantis jos struktūros ir tikslų. Tai reiškia, kad ieškant pusiausvyros tarp skirtingų pagrindinių teisių nacionaliniu ir Sąjungos lygmeniu nebūtinai turi būti gautas vienodas rezultatas. Šioje byloje dėl išdėstytų priežasčių laikausi nuomonės, kad pagal su vidaus rinkos sukūrimu ir bendros informacinės erdvės atsiradimu susijusius reikalavimus Sąjungos teisės aktų leidėjas turi priimti tokią nuostatą, kuri užtikrintų kompromisą tarp nemokamos teisės į trumpas ištraukas suteikimo ir antrinių transliuotojų prisidėjimo padengiant išskirtinių transliavimo teisių įsigijimo išlaidas.

81.

Galiausiai, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštą susirūpinimą dėl kompensacijos apribojimo taikymo laiko atžvilgiu tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikia priminti, kad Sky2009 m. rugpjūčio 21 d. sutartimi įsigijo išskirtinę teisę retransliuoti Austrijos teritorijoje tam tikras 2009–2010 ir 2011–2012 m. sezonų Europos lygos rungtynes. 2009 m. rugsėjo 11 d.Sky ir ORF sudarė susitarimą dėl ORF teisės rengti trumpus naujienų pranešimus apie šį renginį. Konstatuotina, kad šios dvi datos yra vėlesnės už 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/65/EB ( 47 ), kuria į Direktyvą 89/552/EEB ( 48 ) buvo įtrauktos nuostatos dėl trumpų naujienų pranešimų, įsigaliojimo datą, o pirmoji direktyva, remiantis jos pirma konstatuojamąja dalimi, skirta tik Direktyvoje 89/552 įtvirtintoms taisyklėms kodifikuoti. Kadangi, remiantis Direktyvos 2007/65 4 straipsnio formuluote, ji įsigaliojo 2007 m. gruodžio 19 d., 2009 m. Sky ir ORF puikiai žinojo apie suderintos teisės į trumpus naujienų pranešimus įtvirtinimą Sąjungos lygmeniu ir galėjo numatyti, kokie teisės aktų pakeitimai dėl to turės būti įvesti nacionaliniu lygmeniu.

82.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundeskommunikationssenat pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Išnagrinėjus pateiktą klausimą, nepaaiškėjo aplinkybių, dėl kurių 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) 15 straipsnio 6 dalis galėtų būti pripažinta negaliojančia.