GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2012 m. gegužės 15 d. ( 1 )

Byla C-79/11

Procura della Repubblica

prieš

Maurizio Giovanardi,Andrea Lastini,Filippo Ricci,Vito Piglionica,Massimiliano Pempori,Gezim Lakja,Elettrifer Srl,Rete Ferroviaria Italiana SpA

(Tribunale di Firenze (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė — Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų teisė gauti kompensaciją“

1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Pamatinį sprendimą 2001/220 dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose ( 2 ), visų pirma šio Pamatinio sprendimo 9 straipsnį.

2. 

Keliamas klausimas, ar nukentėjusysis nuo nusikalstamos veikos gali ir, jeigu taip, tai kiek, išieškoti dėl tokios veikos kilusios žalos atlyginimą ne tik iš fizinio asmens ar asmenų, kurie padarė veiką, bet ir iš juridinio asmens, kuris pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės sistemą laikomas atsakingu už jos padarymą.

Teisės aktai

Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai

3.

1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje įvykusiame specialiame susitikime dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės Europos Sąjungoje Europos Vadovų Taryba, be kita ko, nusprendė parengti minimalias nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų apsaugos normas. Šios normos turėjo apimti nukentėjusiųjų teisę į dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ( 3 ).

4.

Pamatinis sprendimas buvo priimtas siekiant įgyvendinti šią rezoliuciją ( 4 ).

5.

Pamatinio sprendimo 4, 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„4)

Valstybės narės turėtų suderinti savo įstatymus ir kitus teisės aktus tiek, kiek reikia siekiant suteikti nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų aukšto lygio apsaugą, kurioje valstybėje narėje jie bebūtų.

5)

Į nukentėjusiųjų reikmes turėtų būti atsižvelgiama ir jais rūpinamasi visapusiškai ir kompleksiškai, vengiant dalinių ar nenuoseklių sprendimų, galinčių sukelti antrinį persekiojimą.

<...>

7)

Nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų padedančios priemonės, ypač nuostatos dėl kompensacijos ir tarpininkavimo, nėra susijusios su susitarimais pagal civilinio proceso teisės normas.“

6.

Pamatinio sprendimo 1 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

„a)

„nukentėjusysis“ – tai fizinis asmuo, patyręs žalą <...> tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą;

<...>

c)

„baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ suprantamas pagal taikytiną nacionalinę teisę.“

Sąvokos „nusikaltėlis“ apibrėžtis nėra pateikta.

7.

Pamatinio sprendimo 9 straipsnio „Teisė į kompensaciją baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turėtų teisę per prideramą laikotarpį sulaukti nutarties dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, išskyrus atvejus, kai tam tikri nacionalinės teisės aktai nustato kompensacijos priteisimą kitokiu būdu.“

Nacionalinės teisės aktai

8.

Italijos baudžiamojo kodekso (Codice Penale) 185 straipsnyje numatyta, kad nusikalstamą veiką įvykdę asmenys privalo atlyginti nukentėjusiajam bet kokią žalą, kuri jam padaryta tokia veika. Dėl tokių veikų atsakomybė atlyginti žalą taip pat gali kilti (fiziniam arba juridiniam) asmeniui ar asmenims, kurie atsakingi už nusikaltimą padariusio asmens elgesį.

9.

Baudžiamojo proceso kodekso (Codice di procedura penale) 74 straipsnyje numatyta nukentėjusiojo nuo tokios nusikalstamos veikos teisė įstoti į baudžiamąją bylą kaip civiliniam ieškovui pateikiant reikalavimus kaltinamiesiems. Jei ieškinys tokioje byloje bus patenkintas, nukentėjusysis išsiieškos iš kaltinamųjų žalos atlyginimą taip, tarsi jis būtų kaltinamajam pateikęs atskirą ieškinį civilinio proceso tvarka dėl tos pačios žalos atlyginimo, tačiau (daugeliu atvejų) tai padarys anksčiau nei pareikšdamas minėtą ieškinį civilinio proceso tvarka.

10.

Iki Įstatyminio dekreto Nr. 231/2001 (Decreto legislativo No 231/2001; toliau – įstatyminis dekretas) priėmimo Italijos teisėje buvo laikomasi principo societas delinquere non potest ( 5 ). Nors juridiniams asmenims galėjo kilti netiesioginė atsakomybė už neteisėtas veikas, kurias padarė asmenys ir dėl kurių jiems kildavo atsakomybė civilinėse bylose, pagal Italijos teisę juridinių asmenų nebuvo galima persekioti už įvykdytą nusikalstamą veiką.

11.

Šio įstatyminio dekreto 1 straipsnyje numatyta juridinių asmenų atsakomybė už neteisėtą veiką, kuri formaliai laikoma „administracine“ atsakomybe. Ši nuostata taikoma juridinio asmens statusą turinčioms įregistruotoms bendrovėms ir firmoms, taip pat asociacijoms, įskaitant ir neturinčias juridinio asmens statuso. Vis dėlto ji netaikoma valstybei ir teritoriniams vienetams, ūkinės veiklos nevykdantiems viešosios teisės subjektams ar subjektams, kurie vykdo Konstitucijoje numatytas funkcijas ( 6 ).

12.

Įstatyminio dekreto I skyrių sudaro trys skirsniai. Pirmasis yra bendrasis skirsnis, kuriame išdėstyti kriterijai, kurie turi būti įvykdyti, kad juridiniam asmeniui kiltų atsakomybė pagal šį įstatyminį dekretą. Trečiajame skirsnyje numatytos (darant nuorodas į Baudžiamojo kodekso nuostatas) konkrečios nusikalstamos veikos, už kurias juridiniam asmeniu gali kilti atsakomybė.

13.

Kiek tai susiję su taikytinais kriterijais, įstatyminio dekreto 5 straipsnyje nurodyti fiziniai asmenys, dėl kurių padarytos nusikalstamos veikos gali kilti atsakomybė juridiniam asmeniui. Iš esmės tai yra: a) vadovai; ir b) tokių vadovų kontroliuojami asmenys. 6 ir 7 straipsniuose numatytos aplinkybės, kuriomis juridiniam asmeniui gali būti priskirta atsakomybė. Kai atitinkamą nusikalstamą veiką padarė asmuo, kuris yra vadovas, taikoma juridinio asmens atsakomybės prezumpcija. Prezumpcija gali būti paneigta, tik jeigu tas juridinis asmuo gali įrodyti, kad buvo nustatęs ir veiksmingai taikė organizacinę bei valdymo sistemą, tinkamą užtikrinti, kad nebūtų daromos atitinkamos nusikalstamos veikos, arba kad konkretus asmuo netinkamai laikėsi šios sistemos reikalavimų ar jais piktnaudžiavo. Asmenų, kurie nėra vadovai, atžvilgiu juridinio asmens atsakomybės prezumpcija netaikoma. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad nusikalstamą veiką buvo galima įvykdyti dėl to, kad netaikyti būtini vadovavimo ar priežiūros standartai.

14.

Pagal įstatyminio dekreto 25septies straipsnį prie specialiajame skirsnyje išvardytų nusikalstamų veikų priskiriamas neatsargus gyvybės atėmimas ir sunkus kūno sužalojimas.

15.

Reikėtų paminėti ir kitas keturias įstatyminio dekreto nuostatas. 8 straipsnyje numatyta, kad juridinio asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką gali būti savarankiška, t. y. ji gali išlikti, net jeigu negalima nustatyti fizinio asmens, kuris įvykdė atitinkamą nusikalstamą veiką, arba tokio asmens negalima patraukti atsakomybėn. 34 straipsnyje nurodyta, kad juridiniam asmeniui, kuris patrauktas atsakomybėn pagal minėtas nuostatas, taikomos įstatyminiame dekrete ir, jei taikytina, Baudžiamojo proceso kodekse bei įstatyminiame dekrete Nr. 271/1989 ( 7 ) išdėstytos procesinės taisyklės. 35 straipsnyje numatyta, kad tiek, kiek taikytina, juridiniam asmeniui, kuris patrauktas atsakomybėn pagal minėtas nuostatas, taikomos fizinio asmens, kuriam pateiktas kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, padėtį reglamentuojančios procesinės taisyklės. Pagal 36 straipsnį kompetenciją nagrinėti bylas dėl juridinių asmenų, kuriems pareikštas kaltinimas, turi baudžiamasis teismas, kuris turi ir kompetenciją nagrinėti bylas dėl fizinių asmenų įvykdytų nusikalstamų veikų.

16.

Baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnyje numatyta, kad nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo (ar jo teisių perėmėjai), siekdamas bet kokios dėl nusikalstamos veikos patirtos žalos atlyginimo, gali įstoti į baudžiamąją bylą kaip civilinis ieškovas ir pareikšti reikalavimus, be kita ko, asmeniui, kuris kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu.

17.

Baudžiamojo proceso kodekso 83 straipsnyje numatyta:

„Asmuo, kuriam kyla civilinė atsakomybė už kaltinamojo veiką [nukentėjusiojo nuo tokios veikos], gali būti nurodytas kaip atsakovas baudžiamojoje byloje <...> Kaltinamasis gali būti nurodytas kaip atsakovas dėl bet kokios civilinės atsakomybės, kuri jam gali kilti už kitų kaltinamųjų veikas, jeigu jis išteisinamas arba jo atžvilgiu nusprendžiama, kad nereikia priimti sprendimo.“

Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas

18.

2008 m. spalio 2 d. geležinkelio mazge netoli Florencijos įvyko nelaimingas atsitikimas. Šis nelaimingas atsitikimas tariamai įvyko dėl M. Giovanardi ir kitų keturių asmenų ( 8 ) netinkamai atliktų darbų (o tai laikoma nusikalstamu nerūpestingumu pagal Italijos baudžiamojo kodekso 41 ir 113 straipsnius bei 589 straipsnio 2 ir 4 dalis). 2010 m. liepos 28 d.Pubblico Ministero (valstybės prokuroras) pateikė prašymą Tribunale di Firenze (Florencijos teismo) Ufficio del Giudice delle indagini preliminari (ikiteisminio tyrimo teisėjui) patraukti šiuos asmenis atsakomybėn. Minėtieji asmenys buvo Rete Ferroviaria Italiana (toliau – RFI), valstybei priklausančios geležinkelių bendrovės, darbuotojai. Dėl šio nelaimingo atsitikimo A. Marrai žuvo, A. Bardelli turėjo būti amputuota koja, o A. Tomberli buvo sunkiai sužalotas. Visi nukentėjusieji taip pat buvo RFI darbuotojai.

19.

Kaltinamajame akte, kuriuo prašoma patraukti atsakomybėn minėtus asmenis, taip pat prašoma dėl nelaimingo atsitikimo patraukti atsakomybėn du juridinius asmenis, t. y. Elettri Fer s.r.l (toliau – Elettri Fer) ir RFI. Šis kaltinamasis aktas pagrįstas, be kita ko, įstatyminio dekreto 25septies straipsniu.

20.

Nagrinėjant bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme A. Bardelli ir artimiausiųjų A. Marrai giminaičių atstovai (toliau – ieškovai pagrindinėje byloje) paprašė leisti įstoti į bylą kaip civiliniams ieškovams pagal Baudžiamojo proceso kodekso 74 ir paskesnius straipsnius. Jie reikalauja atlyginti visą dėl nelaimingo atsitikimo padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir prašo šio teismo leisti pareikšti civilinį ieškinį ne tik fiziniams asmenims, kurie kaltinami nagrinėjamų nusikalstamų veikų įvykdymu, bet ir Elettri Fer bei RFI.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti dėl prieštaravimo šiam prašymui, kuris pateiktas remiantis tuo, kad pagal Italijos teisę nuo nusikaltimų nukentėjusiesiems asmenims ir jų atstovams neleidžiama vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui tiesiogiai pareikšti reikalavimų juridiniams asmenims.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad dėl prieštaravime nurodyto aspekto itin plačiai diskutuojama ir, jo nuomone, tai vis dar yra atviras klausimas. Šis teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę juridinio asmens įvykdytą nusikalstamą veiką reikia suprasti kaip netiesioginę ir papildomą, todėl ji negali būti laikoma turinti lemiamą priežastinį ryšį su nagrinėjamų nusikalstamų veikų įvykdymu. Apsvarstęs šį prieštaravimą patvirtinančius ir jį paneigiančius argumentus, nacionalinis teismas mano, kad nors klausimas ir kelia abejonių, teisingas nacionalinės teisės aiškinimas patvirtina prieštaravimą pateikusių šalių argumentus.

23.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar Italijos teisės normos juridinių asmenų administracinės atsakomybės srityje, įtvirtintos [įstatyminiame dekrete] su pakeitimais, kuriose nėra „aiškiai“ numatyta, kad šiuos juridinius asmenis galima per baudžiamąjį procesą patraukti atsakomybėn dėl nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų padarytos žalos, atitinka Bendrijos teisės normas nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų apsaugos per baudžiamąjį procesą srityje?“

24.

Rašytines pastabas pateikė artimiausiųjų A. Marrai giminaičių atstovai, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų bei Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2012 m. kovo 15 d. teismo posėdyje žodinius paaiškinimus pateikė artimiausiųjų A. Marrai giminaičių atstovai, Vokietijos bei Italijos vyriausybės ir Komisija.

Analizė

Preliminarios pastabos

Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

25.

Pamatinis sprendimas buvo priimtas remiantis ES 31 straipsniu ir 34 straipsnio 2 dalies b punktu. Šios nuostatos buvo išdėstytos ES sutarties VI antraštinėje dalyje „Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“. ES 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus, be kita ko, dėl pamatinių sprendimų, priimtų pagal šią antraštinę dalį, išaiškinimo, jei tenkinamos šiame straipsnyje išdėstytos sąlygos. Tarp šių sąlygų buvo ES 35 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas, pagal kurį valstybė narė pirmiausia turi pareikšti, kad pripažįsta Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus dėl pirmesnės dalies tikslų. Italijos Respublika tai padarė pateikusi deklaraciją; ši įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. ( 9 )

26.

Po to, kai buvo priimtas Pamatinis sprendimas, įsigaliojo Lisabonos sutartis ( 10 ).

27.

Kaip Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime X ( 11 ), pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, pridėto prie ESV sutarties, 9 straipsnį ir 10 straipsnio 1 dalį Pamatinio sprendimo teisinė galia išlieka ir po to, kai įsigalioja ši Sutartis, taip pat Teisingumo Teismo įgaliojimai priimti prejudicinį sprendimą išlieka tokie patys ( 12 ).

28.

Todėl Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti prejudicinį sprendimą.

Direktyva 2004/80

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad prašo ne tik išaiškinti Pamatinį sprendimą, bet ir pareikšti nuomonę dėl Direktyvos 2004/80 ( 13 ) taikymo minėtomis aplinkybėmis, nors šio aspekto užduotame klausime konkrečiai nemini.

30.

Kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, ji taikoma tik tais atvejais, kai buvo įvykdytas „smurtinis tyčinis nusikaltimas“, turintis tarpvalstybinį aspektą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad kokios nors nusikalstamos veikos, jeigu jos ir buvo padarytos, būtų įvykdytos tyčia. Taip pat nėra tarpvalstybinio aspekto. Todėl direktyva negali būti taikoma šiomis aplinkybėmis ( 14 ) ir jos toliau nenagrinėsiu.

Dėl prejudicinio klausimo

31.

Užduodamas klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar tam tikros nacionalinės teisės nuostatos atitinka Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam nuo fizinio asmens įvykdytos nusikalstamos veikos pagal nacionalinę teisę leidžiama išieškoti žalos atlyginimą iš tokio asmens, šiuo tikslu pareiškiant ieškinį kaip civiliniam ieškovui baudžiamojoje byloje ( 15 ). Tačiau jei nusikalstamą veiką įvykdo juridinis asmuo, toks ieškinys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra negalimas ir nukentėjusysis turi pareikšti ieškinį konkrečiai šiuo tikslu iškeldamas civilinę bylą ( 16 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad norėdamas iškelti civilinę bylą nukentėjusysis gali pasirinkti. Jis gali laukti, kol bus priimtas ir įsiteisės nuosprendis pripažinti atitinkamą nusikalstamą veiką padariusius asmenis kaltais, o tai gali trukti kelerius metus (bent jau tuomet, kai pateikiamas apeliacinis skundas dėl sprendimo pripažinti kaltu ar bausmės), ir tik tada jis galės pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, kurio nagrinėjimas gali trukti dar kelerius metus. Arba jis turi nedelsiant pradėti lygiagretų civilinį procesą, bet net jeigu jis tai padarytų, tai truktų „labai ilgai“ ir jis patirtų didelių bylinėjimosi išlaidų.

32.

Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti klausimo, kiek juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo nuspręsti dėl nacionalinės priemonės atitikties ES teisei. Vis dėlto jis gali pateikti ES teisės išaiškinimą, kuris nacionaliniam teismui padėtų įvertinti šią atitiktį, kad galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje ( 17 ). Kaip teisingai nurodo Komisija, galima performuluoti klausimą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas. Iš esmės juo klausiama, ar pagal Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį leidžiama daryti skirtumą tarp fizinių ir juridinių asmenų, įvykdžiusių nusikalstamą veiką, kiek tai susiję su nukentėjusiojo teise gauti dėl tokios nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą šiems asmenims iškeltoje baudžiamojoje byloje.

33.

Vokietijos, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės savo pastabose vieningai pabrėžia, kad pagal Pamatinį sprendimą valstybės narės turi tam tikrą diskreciją jį įgyvendinti. Teisingumo Teismas iš tiesų yra pripažinęs, kad šiuo atžvilgiu yra suteikta didelė diskrecija ( 18 ). Šis aspektas gali būti ypač svarbus, jei vienas pateikto klausimo sprendimo variantas prieštarautų susijusios valstybės narės konstitucinėms normoms, o kitas neprieštarautų ( 19 ). Vis dėlto tuo pat metu negalima pamiršti, kad Pamatinis sprendimas skirtas nustatyti valstybių narių pareigą juo siekiamų tikslų atžvilgiu. Todėl tai yra sritis, kurioje Teisingumo Teismas turėtų elgtis apdairiai. Bet tai nereiškia, kad jis neturėtų imtis jokių veiksmų.

34.

Prieš atsakant į klausimą, kaip turėtų būti aiškinama 9 straipsnio 1 dalis, tikslinga trumpai aptarti, kas šia nuostata nereglamentuojama. Ja nereikalaujama, kad valstybės narės pakeistų materialines baudžiamosios teisės normas, kad būtų nustatyta ar išplėsta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė ( 20 ). Kitaip tariant, pagal šią nuostatą valstybė narė nėra įpareigojama numatyti atsakomybę tais atvejais, kai ji nėra numatyta. Taigi, valstybė narė, kurios teisės sistemoje numatyta, kad už nusikalstamą veiką gali būti nuteisti tik fiziniai asmenys, nepažeis Pamatinio sprendimo nuostatų, jei nenumatys, kad atsakomybė taip pat kyla juridiniams asmenims, kurie, kaip gali būti manoma, turi prisiimti tam tikrą susijusią atsakomybę už tokią nusikalstamą veiką, ir kad iš šių juridinių asmenų gali būti išieškoma kompensacija pagal 9 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusysis, kuris nori išieškoti kompensaciją dėl neteisėtos veikos, už kurią tariamai atsakingas atitinkamas juridinis asmuo, tokioje valstybėje narėje turės pareikšti civilinį ieškinį su visomis pagal nacionalinę sistemą kylančiomis pasekmėmis.

35.

Tačiau šiuo atveju taip nėra. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų ir teismo posėdyje pateiktų žodinių paaiškinimų suprantu, kad pagal Italijos teisę:

juridiniams asmenims gali kilti atsakomybė už neteisėtos veikos įvykdymą pagal įstatyminio dekreto nuostatas,

neteisėta veika, dėl kurios juridiniam asmeniui galima pareikšti kaltinimą, laikoma administracinės teisės pažeidimu: toks kvalifikavimas buvo nustatytas siekiant išvengti potencialių problemų, kurios galėtų kilti pagal Italijos Konstituciją, jei juridinio asmens įvykdyta veika būtų konkrečiai įvardyta kaip „baudžiamoji“,

įstatyminio dekreto bendrajame skirsnyje pateikti kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiama neteisėta veika, išdėstyti darant tiesiogines nuorodas į Baudžiamojo kodekso nuostatas ( 21 ),

juridinio asmens įvykdyta neteisėta veika nėra laikoma tokia pati kaip fizinio asmens įvykdyta lygiavertė veika; tokia atsakomybė laikoma „netiesiogine ir papildoma“; tam, kad juridiniam asmeniui kiltų atsakomybė, reikia įrodyti, kad jam tenka atsakomybė už jo vadovų ir (arba) darbuotojų veiksmus,

iš to išplaukia, kad juridinis asmuo nėra laikomas tiesioginiu fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos „vykdytoju“,

vis dėlto juridinio asmens atsakomybei, kaip esminis jos pagrindas, turi įtakos ta aplinkybė, kad neteisėtą veiką įvykdė fizinis asmuo ( 22 ); kitaip tariant, jei tokia (nusikalstama) veika nėra įvykdyta, atitinkamam juridiniam asmeniui negali kilti atsakomybė,

juridiniams asmenims iškelta byla nagrinėjama baudžiamųjų bylų teismuose, jai taikomos Baudžiamojo procese kodekso nuostatos ir ji bus sujungta su baudžiamąja byla, iškelta fiziniam asmeniui (asmenims), kuris įtariamas įvykdęs atitinkamą neteisėtą veiką ( 23 ).

36.

Pagal Italijos teisę nukentėjusiajam neleidžiama prisiteisti žalos atlyginimo iš juridinio asmens baudžiamojoje byloje, kai jis į tokią bylą įstoja kaip civilinis ieškovas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnį, tačiau tokį patį rezultatą praktiškai galima pasiekti kitu būdu. 2010 m. spalio mėn. priimtame sprendime Corte Suprema di Cassazione šeštoji baudžiamųjų bylų kolegija nusprendė:

„<...> pagal įstatyminiame dekrete įtvirtintą procedūrą nukentėjusiojo padėtis užtikrinama bet kuriuo atveju, nes jis ne tik gali nedelsdamas imtis veiksmų savo interesams apsaugoti ir pareikšti civilinį ieškinį, bet taip pat gali nurodyti juridinį asmenį kaip atsakovą siekdamas jo civilinės atsakomybės, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 83 straipsnyje, byloje dėl juridinio asmens naudai arba jo interesais nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės, ir iš esmės jis tai gali padaryti toje pačioje byloje, kuri iškelta dėl juridinio asmens atsakomybės ( 24 )“.

37.

Be abejonės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar prieš tai išdėstyti teiginiai tiksliai perteikia teisinę situaciją šalyje.

38.

Ar mano aprašytos taisyklės atitinka Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį?

39.

Pagal 9 straipsnio 1 dalį nukentėjusieji nuo nusikalstamos veikos apsaugojami įpareigojant valstybes nares nustatyti kompensavimo šiems nukentėjusiesiems per prideramą laiką baudžiamosiose bylose tvarką. Nustačius tokią jų reikalavimų nagrinėjimo tvarką, nukentėjusieji, kaip nurodo Komisija, galėtų naudotis greitesne ir mažiau išlaidų reikalaujančia procedūra nei tuo atveju, jeigu jiems savo reikalavimus reikėtų įrodyti pareiškiant atskirus civilinius ieškinius.

40.

Šią nuostatą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje išdėstyta bendroji taisyklė, jog valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad nukentėjusieji nuo nusikalstamų veikų turėtų teisę per prideramą laiką sulaukti nutarties dėl nusikaltėlio mokėtinos kompensacijos vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui. Antroji dalis yra šios bendrosios taisyklės išimtis. Ji taikoma, kai „[kai kuriais atvejais]“ nacionalinės teisės aktais nustatomas kompensacijos priteisimas kitokiu būdu.

41.

Iš pradžių nagrinėsiu Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalies pirmojoje dalyje išdėstytą bendrąją taisyklę, paskui aptarsiu antrojoje dalyje nustatytą išimtį.

Bendroji taisyklė

42.

Kokios yra esminės sąlygos, kuriomis pagal 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad per pagrįstą laikotarpį būtų priimtas sprendimas atlyginti nukentėjusiojo dėl nusikalstamos veikos patirtą žalą? Pirma, turi būti įvykdyta nusikalstama veika. Antra, pagal atitinkamos valstybės narės teisės sistemą turi būti galima kaltinamajam iškelti baudžiamąją bylą dėl tokios veikos. Trečia, turi būti nagrinėjama baudžiamoji byla.

43.

Jei išnagrinėtume patį paprasčiausią pavyzdį, šių sąlygų taikymas būtų aiškus. Įsivaizduokime, kad tam tikroje valstybėje narėje dėl X, kuris dirba Y (juridiniam asmeniui), neatsargaus vairavimo įvyksta nelaimingas atsitikimas ir vienam ar keliems nukentėjusiesiems padaroma žala. Ši valstybė narė pripažįsta juridinių asmenų atsakomybės už nusikalstamas veikas principą ir įprasta tvarka vykdo juridinių asmenų, kurie įtariami įvykdę tokias veikas, baudžiamąjį persekiojimą baudžiamuosiuose teismuose. Taip pat įsivaizduokime, kad 9 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „nusikaltėlis“ galėtų būti taikoma juridiniams asmenims (šį aspektą aptarsiu paskesniuose punktuose ( 25 )). Dėl šio nelaimingo įvykio tiek X (kaip fiziniam asmeniui, tiesiogiai sukėlusiam nelaimingą atsitikimą), tiek Y (kaip juridiniam asmeniui, netiesiogiai atsakingam už jo sukėlimą) pateikti kaltinimai baudžiamuosiuose teismuose. Jie kaltinami dėl glaudžiai susijusių nusikalstamų veikų. Šiuo atveju akivaizdu, kad valstybė narė, kurios teisės sistemoje nėra numatyta galimybė nukentėjusiesiems reikalauti kompensacijos ir (jei pagrįsta) ją išieškoti vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui, pagal Pamatinį sprendimą įpareigota pakeisti nacionalinę teisę, kad ji atitiktų 9 straipsnio 1 dalį.

44.

Tačiau nagrinėjamas atvejis nėra toks paprastas.

45.

Vertinant kiekvieną iš šių 42 punkte išdėstytų sąlygų, pirmiausia man atrodo, kad Pamatinis sprendimas labiau susijęs ne su „nusikalstamos veikos“ formaliu kvalifikavimu pagal nacionalinę teisę, o su jos esme. Pamatinis sprendimas akcentuoja turinį, o ne formą. Konstatuodamas, kad nacionalinėms valdžios institucijoms suteikiama didelė diskrecija pasirenkant konkrečias Pamatinio sprendimo tikslų įgyvendinimo priemones, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog tam, kad jis neprarastų veiksmingumo, reikia remtis teleologiniu aiškinimu ( 26 ).

46.

Taigi, siekiant nustatyti atitiktį 9 straipsnio 1 daliai visiškai nėra svarbu, kad nacionalinėje sistemoje atitinkamos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip „netiesioginės ir papildomos“. Vargu ar dėl savo pobūdžio juridinių asmenų atsakomybė už teisės pažeidimus gali būti tiesioginė arba pagrindinė. Dėl išsamumo pridursiu, jog nėra būtina, kad fiziniai ir juridiniai asmenys būtų kaltinami dėl tų pačių veikų. 9 straipsnio 1 dalyje taip pat nereikalaujama, jog tam, kad ji būtų taikoma juridiniams asmenims, pirmiausia vienas ar keli fiziniai asmenys turi būti kaltinami dėl atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo.

47.

Nepaisant to, kad juridinio asmens padarytas pažeidimas pagal Italijos teisę kvalifikuojamas kaip „administracinis“ pažeidimas ( 27 ), manau, kad reikėtų taikyti tuos pačius aiškinimo principus. Iš Pamatinio sprendimo 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad juo siekiama suteikti nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų „aukšto lygio apsaugą“. Viena iš priemonių, skirtų šiam tikslui pasiekti, yra 9 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė šiems nukentėjusiesiems gauti kompensaciją baudžiamosiose bylose, kurios iškeltos dėl atitinkamą žalą sukėlusios neteisėtos veikos. Visiškai sutinku, kad priėmus Pamatinį sprendimą valstybės narės nebuvo įpareigotos įtvirtinti juridinių asmenų atsakomybės principo nacionalinėje teisėje, jeigu jo iki tol nebuvo jų teisės sistemoje ( 28 ). Vis dėlto man atrodo, kad valstybė narė, kuri pripažįsta šį principą savo teisės sistemoje, negali būti atleista nuo pareigos suteikti apsaugą pagal 9 straipsnio 1 dalį dėl iš esmės formalių pagrindų.

48.

Nagrinėjamu atveju susijusios valstybės narės teisės sistemoje numatyta, jog juridiniams asmenims kyla atsakomybė dėl neteisėtų veikų laikantis sąlygų, kurios numato, kad: 1) kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiama neteisėta veika, išdėstyti darant nuorodas į Baudžiamojo kodekso nuostatas; 2) atsakomybės už tokią veiką esminis pagrindas yra aplinkybė, kad neteisėtą veiką įvykdė fizinis asmuo; ir 3) juridiniams asmenims iškelta byla nagrinėjama baudžiamųjų bylų teismuose, jai taikomos Baudžiamojo procese kodekso nuostatos ir įprastai ji bus sujungta su baudžiamąja byla, iškelta vienam ar keliems fiziniams asmenims, kurie įtariami įvykdę atitinkamą neteisėtą veiką. 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti teleologiškai, atsižvelgiant į turinio viršenybę prieš formą. Todėl manau, jog aplinkybės, kad pagal nacionalinę teisę juridinių asmenų atsakomybė už tokias neteisėtas veikas yra kvalifikuojama kaip „administracinė“, nepakanka, kad šis straipsnis, taigi ir pareiga suteikti nukentėjusiesiems nuo tokių veikų apsaugą, nebūtų taikomi.

49.

Antra, dėl atitinkamos nusikalstamos veikos nusikaltėliui turi būti iškelta byla. Nors Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkte apibrėžta sąvoka „nukentėjusysis“, atitinkamas sąvokos „nusikaltėlis“ apibrėžimas nepateiktas ( 29 ). Atsižvelgdama į tai manau, kad ši sąvoka turėtų būti suprantama savo įprasta ir bendrine reikšme. Tai yra plati sąvoka, panaudota esant tokiam kontekstui, kad jeigu teisės aktų leidėjas būtų norėjęs ją apibrėžti siaurai, jis tai būtų padaręs. Todėl man nesunku daryti išvadą, kad sąvoką „nusikaltėlis“ reikia aiškinti taip, kad ji apima ne tik fizinius asmenis, bet ir juridinius asmenis, kurie kaltinami įvykdę neteisėtas veikas.

50.

Trečia, turi būti nagrinėjama baudžiamoji byla. Šis reikalavimas yra akivaizdus; be jo 9 straipsnio 1 dalis neturėtų jokios prasmės. Pamatinio sprendimo 1 straipsnio c punkte nustatyta, kad ši sąvoka turi būti suprantama pagal taikytiną nacionalinę teisę. Kitaip tariant, Europos lygiu nėra suderinto požiūrio, ką turėtų reikšti sąvoka „baudžiamosios bylos nagrinėjimas“. Kadangi šioje byloje, atrodo, nekyla abejonių, kad susijusios bylos yra baudžiamosios bylos – tai teismo posėdyje patvirtino Italijos vyriausybė ( 30 ), – siūlau šio aspekto toliau išsamiai nenagrinėti.

51.

Jei šios sąlygos įvykdytos, iš atitinkamos valstybės narės reikalaujama užtikrinti, kad jos nacionalinėje teisėje būtų įtvirtintos nuostatos, leidžiančios nukentėjusiajam nuo neteisėtos veikos taip dalyvauti baudžiamojoje byloje, kad vykstant tokios bylos nagrinėjimui jis galėtų palaikyti reikalavimą dėl atitinkamos kompensacijos, kurią turėtų mokėti kaltinamasis. Juo gali būti ir juridiniai asmenys.

52.

Šios išvados 36 punkte nurodžiau Corte Suprema di Cassazione sprendimą, į kurį Italijos vyriausybė savo pastabose atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį ir dėl kurio buvo daug diskutuojama teismo posėdyje. Pagal šį sprendimą nukentėjusieji nuo neteisėtų veikų, susijusių su juridiniais asmenimis, iš tikrųjų negali pasinaudoti Baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsniu tam, kad įstotų kaip civiliniai ieškovai į juridiniams asmenims iškeltas baudžiamąsias bylas. Vis dėlto praktiškai jie bus apsaugoti, nes: 1) jie gali siekti savo reikalavimų įgyvendinimo šiems asmenims pareikšdami civilinį ieškinį; ir 2) jie gali remdamiesi šio kodekso 83 straipsniu pateikti savo reikalavimus baudžiamąsias bylas nagrinėjančiuose teismuose kitu būdu. Pirmoji iš šių galimybių, t. y. galimybė pareikšti civilinį ieškinį, atsižvelgiant į šiuos svarstymus nėra reikšminga. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pasirinkus šį kelią procesas gali užtrukti ( 31 ). Jei tai tiesa, apsauga, kurią siekiama suteikti Pamatiniu sprendimu, nebus užtikrinta. Atvirkščiai, galimybė remtis kodekso 83 straipsniu, mano nuomone, gali būti reikšminga. Jei nukentėjusieji nuo tokių neteisėtų veikų iš tiesų gali ja pasinaudoti, aplinkybė, kad pagal Italijos teisę jiems gali būti neleidžiama tapti civiliniais ieškovais tokiose bylose, neturi jokio poveikio sprendžiant, ar nacionalinės teisės aktai atitinka Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

53.

Bylos šalys išreiškė skirtingas nuomones dėl šio sprendimo taikymo pagrindinėje byloje. Šį klausimą turės išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54.

Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, manau, kad Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalies pirmoje dalyje išdėstyta bendroji taisyklė turi būti aiškinama taip, kad kai valstybė narė nacionalinės teisės sistemoje numato, jog juridiniam asmeniui už neteisėtą veiką gali būti iškelta byla, ši valstybė narė dėl tos aplinkybės, kad pagal šią sistemą atsakomybė už tokią veiką gali būti kvalifikuojama kaip „netiesioginė ir papildoma“ ir (arba) kaip „administracinė“, negali būti atleista nuo pareigos taikyti minėto straipsnio nuostatas juridiniams asmenims, jei: 1) kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiama neteisėta veika, išdėstyti darant nuorodas į Baudžiamojo kodekso nuostatas; 2) atsakomybės už tokią veiką esminis pagrindas yra aplinkybė, kad neteisėtą veiką įvykdė fizinis asmuo; ir 3) juridiniams asmenims iškelta byla nagrinėjama baudžiamųjų bylų teismuose, jai taikomos Baudžiamojo procese kodekso nuostatos ir įprastai ji bus sujungta su baudžiamąja byla, iškelta vienam ar keliems fiziniams asmenims, kurie įtariami įvykdę atitinkamą neteisėtą veiką.

Dėl išimties

55.

9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta bendroji taisyklė netaikoma tais atvejais, „kai tam tikrais [kai kuriais atvejais] nacionalinės teisės aktais nustatomas kompensacijos priteisimas kitokiu būdu“.

56.

Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės tvirtina, kad išimtis gali būti taikoma pagrindinėje byloje. Kai nukentėjusieji savo reikalavimus juridiniams asmenims, kurie įtariami įvykdę neteisėtą veiką, gali pareikšti civilinio proceso tvarka, valstybė narė neturi pareigos užtikrinti, kad reikalavimai šiems asmenims galėtų būti pateikti baudžiamosiose bylose.

57.

Nesutinku su šiuo požiūriu.

58.

Išimtis, kaip nuo 9 straipsnio 1 dalies pirmojoje dalyje išdėstytos bendrosios taisyklės leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai ( 32 ). Aiškinant išimtį taip, kad bendroji taisyklė netaikoma visoms su konkrečia nusikaltėlių kategorija, t. y. juridiniais asmenimis, susijusioms byloms, kiltų pavojus ją paversti bendrąja taisykle. Teisės aktų leidėjas nesiekė tokio rezultato. Išimtis suformuluota taip, kad taikoma „[kai kuriais atvejais]“. Šiuo atžvilgiu norėčiau nurodyti Pamatinio sprendimo parengiamuosius darbus, kuriuose pateikiama atitinkamos Tarybos darbo grupės, svarsčiusios Pamatinio sprendimo projekto tekstą, susitikime vykusi diskusija ( 33 ). Šio susitikimo protokole pažymima, kad Švedijos, Austrijos ir Vokietijos delegacijos pasiūlė nagrinėjamus žodžius ( 34 ) išbraukti. Toliau protokole nurodoma, jog ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė (Prancūzija) pabrėžė, kad „be [šios] frazės 1 dalis neturėtų prasmės“.

59.

Tai nereiškia, kad niekada negali būti aplinkybių, kuriomis ši išimtis būtų taikoma. Šiuo atžvilgiu sutinku su Komisija, kad tokį rezultatą turi pateisinti objektyvios aplinkybės. Prie tokių aplinkybių galėtų būti priskirti atvejai, kai bendrosios taisyklės negalima taikyti dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, kai dėl nusikalstamos veikos kilusios žalos negalima įrodyti arba jos negalima pakankamai tiksliai nustatyti ir suformuluoti reikalavimus įmanoma tik išnagrinėjus nusikaltėliui iškeltą baudžiamąją bylą. Tačiau juridinių asmenų, kaip kategorijos, pašalinimo iš 9 straipsnio 1 dalies taikymo srities negalima objektyviai pateisinti.

60.

Todėl darau išvadą, kad 9 straipsnio 1 dalies antrojoje dalyje išdėstytos bendrosios taisyklės išimties negalima aiškinti taip, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje išdėstyta bendroji taisyklė netaikoma visoms su konkrečia nusikaltėlių kategorija, kaip antai juridiniais asmenimis, susijusioms byloms.

Baigiamosios pastabos

Dėl minėtųjų principų taikymo

61.

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalės atlikti šiuos veiksmus. Pirmiausia jis turės nustatyti, ar nusikalstamą veiką, kaip ji suprantama pagal Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį, įvykdė atitinkami teisės subjektai. Šiuo atžvilgiu jis turėtų atsižvelgti ne tik į nacionalines nuostatas dėl neteisėtos veikos pobūdžio, bet ir į šios išvados 48 punkte išdėstytus principus. Antra, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šie asmenys gali būti laikomi nusikaltėliais pagal šią nuostatą. Siekdamas susidaryti nuomonę šiuo klausimu jis turėtų atsižvelgti į šios išvados 49 punkte nurodytas pastabas. Trečia, šis teismas turėtų įvertinti, ar nagrinėjamos bylos yra baudžiamosios bylos, kaip jos suprantamos pagal šį straipsnį. Šiuo tikslu jis turėtų atsižvelgti į šios išvados 50 punkte pateiktus svarstymus. Galiausiai jis turi nustatyti, ar nėra išskirtinių aplinkybių, kurios pateisintų 9 straipsnio 1 dalies antroje dalyje išdėstytos išimties taikymą. Jei tai padaręs jis nustatys, kad taikoma bendroji taisyklė, o išimtis netaikoma, tuomet turės įvertinti, ar nacionalinė teisė iš tiesų atitinka bendrąją taisyklę.

62.

Šiuo atžvilgiu pateikčiau tokias bendras pastabas.

63.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ES teisę atitinkančio aiškinimo principas taikytinas ir dėl pamatinių sprendimų, priimtų pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį. Taikant nacionalinę teisę, šią teisę aiškinantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai daryti kuo labiau atsižvelgdamas į pamatinio sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą tikslą ir laikytųsi Sutarties nuostatų ( 35 ).

64.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ES teisę atitinkančio aiškinimo pareigą riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai. Kitaip tariant, principas negali pagrįsti nacionalinės teisės contra legem aiškinimo. Vis dėlto šis principas reikalauja, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus atsižvelgtų į visą nacionalinės teisės sistemą, kad būtų nustatyta, kokiu mastu ji turi būti taikoma, ir išvengta priešingo nei Pamatiniu sprendimu siekiamo rezultato ( 36 ).

65.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad aiškinant nacionalinę teisę taip, kaip siūlo ieškovai pagrindinėje byloje, galėtų būti pažeista nacionalinės teisės taisyklė, pagal kurią draudžiama taikyti pagal analogiją in malam partem Baudžiamojo kodekso nuostatas.

66.

Toks baudžiamosios teisės nuostatų taikymas draudžiamas ne tik pagal nacionalinę teisę. Jau 1963 m. Europos žmogaus teisių komisija nusprendė, kad toks taikymas pažeistų Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, pagal kurią niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis ( 37 ). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ( 38 ) laikėsi panašaus požiūrio.

67.

Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis suformuluota lygiai taip pat kaip atitinkamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Chartija turi pirminės teisės galią ( 39 ). Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra kaip nustatyta Konvencijoje.

68.

Nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatų taikymas pagal analogiją in malam partem gali prieštarauti nacionalinei teisei arba jai neprieštarauti (šiuo klausimu nepateiksiu nuomonės). Vis dėlto reikia išnagrinėti šio principo taikymo atsižvelgiant į Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį klausimą.

69.

Pagal Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad valstybė narė pakeistų kokius nors materialinius nacionalinės baudžiamosios teisės aspektus ( 40 ). Ši nuostata taip pat neturi poveikio kompensacijos, mokamos nukentėjusiesiems už dėl neteisėtos veikos padarytą žalą, dydžiui – Pamatiniame sprendime nėra jokių nuostatų, kurios numatytų, kad atitinkamą sumą baudžiamosiose ir civilinėse bylose reikėtų apskaičiuoti skirtingai. Iš tiesų, siekiant apsaugoti nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų interesus, Pamatinis sprendimas paankstina atitinkamos kompensacijos mokėjimo laiką. Tai yra procesinis aspektas, kuris neturi jokio poveikio atsakingo asmens baudžiamajai atsakomybei. Tokiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo in malam partem principą taikyti šioje išvadoje pasiūlytam Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimui.

Išvada

70.

Todėl manau, kad į Tribunale di Firenze pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:

2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 9 straipsnio 1 dalies pirmojoje dalyje išdėstyta bendroji taisyklė turi būti aiškinama taip: kai valstybė narė nacionalinės teisės sistemoje numato, jog juridiniam asmeniui už neteisėtą veiką gali būti iškelta byla, ši valstybė narė dėl tos aplinkybės, kad pagal šią sistemą atsakomybė už tokią veiką gali būti kvalifikuojama kaip „netiesioginė ir papildoma“ ir (arba) kaip „administracinė“, negali būti atleista nuo pareigos taikyti minėto straipsnio nuostatas juridiniams asmenims, jei: 1) kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiama neteisėta veika, išdėstyti darant nuorodas į Baudžiamojo kodekso nuostatas; 2) atsakomybės už tokią veiką esminis pagrindas yra aplinkybė, kad neteisėtą veiką įvykdė fizinis asmuo; ir 3) juridiniams asmenims iškelta byla nagrinėjama baudžiamųjų bylų teismuose, jai taikomos Baudžiamojo procese kodekso nuostatos ir įprastai ji bus sujungta su baudžiamąja byla, iškelta vienam ar keliems fiziniams asmenims, kurie įtariami įvykdę atitinkamą neteisėtą veiką.

9 straipsnio 1 dalies antroje dalyje išdėstyta bendrosios taisyklės išimtis turi būti aiškinama siaurai. Jos negalima aiškinti taip, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje išdėstyta bendroji taisyklė netaikoma visoms su konkrečia nusikaltėlių kategorija, kaip antai juridiniais asmenimis, susijusioms byloms.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (OL L 82, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 72; toliau – Pamatinis sprendimas).

( 3 ) Žr. 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperėje posėdžiavusios Europos Vadovų Tarybos išvadų 32 punktą.

( 4 ) Žr. Pamatinio sprendimo 3 konstatuojamąją dalį.

( 5 ) Arba, kaip jis buvo išdėstytas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, „no soul to damn, no body to kick“.

( 6 ) Teismo posėdyje buvo patvirtinta, kad toks atleidimas nuo atsakomybės netaikomas nei vienam šios išvados 19 punkte nurodytų juridinių asmenų.

( 7 ) 1989 m. liepos 28 d. Įstatyminis dekretas dėl Baudžiamojo proceso kodeksą įgyvendinančių, suderinančių ir su juo susijusių pereinamojo laikotarpio nuostatų.

( 8 ) Taip nurodoma nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Iš nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų gali būti šeši asmenys, kurie kaltinami įvykdę nagrinėjamas nusikalstamas veikas, ir į tai atsižvelgta vardijant bylos šalis šios išvados tituliniame lape.

( 9 ) Šiuo atžvilgiu žr. informaciją, susijusią su Amsterdamo sutarties įsigaliojimo data, paskelbtą OL L 114, 1999, p. 56.

( 10 ) 2009 m. gruodžio 1 d.

( 11 ) 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas X (C-507/10, Rink. p. I-14241). Žr. 18–22 punktus.

( 12 ) Pagal Protokolo 10 straipsnio 3 dalį 10 straipsnio 1 dalyje išdėstyta pereinamojo laikotarpio nuostata nustos galioti, jei nebus pakeistas ją įtvirtinantis dokumentas, po penkerių metų nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. 2014 m. lapkričio 30 d.

( 13 ) 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/80/EB dėl kompensacijos nusikaltimų aukoms (OL L 261, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 65).

( 14 ) Šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Dell’Orto (C-467/05, Rink. p. I-5557) 57 punktą.

( 15 ) Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnį.

( 16 ) Žr. šios išvados 36 punktą.

( 17 ) Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo WWF Italia ir kt. (C-60/05, Rink. p. I-5083) 18 punktą.

( 18 ) Žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Eredics ir Sápi (C-205/09, Rink. p. I-10231) 38 punktą.

( 19 ) Dėl situacijos Italijoje žr. šios išvados 35 punktą.

( 20 ) Šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. generalinės advokatės J .Kokott išvados, pateiktos sujungtose bylose Gueye ir Sánchez (C-483/09 ir C-1/10, Rink. p. I-8263), 39 punktą.

( 21 ) Žr. šios išvados 12 punktą.

( 22 ) Žr. 2010 m. spalio 5 d.Corte Suprema di Cassazione (Aukščiausiojo kasacinio teismo) sprendimo Cass. pen. Nr. 2251/11 11.2.2 punktą, kuriame šis teismas fizinių asmenų padarytą nusikalstamą veiką įvardijo kaip „esminę prielaidą“ (italų k. – „presupposto fondamentale“) juridinio asmens, atsakingo už jų veiksmus, atsakomybei kilti.

( 23 ) Bylų sujungimo (akivaizdžiai) nebus, jeigu taikomos įstatyminio dekreto 8 straipsnio nuostatos, o byla iškelta tik juridiniam asmeniui.

( 24 ) Žr. 22 išnašoje minėto teismo sprendimo 11.2.5 punktą.

( 25 ) Žr. šios išvados 49 punktą.

( 26 ) Šiuo klausimu žr. 20 išnašoje minėto 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Gueye ir Sánchez 57 ir 58 punktus. Nors šis sprendimas susijęs su Pamatinio sprendimo 3 straipsnio aiškinimu, ir 3 straipsnis, ir 9 straipsnis šiame Pamatiniame sprendime įtvirtinti siekiant užtikrinti, kad į nukentėjusiųjų reikmes būtų atsižvelgiama ir jais rūpinamasi visapusiškai. Mano nuomone, šiuo atžvilgiu nėra pagrindo 9 straipsnį aiškinti kitaip nei 3 straipsnį.

( 27 ) Žr. šios išvados 11 punktą.

( 28 ) Žr. šios išvados 34 punktą.

( 29 ) Per teismo posėdį buvo diskutuota dėl 14 išnašoje minėto Teisingumo Teismo sprendimo Dell’Orto ir toje byloje pateiktos generalinės advokatės J. Kokott išvados. Nors Sprendimas Dell’Orto patvirtina, kad remiantis pažodiniu ir teleologiniu aiškinimu „nukentėjusysis“ gali būti tik fizinis asmuo, jame nėra nurodyta, kaip teisingai aiškinti sąvoką „nusikaltėlis“.

( 30 ) Žr. šios išvados 15 punktą.

( 31 ) Žr. šios išvados 31 punktą.

( 32 ) Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados 14 išnašoje minėtoje byloje Dell’Orto 81 ir 82 punktus.

( 33 ) Žr. 2000 m. liepos 11 d. Darbo grupės „Bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose“ ataskaitą (dokumento Nr. 10387/00 COPEN 54).

( 34 ) Tuo metu nagrinėjama formuluotė buvo „tam tikrais konkrečiais atvejais“. Nemanau, kad žodžio „konkrečiais“ išbraukimas būtų kuo nors reikšmingas.

( 35 ) Žr. 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Pupino (C-105/03, Rink. p. I-5285) 43 punktą.

( 36 ) Šiuo atžvilgiu žr. 35 išnašoje minėto Sprendimo Pupino 44 ir 47 punktus. Taip pat žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt. (sujungtos bylos C-397/01-C-403/01, Rink. p. I-8835) 118 ir 119 punktus.

( 37 ) Žr. Sprendimą X prieš Austriją, Peticija Nr. 1852/63, Yearbook 8, p. 190 ir 198. Taip pat žr. Sprendimą X prieš Jungtinę Karalystę, Peticija Nr. 6683/74, 3 D.R. 95.

( 38 ) Žr. Sprendimo Kokkinakis prieš Graikiją, Peticija Nr. 14307/88, Nr. 260-A, 51 punktą.

( 39 ) Žr. ESS 6 straipsnio 1 dalį.

( 40 ) Žr. šios išvados 34 punktą.