1. 

Kadangi politiniu ir teisiniu lygiu vykstančios diskusijos dėl to, ar būtina išplėsti valstybių narių galimybę savo teritorijoje riboti ar drausti genetiškai modifikuotus produktus ( 2 ), kuriems auginti visoje ar dalyje jų teritorijos buvo suteiktas leidimas, yra aktyvios kaip niekada ( 3 ), šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia galimybę apibendrinti esamą Sąjungos teisės padėtį.

2. 

Šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad būtų išaiškintas 2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/220/EEB ( 4 ), iš dalies pakeistos 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/27/EB ( 5 ), 26a straipsnis.

3. 

Šis straipsnis „Priemonės, skirtos išvengti netyčinio GMO atsiradimo“ išdėstytas taip:

4. 

Šiuo klausimu Komisija vieną po kitos priėmė dvi rekomendacijas. Visų pirma ji priėmė 2003 m. liepos 23 d. Rekomendaciją 2003/556/EB dėl nacionalinės strategijos ir gerosios patirties kūrimo, kad būtų užtikrintas genetiškai modifikuotų kultūrų ir tradicinių bei ekologiškų kultūrų sambūvis, gairių ( 6 ). Vėliau ši rekomendacija buvo panaikinta ir pakeista 2010 m. liepos 13 d. Komisijos rekomendacija dėl nacionalinių sambūvio priemonių, kuriomis siekiama išvengti netyčinio GMO atsiradimo tradicinėse ir ekologiškose kultūrose, rengimo gairių ( 7 ).

5. 

Šiose rekomendacijose pateikiami bendrieji principai, skirti padėti valstybėms narėms, kai jos nusprendžia priimti priemones, kuriomis siekiama užtikrinti tradicinių, ekologiškų ar kitų rūšių kultūrų sambūvį.

6. 

Šiuose dviejuose tekstuose Komisija pradeda nuo to, kad Sąjungoje neturi būti neleidžiama užsiimti kokia nors tradicinės, ekologinės žemdirbystės ar žemdirbystės naudojant GMO forma. Siekiant sudaryti galimybes vartotojams ir augintojams rinktis tarp šių trijų gamybos rūšių, reikia išsaugoti atskiras gamybos sistemas. Šiuo atžvilgiu sambūvio priemonėmis siekiama išvengti netyčinio GMO atsiradimo kituose produktuose, taigi ir galimų ekonominių nuostolių ( 8 ) bei genetiškai modifikuotų ir kitų kultūrų susimaišymo poveikio ( 9 ).

7. 

Pavyzdžiui, sambūvio priemonės gali būti izoliacinių atstumų nustatymas tarp genetiškai modifikuotų kultūrų laukų ir tų, kuriuose auginamos tradicinės ar ekologiškos kultūros, apsaugos zonų sukūrimas, žiedadulkių užtvarų įrengimas ar kultūrų sėjomainos sistemų pritaikymas ( 10 ).

8. 

Šioje byloje Consiglio di Stato (Italija) turi įvertinti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos nacionaliniai leidimai auginti GMO bus išduoti tik kai regionai priims sambūvio priemones, atitiktį Sąjungos teisei. Consiglio di Stato siekia, kad būtų išaiškintas direktyvos 26a straipsnio, skaitomo kartu su 2003 m. liepos 23 d. ir 2010 m. liepos 13 d. rekomendacijomis, turinys. Šiuo tikslu Consiglio di Stato pateikia Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Valstybei narei nusprendus, jog siekiant gauti leidimą auginti GMO, nors jie ir įrašyti į [bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą, numatytą Direktyva 2002/53/EB ( 11 )] (toliau – bendrasis katalogas), būtina laikytis bendro pobūdžio priemonių, galinčių užtikrinti kultūrų sambūvį su tradicinėmis ir ekologiškomis kultūromis, ar Direktyvos 2001/18 <...> 26a straipsnį, skaitomą kartu su [2003 m. liepos 23 d. rekomendacija] ir [2010 m. liepos 13 d. rekomendacija], reikia aiškinti taip, kad laikotarpiu, kol bus priimtos bendrosios priemonės: leidimą reikia išduoti į <...> bendrąjį katalogą įrašytiems GMO; ar prašymo išduoti leidimą nagrinėjimas turi būti atidėtas, kol bus priimtos bendrojo pobūdžio priemonės; ar leidimą reikia išduoti nustatant reikalavimus, kiekvienu konkrečiu atveju tinkamus užtikrinti, kad bus išvengta, nors ir netyčinio, genetiškai modifikuotų kultūrų, kurioms išduotas leidimas, atsiradimo tradicinėse ar ekologiškose kultūrose?

9. 

Šis klausimas kilo nagrinėjant ginčą tarp Pioneer Hi Bred Italia Srl (toliau – Pioneer) ir Ministero delle Politiche Agricole Alimentari e Forestali (Ūkio ir kaimo plėtros politikos ministerija) dėl pastarosios pranešimo, kuriuo Pioneer informuojama, kad ši ministerija negalėjo nagrinėti šios bendrovės prašymo leisti auginti genetiškai modifikuotus kukurūzų hibridus, išvestus iš MON 810 kukurūzų, jau įrašytus į bendrąjį katalogą, kol regionai nepriėmė teisės normų, galinčių užtikrinti tradicinių, ekologiškų ir genetiškai modifikuotų kultūrų sambūvį.

10. 

Formuluodama savo klausimą Consiglio di Stato, atrodo, visų pirma rėmėsi prielaida, kad valstybė narė gali teisėtai taikyti procedūrą, skirtą, kad nacionaliniu lygiu būtų leidžiama auginti GMO kultūrą, kai dėl jos jau gautas leidimas Sąjungos lygiu. Reikia visų pirma patikrinti, ar tokia prielaida yra teisinga.

11. 

Antra, išnagrinėsiu, ar valstybė narė gali teisėtai remtis kultūrų sambūvio planų regioniniu lygiu nepriėmimu, kai atsisako leisti auginti savo teritorijoje GMO, kuriam buvo gautas leidimas pagal Sąjungos teisę.

12.

Tiekti į rinką MON 810 kukurūzus buvo leista Monsanto Europe SA ( 12 ) prašymu, Sprendimu 98/294/EB ( 13 ).

13.

Pagal Direktyvos 2001/18 34 straipsnį, ši turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę vėliausiai 2002 m. spalio 17 d. Ja panaikinta ir pakeista Direktyva 90/220/EEB ( 14 ), pagal kurią buvo išduotas leidimas tiekti į rinką MON 810 kukurūzus.

14.

Toks produktas, kaip antai MON 810 kukurūzai, buvo nurodytas Direktyvos 2001/18 17 straipsnio 1 dalies b punkte kaip produktas, kurį leista tiekti į rinką pagal Direktyvą 90/220 iki 2002 m. spalio 17 d. Tačiau iki 2006 m. spalio 17 d.Monsanto Europe nepateikė kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai pranešimo pagal Direktyvos 2001/18 17 straipsnio 2 dalį. Taigi ši bendrovė neprašė atnaujinti sutikimo tiekti į rinką MON 810 kukurūzų pagal šios direktyvos 17 straipsnyje nustatytą procedūrą.

15.

Pagal Reglamento Nr. 1829/2003 7 ir 11 konstatuojamąsias dalis, jame numatyta vieninga Bendrijos leidimų išdavimo tvarka, taikytina, be kita ko, pašarams, kurių sudėtyje yra, kurie susideda arba yra pagaminti iš GMO, arba iš GMO pagamintiems pašarams, kurie bus naudojami kaip žaliava gaminti šiuos pašarus.

16.

Remdamasi šio reglamento nuostatomis Monsanto Europe pareiškė norą toliau tiekti MON 810 kukurūzus į rinką. Iš tikrųjų 2004 m. liepos 11 d. remdamasi Reglamento Nr. 1829/2003 20 straipsnio 1 dalies a punktu Monsanto Europe pranešė Komisijai apie MON 810 kukurūzus kaip apie „esamą produktą“, numatytą Reglamento Nr. 1829/2003 ( 15 ) III skyriaus I skirsnyje. 2007 m. gegužės 4 d. ji pateikė prašymą atnaujinti leidimą tiekti į rinką MON 810 kukurūzus pagal Reglamento 1829/2003 20 straipsnio 4 dalį. Pagal šio reglamento 23 straipsnio 4 dalį esamas leidimas toliau galioja per atnaujinimo procedūrą.

17.

2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Monsanto ir kt. ( 16 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1829/2003 20 straipsnio 1 dalis, pagal kurią leidžiama ir toliau naudoti joje numatytus produktus, apima ir produktų, apie kuriuos buvo pranešta, sėklų naudojimą ( 17 ).

18.

Iš šio reglamento 20 straipsnio 5 dalies matyti, kad „šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems produktams ir pašarams, kurių sudėtyje yra minėtų produktų arba iš kurių tie pašarai pagaminti, mutatis mutandis taikomos šio reglamento, ypač jo 21, 22 ir 34 straipsnių, nuostatos.

19.

Be to, reikia pažymėti, kad 2004 m. rugsėjo 8 d. Komisija patvirtino 17 iš MON 810 kukurūzų išvestų veislių įrašymą į bendrąjį katalogą, numatytą Direktyva 2002/53.

20.

Ryšys tarp Reglamentu Nr. 1829/2003 ir Direktyva 2002/53 įtvirtintų tvarkų konkrečiai nurodomas pastarosios 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta: „tačiau jeigu iš augalo veislės pagamintą medžiagą ketinama dėti į maistą, kuriam taikomas 3 straipsnis, arba į pašarus, kuriems taikomas <...> Reglamento Nr. 1829/2003 <...> 15 straipsnis, veislė pripažįstama tik tada, jei buvo patvirtinta remiantis tuo reglamentu“.

21.

Iš to matyti, kad MON 810 kukurūzams taikoma ne tik Reglamentu Nr. 1829/2003 numatyta tvarka, bet ir ta, kuri numatyta Direktyva 2002/53.

22.

Be to, Direktyvos 2001/18 26a straipsnis, kuris į ją buvo įterptas Reglamento Nr. 1829/2003 43 straipsnio 2 dalimi, yra bendroji nuostata, todėl taikomas GMO, kaip antai MON 810 ( 18 ).

23.

Pioneer yra tradicines ir genetiškai modifikuotas sėklas auginanti ir pasauliniu mastu jas platinanti bendrovė.

24.

Ji ketina auginti į bendrąjį katalogą įrašytas MON 810 kukurūzų veisles.

25.

2006 m. spalio 18 d. ji pateikė Ministero delle Politiche Agricole Alimentari e Forestali prašymą suteikti leidimą auginti minėtas veisles pagal 2001 m. balandžio 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 212 (decreto legislativo n. 212) ( 19 ) 1 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta:

„<…> Sėklų auginimui <…> turi pritarti Žemės ūkio ir miškų politikos ministras, priimdamas su Aplinkos ministru ir Sveikatos ministru suderintą aktą, atsižvelgęs į [genetiškai modifikuotų veislių sėklų komisijos] nuomonę, kuriame nustatomos priemonės, galinčios užtikrinti, kad iš genetiškai modifikuotų veislių sėklų išaugintos kultūros nesusimaišys su iš tradicinių sėklų išaugintomis kultūromis ir nepadarys biologinės žalos tiesioginei aplinkai, atsižvelgiant į ekologiško ūkininkavimo, aplinkos, dirvožemio bei klimato ypatybes.“ ( 20 )

26.

2008 m. gegužės 12 d. Pranešimu Nr. 3734 Ministero delle Politiche agricole alimentari e forestali – Dipartimento delle Politiche di sviluppo economico e rurale della Repubblica Italiana (Ūkio ir kaimo plėtros politikos departamentas) informavo Pioneer, kad negalėjo nagrinėti jos prašymo leisti auginti genetiškai modifikuotus kukurūzų hibridus, jau įtrauktus į bendrąjį katalogą“, „kol regionai nepriėmė normų, galinčių užtikrinti genetiškai modifikuotų kultūrų sambūvį su tradicinėmis ir ekologiškomis kultūromis, kaip tai numatyta 2006 m. kovo 31 d. [Žemės ūkio ir miškų politikos ministerijos] aplinkraštyje [Nr. 269]“

27.

Reikia nurodyti nacionalinės teisės aktus, kuriais remiantis buvo priimtas toks sprendimas.

28.

2004 m. lapkričio 22 d. Dekretu įstatymu Nr. 279 (decreto-legge n. 279) ( 21 ), pakeistu ir pertvarkytu į 2005 m. sausio 28 d. Įstatymą Nr. 5 (legge n.5) ( 22 ), numatyta priimti sambūvio priemones atsižvelgiant į 2003 m. liepos 23 d. rekomendaciją.

29.

Dekreto įstatymo Nr. 279 3 straipsnyje numatyta, kad šios sambūvio priemonės priimamos nenorminio pobūdžio Ministero delle Politiche agricole alimentari e forestali dekretu, gavus Nuolatinės konferencijos, atsakingos už santykius tarp valstybės, regionų ir Trento bei Bolzano autonominių provincijų, pritarimą, kuris paskelbiamas gavus kompetentingų Parlamento komitetų nuomones.

30.

Pagal šį straipsnį ir Dekreto įstatymo Nr. 279 4 straipsnį šiame nenorminio pobūdžio priimtiname dekrete turi būti numatytos pagrindinės sambūvio nuostatos, kurių paisydami regionai patvirtina savo pačių kultūrų sambūvio planus, priimdami aktus ad hoc.

31.

Pagal Dekreto įstatymo Nr. 279 4 straipsnio 1dalį kiekvienas regionas ir autonominė provincija priima kultūrų sambūvio planą, kuriame įtvirtinamos sambūvio įgyvendinimo techninės taisyklės ir numatomos priemonės, kuriomis užtikrinamas teritorinių vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas remiantis subsidiarumo, diferenciacijos ir proporcingumo principais.

32.

To paties dekreto įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad kol bus priimti įvairūs sambūvio planai, genetiškai modifikuotų kultūrų, išskyrus tas, kurios skirtos tyrimams ir eksperimentams, auginti neleidžiama.

33.

2006 m. kovo 17 d. sprendime, kurį išnagrinėjęs Markė regiono pateiktą skundą priėmė Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas), konstatuota, kad Dekreto įstatymo Nr. 279 3 ir 8 straipsniai neatitinka Konstitucijos.

34.

Konkrečiai dėl šio dekreto įstatymo 4 straipsnio jis nusprendė, kad juo pažeidžiama regionų teisėkūros kompetencija žemės ūkio srityje, nes šioje srityje regionai turi teisę nustatyti kultūrų sambūvio principo taikymo tvarką atskirų regionų teritorijose, kurios akivaizdžiai skiriasi morfologiniu ir gamybiniu požiūriais.

35.

Minėto dekreto įstatymo 8 straipsnį Corte costituzionale pripažino neatitinkančiu Konstitucijos, nes jis buvo neatsiejamas su nuostatų, kurios pripažintos neteisėtomis.

36.

Tad tebegalioja Dekreto įstatymo Nr. 279 1 ir 2 straipsniai, iš kurių matyti teisės aktų leidėjo valia pasinaudoti galimybe imtis reikalingų priemonių siekiant išvengti netyčinio GMO atsiradimo kitose kultūrose, kaip antai tradicinėse ar ekologiškose.

37.

Priėmus minėtą 2006 m. kovo 17 d. Konstitucinio Teismo sprendimą, Ministero delle Politiche Agricole Alimentari e Forestali2006 m. kovo 31 d. priėmė Aplinkraštį Nr. 269, kuriame pripažino, kad šiuo sprendimu nepaneigiamas draudimo auginti GMO, kol bus priimti sambūvio planai, teisėtumas ir kad Dekreto įstatymo Nr. 279 8 straipsnio pripažinimas neatitinkančiu Konstitucijos turi būti suprantamas taip, kad jei draudimas auginti GMO ir toliau galioja, reikia numatyti, jog regiono ar provincijos valdžios institucija gali vykdyti jai priskirtas funkcijas šioje srityje.

38.

Šio aplinkraščio 4 punkte buvo pabrėžta, kad po to, kai patys autonominiai regionai ir provincijos priima nuostatas dėl sambūvio, dar turi būti taikoma GMO kultūrų auginimo leidimo procedūra, paisant Įstatyminio dekreto Nr. 212/2001 nuostatų, pagal kurias reikalaujama, kad leidimą išduotų ministerija.

39.

Minėto aplinkraščio 5 punkte Ministero delle Politiche Agricole Alimentari e Forestali daro išvadą, kad:

40.

Minėtu 2008 m. gegužės 12 d. pranešimu buvo paisoma to, kas numatyta 2006 m. kovo 31 d. Aplinkraštyje Nr. 269.

41.

Pioneer pateikė ypatingąjį skundą Respublikos Prezidentui dėl šio pranešimo panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šios išvados 8 punkte nurodytą klausimą.

42.

Vykstant šiai prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai rašytines pastabas pateikė Pioneer, Italijos vyriausybė ir Ispanijos vyriausybė bei Komisija. Teismo posėdis, kuriame dalyvavo Pioneer, Italijos vyriausybė ir Komisija, įvyko 2012 m. kovo 21 d.

43.

Prieš nagrinėjant, kaip reikia suprasti Direktyvos 2001/18 26a straipsnį, būtina patikrinti, ar valstybė narė gali teisėtai nacionaline leidimo auginti GMO išdavimo tvarka pakeisti Sąjungos teisėje numatytą tvarką. Kaip sutiko pati Italijos vyriausybė per teismo posėdį, atsakymas, manau, yra neigiamas.

44.

Kaip jau matėme, genetiškai modifikuotų kukurūzų MON 810 veislių sėklų naudojimas ir prekyba gali būti pripažinti leidžiamais Sąjungoje remiantis dvejopu pagrindu.

45.

Tai pirmiausia leidžiama, pagal Reglamentą Nr. 1829/2003, jeigu šios veislės yra „esami produktai“, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 20 straipsnį. Produktas, kuriam taikoma ši leidimo išdavimo procedūra, gali būti naudojamas Sąjungoje ir juo gali būti joje prekiaujama. Genetiškai modifikuotų pašarų atveju tai matyti iš šio reglamento 16 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta, kad „niekam neleidžiama išleisti į rinką, naudoti arba perdirbti 15 straipsnio 1 dalyje nurodyto produkto, jeigu tam produktui pagal šio skirsnio nuostatas neišduotas leidimas ir nesilaikoma atitinkamų leidimo išdavimo sąlygų“. Be to, Reglamento Nr. 1829/2003 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „šiame reglamente nustatyta tvarka suteiktas leidimas galioja [visoje] Bendrijoje“

46.

Taip pat, šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje pateikiama nuoroda, kad „saugaus ir sveiko maisto bei pašarų laisvas judėjimas yra pagrindinis vidaus rinkos aspektas, turintis didelės įtakos piliečių sveikatai ir gerovei, jų socialiniams bei ekonominiams interesams“, reiškia, jog nuo to momento, kai pagal šiame reglamente numatytą tvarką produktai moksliškai įvertinami ir padaroma išvada, kad nėra neigiamo poveikio sveikatai ir aplinkai, todėl juos leista pateikti į rinką, tokiu leidimu suteikiama galimybė laisvai tarp valstybių narių judėti atitinkamiems maisto produktams ir pašarams.

47.

Genetiškai modifikuotų kukurūzų MON 810 veislių sėklų naudojimas ir prekyba yra, antra, leidžiami Sąjungoje, jeigu šios veislės buvo įtrauktos į bendrąjį katalogą, reglamentuojamą Direktyva 2002/53.

48.

Iš tikrųjų pagal šios direktyvos 11 konstatuojamąją dalį „Bendrijoje turi būti laisvai prekiaujama sėklomis, kurioms taikoma ši direktyva, kai tik jos paskelbiamos Bendrajame kataloge“. Taigi šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, „kad nuo 17 straipsnyje minimos datos veislių, priimtų [įtrauktų] laikantis šios direktyvos nuostatų ar šią direktyvą atitinkančių principų, publikacijos [paskelbimo] sėkloms negalioja jokie prekybos apribojimai, taikomi pačiai veislei“.

49.

Nei Reglamentu Nr. 1829/2003, nei Direktyva 2002/53 valstybėms narėms neleidžiama nacionaliniame plane nustatyti papildomo grėsmės, kurią GMO gali kelti aplinkai ar sveikatai, kontrolės mechanizmo, dėl kurio valstybės narės kompetentinga institucija išduoda arba atsisako išduoti leidimą auginti jos teritorijoje. Pagal šiuo metų galiojančią Sąjungos teisę sistema, kuria reglamentuojamas GMO pateikimas į rinką Sąjungoje, grindžiamas Sąjungos lygiu išduotu leidimu, kuris suteikia teisę laisvai naudoti atitinkamus GMO ir jais prekiauti valstybėse narėse. Todėl Įstatyminio dekreto Nr. 212/2001 1 straipsnio 2 dalis prieštarauja Sąjungos teisės aktais numatytai sistemai, nes pagal ją siekiant auginti GMO sistemiškai reikalingas nacionalinis leidimas.

50.

Taigi, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma turėtų atsakyti, kad GMO, kaip antai iš MON 810 kukurūzų išvestiems genetiškai modifikuotiems hibridams, įtrauktiems į Direktyva 2002/53 reglamentuojamą bendrąjį katalogą, kuriems buvo išduoti leidimai visų pirma kaip sėkloms auginimo tikslams ir apie kuriuos Reglamento Nr. 1829/2003 20 straipsnyje numatyta tvarka pranešta kaip apie esamus produktus, ir dėl kurių vėliau pateiktas nagrinėjamas prašymas atnaujinti leidimą, negali būti taikoma nacionalinio leidimo procedūra.

51.

Jei valstybė narė po to, kai buvo išduotas GMO leidimas Sąjungos lygiu, nustato grėsmę aplinkai ir sveikatai ir siekia, kad į šią grėsmę būtų atsižvelgta, ji turi naudoti vieną iš Sąjungos teisės aktuose šiam tikslui numatytų procedūrų. Jeigu pagrindinės bylos aplinkybėmis atsižvelgsime į Direktyvą 2002/53 ir Reglamentą Nr. 1829/2003, šios procedūros yra tokios.

52.

Pagal Direktyvos 2002/53 16 straipsnio 2 dalį:

„Pateikus paraišką <...> valstybei narei gali būti suteikta teisė uždrausti vartoti veislę visoje ar tam tikroje jos teritorijos dalyje, arba nustatyti tam tikras sąlygas šiai veislei auginti, c punkte numatytais atvejais, pagal produktų, kurie yra tokio auginimo rezultatas, vartojimo sąlygas:

<…>

53.

Be to, tos pačios direktyvos 18 straipsnyje numatyta, kad „jeigu nustatoma, kad veislės, įtrauktos į bendrąjį <...> katalogą, auginimas bet kurioje valstybėje narėje galėtų kenkti augalų sveikatai auginant kitas veisles ar rūšis, ar kelti grėsmę aplinkai ar žmogaus sveikatai, tai valstybei narei, jos prašymu, galėtų būti suteikta teisė <...> uždrausti pardavinėti tos veislės sėklas ar dauginamąją medžiagą visoje ar dalyje jos teritorijos. Jeigu žalingų organizmų išplitimo pavojus ar grėsmė žmogaus sveikatai ar aplinkai yra akivaizdūs, minėta valstybė narė gali sankcionuoti tokį uždraudimą iš karto, pateikusi prašymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas. Tas sprendimas dėl genetiškai modifikuotos veislės priimamas per tris mėnesius <...>“.

54.

Kalbant apie Reglamentu Nr. 1829/2003 numatytas procedūras, reikia pažymėti, jog būtina remtis jo 22 straipsniu, kuriuo leidžiamas, kiek tai susiję su genetiškai modifikuotais pašarais ( 23 ), leidimų keitimas, sustabdymas ir panaikinimas Europos maisto saugos tarnybos iniciatyva arba valstybės narės ar Komisijos prašymu.

55.

Be to, valstybės narės kilus pavojui gali priimti priemones pagal šio reglamento 34 straipsnį, kuriame numatyta, kad „jei akivaizdu, kad produktai, kuriems leidimai išduoti remiantis šio reglamento nuostatomis, gali kelti rimtą pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai <...> Reglamento (EB) Nr. 178/2002 ( 24 ) 53 ir 54 straipsniuose numatyta tvarka imamasi priemonių“. Minėtame Sprendime Monsanto ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė: „remiantis Reglamento Nr. 1829/2003 34 straipsniu valstybėms narėms, ketinančioms imtis skubių priemonių, numatytas reikalavimas be skubos nustatyti situaciją, dėl kurios gali atsirasti rimtas pavojus, keliantis akivaizdžią grėsmę žmonių ir gyvūnų sveikatai ar aplinkai“ ( 25 ).

56.

Tačiau valstybės narės negali remtis direktyvos 26a straipsniu, kuriuo, prisiminkime, joms suteikiama galimybė imtis atitinkamų priemonių, kad išvengtų netyčinio GMO atsiradimo kituose produktuose ir apskritai sutrukdytų auginti savo teritorijoje GMO, kurį auginti leista pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir kuris įtrauktas į bendrąjį katalogą pagal Direktyvą 2002/53. Priemonių, skirtų užtikrinti įvairių rūšių kultūrų sambūvį, tikslas šiuo atveju turi būti aiškiai atskirtas nuo ką tik aptartomis procedūromis siekiamo tikslo.

57.

Kaip numatyta 2003 m. liepos 23 d. ir 2010 m. liepos 23 d. rekomendacijose, sambūvio priemonėmis siekiama išsaugoti žemdirbystės formų įvairovę siekiant sudaryti galimybes, pirma, gamintojams rinktis, kokioms kultūrų rūšims jie nori teikti pirmenybę, ir, antra, vartotojams rinktis, kokius maisto produktus, genetiškai modifikuotus, ar ne, jie nori vartoti. Tikrasis tokių pasirinkimų įgyvendinimas siejamas su priemonių, užtikrinančių atskirų gamybos šakų egzistavimą, priėmimu.

58.

Be to, siekiant išvengti netyčinio GMO atsiradimo kituose produktuose, sambūvio priemonės leidžia išvengti ekonominių nuostolių, kurie galėtų dėl jų atsirasti tradicinių ir ekologiškų kultūrų gamintojams, ypač kai viršijama teisės aktuose nustatyta ženklinimo riba, nuo kurios turi būti nurodomas GMO buvimas.

59.

Direktyvos 2001/18 26a straipsnyje numatytomis sambūvio priemonėmis šiuo aspektu iš esmės siekiama sudaryti galimybes koegzistuoti įvairioms žemdirbystės formoms. Kaip jau buvo nurodyta, sambūvio priemonės gali būti izoliacinių atstumų nustatymas tarp genetiškai modifikuotų kultūrų laukų ir tų, kuriuose auginamos tradicinės ar ekologiškos kultūros, apsaugos zonų sukūrimas, žiedadulkių užtvarų įrengimas ar kultūrų sėjomainos sistemų pritaikymas.

60.

Grindžiamas siekiu užtikrinti įmanomomis geriausiomis sąlygomis įvairių rūšių kultūrų koegzistavimą, o ne siekiu apskritai drausti tam tikrą kultūrą dėl priežasčių, susijusių su sveikatos ar aplinkos apsauga, Direktyvos 2001/18 26a straipsnis dėl to akivaizdžiai skiriasi nuo procedūrų, kurios leidžia valstybėms narėms dėl šių priežasčių drausti auginti GMO jų teritorijose.

61.

Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad dėl tam tikrai geografinei zonai būdingų savybių, kaip antai klimato sąlygos, topografija, derliaus nuėmimo būdai ir sėjomainos sistemos arba ūkių struktūros, vien techninių priemonių priėmimo gali neužtekti siekiant išvengti netyčinio GMO atsiradimo tradicinėse ar ekologiškose kultūrose. Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2001/18 26a straipsnis gali būti aiškinamas kaip leidžiantis valstybei narei uždrausti auginti GMO konkrečioje jos teritorijos zonoje ( 26 ). Pagal proporcingumo principą, siekiant pasinaudoti tokia galimybe, vis dėlto reikėtų griežtai įrodyti, kad kitų priemonių neužtenka, kad toje zonoje būtų galima kontroliuoti GMO buvimą kaimyninėse tradicinėse ar ekologiškose kultūrose.

62.

Kitais nei šios specialios aplinkybės atvejais ir to neįrodžiusi valstybė narė negali remtis Direktyvos 2001/18 26a straipsniu, kad uždraustų auginti jos teritorijoje GMO, kurį leista auginti pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir kuris įtrauktas į bendrąjį katalogą pagal Direktyvą 2002/53.

63.

Atsižvelgdamas į šias pastabas, susijusias su tuo, kaip, mano nuomone, reikia aiškinti Direktyvos 2001/18 26a straipsnį, manau, kad šis straipsnis taip pat neleidžia valstybei narei drausti auginti tokį GMO jos teritorijoje laukiant, kol nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiu bus priimtos sambūvio priemonės.

64.

Išskyrus tai, kad pagal Direktyvos 2001/18 26a straipsnį valstybėms narėms numatyta tik galimybė priimti sambūvio priemones, svarbu pažymėti, kad, jei būtų pripažinta priešingai, būtų nustatyta papildoma sąlyga Sąjungos lygiu dėl leidžiamo GMO tiekimo į rinką, priklausanti nuo reakcijos, kurią prireikus pademonstruotų valstybės narės dėl sambūvio priemonių priėmimo, o tai prieštarautų Reglamentu Nr. 1829/2003 nustatytai sistemai.

65.

Be to, dėl tokio Direktyvos 2001/18 26a straipsnio aiškinimo valstybės narės galėtų uždrausti auginti jų teritorijoje GMO, kurį auginti leista pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir kuris įtrauktas į bendrąjį katalogą pagal Direktyvą 2002/53, nesilaikydamos šiuose teisės aktuose šiuo tikslu numatytų procedūrų, todėl toks aiškinimas padėtų lengvai apeiti šias procedūras.

66.

Žinoma, valstybės narės pagal Direktyvos 2001/18 26a straipsnį gali bet kuriuo momentu, paisydamos proporcingumo principo, priimti, arba nacionaliniu, regioniniu, arba vietos lygiu priemones, skirtas užtikrinti genetiškai modifikuotų, tradicinių ir ekologiškų kultūrų koegzistavimą. Tačiau valstybės narės negali remtis tuo, kad neparengė ir neįgyvendino sambūvio priemonių, nors ir dėl priežasčių, susijusių su įgaliojimų tarpusavyje pasiskirstymu, tam, kad kurį laiką draustų auginti jų teritorijose GMO, kurį leista auginti pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir kuris įtrauktas į bendrąjį katalogą pagal Direktyvą 2002/53.

67.

Todėl, atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/18 26a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo neleidžiama valstybei narei drausti auginti jos teritorijoje GMO, kurį leista auginti pagal Reglamentą Nr. 1829/2003 ir kuris įtrauktas į bendrąjį katalogą pagal Direktyvą 2002/53, kol nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiu bus priimtos priemonės, skirtos išvengti netyčinio GMO atsiradimo kitose kultūrose.

68.

Atsižvelgdamas į prieš tai nurodytas aplinkybes, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti Consiglio di Stato:

Genetiškai modifikuotiems organizmams, kaip antai iš MON 810 kukurūzų išvestiems genetiškai modifikuotiems hibridams, kuriems buvo išduoti leidimai visų pirma kaip sėkloms auginimo tikslams pagal 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyvą 90/220/EEB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir apie kuriuos laikantis 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų buvo pranešta kaip apie esamus produktus, ir vėliau dėl kurių pateiktas nagrinėjamas prašymas atnaujinti leidimą ir kurie buvo įtraukti į bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą, numatytą 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 2002/53/EB, iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 1829/2003, negali būti taikoma nacionalinio leidimo procedūra.

2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/220/EEB, iš dalies pakeistos 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/27/EB, 26a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo neleidžiama valstybei narei drausti auginti tokius genetiškai modifikuotus organizmus jos teritorijoje laukiant, kol nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiu bus priimtos priemonės, skirtos išvengti netyčinio genetiškai modifikuotų organizmų atsiradimo kitose kultūrose.