Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

Įvadas

1. Dimensione Direct Sales Srl (toliau – Dimensione ) yra Bolonijoje (Italija) įsikūrusi įmonė. Dimensione prekiauja žymių kūrėjų sukurtų patalpų apstatymo prekių ir dizaino kūrinių (toliau – nagrinėjamos prekės) kopijomis; tam tikra jos rinkodaros dalis skirta Vokietijoje įsikūrusiems klientams. Ši rinkodara vykdoma pasinaudojant reklaminiais skelbimais ir priedais Vokietijos laikraščiuose, tiesioginiais reklaminiais laiškais ir interneto svetaine vokiečių kalba.

2. Nagrinėjamos prekės Vokietijoje įsikūrusiems pirkėjams parduodamos ir pristatomos per Italijos vežimo įmonę In. Sp. Em. Srl (toliau – Inspem ). Vokietijoje nagrinėjamos prekės laikomos autorių teisių saugomų taikomojo meno kūrinių kopijomis. Italijoje autorių teisių apsauga kūriniams netaikoma arba negali būti veiksmingai įgyvendinta.

3. Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar Vokietijos valdžios institucijos gali baudžiamojoje byloje, iškeltoje Inspem vadovui ir šios įmonės kontrolinio akcijų paketo savininkui T. A. J. Donner, remtis SESV 36 straipsniu(2), būtent jo nuostatomis, susijusiomis su pramonine ir komercine nuosavybe. Baudžiamoji byla susijusi su T. A. J. Donner vaidmeniu platinant nagrinėjamas prekes Vokietijoje, tariamai pažeidžiant Vokietijos autorių teisę. Klausimas dėl SESV 36 straipsnio kilo, nes neginčijama, kad patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra kiekybiniam importo tarp valstybių narių apribojimui pagal SESV 34 straipsnį lygiavertė priemonė. Todėl kyla klausimas, ar tai gali būti pateisinama pagal SESV 36 straipsnį.

4. Taigi bylos esmė susijusi su „pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos“ pagal SESV 36 straipsnį apimtimi ir tuo, ar tarptautinio sandorio atveju yra pakankamos sąsajos su Vokietijos Federacine Respublika, kad tas straipsnis būtų taikomas. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo pradinio klausimo, ar, atsižvelgiant į Vokietijos autorių teisės taikymo srities ratione loci , buvo pažeista išimtinė autoriaus teisė platinti kūrinį, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29)(3) 4 straipsnio 1 dalyje, įvertinant tai, kad minėta nuostata buvo suderinta platinimo teisių sąvoka.

5. Jeigu pažeidimas padarytas, tuomet kyla klausimas, ar dėl SESV 36 straipsnio taikymo būtų padalyta vidaus rinka arba neproporcingai ar savavališkai sutrukdyta prekybai.

6. Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje esančios frazės „bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“ reikšmė yra svarbi vidaus rinkai ir išorės prekybos santykiams. Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje suderinama nacionalinių taisyklių, susijusių su platinimo teisėmis, įvairovė. Be to, „platinimo“ pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį reikšmė ir taikymo sritis turi įtakos ir autorių teisių turėtojui ES prieinamoms teisių gynimo priemonėms, ir tarptautiniu lygmeniu prieinamai apsaugai nuo prekybos piratinėmis autorių teisių saugomomis prekėmis.

7. Atsižvelgiant į uždavinius, šiais laikais kylančius dėl internetinės rinkodaros ir elektroninės prekybos, ES autorių teisių apsaugai sukurtas nuostatas, kaip antai Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad šio aiškinimo pakaktų visiškai šių teisių apsaugai interneto eroje užtikrinti. 4 straipsnio 1 daliai turėtų būti suteikta dar viena reikšmė, kuri leistų nutraukti veiklą, kuri galėjo būti išaiškinta padedant valstybių narių muitinės įstaigoms prieš panaikinant prekių pasienio kontrolę ES viduje. Kitaip tariant, ES ir valstybėms narėms pagal TRIPS sutartį(4) tenkančios pareigos padėti užkirsti kelią vidaus rinkoje laisvai judančių autorių teisių saugomų kūrinių neteisėtų kopijų importui nebegalima įgyvendinti nacionalinių muitinių įstaigų prekėms taikomomis priemonėmis. Ši veikla dabar turi būti reguliuojama taikant suderintas ES nuostatas dėl autorių teisių.

8. Dėl tokių klausimų ir kartu dėl sunkumų taikant teritorialumo principą tarptautiniam nuotolinio pardavimo sandoriui Teisingumo Teismas turi galimybę apsvarstyti savo ankstesnę praktiką, susijusią su laisvu prekių judėjimu, atsižvelgdamas į naująsias ES taisykles dėl platinimo teisių, susijusių su autorių teisių saugomų kūrinių kopijomis.

I – Ginčas pagrindinėje byloje ir pateiktas prejudicinis klausimas

9. Vokietijos pilietis T. A. J. Donner savo veiklą vykdo iš esmės iš savo gyvenamosios vietos Vokietijoje. Nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 15 d. (toliau – nagrinėjamas laikotarpis) įmonė Dimensione , su kuria T. A. J. Donner bendradarbiavo, negavo autorių teisių turėtojų leidimo parduoti nagrinėjamas prekes Vokietijoje. Ji taip pat negavo leidimo jų parduoti Italijoje(5) .

10. Iki nagrinėjamo laikotarpio (maždaug nuo 1999 m. balandžio mėn.) T. A. J. Donner platino Dimensione pagamintas „Bauhaus“ stiliaus baldų kopijas, kurios iš Italijos būdavo pristatomos į sandėlį Vokietijoje. Paskui prekės būdavo parduodamos, o T. A. J. Donner įmonė Inspem jas pristatydavo pirkėjams Vokietijoje. Prokuratūrai pareiškus T. A. J. Donner kaltinimus dėl autorių teisių saugomų kūrinių komercinio naudojimo be leidimo, Amtsgericht Munchen nusprendė, kad tolesnių veiksmų nebus imtasi, jeigu T. A. J. Donner sumokės 120 000 eurų baudą.

11. Paskui Dimensione įsigijo sandėlį Vipitene (Italija). Ant kiekvienos parduotos prekės pakuotės buvo nurodomas ją užsisakiusio asmens vardas, pavardė ir adresas arba bent užsakymo numeris. Pagal pardavimo sąlygas pirkėjai privalėdavo arba patys atsiimti prekes, arba suorganizuoti jų atsiėmimą. Jei pirkėjas nepageidaudavo arba neturėdavo galimybės organizuoti pervežimo, Dimensione patardavo jam susisiekti su Inspem . Jeigu prekės būdavo užsakomos asmeniškai nesusisiekiant su Dimensione , pirkėjams būdavo pateikiamas reklaminis bukletas su Inspem siūlymu pervežti prekes iš Italijos į Vokietiją. Dimensione reklaminėje medžiagoje buvo nurodoma, kad pirkėjai įsigis baldus Italijoje, tačiau už juos sumokės, kai jie bus pristatyti į Vokietiją. Dimensione sąskaitas faktūras siųsdavo tiesiogiai pirkėjams.

12. Inspem vairuotojai už konkrečiam pirkėjui skirtas prekes sumokėdavo Dimensione , kai imdavo jas iš Vipitene esančio sandėlio. Paskui, pristačius prekes į Vokietiją, vairuotojas pasirūpindavo, kad pirkėjas jam sumokėtų prekės kainą kartu su pristatymo mokesčiu. Tačiau, pirkėjui atsisakius mokėti, Inspem veždavo prekę (-es) Dimensione atgal į Italiją ir Dimensione kompensuodavo Inspem prekių kainą bei sumokėdavo pristatymo išlaidas.

13. Dimensione ir pirkėjų sutarčiai taikoma Italijos teisė. Pagal Italijos teisę nuosavybės teisė į prekę iš Dimensione pereidavo pirkėjams Italijoje, Dimensione sandėlyje priskyrus prekę nurodytam klientui.

14. Kita vertus, pagal Vokietijos teisę nuosavybės teisė gali būti galutinai perduota tik kai pirkėjas gauna prekes, t. y. kai pirkėjui faktiškai perduodama teisė disponuoti preke. Tai įvykdavo Vokietijoje, kai pirkėjai, sumokėję Inspem vairuotojams, gaudavo iš jų prekes.

15. Dėl tokios naujos tvarkos T. A. J. Donner buvo iškelta baudžiamoji byla. Landgericht München II nuteisė jį už bendrininkavimą neteisėtai komerciniais tikslais naudojant autorių teisių saugomus kūrinius. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Landgericht taip pat nustatė, kad Dimensione platino nagrinėjamų kūrinių prekių kopijas, išleisdama jas į apyvartą.

16. T. A. J. Donner apskundė tokį sprendimą Bundesgerichtshof , be kita ko, teigdamas, kad dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pažeistas SESV 34 straipsnyje nustatytas draudimas taikyti kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemones ir dirbtinai padalytos rinkos. Nors prokuroras pritarė, kad dėl baudžiamosios bylos iškėlimo toks apribojimas atsirado, buvo teigiama, kad šis apribojimas pateisinamas remiantis SESV 36 straipsniu bei privaloma pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga.

17. Bundesgerichtshof nusprendė, kad reikia pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar laisvą prekių judėjimą reglamentuojančius SESV 34 ir 36 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius bausti, taikant nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatas, už bendrininkavimą neteisėtai platinant autorių teisių saugomus kūrinius(6), kai, kitoje valstybėje parduodant Vokietijoje autorių teisių saugomą kūrinį:

– šis kūrinys įvežamas į Vokietiją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės ir teisė faktiškai disponuoti juo perleidžiama Vokietijoje,

– nuosavybės teisė perleidžiama kitoje valstybėje narėje, kurioje autorių teisių apsauga kūriniui netaikoma arba negali būti įgyvendinta?“

18. Rašytines pastabas pateikė T. A. J. Donner, Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof , Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visi jie, išskyrus Čekijos vyriausybę, dalyvavo 2012 m. sausio 26 d. posėdyje.

II – Analizė

A – Pirminės pastabos

1. Pateikto prejudicinio klausimo apimtis

19. Bundesgerichtshof pateikė klausimą Teisingumo Teismui dėl SESV 34 ir 36 straipsnių išaiškinimo. Pateiktame prejudiciniame klausime nekalbama apie Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies, kurią Bundesgerichtshof prieš priimdamas nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išaiškino pats, reikšmę.

20. Nors vykstant prejudicinio sprendimo procedūrai Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti nacionalinių teismų pateikto ES teisės aiškinimo ar juo labiau kvestionuoti konstatuotų faktinių aplinkybių, šioje byloje SESV 36 straipsnio neįmanoma aiškinti neatsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį. Kadangi 4 straipsnio 1 dalyje visiškai suderinamos ES platinimo teisės, SESV 36 straipsniu galima remtis tik jeigu kalbama apie platinimą, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje. Be to, prokuroras remiasi SESV 36 straipsniu, siekdamas paneigti SESV 34 straipsniu pagrįstą gynybinę poziciją baudžiamojoje byloje. Todėl dar svarbiau išsamiai išanalizuoti visus taikytinus teisės principus.

21. Komisija taip pat pažymėjo, kad prieš atsakant į prejudicinį klausimą reikia nustatyti, kiek šioje byloje autoriaus platinimo teisė pažeista pagal Vokietijos teisę ar pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį. Komisijos teigimu, šios analizės rezultatas yra svarbus etapas atsakant į pateiktą prejudicinį klausimą, t. y. ar laisvo prekių judėjimo apribojimas, atsirandantis dėl T. A. J. Donner patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, gali būti pateisinamas autorių teisių apsauga.

22. Todėl šios išvados C dalyje išanalizuosiu Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies reikšmę, atsižvelgdamas į taikytinus ES autorių teisės bendruosius principus. Kadangi autorių teisė grindžiama teritoriniu požiūriu apribotų teisių sukūrimu, o šio principo taikymas glaudžiai susijęs su Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies aiškinimu, autorių teisėje taikomą teritorialumo principą nagrinėsiu šios išvados B dalyje. Šie klausimai, kaip ir SESV 36 straipsnio taikymas nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra problemos, kurią reikia išspręsti, esmė. SESV 36 straipsnio aiškinimo klausimas bus nagrinėjamas išvados D dalyje.

23. Galiausiai dėl to, kad esamos autorių teisių gynimo priemonės yra reglamentuojamos ES teisės aktais(7) ir kad, valstybėms narėms nusprendus įgyvendinti ES teisę baudžiamosiomis sankcijomis, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, taikomi atitinkami ES teisės principai, šios išvados E dalyje pateiksiu kai kurias pastabas šiuo klausimu.

2. Autorių teisės derinimas

24. Autorių teisės ES, kaip ir visur kitur, daugiausia reglamentuojamos nacionalinės teisės aktais. Šiuo metu pasaulyje galioja turbūt daugiau kaip 150 nacionalinės arba regioninės kilmės teritorinių autorių teisių sistemų(8) . Nemėginant išsamiai apibūdinti Sąjungos teisės aktų autorių teisių srityje, šioje byloje naudinga pateikti tokias pastabas.

25. Autorių teisės derinimas ES yra mišrus – dalinio ir visiško derinimo – procesas. Pavyzdžiui, kai kurioms vadinamosioms gretutinėms teisėms taikomas tik minimalus derinimas ES teisės aktais, taip paliekant valstybėms narėms nemažai diskrecijos(9) . Kita vertus, kai kurios kitos išimtinės teisės, kaip antai nurodytosios Direktyvos 2001/29 2–4 straipsniuose, suderintos visiškai.

26. Be to, Sąjungos lygmeniu iš dalies suderintos teisių gynimo priemonės, taikomos autorių teisių pažeidimų atveju. Pagal susijusias TRIPS sutarties ir Direktyvos 2004/48 nuostatas, jeigu autorių teisių pažeidimas padaromas ES arba už ES ribų, teisių turėtojai turi teisę į veiksmingas teisių gynimo priemones(10) . Tačiau ES teisės aktai dėl klastočių ir piratinių prekių(11) taikytini tik trečiųjų šalių atžvilgiu(12) . Šios aplinkybės yra svarbios nagrinėjamai bylai, nes TRIPS sutarties 51 straipsniu reikalaujama minimalios teisės sustabdyti neteisėtų kopijų importą į teritoriją, kurioje taikoma apsauga(13) . Tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik atliekant išorinę muitinės kontrolę, todėl nėra galimybės ja pasinaudoti prekių srautų ES viduje atžvilgiu.

27. Todėl autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimas iš esmės priklauso nuo nacionalinės teisės. Tai reiškia, kad jų buvimas ir įgyvendinimo sąlygos apibrėžiamos nacionalinėse priemonėse(14) ir šios teisės galioja ir gali būti įgyvendinamos tik valstybės, kurioje tokio įgyvendinimo siekiama, nacionalinėje teritorijoje.

28. Todėl nagrinėjamoje byloje tik pagal Vokietijos teisę sprendžiama, ar nagrinėjamos prekės šioje teritorijoje yra saugomos autorių teisių. Tačiau tai, ar toje teritorijoje vyko „platinimas“, reglamentuojama Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje.

29. Be to, valstybės narės neturi diskrecijos neįtraukti taikomojo meno kūrinių ir pramoninio dizaino bei modelių, kaip antai šioje byloje nagrinėjamų prekių, į autorių teisių apsaugos taikymo sritį(15) . Taip yra dėl Direktyvos 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos(16), pagal kurią valstybės narės privalo šioje srityje suteikti autorių teisių apsaugą.

30. Galiausiai autorių teisių srityje įstatymų kolizijos klausimams taikoma lex loci protectionis , kaip matyti iš Reglamento (EB) Nr. 864/2007 („Roma II“ reglamentas)(17) 8 straipsnio ir Berno konvencijos 5 straipsnio. Šis principas yra svarbus šioje byloje kilusiam ginčui, nes jis sudaro teisinį pagrindą valstybių narių kompetencijai dėl jų teritorijoje daromų autorių teisių pažeidimų.

3. Taikomojo meno kūrinių apsauga ES

31. Italijoje ilgą laiką buvo vengiama autorių teisių apsaugą taikyti taikomojo meno kūriniams(18) . Tačiau 2011 m. sausio 27 d. Sprendime Flos Teisingumo Teismas pagal Italijos teisę nuo 2001 m. balandžio 19 d. taikomą 10 metų moratoriumą dėl dizaino apsaugos pripažino nesuderinamu su Direktyvos 98/71 17 straipsniu(19) . Atrodo, kad tą patį Italijos įstatymą, kuris buvo pripažintas nesuderinamu su Direktyvos 98/71 17 straipsniu, prieš išsiųsdamas nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, savo nagrinėjamoje byloje svarstė Bundesgerichtshof (20) . Manau, Sprendimas Flos rodo, kad nors šioje byloje nagrinėjamos prekės nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo saugomos pagal Italijos teisę, apsauga joms galėjo būti taikoma pagal ES autorių teisę.

32. Be to, Sprendimas Flos priimtas po Sprendimo Peek and Cloppenburg (21) . Priimant Sprendimą Peek and Cloppenburg nei Teisingumo Teismas, nei generalinis advokatas nesirėmė Sprendimu Flos .

B – Teritorialumo principas autorių teisėje

33. Valstybių narių nacionalinės teisinės sistemos, tarptautinės konvencijos ir ES teisė grindžiamos prielaida, kad autorių teisė sukuria teritoriniu požiūriu apribotas teises. Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, autorių teisių teritorinio taikymo principas pripažįstamas tarptautinėje teisėje ir įtvirtintas EB sutartyje, „taigi šios teisės yra teritorinio pobūdžio, o vidaus teisė gali taikyti sankcijas tik už nacionalinėje teritorijoje atliktus veiksmus“(22) . Be to, teisės literatūroje papildomai aiškinama, kad teismai gali ginti teises, tik jeigu ir veikla vykdoma, ir jos poveikis rinkai atsiranda nacionalinėje teritorijoje. Praktiškai tai reiškia, kad teisių turėtojas siekia apsaugos pagal principą lex loci protectionis toje šalyje, kurioje kaltinama autorių teisių pažeidimu, šioje byloje nagrinėjamu atveju – Vokietijoje, ir šios šalies teismai dėl to, ar padarytas pažeidimas, sprendžia remdamiesi nacionaline teise. Šis įgyvendinimas taip pat gali apimti veiklą, kuri visa arba iš dalies vykdoma už nacionalinės teritorijos ribų(23) .

34. Tokie atvejai, lemiantys bent ribotą eksteritorialumą, paprastai būdingi vykdant veiklą, susijusią su nematerialiu apsaugos objektu, pvz., kūrinių transliavimu arba platinimu internetu. Tačiau panašių klausimų gali kilti dėl veiklos, susijusios su materialiomis intelektinės nuosavybės teisės saugomų kūrinių kopijomis, pvz., tarptautinės nuotolinės prekybos. Iki šiol Teisingumo Teismas šiuos klausimus tarptautinių sandorių kontekste yra nagrinėjęs dviem atvejais. Abiem atvejais Teisingumo Teismas patvirtino, kad jeigu veikla vykdoma už teritorijos, kurioje teisės buvo saugomos, ribų, tačiau buvo nukreipta į šią teritoriją, ji patenka į ES teise suderintų intelektinės nuosavybės teisės nuostatų taikymo sritį. Dvi bylos, kuriose tie atvejai nagrinėti, aprašytos toliau.

35. Byla L’Oréal ir kt. buvo susijusi, be kita ko, su prekių ženklų apsauga, kai pasiūlymai pirkti teikiami iš Europos ekonominei erdvei (EEE) nepriklausančios valstybės, tačiau prieinami EEE per elektroninę prekyvietę(24) . L’Oréal teigė, kad tokia veikla pažeidžiami jos europiniai prekių ženklai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis teismas turi nustatyti, ar visomis aplinkybėmis siūlymas pirkti arba reklaminis skelbimas elektroninėje prekyvietėje, prieinamoje iš teritorijos, kur ES prekių ženklas įregistruotas, yra skirtas šios teritorijos vartotojams. Tačiau prekių ženklo savininkas galėjo neleisti tokio pardavimo, siūlymų pirkti ar reklamos remdamasis Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti(25) 5 straipsniu arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo(26) 9 straipsniu.

36. Byla Stichting de Thuiskopie (27) buvo susijusi su autorių teisėmis ir Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu bei 5 dalimi. Tose nuostatose leidžiama taikyti su saugomų kūrinių kopijavimu asmeniniais tikslais susijusias autorių teisių išimtis, jeigu autoriai gauna teisingą kompensaciją. Vokietijoje įsikūrusi įmonė internetu prekiavo tuščiomis laikmenomis, o jos veikla buvo daugiausia skirta Nyderlandams. Teisingumo Teismas nusprendė taip:

„Direktyva 2001/29, visų pirma jos 5 straipsnio 2 dalies b punktas ir 5 dalis, turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuri numatė mokesčio už kopijavimo asmeniniam naudojimui, kurį turi mokėti saugomų kūrinių atgaminimo laikmenų gamintojas ar importuotojas, sistemą ir kurios teritorijoje daroma žala autoriams dėl to, kad joje gyvenantys pirkėjai naudoja jų kūrinius asmeniniam naudojimui, turi užtikrinti, kad šie autoriai iš tikrųjų gautų teisingą kompensaciją, skirtą šiai žalai atlyginti. Šiuo požiūriu vien tai, kad profesionalus atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų pardavėjas įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena pirkėjai, neturi įtakos pareigai pasiekti rezultatą (28) . Nesant galimybės užtikrinti, kad teisinga kompensacija bus surinkta iš pirkėjų, nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad šią kompensaciją būtų galima surinkti iš komercine veikla užsiimančio mokėtojo.“(29)

37. Byloje Stichting de Thuiskopie nagrinėtas pardavimo sandoris buvo panašus į pagrindinėje byloje nagrinėjamą pardavimo sandorį. Abiejose bylose teisinės tvarkos tikslas buvo sukurti tokią situaciją, kad platinimas būtų teisiškai aiškinamas kaip įvykęs užsienyje, o prekės – kaip kirtusios sieną importuojant privačiam naudojimui į kitą valstybę narę, kurioje galiojo autorių teisės, kuriomis remtasi. Abiejose bylose buvo kalbama apie nuotolinio pardavimo sutartį, skirtą toje kitoje valstybėje narėje įsikūrusiems klientams, o pagal pardavimo sutartį nuosavybės teisė perleista už valstybės narės, kurioje buvo taikoma autorių teisių apsauga, teritorijos ribų. Byloje Stichting de Thuiskopie taip pat figūravo vežimo įmonė, veikusi kaip pirkėjo įgaliotinė, nors jos vaidmuo buvo ribotesnis nei Inspem , nes ji neveikė kaip įgaliotinė, kurios tarpininkaujamas pirkėjas sumokėdavo pardavėjui.

38. Tačiau svarbu atskirti autorių teisių apsaugos prieinamumą tarptautiniams sandoriams civilinėse bylose ir baudžiamųjų sankcijų taikytinumą autorių teisių pažeidimams. Ir L’Oréal ir kt. , ir Stichting de Thuiskopie buvo civilinės bylos, kuriose intelektinės nuosavybės teisės saugomų teisių turėtojai nacionaliniame teisme savo vardu pareiškė civilinius ieškinius, siekdami civilinių teisių gynimo priemonių. Nagrinėjamoje byloje pagal Vokietijos teisę saugomas autorių teises siekia apginti prokuroras, ir tai daroma iškėlus baudžiamąją bylą.

39. Dėl akivaizdžių priežasčių išvadų, iš kurių sprendžiama, kad buvo padarytas autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimas, negalima tiesiogiai perkelti į baudžiamosios teisės kontekstą, t. y. kad dėl nagrinėjamo pažeidimo pažeidėjui būtų pagrįsta taikyti baudžiamąsias sankcijas. Vis dėlto minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinta, kad elgesiui ne nacionalinėje teritorijoje, kuris turi įtakos teritorijai, kurioje saugomos intelektinės nuosavybės teisės, gali būti taikomos ES teisės aktais suderintos intelektinės nuosavybės teisės normos.

C – Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalis

1. Pirminės pastabos

40. Autorių teisių apsaugos esmė – kad autorius turėtų ne tik neturtines teises, pripažįstamas tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje, bet ir spręstų, ar gali būti komerciniais tikslais naudojamas jo kūrinys ir kaip tai turi būti daroma. Ši pagrindinė padėtis teisės aktuose paverčiama įvairiomis išimtinėmis autoriaus teisėmis leisti arba uždrausti konkretų kūrinių naudojimą. Skirtingose teisinėse sistemose išimtinėms autorių teisėms apsaugoti ir reglamentuoti taikoma įvairi teisėkūros technika.

41. Šios teisės gali būti apibrėžiamos aiškiai arba numanomai, nurodant jų išimtis ir apribojimus. Be to, išimtinių teisių sistema gali būti grindžiama įvairiomis apibrėžtimis ir koncepcijų hierarchija. Pavyzdžiui, vienoje teisinėje sistemoje skolinimo ir nuomos teisė gali būti suprantama kaip įeinanti į platinimo teisę, o kitoje teisinėje sistemoje – kaip atskira teisė. Įvairiose valstybėse narėse taikomi skirtingi požiūriai turėjo didelę įtaką autorių teisės derinimo ES proceso fragmentiškumui.

42. Šiomis aplinkybėmis reikėtų pažymėti, kad daugelyje teisinių sistemų platinimo teisė, kuri neatsiejama nuo pagrindinės atgaminimo teisės(30), apibrėžiama tokiomis frazėmis kaip siūlymas pirkti, padarymas prieinamo arba išleidimas į apyvartą. Kai kurių šalių autorių teisių įstatymuos e neteisėtas saugomų kūrinių importas taip pat draudžiamas kaip veiklos forma, kurią apima platinimo teisė arba kuri iš šios teisės išplaukia(31) .

43. 1996 m. į Autorių teisių sutarties(32) 6 straipsnį įtraukta atskira tarptautinės teisės norma dėl platinimo teisės esmės. Pagal minėtą nuostatą „literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn“. Ši nuostata ES teisėje įgyvendinta Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalimi. Dabar nagrinėsiu šią nuostatą.

2. Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies reikšmė

44. Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies formuluotė šiek tiek skiriasi nuo atitinkamos Autorių teisių sutarties 6 straipsnio nuostatos. Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“. Autorių teisių sutarties 6 straipsnyje yra žodžiai „padaryti < ... > viešai prieinamus“, o Direktyvoje 2001/29 kalbama apie „bet kokį viešą < ... > platinimą“.

45. Nepaisydamas šio formuluočių skirtumo, remiuosi Teisingumo Teismo pozicija Sprendime Peek and Cloppenburg (33), kad Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti pagal atitinkamą Autorių teisių sutarties nuostatą. Be to, nors Autorių teisių sutartyje numatytos taisyklės, susijusios tik su minimaliu autorių teisių apsaugos lygiu, kurį susitariančiosios šalys sutiko suteikti, Sprendime Peek and Cloppenburg Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Direktyva 2001/29 nesiekiama nustatyti jokio didesnio autorių apsaugos lygio(34) .

46. Be to, kaip jau pažymėjau, manau, kad Direktyva 2001/29 visiškai suderinamos jos 2–4 straipsniuose numatytos trys išimtinės teisės, t. y. atgaminimo teisė, viešo paskelbimo visuomenei, nesančiai viešo paskelbimo vietoje, teisė ir platinimo teisė. Direktyvoje 2001/29 nenurodyta, kad valstybės narės nacionalinėje autorių teisėje gali nukrypti nuo šių nuostatų, išplėsdamos arba apribodamos jų taikymo sritį.

47. Skirtingai aiškindami 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą platinimo teisę, Bundesgerichtshof , šalys, Čekijos vyriausybė ir Komisija remiasi atsakymu, kurį Teisingumo Teismas pateikė į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje Peek and Cloppenburg . Jie visi pabrėžia nuosavybės teisės perleidimo svarbą Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos platinimo teisės suvokimui. Tačiau manau, kad ši diskusija mažai tepadeda.

48. Sprendime Peek and Cloppenburg Teisingumo Teismas atsakė į klausimą, iš esmės susijusį su tuo, kaip reikėtų suprasti kitokią platinimo formą nei pardavimas. Ta byla buvo susijusi su baldų kopijų, kurias pagamino Italijos įmonė, tačiau Vokietijoje šie baldai buvo saugomi autorių teisių, demonstravimu parduotuvių virtinose ir leidimu naudoti šias kopijas kitose vyriškų ir moteriškų drabužių parduotuvių vietose Vokietijoje. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo susijęs su tuo, kad daugumoje nacionalinių teisinių sistemų platinimo sąvoka apima su nuosavybės perleidimu nesusijusius atvejus. Teisingumo Teismas byloje Peek and Cloppenburg atmetė šį vadinamąjį visa apimantį aiškinimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad platinimas kitu nei parduodant būdu pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį galimas tik jeigu perleidžiama saugomo kūrinio originalo arba jo kopijos nuosavybės teisė(35) .

49. Nagrinėjamoje byloje kalbama apie platinimą parduodant. Neabejotina, kad prekės, dėl kurių pardavimo kilo su autorių teisėmis susijęs ginčas, yra parduodamos . Pardavimo esmė – nuosavybės perdavimas už atlygį. Todėl šioje byloje tikrasis klausimas yra tas, ar, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, dėl šio konkretaus pardavimo Vokietijoje pažeistos autorių teisės.

50. T. A. J. Donner ir Bundesgerichtshof šį klausimą vertina pagal civilinėje teisėje įtvirtintą nuosavybės perleidimo sampratą. T. A. J. Donner teigimu, Vokietijoje platinimo nebuvo, nes pagal sutarčiai taikytiną Italijos teisę daiktų nuosavybės teisė pirkėjams perduota Italijoje. Bundesgerichtshof teigia, kad lemiamas veiksnys buvo ne nuosavybės teisės perleidimas Italijoje, bet nagrinėjamų prekių perdavimas faktiškai valdyti, kurio pagal Vokietijos teisę reikalaujama, kad nuosavybės teisė būtų galutinai perduota. Tai įvyko Vokietijoje. Komisija taip pat teigia, kad platinimas vyko Vokietijoje, tačiau ne dėl perdavimo faktiškai valdyti, bet dėl to, kad nagrinėjamos prekės tapo viešai prieinamos tik Vokietijoje, kur pirkėjai sumokėdavo už jas T. A. J. Donner vairuotojams.

51. Mano nuomone, ES teisėje įtvirtintos platinimo sąvokos reikšmė pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį negali priklausyti nuo tokių veiksnių. „Roma II“ reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys negali pasirinkti nesutartinėms prievolėms, susijusioms su intelektinės nuosavybės teisėmis, taikytinos teisės. Suteikus galimybę pagal šalių pasirinktą pardavimo sutarties teisę spręsti, ar (ir kur) parduodant buvo išplatintos autorių teisių saugomų kūrinių kopijos, minėtas principas būtų pažeistas, o šalims būtų suteikta galimybė apeiti autorių teisių turėtojų teises(36) .

52. Taip pat suabejočiau, ar platinimas parduodant gali įvykti tik jeigu sandoris sėkmingai užbaigtas. Jeigu taip būtų, siūlymas pirkti autorių teisių saugomų kūrinių kopijas be autoriaus leidimo nereikštų platinimo. Tas pats pasakytina apie pirkimo išsimokėtinai sandorius. Pagal tuos sandorius nuosavybės perdavimas įvyksta gerokai vėliau nei perdavimas faktiškai valdyti.

53. Manau, platinimo parduodant sąvoką reikia aiškinti taip, kad autoriams būtų suteikiama praktinė ir reali jų kūrinių kopijų komercinio naudojimo kontrolė nuo kūrinio atgaminimo prekybos kanalais iki autorių teisių išnaudojimo pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį(37) . Todėl 4 straipsnio 1 dalies sąvoką „viešą < ... > platinimą parduodant“ reikia suprasti kaip reiškiančią tą patį, ką ir Autorių teisių sutarties 6 straipsnio 1 dalies žodžiai „padaryti < ... > viešai prieinamus, juos parduodant“.

54. Padarymas viešai prieinamo parduodant apima veiklos rūšių grandinę nuo siūlymo pirkti iki pardavimo sutarčių sudarymo ir įvykdymo. Kita vertus, manau, kad autoriams priklausanti išimtinio platinimo teisė neapima vien autorių teisių saugomų kūrinių kopijų reklamos, nereiškiančios siūlymo pirkti, nors šiuo atveju apsauga taikoma pagal prekių ženklų teisę.

55. Kalbant apie tarptautinius nuotolinio pardavimo sandorius, vertinimas, ar kopijos padaromos viešai prieinamos valstybėje narėje, kurioje siekiama įgyvendinti autorių teises, turi būti grindžiamas kriterijais, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo Sprendime L’Oréal ir kt. (38) Jeigu pardavėjo veikla skirta konkrečios valstybės narės vartotojams ir jis jiems sukuria arba padaro prieinamą konkrečią pristatymo tvarką ir mokėjimo būdą, kurį taikant vartotojai toje valstybėje narėje gali įsigyti autorių teisių saugomų kūrinių kopijų, tuomet toje valstybėje narėje vyksta platinimas parduodant(39) . Interneto svetainės vokiečių kalba buvimas, Dimensione rinkodaros medžiagos turinys ir nuolatinis šios įmonės bendradarbiavimas su Inspem , įtraukta į pardavimą ir pristatymą į Vokietiją, rodo buvus tikslingus veiksmus. Svarbu tai, ar pardavėjas yra sukūręs tikslinį pardavimo ir platinimo kanalą pirkėjams, kad šie įsigytų pirkėjo valstybėje narėje autorių teisių saugomų kūrinių.

56. Šiuo atžvilgiu kopijų pristatymo organizavimo būdas turi šalutinę reikšmę. Platinimas parduodant iš A valstybės narės tikslinei B valstybės narės tikslinei grupei vyksta, net jeigu pagal platinimo schemą kūrinių kopijos pristatomos paštu arba per platinimo tarnybą. Tačiau vežėjo dalyvavimo pardavimo sandoryje mastas turi įtakos klausimui, ar vežėją reikia laikyti platinimo schemos dalyviu, ar tik Direktyvos 2001/29 8 straipsnyje nurodytu tarpininku(40), kurio paslaugomis naudojasi trečiasis asmuo. Tokiam tarpininkui gali būti taikomi draudimai, tačiau ne sankcijos pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą Direktyvos 2004/48 11 straipsnio nuostatą.

57. Kita vertus, jeigu pardavėjas A valstybėje narėje nesukuria specialaus kanalo B valstybės narės pirkėjams siekdamas užtikrinti prieigą prie B valstybėje narėje autorių teisių saugomų kūrinių, platinimo parduodant B valstybėje narėje negali būti(41) .

58. Atsižvelgdamas į šią analizę, manau, jog Bundesgerichtshof nesuklydo, konstatavęs, kad Vokietijoje vyko platinimas parduodant, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, nors nepritariu motyvams, kuriais remdamasis jis priėjo prie tokios išvados. Kaip Teisingumo Teismas Sprendime L’Oréal ir kt. aiškino atitinkamas ES prekių ženklų teisės nuostatas, kad apibrėžtų tikslinį elgesį, ir Sprendime Stichting de Thuiskopie  – Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą bei 5 dalį, kad pasiektų tą patį tikslą, taip panašiai reikia aiškinti ir Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, visų pirma atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės teisei dėl interneto prekybos tenkantį uždavinį. Be to, kaip minėjau išvados įvade, nesant nacionalinių muitinės procedūrų prekybai ES viduje neteisėtomis autorių teisių saugomų kūrinių kopijomis sustabdyti, vienintelis būdas pasirūpinti, kad ES ir jos valstybės narės laikytųsi savo įsipareigojimų pagal tarptautinę autorių teisę, – užtikrinti, kad ES derinimo priemonės būtų aiškinamos laikantis šių taisyklių.

D – Dėl SESV 34 ir 36 straipsnių aiškinimo

1. Klasikinė Teisingumo Teismo praktika dėl SESV 36 straipsnio ir paslėpti prekybos apribojimai

59. Šioje byloje nenagrinėjama klasikinė pagal SESV 36 straipsnį kilusi problema – nustatyti, ar autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas jas išnaudoja pateikdamas atitinkamus kūrinius ES valstybės narės rinkai arba vykdydamas kokią nors kitą veiklą, kuri nebeleidžia remtis šiomis teisėmis(42) . Atvirkščiai, aišku, kad nagrinėjamų prekių autorių teisių turėtojai nesiėmė jokių veiksmų, dėl kurių jų teises būtų galima laikyti išnaudotomis(43) . Be to, kaip jau minėjau, ES teisėje, kaip Teisingumo Teismas ją išaiškino Sprendime Flos , tebekyla abejonių, ar nagrinėjamos prekės Italijos rinkai buvo pateiktos teisėtai(44) .

60. Tai reiškia, kad jeigu T. A. J. Donner būtų viešai platinęs kūrinius, pažeisdamas Direktyvą 2001/29, Teisingumo Teismas neleistų prokurorui remtis SESV 36 straipsniu tik jeigu taip būtų sukurta dirbtinė kliūtis valstybių narių tarpusavio prekybai(45) arba jeigu nagrinėjamomis nacionalinės autorių teisės normomis asmenys būtų diskriminuojami dėl pilietybės(46) arba dėl prekių geografinės kilmės(47) .

61. Tačiau Teisingumo Teismo praktika, kuria rėmėsi T. A. J. Donner ir kuria nustatyti SESV 36 straipsnio veikimo apribojimai, neturi tiesioginės reikšmės pagrindinei bylai, arba bent jau neatrodo, kad galėtų paremti jo argumentus.

62. Sprendime Komisija prieš Airiją (48) patvirtinama pozicija, kad nukrypimą nuo laisvo prekių judėjimo principo reikia aiškinti griežtai, tačiau ji pati nepadeda aiškinti SESV 36 straipsnio, kuris yra svarbus šiai bylai.

63. Sprendime Merck prieš Stephar ir Exler (49) tam tikro vaisto patento turėtojui A valstybėje narėje buvo uždrausta remtis SESV 36 straipsniu siekiant sustabdyti to paties produkto importą iš B valstybės narės, kur produktas negalėjo būti apsaugotas patento. Taip buvo todėl, kad patento turėtojas A valstybėje narėje pasirinko pateikti produktą B valstybės narės rinkai, nors patentinė apsauga ten nebuvo taikoma. Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisių turėtojas, kuris nusprendžia taip elgtis, tokiu atveju privalo susitaikyti su tokio savo pasirinkimo padariniais, susijusiais su laisvu produkto judėjimu bendrojoje rinkoje. Priešinga išvada būtų prilygusi nacionalinių rinkų padalijimui, o tai prieštarautų Sutarties tikslams.

64. Tačiau šios bylos faktinės aplinkybės nėra susijusios su jokiais kūrinių autorių teisių turėtojų veiksmais Italijoje, Vokietijoje ar kur nors kitur, dėl kurių jie negalėtų remtis SESV 36 straipsniu.

65. Sprendimas EMI Electrola (50) taip pat buvo susijęs su muzikos įrašų gamintoju, nesutikusiu pateikti šių įrašų A valstybės narės rinkai ir paskui siekusiu dėl atgaminimo ir platinimo remtis SESV 36 straipsniu ir savo teisėmis, kad sustabdytų šių įrašų importą į B valstybę narę. Teisingumo Teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad kūriniai buvo teisėtai pateikti A valstybės narės rinkai ne dėl teisių turėtojo ar licenciato veiksmo ar sutikimo, o dėl to, kad buvo pasibaigęs A valstybės narės teisės aktuose nustatytas apsaugos terminas, teisių turėtojas turėjo teisę remtis B valstybės narės suteikiama aps auga. Problema kilo dėl nacionalinių teisės aktų skirtumų, susijusių su autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminu, o ne dėl teisių turėtojo veiksmų.

66. Kadangi pagrindinėje byloje kilusią problemą taip pat lemia teisiniai ir faktiniai nagrinėjamų prekių autorių teisių apsaugos Italijoje ir Vokietijoje skirtumai, ši byla panašiausia į bylą EMI Electrola (51) . Tame sprendime suformuluoti principai taikytini šios bylos aplinkybėms. Pagrindinėje byloje, kaip ir byloje EMI Electrola, kilusią problemą lėmė valstybių narių autorių teisių apsaugos skirtumai, dėl to SESV 36 straipsnis visiškai taikytinas laikantis bendrųjų principų, kuriuos išnagrinėsiu toliau.

2. Dėl to, kad nacionalinės rinkos nebuvo neproporcingai padalytos ir nesukliudyta laisvei teikti paslaugas

67. SESV 36 straipsnio taikymas nereiškia, kad yra neproporcingai apribojamas laisvas prekių judėjimas. Pagal šį straipsnį tiesiog reikalaujama, kad tokie prekybininkai kaip Dimensione ir T. A. J. Donner prieš imdamiesi veiksmų, kurie prilygsta tam tikros formos viešam platinimui parduodant Vokietijoje, gautų autorių teisių turėtojų leidimą. Kaip jau paaiškinau, tai apima prekybą tai valstybei narei skirtomis prekėmis.

68. Šitaip nacionalinės rinkos nebūtų neteisėtai padalytos. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti laisvo prekių judėjimo ir pramoninės bei komercinės nuosavybės apsaugos pusiausvyrą, kurios reikalaujama SESV 34 ir 36 straipsniuose, negalima teigti, jog reikalavimas, kad prekybininkai valstybėje narėje, kurioje vyksta platinimas, laikytųsi autorių teisių apsaugos, neproporcingai veikia laisvą prekių judėjimą. Be to, bet koks laisvo prekių judėjimo apribojimas, jeigu juo užtikrinama, kad ES ir jos valstybės narės laikytųsi savo tarptautinių autorinės teisės srities įsipareigojimų, negali būti neproporcingas(52) .

69. Jeigu viešas platinimas parduodant ar kitais būdais pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį būtų aiškinamas kaip apimantis nepriklausomus vežėjus, nedalyvavusius atliekant veiksmus, būtinus platinimui parduodant, tuomet pripažįstu, kad visoje Sąjungoje galėtų būti neproporcingai sutrikdytos vežimo ir pristatymo paslaugos. Taip yra todėl, kad dėl tokio aiškinimo įmonės privalėtų tikrinti, ar jų vežamos prekės valstybėje narėje, į kurią jas reikia pristatyti, yra saugomos autorių teisių, nes kitaip joms grėstų baudžiamoji atsakomybė. Tokia bendra kontrolės pareiga smarkiai atgrasytų nuo vežimo paslaugų teikimo tarp Sąjungos valstybių narių.

70. Tačiau savo išvados dar nepadariau. T. A. J. Donner taikoma Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalis, todėl jis patenka į SESV 36 straipsnio taikymo sritį ratione materiae , nes dalyvavo atliekant veiksmus, kurie patenka į saugomų kūrinių platinimo parduodant sąvoką. Taip įvyko todėl, kad jis pats finansavo Italijoje mokėtiną kainą, jo vairuotojai Vokietijoje paimdavo iš pirkėjų pinigus už nagrinėjamas prekes ir sutikdavo grąžinti kūrinius į Italiją, kad čia Dimensione jiems grąžintų sumokėtą kainą ir pristatymo išlaidas, jeigu pirkėjas atsisakydavo jas padengti. Ši veikla rodo dalyvavimą sandoryje, kuris apima gerokai daugiau nei tai, ką įprasto tarptautinio baldų pristatymo atveju būtų sutikusi daryti nepriklausoma transporto įmonė, nedalyvaujanti Dimensione platinimo schemoje.

3. Savavališkos diskriminacijos nebuvimas

71. Vienodo požiūrio principas taikomas Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalyje numatytam autorių teisių išnaudojimui. Pagal vienodo požiūrio principą draudžiama skirtingai vertinti panašias aplinkybes arba vienodai vertinti skirtingas aplinkybes, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas. Be to, Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad autorių teisėms ir gretutinėms teisėms, kurios dėl savo poveikio Bendrijos vidaus prekybai prekėmis ir paslaugomis patenka į Sutarties taikymo sritį, taikomas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas(53) .

72. Todėl pagal bendruosius ES teisės principus SESV 36 straipsnio ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti taip, kad dėl tokio aiškinimo panašios aplinkybės būtų vertinamos skirtingai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas.

73. Tačiau mano siūlomas ES teisės aiškinimas nelemia jokios diskriminacijos. Pirkėjai, vykstantys į Italiją atsiimti iš Dimensione įsigytų kūrinių arba tam samdantys nepriklausomą vežėją, nedalyvaujantį platinimo schemoje, nėra panašioje padėtyje kaip T. A. J. Donner. Jie tiesiog privačiai importuoja autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, ir atrodo, kad Vokietijoje tai leidžiama.

E – Sankcijos

74. ES teisėje valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti proporcingų baudžiamųjų sankcijų kovai su tokiu tiksliniu elgesiu, koks nagrinėjamas šioje byloje. Kaip tik Direktyvos 2004/48 28 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „sankcijos pagal baudžiamąją teisę atitinkamais atvejais taip pat yra priemonė, užtikrinanti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“(54), o Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių reikalaujama nustatyti atitinkamas sankcijas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, ir nustatoma pareiga užtikrinti, kad tos sankcijos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Laikantis atitinkamų bendrųjų ES teisės principų, Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 1 dalyje toliau nurodyta, kad šitaip numatytos sankcijos turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“(55) .

75. Tai, ar siūloma sankcija yra proporcinga, turės įvertinti nacionalinis teismas, privalantis tinkamai atsižvelgti į tai, kad ES pagrindinių teisių chartijoje (toliau – chartija) numatyta ir intelektinės nuosavybės apsauga(56), ir baudžiamųjų sankcijų proporcingumo reikalavimas(57) . Be to, Direktyvos 2004/48 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad teisių gynimo priemonės turėtų būti nustatomos tinkamai atsižvelgiant į konkretaus atvejo „specifines ypatybes“, „įskaitant kiekvienos intelektinės nuosavybės teisės savybes ir atitinkamais atvejais – tyčinį ar netyčinį pažeidimo pobūdį“.

76. Taip pat reikėtų pažymėti, kad elgesys, dėl kurio gali būti taikomos sankcijos arba teisių gynimo priemonės pagal civilinę teisę arba pagal civilinio proceso teisę, dėl savo piktnaudžiaujamojo pobūdžio vis dėlto gali nepatekti į baudžiamosios teisės sritį dėl nuspėjamumo reikalavimo, neatsiejamo nuo principo nulla poena sine lege , įtvirtinto chartijos 49 straipsnio 1 dalyje(58) . Galiausiai Teisingumo Teismo praktikoje yra papildoma garantija, taikoma teisių gynimo priemonėms valstybėms narėms nusprendus įgyvendinti direktyvas baudžiamąja sankcija. Nustatyta, kad jeigu galimos įvairios baudžiamosios sankcijos, valstybėms narėms draudžiama remtis atitinkama direktyva baudžiamajai atsakomybei sugriežtinti arba atgaline data taikyti griežtesnę galimą bausmę(59) .

III – Išvada

77. Dėl nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„SESV 34 ir 36 straipsniais, kuriais reglamentuojamas laisvas prekių judėjimas, neprieštaraujama tam, kad pagal nacionalinę baudžiamąją teisę būtų baudžiama už bendrininkavimą neteisėtai platinant autorių teisių saugomų kūrinių kopijas, jeigu autorių teisių saugomų kūrinių kopijos platinamos parduodant valstybėje narėje, padarant jas viešai prieinamas toje valstybėje narėje pasinaudojant tarptautiniu nuotolinės prekybos sandoriu, sudarytu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje autorių teisių apsauga šiems kūriniams netaikoma arba negali būti veiksmingai įgyvendinta.“

(1) .

(2)  – Nors prejudiciniame klausime nurodomi SESV 34 ir 36 straipsniai, ratione temporis požiūriu taikytinos nuostatos yra EB 28 ir 30 straipsniai. Tačiau aiškumo sumetimais, net ir aptardamas klasikinę teismo praktiką, suformuluotą pagal EEB 30 ir 36 straipsnius, toliau nurodau SESV 34 ir 36 straipsnius.

(3)  – 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230), iš dalies pakeista 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo klaidų ištaisymu (OL L 314, 2008 11 25, p. 16).

(4)  – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), esanti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1 C priede, pasirašyta 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše ir patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80).

(5)  – Dimensione be autorių leidimo abiejose šalyse prekiavo: „Aluminium Group“ kėdėmis, kurias suprojektavo Charles ir Ray Eames; „Wagenfeld“ lempomis, kurias suprojektavo Wilhelm Wagenfeld; „Le Corbusier“ suprojektuotomis kėdėmis; stalais „Adjustable Table“ ir lempomis „Tubelight“, kurias suprojektavo Eileen Gray; nerūdijančio plieno supamosiomis kėdėmis, kurias sukūrė Mart Stam. Eileen Gray suprojektuotos patalpų apstatymo prekės 2002 m. sausio 1 d.–2007 m. balandžio 25 d. nebuvo saugomos Italijos autorių teisės; apsauga buvo atnaujinta tik nuo 2007 m. balandžio 26 d. Likusios nagrinėjamos prekės buvo aptariamu laikotarpiu pagal Italijos teisę saugomų kūrinių kopijos, tačiau ši apsauga negalėjo būti įgyvendinama gamintojams, atgaminusiems, siūliusiems pirkti ir (arba) pateikusiems kūrinius rinkai iki 2001 m. balandžio 19 d.

(6)  – Atrodo, kad prejudicinio klausimo formuluotėje vartojami netikslūs terminai. Platinamos kūrinių kopijos, o ne patys kūriniai.

(7)  – Žr. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) (toliau – Direktyva 2004/48).

(8)  – Žr. A. Peukert „Territoriality and Extraterritoriality in Intellectual Property Law“, G. Handl ir J. Zekoll (red.), „Beyond Territoriality: Transnational Legal Authority in an Age of Globalisation“, Queen Mary Studies in International Law , Brill Academic Publishing, Leidenas / Bostonas, 2011, p. 2. Galima rasti SSRN: http://ssrn.com/abstract=1592263

(9)  – Žr. 1992 m. lapkričio 12 d. Tarybos direktyvos 1992/115/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 11 t., p. 496) 20 konstatuojamąją dalį. Nuo 2007 m. sausio 17 d. Direktyva 92/100 buvo pakeista 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (kodifikuota redakcija) (OL L 376, p. 28). Taip pat žr. 2005 m. liepos 14 d. Sprendimą Lagardère Active Broadcast (C-192/04, Rink. p. I-7199, 46 punktas).

(10)  – Žr. TRIPS sutarties 61 straipsnį: „Valstybės narės numato, jog bent tyčinio prekės ženklo suklastojimo ar autorinių teisių piratavimo komerciniu mastu atvejais turi būti taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės. Valstybės narės gali numatyti, kaip taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės kitais intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais, ypač jeigu pažeidimai daromi sąmoningai ir komerciniu mastu.“ Šios teisių gynimo priemonės išsaugotos Direktyvos 2004/48 5 konstatuojamojoje dalyje. Joje, be kita ko, nurodyta, kad „ši direktyva nepažeidžia valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus pagal TRIPS sutartį“. Taip pat žr. 6 konstatuojamąją dalį.

(11)  – TRIPS sutarties 51 straipsnio 14b pastaboje apibrėžta, kad „piratinės prekės, pažeidžiančios autorines teises, reiškia tokias prekes, kurios yra kopijos, padarytos be teisių turėtojo ar asmens, kuriam tas teisių turėtojas oficialiai davė leidimą, sutikimo jų gamybos šalyje, ir kurios yra pagamintos tiesiogiai ar netiesiogiai iš daikto, iš kurio tos kopijos padarymas būtų autorių teisės ar gretutinės teisės pažeidimas pagal šalies, į kurią importuojamos prekės, įstatymą“.

(12)  – 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises (OL L 196, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 13 t., p. 469).

(13)  – Žr. A. Peukert, min. veik., p. 15.

(14)  – Nesenoje Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad jeigu autorių teisių klausimą reglamentuoja ES teisė, autorių teisių apsauga gali būti taikoma tik tiems kūriniams, kurie yra paties autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas ir todėl šiuo požiūriu yra originalūs. Žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International , Rink. p. I-6569, 37 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer , C-145/10, Rink. p. I-12533, 87 punktą. Kaip generalinis advokatas P. Mengozzi pažymėjo savo išvados byloje, kurioje priimtas 2012 m. kovo 1 d. Sprendimas Football Dataco ir kt. (C-604/10), 39–41 punktuose, šis apibrėžimas labiau atitinka kontinentinės, o ne bendrosios teisės tradicijas.

(15)  – Ši galimybė suteikta Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas), iš dalies pakeistos 1979 m. rugsėjo 28 d. (toliau – Berno konvencija), 2 straipsnio 7 dalimi. ES nėra Berno konvencijos susitariančioji šalis, tačiau Teisingumo Teismo praktikoje Berno konvencija remiamasi tiek, kad ji yra įgijusi panašų statusą kaip ES sudaryto tarptautinio susitarimo.

(16)  – 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos (OL L 289, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 120).

(17)  – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL L 199, p. 40) („Roma II“ reglamentas). Svarbu pažymėti, kad šalims nesuteikta laisvė nukrypti nuo principo lex loci protectionis, žr. „Roma II“ reglamento 8 straipsnio 3 dalį.

(18)  – Per posėdį Teisingumo Teisme Komisija pažymėjo, kad Italijoje, kaip ir kitose valstybėse narėse, vyksta aktyvios diskusijos dėl „dizainerių“ baldų platinimo. Teisės aktai keičiami palaipsniui. Dėl diskusijos žr. A. Fittante „The issue of Conformity of Article 239 of the Italian Industrial Property Code with European Law“, Issue 1, The European Legal Forum , (2010) p. 23.

(19)  – C-168/09, Rink. p. I-181.

(20)  – Taip yra todėl, kad diena, nuo kurios sustabdoma autorių teisių apsauga, Sprendime Flos yra tokia pati, kaip ir nurodytoji nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Tai – 10 metų moratoriumas, pradėtas taikyti 2001 m. balandžio 19 d., ir jo galiojimo laikotarpiu „dizainui suteikiama apsauga < ... > netaikoma tik tiems subjektams, kurie iki minėtos datos gamino, tiekė į rinką ar prekiavo gaminiais, sukurtais pagal dizainą, kuris buvo tapęs viešo naudojimo“. Žr. 19 išnašoje nurodyto Sprendimo Flos 17 punktą.

(21)  – 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimas Peek and Cloppenburg KG (C-456/06, Rink. p. I-2731).

(22)  – Žr. 9 išnašoje nurodyto Sprendimo Lagardère Active Broadcast 46 punktą.

(23)  – Žr. A. Peukert, min. veik., p. 7 ir 13.

(24)  – 2011 m. liepos 12 d. sprendimas, C-324/09, Rink. p. I-6011. Panašus atvejis nagrinėtas byloje C-523/10, Wintersteiger , tačiau jis labiau susijęs su teismų kompetencija pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 skyrius, 4 tomas, p. 42) (toliau – reglamentas „Briuselis I“) valstybėse narėse, kuriose prekių ženklas registruotas. Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje C-523/10, kuri dar nagrinėjama Teisingumo Teisme.

(25)  – OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92. Nuo 2008 m. lapkričio 28 d. Direktyva 89/104 buvo pakeista 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (OL L 299, p. 25).

(26)  – OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146. Nuo 2009 m. balandžio 13 d. Reglamentas Nr. 40/94 pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1). 25 išnašoje nurodyto Sprendimo L’Oréal ir kt. 67 punktas.

(27)  – 2011 m. birželio 16 d. sprendimas (C-462/09, Rink. p. I-5331).

(28)  – Kursyvu išskirta mano.

(29)  – 27 išnašoje minėto Sprendimo Stichting de Thuiskopie 41 punktas. Pagrindinius Sprendimo Stichting de Thuiskopie principus Teisingumo Teismas patvirtino 2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan van der Let (C-277/10) 106 punkte.

(30)  – Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje nurodyta, kad „valstybės narės nustato išimtinę teisę autoriams leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą jų kūrinį arba jo dalį: a) autoriams – savo kūrinius < … > “.

(31)  – Dideli nacionalinės teisės skirtumai, susiję su platinimo teisių suvokimu ir formulavimu, išsamiai aprašyti Direktyvos 2001/29 įgyvendinimo lyginamajame tyrime. Žr. G. Westkamp „The Implementation of Directive 2001/29/EC in the Member States“, galima rasti http://www.ivir.nl/publications/guibault/InfoSoc_Study_2007.pdf

(32)  – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartis, priimta 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208). Direktyvos 2001/29 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad direktyva taip pat siekiama įgyvendinti įvairius naujus tarptautinius įsipareigojimus pagal Autorių teisių sutartį. Taip pat žr. 22 išnašoje minėto Sprendimo Peek and Cloppenburg 31 punktą: „Neginčijama, kad Direktyva 2001/29, kaip išplaukia iš jos 15 konstatuojamosios dalies, siekiama Bendrijos mastu įgyvendinti Bendrijos įsipareigojimus pagal Autorių teisių sutartį ir Atlikimų ir fonogramų sutartį.“

(33)  – Minėtas 21 išnašoje, 29–36 punktai.

(34)  – Minėtas 21 išnašoje, 38 ir 39 punktai.

(35)  – Minėtas 22 išnašoje, 41 punktas.

(36)  – Žr. mano išvados 28 išnašoje nurodytoje byloje 56–58 punktus. Taip pat pažymėtina, kad per posėdį Komisija paminėjo gavusi daug skundų dėl dizainerių baldų imitacijų masinės gamybos Vipitene. Panašių problemų yra ir Jungtinėje Karalystėje. Komisija šiuo metu jas nagrinėja.

(37)  – Direktyvos 2001/29 28 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje < … > .“

(38)  – Minėtas 24 išnašoje. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime L’Oréal ir kt., jeigu „prie siūlymo pirkti nurodomos geografinės zonos, į kurias pardavėjas gali išsiųsti prekę, toks nurodymas ypač svarbus“ (65 punktas) nustatant, ar interneto svetainėje rodomi pardavimo pasiūlymai „skirti šioje teritorijoje esantiems vartotojams“ (64 punktas). Remiantis Sprendimo L’Oréal ir kt. 67 punkte Teisingumo Teismo suformuluotais kriterijais, elektroninėje prekyvietėje, prieinamoje iš teritorijos, kur įregistruotas prekių ženklas, paskelbtas siūlymas pirkti arba reklama skirti šioje teritorijoje esantiems vartotojams, jeigu atitinkamomis prekėmis anksčiau nebuvo prekiaujama Europos ekonominėje erdvėje arba – Bendrijos prekių ženklo atveju – Europos Sąjungoje ir i) ūkio subjektas parduoda prekes elektroninėje prekyvietėje be prekių ženklo savininko sutikimo teritorijoje, kur šis prekių ženklas registruotas, esančiam vartotojui arba ii) jas siūlo pirkti arba reklamuoja tokioje šioje teritorijoje esantiems vartotojams skirtoje prekyvietėje.

(39)  – Dėl tikslinio elgesio sampratos taip pat žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Pammer ir Hotel Alpenhof (C-585/08 ir C-144/09, Rink. p. I-12527), susijusį su tiksliniu elgesiu internetu, kiek tai susiję su vartotojų sutartimis pagal reglamentą „Briuselis I“.

(40)  – Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta: „Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

(41)  – Šiuo atveju turiu omenyje situaciją, kai pirkėjai patys vyksta į A valstybę narę pasiimti kopijų arba patys samdo vežėją, kuris nesusijęs su pardavimo sandoriu ir kuris, nieko nežinodamas apie pardavimo aspektus, susijusius su autorių teisėmis, vykdo pristatymą įprastomis komercinėmis sąlygomis, kurios taikomos tarp viena nuo kitos nepriklausomų šalių.

(42)  – Žr., pvz., 1971 m. birželio 8 d. Sprendimą Deutsche Grammophon (78/70, Rink. p. 487) ir 1989 m. sausio 24 d. Sprendimą EMI Electrola (341/87, Rink. p. 79).

(43)  – Žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą Bristol-Myers Squibb ir kt. prieš Paranova (sujungtos bylos C-427/93, C-429/93 ir C-436/93, Rink. p. I-3457). Išsamumo sumetimais pažymiu, jog aišku, kad gali būti grandinių, kuriose vienas paskui kitą eina daug neteisėto platinimo atvejų, todėl teisės neišnaudojamos.

(44)  – Minėtas 19 išnašoje.

(45) – Žr. 43 išnašoje minėto Sprendimo Bristol-Myers Squibb ir kt. prieš Paranova (C-427/93, C-429/93 ir C-436/93) 52–57 punktus.

(46) – Žr. 1993 m. spalio 20 d. Sprendimą Phil Collins (C-92/92 ir C-326/92, Rink. p. I-5145) ir 2002 m. birželio 6 d. Sprendimą Ricordi ir Co (C-360/00, Rink. p. I-5089). Draudimas diskriminuoti dėl pilietybės dabar įtvirtintas SESV 18 straipsnyje.

(47) – Žr. 1988 m. birželio 30 d. Sprendimą Thetford ir kt. prieš Fiamma ir kt. (35/87, Rink. p. 3585); 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Deutsche Renault prieš Audi (C-317/91, Rink. p. I-6227) ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimą Tod’s ir Tod’s France (C-28/04, Rink. p. I-5781).

(48)  – 1981 m. birželio 17 d. sprendimas (113/80, Rink. p. 1625).

(49)  – 1981 m. liepos 14 d. sprendimas (187/80, Rink. p. 2063, 11 ir 13 punktai).

(50)  – Minėtas 42 išnašoje.

(51)  – T. A. J. Donner taip pat remiasi 1987 m. balandžio 9 d. Sprendimu Basset prieš SACEM (402/85, Rink. p. 1747). Neatrodo, kad ši byla turėtų kokį nors ryšį su Teisingumo Teismo nagrinėjamais klausimais.

(52)  – Žr. mano išvados 27 išnašoje minėtoje byloje Stichting de Thuiskopie 34 punktą.

(53)  – Žr. 46 išnašoje minėtą teismo praktiką. Tai taikoma diskriminacijos dėl geografinės prekių kilmės draudimui. Žr. 47 išnašoje minėtą teismo praktiką.

(54)  – Šiuo požiūriu šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra priešingas nagrinėtajam byloje, kurioje priimtas 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimas El Dridi (C-61/11 PPU, Rink. p. I-3015 ), kai baudžiamosios sankcijos skyrimas neatitiko direktyvoje numatytų standartų ir procedūrų ir veikiau kėlė grėsmę pakenkti direktyvoje numatyto tikslo siekimui, o ne jį užtikrinti. Taip pat žr. 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Achughbabian Préfet du Val-de-Marne (C-329/11, Rink. p. I-12695).

(55)  – Taip pat žr. Direktyvos 2001/29 58 konstatuojamąją dalį.

(56)  – Žr. chartijos 17 straipsnio 2 dalį.

(57)  – Žr. chartijos 49 straipsnį.

(58)  – Žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (C-352/09 P, Rink. p. I-2359) 80 punktą.

(59)  – 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimas Berlusconi ir kt. (C-387/02, C-391/02 ir C-403/70, Rink. p. I-3565, 70–78 punktai). Dėl principo, pagal kurį draudžiama atgaline data taikyti griežtesnę galimą baudžiamąją sankciją, ribų žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimą Toshiba Corporation (C-17/10, 64–66 punktai). T. A. J. Donner taip pat siekė remtis 2007 m. kovo 6 d. Sprendimu Placanica (C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-1891), kurio 68 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią jo praktiką baudžiamosios teisės aktai negali apriboti Bendrijos teise garantuojamų pagrindinių laisvių. Tačiau atsižvelgiant į mano išvadą, kad bet koks SESV 34 straipsnio apribojimas gali būti pateisinamas SESV 36 straipsniu, baudžiamosios sankcijos skyrimas šioje byloje nepažeistų laisvo prekių judėjimo.