2013 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje (Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinė Karalystė) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) The Queen, prašant: David Edwards, Lilian Pallikaropoulos, prieš Environment Agency, First Secretary of State, Secretary of State for Environment, Food and Rural Affairs

(Byla C-260/11) (1)

(Aplinka - Orhuso konvencija - Direktyva 85/337/EEB - Direktyva 2003/35/EB - 10a straipsnis - Direktyva 96/61/EB - 15a straipsnis - Teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais - „Ne pernelyg brangaus“ teismo proceso sąvoka)

2013/C 156/07

Proceso kalba: anglų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Supreme Court of the United Kingdom

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: The Queen, prašant: David Edwards, Lilian Pallikaropoulos

Atsakovai: Environment Agency, First Secretary of State, Secretary of State for Environment, Food and Rural Affairs

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Supreme Court of the United Kingdom –1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248), iš dalies pakeistos 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, nustatančia visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 10a straipsnio išaiškinimas — Komisijos pareiškimas (OL L 156, p. 17) — 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80), iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35/EB, 15a straipsnio išaiškinimas — 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu Europos bendrijos vardu sudarytos (Orhuso) Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 9 straipsnio 4 dalies išaiškinimas (OL L 124, p. 1) — Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies — „Ne pernelyg brangaus“ teismo proceso sąvoka.

Rezoliucinė dalis

1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, iš dalies pakeistų 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, atitinkamai 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir 15a straipsnio penktoje pastraipoje numatytas reikalavimas, kad teismo procesas neturi būti pernelyg brangus, reiškia, jog šiose nuostatose numatytiems asmenims neturi būti užkirstas kelias pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį, dėl finansinės naštos, kuri galėtų dėl to atsirasti. Kai nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš asmens, kuris, veikdamas kaip ieškovas, bylą aplinkos srityje pralaimėjo, arba, bendresne prasme, kai jis turi, kaip gali būti Jungtinės Karalystės teismų atveju, ankstyvoje proceso stadijoje išdėstyti poziciją dėl galimo išlaidų, kurias padengti gali tekti bylą pralaimėjusiai šaliai, apribojimo, šis teismas turi įsitikinti, kad laikomasi šio reikalavimo, atsižvelgdamas tiek į asmens, kuris siekia apginti savo teises, interesą, tiek į bendrąjį su aplinkos apsauga susijusį interesą.

Atlikdamas šį vertinimą nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į šio asmens ekonominę padėtį, bet ir objektyviai įvertinti bylinėjimosi išlaidų dydį. Be to, jis gali atsižvelgti į atitinkamų šalių situaciją, tai, ar pareiškėjas turi pagrįstą tikimybę, kad jo reikalavimai bus patenkinti, tai, kokio dydžio rizika kyla jam ir aplinkos apsaugai, taikytinos teisės ir proceso sudėtingumą ir į galimą reikalavimų nepagrįstumą atskirose jų nagrinėjimo stadijose bei į tai, ar egzistuoja nacionalinė teisinės pagalbos sistema ar su bylinėjimosi išlaidomis susijęs apsaugos režimas.

Tačiau vien aplinkybės, kad suinteresuotajam asmeniui faktiškai nebuvo užkirstas kelias pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog proceso išlaidos jam nėra pernelyg didelės.

Galiausiai šis vertinimas negali būti atliekamas remiantis skirtingais kriterijais, atsižvelgiant į tai, ar jis atliekamas užbaigiant procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijose.

(1)  OL C 226, 2011 7 30.