2010 m. balandžio 30 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką

(Byla C-206/10)

(2010/C 179/37)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama V. Kreuschitz

Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika

Ieškovės reikalavimai

—

Pripažinti, jog nustačiusi, kad išmokos akliesiems ir neįgaliesiems, įskaitant ir kurčiuosius (išmoka akliesiems arba žemių skiriama išmoka akliesiems, pašalpa akliesiems arba žemių skiriama pašalpa akliesiems, slaugos išmoka arba pagalba akliesiems ir kurtiesiems, išmoka akliesiems ir kurtiesiems ir t. t.), pagal žemių teisės aktus yra suteikiamos asmenims, kurių atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika yra kompetentinga valstybė narė, taikant sąlygą, kad gavėjai privalo turėti gyvenamąją vietą arba nuolatinę gyvenamąją vietą atitinkamoje federalinėje žemėje, Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi nacionalinės teisės aktais, neįvykdė įsipareigojimų pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (1) 7 straipsnio 2 dalį ir pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (2) 4 straipsnio 1 dalies a punktą kartu su III antraštinės dalies 1 skyriumi (Liga ir motinystė).

—	Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šis ieškinys susijęs su Vokietijos žemių teisės aktų, pagal kuriuos išmokos akliesiems ir neįgaliesiems suteikiamos taikant sąlygą, kad gavėjai privalo turėti gyvenamąją vietą arba nuolatinę gyvenamąją vietą atitinkamoje federalinėje žemėje, nesuderinamumu su Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamentu (EEB) Nr. 1612/68.

Remiantis judėjimo laisve Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 siekiama koordinuoti nacionalinius socialinės apsaugos teisės aktus, laikantis EB sutarties 42 straipsnio (dabar SESV 48 straipsnis) tikslų. Pagal reglamento 4 straipsnio 2b dalį šis reglamentas netaikomas valstybės narės teisės aktų nuostatoms dėl specialių neįmokinių išmokų, nurodytoms II priedo III skirsnyje, kurios galioja tik jos teritorijos daliai. Nagrinėjamos Vokietijos išmokos yra išvardytos kaip specialios išmokos reglamento II priedo III skirsnyje.

Neatsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad vien įtraukti išmoką į Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II priedo sąrašą nepakanka, kad išmoka kaip „speciali neįmokinė išmoka“ nepatektų į reglamento taikymo sritį. Reglamento 4 straipsnio 2b dalis kaip leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinami siaurai: ji gali būti taikoma tik išmokoms, kurios tenkina šioje nuostatoje išvardytas kumuliacines sąlygas. Todėl ši nuostata apima tik išmokas, kurios yra ir specialios, ir neįmokinės, kurios nurodytos reglamento II priedo III skirsnyje ir nustatytos teisės aktuose, kurie galioja tik valstybės narės teritorijos daliai.

Tačiau nagrinėjamos išmokos, nustatytos žemių teisės aktuose, netenkina visų šių sąlygų: jos turi būti kvalifikuojamos ne kaip „specialios neįmokinės išmokos“, o kaip „išmokos ligos atveju“ dėl šių priežasčių.

Viena vertus, nagrinėjamos žemių išmokos yra suteikiamos, neatsižvelgiant į asmeninių poreikių vertinimą remiantis teisės aktais apibrėžta situacija. Jos skirtos kompensuoti papildomas išlaidas, patirtas dėl negalios, ir jomis siekiama pagerinti neįgaliųjų asmenų sveikatos būklę ir gyvenimo sąlygas. Todėl jomis siekiama iš esmės papildyti ligos draudimo išmokas. Be to, aplinkybė, kad pagal Vokietijos teisės aktus skiriama slaugos išmoka įskaičiuojama į išmokas akliesiems ir neįgaliesiems Vokietijos žemėse, įrodo, kad abi išmokos skirtos padengti tą pačią riziką — būtent papildomų išlaidų, atsiradusių dėl ligos, riziką — ir kad tai susiję su „papildoma ar pakeičiančia apsauga nuo rizikų“.

Kita vertus, tam tikros išmokos klasifikavimas pagal valstybės narės nacionalinę konstituciją neturi reikšmės, ar ši išmoka vertintina kaip socialinės garantijos išmoka Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

Be to, materialiąja prasme čia nagrinėjami žemės teisės aktai nėra papildoma, tik regione galiojanti lengvata. Atvirkščiai, ši išmoka yra papildomų išlaidų ligos atveju draudimo sistemos, kuri buvo sukurta visoje valstybės narės (Vokietijos) teritorijoje ir kuri taikant abipusį įskaitymą yra glaudžiai susijusi su federaliniais teisės aktais, dalis.

Iš to matyti, kad nagrinėjamos žemių išmokos turi būti kvalifikuojamos kaip ligos išmokos, o ne kaip specialios išmokos. Todėl šių išmokų įtraukimas į Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II priedo III skirsnį yra neteisėtas, ir šios išmokos patenka į šio reglamento taikymo sritį.

Be to, Vokietijos teisės aktuose įtvirtinta gyvenamosios vietos sąlyga pažeidžia Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 tiek, kiek ja draudžiama pasienio darbuotojams ir jų šeimos nariams gauti šias išmokas.

Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino, kad valstybė narė negali socialinės lengvatos suteikimo sąlygoti lengvatos gavėjo gyvenamąja vieta šios valstybės teritorijoje. Ši Teisingumo Teismo išvada taikoma visoms socialinėms lengvatoms Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme.

„Socialinės lengvatos“ yra labai plati sąvoka: ji apima ne tik lengvatas, susijusias su darbo sutartimi, bet ir lengvatas, kurias valstybės narė suteikia savo piliečiams, o kartu ir darbuotojams. Komisijos nuomone, aplinkybė, kad nagrinėjamos išmokos suteikiamos, neatsižvelgiant nei į atliekamą darbą, nei į suinteresuotojo asmens ar jo šeimos finansinius išteklius, ir todėl atsižvelgiant tik į gyvenamosios vietos atitinkamoje žemėje motyvą, negali pateisinti to, kad nebuvo atsižvelgta į atsiradusį poveikį darbuotojams, kurie dirba Vokietijoje, bet gyvena kitoje valstybėje narėje. Taigi nėra pakankamai pagrindo šių išmokų nepriskirti socialinėms lengvatoms Reglamento Nr. 1612/68 prasme.

Taigi Vokietijoje dirbantys pasienio darbuotojai ir jų šeimos nariai turėtų turėti teisę į išmokas, kurios pagal žemių teisės aktus suteikiamos neįgaliesiems ir akliesiems, net jei jie negyvena Vokietijoje. Todėl sąlyga, kad jie privalo turėti gyvenamąją vietą ar nuolatinę gyvenamąją vietą atitinkamoje žemėje, pažeidžia Reglamentą Nr. 1612/68.

(1) OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15.

(2) OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35.